Turinys
Baltų formavimosi procesas ir indoeuropiečių atsikraustymas į rytų Pabaltijį:1.virvelinės keramikos kultūra 2 pusl.2. asimiliacijos procesas pusl.3. vakarų ir rytų baltai pusl. 4. atskiros baltų gentys pusl.
tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje dideliuose Europos plotuose paplito Virvelinės keramikos kultūra. Baltų formavimosi pradžia Pabaltijyje sutampa su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros įsigalėjimu. Ją vėlyvajame neolite į Pabaltijį atnešė iš pietų ir pietvakarių atėjusios indoeuropiečių gentys. Indoeuropiečiai gyveno plačiau, negu buvo paplitusi Virvelinės keramikos kultūra. Kai antropologai ėmė tyrinėti Virvelinės keramikos kultūros žmones, paaiškėjo, kad įvairiose vietose jie labai skyrėsi, tačiau kai kurie bruožai ir vienijo juos. Tai buvo ryškūs ilgagalviai nuolaidžia kakta ir siaura smarkiai išsišovusia nosimi. Jie kilę iš senųjų europidų, kurie susidarė dar ankstyvajame paleolite. Virvelinės keramikos kultūra pavadinta pagal jai būdingą virvelių įspaudais puoštą keramiką, akmeninius laivinius kovos kirvius ir laidoseną suriestoje padėtyje. Manoma buvus bent dvi virvelinės kultūros žmonių bangas. tūkstantmetį pr. Kr. į dabartinę Lietuvos teritoriją atklysdavo tik pavienės jų grupės, neįkurdavusios ilgalaikių gyvenviečių. O šio tūkstantmečio pabaigoje – tūkstantmečio pradžioje virvelinės kultūros žmonės čia įsigalėjo galutinai. tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje – tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Virvelinės keramikos kultūros gentys – indoeuropiečiai atsikėlė į Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos teritorijas vėlyvojo neolito laikotarpiu. Ateiviai vertėsi žemdirbyste, taip pat augino arklius, avis, ožkas. Ateivių kultūra gana greitai susiliejo su vietinėmis kultūromis: indoeuropiečiai savo patyrimą perteikė vietos gyventojams, o patys perėmė medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus ir kt. Per keletą šimtmečių ateiviai susiliejo su senaisiais gyventojais ir sudarė baltų protėvius, kurie tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos sukūrė vakarų baltams būdingą Pamarių kultūrą. Virvelinės keramikos kultūra ryški Pajūryje, kur tarsi užgožė senuosius gyventojus, perimdama visus jų anksčiau naudotus medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus. Senieji verslai tebebuvo labai svarbūs, bet Pamarių kultūros gyventojams svarbesnė buvo žemdirbystė. Žymesnės tyrinėtos šio laikotarpio gyvenvietės yra vakarų Lietuvoje( Nida, Šventoji, Šarnelė, Biržulio ežero baseinas). Rytų ir Šiaurės Lietuvoje ateivių virvelininkų buvo žymiai mažiau ir jų įtaka daug menkesnė. Šios kultūros gyvenvietės aptinkamos atskirai, jų inventorius skurdus.
Vėlyvajame neolite… Lietuvoje apsigyvena virvelinės keramikos kultūros žmonių grupės, kurios susietos su baltų – t.y. dabartinių lietuvių-latvių protėvių genčių susidarymu.…. Dabar vyrauja nuomonė, kad baltų gentys susiformavo tūkst. pr. m. e. antroje pusėje, kai į Rytų Pabaltijį atsikėlė indoeuropiečiai virvelininkai, kurie palaipsniui susiliejo su senaisiais vietos gyventojais. Kiti spėja buvus kelias indoeuropiečių migracijos į šią sritį bangas, Ateivių ir senųjų gyventojų susiliejimas tesėsi, ko gero, visą tūkstantmetį. Anksčiausiai virvelininkai įsigalėjo vakarų Lietuvoje, kur, jiems susiliejus su senaisiais gyventojais, susiformavo Pamarių kultūra. Pamarių kultūros sritį reikia laikyti viena iš vakarinių baltų formavimosi teritorijų. Likusioje Lietuvos dalyje virvelininkų kultūrinė įtaka sklido lėčiau, Nemuno ir Narvos kultūrų žmonės čia ilgai išlaikė gana daug savo senosios kultūros elementų. Šią sritį labiau veikė ir negausūs finougriški elementai, prasiskverbę iš šiaurės rytų. Taigi rytinėje Lietuvos dalyje etniniai procesai buvo sudėtingesni. Čia liko daugiau senų tradicijų, nulėmusių ir vienos geležies amžiaus rytinių baltų kultūrų – brūkšniuotosios keramikos – kultūros susidarymą.Michelbergas M., Tautavičius A. ,,Seniausia Lietuvos Praeitis”
Istorinėse baltų žemėse neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje buvo trys atskiros virvelinės keramikos kultūros sritys: Pamarių (Nemuno ir žemutinės Dauguvos dalies baseinai), Fatjanovo (Volgos aukštupio) ir Padneprės ( Dnepro aukštupio).Chronologiškai Dnepro arealo kultūra buvo šiek tiek vėlesnė už Pamario, o Fatjanovo – už Dnepro. Pamario kultūra išlaikė ryškiausius bendruosius virvelinės kultūros bruožus. Pamarių keramikos kultūros puodai plokščiadugniai, profiliuoti ir įvairių formų: taurės, amforos, plačiaangės profiliuotos puodynės. Molyje gausu smėlio, grūsto granito ir šamoto( sugrūstų sudužusių degtų puodų šukių). Paviršius puoštas horizontaliomis virvutės įspaudų eilutėmis. Jai būdinga ne tik virvelės, eglutės ornamentu puošti plokščiadugniai, profiliuoti, įvairių formų indai, bet ir naujų formų gludinto akmens dirbiniai: baltiški laiviniai kovos kirviai, gyvatgaliai kapliai ir kt.
Padneprės kultūros puodų molyje esama granito, smėlio priemaišų. Taurės formos puodai plokščiadugniai, o amforos – apvaliadugnės. Puodai puošti virvučių įspaudais, užbrūkšniuotais trikampiais ornamentais. Fatjanovo kultūros puodų molyje daug grūsto granito, šamoto, smėlio. Puodai apvaliadugniai ir plokščiadugniai, kartais glūdintu paviršiumi. Puošti horizontaliais virvučių arba aštrių įraižų įspaudais, įkartėlėmis. Šeimos pilkapiai. Pradėjus verstis žemės ūkiu ir ilgiau įsikūrus vienoje vietoje, ir mirusiems imta statyti tvirtesnius būstus – pilti pilkapius, į kuriuos laidojo ir vėliau mirusius šeimos ar giminės narius. Matyt, dalis šeimų sutvirtėjo ir praturtėjo, tad norėjo labiau išsiskirti iš kitų. Vidurio Europos Virvelinės keramikos kultūros žmonės laidojo pilkapiuose. Suręsdavo net tam tikrą medinį mirusiojo namelį, o pilkapį aptverdavo kuolų aptvaru. Ši kultūra dar kartais vadinama Pilkapių(Kurganų) kultūra. Antroje neolito pusėje į Baltijos šalių teritoriją atkeliavusios virvelinės keramikos kultūrai priklaususios gentys mirusiuosius dažniausiai laidodavo už gyvenvietės ribų. Šios kultūros atstovai juos guldydavo ant šono ir suriesdavo. Į kapą, per laidotuves, dažniausiai buvo beriama ochros(natūralus mineralas – geležies oksidas). Į jį būdavo dedamas nedidelis darbo įrankis ar buities reikmuo bei papuošalai. Tais laikais buvo puošiamasi gyvūnų dantimis, iltimis, nešiojamais ant kaklo ar drabužių, bei figūrėlėmis, pagamintomis iš kaulinių plokštelių arba gintaro. Gamybinio ūkio pradžia. Ankstyvi, tačiau labai neryškūs žemdirbystės bei gyvulininkystės ženklai Baltijos šalyse būdingi neolito viduriui. Daug patikimesni žemdirbystės įrodymai, atėję iš antrosios tūkst. pr. Kr. Žemdirbystės pradžia siejama su virvelinės keramikos atstovų atvykimu į Baltijos šalių teritoriją. Virvelinės keramikos nuolaužose aptinkama grūdų atspaudų, tai liudija, kad šios kultūros atstovai vertėsi primityvia žemdirbyste. Vėlyvojo neolito laikotarpio kapliai rodo, jog vyravo kauptukinė žemdirbystė. Tačiau Šventosios gyvenvietėje Lietuvoje rastas ir primityvus arklas. Šios gentys augino karves, kiaules ir avis bei ožkas. Iki šiol nėra tikslių duomenų, patvirtinančių, kad virvelinės keramikos kultūros veikiami vietiniai gyventojai, vertęsi žūkle bei medžiokle, būtų plėtoję gamybinį ūkį. Papuošalai. Neolito pabaigoje vis daugiau randame lokio ilčių kabučių, tačiau iltys iš pradžių negręžiamos, o pririšamos už natūralaus šaknies gunkelio. Akmens amžiuje pajūryje ypač nešiojo gintarinius papuošalus. Pati paprasčiausia ir natūraliausia forma yra trapeciniai ar šiaip pailgi kabučiai. Neolito pabaigoje gyvenvietėse labai sumažėjo gintarinių papuošalų. Pamarių kultūros gyventojai išdailino tas pačias kabučių formas, o šalia jų vis daugiau atsirado visai neapdoroto gintaro kabučių. Matyt, vis daugiai reikšmės buvo teikiama pačiai medžiagai, o ne jos formai. Taigi patys vėlyviausi yra ir patys nedailiausi.Nuo seno žmones domino klausimas, iš kur mes kilę, kas mūsų protėviai? Atsakymu į šiuos klausimus dabar ieško trijų sričių mokslininkai : kalbininkai, archeologai ir antropologai.Dabar visi žinome, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Bet dar iki XVIII a. pabaigos niekas apie tai negalvojo. 1808m. vokiečių kalbininkas F. Šlėgelis palygino Indijoje rastą senovinę sanskrito kalbą su lotynų, graikų, persų, germanų kalbomis ir priėjo išvadą, jog visos jos turėjo kilti iš vienos prokalbės, kuri jam ,kaip ir ankstesniems tyrinėtojams, ir buvo sanskritas. Gyvavo toks indoeuropiečių protėvių vaizdas – tai klajojanti karinga piemenų tauta, vengianti darbo ir gobši, užpuldinėjanti ir naikinanti taikius senuosius gyventojus. Iki XIX a. vid. Kalbininkai neabejoja, kad visos Europos tautos senais laikais atkeliavusios iš Azijos. Buvo svarstoma kaip visas tas kalbas kartu pavadinti, tyrinėtojai pasiūlė du pagrindinius pavadinimus: indogermanai ir indoeuropiečiai. Bet ir toliau vyko darbas: kalbininkai vis aiškino kalbų bendrybes. Bendra yra kalbos sandara, žodžių sudarymo dėsniai, linksniavimas, asmenavimas, daugybė bendrų žodžių. Visa tai paskatino ieškoti bendros protėvynės. Paaiškėjo, kad tai turėjo būti Vidurio Europa, ypač šiaurinė jos dalis. To dar neužteko – buvo siekta konkretumo. Paaiškėjo, kad Europos indoeuropiečių kalbos yra daug senesnės už senovės indų, ir kad iš Indijos tie klajokliai tikrai neatkeliavo. Atmetus indoeuropiečių kilmę iš Azijos, kilo klausimas, kokiame plote paplitę senieji indoeuropiečiai. Ir vėlgi padėjo kalbos duomenys. Geriausiai kalbų pėdsakus išsaugo vietovardžiai, ypač vandenvardžiai. Pagal juos galima apibrėžti indoeuropiečių gyventą plotą – nuo Skandinavijos šiaurėje iki Graikijos pietuose, nuo Ispanijos vakaruose iki Dono upės rytuose. Taigi čia ir turėjo susidaryti pagrindinės indoeuropiečių kalbos ir tautos
Kai kalbininkai apibrėžė šią sritį, įsijungė ir archeologai. Ėmė ieškoti kuri kultūra geriausiai atspindėtų etninius skirtumus. Buvo nutarta, kad ryškiausiai tai rodo keramika. Ji visad būna vietinė, neeksportuojama, tai moterų gaminiai šeimos poreikiams. Buvo atrasta daug naujo, patikslinti paplitimo plotai, išskirtos grupės, keitėsi pačių kultūrų sąvokos. Per tūkstančius metų keitėsi tautų ribos, istorijos sūkuriai daug kur atnešė naujų genčių, tačiau vietovardžiuose ir vandenvardžiuose išlikę pėdsakai liudija, kur kokia kalba buvo kalbėta.Daug ką atskleidžia ir antropologiniai tyrinėjimai. Rytinėje Vidurio Europoje iki indoeuropiečių įsiveržimo vyravo grakštūs siauro veido, žemo ūgio ilgagalviai gyventojai, giminiški Pietryčių Europos ir Viduržemio jūros srities mediteranidams. Pabaltijyje gyveno daugiausia kromanjoniečių rasės morfotipas – labai stambūs europidai su ilgomis ar vidutinėmis kaukolėmis. Indoeuropiečiai, gyvenę rytų Ukrainos ir pietų Rusijos stepėse, buvo aukšto ūgio, su vidutinio dydžio kaukolėmis, mezomorfiniais veido bruožais, žemomis akių orbitomis ir siauromis nosimis. Virvelinės keramikos kultūros Vidurio Europos gyventojai priklausė kitam fiziniam tipui negu indoeuropiečiai: jie buvo susimaišę su vietiniais Vidurio Europos gyventojais. Jie buvo ilgagalviai, kartais net superilgagalviai, vidutinio pločio veido ir aukšto ūgio. Indoeuropiečių atėjimas pakeitė ne tiek kalbą, vietovardžius, fizinį žmonių tipą, kiek socialinę sistemą. Prieš indoeuropiečių migraciją Europoje vyravo matrilinearinė, egalitarinė kultūra, kuriai nežinomi ginklai ir žirgai, su ypač aukšto lygio keramikos ir skulptūros menu, šventyklų architektūra ir deivių panteonu. Gyventojai sėslūs ir taikūs. Būdingi indoeuropietiškos kultūros elementai: patrilinearinė ir patriarchalinėtrijų sluoksnių socialinė struktūra, gyvulininkystė, vyraujantys vyriškieji dievai – negalėjo evoliucijos būdu išriedėti iš Senosios Europos kultūros. Jie buvo atnešti iš rytų. Šiai kultūrai būdingi pilkapiai, kuriuose laidojami žmonės. V tūkst. pr.Kr. pabaigoje indoeuropiečiai pradėjo veržtis į rytinę Vidurio Europą, o IV tūkst. pr.Kr. antroje pusėje ir apie 3000 m pr. Kr. naujos indoeuropiečių bangos visai sužlugdė Senąją Europą. Pamažu įsivyravo patriarchalinė visuomenės struktūra. Žemdirbių kultūra pradėjo pintis su gyvulių augintojų, vyriškieji dievai užėmė pozicijas tarp moteriškųjų deivių. Indoeuropiečių pergalė aiškinta patriarchaline visuomenės struktūra ir veiksmingais ginklais, bei žirgų naudojimu kovose. Iš antropologijos duomenų, galėjo įsiveržti nedaug indoeuropiečių: fizinis žmonių tipas nelabai pasikeitė, iš to darome išvadą, kad Europa indoeuropėjo asimiliacijos būdu. Vietiniai žmonės neišnyko, tik pakluso jėgai ir naujai valdžiai, perėmė jų kalbą. Susidariusi kultūra nebebuvo nei Senosios Europos, nei indoeuropiečių. Vidurio Europa su indoeuropėjo gerokai anksčiau negu Šiaurės ir Vakarų. Čia susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, iš kurios indoeuropiečių kultūra plito toliau po Europą, bet dabar ją nešė ne indoeuropiečiai, o su indoeuropietinti Vidurio Europos gyventojai. Vidurio Europos kultūra arba dar kitaip vadinama rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūra Baltijos pajūryje plito 3000 ir 2500m pr. Kr. Būtent su šia kultūra Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje pasirodė pirmieji indoeuropiečiai. Iš ten jie slinko Baltijos jūros, Sembos pusiasalio ir Kuršių Nerijos link.Senieji mūsų protėviai maišėsi su ateiviais ir, perimdami naujus verslus, papročius, kalbą, artėjo prie kitų giminingų Europos civilizacijų, kurios jungė indoeuropiečių kalbos giminystė, religijos, kultūros panašumas. Per kelis šimtmečius, apie 2000m. pr. Kr mūsų protėviai tapo baltais. Bet ne visur taip atsitiko. Atokesniuose, miškinguose Rytų Lietuvos, Rytų Latvijos ir šiaurės Gudijos plotuose Narvos kultūros žmonės dar ilgai sugebėjo išlaikyti vietines tradicijas. Tik po keliolikos šimtmečių išmokę naudoti metalą, jie tapo indoeuropiečiais – baltais.Indoeuropiečių kalbų šeimoje artimiausi baltams yra slavai. Jie, baltai ir germanai, kai kada išskiriami į šiaurės Indoeuropiečių grupę. Tačiau tradiciškai, nors ir kiek senoviškai skiriant indoeuropiečius į rytinę (sateminę) ir vakarinę (kentuminę) šakas, baltai ir slavai lieka pirmoje, o germanai – antroje šakoje. Greta tradicinio grynųjų baltų kilmės aiškinimo yra iškelta venedų instrato hipotezė. Venedai – dabar jau išnykęs indoeuropiečių etnosas, palikęs vietovardžius dideliuose plote nuo Baltijos iki Adrijos jūros. Pietuose su jais susidūrė romėnai,šių dienų Latvijos teritorijoje baltų asimiliuojamus venedų likučius XIII a. po Kr. pradžioje mini vokiečių šaltiniai. Lietuvoje užtinkami venedų etnonimą primenantys vietovardžiai. Šie faktai verčia susitaikyti su venedų buvimo pamario kultūros areale tam tikra galimybe. Kai kas mėgina teigti, kad venedai galėjo būti net gi anksčiausiai Į Lietuvos teritoriją atėję indoeuropiečiai, tačiau dėl to dar nebuvo išsamiai diskutuota. Todėl labiausiai reikia orientuotis į visiškai baltiškąją indoeuropietiškųjų lietuvių protėvių kilmę, kartu labai atsargiai vertinant II – I tūkst.pr.Kr. ir net vėlesnių šimtmečių etninę Lietuvos istoriją..
Marija Gimbutienė ,,baltai priešistoriniais laikais” 1985m.Pastarųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai rodo, kad baltų formavimasis – tai ilgas, dar neištirtas procesas, kuriame persipynė tiek vidiniai tiek ir išoriniai veiksniai. Nepasitvirtino ankstesni spėjimai apie ypatingą fino-ugrų genčių poveikį būsimiems baltams, o pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie vietinių senųjų Lietuvos gyventojų kultūrų tradicijų tęstinumą, abejojama staigia ir itin didelį taip vadinamos Virvelinės kultūros invazija.
Neolito gyventojams, ypač vakarinėje ir pietvakarinėje baltų teritorijoje, didelę įtaką turėjo III ir II tūkstantmečio pr. Kr. sąvartoje atsikėlę virvelinės keramikos kultūros žmonės. Dauguma archeologų su šiais žmonėmis sieja baltų kultūros formavimosi pradžią. Yra manoma, kad virvelinės keramikos kultūros ateiviai susimaišė su vietiniais Narvos ir Nemuno kultūrų žmonėmis ir prasidėjo baltų kultūros formavimasis.Vėlesniu laikotarpiu, vėlyvajame žalvario – ankstyvajame geležies amžiuje, nuo bendrojo baltų kamieno pirmiausia atsiskyrė vakaruose gyvenusios gentys. Vėliau, VI – VII amžiuje pr. Kr., jau buvo susiformavusios visos žinomos baltų gentys. Iš tiesų galima pastebėti, kad vakarų baltai, kuriems yra priskiriami ir kuršiai, vystėsi sparčiau : pirmieji išsiskyrė iš bendrojo baltų arealo, pirmieji pradėjo naudoti metalus it t.t. Spartesnį vakarų baltų vystymąsi puikiai parodo archeologiniai radiniai : senovės Romos monetos, gausūs žalvario bei geležies dirbiniai. Taigi galima teigti, jog vakarų baltai gyveno daug atviresnį bei ne tokį konservatyvų gyvenimą nei jų kaimynai rytų baltai. Tai aiškiai parodo ir tas faktas, jog vakarų baltai pirmieji pradėjo užsiiminėti žemdirbyste. Kas tą skatino? Negalime teigti, kad dėl to kaltas rytų baltų mentalitetas. Juk atidžiau patyrinėję vakarų bei rytų baltų gyvenamosios teritorijos dirvožemius galime pastebėti, jog vakarų baltų teritorijose vyrauja dirvožemiai labiau tinkantys žemdirbystei dirvožemiai nei rytų baltų gyvenamosiose teritorijose. Taigi žemdirbystės įsigalėjimą stipriai įtakojo gamtinės to regiono savybės. Tą faktą akivaizdžiai patvirtina, jog ariamoji žemdirbystė pirma atsirado upių deltose, užliejamose vietose – daugiausia vakarų baltų teritorijoje. Rytinėje dalyje ilgiau išsilaikė iš gamtos pasisavinantys verslai : medžioklė, žvejyba, rankiojimas. Taip pat vystėsi gyvulininkystė, o žemdirbystė įsitvirtino tik tuomet, kai žmonės plačiau ėmė naudoti metalą. Vakarų ir rytų baltų verslai taip pat skyrėsi – iš dalies tai įtakojo geografinė vakarų ir baltų padėtis. Juk, vakarų baltai gyveno pamaryje, o rytų – žemyninėje pabaltijo dalyje. Vakaruose gyvenantys baltai aktyviai užsiiminėjo žemdirbyste, žvejyba, gyvulininkyste taip pat retkarčiais medžiodavo, žinoma, negalima neigti to fakto, kad ir rytų baltai nežvejojo, tačiau tai nebuvo jų pagrindinis verslas. Daugiau rašytinių šaltinių yra išlikę apie vakarų baltus, todėl apie juos ir galima daugiau spręsti, juos lyginti su rytų baltais. Dažnai minimi yra kuršiai, kurie turėję gerą jūrų laivyną. Jie plaukiodavę ne vien prekybos tikslais, bet ir plėšikavimo. Tas pat žinoma ir apie prūsus, jog jie statydinosi laivus ir puldinėjo Skandinavijos gyvenvietes. Taigi šalia žvejybos ir žemdirbystės bei gyvulininkystės vakarų baltai užsiėmė plėšikavimu, taip pat ir prekyba. Dar vienas savitas verslas buvo gintaro Juk vakarų baltai aktyviau nei rytų prekiavo su Romos imperija. Viena iš pagrindinių vakarų baltų prekių buvo susijęs su gintaru ( jo apdirbimas bei prekyba juo). Jis būdavo išvežamas neapdirbtas. O Romoje būdavo apdirbamas ir kainuodavo nemažus pinigus. Romėnai vakarų baltus pasiekdavo didžiuoju gintaro keliu, kuris ėjo iš Panonijos provincijos Karnunto miesto ( šalia dabartinės Vienos) toliau per dabartinį Vroclavą iki Vyslos, dar toliau Vysla iki Baltijos, o vėliau pajūriu iki Sembos.
“Dešiniajame Svebų ( t.y.Baltijos) jūros krante jūra plauna aisčių gentis ( …) Bet (aisčiai) ieško naudos ir jūroje ir tik vieni iš visų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “ glesum”.” Romėnų istorikas Kornelijus Publijus Tacitas veikale “ Germanija “ 98 m.p. Kr.
Vakarų baltai pirmieji pradeda naudoti bei apdirbti geležį, iš kurios gamindavo ietigalius, skydų apkaustus, kalavijus bei buities ir darbo įrankius : kaplius, kirvius, žirkles ir kt. taip pat, jog jau pirmaisiais amžiais po Kristaus vakarų baltai naudojo dalgeles žolei pjauti ir dalgelius su grėbleliu javams kirsti, kuriuos rytų naudoti pradėjo daug vėliau. Iš tiesų buvo keliaujama prekiauti ir sausuma, ir jūros keliais. Tačiau baltų gyvenamose teritorijos buvo pelkėtos, reikėdavo gerai orientuotis vietovėje. Šios gamtinės sąlygos ir buvo vienas iš didžiausių “stabdžių” rytų baltų vystymesi. Taigi nenuostabu, kad daugelis naujovių pirma pasiekdavo vakarų baltus, o tik vėliau rytų.
Sunku yra pasakyti ar rytų ir vakarų baltų papročiai labai skyrėsi. Daugiausia apie papročius galime sužinoti iš archeologinių radinių bei atkastų kapų. Ryškiausius skirtumus galime pastebėti laidojimo papročiuose. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje vakarų baltų teritorijoje atsiranda pirmieji degintieji kapai. Pirmiausia palaikai yra sudeginami, o vėliau palaidojami. Šis paprotys baltus galėjo pasiekti iš Dunojaus upės baseino, nes su tais kraštais buvo palaikomi aktyvus prekybos ryšiai. Vakarų baltų žemėse I tūkstantmečio pr.Kr. kapams būdingi įvairūs Akmenė statiniai. Iš stambesnių akmenų surenčiama dėžė – įsivaizduojamas namelis pomirtiniame gyvenime. Į jį įstatoma molinė urna su degintais palaikais. Ankstyvajame geležies amžiuje deginimas palaidojimai paplito ir rytų baltų žemėse. Pirmaisiais amžiais po Kristaus degintieji kapai pradeda nykti, juos pakeičia plokštiniai griautiniai kapai, vyravę iki atsirandant degintiniams kapams. Baltų žemėse jie atsiranda I – II a. Apie IV – V a. vėl pasirodo degintiniai griautiniai kapai rytų baltų žemėse.O vėliau ir vakarų baltų žemėse. Tačiau vakarų baltų žemėse plokštiniai kapai išlaikė pilkapių elementų – mirusiųjų kapai būdavo apdedami akmenimis, o nauji kapai jungiami prie senųjų. VI – VII akmenų vainikų jungimo paprotys išnyksta ir vakarų bei rytų baltų laidojimo papročiai suvienodėja. Vakarų baltai perėmė ir išlaikė daug Narvos kultūros mitologijos elementų. Chtoniniai motyvai – gyvatės, žalčiai, rupūžės – daug dažnesni pajūrio baltų žemėse (Žemaitijoje, Klaipėdos krašte) negu, pvz., Rytų Lietuvoje. Iš tiesų apie mitologinius rytų ir vakarų baltų skirtumus galime spręsti tik iš archeologinių radinių. Vakarų baltų ir slavų kalbų kontaktų istorijoje laikotarpį nuo 5 a. pr. m. e. maždaug iki 3 m. e. a. galima pavadinti pereiginiu : tuomet atitinkamuose baltų prokalbės periferinio arealo regionuose susiformavo atskiros baltų prokalbės (vakarų baltų prokalbė ir kt.). Apibendrindami galime pasakyti, jog rytų baltai skyrėsi nuo vakarų , nes jie menkiau pasidavė ateivių įtakai, vangiau prekiavo su Romos imperija ir todėl geriau išsaugojo senosios medžiotojų kultūros paveldą. Taip pat viena iš rytų ir vakarų baltų skirtumų susidarymo priežastis buvo gamtinė ir geografinė padėtis, sudariusi sąlygas vakarų baltams būti daugiau atviresniems nei jų kaimynams rytų baltams. Didelę reikšmę rytų baltų vystymuisi turėjo ir gamtinės sąlygos ( dirvožemio ypatumai) dėl kurio rytų baltai vėliau pradėjo užsiimti žemdirbyste. Tai sąlygojo ilgesnį gimininės bendruomenės išsilaikymą rytų baltų žemėse.Kalbininkai ir archeologai mano, kad nuo bendro baltų kamieno pirmiausia atskilo vakaruose gyvenusios gentys. VI – V amžiuje pr. Kr. išsiskyrė prūsai,jotvingiai, kuršiai. Spartesnį vakarų baltų vystymąsi lėmė artimesni ryšiai su vakarų pasausiu (ypač Romos imperija), patogi geografinė padėtis.Genčių formavimasis truko apie tūkstantį metų. VI – VII amžiuje jau buvo susiformavusios visos žinomos baltų gentys (tiksliau – gentiniai junginiai):vakaruose – prūsai, jotvingiai ir kuršiai; viduryje – lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai; rytuose – galindai. Kadangi galindai ilgainiui buvo asimiliuoti slavų, baltai dažniausiai skirstomi į vakarų ir rytų (rytų baltai vadinami lietuviai, latgaliai ir kt.).Girininkas A., Lukoševičius O. ,,Lietuvos priešistorė”
Jotvingiai.Kalbininkai ir archeologai sutaria, kad anksčiausiai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė vakarų baltai tai jotvingiai ir prūsai. Tai įvyko maždaug VI – V a. pr. Kr. Manoma, kad maždaug I tūkst. viduryje iš bendro jotvingių vieneto išsiskyrė keturios mažesnės gentys:• jotvingiai• sūduviai• dainavai• palekiai (kitaip paleksėnai)Jotvingių teritorija šiaurėje siekė Šešupę, Nemuną, vakaruose – Mozurijos didžiuosius ežerus, pietuose – Narevo ir Bugo upes, rytuose plytėjo maždaug iki Gardino. Jotvingių gyvenama teritorija įvairiais laikais keitėsi, todėl sunku ją tiksliau nusakyti. Pavyzdžiui I tūkst. Pradžioje jie gyveno vakarinėje Nemuno pusėje, o IV – VI a. įsikūrė ir dešiniajame krante iki Strėvos upės ir dabartinių Elektrėnų. Tiesa, jau VII a. ten juos užgožė lietuviai. VIII – IX a. jotvingių arealas sumažėjo. Lietuvoje jie gyveno pietinėje Užnemunės dalyje, taip pat gana plačiai Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje. Istoriniuose šaltiniuose jotvingiai vadinami skirtingais vardais: su kuria gentimi susidurdavo kaimynai, tuo vardu jie vadindavo ir visą genčių junginį. Jotvingių vardas anksčiausiai paminėtas rusų metraščiuose maždaug X a. viduryje, kai tarp Rusijos pasiuntinių į Bizantiją įrašytas Gunaro Jotvingis.
Jotvingiai buvo ne mažiau karingi už žemaičius. Jau nuo XII a. prasidėjo nuolatinės jotvingių kovos su Haličo – Voluinės kunigaikščiais. XII a. jotvą puolė ir lenkai, mėginę užkariauti palekius. Lenkų metraščiuose jie vadinami prūsų giminaičiais. Sakoma, kad tai gentis, žiauresnė už žiauriausius žvėris. XIII a. jotvingiams buvo lemiamas. Rusų ir Lenkų kunigaikščiai, bei kryžiuočiai sudarė prieš juos karinę sąjungą. Buvo sutarta, kad du trečdaliai jotvingių žemių atiteks kryžiuočiams, o likusią pasidalins kiti sąjungininkai. Jotvingiai laikomi stipriais, nepasiduodančiais kariais. XII a. rašyta, esą dešimtys jotvingių ne kartą yra stoję prieš šimtą priešų guosdamiesi tuo, kad po mirties jų narsūs žygiai būsią šlovinami dainose. Niekada nevengią pavojaus ir karuose pirmi nesitraukę. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1283 m. Paskutinis jotvingių vadas Skurda su buriu karių persikėlė per Nemuną į Lietuvą. Iki šių laikų Lietuvoje esama vietovių, vadinamų Dainavomis, Dainavėlėmis. Taip vietiniai gyventojai pavadino jotvingių pabėgėlių gyvenvietes. Nuniokota jotvingių žemė virto plyne. Ilgainiui jų pietinėse žemėse įsikūrė lenkai, rytinėje – ateiviai iš rusų žemių, o šiaurinėje dalyje išlikę dainavai sulietuvėjo. Jotvingių kalba, buvusi artima prūsų, išnyko maždaug XVI a . Mirusiuosius jie laidojo iš akmenų sukrautuose pilkapiuose.Via. įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys. Jotvingiai kaip ir kitos gentys vertėsi gyvulininkyste, žvejojo, medžiojo, tačiau žemdirbystėje jie padarė pažangą. Vieni pirmųjų baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudojo arklą su geležiniu noragu.Prūsai.Stipriausi iš vakarų baltų kadaise buvo prūsai. Jų gentys – bartai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai – gyveno į vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, o jų žemės driekėsi iki pat Vyslos krantų. Apie prūsus kalbama, kaip daug kariaujančią tarpusavyje gentį. Prūsai savo krašte turėjo nemažai pilių, kurios padėjo XII – XIII a. kai reikėjo gintis nuo išorės priešų. Kaip vėliau paaiškėjo, stipresnis ginklas prieš užpuolikus buvo vienybė. O prūsų žemių tarpusavio ryšiai netgi XIII a. prad. buvo silpni. Dėl nuolatinių karų, gretimų tautų puldinėjimų prūsai nespėjo susikurti valstybės ir …žuvo.Per ilgus šimtmečius prūsai sukūrė įspūdingą ne tik materialinę, bet ir dvasinę kultūrą. Prūsų laidosena laikui bėgant keitėsi. Atsiranda paprotys statyti pomirtinius namelius iš akmenų. Juose padėdavo urną su sudegintais palaikais. Vėliau nameliai nebe statomi, vietoj jų supilami žemių kauburėliai ir apdedami akmenimis, o laikui einant lieka tik pavieniai akmenys. Į urnas buvo dedama daug įkapių: smeigtukų, segių, antkaklių ir kt. Tokį laidojimo būdą prūsai perėmė iš pietų Europos genčių. Pagrindiniai prūsų verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. I – II a. Tūkst. jie augino visus šiuo metu žinomus javus ir galvijus. Prūsai valgė ir arklieną, gėrė kumelių pieną ir kraują. Ėmus plisti metalui, prūsai jo naudojo bene daugiausiai lyginant su kitais baltais. Prūsų dvasinėje kultūroje ryškus religijos vaidmuo. Pastebėta, kad jų religinės nuostatos glaudžiai susijusios su visuomenės santykiais. Jau buvo sukurti tam tikri nuostatai. Brutenis (vyr. Dvasininkas) nurodęs prūsams, kaip jie turį gyventi:„ Jei kas apsivogs, tai pirmu kartu reikia jį nuplakti rykšte, antru kartu – lazda, o trečiu kartu reikia jį atiduoti suėsti šunims, toli nuo mūsų dievų “.
„ Mes turime reikšti pagarbą ir būti paklusnūs mūsų šventiesiems dievams ir mūsų kriviui krivaičiui, nes po šio gyvenimo jie mums duos gražių moterų, daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą baltus drabužius, žiemą šiltus apsiaustus, ir mes galėsime miegoti didelėse minkštose lovose ir, turėdami gerą sveikatą, juoksimės ir šokinėsime. Iš blogųjų, kurie jų negerbs, jie atims tai, ką šie turėjo ir ten juos kankins įvairiomis kančiomis“. Girininkas A, Lukoševičius O„ Lietuvos priešistorė“
Kuršiai.Dėl kuršių genties atsiradimo niekas neaišku. Mokslininkai nesutaria, kuriai baltų grupei šią gentį priskirti. Tuo atveju jei kuršiai priskiriami vakarų baltams – jų formavimosi pradžia laikomas VI – V a. pr. Kr., o jei rytų baltams – maždaug I tūkst. vidurys. Kuršiai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis. Šiauriniai kuršiai gyveno dabartinės Latvijos dalyje, o pietiniai – Lietuvos pajūryje. Jų kaimynai į šiaurę – gyviai, o iš kitos pusės baltų gentys – žiemgaliai, žemaičiai, skalviai. Kuršius nuo jų rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – skyrė Ventos upė, o nuo pietinių kaimynų – skalvių – dideli miškai ir pelkės. Įkapės rodo,kad jie buvę vieni iš turtingiausių baltų kraštuose. Kuršiai dažniausiai apsistodavo paupiuose ir kitose vietose, kuriose buvo patogu užsiimti žemdirbyste, gyvulininkyste ir kt., bei lengvai apsiginti. Ankstyviausių Lietuvos miestų užuomazgos susiformavo būtent kuršių žemėse.
Kuršiai buvo drąsūs ir atkaklūs jūrininkai, šeimininkavę Baltijos jūroje ir kurį laiką varžęsi su vikingais. X – XII a. pas kuršius vakarų pirklių laivai atplaukdavo per prūsų uostus Trusą, Viskiautus. Kuršiai savo mirusiuosius degino. Jų kapuose randama ypač daug žalvarinių papuošalų, gintaro karolių. Kuršių žemėse vis daugiau randama X a. Pirklių kapų, amatininkų darbų. Iš to matome, kad jau tuo metu klestėjo prekyba. Esant glaudiems ryšiams su kitais kraštais kuršiai patyrė kitų kultūrų įtaką. Nuo VII – XII a. kuršiai nuolat kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti rytiniame pajūryje. Kovingieji kuršiai jau IX a. Pradėjo statytis jūrinius laivus, kuriais pasiekdavo kaimynines šalis, bei salas. Danijos bažnyčiose būdavo net maldaujama: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. Kas liečia kuršių karus su vikingais. Kuršiai netiek atremdavo vikingus sausumoje, bet pradėję statyti jūrinius laivus susiremdavo ir jūroje. Jau 1210 m. Pavasarį kuršiai sumuša vokiečių laivyną, o tais pat metais puolė Rygą. Vokiečiai ginti Rygą kvietė net moteris ir vaikus, o atrėmę puolimą minėjo tą dieną kaip šventę. Vėliau kuršių žemes užima ir kuršiai išsivaduoja tik po Saulės mūšio(1236 m.), kai žemaičiai sumuša Livonijos vokiečius. Po dar kelių žemaičių pergalių kuršiai pripažįsta žemaičių valdžią. Taigi, dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą, vėliau susilieja su žemaičiais, o likusieji sulatvėjo. Kuršių kalba buvo tarpinė tarp lietuvių ir latvių, o išnyko apie XVI – XVII a.Galindai.Galindais vadinamos dvi baltų gentys, gyvenusios skirtingose vietose – vakaruose ir rytuose. Vakarų galindai priskiriami prūsams. Jie gyveno dabartinės Lenkijos teritorijoje tarp Galdapės ir Narevo upių nuo kitų prūsų genčių juos skyrė Almos upė, o rytų kaimynai buvo sūduviai..Galindų dirbinių puošnumas rodo, kad tai buvo turtinga baltų gentis. Manoma, kad galindų turtėjimo priežastis buvo didelė paklausa gintaro. Tačiau vėliau galindų kultūra ima nykti, tai atsitinka apie XI – XII a. Kovojant su kaimynais buvo priversti pasitraukti į jotvingių ir sembų žemes. Nuo VIII a. rytų galindus ėmė puldinėti viatičiai ( slavų gentis) ir jie išnyko. Dabar teigiama, kad galindai galėję nukeliauti net iki Ispanijos, tai siejama su tautų kraustymusi. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad galindų gentis turi daug baltiškų bruožų. Tai įrodo randami archeologiniai radiniai: keramika, papuošalai, įrankiai. Galindijoje randama stačiakampiai stulpinės konstrukcijos pastatai. Viduje buvo atviras židinys, o pasienyje buvo iškasta ūkinė duobė. Galindų kultūra nedaug kuo skyrėsi nuo kitų genčių.Mirusieji buvo deginami, kaip ir kitur, tačiau vėliau VI – VII a. mirusieji pradėti laidoti duobėse. Moterims įdėdavo į kapą sidabrinių dirbinių: segių su ataugėlėmis vadinamų “pirštuotomis”, o vyrai būdavo puošiami lankinėmis segėmisSkalviai:Žinios apie skalvius nėra vienareikšmės. Skalvių genčių teritorija išryškėjo IV a. pab. – V a. prad. Pastarojo meto tyrinėjimai vis stipriau pagrindžia teiginį, kad I tūkst. viduryje Europoje vykęs didysis tautų kraustymasis iš judino baltų gentis, tarp jų – skalvius. Skalviai gyveno abiejuose Nemuno žemupio pusėse nuo Kuršių marių pakrantės iki Šešupės žiočių. Šiaurėje riba ėjo Jūros upe iki Tauragės apylinkių, o kitoje Nemuno pusėje apėmė buvusias Tilžės ir Ragainės apylinkes. Artimiausi kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai ir Nadruvai. 1231m. prasidėjus vokiečių ordino karui prieš prūsus, kryžiuočiai pamažu artėjo prie Skalvos. Skalviai kartu su nadruviais ir jotvingiais paremdavo kovojančius prūsus, kad patys netaptų užkariauti. Vėlesniais amžiais skalviai priklausė vokiškai Prūsijos valstybei ir buvo M.Lietuvos dalis. Čia susiformavo savita lietuvių etninė grupė, vadinama lietuvininkais.
Latgaliai.Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Jų kaimynai vakaruose buvo lyviai, šiaurėje – estai, rytuose – krivičiai, pietuose – lietuviai ir sėliai. Latgaliai gyveno dabartinėje Latvijoje į šiaurę nuo Dauguvos išskyrus Rygos įlankos pakrantę.Tai viena didžiausių baltų genčių. V – VI a. išnykus bendram šių genčių (sėlių, žiemgalių, žemaičių ir latgalių) protėvių papročiui laidoti pilkapiuose, latgaliai pradeda mirusiuosius laidoti plokštiniuose kapuose. Bet jau rasta VII a. buvusių pilkapių su degtiniais kapais, todėl manoma, kad į latgalių teritoriją slinko slavų gentis. VIII – XIII a. kapuose randama daug ginklų (plačių kovos peilių, siauraašmenių ir plačiaašmenių kovos kirvių, ietigalių), papuošalų, audinių liekanų. Kaip būtų keista, mirę latgaliai buvo guldomi eilėmis. Vyrai galva į rytus, o moterys – į vakarus. Latgaliai turėjo daug įtvirtintų piliakalnių.
Seniausios stovyklavietės buvo įkurtos prie Lubano ežero. Žymiausi: Jersikos ir Asuotės. Šalia piliakalnių plytėjo gyvenvietės, kurios kartais taip pat būdavo įtvirtinamos. Latgaliai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kaip ir kitų baltų kraštų, Latgalos amatininkai gamino darbo įrankius, ginklus, papuošalus, namų ūkio reikmenis. Latgaliai, gyvendami prie Dauguvos, galėjo prekiauti su skandinavais, krivičiais, lietuviais ir sėliais. Manoma, kad latgaliai sudarė latvių tautos pagrindą, ilgainiui virsdami latgalių ir vidžemiečių etninėmis grupėmis. Žiemgaliai.Žiemgalių teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje – Rygos įlanką ties Lielupe, rytuose – Lėvenį, o pietuose apėmė Mūšos baseiną. Žiemgalių kaimynai pietvakariuose buvo žemaičiai, vakaruose – kuršiai, pietuose – aukštaičiai, rytuose – sėliai, šiaurės rytuose – latgaliai ir šiaurėje – lyviai. Žiemgalių, žemaičių, sėlių ir latgalių protėviai iki IV a. priklausė bendrai kultūriniai sričiai. V – VI a. Rytų baltams skylant į atskiras gentis, Mūšos ir Lielupės baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis. XII a. pradžioje prie Dauguvos įsikūręs kalavijuočių ordinas pirmiausia nukariavo lyvius, todėl užimtas kraštas vadintas Livonija. Tuo metu Dauguvos pakrantes, kontroliuojamas Polocko kunigaikščių, dažnai puldinėjo lietuviai. Kalavijuočiai „draugiškai“ žiemgalių ir latgalių diduomenei pasiūlė savo pagalbą prieš lietuvius ir patraukė juos savo pusėn. 1205 m. Remiami žiemgalių vokiečiai sumušė Žvelgaičio kariuomenę. 1208-aisiais kunigaikštis Viestartas, suvienijęs vakarų Žiemgalą, norėjo atkeršyti lietuviams už jų ankstesnius puldinėjimus ir paprašė kalavijuočių paramos. Šis žygis buvo nesėkmingas. Atkaklų žiemgalių priešinimąsi Livonijos ordinui liudija tokia įvykių seka:• 1250m – Žiemgala užkariaujama• 1258m – Žiemgala išvaduojama• 1272m – Žiemgala pasiduoda• 1279m – vėl Žiemgala išvaduojama• 1291m – Žiemgala galutinai užimamaTuo metu apie 10 tūkstančių žiemgalių persikėlė į Lietuvą. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tervetės pilis. Rytų Žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220m. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai. Derlingose žemėse augino kultūrinius augalus. Vertėsi ir gyvulininkyste, taip pat nepamiršo ir medžioklės, bei žvejybos. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir su skandinavais, bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo gerai įtvirtintos. Pavyzdžiui: Mežuotnės pilį XIII a. saugojo net 8 metrų pylimas. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XV a. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, Lietuvoje – sulietuvėjo. Taip XIII – XIV a. Žiemgala atsidūrė dviejuose valstybėse – pietinis jos kraštas LDK, o šiaurinis – Livonijoje.Sėliai.Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojasi su žiemgaliais. Sėlių teritorija driekėsi iki Dauguvos šiaurėje, apėmė Ainėkstės upės baseiną, dabartinėje Lietuvoje siekė Lėvens, Šventosios aukštupius ir dalį Latvijos teritorijos, nuo latgalių atskirti Dauguvos upe. Iki IV a. Sėlių protėviai priklausė bendrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai, tai buvo VI a. Sėlių kaimynystėje gyveno gana didelės lietuvių ir latgalių gentys. Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų – Sėlpilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių piliakalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių – pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, vedegų, pjūklų, skobtų ir kt.IX – XII a stumiami slavų genties į sėlių kraštą slinko lietuviai. Vakaruose sėlius užgožė Upytės, pietuose – Deltuvos, o rytuose – Nalšios žemių lietuviai. Manoma, kad jau XIII a Pietinėje Sėlos dalyje vyravo lietuviai. Sėlpilyje stovėjo lietuvių įgula. Rygą įkūrę kalavijuočiai siekė prijungti ir sėlius. 1208m. Jie išstūmė lietuvių įgulą iš Sėlpilio.Atsiskyrus pradėta laidoti plokštiniuose kapuose, nors anksčiau laidodavo pilkapiuose. Laidojami mirusieji nedeginti, o jų galvos būdavo atsukamos į kitą pusę. Kapai apdedami akmenimis ne užpilami žemėmis. Dažniausia vyrų kapuose randama įkapė – siauraašmenis kirvis. Daugybė randama kapuose papuošalų, iš to matyti, kad pradėta gaminti ne tik išgyvenimui reikalingi daiktai. Gyvendami patogioje vietoje sėliai ne tik gamino, bet jau pradėjo ir prekiauti. Prie Stulpelių piliakalnio X – XII a. rasta buvusi sėlių šventykla. Joje rastas didelis akmuo, manoma, kad jis laikytas šventu. Aplink akmenį juosėsi negilus griovys. Už akmens padaryta plūkto molio aikštelė, joje degdavo ugnis, ten buvo aukojamos aukos. Žemaičiai.Žemaičių gentys Virvytės, Minijos ir Ventos aukštupiuose ribojosi su kuršių gentimis, šiaurėje – su žiemgaliais, nuo Nemuno jas dar ilgai skyrė skalvių gentys. Vienas žymiausių kunigaikščių buvo Vykintas. Nepaisant ilgaamžių pastangų, užkariautieji Prūsijos ir Livonijos kraštai niekada nebuvo sujungti, nes juos skyrė Žemaitija. Garsiausius mūšius – tai Saulės, Durbės, Skuodo – laimėjo žemaičiai. Žemaitijoje jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų gyventa piliakalniuose. Šalia piliakalnių buvo įsikūrusios gyvenvietės. Pastatai buvo stulpinės, o nuo viduriniojo geležies amžiaus – rentininės konstrukcijos. Viduje būdavo įrengiami šiek tiek į žemę įgilinti plūktiniai židiniai. Mirusiuosius žemaičiai laidojo plokštiniuose kapuose. Savita žemaičių įkapė – vienas pentinas, prie kairės kojos. IX – XIII a. į kapus imta dėti ginklų: kelias ietis, kovos peilį, įvairiausių rūšių kalavijus. Net kūdikiai į pomirtinį gyvenimą buvo išlydimi ginkluoti. Ypač buvo gerbiami žirgai. Kilmingiems vyrams į kapą būdavo įdėta žirgo galva, net jų tikėjime ryškus saulės ir jos palydovo žirgo kultas. X – XII a. tarp žemaičių ir skandinavų užsimezgė glaudūs prekybiniai ryšiai. Žinoma, kad žemaičiai prekybinius ryšius palaikė ir su baltų gentimis – žiemgaliais, kuršiais, skalviais ir prūsais. Aukštaičiai. Manoma, kad aukštaičių gentys susiformavo VI a. Aukštaičiai gyveno Nevėžio upės baseine ir šiaurinėje Užnemunės dalyje, dabartinės Lietuvos centrinėje srityje. Jų kaimynai šiaurėje, Nevėžio aukštupyje buvo žiemgaliai ir sėliai, vakaruose, prie Dubysos – žiemgaliai, pietuose, Užnemunėje – jotvingiai, rytuose, prie Šventosios upės – lietuviai. Aukštaičiams didelę įtaką turėjo lietuviai, iš jų paimtas mirusiųjų laidojimo paprotys. Tuo metu laidojimo papročiai buvo svarbiausių kultūros ir etninės grupės pasaulėžiūros bruožų. Todėl jau nuo I a. vidurio centrinėje Lietuvoje atsirado saviti kapinynai, kuriuose mirusieji laidojami plokštiniuose kapuose. Labai keista, kad į kapus buvo beveik nededama įkapių. Nuo VI –VI a. mirusieji pradedami deginti, o jų pelenai paprasčiausiai užkasami duobutėje. Jau pradėta daugiau dėti įkapių. Labai didelis kapų skirtumas tarp lietuvių ir aukštaičių. Lietuviai mirusiesiem supildavo aukštus kauburius, o aukštaičiai paprasčiausiai užpildavo žemėmis. Nuo X a. pradėta su kariais laidoti ir jų žirgus. Žirgai buvo laidojami gyvi su puošniais apdarais (puošniomis kamanomis ir papuošalais skirtais arkliams). Žodžio „Aukštaitija“ reikšmė laikui bėgant smarkiai keitėsi. Jau XV a. Aukštaičiais vadinami ir lietuviai, kurie gyveno į rytus nuo žemaičių. Ši teritorija pavadinta Aukštaitija. Šiuolaikinio mokslo žiniomis apie aukštaičius nėra vieningos nuomonės. Manoma, kad nebuvo kaip tokios atskiros aukštaičių genties, o čia gyvenusius žemaičių protėvius sulietuvino iš rytų atėję lietuviai.Lietuviai:Lietuvių protėviai priklausė rytų baltams. Lietuvių gentys susiformavo iš baltų genčių, priklausiusių brūkšniuotosios keramikos kultūrai.nuo V a. lietuvių teritorija tapatinama su Rytų Lietuvoje plytėjusia pilkapių sritimi.VIII a., iš rytų baltus ėmė smarkiai spausti slavai. Iki XIII a. rytinės lietuvių teritorijos ribos nuolat keitėsi. Traukdamiesi į vakarus, lietuviai stūmė kitas baltų gentis. Lietuviai, būdami didžiausias genčių junginys, IX – XIII a. pajungdavo giminingas baltų gentis. Vienodėjo kultūra ir papročiai: įsigalėjo mirusiųjų deginimas, kario laidojimas su žirgu. Lietuvių žemėse jau I tūkst. pradžios buvo gyvulininkystė ir žemdirbystė. Dėl dirvožemio savybių svarbesnė buvo gyvulininkystė. Medžioklė ir žvejyba tapo pagalbiniais verslais.Lietuviai palaikė prekybinius ryšius su Romos imperija, iš Padunojo gabendavo žalvarį, sidabrą, ginklus, papuošalus. Svarbiausi prekybos keliai driekėsi Nemunu Nerimi. Lietuviai prekiavo ir giminingomis baltų gentimis.Lietuviai, rytų baltų gentis, inicijavusi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimąsi. Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I tūkst. po Kr antroje pusėje.manoma,kad jos šaknys siekė rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, kuri buvo paplitusi Neries, šventosios ir Nemuno tarpupyje. Lietuvių tautybė susiformavo XIII – XV a, susikūrus ir stiprėjant LDK. Lietuvos valstybę sudarė daugelis kitų baltų genčių – aukštaičiai, jotvingiai( šiauriniai), kuršiai( pietiniai), sėliai(pietiniai), skalviai(šiauriniai), žemaičiai, žiemgaliai(pietiniai). Kuriantis valstybei įvairiai klostėsi šių genčių likimai. Kažkurios iš jų – jotvingiai, sėliai, skalviai, jotvingiai(šiauriniai), veikiant kryžiuočių agresijai, bėgo į Lietuvą, kur ir asimiliavosi. Tačiau iki šių dienų Lietuvoje išliko etninis įvairumas: skiriasi gi žemaitiška, aukštaitiška, suvalkietiška ir dzūkiška prigimtis, charakteris ir kultūra. XVI a susiformavo etninė lietuvių grupė ir vokiečių paverktoje teritorijoje, vadinamoje M Lietuva. Ją sudarė prigimtinėse savo žemėse likę skalviai, nadruviai, sulietuvėja prūsai( šiaurės bartai, šiaurės notangai, sembai), jotvingiai ir dalis pietinių kuršių.<…>dabar lietuvių tautą sudaro keturios etninės grupės: žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai. Jovaiša E „Žvilgsnis į aukso amžių“Naudota literatūra : 1. ,,Lietuvos priešistorė” Algirdas Girininkas, Olijardas Lukoševičius.2. ,,Lietuvos istorija” Adomas Butrimas3. ,, Lietuvių enciklopedija “ 15 tomas4. ,, Lietuvos istorija iki 1795 metų” Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius5. ,, Lietuvos istorija” Adolfas Šapoka6. ,, Istorija : Civilizacijos , Lietuva, pasaulis”7. ,,Lietuvos istorija” E. Gudavičius8. ,,Baltai priešistoriniais laikais” Marija Gimbutienė9. ,, Lietuvos etnogenezė”10. ,,Lietuvos istorija” Vanda Daugirdaitė – Sruogienė11. ,,Lietuva iki Kristaus” Rimutė Rimantienė12. ,,Lietuvių tautos ir valstybės istorija” M. Kondrotas13. ,,tarybų Lietuvos Enciklopedija”14. Įvairios interneto svetainės