Nėra jokių abejonių, kad baltų priešistorinis geolingvistinis paplitimas gerokai pažengė į priekį, susidomėjus hidronimų studijomis. Atlikti tyrimai Dnepro aukštupio baseine XX amžiaus pirmojoje pusėje turėjo įtakos šiai specifinei sričiai. Šie tyrimai sukėlė daug įvairių atsiliepimų:kritiškų ir palankių. Išryškėjusios nuomonės leidžia kalbėti apie baltiškų hidronimų gajumą ir apie jų paplitimo arealą. Apie baltų hidronimų gajumą kalbama tuose regionuose, kuriuose jie buvo aptinkami tik sporadiškai arba būdavo tik suponuojamas jų buvimas. Atgarsiai leidžia išplėsti baltiškų hidronimų paplitimo arealą tuose regionuose, kurie anksčiau nebuvo minėti. Dnepro aukštupio tyrimai atskleidė dar vieną labai svarbų dalyką – tai baltiško prado plitimą šiaurės ir vakarų kryptimis. Būtent plitimas vakarų kryptimi leido įsivyrauti nuostatai, kad tradicinė Vyslos riba turėtų būti peržengta. Tačiau iki šiol tebevyksta diskusija, kiek Vyslos ribą reiktų kilstelėti vakarų kryptimi. Beje, vakarinė riba baltų filologijai atveria naujas ieškojimų perspektyvas, kadangi ji dar neištirta. Vis dėlto, nors baltiško prado atradimas didelėje teritorijų hidronimijoje išskiria dvi pagrindines baltiško paribio sritis (vok. Randgebiete), nusidriekusias į priešingas puses nuo tikrojo baltų arealo. Šis baltiškojo prado paplitimo arealas iškelia į pirmą vietą aiškų ir griežtą hidronimų analizės metodą, idant neatsirastų nauja, viską paaiškinanti panacėja: panbaltizmas. Toks perspėjimas bus naudingas, rengiant hidronimijos baltizmų dialektinės priklausomybės piešinį, kadangi vos žengus žingsnelį galima surasti tradicinį baltų skirstymą į dvi atšakas – vakarinę ir rytinę.
Trumpa archeologinių tyrimų sintezė
Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai atlikti XVI-XVII amžiuje, tačiau tik XIX amžiaus viduryje, susikūrus istorikų draugijoms ir komitetams Baltijos regiono sostinėse1, tyrimai šioje srityje pastebimai pažengė į priekį. Tiškevičius vadovavo keliolikai kasinėjimų Lietuvoje ir Gudijoje. Kasinėjimų rezultatai akivaizdūs – paskatinimas įvairių publikacijų pasirodymo bei Archeologijos komisijos ir muziejaus įkūrimas Vilniuje. Dideliu leidybos bei kasinėjimų aktyvumu pasižymėjo prūsų muziejus Karaliaučiuje. Baltų kraštuose, caro provincijose, jokių iniciatyvų nebuvo galima imtis savarankiškai. XIX amžiaus pabaigoje susikūrusi Archeologų draugija (įkurta 1864 metais Maskvoje), vadovavo įvairiems archeologų kongresams visoje imperijoje ir atkreipė dėmesį į baltų arealo archajiškumą. Pirmieji šios srities darbai pasirodė 1876 metais (O. Montelius,C. Grewingk). Tačiau kasinėjimų, suformavusių dabartinį vaizdą, epocha buvo tarpukaris, vadinamosios antrosios Baltijos respublikų nepriklausomybės metai. Tuo metu Rytų Prūsijos vakarinę ir pietinę zoną, Mozūriją bei jotvingių žemes ėmėsi tirti lenkų archeologai; vėlesniais metais Tarybų Sąjungos mokslininkai buvo susidomėję Kaliningrado (buvęs Königsberg, Karaliaučiaus) zona. Po Antrojo pasaulinio karo daug naujų svarbių atradimų šioje srityje padarė lietuvių ir amerikiečių archeologė Marija Gimbutienė.
i) Ankstyvosios kultūros. Remdamiese ankstyviausios (mezolito ir neolito) epochos baltų tyrimais kai kurie mokslininkai iškėlė į dienos šviesą daugybę klodų, susidariusių per ilgą laikotarpį nuo 7000 iki 2500 metų pr. Kr. Jie išskyrė vadinamąją Kundos kultūrą, kuri klestėjo rytų baltų areale, pagerėjus klimato bei aplinkos sąlygoms mezolito epochoje. Vėliau Kundos kultūra
3
perėjo į neolitinę Narvos kultūrą. Šias kultūras, kurių svarbiausi radiniai, greta Kundos ir Narvos, apibūdina durpių telkiniai. Radiniai yra iš Šventosios Lietuvoje, Sarnatės Latvijoje iki Kaliningrado zonos. Čia gerai paliudyti medžio dirbiniai, gintaro papuošalai, augalinio pluošto apdotojimas. Kultūra ėmė kisti, pasirodžius kitų dviejų kultūrų vartotojams. Pirmiausia vadinamoji šukinės keramikos kultūra buvo išplitusi plačioje Šiaurės Rytų Europos teritorijoje, o jos atšakų buvo galima rasti ir Vakarų Lietuvoje. Ši kultūra atsirado neolite. Jos vartotojai buvo nomadų gentys, kurios vertėsi medžiokle ir žvejyba. Spėjama, kad tai yra (ugro) finų genčių pirmatakės. Šios gentys pasitraukė į šiaurę, kai ėmė plūsti nauja banga, atnešusi į minėtas teritorijas virvelinę keramikos kultūrą. Ji buvo išplitusi nuo Reino vakaruose iki Volgos rytuose. Manoma, kad šios kultūros vartotojai buvę indoeuropiečiai, kadangi jų kultūros įsitvirtinimas Vidurio bei Rytų Europoje sutampa su visuotinai priimtu indoeuropiečių kalbų paplitimu šioje teritorijoje datavimu. Tyrimų objektas lieka centro nustatymas, iš kurio ši kultūra plito po Europą. Tyrinėtojai ginčijasi, iš kurios vietos indoeuropiečiai sklido po Europą, t.y. kur buvo šios kultūros centras. Vieni mano, kad šios kultūros centras buvo Centrinėje Europoje, kiti – Pietų Rusijoje, dar kiti teigia, kad indoeuropiečiai atkeliavo į Europą per Pietų Rusiją iš Azijos.
Daroma išvada, kad III tūkst.pr. Kr. pabaigoje iš pietų ir pietryčių prie Baltijos jūros atkeliavę baltai, rado čia nuo seno gyvenančias finougrų gentis. Pietuose, kur baltų buvo daugiau už finougrus, baltai asimiliavo retai čia gyvenusius finougrus, o tie baltai, kurie atsidūrė toliau į šiaurę, patys buvę asimiliuoti finougrų.
Tačiau pastaruoju metu visa tai mėginama aiškinti kitaip. Finougrai esą nebuvę senieji Baltijos jūros pakrantės gyventojai. Jie pasirodė šiose vietose apie III tūkst. pr.m.e. Pradėjus keltis į čia virvelinės kultūros atstovams, jie iš dabartinės Lietuvos teritorijos traukėsi į Latviją, o visai įsikūrė dabartinėje Estijoje.Tuo tarpu III tūkst. pr.m. e. pabaigoje prie Baltijos jūros atsikraustę indoeuropiečiai-virvelinės kultūros atstovai ir radę čia gyvenančius nuo senų senovės Narvos-Nemuno kultūros ir Nemuno – Aukštupio atstovus. Šie atstovai savo kilme buvo artimi europidams. Taigi, indoeuropiečiai susimaišę su Narvos – Nemuno kultūros ir Nemuno aukštupio atstovais sukūrė Pamario kultūrą. Šiai kultūrai būdingos virvelinės kultūros ypatybės bei saviti puodai, laivinių kovos kirvių tipai, tam tikros formos.Laikoma, kad baltai, kaip atskira indoeuropiečių etninė kalbinė grupė, susiformavę II tūkst. pr.m.e. tada jie išplitę Pietryčių ir Rytų Europos plotuose – Pabaltijyje, Padeneprėje, Volgos – Okos aukštupio srityje. Jų kaimynai buvę finougrai iš šiaurės, o iš pietų iranėnai ir slavai ( dar vadinami skitais).
Didžiausiu paplitimo virvelinės kultūros arealu reikėtų laikyti neolito pabaigą (apie 2000 – 1800 m.pr. Kr.). Jau tada ši kultūra buvo ne vienalytė. Ją sudarė keletą grupių: Pamarių kultūra (it. Cultura del litorale, vok. Haffküstenkultur), kurią vakaruose juosia Vyslos upė, pietuose – Pripetė, iš rytų – Dnepro baseinas, o šiaurėje – Dauguva ir net toliau; beveik visi šios kultūros bruožai buvo aptikti ruože tarp Helio pusiasalio (dabartinė Gdansko įlanka) ir Nemuno prie Aismarių (vok. Frisches Haff), Kuršių marių (vok. Kurisches Haff) ir ypač kai kuriuose prie Baltijos jūros esančiuose kaimuose (Rzucewo, Suchacz, Tolkemit). Tyrinėtojai baltų indoeoropietiškuosius protėvius tapatina su šios kultūros vartotojais. Be to, mokslininkai mano, kad atrasti radiniai Dnepro aukštupyje ir vidurupyje, Volgos aukštupyje (Fatjatono) ir rytinėje
4Rusijoje (Balanovo) turi panašių bruožų. Įdomu tai, kad šiose teritorijose aptikta izoliuotų ir turtingų kapaviečių liekanų (galbūt tai vadinamosios kovos kirvių kultūros palikimas). Priešingai, mažiau yra patikimi minėtų teritorijų vietinių gyventojų ištakos. Manoma, kad iš šių teritorijų ir ateivių indoeuropiečių kilo baltai. Česnio tyrimai rodo, kad baltų antropologiniame substrate Prūsijoje ir Lietuvoje esama problemiško rytų elemento.
ii) Gimbutienės hipotezės. Grįžtant prie lietuvių ir amerikiečių archeologės Gimbutienės originalių tyrimų lobyno, galima būtų išskirti penkis pačius svarbiausius jos atradimus, kurie taip pat naudingi klabotyrai.
a) Kalbantieji vienu indoeuropiečių dialektu, iš kurio išsiplėtos vadinamoji prabaltiška kalbinė sistema , veikiausiai slinko nuo per dabartinės Ukrainos žemes išilgai Dnepro iki vakarinės Rusijos ir dabartinės Gudijos; kiti, priešingai perkirto Lenkiją ir įsikūrė palei Baltijos pajūrį į rytus nuo Oderio ir į pietvakarius nuo šiaurėje esančios Suomijos.
b) Baltų skilimas į dvi grupes – vakarų ir rytų – turėjęs prasidėti bonzos amžiuje. Pirmoji grupė (ją lietuvių ir amerikiečių mokslininkė vadina ir pajūrio baltais). Iš šios grupės kilo kuršiai ir prūsai. Jie atstovavo kultūrai, susijusiai su Centrinės Europos iliryškąja, o ankstyvajame amžiuje – ir su keltais bei germanais. Antroji grupė (dar kitaip vadinami kontinentiniai baltai), lietuvių, latvių, sėlių, rytinių galindų ir kitų genčių pirmtakai. Jie nebuvo taip išlavėję ir labiau susiję su kaimynais pietuose (slavais) ir rytuose (Volgos finais). Neįmanoma nustatyti, ar šios dvi grupės viena nuo kitos skyrėsi tik savo kultūra ir kalba.
c) artimą baltų ir slavų draugystę galima sieti su ilgai turkusia kaimynyste (angliškai neiborhoood) tarp baltų, kurie gyveno Pripetės upės baseine, dabartinėje Gudijoje, ir slavų, kurie buvo įsikūrę Voluinės ir Podolės pietuose bei Dnepro vidurupio baseine į pietus nuo Kijevo.
d) Nėra nustatytos bendros baltų ir slavų kultūros, bet Gimbutienei atrodo akivaizdu, šios dvi grupės atsirado iš tų pačių šaknų ir iki II tūkstantmečio pr. Kr. Priklausė kurį laiką vienai kultūrai. Be to, jos su finų gentimis įsikūrę į šiaurę ir rytus. Baltiškų skolinių skaičius Pabaltijo finų kalbose rodo ilgalaikius ir intensyvius šių genčių tarpusavio prekybos mainus.
e) Baltams gerus kontaktus su Centrine Europa ir Viduržiemio jūros pasauliu garantavo gintaro kelias. Dabartiniai baltų tautų pirmtakai juo palaikė ryšius su antikinio pasaulio tautomis; finikiečiai vertino Baltijos jūros gintarą , o Latvijoje atliktų kasinėjimų metu rasta graikų ir romėnų monetų.
iii) Naujausi atradimai. Devintojo dešimtmečio viduryje atlikti archeologiniai kasinėjimai Lietuvoje, Nemuno žemupyje (pvz. Dauglaukyje, Greižėnuose, Kreivėnuose, Sodėnuose, Vidgiriuose ir kitur) į dienos šviesą iškėlė daugeliu požiūriu unikalių radinių, neturinčių analogų slavų ir germanų pasienio arealuose. Šiems radiniams atitikmenys randami labai nutolusiose teritorijose nuo baltų arealo (pvz. Altajuje, Juodosios jūros pakrantėje, palei Dunojaus 5
vidurupį arba Gotlando bei Elando salose). Ankstesnieji tyrinėtojai (Puzinas, Gimbutienė) kalbėjo apie visuotinį medžiaginės kultūros smukimą viduriniame geležies amžiuje (I tūkst. po Kr.), tačiau radiniai, aptikti Nemuno žemupyje, skatina kitų naujoviškesnių aiškinimų. Archeologai, istorikai, antropologai dabar vieningai sutaria, kad, labai galimas dalykas, baltų arealas susijaukė dėl didelių migracijų, ir mano, kad reikėtų pasvarstyti kai kuriuos etnogenezės aspektus: ne mažiau sudėtinga nutraukta vietinių genčių raida, taip pat jų dalyvavimas didelėse migracijose ir įvairiuose etniniuose mišiniuose. Visai tikėtina, jog neapibūdinsime naujos bangos, plūstelėjusios iš pietinių Dunojaus vidurupio kraštų ligi pat Baltijos jūros, apie V amžių po Kr.Kalbotyros studijos su savo savarankiškomis priešistorinių baltų hidronimų paieškomis susidomėjo šia naująja archeologinių tyrimų sritimi ir labai ją palaiko. Šiuo metu dar nėra specialių straipsnių. Bet baltų dalyvavimas didžiajame tautų kraustymesi gali suteikti naujų minčių aptariamiems klausimams.
Hidronimijos tyrimų iki dvidešimtojo amžiaus pradžios genezė
Mūsų žinios apie baltų, gyvenančių priešistorėje gyvenamą teritoriją smarkiai pasikeitė pirmaisiais XX amžiaus metais. Lig tol vyravusi nuomonė iš esmės buvo pagrįsta remiantis archeologiniais duomenimis. Jie teigė, kad baltai buvo įsikūrę siauroje teritorijoje, kurią šiaurėje ribojo etnografinė siena tarp latvių ir estų, pietuose – Nemuno ir Narevo plokščiakalniai, vakaruose – Vyslos žemupys. Toliau pateikiamos chronologiškai svarbiausios nuomones su tyrimų pokyčiais.
Rusų mokslininkas Kočubinskas, pasinaudojęs rusų archeologų kongresu, kuris vyko 1896 metais Rygoje, pirmą kartą iškėlė hipotezę apie baltų arealo išplėtimą. Jo nuomone, jis turėtų būti išplėstas į rytus ir į pietus iki Pripetės šiaurinio baseino, o rytuose – iki Berezinos baseino. Rusų mokslininkas savo tyrime plačiai rėmėsi hidronimų analize, o tai reikia pabrėžti buvo metodologinė naujovė. Kiti mokslininkai Podoginas ir Sobolevskis, remdamiesi tuo pačiu vykusiu kongresu, baltų arealo ribas išplėtė dar toliau į rytus iki Okos baseino. Šachmatovas (savo rusų dialektologijos paskaitų kurse Sankt Peterburgo universitete) ribas padidino ir į Europos šiaurės rytus. Šachmatovo tyrimai apie slavų ir keltų santykius senovėje atkreipė dėmesį ir Būgos. Jis parašė straipsnius, kurie labai artimi Schraderio lingvistinės koncepcijos sampratai. Juose Būga nagrinėja baltų priešistorinio arealo problemą.Lietuvių kalbininko Būgos darbai patys savaime sudaro ištisą epochą lietuvių (ir baltų) hidronimijos studijoms. Ryškiausias ir svarbiausias Būgos atradimas – baltiškų hidronimų aptikimas dabartinėje Gudijos teritorijoje. Šis atradimas parodė, kad baltai iki slavų ekspansijos į šiaurę gyveno Pripetės upės šiaurinėje zonoje, Dono ir Nemuno aukštupių baseine. Savo teiginį Būga patvirtino gudų teritorijoje aptiktais neretais vardais ( pvz., rusų Лучеса, upės vardas), kurių atkurtas pirmykštis pavidalas (turėta mintyje, kad rusų u< * au; rusų č < *k) atskleidžia jų baltišką kilmę, remiamą ir lietuviškais (Laukesa, Dauguvos kairysis intakas, plg. lie. Laukas), ir latviškais (la. Laucesa, kitas kairysis Dauguvos intakas) atitikmenimis. Būga pritarė kitų mokslininkų paplitusiai nuomonei apie baltų po VI amžiaus po Kr. išstumimą iš rytų ir vakarų dėl vyksančios slavų ekspansijos Kijevo regionio šiaurėje.
6
Mokslininkas Vasmeris (1932) vėl iškėlė klausimą, kai buvo aptikti nauji hidronimai rytinėje Smolensko dalyje, Tverės (Kalinino), Kalugos, Maskvos ir Černigovo srityse. Jis gerokai praplėtė baltų priešistorinę arealo teritoriją, kurią reikėtų laikyti etniniu požiūriu baltiška. Vasmeris buvo pirmasis mokslininkas, kuris ėmė brėžti istorines ribas tarp baltų ir finougrų genčių. Šiuo klausimu vėliau susidomėjo ir kiti mokslininkai , atsirado daug svarbių straipsnių šiuo klausimu – tai Rozwadowskio (1948), Lehr – Splawinskio (1946), Ostrębskio,Serebrennikovo (1957) ir kitų. Tačiau svarbiausia buvo Krahe’s (1943) studija. Jis aptiko baltiškų hidronimų į vakarus nuo Vyslos, Pomeranijoje (Karwen, labehn, Powalken), iki Persantės upės (le. Parsęta). Pastaraisiais metais šia kryptimi buvo atlikta daug įdomių tyrimų, kurie stengėsi įžvelgti baltiškus hidronimus tiesiog iki Elbės, Saksonijoje ar Riūgeno saloje, tačiau tokie tvirtinimai labai nepagrįsti.
Baltų hidronimijos ribos
Nepaisant to, kad neįmanoma galutinai ir tiksliai nusakyti baltų hidronimijos ribas, mūsų nuostatos vis žengia į priekį šios srities tyrimuose ir vis dėlto pamatuotai galima apibrėžti maksimalaus baltų hidronimijos paplitimo arealą. Jo ribos, chronologiškai žyminčios maždaug erų sandūrą (paskutinieji amžiai pr. Kr. – pirmieji amžiai po Kr.), yra pavaizduoti 1 piešinyje. Iš šio piešinio galima išskirti centrinį baltų hidronimijos paplitimo branduolį, kuris nekelia jokių diskusijų; jis apima Nemuno, Berezinos, Sožo baseinus, teritoriją tarp Volgos ir Okos, Dnepro aukštupio, Desnos, Narevo baseiną ir Pripetės pelkyno kairįjį krantą. Apie margalinius arealus, kuriuose buvo aptikta baltiškų hidronimų ir , kurie iki šiol tiriami bus kalbama vėliau (pvz.,Maskvos regioną, Seimo baseiną, dešinįjį Pripetės krantą, didelį regioną į vakarus nuo Vyslos). Atkreipiant dėmesį į platų baltiškų hidronimų arealo išsidėstymą, reikia nepamiršti paminėti, kad yra daug daugiau tokių izoglosų, kurios žymi visą regioną ištisai, negu tokių, kurios rodo jo dialektinį susiskaidymą. Vanagas taip pat akivaizdžiai pastebėjo, kad yra tokių baltų hidronimijos paralelių leksemos atžvilgiu su indoeuropietiška hidronimija, kuri paplitusi po visą baltiškąjį arealą ir, imant atskirai tarp lietuvių ir Dnepro aukštupio hidronimijos. Šios hidronimų paralelės parodo geografinį arealų neatsiejamumą, net ir labiausiai vienas nuo kito nutolusių. Preliminarus trijų svarbiausių baltų kalbų hidronimų palyginimas atskleidė itin didelį darybos modelių panašumą.
i) Šiaurės ir šiaurės rytų ribos. Toporovo ir Trubačiovo darbai (1961,1962) parodė, kad aukštutinės Padneprės regione toponomastinė situacija yra sudėtinga. Taip yra todėl, kad pirminis baltiškos toponimijos sluoksnis slavų kolonizuotose teritorijose vėliau ir ne sykį įvairiai kito. Atrodo, kad čia baltų gentys įsikurdavo tam tikrais periodais; keliaudamos iš pietų šiaurės į rytų pusę jos traukdavo per negyvenamas žemes ir labai retai sutikdavo kitas gentis, o tas kurias sutikdavo tikriausiai buvo finų padermės. Šiose žemėse asimiliacijos ir integracijos procesai prasidėjo gana anksti, todėl tai apsunkino baltiškų hidronimų atpažinimą tokioje milžiniškoje teritorijoje. Vėliau šiems procesams turėjo įtakos nauja slavizacija. Tai leidžia paaiškinti, kodėl toks didelis atstumas skyrė baltiškus hidronimus.Tiriant Aukštutinės Padermės hidronimus įdomiausia tai, kad čia negalima taikyti tradicinių nustatytų 8
fonetinių dėsningumų (remiantis baltų ir slavų leksika), kurie, pavyzdžiui, taikomi prūsų, lietuvių ar latvių hidronimijai. Remiantis dviejų rusų mokslininkų pasiekimų rezultatais, norėdami išsiaiškinti, kokia baltiškų vietovardžių kilmė labiau linkstama remtis afiksacijos, o ne leksikos analize. Tokia analizė leidžia nubrėžti priešistorinę baltų sieną, kuri ribojasi su Sožo baseinu šiaurės rytuose. Šiame baseine baltiški hidronimai yra labai dažni, o skelbtos Būgos(1913ab) ir Vasmerio (1932) tezės patvirtintos. Be to, jos pagrįstos didesniu skaičiumi baltizmų, negu jų buvo žinoma ar tik spėjama anksčiau. Vėliau, matyt, baltiškoji hidronimija iš Sožo baseino persikėlė į Desnos vidurupio aukštupio baseiną. Šiame regione baltizmų skaičius yra trečdaliu mažesnis palyginus su Sožo baseinu, o baltiškas etimonas čia ne toks akivaizdus. Pažiūrėjus į šiauriau išsidėsčiusius regionus ( Desnos vidurupio ir aukštupio baseinus ir aukščiau) pastebėsime, kad čia nebuvo aptikta baltizmų, o nebaltiškos kilmės pavadinimų pasitaiko dažniau. Tai leidžia daryti tokią prielaidą, kad šiaurinę sieną būtų galima brėžti netoli Volgos finų tautų; kartu kyla klausimas, ar baltai su finais turėjo kokių nors kontaktų. Antra vertus, neįmanoma tiksliai nustatyti baltų sienos šiaurės rytuose, nes tyrimai vis priskirdavo kitas teritorijas baltiškajai toponimijai. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo pripažintas baltišku Maskvos regiono substratas; naujesnės vėliau studijos pakoregavo Latgalės hidronimijos santykį su rytų slavų arealu, o kiti tyrimai leido patikslinti Toporovo ir Trubačiaus atradimus regione tarp Volgos, Okos (vidurupio ir retai – žemupio), Dono aukštupyje, kur buvp aptikta keletas dešimčių hidronimų, visai įmanomas dalykas, kad jie baltiški. Visoms šioms išvardintoms teritorijoms buvo vienodai siūloma priskirti baltiškus hidronimus, net jei kai kurie atrodė mažiau akivaizdūs ar patikimi nei kur kitur, o jų datavimas diskutuotinas. Šie nauji atradimai iškėlė į dienos šviesą naujų diskutuotinų klausimų. Stengiamasi išsiaiškinti, kokios baltų gentys apsistojo Dnepro aukštupyje priešistoriniais laikais ir kokie jų dialektiniai ypatumai. Pasirodę Toporovo ir Trubačiovo darbai nestokojo kritikos. Paminėsim paskutinį punktą , kuris susilaukė pastabų. Punktą galima apibūdinti dviem sakiniais:
a) jie nepakankamai išryškino tiroamo regiono hidroniminius dialektus
b) kaip reikiant neįvertino paribio zonų, kur archeologai aptinka mišrias kultūras.Pastarąjį pastabą įmanoma pagrįsti, remiantis archeologiniais tyrinėjimais.Tuo tarpu pirmasis atrodo nepagrįstas (kai priekaištauja visų pirma archeologai). Vienas tokių archeologų yra Antoniewiczius (1966), kuris pateikia šios problemos aiškinimą. Jis išeities tašku pasirenka medžiaginės kultūros tipus. Regionuose, kuriuos senovėje užėmė baltų gentys, vienokius ar kitokius hidroniminius dialektus atitinka ir skirtingi medžiaginės kultūros tipai. Antoniewiczius, didelį dėmesį kreipdamas į rytų ir vakarų baltų pirmtakus, bando susieti hidronimijos duomenis su archeologiniais. Pagaliau pravartu bus pacituoti Pisani, ką jis pridūrė dviejų rusų tyrinėtojų veikalo recenzijoje (1963, p. 219): “ Dažnai autoriai kalba apie baltus, iranėnus, finus, slavus; tačiau žmogiškasis pradas bus buvęs daugmaž visada tas pats, o aptarinėti imamasi daugiausia paplitimą kalbinių tipų, kuriuos visuomet perima ir įtvirtina pastovūs gyventojai, nelygu politinės, kultūrinės, ekonominės ir kt. aplinkybės. Kita vertus ” kalbos” nėra amžinai išliekantys ir nuo pat hipotetinės prokalbės “suskilimo” susidarę organizmai: kalba kiekvienu momentu yra tam tikros bendrijos vartosenoje esančių izoglosų suma, kuri formuojasi įvairios kilmės elementams skverbiantis į tos bendrijos individų šneką”.
9
ii) Pietų ir pietryčių ribos. Priešistorinės baltų gyvenamosios vietos susilaukė naujų tyrinėtojų rezultatų ir apie pietų ribą. Atsižvelgus į lietuvių kalbininko Būgos teiginius apie jotvingių pirmtakų pirmykščių arealą, dabar laikomasi nuostatos, jog reikia peržengti tradicinį Pripetės barjerą. Buvo rasta baltiškų hidronimų abiejose pelkyno pusėse. Šis atradimas leidžia daryti prielaidą, kad ši zona buvo ne baltų izoliacijos, bet veikiau pereinamoji kontaktinio pasienio vieta. Siena pastebimai pasislinko į pietryčių pusę iki pat Seimo ištakų. Šiandien tose vietose aptinkama daugiau kaip dvidešimt baltizmų, kurie leidžia kalbėti apie galimus tiesioginius kontaktus tarp baltų ir iranėnų. Baltizmai rodo ryšį tarp baltų ir iranėniškos kilmės hidronimų. Šį ryšį bandė pagrįsti ir du rusų mokslininkai Toporovas ir Trubačiovas. Jie sakė, kad vis labiau pasistūmėję į pietus ir į rytus didelių upių vardai ( Dnestras, Donas, ir galbūt net Dnepras), kurių hidronimija priskiriama iranėnų kilmei, leidžia paskelbti tezę (1962), jog Seimo upės baseinas yra buvęs baltų (slavų) ir iranėnų genčių tiesioginių priešistorinių kontaktų vieta.
Mokslininko Sulmirskio (1967) straipsnis sutelkia visą dėmesį į pietų ribą. Jis kritiškai įvertina archeologų gautus rezultatus, kurie nušviečia įvairių priešistorinių kultūrų, įsikūrusių teritorijoje nuo Pripetės iki Seimo baseino etninę priklausomybę. Vertas dėmesio pastebėjimas apie tolimiausių baltų genčių prasiskverbimo į pietus vietovių ribų sutapimu su skirtingų etninių reiškinių ribomis. Šiuos sutapimus į dienos šviesą iškėlė lenkų etnografinė mokykla (Czekanowski, Nasz). Tie reiškiniai telkiasi palei įsivaizduojamąja tiesiąja, kuri eina maždaug lygiagrečiai su Vyslos ir Bugo tėkme, o vėliau vakarų Voluinėje pasuka į rytus: ši linija galėtų apytikriai sutapti su riba tarp Centrinės Europos ir rytų baltų, t.y. su gudų – ukrainiečių kalbine siena, kuri tebėra ir mūsų dienomis.
iii) Vakarų riba. Baltų hidronimų paplitimo vakarine siena tradiciškai laikoma Vysla. Tačiau jau penktajame dešimtmetyje įvairių pakraipų mokslininkai parodė, kad ir į vakarus nuo Vyslos būta prūsų gyvenviečių. Jų riba galėtų būti nukelta iki Persantės (le. Parsęta) upės Pomeranijoje. Mokslininkas Antoniewiczius labai apgailestavo, kad dar septintojo dešimtmečio viduryje (1966) kalbininkai nebuvo nuodugniai išnagrinėję šio arealo.Vis intensyvėjančios pastaraisiais dešimtmečio metais studijos apie Dnepro baseino hidronimiją tarsi iššaukė ir tyrimus vakarų kryptimi. Jie leido išskirti baltiškų hidronimų ne vien regione į vakarus nuo Vyslos apskritai, bet ir konkrečiau – tarp Vyslos ir Oderio, vadinasi, Pomeranijoje ir Meklenburge; palei Vyslos tėkmę; pasak kitų ir į vakarus nuo Oderio arba tiesiog iki pat Elbės. Iš esmės, kaip pastebėjo dar Toporovas, šio regiono, kuris šiandieną yra apgyventas slavų genčių ir klasikiniu laikomame Trautmanno (1948-1956) darbe priskiriamas slavams, didžioji dalis toponomastikos galėtų būti interpretuojama kaip savo kilme baltiška, kadangi tikslių jos atitikmenų galima rasti dabartinės baltų teritorijos toponomastikoje.
Schallis (1963,1964-1965) studijavo baltiškos kilmės vietovardžius, kuriuos perėmė ir vėliau modifikavo vėlesni kolonizatoriai slavai. Jo nuomone, būtų galima priskaičiuoti bent dvidešimt tokių vietovardžių visame vakarų slavų šiauriniame ruože iki pat Elbės (pvz., Brandeburge-Žemutinėje Lužicoje, įtraukiant ir vardą Berlin, ir
10
Meklenburge – Pomeranijoje), kai kuriems vietovardžiams randa įdomių atitikmenų rytų slavų araele, kur gal net geriau išliko jų baltiškas pagrindas. Ne kartą Witkowskis (1969,1970) yra pabrėžęs , kad, priešingai, nesą jokių istorinių įrodymų, jog baltai buvo įsikūrę į vakarus nuo Oderio. Be to, archeologiniai duomenys veikiau liudija čia gyvenus slavus, o anksčiau pateiktus vietovardžius būtų galima aiškinti kaip slaviškus, germaniškus, ar apskritai indoeuropietiškus. Schallis sumanė pakankamai drąsią formuluotę tokiems toponimams apibūdinti – būdvardį slawobaltisch, ir priskyrimą šiai kategorijai pagrindė tokiais kriterijais:
a) prototipo (Urform) arba panašių formų buvimas baltų kalbose;
b) paplitimas apibrėžtose plotuose, kurie buvo praeityje, o ir dabar dar yra apgyventi slavų;
c) baltų formų pavienių garsų kitimas pagal skirtingų slavų kalbų dėsnius. Ypač pastarasis teiginys atrodo, be kita ko, visai silpnas, nes juk nepasakyta, kad omenyje čia turimos žinomų baltų kalbų formos: o jos ir yra būtent tai, ką reikėtų patikslinti. Hipotezė, kad gali būti kalbama apie vakarų baltų dialektą, giminišką su žinomomis kalbomis, bet nebūtinai su jomis tapatinamą, iš tikrųjų buvo pateikta Schmido(1987), kuris kartu su kitais palaiko šiuo klausimu vidurio ir santūrumo poziciją. Nepaisant to, galima padaryti tokias įdomias išvadas:
a) kad tik į rytus nuo Persantės galima aptikti baltiškos onomastikos jau nuo XII-XIII amžiaus;b) kad Persantės ir Vyslos upių apjuostame areale esąs toks onomastikos tipas, kuris artimai siejasi ne vien su baltų vietovardžiais apskritai, bet ir su Kuršo pajūrio onomastika ypač;
c) kad, tai, jog baltų pradas į vakarus nuo Vyslos yra chronologiškai ankstesnis, leidžia paaiškinti ir išimtinius leksikos atitikmenis tarp Pomeranijos dialektų ir baltų (bet ne slavų) kalbų, o tai savo ruožtu leidžia iškelti hipotezę, kad palei Baltijos pajūrį būta dialektų kontinuumo (jo pėdsakų gal liko prūsų, kuršių ir baltų bendravime Pomeranijoje). Žinoma, naujoji vakarų siena irgi lieka atvira ir dar laukia tikslesnio demarkavimo; todėl baltistams ir ji yra itin aktualių tyrimų objektas.
Turinys
1. Trumpa archeologinių tyrimų analizė……………………………………………22. Gimbutienės hipotezės……………………………………………………………33. Naujausi atradimai………………………………………………………………..44. Hidronimijos tyrimų iki dvidešimtojo amžiaus pradžios genezė…………………45. Baltų hidronimijos ribos…………………………………………………………..56. Baltų priešistorinio paplitimo žemėlapis………………………………………….67. Šiaurės ir šiaurės rytų ribos………………………………………………………..78. Pietų ir pietryčių ribos……………………………………………………………..89. Vakarų riba…………………………………………………………………………910. Literatūros sąrašas………………………………………………………………..11
11
Literatūros sąrašas
1.Pietro Umberto Dini “Baltų kalbos”, Vilnius 2000m.
2.Marija Gimbutienė “Senoji Europa”, Vilnius 1996m.
3.Jonas Kabelka “Baltų filosofijos įvadas”, Vilnius 1982m.