Baltų kultūra

TURINYS

Įvadas..............................3
I. Lingvistiniai ir istoriniai pagrindai..............................4
1. 1. Baltų gentys ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose.........................4
1. 2. Baltiški hidronimai tarp Berlyno ir Maskvos............................5
1. 3. Baltiški skoliniai finougrų kalbose..............................6
II. Etnogenezė..............................6
2. 1. Baltų kultūra nuo ledynų pasitraukimo iki indoeuropiečių atėjimo; pirmieji gyventojai.......6
2. 2. Nemuno ir Narvos kultūros (3500 – 2500 m. pr. m. e.)........................7
2. 3. Šukinės keramikos kultūros žmonių atėjimas iš rytų........................7
2. 4. Pamarių kultūra – vakarų baltų kultūros branduolys........................7
III. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius..............................8
3.1. Gintaro prekyba..............................8
3. 2. Žalvario dirbiniai..............................8
3. 3. Pilkapiai, kapų tipai ir kultūrinės grupės..............................9
IV. Baltų tradicijos..............................10
V. Baltų kultūra šiandien..............................16
Išvados..............................20
Literatūra..............................21

ĮVADAS

Baltai, grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Baltų kultūros supratimas kaskart ryškėja, prisideda svvarbūs lingvistų, archeologų, antropologų ir mitologų atradimai. Jis ir toliau keisis ir plėsis. Priešistoriniais laikais baltų gyventa teritorija buvo maždaug šešiagubai didesnė negu šiandieninis lietuvių ir užimamas plotas. Baltų kultūros kilimo ir klestėjimo laikai priklauso proistorijai. Istoriniais laikais kraštines baltų sritis asimiliavo kaimynai, liko tik viduriniai baltai – lietuviai ir latviai.

Remiantis dabartiniais kalbotyros, archeologijos, antropologijos ir mitologijos tyrinėjimų rezultatais, baltų kilmės klausimas, palyginti su visų kitų indoeuropiečių kalbančių šeimų Europoje, yra vienas iš aiškiausių. Baltų susikūrimas, paplitimas dideliuose plotuose, išlikę seenieji vandenvardžiai ir sutampantys lingvistikos bei archeologijos duomenys turi didelę reikšmę senajai Europos etninei istorijai pažinti ir atkurti.

Pagrindiniai šaltiniai senųjų baltų genčių paplitimui pasekti yra baltiški vandenvardžiai ir istorijos šaltiniuose minimi genčių vardai. Be jų būtų neįmanoma kalbėti apie baltų že

emes dabartinėje Rytų Vokietijoje, Šiaurės Lenkijoje, Baltarusijoje ir Vidurio Rusijoje. Baltų priešistorinių laikų atkurti duomenų duoda archeologų tirti piliakalniai, gyvenvietės ir kapinynai. Daugybė piliakalnių, išlikusių prie upių santakų, ežerų pakrantėse ar kyšuliuose, baltų žemei davė pelnytą piliakalnių žemės vardą. Tačiau diduma muziejuose saugomų radinių yra ne iš piliakalnių, o iš kapinynų.

Mitologinės dainos, tikėjimai, sakmės, pasakos, patarlės yra tarytum milžiniška kraičio skrynia, kurioje sukrauti labai gilios senovės priešistoriniai ir istoriniai sluoksniai. Tautosakos turtai savaime brangūs, o priešistorinės kultūros rekonstrukcijai jie ne mažiau vertingi kaip materialinės kultūros paminklai ir konservatyviai išlaikyta kalba.

I. Lingvistiniai ir istoriniai pagrindai
1. Baltų gentys ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose

Kalbėsime apie baltų kalbų grupę sudarančias gentis: prūsus, lietuvius, latvius ir kitas, kurių dalis išnyko priešistoriniais ar istoriniais laikais. Baltai priklauso inndoeuropiečių kalbų šeimai. Lyvių ir estų kultūrų, nors ir giminiškų latvių kultūrai, neliesime, nes tai jau finougrų kalbų šeima. Kriterijus lingvistinis – etnografinis, ne geografinis ar politinis.

Baltų vardas siejamas su Baltijos jūra – Mare Balticum, pasidarytas lingvistų ir vartojamas nuo 1845 m. žmonėms, kalbantiems ar praeityje kalbėjusiems baltų kalbomis – prūsams, lietuviams, kuršiams, žemgaliams, latviams ir sėliams – pavadinti. Iš didelės šių kalbų šeimos šiandien teliko lietuvių ir latvių kalbos. Vokiečiams kolonizavus Rytprūsius po prūsų užkariavo XIII a., per 400 m. prūsai buvo suvokietinti. Senoji pr

rūsų kalba galutinai užmiršta apie 1700 metus. Maždaug 1400 – 1600 m. kuršių, miegalių ir sėlių kalbos susiliejo arba su lietuvių, arba su latvių kalba. Kitas baltų kalbas dabartinėje Baltarusijoje ir Vidurio Rusijoje istoriniais laikais asimiliavo slavai, neliko jų nei raštų paminklų.

XX a. Pradžioje baltus pradėta vadinti aisčių vardu. Šis vardas buvo paimtas iš romėnų istoriko Tacito. Baltų kalbomis kalbančius žmonės turbūt teisingiau būtų vadinti aisčiais negu dirbtiniu baltų vardu, tačiau netišku , ar Tacitas juo vadino visus baltus, ar prūsus, ar vien tik tuos, kurie gyveno aplink Aistmares. Vakarų Lietuvoje yra upė, vardu Aista. Ankstyviausias rašytinis šaltinis apie baltų gimines yra istorijos mokslo pradininko Herodoto maždaug 450 m. pr. M. e. Istorija, kurioje jis mini neuri „neurus“, galbūt neruvius, gyvenusius į vakarus nuo mordvių ir į šiaurę nuo „skitų žemdirbių“.

Jau II a. minimos kai kurios prūsų gentys. Pirmas geografas Ptolemėjas savo žemėlapyje pažymėjo Soudinoi ir Galindai, t. y. sūduvius ir galindus. Vadinasi, jau tada atskiros prūsų sritys turėjo genčių junginius ir pavadinimus. Iš to sprendžiame, kad baltų susiskaidymas į smulkius vienetus siekia laikus prieš mūsų era. Tą patį liudija ir archeologijos paminklai. Vakarų baltų prūsų vardas pasirodo IX amžiuje. Apie 845 m. jį mini bavarų geografas ir rašo Bruz. Manoma, kad IX a. Prūsų vardu buvo vadinama viena Va
akarų Prūsijos gentis ar pietų prūsai ir tik pamažu šis pavadinimas perėjo kitoms gentims.

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XI a. Baltų gentys viena po kitos įeina į istoriją. Bet pirmieji istorijos dokumentai yra tokie nepilni, kad pirmasis m. e. tūkstantmetis prilygsta priešistoriniam laikotarpiui. Istorijos dokumentuose pasirodantys genčių vardai padeda nustatyti archeologines kultūras, bet tik vienas kitas atspindi žmonių gyvenamąją vietą, socialinę struktūrą, papročius, išvaizdą, būdą ir religiją.

Iš Tacino sužinome, kad aisčiai renka gintarą, augina javus ir darbštesni už tingius germanus. Išvaizda panašūs į germanus, bet skiriasi kalba; ji panašesnė į britų ar betonų. Jie garbina deivę Motiną ir nešioja šernų kaukes, kurios saugo juos ir gina nuo priešų.

Pirmieji krikščionių misionieriai, patekę į prūsų žemes, apibūdina juos kaip užsispyrusius pagonis. 1075 m. Adomas Brėmenietis rašo apie prūsus kaip apie humaniškiausius žmones. Daug girtinų dalykų būtų galima pasakyti apie jų moralę. Gnezno katedros durų plokštėse vaizduojamas pirmojo misionieriaus vyskupo Adalberto atvykimas į Prūsiją, jo pokalbis su prūsų aukštuomene ir nužudymas. Prūsai vaizduojami su ietimis, kalavijais ir skydais. Jie be barzdų, bet su ūsais, tvarkingais plaukais, dėvi apsiaustus, marškinius, puošiasi apyrankėmis.

XI ir XII a. Istorijos šaltiniai mini karingą baltų gentį galindus prie Protvos upės Možaisko srityje. Nėra abejonės, kad tai baltų netinimas galindai, sietinas su žo
odžiu galas – „kraštas“, „šalis“. Po Ptolemėjo šis vardas daug kartų pasirodo istorijos šaltiniuose. Vėlesniais istoriniais laikais galindų buvimą liudija tik išlikę entonimai bei legendos. Prisiminimuose Goledi giliai įstrigo kaip milžinai. Net XX a. Legendose kalbama apie galiūnus brolius Goledi, gyvenusius ant dviejų kalnų ir mėčiusius vienas kitam kirvius trisdešimt kilometrų atstumu.
2. Baltiški hidronimai tarp Berlyno ir Maskvos

Lietuvių kalbininkas K. Būga jau 1913 ir 1924 m. savo studijose išaiškino, kad 121 Baltarusijos upėvardis yra baltiškos kilmės. Dalis Lietuvos, Latvijos ir Rytų Prūsijos upių vardų ir jų etimologija gali būti paaiškinti baltiškais žodžiais. Iki šių laikų upėvardžiai geriausiai padeda nustatyti žmonių gyvenamą plotą. K. Būga išplėtojo teoriją, jog tikrosios lietuvių žemės buvo į šiaurę nuo Pripetės upės ir Dniepro baseino aukštupio.

1932 m. vokiečių slavistas M. Fasmeris paskelbė keletą baltiškų Smolensko, Kalinino, Maskvos ir Černigovo sričių upėvardžių, kartu nukeldamas baltų ribas dar toliau į rytus. 1962 m. rusų lingvistai V. Toporovas ir O. Trubačiovas paskelbė studiją „ Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“. Jie nurodo, kad daugiau kaip 1000 aukštutinės Padneprės upėvardžių yra baltiškos kilmės. Tai leidžia teigti etimologiniai ir morfologiniai tyrimai. Minėtas veikalas galutinai patvirtino nuomonę, kad šiuolaikinė Baltarusija ir vakarinė Rusijos dalis ilgą laiką buvo gyvenama baltų.

Visame areale tarp Vyslos ir Okos baltiški upėvardžiai yra labai seni, nes dauguma jų turi atitikmenų indoeuropiečių prokalbėje. Didelė dalis pavadinimų etimologiškai susiję su vandens, upės tekėjimo, srovės ar tekėjimo greičio bei vandens spalvos pavadinimais, būdingais patiems ankstyviausiems indoeuropiečių upėvardžiams. Indoeuropiečių atėjimas į baltų žemes yra susijęs su Vidurio Europos rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų plitimu į Šiaurės rytų Europą tarp 3000 ir 2500 m. pr. m. erą. Baltiškų hidronimų archajiškajam sluoksniui daugiau nei 4000 metų.

3. Baltiški skoliniai finougrų kalbose

Tūkstančius metų finougrų gentys gyveno kaimynystėje su baltais. Jų santykiai buvo labai glaudūs. Tai atsispindi baltiški skoliniai finougrų kalbose. V. Tomsenas ir kiti lingvistai spėjo, kad žodžiai pasiskolinti II ir I tūkstantmetyje pr. m. erą. Baltiškų skolinių randama ne tik vakarų finų zonoje, bet ir Volgos finougrų kalbose: marių, mansių, udmurtų, komių – zyrių. 1957 m. Rusų lingvistas B. Serebrenikovas paskelbė straipsnį „ Apie indoeuropiečių kalbos pėdsakus, giminiškus baltų kalboms, europinės TSRS dalies centre“.

Skoliniai labai įvairios tematikos: gyvulininkystės, žemdirbystės, linininkystės, statybos, įrankių ir laivininkystės sričių. Jie papildo ne tik archeologijos duomenis, bet ir atskleidžia tokių detalių, kokių nei iš kapų, nei iš gyvenviečių nesužinosi. Skoliniai alui ir midui rodo, kad baltai turėjo įtakos ir alkoholinių gėrimų gaminimuisi. Taip pat turėjo įtakos ir mitologijos sričiai. A. Vanagas paskelbė apie 30 finougriškų hidronimų Lietuvoje. Per asimiliacijos procesą finougriškas substratas labai paveikė latgalių ir sėlių kalbas. Pirmojo skiemens akcentavimas ir morfologinės struktūros supratimas siejamas su finougrų kalbų įtaka. P. Aristės manymu, finougrai, gyvenę Rytų Latvijoje, buvo ugalai. Jų kalba vėliau susiliejo su estų ir dabar sudaro pietinių estų dialektą.
II. Etnogenezė
1. Baltų kultūra nuo ledyno pasitraukimo iki indoeuropiečių atėjimo; pirmieji gyventojai

Rytų Pabaltijys išsilaisvino tarp 15000 ir 8000 m. pr. m. erą. Pačių ankstyviausių žmonių ir šiaurės elnio pėdsakų rasta Kaliningrado ir Šiaurės Lenkijos srityje. Tai elnio rago ir kaulo dirbiniai, skiriami Hamburgo kultūrai. Pirmieji šiaurės elnių medžiotojų būriai atklydo iš vakarų, bet, vėl atšalus klimatui, išnyko ar pasitraukė į pietus. Nauji vėlyvojo paleolito medžiotojai atėjo iš Vidurio ir Vakarų Europos ir atnešė dvi skirtingas kultūras – Svidrų ir Pabaltijo Madleno. Kultūrai būdingi titnago dirbiniai: ilgi karklo ar lauro lapo pavidalo strėlių antgaliai ir siauri ilgi gremžtukai bei rėžtukai. Pabaltijo Makleno kultūra plito iš Vakarų Europos per Daniją ir Vokietiją. Titnago dirbiniais ji skyrėsi nuo Svidrų kultūros. Strėlių antgaliai platūs ir su siaura įtvara, o gremžtukai trumpi ar net apskriti.

Kultūra aiškiai pradėjo keistis nuo borealinio laikotarpio pradžios, kai klimatas atšilo, Rytų Pabaltijyje paplito lapuočių miškai. Baltijos jūra virto Ancylaus ežeru. To laikotarpio stovyklose randama žeberklų, žuvų kaulų, riešutų kevalų, paparčio šaknų, paukščių kaulų ir kt. Žmonės ėmė gyventi sėsliau.

Rytų Pabaltijo mezolitinė žvejų ir medžiotojų kultūra, vadinamoji Kundos kultūra, giminiška Šiaurės vakarų Europos Maglemosės kultūrai, laikoma Madlenos kultūros tęsiniu. Seniausia Rytų Pabaltijo žmogaus kaukolė rasta Kamšuose, Kapsuko raj., prie Kirsnos upės. Antroji mezolito pabaigai skiriama kaukolė, kurios išliko tik viršugalvis, rasta Šilutės raj. Kebelių durpyne. Tai ilgagalvio žmogaus su nuolaidžia kakta ir ryškiais antakių lankais kaukolė. Lietuvoje būta ir plačiagalvio antropologinio tipo. Tokia kaukolė rasta Kapsuko raj. Turlojiškės durpyne. V. Urbanavičius yra rekonstravęs abiejų antropologinių tipų veidus; rekonstrukcijos saugomos LTSR istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje.
2. Nemuno ir Narvos kultūros ( 3500 – 2500 m. pr. m. e. )

Tarp Vyslos upės, Estijos ir Ladogos ežero aptinkamos dvi kultūrinės grupės: Nemuno ir Narvos. Nemuno kultūros gyvenviečių randama upių terasose, kur paprastai neišlieka organinių medžiagų, o Narvos kultūros sodybos grupavosi aplink ežerus. Gyvenvietėse randama daug titnaginių įrankių: rėžtukų, strėlių antgalių, kirvių, kaulinių ir raginių kaltų, skaptukų, ylų, adatų ir keramikos. Puodai didžiuliai, smailėjančiais dugnais, neblogai išdegti. Molis maišomas su organinėmis medžiagomis, vėliau su grūstu granitu. Paviršius ornamentuojamas linijiniu raštu ir duobutėmis aplink kaklą. Baltarusijoje, Pinsko raj. buvo aptikti šeši akmenimis apdėti židiniai. Židiniuose rasta šernų ir briedžių kaulų. Narvos kultūros gyvenviečių sodybos aptiktos Rytų Latvijoje. Puodai buvo dideli, plačiaangiai, smailėjančiu dugnu, mokėjo gaminti ir plokščius dubenėlius, greičiausiai vartotus kaip šviestuvus. Molis maišomas su grūstais sraigių kiaušeliais. Puodų paviršius puošiamas apvijiniu įspaudu, duobutėmis ar įraižomis. Šventojoje aptikta medinių žvejybos įrankių, tinklų, pušies žievės plūdžių, irklų, kuolų, geldų, valčių liekanų, šaukštų, medžio skulptūrų ir kt. Nepaprasti radiniai – dailaus darbo apeiginės raginės lazdos su briedžių galvomis. Narvos kultūros žmonės pradėjo gaminti daug gintaro dirbinių. Šimtai jų rasta Šventojoje ir Juodkrantėje. Iš gintaro išpjaustytų rasta Abuojoje (kelios rastos vaiko kape). Sarnatėje aptikta maža, bet labai dailaus darbo briedės galvutė.

Medžio , rago ir gintaro skulptūros – svarbus šaltinis to laikotarpio meno ir religijos bruožams atkurti. Iš Narvos kultūros radinių žinome, kad buvo vaizduojami vandens paukščiai, gyvatės, žalčiai, briedės, meškos ir antropomorfinės figūros. Šita mitinių įvardžių grupė būdinga Senosios Europos simboliai.
3. Šukinės keramikos kultūros žmonių atėjimas iš rytų

Pirmoji banga, užliejusi Narvos kultūra Latvijoje, Estijoje ir tik iš dalies Lietuvoje, atėjo iš rytų per Vidurio Rusiją. Tai šukinės keramikos kultūros medžiotojai, nepažinę nei žemdirbystės, nei gyvulių auginimo. Šukinė kultūra vadinama dėl to, kad puodai buvo išpuošti šukų įspaudimą primenančiu ornamentu. Gintarą apdorodavo vietiniai Narvos kultūros gyventojai, bet manoma, kad, atėjus šukinės keramikos kultūros žmonėms, labiau imta domėtis gintaru ir pradėta gyvai prekiauti. Mainais už jį buvo gaunama įrankių ir žalio skalūno papuošalų.
4. Pamarių kultūra – vakarų baltų kultūros branduolys

Daugiausia Pamarių kultūros gyvenviečių tyrinėja Pietryčių Pabaltijyje – tarp Vyslos žemupio ir Šventosios Vakarų Lietuvoje. Chronologiškai gyvenvietės siejamos su pačia ankstyviausia virvelinės keramikos kultūros faze. Šventojoje ir Šarnelėje rasta daugybė žvejybos įrankių: Žeberklų, šakių, tinklų iš liepos karnų, valčių, irklų, atsispiriamųjų lazdų ir kt. Žvejyba čia liko pagrindiniu verslu. Šventojoje rasta sorų ir kanapių. Svarbią vietą Pamarių kultūros žmonių užėmė ruonių ir vandens paukščių medžioklė. Gyventojai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius ir šunis.

Iš Pamarių kultūros toliau plėtojosi Rytprūsių, Vakarų Lietuvos ir Latvijos žalvario bei ankstyvojo geležies amžiaus kultūra, kurią siejame su vakarų baltais. Narvos kultūros substratas bus lėmęs vakarų baltų kultūra. Šiaurės Pabaltijyje randama to paties tipo kapų ir keramikos. Daugiausia tai vyrų karių kapai. Vyrai buvo laidojami su akmeniniais laivo pavidalo kirviais ir titnaginiais peiliais. Nauji ateiviai kūrėsi šalia šukinės keramikos kultūros plačiaveidžių ir plokščianosių vidutinio dydžio kaukolėmis gyventojų – medžiotojų ir žvejų, – giminiškų Vidurio Uralo ir Vakarų Sibiro finougrams. Antropologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad europidai mišo su mongolidais.
III. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius
1. Gintaro prekyba

Gintaras buvo vienas iš pagrindinių Pabaltijo žmonių turtų. Jo troško Vidurio Europos gyventojai. Gintarą mūsų protėviai laikė saulės substancija ir įsivaizdavo kaip elektrą spinduliuojančią medžiagą. Iš čia kilo graikų žodis elektron. Baltams gintaras tapo materialinio suklestėjimo priemone, nes per gintarą užsimezgė ryšiai su Vidurio ir Pietų Europa.

Iš Europos žalvario amžiaus nėra laikų rašytinių šaltinių, mininčių gintarą, bet nuostabios pasakos ir mitai apie jį, žinoma Graikijoje ir Romoje klasikiniais laikais, turėjo būti sukurti žalvario amžiuje. Homero „Odisėjoje“ sakoma: „karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru“, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį „kaip saulę“. Vidurio Europos žalvario amžiaus kultūra ryškiausia dabartinės Čekijos, Vokietijos bei Vakarų Lenkijos žemėse. Ji vadinama Ūneticės vardu pagal to paties kapinyną netoli Prahos. Ši kultūra turėjo didelę įtaka Pabaltijo žalvario amžiaus kultūrai. Kapuose gausiai aptikta gintaro karolių ir žalvarinių durklų, kirvių ir kt. Radinių. XVII – XVI a. pr. m. e. Daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai buvo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio piliakalniuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje.

Apie 1200 m. pr. e. Žlugus Mikėnų kultūrai, gintaro prekyba su pietų kraštais sumažėjo, bet nenutrūko. IX a. pr. m. e. Gintaro rasta Artimuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė Asirijaus karaliaus statulėlė. Alpių kraštuose 750 – 450 m. pr. e. iškilus Halštato kultūrai, vėl suklestėjo gintaro prekyba. Daugiausia jo įsiveždavo šios kultūros žmonės.
2. Žalvario dirbiniai

Baltų gyventuose plotuose aptikta daugiau kaip 1500 žalvario amžiaus metalo dirbinių. Žalvariniai atkraštiniai kirviai negalėjo pasirodyti vėliau kaip II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje. Taip jie vadinami dėl to, kad turėjo išlietus paaukštintus kraštelius – atkraštes, kurios neleisdavo smukčioti kotui. Ankstyviausių kirvių ašmenys siauri, ir kirviai panašūs į Ūneticės kultūros kirvius; vėlesniųjų ašmenys platesni ir galiausiai pasidarė net vėduoklės pavidalo. Jų randama Rytprūsiuose, Lietuvoje, Latvijoje.

Vėlyvajame žalvario amžiuje išaugo ne tik įrankių, bet ir papuošalų gamyba. Įrankiai daugiausia Vidurio Europos stiliaus, o papuošalai rodo vietinį skonį. Baltų arealui būdingi įvijiniai smeigtai, smeigtukai storėjančiomis galvutėmis su ąsele, taip pat ir apyrankės, ornamentuotos geometriniu raštu. Prūsiškos yra ilgais kilpiniais galais antkaklės, Sembos kapinynuose randamos kartu su gintaro karoliais, apyrankėmis ir žiedais.
3. Pilkapiai, kapų tipai ir kultūrinės grupės

Baltų žemės – ne tik piliakalnių, bet pilkapių kraštas. Pilkapis reiškia iš žemės, ar akmenų supiltą kapą. Sampilas buvo daromas virš kapo duobės arba virš kapo ant žemės paviršiaus. Mirusieji buvo laidojami nedeginti. Buvo tikima, kad po mirties jie gyvens tą patį gyvenimą kaip ir žemėje. Ginklų, įrankių ir papuošalų reikėjo anapus, dėl to jų buvo dedama į kapą. Kai mirusiuosius pradėta deginti, įkapės kartu su palaikais buvo sudeginamos.

Deginimo paprotys į baltų žemes atėjo iš Vidurio Europos, kur nuo XIII a. pr. m. e. mirusieji buvo tik deginami. Tų laikų kultūra vadinama kapinynų kultūra. Jos šaka Vidurio Vokietijoje ir Vakarų Lenkijoje vadinama lužitėnų kultūra. Ši kultūra ilgai buvo vakarų baltų kaimynė, turėjo įtakos jų materialiniai kultūrai ir kai kuriems papročiams. Baltų žemėse laidosena ir toliau liko visiškai baltiška. Sudeginti kaulai buvo suberiami į kriaušės pavidalo urnas su dangteliais, ir jos užvožiamos dubenėliu. Tokios urnos būdingos tik Pabaltijui.

Pilkapiai iš akmenų sampilų ir su akmenų vainikais būdingi vėlyvajam žalvario amžiui, o akmenų dėžės, atsiradusios šio laikotarpio pabaigoje, žinomos ir ankstyvajame geležies amžiuje. Prūsų ir Pietų Latvijos kai kuriuose pilkapiuose aptikta šimtai kapų kompaktiškai vienas virš kito. Apie VII – VI a. pr. m. e. visame vakarų baltų krašte atsirado paprotys dėti urnas į statinį iš akmens plokščių ir paskui užpilti žemės sampilu. Tie statiniai yra pomirtiniai nameliai. Kai kur urnos buvo aptveriamos akmens plokštėmis, kitur tie pomirtiniai nameliai įgavo koridoriaus pavidalą su anga pilkapio šone. Toks laidojimo paprotys rodo ankstesnio žalvario amžiaus tradicijas viename pilkapyje laidoti tos pačios giminės žmones, tik šiek tiek kita forma.

Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus pilkapynų Lietuvoje aptikta Klaipėdos ir Kretingos apylinkėse. Pilkapiai apdėti akmenų vainikais. Kurmaičių ir Egliškių pilkapiuose tarp žalvarinių papuošalų rasta baltams būdingų įvijinių ant smilkinių iš susuktos žalvarinės vielos ir sraiginių įvijų su kilpelėmis. Taip pat aptikta antkaklių kanopiniais, siaurėjančiais ar keturkampiais galais, apyrankių ir segių.
Vakarų Lietuvoje ir Vakarų Latvijoje ryškiai skyrėsi pajūrio zona, nes čia rasta nemažai pilkapių su labai panašiu laidojimu urnose, pastatytuose tarp plokščių akmenų. Šioje srityje ir vėliau, mūsų eroje, buvo paplitusi tik jai būdinga laidosena, nors nebebuvo pilami sampilai virš kapo, o tik aptveriama akmenų vainikais. Ji priklausė kuršiams, kurių kultūra labai artima prūsų, ypač sembų bei notagų, kultūrai.
IV. Baltų tradicijos

Baltų tradicijos susiformavo didelėje teritorijoje, apimančioje Baltijos jūros pietrytines pakrantes ir didžiulį miškų, ežerų bei upių kraštą, šiandien padalintą į baltų ir slavų kelių valstybių žemes. Šis padalinimas, prie kurio daugiausia prisidėjo naujosios pasaulio religijos ir grobikiška politika, iki šiol kelia painiavą ir trukdo suvokti šio nuostabaus krašto vieningumą. Dauguma šios šalies gyventojų, nepaisant jų šiandieninių tautinių skirtingumų, turi panašią pasaulėjautą, dorovinius ir estetinius vertinimus, turtingiausia folklorą ir įvairiais pavidalais išlikusį prigimtinį tikėjimą.

Mūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, kūrė būvį, stengdamiesi suprasti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausių savo kultūros dalykų – kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos ir griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Labiausiai jautrios prievartai buvo savita kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia žmonių bendrija, gerokai skurdesne. Dar XIII a pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestu, o Lietuva buvo daugiatautė ir visi gyveno, pakankamai sutardami. Ši protinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios ir agresyvios to meto “civilizacijos” sąlygomis.

Baltų tradicija – tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, folkloras ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą. Yra žinių iš XIV a, jog viduryje baltų žemių (šiandien tai Kaliningrado sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir vardo Romuva prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau. Iki šiol baltarusiai turi liaudies dainų apie Romuvą, o save vadina krivičiais, t.y. Romuvos žynio Krivio pasekėjais. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai, o toliau prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui ir senajai tradicijai. Protėvių, gamtos, tėviškės, savo dievų gerbimas buvo piktai draudžiamas ir persekiojamas. Šiandien atėjo prabudimo laikas, ir senojo tikėjimo prisikėlimas yra neišvengiamas. Panašūs dalykai vyksta Europoje ir kituose civilizacijos išvargintuose kraštuose. Žmonės pasiilgo jaukaus paprastumo, bendravimo su gamta, kalbėjimo su medžiais, akmenimis, upeliais, būtent to, kas buvo įprasta mūsų protėviams, mokėjusiems rasti ir kurti darną. Mes taip pat suprantame, jog šiais laikais kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti arba ne – savo tikėjimą.

Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, ir jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius dievus turėjo žemdirbiai, kitokius kariai, dar kitokius burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie sudarė senos ir turtingos kultūros pagrindą bei visumą. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M.Gimbutienė susižavėjusi rašė ir pasakojo apie Senosio Europos kultūrą – jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą – idealus, kurių ypač reikia šiuolaikiniam žmogui. Visa tai buvo prieš kelis tūkstančius metų, bet šiandien tie praeities idealai ir kultūros formos gali būti pavyzdys ir siekiamybė.

Romuva – tai šiuolaikinis senosios tikybos tęsėjų sąjūdis. Nuo savo pirmtakų šiame ir pereitame šimtmetyje Romuva skiriasi tuo, jog tikybą daug rimčiau remia plačiu vietinės mitologijos, folkloro ir etnologijos paveldu, vengdama išgalvotų tikybos išraiškų. O įvairių etninių ir kalbinių grupių paveldas yra neišsemiamas, kupinas šventumo ir tikėjimo gelmės. Ši tikyba išliko įvairiais pavidalais iki pat mūsų laikų – liaudies papročiuose , kalboje, dainose, dorovėje ir pan. Tik gilėjanti žmonių savimonė ir etnokultūrinis išsilavinimas gali atskleisti ir atskleis tautų paveldo reikšmę, jo priklausymą senajam tikėjimui.

Tikybą sudaro žinojimas ir tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti tam tikru”įsirašymu” ar pasikrikštijimu. Tik kantrus ir nuoseklus prigimtinės tikybos žadinimas savyje, tikėjimo dvasios apvalymas nuo laikinų apnašų, gali atvesti žmogų į Romuvą – mūsų protėvių kurtą dvasios rūmą. Tikyba arba religija suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia ir santykį su Dievu bei dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Krikščioniško Dievo samprata nepajėgia aprėpti pasaulio įvairovės, kitaip – kam reikėjo taip žiauriai kovoti su kitomis tikybomis bei dvasinėmis tradicijomis? Senajai tikybai labiau būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitom įžvalgom ir pasaulėjautom.

Šventumas – tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse. Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventos upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. – tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, susijęs visų pirma su gamta, ir palyginti nedaug su žmonėmis. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus galima būtų priartėti prie dieviškumo. Dievas Kūrėjas, kaip kad rašė S.Daukantas, baltuose turėjęs daug vardų. Tai – šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, kurie nepraranda ryšio su pradžia, todėl pasaulis primena medį. Taigi medis – svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Šaknys – požemis, mirtis, praeitis, vanduo – gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės – tai žmonių, plušančių, dirbančių pasaulis. Viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Mirtis ir gyvenimas – nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis, nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias – per gimimą, mirtį ir naują atgimimą.

Senajame tikėjime šventumas arba dieviškumas reiškėsi moteriškų ir vyriškų dievybių pavidalu, skirtingais laikotarpiais persveriant vienai ar kitai apraiškai. Šiandieninės Romuvos nuostata teigia, jog prigimtinės tikybos tradicijai būdingiausia yra moteriško ir vyriško prado pusiausvyra, o dieviškumas suvokiamas kaip Deivės ir Dievo bei jų šventų apraiškų visuma. Senoji mitologija kalba apie daugelį dievų ir jų šeimas. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę. Senameldžiai mokėjo tai pastebėti ir įvardyti. Vieno dievo idėja, teisingai teigdama pasaulio vienovę, vis dėlto, dažnai skatindavo atsirasti pavergimo ideologijas bei diktatoriškas valdžias, verčiančias savo pavaldinius paklusniom avelėm. Romuvos žmonės turėtų išmokti, kaip sakė Vydūnas, būti “sau-žmonėmis”, tikrai savarankiškais.

Protėvių patirtis ir kūryba yra svarbiausias Romuvos gyvavimo ir augimo šaltinis. Gamtos, dievų, tėviškės ir protėvių šventumo gerbimas, santykis su šventumu yra labai svarbūs Romuvos tikyboje. Romuvos gerbimo apeigose ypatingą vaidmenį turi giesmės arba liaudies dainos, kurios apeigose, kaip ir kiti tradiciniai papročiai bei simboliai, įgauna šventumo galią ir prasmę. Daina Baltijos tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip dainų tauta, turi savo šventraštį – Dainas. Mūsų giminaičių arijų “Avestoje” vartojamas žodis “daena”, kaip ir daina, vienos kilmės, jo prasmė – “tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš”. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo – dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Karta kartai perdavinėjo dainą, lyg brangiausią turtą, lyg amžiną ugnį.

Gamta, dievai, žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: “Kiekvienas žino, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti.”

Romuvos bendrijon buriasi žmonės, suvokiantys prigimtinės tikybos esmę ir svarbą, jaučiantys ją. Šios tikybos nuojautą turi savyje dauguma žmonių, bet viešpataujančios dvasinės dogmos dažnai gožia natūralias pajautas. Romuvos bendruomenės gali padėti žmonėms atrasti primirštas arba nuslopintas senąsias tradicijas. Gamtameldiškos krikštynos, vestuvės , laidotuvės, kalendorinės šventės bei kiti paprotiniai dalykai šiandien įmanomi būtent Romuvos bendrijose. Žmogus Romuvoje, gerbdamas tradicijų šventumą, priartėdamas prie gamtos šventumo, gali pasiekti darną – žmogaus ir pasaulio vienovės būvį, gyvenimo džiaugsmą ir jo prasmingumo suvokimą.

Protėvių gerbimas – tai ryšys su mirusiais šeimos ir giminės nariais, juos minint tam tikrom metų dienom. Šeima, giminė, gentis – nelyginant gyvųjų ir mirusiųjų vieninga visuma, tarp kurios narių yra nuolatinių regimų ir neregimų ryšių. Kalba, daina, paprotys, jausmai, mintys – tik dalis tų ryšių. Po mirties velionis patenka tarp mirusiųjų giminaičių, o per tikybines ar paprotines apeigas gyvieji ir mirusieji susitinka. Tai stiprus jungties ir vienybės laukas, kuriam labai svarbus ryšys su žeme, su gimtine. Lietuvoje sakoma “Mirusiųjų sielos globoja gyvenančius giminaičius, arba artimiausius, ypač mirę tėvai – vaikus našlaičius” Svarbūs yra protėviai, kuriuos gerbdami, vadinome pramote, sentėviu ir kt. Mirusieji tampa laukų ir sodybų globėjais. Gyvieji ir mirusieji siejasi, jungiasi per žemę, gamtą. Šermenys vykdavę gamtoje, tik vėlesniais laikais jos buvo perkeltos į namus. G.Beresnevičius rašė:”Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas ” Išeiviai, apleidę tėvų žemę, būtinai turi ją lankyti ir tokiu būdu atstatyti svarbiausią sąsają. Giminės gyvybės ir mirties ratas sukasi taip, kad gyvųjų ir velionių takai sudaro vieną sutarimo kelią.

Žmogaus pats vardas rodo sąsają su žeme, Žemyna, žmona, jis yra Žemės vaikas. Kaip tik todėl vienas iš svarbesnių jo simbolių yra medis, kurio pradžia yra žemėje. Bet, kaip medis savo viršūne pasiekia dangų, taip ir žmogus turi dangiškų pradų – liaudies dainose dažnai sakoma “Saulė-močiutė Mėnuo-tėvelis”. Taip nurodoma žmogaus giminystė su visu pasauliu. Ta giminystė žmogų sieja su visa jį supančia aplinka. Pirmiausia – tai žmogaus giminė, jo artimieji, mirusieji, po to – namų ar tėviškės aplinkos medžiai, gyvūnai, paukščiai ir pan. Žmogus iš visos aplinkos skiriasi ne tuo, kad jis protingesnis, vertingesnis ar geresnis, bet tuo, kad jis labiau įsipareigojęs visiems kitiems, nuo jo elgesio priklauso daugelio kitų “giminaičių” ir jo paties likimas. Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti, ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, – o tokį utilitarizmą skelbia Biblija – tokiu atveju žmonių giminė neturi ateities. Čia glūdi didelė žmogaus atsakomybė prieš gamtą. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir net ketinimas ar mintis turi daugybę sunkiai numatomų pasekmių – gerų ir blogų. Matyt, todėl etninėje tradicijoje žmogumi buvo vadinamas ne kiekvienas žmogus, o tik atitinkantis svarbesnėms žmogiškoms vertybėms – šeimos, giminės ir bendresnės darnos. Todėl tikybos paskirtis yra padėti žmogui rasti teisingą ir tinkamą gyvenimo bei žmoniškumo kelią.

Žmogaus gimimas ir laimingas gyvenimas priklauso nuo Lemties dėsningumų bei nuo likimo deivės Laimos. Ji žino žmogaus likimą, ji gali ir padėti. Žmogaus gyvenimas čia verpiamas tarsi siūlas. Kai verpstelis pilnas prisisuka, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laima yra verpėja ir audėja,taip pat ir gadintoja, nukirpėja. Dainose ji minima sėdinti aukso krėsle.

Mirusiųjų vėlės toliau gyvena šeimos ar giminės gyvenimą “vėlių namuose” – gamtoje. Mirusiojo žmogaus tolimesnis būvis suprantamas kaip vėlės ir sielos būvis. Siela – tai amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės o persikūnija į medžius, gėles, gyvius ir pan. Vėlė tęsia žmonių giminės mirusiųjų egzistenciją, retkarčiais lankydami gyvuosius. Ir siela ir vėlė pasilieka didžiojoje giminystėje su gyvaisiais, kuri yra amžina. Atskiro žmogaus likimas, jo pomirtis yra neatskiriami nuo jo giminės ar genties likimo, tik čia galima tikėtis nemirtingumo. Pomirtinio gyvenimo suvokimas nėra paprastas, tai mes matome iš mūsų prosenolių pasakojimų ir aiškinimų. Tai plati ir sudėtinga tema. Svarbus yra ir žmogaus dieviško globėjo klausimas. Pagal mūsų mitologiją – tai Laima ar Dalia, bet neabejotinai tokiais globėjais buvo ir kai kurie mirusieji, kurie per sapnus ar kitais būdais perspėja apie artėjantį pavojų, pataria, nuramina.

Senstantis žmogus jaučia artėjančią mirtį ir ruošiasi mirčiai bei kelionei į kitą pasaulį, mažina šiapusinius ryšius, vis daugiau skiria dėmesio mirusiems artimiesiems. Sakoma dar, kad po mirties žmogus nukeliaus ar atgims tarp tų, kuriuos mylėjo, kuriuos dažnai prisimindavo būdamas šiapus.

Tautos ir vietovių dievai nėra vien tik gamtos gyvybinių jėgų šventi pavidalai. Dievų galia auga ir plėtojasi kartu su juos išpažįstančių žmonių nusiteikimu ir tikėjimo stiprumu. Griaustinio dievą Perkūną garbino jau iš gilios senovės. Pavasarį, žadindamas gamtą ir žemę, Perkūnas žmonių laukiamas ir meldžiamas. Kai kariai traukdavo į žygį ar mūšį, stiprybės prašydavo Perkūno. Ši Perkūno galia išliko dar ilgai ir po to, kai jį garbinti buvo uždrausta. Mes žinome, jog Perkūno garbei Vilniuje Šventaragio slėnyje ruseno amžina ugnis. Ugnis buvo gerbiama iki pat mūsų laikų. Ąžuolai taip pat šlamėjo jo garbei. P.Dlugošas XV amžiuje rašė, jog svarbiausios lietuvių dievybės buvo šios: “ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žynių kurstoma malkomis degė dieną naktį, miškai (šventos giraitės), kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo jose gyvenant ir slypint dievus”. Ugnis skiriama Perkūnui ir kitiems dievams, ji yra tarpininkė tarp dievų ir žmonių. Žalčiai – tai protėvio ar dievybės įsikūnijimas. Šventosios giraitės taip pat buvo tarpininkės – jungtis su dievais ir protėviais.

Senieji dievai po ilgos rimties, pamažu grįžta prie savo žmonių, ypač per senojo tikėjimo atgimimą. Pradedame jausti tėviškės ir namų dvasią, mus ima lankyti namų bei vietovės dievai. Mokėkime tą jausmą sustiprinti. Mūsų protėvių patirtis padės.

Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina – gyvybės ir gamtos motina. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę ir jos vaikus – deives ir dievus bei gyvąją gamtą išliko būdingas visais baltų istoriniais laikais. Senosios tikybos deivės – Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, – taip pat ir žmonės. Ankstyviausia buvo Dievų Motina, kurią paminėjo I amžiuje romėnų istorikas Tacitas. Vėliau, keičiantis vertybių santykiams, viršų ėmė vyriški dievai ir jų karingumas. Bet išliko Žemyna – šventoji žemės deivė. Sukrikščioninti žmonės buvo verčiami ją pamiršti ir garbinti panelę Mariją, kuri jau buvo ne dievų, bet vieno Dievo motina. Krikščionių mokyme ji jau ne deivė, o tik “Dievo įrankis”. Bet pažvelkime į liaudies tradicijas ir meną – pamatysime tikrąjį Deivės garbinimą. Senosios Deivės grįžimas yra neišvengiamas, to reikalauja žmonių sąmonėjantis nusiteikimas ir pati gamta. Pradedame suprasti, jog esame vienos Motinos vaikai – žmonės, gyvūnai, medžiai, augalai, o ji gyvena čia šalia mūsų. Prisiminkime M.Gimbutienės žodžius :”Visa kas gyva – žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo”.

Darnos nuostata visą laiką buvo svarbi senojoje tikyboje. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt. nebūtinai reiškia “gėrio-blogio” santykį. Šitos priešybių poros nėra sustingusios, jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Žmogaus atžvilgiu nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų dievų ir deivių. Gėris gimsta skirtingų ir net priešiškų jėgų sąveikoje, aktyviai dalyvaujant žmogui. Blogis yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Tai aiškiausiai pastebime gamtos niokojime, žmogaus veikloje, nukreiptoje prieš gamtą ir jos tvarką. Darnos idėja glūdi baltiškos kultūros pradmenyse. Žmogaus ir gamtos bei žmonių bendrijos (šeimos) derėjimas sukuria dorą ir darną. Darna yra svarbiausia gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė, pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu, darbu. Darna nėra pastovi ir nekintanti laimė, ji labai priklauso nuo žmogaus ir dievų pastangų bei rūpesčių. Pabaltiečių Darna labai artima indų Dharmai – pasaulio moralinės tvarkos principui.

Gamtameldžių dorovė kupina pagarbos gamtai, gyvybei, žmogui. Paprasčiausias ir labiausiai visuotinis dorovinis teiginys kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką pats norėtum, kad tau būtų daroma. Draudimas ragina nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Kadangi sunku išvengti gyvų būtybių – medžių, augalų, gyvūnų – žudymo, nes tokia gamtos saranga, reikia vadovautis protėvių patirtimi: daryti tai tik būtinybės verčiamiems. Senovėje kertamo medžio ar pjaunamo gyvulio būdavo atsiprašoma, tai pristabdydavo besaikį naikinimą ir vartojimą.

Jonas Balys rašė: “Nėra duomenų tvirtinti, kad senovės lietuviai, prieš susidurdami su krikščionybe, būtų žinoję blogio dievus ar kokias piktas dvasias. Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis.”

Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų – vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis – nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji – piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas.

Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui – gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės – alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką.

Mūsų dienų Romuva – tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje.

Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausia šio atgimimo šaltinį – savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui.
V. Baltų kultūra šiandien Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai – gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas. Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos – sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių. Lietuvių ir latvių suartėjimo žingsniai buvo labiausiai tikėtini. Buvo net projektų sukurti Baltų – lietuvių ir latvių – bendrą valstybę, buvo kuriama aisčių vienybės ideologija. Bet šitos pastangos gana greitai išsekdavo. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ypač tarpukario nepriklausomybės metais, viršų ėmė tautinio atskirumo idėjos. Sovietiniu laikotarpiu, kai apie valstybingumą buvo mažiau galimybių galvoti, sustiprėjo folkloriniai judėjimai. Pakilo susidomėjimas etninėmis šaknimis ir gyvąja liaudies folklorine tradicija. Buvo pradėtos gaivinti senosios liaudies šventės, papročiai ir tradicijos. Štai tuomet suaktyvėjo lietuvių ir latvių bendravimas folklorinio judėjimo forma. Buvo susitinkama įvairių folklorinių švenčių, konferencijų ir festivalių metu pradėtos švęsti bendros vidurvasario šventės (Rasos ir Janio). Vyko gana intensyvus judėjimas lietuvių – pas latvius, o šių – pas lietuvius. Veikė lietuvių – latvių vienybės organizacijos. S. Gaižiūnas rašė, jog “Baltų tautų vienybės idėja jau daugiau kaip šimtą metų yra vienas fundamentaliausių latvių kultūros, ir ypač literatūros, leitmotyvų.” Dauguma XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios latvių nacionalinio atgimimo veikėjų savo darbuose lietuvius ir latvius laikė viena tauta. Poetas Jonas Aistis kalbėjo apie lietuvius, kaip baltų tautų egzistencijos tęsėjus.”Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir patvėrėme dėl to, kad jie žuvo. Štai dėl ko turime paimti jų istoriją sau : mes mes jiems esame kalti.,ir mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą. Tuo laiku atkuto ir gudai. Viena gudiško judėjimo srovė, “Kryujos” susivienijimas, turėjo aiškią baltišką orientaciją. 1993 m Minske bene pirmą kartą tautos istorijoje vyko necenzūruojama konferencija tema “Baltai ir baltarusių etnogenezė1973 m. buvo bandoma surengti panašią konferenciją, bet ji buvo uždrausta, būtent dėl baltiškos orientacijos. Taigi etniniu požiūriu baltarusiai – tie patys baltai, tik netekę savo kalbos. Prieš gerą dešimtmetį, politinių permainų metu, iškilo ir prūsų vardas ir jų prikėlimo idėja. Aktyviai ėmė veikti “Prūsos” klubas Vilniuje, panašių susivienijimų atsirado ir kitose baltų žemėse. Vokietijoje veikė prūsų “Tolkemitos” draugija, vienijanti senuosius Prūsos gyventojus. Prūsiečiai rūpinosi baltiškuoju paveldu, pradėti žingsniai atkurti prūsų kalbą. Čia daugiausia nuveikė kalbininkas Letas Palmaitis (Mikelis Klusis), parengęs “Naujosios prūsų kalbos gramatiką”(1989) ir “Bazinį Lietuvių-Prūsų kalbų žodyną”(1999). Kas gi įvyko ir pasikeitė per praėjusį dešimtmetį mums? Dideli užmojai ir viltys pritilo, baltiškas veikimo šiandien vos pastebimas. Nepriklausomybės dešimtmetis baltus pavertė savotiškais izoliacionistais, žinoma, taip atsitiko ne dėl jų pačių valios. Lietuvių ir latvių ryšiai šiandien daugiau formalūs, komerciniai ar politiniai, apie baltų vienybę ar ideologiją niekas beveik nekalba. Atsirado vis labiau aklina siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kokios niekada nėra buvę. Susidarė labai nepalankios sąlygos “Kryujos” veiklai ir, atrodo, ji pristabdė savo veiklą. “Prūsos” veikla, negaudama rimtesnio palaikymo, irgi vegetuoja. Veikia tik pavieniai žmonės, kuriems šios idėjos yra svarbios. Žinoma, tai nereiškia, jog baltiškos idėjos liks užmirštos. Baltų civilizacijos idėjos nuolatos save primena ir jos aktyvės ateityje. Lietuviški užkalbėjimai rodo archaišką mąstymą ir pasaulio modelio sampratą, lyginant su rusų ir baltarusių užkalbėjimais, kurie išreiškia labiau naujesnę krikščionišką pasaulėžiūrą. Lietuvių užkalbėjimuose į pavojingas jėgas ( gyvatė, ligos ir kt.) kreipiamasi maloniai , ieškant sutarimo arba susitarimo, ji dažnai vadinama maloniniais “gražios paukštytės” vardais. Veikė nuostata laikytis “pagrindinių priešiškų jėgų taikaus koegzistavimo”. Tokia lietuvių taktika susitarti su grėsmingomis jėgomis, rasti sambūvio formą, o ne kovoti su jomis, aiškiai matoma ir naujųjų laikų istorijoje. Nors sukilimų ir rezistencijos kovos rodo, jog , peržengus tam tikrą ribą, įsijungia aktyvios gynybos ir pasipriešinimo jėgos. Kai lietuviai vadinami prisitaikėliais, tai suprantama, kaip neigiama savybė, paveldėta iš baudžiavos, ar sovietinio laikotarpio. Manyčiau, jog tai daug senesnė savybė, padėjusi lietuviams išgyventi sunkiausiais laikais. M.Zavjalovos nuomone, lietuvių užkalbėtojas jaučiasi pakankamai pajėgus susidurti su ligomis ar jų priežastimis tiesiog, be tarpininkų. Tik vėliau, krikščionybės įtakoje, užkalbėjimuose atsiranda kreipinių į galingus dieviškus personažus. Čia galima įžvelgti lietuvio giluminio individualizmo bruožus, kuriuos laikyčiau išlikimo ir savigynos nuostatomis.

Krikščionybė formavo centralizuoto pasaulio įvaizdį. Tokiame pasaulyje žmogus arba užkalbėtojas veikia tik per tarpininką, pasikliaudamas aukštesne dievybe ar šventuoju. Tuo tarpu senieji lietuvių užkalbėjimai rodo, jog pasaulis buvo suvokiamas, kaip skirtingų ir savarankiškų stichijų – ugnies, vandens, medžio ir kt., taip pat ir dievybių – sąveikaujanti visuma, kurioje gyvena ir veikia savarankiškas žmogus. Tai policentrinio pasaulio su daugeliu veikiančių jėgų kosmosas. Nors lietuviai jau ir patys save laikė krikščionimis, jų mąstymas dar laikėsi pagoniškojo politeizmo ir policentrizmo, o žmogus buvo suvokiamas, kaip viena iš veikiančiųjų jėgų.

Tokiame komplikuotame pasaulyje reikėjo rasti ir kurti tvarką, kuri padėtų egzistuoti žmogui ir pačiai gyvybei. Tvarka galėjo atsirasti tik derinant, harmonizuojant veikiančių jėgų įvairovę, t.y.kuriant Darną. Darna buvo pasiekiama dievų ir žmonių pastangomis, kuriant kosmosą. Pati lietuvių kalba rodo darnos idėjos formavimosi prielaidas. Žodis”darbas” tapo “doros, darnos, dermės, derliaus” ir kt. pradininku. Doras arba geras yra tas, kas moka derinti ir prisiderinti, moka dirbti. Tai senosios kultūros pagrindinis principas, kuris ilgiausiai išsilaikė baltų tradicijose. Indiškoji Darma primena lietuviškąją Darną ne tik panašiu skambėjimu. Darma (skr.dharma) reiškia pasaulio tvarką, vyriausią moralinį ir kosminį principą.

Jeigu pažvelgsime į lietuviškos tolerancijos tradicijas, pamatysime, kad ir joje reiškėsi darnos pasaulėjauta. Kunigaikštis Gediminas skelbė savo laiške, jog savo krašte jis leidžiąs įvairioms tautoms laikytis savo skirtingų dievo garbinimo tradicijų. To meto Europoje tai buvo neįprastas dalykas, bet mūsų laikais tai skamba gana šiuolaikiškai. Istorikai aiškina, jog Gediminas minėtame laiške išreiškė archainę nuostatą, pagal kurią gentys toleravo viena kitos religines skirtybes. Čia turime atvejį, kai archainė nuostata įgauna modernumo požymių. Gyvybės pasaulėžiūra. Iki pat mūsų laikų lietuviams brangiausia buvo žemė. Visą lietuvių etninę pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti gyvybės pasaulėžiūra. Tai suprantama, nes daugumos dabar gyvenančių lietuvių tėvai arba protėviai buvo žemdirbiai. To nederėtų siaurinti iki ūkinės ekonominės valstiečių veiklos. Lietuvius supantis pasaulis buvo suvokiamas kaip gyvas kosmosas, visa aplinka, visi daiktai pulsavo gyvybe. Kalba, folkloras, papročiai išreiškė visuotinės gyvybės idėjas. Žmogaus gyvenimas ir darbai buvo derinami prie gamtos jėgų, prie žemės galių. Pati kilniausia ir garbingiausia lietuviui buvo žemdirbio profesija. Net žmogaus ugdymas buvo suvokiamas kaip auginimas, atsižvelgiant į gamtos galias. Žemės netekimas buvo suvokiamas kaip žūtis, kaip mirtis. Šiandien vykstančios permainos Lietuvoje, nukreiptos į ryšių su žeme mažėjimą ir tų ryšių galutinį nutraukimą. Tai reikš arba lietuvių būdo esminį pasikeitimą, prarandant savo šaknis, arba jų, kaip tautos, išnykimą. Esame dainų kultūros tautos. Daina baltams visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Filosofas Antanas Maoeina rašė:” Taigi tikroji lietuviškos sielos objektyvacija yra daina. Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet, kad dainos pagalba suteiktų savo gyvenimui pavidalą, jį įbūtintų”. Atgimimo laikais lietuviai ir latviai sugebėjo sukelti net “dainuojančias revoliucijas”, t.y. revoliucijas be kraujo praliejimi. Vienas iš užsienio žurnalistų, pabuvęs mitinge Rygoje sakė, jog esąs apstulbintas, kad tokiame mitinge žmonės tokie gražūs, sudvasinti veidai. Jokios neapykantos. Ir tūkstančiai dainuoja.Šios nesmurtinės akcijos to meto kovose yra fenomenas, kuris ryškiai išsisikiria iš nacionalinių veiksmų daugelyje kitų regionų. Tokia lietuvių mąstymo tradicija reiškiasi ir šiuolaikinėje kūrybinėje raiškoje. Vis dažniau pastebima, jog įdomiausioje dabarties lietuvių kūryboje prasiveržia baltiškoji archaika, kuri suvokiama, kaip avangardinio meno kūryba. Tai pasakytina apie teatrą, muziką ir literatūrą

Išvados

Apie baltų kultūrą prieš antrąjį pasaulinį karą Europos kraštų archeologinėje ir filologinėje literatūroje buvo galima gana apsčiai rasti tendencingų teiginių apie tariamai žemą baltų kultūrą. Lietuvių, latvių ir objektyvesnių užsienio archeologų ir filologų tyrimai sugriovė šiuos prasimanymus. Archeologiniai naujojo akmens amžiaus, žalvario ir geležies amžiaus radiniai aiškiai rodo, kad baltų kultūra nebuvo žemesnė už kaimyninių tautų kultūrą. Yra žinomas faktas, kad žemesnės kultūros tautos turi pasiskolinusios daug žodžių iš tokių tautų, kurių kultūra yra aukštesnė. Baltų palikuonių – lietuvių ir latvių – kalbos garsėja savo žodingumu. Neišsenkamas liaudies išminties lobynas yra lietuvių ir latvių sukurta tautosaka. Jeigu baltai būtų buvę žemesnės kultūros už savo kaimynus, tai baltų kalbose turėtų būti daug senų skolinių iš kitų kalbų. Iš visų baltų tik vieni lietuviai XIII a. įkūrė valstybę. Jeigu dar prieš vokiškųjų feodalų agresiją visoms baltų gentims būtų pasisekę įkurti vieną bendrą valstybę, tai gal visai kitaip būtų susiklosčiusi baltų istorija.

Literatūra

Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985
Rimantienė R. Pirmieji Lietuvos gyventojai. – V., 1972
Silvestras Gaižiūnas. Kultūros tradicijos balų literatūrose. – V.,1989
Internetas

Leave a Comment