muzeĮVADAS
Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveikpusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai—stiprikolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurtisavąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape. Lietuvos istoriografijoje baltų kovoms su vokiečiais-užkariautojais yra skirta daug moksli-nių darbų. Baltų ir vokiečių-užkariautojų santykiai nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau ikišiol nebuvo nei vienos studijos, skirtos vien baltų bei kryžiuočių kovos būdų ir metodų, kuriaisbuvo siekiama užsibrėžto tikslo, tai yra taktikos nagrinėjimui. Pirmasis veikalas šioje srityje—tai Zigmo Raulinaičio “Karaliaus palikimas” iš serijos “Lietuvos raiteliai”, kurio pagrindu parašytas šis darbas. Remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikos, dokumentai, laiškai ir kiti), lietuvių ir užsienio istorikų darbais, jis aprašo įvairius baltų bei kryžiuočių žygius ir svarbiausiusmūšius ir kartu bando nustatyti abiejų pusių karybos principus, sujungti juos į vieną sistemą,kurios elementai susiję tarpusavyje ir veikia vieni kitus, ir paaiškinti, kodėl, nepaisant prana-šumo daugelyje sričių (technika, kariuomenės organizacija, stipri materialinė bazė), Ordinasnesugebėjo greitai, kaip planavo, pavergti baltus, o baltams, nors jie dažniausiai ir laimėdavostambiuose kautynėse, taip ir nepavyko išstumti kryžiuočių iš savo žemių. Karo taktikos ana-lizė iš dalies suteikia atsakymus į šiuos klausimus.Trumpai kryžiuočių taktikos ypatumus aptarė Antanas Kučinskas monografijoje “Kęstutis”.Nors autorius nagrinėja vėlesnįjį laikotarpį, bendrieji karo vedimo principai mažai kuo skiriasinuo tų, kurie buvo naudojami mus dominančiu laikotarpiu, tai yra 1263—1282 metai. A. Ku-činskas pateikia kryžiuočių žygių Masifikaciją, aptaria žygių rengimo laiką, trukmę, tikslus irypatumus, liečia kariuomenės sudėties klausimus. Vertinga yra informacija apie kryžiuočiųžvalgus, kuri veda manyti, kad Ordinas galėjo turėti nuolatinę žvalgybos tarnybą. Be to, dar-be yra aprašoma Kryžiuočių ordino struktūra, Ordino valstybės valdymo aparatas, kurių neži-nant sunkų suprasti kkryžiuočių taktiką kare su baltų gentimis.Epizodiškai 1263—1282 metų kryžiuočių ir baltų taktikos ypatumai minimi Edvardo Gu-davidaus veikale “Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje”.Tačiau ten labiau akcentuojama žygių ir mūšių datavimo problema.Bet, skirtingai, nei Z. Raulinaitis, E. Gudavičius aptaria ir kryžiuočių diplomatinę veiklą, kuri, nors ir nebuvo tiesioginiu naujų žemių užkariavi-mo metodu, turėjo įtakos karinių veiksmų pasirinkimui, kryžiuočių ekspansijos materialinėsbazės formavimuisi, Vakarų Europos paramos dydžiui (Z. Raulinaičio “Karaliaus palikime”kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas.”Lie-tuvių tautos istorijoje”, trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuojo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome999 skyriuje, pavadintame “Laikotarpio bruožai” autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambiųkariuomenių vykdomi ir mažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apiežygių eigą ir ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius “Zakon krzy-žacki a powstanie panstwa pruskiego”.Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tikapie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-
navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemiųnukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikosmetodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-buvo pagrindinis darbo tikslas.Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio “PrūsijosŽemės Kronikos”. Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai iškreipia istorinius faktus, pa-teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kai kur ir nuslėptigrobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką karuose su baltais ga-lima laikyti patikimais.Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavimo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190
metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino Švenčiausios Marijosiš Jeruzalės bažnyčios broliais. Jie privalėjo laikytis vienuolių postulatų: skaistybės, neturto irpaklusnybės. Paskutinis postulatas kryžiuočiams buvo svarbiausias, jame glūdėjo vi-sa Ordino galybė, nes išsižadėdamas asmeninių teisių, giminių ir tėvynės, kryžiuotis tapdavopaklusniu magistro įrankiu. Tokiu būdu Ordinas buvo apsaugotas nuo pragaištingų, bet kokiąorganizaciją silpninančių vidaus kovų.Ordinas turėjo griežtą hierarchiją. Visa valdžia priklausė didžiajam arba vyriausiajam magistrui, tačiau jis nebuvo absoliučiu valdovu. Magistrus rinko aukščiausioji Ordino taryba, ji taippat ribojo jo valdžią. Prūsijoje sukurta Ordino valstybė neturėjo sau analogo Europoje. Kry-žiuočiai sukūrė nepriekaištingą administracinį aparatą, panašų į tą, kuris egzistavo Ordine. Irčia viskas buvo grindžiama paklusnumu, tačiau tai nesutrukdė valstybės ekonominiam vysty-muisi.Ankščiau už Panelės Marijos riterius Pabaltijyje atsirado Fratres Militiae Christi (Kalavijuo-čių) ordinas, kurį įsteigė Livonijos vyskupas Albertas.Tai buvo pirmasis rimtas agresijos žid-nys.Kalavijuočiai buvo Alberto vasalai, bet, jausdami savo galią (jie buvo svarbiausia karinejėga Livonijoje), pradėjo iš jo reikalauti sau žemių.Vyskupas turėjo nusileisti. Po kurio laikoKalavijuočių ordinas tapo nepriklausomu politiniu vienetu, turinčiu savo žemes.Tačiau atski-ros valstybės jis ne įkūrė. Karinės nesėkmės pakirto kalavijuočių jėgas. Ordinas sustiprėjo posąjungos su kryžiuočių ordinu, tačiau, lyginant sujuo, buvo silpnesnis.Abu ordinai, turėdami vienodus tikslus, siekė juos įgyvendinti panašiomis priemonėmis. Jiebendradarbiavo, vykdė vieningą politiką, gyvai ir dažniausiai operatyviai reagavo į pakitimusne tik Europoje ir kaimynų žemėse, bet ir savo valstybėje.Būtent ta valstybė, jos vystymasis irplitimas baltų žemių sąskaita buvo aukščiausias kryžiuočių veiksmų tikslas, skatinamoji jėga.Šiame darbe bus stengiamasi apžvelgti, kokiais gi būdais buvo vykdomas naujų žemių nukariavimas, nustatyti šių būdų tarpusavio ryšius, parodyti vienų būdų priklausomybę nuo kitų, su-jungti taktikos metodus Į vieną lanksčią sistemą, kuri didžiąja dalimi ir lėmė kryžiuočiųnukariavimų sėkmę.I. KRYŽIUOČIŲ TAKTIKA UŽKARIAUJANT BALTŲ ŽEMES
1. PILYS – SVARBIAUSI PUOLIMO IR GYNYBOS PUNKTAI
Bet kokį užkariavimo žygį galima laikyti sėkmingu, jeigu užkariautojams pavyko įsitvirtinti irišsilaikyti užgrobtose žemėse.Tuo tikslu buvo statomos gerai įtvirtintos bazės—pilys.Kryžiuočių įsitvirtinimas Pabaltijyje prasidėjo būtent nuo kelių tokių bazių. Kaip teisingaipastebi Otas Šneidereitas, tai buvo “pats pirmučiausias darbas, kurio Ordinas ėmėsi skverbda-masis į Prūsiją”. 1226 metais Mazovijos kunigaikštis Konradas, norėdamas apsaugoti savo že-mes nuo prūsų puldinėjimų (kurie šiaip buvo teisėti šių žemių šeimininkai),kreipėsi į Kkryžiuočiųordiną. Už būsimąją pagalbą kovoje su pagoniais, Konradas padovanojo riteriams-vienuoliams“Dobrynės ir Kulmo žemę, esančią tarp Vyslos, Mukeros ir Drevantos,… su paveldėjimoteise” . Jau po dviejų metų, 1228 m., Vyslos kairiajame krante atvykę kryžiuočiai pastatė savopirmąją pilį Pabaltijyje — Fogelzangą. l230m. Konradas I Mazovietis perleido Ordinui esančiąkiek žemiau Fogelzango Nešavos pilį, kur įsikūrė Prūsijos krašto magistras Hermanas Balkas suvisa vadovybe. Iš šitų pilių kryžiuočiai pradėjo nuoseklų prūsų žemių nukariavimą.Iki XIII amžiaus II-osios pusės kryžiuočiai jau turėjo 11 stiprių pilių be ankščiau paminėtų.Per kitus 50 metų buvo pastatytos ar užgrobtos dar 9 pilys (Vėluva—1255m., Tepliava-1265m.,Brandenburgas—1266m., Laukstetai—1270m., Rastenburgas—1277m., Marienburgas—1280m., Mevė – 1283m. ) Pilys atlikdavo daug funkcijų.Visų pirma, tai buvo priešakiniai postai, kurie leisdavo įsikabinti Įužimtą teritoriją, sėkmingai atremti visus priešo puolimus ir tęsti tolimesnę ekspansiją. Tokioforposto pavyzdžiu gali būti Mintaujos (Jelgavos) pilis, minima Zigmo Raulinaičio. Pastatyta1265 m. pačioje Žiemgaloje Mintauja pagal tuometinio Livonijos magistro planą tapo atramosbaze žygiams į žiemgalių apygardas, o kartu ir patikimu prieglobsčiu riteriams, grįžtantiems išžygių su “palyda”.Teodoras Narbutas savo veikale aprašydamas nesėkmmgą Livonijos magistroOtono Rodenšteino žygį 1271 m., pastebi, kad pats magistras bei jo kariuomenės likučiaiišsigelbėjo tik todėl, kad spėjo pasiekti Mintaujos pilį Edvardas Gudavičius pastebi, kadJelgavos pilis buvo nuolatinę grėsmę keliančiu punktu Žiemgalos žemėms niokoti. Jospastatymas privertė žiemgalius užsidaryti savo pilyse . Livonijos Eiliuotoji kronika byloja kad“žiemgaliams iš jos buvo greitai daug skausmo padaryta”. Iš jos autoriaus taip pat sužinome, kadpilis turėjo stiprią įgulą ir buvo placdarmu užkariavimams Žiemgaloje bei Sėloje tęsti, o 1279 m.pasitarnavo kaip pagrindinė karinė bazė.malšinant sukilimą Žiemgaloje.Prūsijoje forposto pavyzdžiu gali būti Brandenburgo pilis, pastatyta Aismarių pakraštyje 1266m.Pasak Z. Raulinaičio, šios bazės paskirtis “buvo paspartinti kryžiuočių veiklą Varmės irNotangos apygardose” tai yra galutinai užkariauti šiuos regionus.Strateginę šios pilies reikšmępaliudija ir tai, kad, pirmai pasitaikusiai progai, varmių kariuomenė užpuolė ją ir sunaikino.Betpo metu, 1267m., Brandenburgas vėl buvo atstatytas.
Kkryžiuočių forpostais dažnai tapdavo ir paimtos baltų pilis.Įdomi šiuo atveju yra Livonijosmagistro Valterio iš Prūsijos ordino pasisavinta taktika, aprašyta Z.Raulinaičio. Norėdamasįsitvirtinti Žiemgaloje,1270 m. jis vieną po kitos užiminėjo žiemgalių pilis ir paversdavo jas savobazėmis (Tervetė, Mežuotnė ir kt.), iš kurių tęsė kitų apygardų užkariavimą.Vėliau pilių ir jųįgulų dėka Livonijos kryžiuočiai galėjo kontroliuoti visas užimtas žiemgalių teritorijas.Tuo pačiu metu pilys tarnavo placdarmais, iš kurių kryžiuočiai galėjo vykdyti žygius į baltųžemes.Vienas svarbiausių tokių karinių atramos taškų buvo galinga mūrinė Karaliaučiaus pilis.1263 m. iš šios pilies buvo malšinami sukilusieji sembai. Z. Raulinaitis, aprašydamas kryžiuočiųsurengtą žygį prieš sukilėlius, pažymi, kad kariuomenė buvo telkiama Karaliaučiuje, iš kur vėliauiškeliavo į Sembą E.Gudavičius rašo, kad “nuo pat sukilimo pradžios Karaliaučiaus pilis neleidosambiams galutinai įsitvirtinti savo teritorijoje… Nesugebėjimas paimti Karaliaučiaus nulėmėSambijos likimą “. 1264—1265 metais Semba (arba Sambija) pasidavė. Livonijoje panašų vaidmenį atliko stipri Kuldingo konvento pilis.Veikdami iš čia kryžiuočiaimalšino sukilusius kuršius, griaudami vieną po kitos jų pilis (Lašių, Merkių, Gruobyną, Griežės irkt.), palaikė susisiekimą sausuma su Memelburgu (Klaipėda), talkindavo Prūsijoskryžiuočiams.1279 m. iš Kuldingos buvo vykdomi žygiai prieš sukilusią Žiemgalą.Kaip placdarmu Karaliaučiumi buvo pasinaudota ir 1275 m., puolant stiprią Ragainės pilįSkalvijoje. Prie Ragainės kariuomenė buvo greitai ir saugiai nuplukdyta laivais. Karaliaučiusneveltui tapo pagrindine Ordino karine baze: iš šios pilies kryžiuočiai kontroliavo svarbius vandens kelius—Nemuną, marias, jš čia “laivai lengvai pasiekdavo Nemuno žiotis ir stiprų atramostašką, Memelio pilį Klaipėdoje “. Tai gi galima padaryti išvadą, kad tas, kas kontroliavo vandenskelius, šiame kare turėjo žymų pranašumą. Todėl tampa aišku, kodėl savo pilis kryžiuočiai statėdažniausiai prie upių (Nešava, Torunė, Kulmas, Karaliaučius, Marienverderis, Vėluva,Tepliava).Upės buvo ne tik natūralia, gamtine kliūtimi galimų užpuolikų kelyje ir neribotųvandens atsargų šaltiniu. Visų pirma, tai buvo patogus ir saugus prekybos bei susisiekimo kelias:pilys nuolat ir laiku buvo aprupinamos maistu, ginklais, kariais; apgulties atveju upė laidavogreitą pagalbos atvykimą iš artimiausių Ordino pilių.Galų gale, statant pilį prie upės statybos medžiagas galima buvo taip pat gabenti vandenskeliu, kas paspartindavo statybas . Tai irgi buvo labai svarbus momentas, nes baltų gentys ne-snaudė ir visomis jėgomis stengėsi sutrukdyti kryžiuočiams įsitvirtinti jų žemėse. Statomos pilysbuvo užpuolamos, sugriaunamos arba sudeginamos iki pamatų.Todėl dažnai naujai statomą pilįsaugojo stipri kariuomenė. Geru pavyzdžiu čia gali būti Z. Raulinaičio aprašyta Štarkenbergopilies statyba prie Ossos vidurupio, Kulmo ir sukilusios Pamedės pasienyje . Pilis turėjo apsaugotiKulmo kraštą nuo prūsų puldinėjimų. Pirmą kartą prūsai sunaikino ją dar statybų fazėje. Tačiaupilis vis tik buvo pastatyta per labai trumpą laiką, aprūpinta stipria įgula ir visomis reikalingoskarinėmis priemonėmis. Z. Raulinaitis spėja, kad Štarkenbergas buvo medinis, kadangi statantmūrinę pilį medžiagos paruošimas ir pristatymas reikalavo daugiau laiko ir jėgų. Antrą kartąprūsams pavyko ją sunaikinti tik didelių aukų dėka ir panaudojus ugnį.Galima tik tai spėlioti,kaip pakryptų įvykiai, jeigu kryžiuočiams būtų pavykę pastatyti mūrinę pilį.Savaime iškyla klausimas, kodėl kariuomenės susirinkimo vietomis visada būdavo pilys.Visųpirma, vertėtų prisiminti, kad žygiuose labai dažnai dalyvavo atvykusieji iš užsienio kryžininkai,kurie visiškai nepažinojo Prūsijos. Pilys buvo labai gerais orientyrais, kuriuos atvykėliai galėjo bevargo surasti.Į pilis buvo gabenamos visos reikalingos žygiui atsargos, čia atvykusieji buvoapsaugoti nuo netikėtų priešų išpuolių. Kita vertus, pilys reprezentavo patį Ordiną, demonstravojo galybę ir turtus, tik tai čia galima buvo deramai sutikti žymesnius kryžininkus nuo kuriųatsiliepimų dažnai priklausydavo tolimesnė Vakarų parama Ordinui.Užkariautose žemėse, kaip ankščiau jau buvo minėta, pilių dėka kryžiuočiai palaikydavotvarką. Stiprios įgulos malšino bet kokį maišto židinį. Pilys buvo svarbūs kryžiuočių valstybėssaugumo garantai, nes pavergtus baltus laikė nuolatinėje baimėje. Kryžiuočiai plačiai taikė“skaldyk ir valdyk” taktiką. JŲ iinterpretacijoje tai reiškė kiekvieną nukariautą sritį izoliuoti,statant jos pasienyje tankų pilių tinklą. Taip buvo pasmaugtas prūsų sukilimas, ilgam laikuipavergta Semba. Sukilėliai, kaip rašė Z.Raulinaitis,”nesugebėjo pralaužti stiprios Ordino piliųlinijos”, kitos baltų gentys negalėjo suteikti jiems pagalbos Kartu toks pilių tinklas saugojo visą kraštą nuo baltų įsiveržimų. Pavojaus atveju pilyse dažnaiieškojo prieglobsčio aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojai, pilys būdavo pagrindiniaisgynybos centrais. Z.Raulinaitis pažymi, kad “savo didelėse mūrinėse pilyse kryžiuočiai buvoneįveikiami, baltams taip ir nepavyko išstumti jų iš svarbių strateginių punktų (pavyzdžiui, 1264m. nesėkmingas Vėluvos užpuolimas. Pilis liko Ordino rankose ir ilgą laiką tarnavo kaip svarbusatsparos taškas, ( ginant Sembą nuo lietuvių). Kalbant apie tų metų kryžiuočių pilis, negalima nepaminėti 1274 m. Livonijoje pastatytąDaugpilį. Z.Raulinaitis rašo, kad jos paskirtis buvo apsaugoti Livonijos ordino valdas (Latgalą)nuo lietuvių antpuolių ir tuo pačiu užtikrinti prekybos kelio Dauguva su Polocku saugumą .Daugpilis turėjo uždaryti senąjį karo kelią, kuriuo lietuviai įsiverždavo į Livoniją. TeodorasNarbutas pastebi, kad gausi Daugpilio įgula pilnai kontroliavo vietinius gyventojus. PasakLivonijos Eiliuotąją Kroniką, pilis buvo gerai aprūpinta ginklais, maistu, įgulą sudarė kariai-profesionalai, galų gale, ypatingas lietuvių “dėmesys” (1278 m. pagal Z.Ivinskį, 1273-1274 m.pagal E.Gudavičių), rodo, kokia svarbi strateginiu atžvilgiu ji buvo.Ginkluotas pasipriešinimas kryžiuočiams tęsėsi dažniausiai iki tol, kol sukilėlių rankose buvobent viena pilis arba pilaitė. Todėl, skverbdamiesi į baltų žemes riteriai stengdavosi arba perimtibaltų pilis arba sunaikindavo jas iki pamatų, kad jomis jau niekas nepasinaudotų. Z. Raulinaitisaprašydamas paskutinės žiemgalių pilies, Raktuvės, likimą, mini, kad tai buvo labai patogi bazėlietuviams žygiuoti į kkryžiuočių užkariautos Žiemgalos gilumą .Kryžiuočiai sugebėjo paimtiRaktuvę, bet, negalėdami jos išlaikyti savo rankose, sunaikino. Paprastai, pilies praradimasstipriai psichologiškai paveikdavo sukilėlius, mažėjo jų ryžtas kovoti, kas palengvindavokryžiuočiams užkariavimus. Kaip pastebėjo T. Narbutas, su kiekvienos pilies praradimu mažėjogyventojų “galimybė apsiginti” .Kaip matome, pilys suvaidino neabejotinai svarų vaidmenį kryžiuočių užkariavimuose. Jos buvonaudojamos kaip placdarmai, atramos taškai kitų žemių užkariavimui, prieš pradedant bet kokįstambesnį žygį, čia telkdavosi kariuomenė. Pilyse galėjo pailsėti arba apsiginti nuo darnenugalėto priešo puolimų kariai, čia buvo saugomi ginklai, maistas, pašaras arkliams. Aplinkpilis labai dažnai išaugdavo miestai, o tai turėjo reikšmės visos valstybės ekonomikai. Betstrateginiu požiūriu pilys buvo labai svarbiais puolimo, gynybos ir pasipriešinimo punktais,nukariautų žemių paklusnumo išlaikymo bei sukilimų prevencijos priemone.2.KRYŽIUOČIŲ ŽYGIAIŽygiai visais Kryžiuočių ordino gyvavimo laikais buvo neatsiejama jo taktikos dalis- Tai buvovienas veiksmingiausių, anot kryžiuočių, būdų priversti pagonis atsisakyti klaidingo tikėjimo irpasiduoti Bažnyčios globai. Iš tikrųjų visų žygių pagrindinis tikslas buvo užgrobti kuo daugiaubaltų žemių ir įsteigti kolonijinę valstybę. Žygių dėka Ordino valstybė galėjo nuolat plėstis, oturint omeny faktą, kad baltai įnirtingai priešinosi užkariautojams (oficialiose Ordinoteiginiuose—krikščionybei), riteriai-vienuoliai nelikdavo be darbo. Rengiami kryžiaus žygiai įbaltų žemes pritraukdavo daug kryžininkų iš Vakarų Europos kartu su jais Ordinas gaudavožymią materialinę paramą.Žygių būta įvairių pagal mastą, tikslus, trukmę, dalyvaujančios kariuomenės dydį ir sudėtį..Z. Raulinaitis, tiesa, nepateikia kryžiuočių žygių klasifikacijos, bet ją nesunku sudaryti pasi-naudojus žygių aprašymais. Galima išskirti stambiuosius arba didžiuosius žygius, kuriems dažniausiai vadovavo pats magistras arba maršalas, ir mažesniuosius, kuriuos surengdavo atskirųpilių viršininkai (komtūrai arba fogtai). Atskirą grupę sudaro taip vadinamieji plešeikų žygiai,kurie dažniausiai vyko pertraukų tarp karinių veiksmų metu.T. Narbutas “Lietuvos tautos isto-rijoje išskiria dviejų tipų žygius. Pirmoji grupė—tai jau minėti plėšeikų (P.Dusburgietis juosvadina latrunculi—nenaudėliais) žygiai, antroji—Reise arba Heidenfart, kuriuose dalyvavogausios kariuomenės. Mes pasinaudosime pirmąja klasifikacija ir pamėginsim plačiau apžvelgtivisų tipų žygius ir nustatyti jų reikšmę nukariaujant baltų žemes.a)DIDIEJI ŽYGIAI
Didiesiems žygiams paprastai vadovavo pats magistras arba Ordino maršalas. K.adangi da-lyvavo didelė kariuomenė, tokiems žygiams kryžiuočiai ypač stropiai ruošdavosi. Iš anksto buvostengiamasi sužinoti numatomo krašto-taikinio padėtį, jėgas. Tai atlikdavo žvalgai ir šnipai,kuriuos be jokios abejonės turėjo kryžiuočiai. Antanas Kučinskas savo monografijoje pastebi, kad“šnipai uoliai registruodavo visus perėjimus per miškus, kirtimus, kelius, upes, sužymėdadavotiltus, brastas, ganyklas, maisto ir pašaro išteklius, tirščiau ar rečiau apgyvendintas vie-tas. Vėliau, remiantis šiais duomenimis, vadovybė sudarydavo žygio planą. Jeigu buvo numa-toma žygiuoti blogai pažįstama vietove, iš anksto pasirūpindavo vedliais, kuriais dažniausiaibūdavo apkrykštitieji baltai, ištikimi Ordinui. Tačiau čia kryžiuočių tykojo pavojus: vedliai,neapkenčiantys savo šeimininkų, galėjo nuvesti kariuomenę tiesiai į įspėtų baltų paruoštusspąstus.Todėl suprantamas kryžiuočių vadų noras turėti po ranką patikimą ir išsamų karo keliųaprašymą. Apie gerai organizuotos žvalgybos tarnybos bei vietinių vedlių buvimą liudija irT. Narbutas21′Kariuomenė, kaip ankščiau jau buvo minėta, telkdavosi pilyse. Priklausomai nuo rengiamožygio tikslų bei mąsto, jos skaičius ir sudetis skyrėsi. Nagrinėdamas pirmąjį Livonijos magistroKonrado Mandemo žygį į sukilusią Žiemgalą 1265 m., Z. Raulinaitis atžymi, kad dalį Konradakariuomenės sudarė pašauktiniai—lybiai, latviai, estai iš Ordinui pavaldžių sričių KitameLivonijos ordino žygyje (1279 m. į Lietuvą), aprašytame Raulinaičio remiantis LivonijosEiliuotąją Kronika.pašauktinės kariuomenės gretose minimi dar ir žiemgaliai, kuršiai, sėliai. Prūsijos kryžiuočiai taip pat naudojo pašauktinę kariuomenę, kurioje tarnavo sembai, bartai,
notangai ir kiti.Kariuomenė, sudaryta iš nukariautų kraštų gyventojų, nebuvo patikima, lemiamu momentu jidažnai pabėgdavo, kaip tai atsitiko abejuose minėtuose žygiuose. Aizkrauklės mūšyje kry-žiuočius ištiko dar didesnė nesėkmė: matydami, kad nesugebės atsispirti Traidenio raiteliams,vokiečių priversti talkinti žiemgaliai ne tik pasitraukė iš mūšio, palikdami kairįjį kryžiuočiųsparną atvirą lietuvių smūgiams, bet, pagal kai kurių autorių teigimus (Amold Spekke, Livo-nijos eiliuotoji Kronika), net gi kovėsi kartu su lietuviais . Ar ne vertėtų atsisakyti tokių dalinių,bent jau vardan tuo, kad jie nekeltų sumaišties ir panikos kariuomenės gretose? Tačiau vietiniųgyventojų kariuomenė, “lantvolk”, minima daugelyje žygių aprašymuose. Kai kuriais atvejaisbūtent vietinių karių pagalba išgelbėjo kryžiuočius nuo pralaimėjimo.Ypač gerai šį teiginįpatvirtina “Karaliaus palikime” cituojamas P.Dusburgiečio kronikos fragmentas , kuriuoremiantis Z. Raulinaitis daro išvadą, jog be pakrikštytųjų prūsų bei pamedėnų paramos, “varguar kryžiuočiai butų pajėgę išsilaikyti” prūsų apsuptoje Kristburgo pilyje . Tai gi, kartaispašauktiniai iš tikrųjų buvo naudingi, ir ta nauda buvo didesnė, negu galima žala. Iškyla kitasklausimas: kodėl kartais pavergti baltai kovėsi petys į petį su savo pavergėjais. Galimas dalykaskad taip naujakrikščiai-baltai rodė savo ištikimybę bei nuolankumą riteriams-vienuoliams. Vienaiš tokios ištikimybės priežastimi, kuri tuo pačiu paaiškina, kodėl kryžiuočiai neatsisakydavo vietinių karių paslaugų, galėjo būti Ordino keršto baimė; tai vertė pašauktinius kovoti šaliariterių iki galo.Turbūt, šita baimė buvo daug didesnė, negu ta, kurią kėlė įpykusiųjų kaimynųišpuoliai prieš išdavikus ir susitaikėlius. Z, Raulinaitis mini 1274 m. Bysleidos pilies, kuripriklausė pasidavusiems prusams, užpuolimas . Bijodami Ordino keršto, prūsai priversti priešintissūduviams, nadruviams bei skalviams. Kita priežastis, laidavusi kryžiuočiams pavergtųjų baltųištikimybę, buvo įkaitai—kilmingųjų baltų sūnus, dukterys ir kiti artimi giminaičiai. Išdavystėsatveju jie būtų buvę kryžiuočių nužudyti. Be to, dalis baltų didikų buvo kryžiuočių papirkti: už-ištikimą tarnybą jie gaudavo žemes, kaimus, įvairias privilegijas Didelę kryžiuočių kariuomenės dalį sudarydavo atvykusieji talkon kryžininkai. Jų ir Prūsijoje,ir Livonijoje ypač laukdavo, kadangi kuo žymesnis buvo kryžininkas, tuo gausesnė buvo jopalyda.1263—1282 m. kryžiuočiai nebuvo tokie stiprūs ir be kryžininkų paramos vengdavo darytididelius žygius. Prūsijos kryžiuočiams dažniausiai talkindavo Vokietijos, Austrijos, Vengrijos irkitų Vakarų Europos šalių didikai. Dažnai tokių svečių atvykimas turėjo lemiamos reikšmėsįvykiams Prūsijoje ( pavyzdžiui, atvykęs į Prūsiją 1265 m. markgrafas Otto pastatė Brandenburgopilį, kuri tapo svarbiu plazdamu Varmės ir Notangos užkariavimui) . Livoniečiai kviesdavosipagalbon danus iš Estijos, Rygos arkivyskupą ir jo vasalus. Aprašydamas pasiruošimus žygiui įTervetę 1281 m. Livonijos Kronikos autorius eiliuoja apie “skaitlingas vėliavas ” iš visosLivonijos ir “gražius brolių-riterių, rygiečių, danų karaliaus vyrų ir kitų kryžininkų būrius” . Kaipmatome, žygiuose dalyvaudavo ir miestų, išaugusių aplink kryžiuočių pilis, gyventojai, bet jų kaipkarinių vienetų vertė buvo gana menka.Kryžininkai-užsieniečiai turėdavo savo vadą, kurį išrinkdavo iš žymiausių riterių, bet visus savoveiksmus jis koordinavo su pagrindiniu žygio vadovu—didžiuoju magistru arba maršalu.Pašauktinei kariuomenei vadovavo magistro ar maršalo paskirti vadai.Kariuomenės šerdimi ir dažniausiai jos stipriausia dalimi būdavo patys kryžiuočiai: riteriai susavo ginklanešiais ir palyda, pilių įgulos, knechtai-pėstininkai. Gurskis spėja, kad kryžiuočiaiturėjo reguliarią kavaleriją, kurią sudarė šarvuoti riteriai—pagrindinė pagal tų metų karybossupratimą jėga. Be abejo, tai buvo ir labiausiai organizuota visos kariuomenės dalis, kuripaklusdavo bet kuriam savo vado įsakymui Kariuomenei susirinkus, ji išžygiuodavo į iš anksto pasirinktą niokojimui sritį. Žygiuodavosausuma arba plaukė laivais. Kelių pasirinkimas tiesiogiai priklausydavo nuo žygių tikslų irgamtos sąlygų. Jeigu norėta užpulti netikėtai, kryžiuočiai pasirinkdavo sunkiai praeinamus,miškingus kelius. Kita vertus, žygiuojant visiems žinomais karo keliais, kryžiuočiai rizikuoda-davo patekti į baltų spąstus, kas buvo pražūtinga mažesniai kariuomenei, o atžygiavus į kokiąnors apygardą dažnai rasdavo ją ištuštėjusią o vietinius gyventojus—pasiruošusius kovai. A.Kučinskas pažymi, kad “kryžiuočiai stengdavosi priešus ižpulti iš pasalų ir netikėtai…Kroni-kos…beveik kiekvieno žygio aprašyme tai paminėdavo” . Kodėl gi netikėtumo faktorių kry-žiuočiai laikė tokiu svarbiu? Visų pirma, neįspėti apie priešo atžygiavimą gyventojai nespėdavopasislėpti pilyse, miškuose arba pelkėse kartu su visu savo turtu (o grobis, kaip prisimename,buvo vienas svarbiausių žygio įvertinimo kriterijų). Antra, netikėtai užpulti priešai ne-sugebėdavo organizuoti tinkamos gynybos, o tai reiškė greitą jų sutriuškinimą ir minimalųžuvusiųjų skaičių užpuolikų kariuomenėje. Trečia, veikdami pakankamai greitai, užpuolikaispėdavo pasitraukti iš nuteriotos srities kartu su grobiu ir belaisviais, kol priešai neatsigavo irnesurinko kariuomenės.Tačiau pakankamai greitai ir tyliai klampiais ir siaurais miškų ar pelkių keliais galėjo žygiuoti tiktai maža kariuomenė. Norint užklupti priešą netikėtai su didelę kariuomenę, reikėjo ieškoti kitųkelių. Daug greitesni, saugesni ir, tuo pačiu, patogesni buvo vandens keliai.Turint gerą laivyną,kokiu pasižymėjo Kryžiuočių ordinas,upe galima buvo žymiai greičiau ir be didesnių vargų,perkelti didelę kariuomenę, negu sausuma.Tai dažnai turėjo įtakos žygių rezultatams: kariuomenė atvykdavo ankščiau, negu priešas tikėjosi, ir nebuvo išvargusi (o vadinasi pajėgi).Čiapažymėtinas 1275 m. kkryžiuočių suruoštas stiprios Ragainės pilies Skalvijoje užpuolimas,minimas Z.Raulinaičio.Gausi kariuomenė buvo sutelkta Karaliaučiaus pilyje, iš kur laivais buvosaugiai nuplukdyta prie Ragainės. P.Dusburgietis, kurio kronika naudojosi Z. Raulinaitis,pabrėžia vandens keltų teikiamą pranašumą: “greitą kariuomenės permetimą norima kryptimi irgreitą sutrukdymą kaimynų nadruvių ar kitų įsikišimui” . Šiuo atveju yra įdomus ir Prūsijoskryžiuočių žygis į Katavos valsčių Nadruvoje 1274 m. vasarą, kurio tikslu be įprastų plėšimo irnaikinimo buvo ir Aukštuolyčių pilis. Kariuomenė susirinko Karaliaučiuje ir tam tikrą atstumą, žygio aprašymuose. Bendra Ordino taktika buvo paprasta ir aiški: nuolatiniais žygiais kryžiuočiaisiekė išsekinti savo priešus, priversti juos pasiduoti arba vėliau sunaikinti vienu smūgiu. P.Dusburgietis dar patikslina, kad kryžiuočiai buvo “susirūpinę krikščionių žemių praplėtimu” , taiyra savo kuriamos valstybės plėtimu ir stiprinimu. Baltai negalėjo ilgai priešintis, nes kryžiuočiųžygiai sekė vienas po kito, kraštai buvo daug kartų siaubiami, truko karių ir kitų resursųatsakomajam žygiui surengti, tuo metu, kai Ordino pajėgos buvo nuolat papildomos. Galų gale,žmonės palūždavo ir pasiduodavo nugalėtojų malonei. Šią taktiką bandė įgyvendinti Žiemgaloje1265—1266 m. Livonijos magistras Konradas ji buvo panaudota 1272—1273 m. Notangoje (P.Dusburgietis rašo, kad kryžininkų kariuomenė, vadovaujama Meisseno markgrafo Dietricho,“taip nusiaubė šią žemę kad kitais metais ji vėl pasidavė tikėjimui ir broliams”). Retas didelis žygis vyko be pilies apgulos. Pilių paėmimas buvo planuojamas iš anksto (nesdažnai reikėjo su savimi gabenti atitinkamą techniką), bet visada kombinuojamas su užpultųžemių niokojimu. Tokią taktiką kare su Žiemgala 1270—1272 m. panaudojo Livonijos ma-gistras Valteris, kadangi puolamųjų žygių taktika, naudojama iki jo valdžiusių magistrų, šiuoatveju nepasiteisino. Ji ganėtinai greitai davė gerų rezultatų: netekę savo pagrindinių pilių(Tervetės, Mežuotnės, Raktuvės), 1272 m. žiemgaliai pasidavė .Didžiųjų žygių metu dalyvaujant stambiai kariuomenei buvo niokojamos plačios teritorijos,užimamos priešų pilys, paimama daug belaisvių ir vertingo grobio. Tokius žygius galima laikytilabai veiksminga priemone užkariaujant naujas žemes, nes jų metu buvo naikinamas tų žemiųūkis, sutrikdoma prekyba, žudomi arba išvaromi į nelaisvę vietiniai gyventojai. Neturėdamistiprios materialinės bazės nusiaubtų žemių gyventojai negalėjo rimtai pasipriešinti, jų žemėstapdavo lengvu laimikiu.Tačiau vien tik stambiais žygiais tai pasiekti būdavo sunku. Kryžininkai išvykdavo, pašauk-tinė kariuomenė grįždavo namo, nes nuolat išlaikyti karinėje parengtyje tokią kariauną Ordi-nas negalėjo. Be to, dažnai dėl oro sąlygų didieji žygiai neįvykdavo, o kryžiuočiai stengėsineduoti savo priešams atsipūsti.Todėl buvo ruošiami mažesnio masto karo žygiai, dažniausiai – į pasienių sritis.b) MAŽIEJI IR PLĖŠEIKŲ ŽYGIAIMažuosius žygius paprastai surengdavo Ordino pasienių pilių komtūrai bei viršininkai. Pa-siruošimas tokiam žygiui mažai kuo skiriasi nuo pasiruošimo dideliam žygiui, bet, vargu ar buvovisada pranešama aukščiausiai Ordino valdžiai. Komtūrai savarankiškai atlikdavo žvalgybą, planavo žygio kelius, pasirinkdavo “taikinius”. Priešingai, negu stambiame žygyje, čia dalyvavonedidelės pajėgos – pilių įgulos. Kartais prie jų prisidėdavo pavieniai kryžininkai, vietiniaigyventojai arba kitų pilių igulos. Du tokius žygius į Žiemgalą 1279 m. įvykdė Kuldingos piliesfogtas. Abiejų žygių tikslas buvo nusiaubti žiemgalių Duobelės pilies priešpilį ir apylinkes.Pirmasis žygis baigėsi nesėkmingai, mat pilies įgula buvo žvalgų įspėta, ir fogtas po trumpųkautynių turėjo pasitraukti . Ruošdamas antrą žygį, Kuldingos fogtas veikė labai greitai,norėdamas užklupti žiemgalius netikėtai. Z. Raulinaitis, remdamasis Livonijos EiliuotąjaKronika teigia, kad kariuomenė buvo telkiama ne tik skubiai, bet ir paslapčia.Viena iš pirmojo žygio nepasisekimo priežasčių buvo blogai pasirinkti keliai: nors jie buvogeresni, juos pažinojo ne tik kryžiuočiai, bet ir žiemgaliai. Akivaizdu, kad tuos kelius stebėjopastarųjų žvalgai. Todėl dabar fogtas, norėdamas netikėtai užklupti Duobelės gyventojus, pasirinko sunkiai praeinamus, mažai žinomus kelius. Be to, “žygiuojama buvo dieną ir naktį, bepoilsio… Kariuomenė buvo visa raita…”, kas irgi buvo svarbu norimam tikslui pasiekti. Fogtopajegos buvo nedidelės, mobilios, žygiavo greičiau ir pritraukdavo mažiau dėmesio. Vadinasi,mažesniuose žygiuose žymiai dažniau galima buvo pasiekti netikėtumo efekto, negu stambiuose.Kaip spėja Z. Raulinaitis, kartu su visais ištekliais ir sienų griovimo mašinomis buvo plukdoma Priegliaus upe. Apie vandens kelių svarbumą karyboje užsimena ir P. Dusburgietis (trumpoje įžangoje prieš karo su skalviais aprašą):”…skalvius buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno” . Apžvelgdamas Ordino karą su skalviais,Z. Raulinaitis padaro svarbią išvadą: “Tas, kas valdė susisiekimo kelius ir priemones, kartu nustatė ir karo strategiją, o dar dažniau – taktiką, pavartotiną kariniuose žygiuose” .Vandenskeliai ypač pasitarnavo kryžiuočiams šiame kare, nes Skalviją iš visų pusių skyrė miškai ir plačiospelkės.Žinoma, kryžiuočiai neatsisakydavo įprastų, gerai žinomų karo kelių sausumoje, nes ne visasbaltų žemes galima buvo pasiekti vandeniu. Bet šiuo atveju kryžiuočiai turėjo labai menkusšansus užklupti priešus netikėtai (nebent priešų žvalgai pasižymėjo retu žioplumu arbagyventojai buvo kurti). Žymiai padidėdavo pavojus, kad priešas spės sutelkti kariuomenę, pa-ruošti spąstus. Pavyzdžiui, pirmieji Livonijos ordino magistro Konrado žygiai į Žiemgalą baigėsitragiškai, galbūt dėl šios priežasties: kol livoniečiai, atžygiavusieji įprastais karo keliais, plėšė irniokojo taikių gyventojų sodybas, žiemgalių kunigaikštis Skabė su savo vyrais keliuose, kuriaisturėjo grįžti kryžiuočiai, pastatė aukštas bei gilias varčias. Kryžiuočiai, bandydami prasiveržti projas, prarado daug karių, tarp kurių buvo ir riterių-vienuolių, ir kryžininkų . Būdavo irišimčių. 1270-1271 m. žiemą livoniečių kariuomenė, vadovaujama magistro Valterio vonNorteckeno, per trumpą laiką paėmė pagrindinę žiemgalių pilį Tervetę. Tačiau, telkdamaskariuomenę, magistras niekam nepranešė, kur ir prieš ką nukreiptas ruošiamas žygis. Gandaiapie stambios kariuomenės telkimą, be abejo, pasiekė ir Žiemgalą, bet, kadangi nebuvo mini-mas žygio tikslas, žiemgalai nepasiruošė “svečių” sutikimui.Ne mažiau svarbus būdavo ir žygių laikas. Paprastai kryžiuočiai į didžiuosius karo žygiussusiruošdavo žiemą arba vasarą, kai keliai buvo lengvai praeinami. Tipiškais šiuo atžvilgiu galimapavadinti 1279m. Livonijos magistro Ernsto von Rassburgo žygį į Kernavę – vasario antroji pusė,1271 m.livoniečių žygis į Mežuotnę – pavasaris, po Velykų, 1272—1273 m. Prūsijos kryžiuočiųžygis į Notangą – žiema. Bet jeigu žiemos buvo šiltos, o vasaros lietingos, Ordino vadovybė žygiusatidėdavo, nenorėdama rizikuoti.1266—1267 m. į Prūsiją kariauti su prūsais atvyko Čekijoskaralius Ottokaras, lydimas didžiulės kariuomenės, bet kaip praneša P. Duisburgietis “dėlminkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo “(netinkantis didesniam žygiui orasbuvo viena iš priežasčių, kodėl Ottokaras nutraukė žygį) Didžiųjų žygių trukmė priklausė nuo įvairių aplinkybių: žygių tikslų, oro sąlygų, nuo to, kaipgreitai priešas sugebėdavo surinkti kariuomenę, kokią kariuomenę turėjo patys kryžiuočiai.Manoma, kad didieji žygiai trukdavo nuo 10 dienų iki 2 savaičių, paprastai iki tol, kol priešasnesušaukdavo kariuomenės. Svarbus faktorius, lemiantis didžiojo žygio trukmę, buvo maisto irpašaro arkliams kiekis. T. Narbutas rašo, kad “maistą žmonėms ir pašarą žirgams” kryžiuočiaiturėjo gabenti su savimi . Tuo metu Z. Raulinaitis nurodo, kad kariuomenės aprūpinimas maistu ir pašaru buvo daromas iš vietinių išteklių, jeigu baltai visko nesunaikindavo. Būdavo atvejų, kai, sėkmingai vykstantį žygį nutraukdavo vien tik dėl provianto stygiaus.Per tą laikotarpį buvo vykdomi Ordino vadovybės užsibrėžti tikslai: imamos pilys, niokojamosir plėšiamos apygardos ir ištisi kraštai, imami belaisviai, užgrobiamos naujos žemės, malšinamossukilusios. Visi kronininkai mini, kad žygių metu kryžiuočiai skersai ir išilgai teriodavo, plėšė,degindavo užpultas žemes, vyrus žudydavo, nes jie vieninteliai galėjo rimtai pasipriešinti,omoteris ir vaikus išsivarydavo į nelaisvę. Belaisviai buvo labai vertinami: kiekvieno sėkmingožygio aprašymo gale kronikininkai užrašydavo, kiek jų pavyko paimti. Tai buvo vertinga darbojėga, kadangi patys užkariautojai žemės dirbti nenorėjo. Žygis buvo laikomas sėkmingu jeigukariuomenė grįždavo į pagrindinę bazę su grobiu: “žmonėmis, arkliais, gyvuliais ir kitaisdaiktais” . Kad tas kriterijus buvo labai svarbus, liudija jo itin dažnas minėjimas. 1265 m. kryžiuočių pulko žygis prieš Griežės pilį Žiemgaloje, minimas Z. Raulinaičiovaizdžiai tai iliustruoja: pašauktiniai vietiniai kuršiai vedė kariuomenę šlapiais ir klampiais miškokeliais, kurie nors ir pridarydavo aibę rūpesčių šarvuotiems raiteliams, patikimai dengėkryžiuočių būrius nuo žiemgalių žvalgų. Netikėtai užklupta pilies įgula nesugebėjo rimtai pa-sipriešinti, ir Griežė buvo labai greitai paimta .Šis žygis yra įdomus ir tuo, kad buvo įvykdytas netinkamu žygiams laiku – rudenį, kai keliaibuvo ypač klampūs. Būtent dėl blogų kelių didelė kariuomenė negalėjo žygiuoti į baltų žemesbet kuriuo metų laiku. Tuo tarpu mažesni junginiai galėjo ir nekreipti dėmesio į tai. Bet jų“veikimo spindulys” buvo žymiai mažesnis, negu stambios kariuomenės. Pilių įgulos negalėjolabai nutolti nuo savo pilies, skverbtis į priešų krašto gilumą, nes didėjo susidūrimo su didelėmispriešo pajėgomis rizika.Tai lėmė tokių žygių trukmę. Maži žygiai paprastai būdavo labai trumpi: 2—3 dienos, kartais trukdavo tik vieną naktį. Jie netikėtai užpuldavo, nuteriodavo nedidelę sritįir skubėdavo pasitraukti su grobiu, kol vietiniai nesurinko kariuomenės. Tačiau kartaiskryžiuočiai pervertindavo savo jėgas ir dar dažniau neįvertindavo priešo galimybių. Taip atsitikoBrandenburgo pilies įgulai, 1282m. žiemą užpuolusiai Kirsnavos sritį. Z.Raulinaičioapskaičiavimais kryžiuočiai turėjo sukorti beveik 300 kilometrų blogais keliais ir takais. Būriuibegrįžtant su turtingu grobiu, jį prisivijo sūduviai ir išmušė didesnęję būrio dalį. “Per platusbrandenburgiečių užmojis, – rašo Z. Raulinaitis. – jiems baigėsi tragiškai” . Kryžiuočiai neįvertinopadėties, išbuvo sūduvių žemėse ilgiau, negu galėjo.Mažesnieji žygiai visada buvo vykdomi iš pasalų, dėl ko, greičiausiai, T. Narbutas priskyrė juosplėšeikų žygiams . Netikėtumas garantavo tam tikrą saugumą, sumažindavo aukų skaičiųužpuolikų tarpe. Kuo gi pasienių pilių įgulų išpuoliai prieš kaimynus skiriasi nuo plėšeikų? Jųtikslai yra panašūs: grobis, belaisviai. Kryžiuočiai dar galėtų pridurti: pasienių sričių terori-zavimas, sekinimas. Įdomus yra Z.Raulinaičio teiginys, kad pertraukų tarp karo veiksmų metukai padaugėdavo būtent mažųjų žygių skaičius, Ordinui ypač pasitarnaudavo minėti plėšeikos (P.Dusburgietis juos vadina “latrunculi” ). Kas gi jie buvo tokie? Paprasti plėšikai ar Ordino kariai?Z.Raulinaitis pateikia kelių istorikų nuomones. Pagal J. Voigtą, plėšeikos yra “kariuomenėsavangardo patys priekiniai žygūnai arba lengvieji raiteliai…, kurių tikslas – užpuolimais vargintipriešą”.Tuo tarpu Max Toppenas teigia, kad plėšikavimas buvo vienas svarbiausių tų metų karovedimo tikslų (tai patvirtina ir P. Dusburgiečio kronika).Todėl visi kryžiuočių mažieji žygiai “yrane kas kitas, kaip grobio ir plėšikavimo žygiai”. M. Toppeno nuomone, P. Dusburgiečio minimilatrunculi yra paprasti plėšikai. Iš analizavus kryžiuočių ir plėšeikų žygių aprašymus, galimapastebėti, kad skiriasi tik žygių mastas (kryžiuočiai puola didesnes sritis, plėšeikos – pavieniuskaimus) ir dalyvių padėtis. Pirmuoju atveju žygiui vadovauja Ordino pareigūnas, komtūras,dauguma dalyvių – kryžiuočiai, riteriai ir knechtai; antruoju—tikri plėšikai, kurių užmokestisbuvo grobis. P. Dusburgietis, aprašydamas vieno populiaresnių plėšikų, Martyno iš Golino,nuotykius, niekur nemini, kad tas buvo Ordino narys. Mažesnieji žygiai papildydavo didžiuosius , tam tikru atžvilgiu ruošdavo jiems dirvą. Jų tikslasbuvo sekinti priešo pasienių apygardas. Dažnai mažesnių žygių metu buvo atliekama žvalgyba: išrenkami taikiniai stambiai kariuomenei, įvertinama tų sričių būklė, esamos jose priešo pajėgos.Kartu su stambiais žygiais mažesnieji bei plėšeikų vykdomi žygiai buvo svarbi kryžiuočiųužkariavimo taktikos dalimi.3.DIPLOMATIJA, KAIP PAGALBINĖ KRYŽIUOČIŲ TAKTIKOSPRIEMONĖ
Kad ir kaip sėkmingai vyktų kryžiuočių užkariavimai, be nuolatinės Vakarų pagalbos vargu ar jie būtų pasiekę tokių aukštumų. Palanki kryžiuočiams buvo ir politinė padėtis (baltų gentys nespėjo suformuoti vieningos valstybės, Lietuvoje tam tikru laikotarpiu vyko kovos dėl valdžios, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje). Deja, Z. Raulinaičio darbe kryžiuočių diplomatiniai veiksmai, kurie užtikrindavo jiems Vakarų paramą, beveik neminimi. Greičiausiai, dėl to, kad baltų žemių užkariavimo problema buvo sprendžiama ginklais, o ne derybomis ir sutartimis. Paliaubos, taikos sutartys buvo sudaromos tik tam, kad atsipūsti nuo kovų, pergrupuoti jėgas, gal būt, paruošti kokį klastingą planą arba sukelti nesantaika priešų stovykloje.Pirmųjų magistrų diplomatinių sugebėjimų dėka Ordino prestižas nuolat augo. Jį globojopopiežiai, Vokietijos imperatoriai, kitų šalių valdovai, ir kryžiuočiai tuo sumaniai naudojosi.Ypač stipriai Ordiną rėmė popiežiai. Reikėtų prisiminti, kad XIII amžiuje Romos bažnyčiabuvo nepaprastai įtakinga. Popiežiaus žodis buvo vos ne įstatymu. Kas svarbiausia, tik popiežiaigalėjo skelbti kryžiaus žygius į pagonių žemes. E. Gudavičiaus nuomone, “popiežiai prikėlė iratgaivino.. parblokštus ordinus, jie įkvėpė ir organizavo visus jų veiksmus, visą jų palaikiusįužnugarį . Popiežiai, galima sakyti, laikė Ordiną savo įrankiu, plečiant krikščionybę. Su ordinopagalba jie tikėjosi ne tik padidinti savo įtaką, bet ir įgyti naujų žemių, kurias valdytų jų vasalai.Ordinui irgi rūpėjo užkariauti naujų žemių, bet jis nesiruošė jomis dalintis. Norėdamas įteisintisavo valdas, kryžiuočiai stengėsi apsirūpinti koncesijomis, kurios leisdavo jiems valdytiužkariautas žemes Bažnyčios vardu. Ordinui tik įsikūrus Pabaltijyje, tai buvo svarbiausias jodiplomatijos uždavinys. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu koncesijos vis dar buvo laikomosbūtinomis, tačiau jų gavimas Ordino diplomatijoje jau nebuvo pagrindiniu uždaviniu: Ordinasjautėsi pilnateisiu šeimininku užkariautose žemėse. Tačiau kryžiuočiai ir toliau dėjo didelespastangas, norėdami išsaugoti popiežių globą ir nuolankumą. Mat, popiežiai galėjo parūpintiOrdinui taip jam reikalingus kryžininkus, skelbdami kryžiaus žygius. Ordinas dar ne toks galingas irvien savo jėgomis dažnai nesugebėdavo susitvarkyti su baltais. Todėl kryžininkai buvo ypačlaukiami. 1264 m. popiežių Urbaną IV aplankė net kryžiuočių magistras, prašydamas sukelti visąEuropą prieš pagonis. Rezultatas – popiežių bulės, skelbiančios kryžiaus žygį į Prūsiją. Keli iš jųbuvo skirti Čekijos karaliui Ottokarui II. Popiežius ragino jį kariauti su pagonimis.Galimasdalykas, tos bulės buvo parašytos Ordino pasiuntinių prašant. Mat pirmas Ottokaro žygis įPrūsiją 1254 m. buvo sėkmingas ir pasibaigė Karaliaučiaus pilies įkūrimu. Iš Z. Raulinaičioveikalo sužinome, kad Ottokaras apsilankė Prūsijoje, lydimas gausios kariuomenės .Ordinui pavyko sukurti sau ištikimų, viską paaukojusių vardan tikėjimo ir narsiai ginusių
Bažnyčią nuo stabmeldžių brolių – karių įvaizdį. Visos Europos akyse jie buvo vos ne kankiniaikurie kenčia (tai yra patiria pralaimėjimus karuose) nuo nevykėlių žiaurumo. Todėl, nepaisantskaudžių ir gėdingų pralaimėjimų, Vakarų parama kryžiuočiams nesumažėdavo, kartais netdidėdavo.Galimas dalykas, tai yra gudrios ir veidmainiškos kryžiuočių diplomatų politikos iraktyvaus baltų šmeižimo Europos visuomenės akyse rezultatas. Išgirdę apie krikščionių tautosžudymą, sukildavo visi didikų dvarai. Kai prūsai sunaikino Marienverderio, Štarkenbergo,Bartenštemo pilis, jie pasistengė, kad apie tai sužinotų visa Vokietija. 1265—1266 m. į Prūsijąatvyko didžiuliai kryžininkų būriai. P. Dusburgietis savo kronikoje šiam įvykiui paskyrė visąskyrių, pavadinęs jį “Apie daugybės kryžininkų atvykimą” . Dažnai patys kryžiuočių magistrailankydavo karalių bei didikų dvarus, susitardavo dėl būsimos pagalbos. Reikia manyti, kad kryžiuočiai visaip stengėsi įtikti žymiems kryžininkams Jų garbei buvo ruošiamos “garbės puo-tos”,turnyrai ir, žinoma, žygiai į baltų žemes. Galbūt, kryžiuočiai sąmoningai palaikydavo svečiųįsitikinimą, jog be jų pagalbos Dievo bažnyčia Prūsijoje sunyks, o “dėl jų malonaus atvykimo, jideramai suklestėsianti” .Tačiau ne vien krikščionybės platinimo idėjos bei kriksčionių gelbėjimas nuo pagonių trau-kė kryžininkus į Prūsiją. Pasak A. Kučinsko, kryžiaus žygių į Prūsiją populiarumą lėmė iržemiskešnės priežastys: garbė ir riterio titulas, nuotykiai, galimybė lengvai praturtėti. Už daly-vavimą kryžiaus žygiuose buvo suteikiamas nuodėmių atleidimas, bet vykstančių į Palestinąkryžininkų laukė daug pavojų ir vargų. Prūsija buvo arčiau, negu Palestina, kelias į ją drėkėsi perEuropos šalis. Be to, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kryžininkai buvo atleidžiaminuo mokesčių, gaudavo kitas lengvatas. Turėjo reikšmės ir Ordino varoma ir Bažnyčios remiamaaktyvi kryžiaus žygių į Prūsiją propaganda.Ne mažiau kryžiuočiai buvo aktyvūs ir Pabaltijyje, verbuodami sau pagalbininkus tarp vietinių. Čia jų arsenalas buvo labai įspūdingas: nuo paprastos apgavystės iki papirkimo. Z. Raulinaitis pažymi, kad ir Prūsijoje, ir Livonijoje buvo ypač laukiami bėgliai didikai ir kunigaikščiai . Jiegerai pažinojo savo tautiečius, jų kovos būdus, slaptus kelius, pilių silpnąsias vietas. PasakP. Dusburgiečio, perėjusiems į jų pusę prūsams kryžiuočiai duodavo “tiek žemės be prievolės,kad jie galėtų gyventi, kaip dera jų luomo žmogui” . Be to, už nuopelnus Ordinui, vergas galėjogauti laisvę, arba net pakeltas į kilminguosius. Toks kryžiuočių elgesys su nugalėtaisiais patraukėjų pusėn dalį kilmingųjų prūsų ir žymiai palengvino jiems užkariautų sričių valdymą ir tam tikruatžvilgiu naujų žemių nukariavimą.Ten, kur įprasti metodai buvo neveiksmingi, kryžiuočiai griebdavosi kitų, mažiaucivilizuotų. Tam, kad užtikrinti nukariautų baltų paklusnumą, buvo imami įkaitai – žymesniųdidikų sūnūs, dukterys, kiti giminaičiai. P. Dusburgietis užsimena, kad tokius įkaitus davė pa-gudėnai, varmiai, notangai, bartai ir sembai, “šitaip laidavus, kad jie ateityje… būsią nuolankiaipaklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai” .Tvarkydami reikalus savo valstybėje, kryžiuočiai budriai sekė įvykius kaimynystėje: Lietuvoje,Lenkijoje, Rusijoje, bandydavo nukreipti juos sau naudinga linkme. Zenonas Ivinskis užsimena,kad po Mindaugo krikšto Lietuvos vidiniams santykiams turėjo įtakos Livonijos ordinas ( kuris,bėje, labai prisidėjo prie šio projekto). 1265 m. taikos sutartis su Lietuvos Didžiuoju KunigaikščiuVaišvilku leido Livonijos ordinui sutelkti visas jėgas karui su Žiemgala. Šį atvejį aptariamulaikotarpiu (1263—1282) galima laikyti išimtimi, kadangi taikos sutartys, jeigu ir buvo sudaromostarp kryžiuočių ir baltų, tai vien tik tam, kad atsipūsti ir pergrupuoti jėgas. Skaudžios patirtiespamokyti kryžiuočiai labai nenoriai sudarydavo taikos sutartis, ypač jeigu jausdavo savopranašumą. 1282 m.sudaryti taikos sutartį su žiemgaliais Tervetės pilyje riterius privertėkryžininkų viršininkas, nuo kurio atsiliepimų iš dalies priklausė Ordinui teikiamos paramos dydis. Kryžiuočiai turėjo pasirinkti. Z.Raulinaitis mažai dėmesio skyrė Ordino diplomatijai, bet yra aišku, kad ji turėjo nemažaiįtakos sėkmingiems kryžiuočių užkariavimams. Ordino valdų įteisinimas, kryžininkai, nuka-riautų žemių valdymas, santykiai su kaimynais, kyšimasis į jų vidinius reikalus, intrigos – tai yratik kai kurios kryžiuočių diplomatų veikimo sritys. Visų jų pastangų tikslas buvo vienas: sukurtitvirtą Ordino egzistavimo teisinį pamatą, pateisinti jo plėtimąsi į Rytus.IŠVADOS
1263—1282 m. laikotarpis lietuvių istorijoje yra žinomas, kaip Kryžiuočių ordino įsigalėjimasprūsų žemėse. Prisidengdamas krikščionybės platinimo idėja, Ordinas panaudojo visus savoturimus resursus tam, kad įsitvirtinti Pabaltijyje. Baltų žemių nukariavimas vyko nuosekliai,etapais. Didžiųjų žygių metu riteriai plėšė ir degino, žudė visus, kas galėjo pasipriešinti, kitusišsivarydavo į nelaisvę. Viena po kitos buvo imamos baltų pilys – pagrindiniai pasipriešinimožidiniai. Mažieji žygiai, kuriuos suruošdavo pasienių pilių įgulos, alino baltus, sekino jų jėgas.Aktyviai statydamas nuosavas pilis, Ordinas pamažu įsitvirtindavo baltų žemėse. Pilys buvo buvo
forpostais, karinėmis bazėmis, puolimo placdarmais, gynybos punktais. Kariaudami su baltais,kryžiuočiai naudojosi savo laivynu. Vandens kelių kontroliavimas suteikė jiems žymų taktinįpranašumą. Aktyvi Ordino diplomatinė veikla užtikrino Vakarų paramą, Europos diduomenėsakyse kryžiuočiai buvo pilnateisiai užkariautų žemių valdovai, stropiausi krikščionybės skelbėjaiPabaltijyje. Kryžiuočiai pilnai išnaudojo visą savo pranašumą: stiprią ekonominę bazę, žymųautoritetą, Ordino vidinę organizaciją. Niekada nebuvo naudojama vienpusiška taktika – visaisatvejais tai buvo papildančių vieni kitus metodų kompleksas, kuris tiko tam tikrai susiklosčiusiaisituacijai.ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
1. Dusgurgietis P. “Prūsijos Žemės Kronika”. – V.: Vaga. – 1982. – P. 151- 2122. Gudavičius E. “ Kryžiaus karai Pabaltyje ir Lietuva XIII amžiuje. – V.: Mokslas. – 1989. – P141 – 1823. Gorski K. “Zakon krzyžacki a powstanie panstwa prūskiego”. – Warszawa. – 1977. – P. 47 – 87.4. Ivinskas Z. “Lietuvos istorija”. – V.: Mokslas. – 1991. – P. 2015. Kučinskas A. “Kęstutis”. – V.: Mokslas. – 1988. – P. 36 – 53 6. Narbutas T. “Lietuvių tautos istorija”. – V.: Mintis. 1994. T.3, 47. Raulinaitis Z. “Karaliaus palikimas”. V.: Kardas. – 1996.8. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius. – 1985. – P. 258,4809. Šneidereitas O. “Prūsai”. – V.: Mintis – 1989. – P. 58 – 100