kryžiuočių ordino žygiai į Lietuvą 1263-1282

muze
ĮVADAS

Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveik
pusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai—stipri
kolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurti
savąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape.

Lietuvos istoriografijoje baltų kovoms su vokiečiais-užkariautojais yra skirta daug moksli-
nių darbų. Baltų ir vokiečių-užkariautojų santykiai nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau iki
šiol nebuvo nei vienos studijos, skirtos vien baltų bei kryžiuočių kovos būdų ir metodų, kuriais
buvo siekiama užsibrėžto tikslo, tai yra taktikos nagrinėjimui. Pirmasis veikalas šioje srrityje—
tai Zigmo Raulinaičio “Karaliaus palikimas” iš serijos “Lietuvos raiteliai”, kurio pagrindu pa
rašytas šis darbas. Remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikos, dokumentai, laiškai ir kiti), lietu
vių ir užsienio istorikų darbais, jis aprašo įvairius baltų bei kryžiuočių žygius ir svarbiausius
mūšius ir kartu bando nustatyti abiejų pusių karybos principus, sujungti juos į vieną sistemą,
kurios elementai susiję tarpusavyje ir veikia vieni kitus, ir paaiškinti, kodėl, nepaisant prana-
šumo daugelyje sričių (technika, kariuomenės organizacija, stipri materialinė bazė), Ordinas
nesugebėjo greitai, kaip planavo, pavergti baltus, o baltams, nors jie dažniausiai ir laaimėdavo
stambiuose kautynėse, taip ir nepavyko išstumti kryžiuočių iš savo žemių. Karo taktikos ana-
lizė iš dalies suteikia atsakymus į šiuos klausimus.
Trumpai kryžiuočių taktikos ypatumus aptarė Antanas Kučinskas monografijoje “Kęstutis”.
Nors autorius nagrinėja vėlesnįjį laikotarpį, bendrieji karo vedimo principai mažai kuo skiriasi
nuo tų, kurie bu

uvo naudojami mus dominančiu laikotarpiu, tai yra 1263—1282 metai. A. Ku-
činskas pateikia kryžiuočių žygių Masifikaciją, aptaria žygių rengimo laiką, trukmę, tikslus ir
ypatumus, liečia kariuomenės sudėties klausimus. Vertinga yra informacija apie kryžiuočių
žvalgus, kuri veda manyti, kad Ordinas galėjo turėti nuolatinę žvalgybos tarnybą. Be to, dar-
be yra aprašoma Kryžiuočių ordino struktūra, Ordino valstybės valdymo aparatas, kurių neži-
nant sunkų suprasti kkryžiuočių taktiką kare su baltų gentimis.
Epizodiškai 1263—1282 metų kryžiuočių ir baltų taktikos ypatumai minimi Edvardo Gu-
davidaus veikale “Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje”.Tačiau ten labiau akcen
tuojama žygių ir mūšių datavimo problema.Bet, skirtingai, nei Z. Raulinaitis, E. Gudavičius ap
taria ir kryžiuočių diplomatinę veiklą, kuri, nors ir nebuvo tiesioginiu naujų žemių užkariavi-
mo metodu, turėjo įtakos karinių veiksmų pasirinkimui, kryžiuočių ekspansijos materialinės
bazės formavimuisi, Vakarų Europos paramos dydžiui (ZZ. Raulinaičio “Karaliaus palikime”
kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).
Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas.”Lie-
tuvių tautos istorijoje”, trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuo
jo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)
istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome
999 skyriuje, pavadintame “Laikotarpio bruožai” autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-
giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambių
kariuomenių vykdomi ir mažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apie
žygių eigą ir
r ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.
Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius “Zakon krzy-
žacki a powstanie panstwa pruskiego”.Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tik
apie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-
sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-

navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemių
nukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikos
metodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-
buvo pagrindinis darbo tikslas.
Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,
iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio “Prūsijos
Žemės Kronikos”. Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-
niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-
ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.
Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-
vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-
voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,
kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai iškreipia istorinius faktus, pa-
teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kai kur ir nuslėpti
grobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką ka

aruose su baltais ga-
lima laikyti patikimais.
Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavi
mo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190
metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino Švenčiausios Marijos
iš Jeruzalės bažnyčios broliais. Jie privalėjo laikytis vienuolių postulatų: skaistybės, neturto ir
paklusnybės. Paskutinis postulatas kryžiuočiams buvo svarbiausias, jame glūdėjo vi-
sa Ordino galybė, nes išsižadėdamas asmeninių teisių, giminių ir tėvynės, kryžiuotis tapdavo
paklusniu magistro įrankiu. Tokiu būdu Ordinas buvo apsaugotas nuo pragaištingų, bet kokią
organizaciją silpninančių vidaus kovų.
Ordinas turėjo griežtą hierarchiją. Visa valdžia priklausė didžiajam arba vyriausiajam magist
rui, tačiau jis nebuvo absoliučiu valdovu. Magistrus rinko aukščiausioji Ordino taryba, ji taip
pat ribojo jo valdžią. Prūsijoje sukurta Ordino valstybė neturėjo sau analogo Europoje. Kry-
žiuočiai sukūrė nepriekaištingą administracinį aparatą, panašų į tą, kuris egzistavo Ordine. Ir
čia viskas buvo grindžiama paklusnumu, tačiau tai nesutrukdė valstybės ekonominiam vysty-
muisi.
Ankščiau už Panelės Marijos riterius Pabaltijyje atsirado Fratres Militiae Christi (Kalavijuo-
čių) ordinas, kurį įsteigė Livonijos vyskupas Albertas.Tai buvo pirmasis rimtas agresijos žid-
nys.Kalavijuočiai buvo Alberto vasalai, bet, jausdami savo galią (jie buvo svarbiausia karine
jėga Livonijoje), pradėjo iš jo reikalauti sau žemių.Vyskupas turėjo nusileisti. Po kurio laiko
Kalavijuočių ordinas tapo nepriklausomu politiniu vienetu, turinčiu savo žemes.Tačiau atski-
ros valstybės jis ne įkūrė. Karinės nesėkmės pakirto kalavijuočių jėgas. Ordinas sustiprėjo po
o
sąjungos su kryžiuočių ordinu, tačiau, lyginant sujuo, buvo silpnesnis.
Abu ordinai, turėdami vienodus tikslus, siekė juos įgyvendinti panašiomis priemonėmis. Jie
bendradarbiavo, vykdė vieningą politiką, gyvai ir dažniausiai operatyviai reagavo į pakitimus
ne tik Europoje ir kaimynų žemėse, bet ir savo valstybėje.Būtent ta valstybė, jos vystymasis ir
plitimas baltų žemių sąskaita buvo aukščiausias kryžiuočių veiksmų tikslas, skatinamoji jėga.
Šiame darbe bus stengiamasi apžvelgti, kokiais gi būdais buvo vykdomas naujų žemių nukaria
vimas, nustatyti šių būdų tarpusavio ryšius, parodyti vienų būdų priklausomybę nuo kitų, su-
jungti taktikos metodus Į vieną lanksčią sistemą, kuri didžiąja dalimi ir lėmė kryžiuočių
nukariavimų sėkmę.

I. KRYŽIUOČIŲ TAKTIKA UŽKARIAUJANT BALTŲ ŽEMES

1. PILYS – SVARBIAUSI PUOLIMO IR GYNYBOS PUNKTAI

Bet kokį užkariavimo žygį galima laikyti sėkmingu, jeigu užkariautojams pavyko įsitvirtinti ir
išsilaikyti užgrobtose žemėse.Tuo tikslu buvo statomos gerai įtvirtintos bazės—pilys.
Kryžiuočių įsitvirtinimas Pabaltijyje prasidėjo būtent nuo kelių tokių bazių. Kaip teisingai
pastebi Otas Šneidereitas, tai buvo “pats pirmučiausias darbas, kurio Ordinas ėmėsi skverbda-
masis į Prūsiją”. 1226 metais Mazovijos kunigaikštis Konradas, norėdamas apsaugoti savo že-
mes nuo prūsų puldinėjimų (kurie šiaip buvo teisėti šių žemių šeimininkai),kreipėsi į Kkryžiuočių
ordiną. Už būsimąją pagalbą kovoje su pagoniais, Konradas padovanojo riteriams-vienuoliams
“Dobrynės ir Kulmo žemę, esančią tarp Vyslos, Mukeros ir Drevantos,. su paveldėjimo
teise” . Jau po dviejų metų, 1228 m., Vyslos kairiajame krante atvykę kryžiuočiai pastatė savo
pirmąją pilį Pabaltijyje — Fogelzangą. l230m. Konradas I Mazovietis perleido Ordinui esančią
kiek žemiau Fogelzango Nešavos pilį, kur įsikūrė Prūsijos krašto magistras Hermanas Balkas su
visa vadovybe. Iš šitų pilių kryžiuočiai pradėjo nuoseklų prūsų žemių nukariavimą.
Iki XIII amžiaus II-osios pusės kryžiuočiai jau turėjo 11 stiprių pilių be ankščiau paminėtų.
Per kitus 50 metų buvo pastatytos ar užgrobtos dar 9 pilys (Vėluva—1255m., Tepliava-1265m.,
Brandenburgas—1266m., Laukstetai—1270m., Rastenburgas—1277m., Marienburgas—1280m., Mevė – 1283m. )
Pilys atlikdavo daug funkcijų.Visų pirma, tai buvo priešakiniai postai, kurie leisdavo įsikabinti Į
užimtą teritoriją, sėkmingai atremti visus priešo puolimus ir tęsti tolimesnę ekspansiją. Tokio
forposto pavyzdžiu gali būti Mintaujos (Jelgavos) pilis, minima Zigmo Raulinaičio. Pastatyta
1265 m. pačioje Žiemgaloje Mintauja pagal tuometinio Livonijos magistro planą tapo atramos
baze žygiams į žiemgalių apygardas, o kartu ir patikimu prieglobsčiu riteriams, grįžtantiems iš
žygių su “palyda”.Teodoras Narbutas savo veikale aprašydamas nesėkmmgą Livonijos magistro
Otono Rodenšteino žygį 1271 m., pastebi, kad pats magistras bei jo kariuomenės likučiai
išsigelbėjo tik todėl, kad spėjo pasiekti Mintaujos pilį Edvardas Gudavičius pastebi, kad
Jelgavos pilis buvo nuolatinę grėsmę keliančiu punktu Žiemgalos žemėms niokoti. Jos
pastatymas privertė žiemgalius užsidaryti savo pilyse . Livonijos Eiliuotoji kronika byloja kad
“žiemgaliams iš jos buvo greitai daug skausmo padaryta”. Iš jos autoriaus taip pat sužinome, kad
pilis turėjo stiprią įgulą ir buvo placdarmu užkariavimams Žiemgaloje bei Sėloje tęsti, o 1279 m.
pasitarnavo kaip pagrindinė karinė bazė.malšinant sukilimą Žiemgaloje.
Prūsijoje forposto pavyzdžiu gali būti Brandenburgo pilis, pastatyta Aismarių pakraštyje 1266
m.Pasak Z. Raulinaičio, šios bazės paskirtis “buvo paspartinti kryžiuočių veiklą Varmės ir
Notangos apygardose” tai yra galutinai užkariauti šiuos regionus.Strateginę šios pilies reikšmę
paliudija ir tai, kad, pirmai pasitaikusiai progai, varmių kariuomenė užpuolė ją ir sunaikino.Bet
po metu, 1267m., Brandenburgas vėl buvo atstatytas.
Kkryžiuočių forpostais dažnai tapdavo ir paimtos baltų pilis.Įdomi šiuo atveju yra Livonijos
magistro Valterio iš Prūsijos ordino pasisavinta taktika, aprašyta Z.Raulinaičio. Norėdamas
įsitvirtinti Žiemgaloje,1270 m. jis vieną po kitos užiminėjo žiemgalių pilis ir paversdavo jas savo
bazėmis (Tervetė, Mežuotnė ir kt.), iš kurių tęsė kitų apygardų užkariavimą.Vėliau pilių ir jų
įgulų dėka Livonijos kryžiuočiai galėjo kontroliuoti visas užimtas žiemgalių teritorijas.
Tuo pačiu metu pilys tarnavo placdarmais, iš kurių kryžiuočiai galėjo vykdyti žygius į baltų
žemes.Vienas svarbiausių tokių karinių atramos taškų buvo galinga mūrinė Karaliaučiaus pilis.
1263 m. iš šios pilies buvo malšinami sukilusieji sembai. Z. Raulinaitis, aprašydamas kryžiuočių
surengtą žygį prieš sukilėlius, pažymi, kad kariuomenė buvo telkiama Karaliaučiuje, iš kur vėliau
iškeliavo į Sembą E.Gudavičius rašo, kad “nuo pat sukilimo pradžios Karaliaučiaus pilis neleido
sambiams galutinai įsitvirtinti savo teritorijoje. Nesugebėjimas paimti Karaliaučiaus nulėmė
Sambijos likimą “. 1264—1265 metais Semba (arba Sambija) pasidavė.

Livonijoje panašų vaidmenį atliko stipri Kuldingo konvento pilis.Veikdami iš čia kryžiuočiai
malšino sukilusius kuršius, griaudami vieną po kitos jų pilis (Lašių, Merkių, Gruobyną, Griežės ir
kt.), palaikė susisiekimą sausuma su Memelburgu (Klaipėda), talkindavo Prūsijos
kryžiuočiams.1279 m. iš Kuldingos buvo vykdomi žygiai prieš sukilusią Žiemgalą.
Kaip placdarmu Karaliaučiumi buvo pasinaudota ir 1275 m., puolant stiprią Ragainės pilį
Skalvijoje. Prie Ragainės kariuomenė buvo greitai ir saugiai nuplukdyta laivais. Karaliaučius
neveltui tapo pagrindine Ordino karine baze: iš šios pilies kryžiuočiai kontroliavo svarbius van
dens kelius—Nemuną, marias, jš čia “laivai lengvai pasiekdavo Nemuno žiotis ir stiprų atramos
tašką, Memelio pilį Klaipėdoje “. Tai gi galima padaryti išvadą, kad tas, kas kontroliavo vandens
kelius, šiame kare turėjo žymų pranašumą. Todėl tampa aišku, kodėl savo pilis kryžiuočiai statė
dažniausiai prie upių (Nešava, Torunė, Kulmas, Karaliaučius, Marienverderis, Vėluva,
Tepliava).Upės buvo ne tik natūralia, gamtine kliūtimi galimų užpuolikų kelyje ir neribotų
vandens atsargų šaltiniu. Visų pirma, tai buvo patogus ir saugus prekybos bei susisiekimo kelias:
pilys nuolat ir laiku buvo aprupinamos maistu, ginklais, kariais; apgulties atveju upė laidavo
greitą pagalbos atvykimą iš artimiausių Ordino pilių.
Galų gale, statant pilį prie upės statybos medžiagas galima buvo taip pat gabenti vandens
keliu, kas paspartindavo statybas . Tai irgi buvo labai svarbus momentas, nes baltų gentys ne-
snaudė ir visomis jėgomis stengėsi sutrukdyti kryžiuočiams įsitvirtinti jų žemėse. Statomos pilys
buvo užpuolamos, sugriaunamos arba sudeginamos iki pamatų.Todėl dažnai naujai statomą pilį
saugojo stipri kariuomenė. Geru pavyzdžiu čia gali būti Z. Raulinaičio aprašyta Štarkenbergo
pilies statyba prie Ossos vidurupio, Kulmo ir sukilusios Pamedės pasienyje . Pilis turėjo apsaugoti
Kulmo kraštą nuo prūsų puldinėjimų. Pirmą kartą prūsai sunaikino ją dar statybų fazėje. Tačiau
pilis vis tik buvo pastatyta per labai trumpą laiką, aprūpinta stipria įgula ir visomis reikalingos
karinėmis priemonėmis. Z. Raulinaitis spėja, kad Štarkenbergas buvo medinis, kadangi statant
mūrinę pilį medžiagos paruošimas ir pristatymas reikalavo daugiau laiko ir jėgų. Antrą kartą
prūsams pavyko ją sunaikinti tik didelių aukų dėka ir panaudojus ugnį.Galima tik tai spėlioti,
kaip pakryptų įvykiai, jeigu kryžiuočiams būtų pavykę pastatyti mūrinę pilį.
Savaime iškyla klausimas, kodėl kariuomenės susirinkimo vietomis visada būdavo pilys.Visų
pirma, vertėtų prisiminti, kad žygiuose labai dažnai dalyvavo atvykusieji iš užsienio kryžininkai,
kurie visiškai nepažinojo Prūsijos. Pilys buvo labai gerais orientyrais, kuriuos atvykėliai galėjo be
vargo surasti.Į pilis buvo gabenamos visos reikalingos žygiui atsargos, čia atvykusieji buvo
apsaugoti nuo netikėtų priešų išpuolių. Kita vertus, pilys reprezentavo patį Ordiną, demonstravo
jo galybę ir turtus, tik tai čia galima buvo deramai sutikti žymesnius kryžininkus nuo kurių
atsiliepimų dažnai priklausydavo tolimesnė Vakarų parama Ordinui.
Užkariautose žemėse, kaip ankščiau jau buvo minėta, pilių dėka kryžiuočiai palaikydavo
tvarką. Stiprios įgulos malšino bet kokį maišto židinį. Pilys buvo svarbūs kryžiuočių valstybės
saugumo garantai, nes pavergtus baltus laikė nuolatinėje baimėje. Kryžiuočiai plačiai taikė
“skaldyk ir valdyk” taktiką. JŲ iinterpretacijoje tai reiškė kiekvieną nukariautą sritį izoliuoti,
statant jos pasienyje tankų pilių tinklą. Taip buvo pasmaugtas prūsų sukilimas, ilgam laikui
pavergta Semba. Sukilėliai, kaip rašė Z.Raulinaitis,”nesugebėjo pralaužti stiprios Ordino pilių
linijos”, kitos baltų gentys negalėjo suteikti jiems pagalbos
Kartu toks pilių tinklas saugojo visą kraštą nuo baltų įsiveržimų. Pavojaus atveju pilyse dažnai
ieškojo prieglobsčio aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojai, pilys būdavo pagrindiniais
gynybos centrais. Z.Raulinaitis pažymi, kad “savo didelėse mūrinėse pilyse kryžiuočiai buvo
neįveikiami, baltams taip ir nepavyko išstumti jų iš svarbių strateginių punktų (pavyzdžiui, 1264
m. nesėkmingas Vėluvos užpuolimas. Pilis liko Ordino rankose ir ilgą laiką tarnavo kaip svarbus
atsparos taškas, ( ginant Sembą nuo lietuvių).

Kalbant apie tų metų kryžiuočių pilis, negalima nepaminėti 1274 m. Livonijoje pastatytą
Daugpilį. Z.Raulinaitis rašo, kad jos paskirtis buvo apsaugoti Livonijos ordino valdas (Latgalą)
nuo lietuvių antpuolių ir tuo pačiu užtikrinti prekybos kelio Dauguva su Polocku saugumą .
Daugpilis turėjo uždaryti senąjį karo kelią, kuriuo lietuviai įsiverždavo į Livoniją. Teodoras
Narbutas pastebi, kad gausi Daugpilio įgula pilnai kontroliavo vietinius gyventojus. Pasak
Livonijos Eiliuotąją Kroniką, pilis buvo gerai aprūpinta ginklais, maistu, įgulą sudarė kariai-
profesionalai, galų gale, ypatingas lietuvių “dėmesys” (1278 m. pagal Z.Ivinskį, 1273-1274 m.
pagal E.Gudavičių), rodo, kokia svarbi strateginiu atžvilgiu ji buvo.
Ginkluotas pasipriešinimas kryžiuočiams tęsėsi dažniausiai iki tol, kol sukilėlių rankose buvo
bent viena pilis arba pilaitė. Todėl, skverbdamiesi į baltų žemes riteriai stengdavosi arba perimti
baltų pilis arba sunaikindavo jas iki pamatų, kad jomis jau niekas nepasinaudotų. Z. Raulinaitis
aprašydamas paskutinės žiemgalių pilies, Raktuvės, likimą, mini, kad tai buvo labai patogi bazė
lietuviams žygiuoti į kkryžiuočių užkariautos Žiemgalos gilumą .Kryžiuočiai sugebėjo paimti
Raktuvę, bet, negalėdami jos išlaikyti savo rankose, sunaikino. Paprastai, pilies praradimas
stipriai psichologiškai paveikdavo sukilėlius, mažėjo jų ryžtas kovoti, kas palengvindavo
kryžiuočiams užkariavimus. Kaip pastebėjo T. Narbutas, su kiekvienos pilies praradimu mažėjo
gyventojų “galimybė apsiginti” .
Kaip matome, pilys suvaidino neabejotinai svarų vaidmenį kryžiuočių užkariavimuose. Jos buvo
naudojamos kaip placdarmai, atramos taškai kitų žemių užkariavimui, prieš pradedant bet kokį
stambesnį žygį, čia telkdavosi kariuomenė. Pilyse galėjo pailsėti arba apsiginti nuo dar
nenugalėto priešo puolimų kariai, čia buvo saugomi ginklai, maistas, pašaras arkliams. Aplink
pilis labai dažnai išaugdavo miestai, o tai turėjo reikšmės visos valstybės ekonomikai. Bet
strateginiu požiūriu pilys buvo labai svarbiais puolimo, gynybos ir pasipriešinimo punktais,
nukariautų žemių paklusnumo išlaikymo bei sukilimų prevencijos priemone.
2.KRYŽIUOČIŲ ŽYGIAI
Žygiai visais Kryžiuočių ordino gyvavimo laikais buvo neatsiejama jo taktikos dalis- Tai buvo
vienas veiksmingiausių, anot kryžiuočių, būdų priversti pagonis atsisakyti klaidingo tikėjimo ir
pasiduoti Bažnyčios globai. Iš tikrųjų visų žygių pagrindinis tikslas buvo užgrobti kuo daugiau
baltų žemių ir įsteigti kolonijinę valstybę. Žygių dėka Ordino valstybė galėjo nuolat plėstis, o
turint omeny faktą, kad baltai įnirtingai priešinosi užkariautojams (oficialiose Ordino
teiginiuose—krikščionybei), riteriai-vienuoliai nelikdavo be darbo. Rengiami kryžiaus žygiai į
baltų žemes pritraukdavo daug kryžininkų iš Vakarų Europos kartu su jais Ordinas gaudavo
žymią materialinę paramą.
Žygių būta įvairių pagal mastą, tikslus, trukmę, dalyvaujančios kariuomenės dydį ir sudėtį..
Z. Raulinaitis, tiesa, nepateikia kryžiuočių žygių klasifikacijos, bet ją nesunku sudaryti pasi-
naudojus žygių aprašymais. Galima išskirti stambiuosius arba didžiuosius žygius, kuriems daž
niausiai vadovavo pats magistras arba maršalas, ir mažesniuosius, kuriuos surengdavo atskirų
pilių viršininkai (komtūrai arba fogtai). Atskirą grupę sudaro taip vadinamieji plešeikų žygiai,
kurie dažniausiai vyko pertraukų tarp karinių veiksmų metu.T. Narbutas “Lietuvos tautos isto-
rijoje išskiria dviejų tipų žygius. Pirmoji grupė—tai jau minėti plėšeikų (P.Dusburgietis juos
vadina latrunculi—nenaudėliais) žygiai, antroji—Reise arba Heidenfart, kuriuose dalyvavo
gausios kariuomenės. Mes pasinaudosime pirmąja klasifikacija ir pamėginsim plačiau apžvelgti
visų tipų žygius ir nustatyti jų reikšmę nukariaujant baltų žemes.

a)DIDIEJI ŽYGIAI

Didiesiems žygiams paprastai vadovavo pats magistras arba Ordino maršalas. K.adangi da-
lyvavo didelė kariuomenė, tokiems žygiams kryžiuočiai ypač stropiai ruošdavosi. Iš anksto buvo
stengiamasi sužinoti numatomo krašto-taikinio padėtį, jėgas. Tai atlikdavo žvalgai ir šnipai,
kuriuos be jokios abejonės turėjo kryžiuočiai. Antanas Kučinskas savo monografijoje pastebi, kad
“šnipai uoliai registruodavo visus perėjimus per miškus, kirtimus, kelius, upes, sužymėdadavo
tiltus, brastas, ganyklas, maisto ir pašaro išteklius, tirščiau ar rečiau apgyvendintas vie-
tas. Vėliau, remiantis šiais duomenimis, vadovybė sudarydavo žygio planą. Jeigu buvo numa-
toma žygiuoti blogai pažįstama vietove, iš anksto pasirūpindavo vedliais, kuriais dažniausiai
būdavo apkrykštitieji baltai, ištikimi Ordinui. Tačiau čia kryžiuočių tykojo pavojus: vedliai,
neapkenčiantys savo šeimininkų, galėjo nuvesti kariuomenę tiesiai į įspėtų baltų paruoštus
spąstus.Todėl suprantamas kryžiuočių vadų noras turėti po ranką patikimą ir išsamų karo kelių
aprašymą. Apie gerai organizuotos žvalgybos tarnybos bei vietinių vedlių buvimą liudija ir
T. Narbutas21′
Kariuomenė, kaip ankščiau jau buvo minėta, telkdavosi pilyse. Priklausomai nuo rengiamo
žygio tikslų bei mąsto, jos skaičius ir sudetis skyrėsi. Nagrinėdamas pirmąjį Livonijos magistro
Konrado Mandemo žygį į sukilusią Žiemgalą 1265 m., Z. Raulinaitis atžymi, kad dalį Konrada
kariuomenės sudarė pašauktiniai—lybiai, latviai, estai iš Ordinui pavaldžių sričių Kitame
Livonijos ordino žygyje (1279 m. į Lietuvą), aprašytame Raulinaičio remiantis Livonijos
Eiliuotąją Kronika.pašauktinės kariuomenės gretose minimi dar ir žiemgaliai, kuršiai, sėliai.
Prūsijos kryžiuočiai taip pat naudojo pašauktinę kariuomenę, kurioje tarnavo sembai, bartai,
notangai ir kiti.
Kariuomenė, sudaryta iš nukariautų kraštų gyventojų, nebuvo patikima, lemiamu momentu ji
dažnai pabėgdavo, kaip tai atsitiko abejuose minėtuose žygiuose. Aizkrauklės mūšyje kry-
žiuočius ištiko dar didesnė nesėkmė: matydami, kad nesugebės atsispirti Traidenio raiteliams,
vokiečių priversti talkinti žiemgaliai ne tik pasitraukė iš mūšio, palikdami kairįjį kryžiuočių
sparną atvirą lietuvių smūgiams, bet, pagal kai kurių autorių teigimus (Amold Spekke, Livo-
nijos eiliuotoji Kronika), net gi kovėsi kartu su lietuviais . Ar ne vertėtų atsisakyti tokių dalinių,
bent jau vardan tuo, kad jie nekeltų sumaišties ir panikos kariuomenės gretose? Tačiau vietinių
gyventojų kariuomenė, “lantvolk”, minima daugelyje žygių aprašymuose. Kai kuriais atvejais
būtent vietinių karių pagalba išgelbėjo kryžiuočius nuo pralaimėjimo.Ypač gerai šį teiginį
patvirtina “Karaliaus palikime” cituojamas P.Dusburgiečio kronikos fragmentas , kuriuo
remiantis Z. Raulinaitis daro išvadą, jog be pakrikštytųjų prūsų bei pamedėnų paramos, “vargu
ar kryžiuočiai butų pajėgę išsilaikyti” prūsų apsuptoje Kristburgo pilyje . Tai gi, kartais
pašauktiniai iš tikrųjų buvo naudingi, ir ta nauda buvo didesnė, negu galima žala. Iškyla kitas
klausimas: kodėl kartais pavergti baltai kovėsi petys į petį su savo pavergėjais. Galimas dalykas
kad taip naujakrikščiai-baltai rodė savo ištikimybę bei nuolankumą riteriams-vienuoliams. Viena
iš tokios ištikimybės priežastimi, kuri tuo pačiu paaiškina, kodėl kryžiuočiai neatsisakydavo
vietinių karių paslaugų, galėjo būti Ordino keršto baimė; tai vertė pašauktinius kovoti šalia
riterių iki galo.Turbūt, šita baimė buvo daug didesnė, negu ta, kurią kėlė įpykusiųjų kaimynų
išpuoliai prieš išdavikus ir susitaikėlius. Z, Raulinaitis mini 1274 m. Bysleidos pilies, kuri
priklausė pasidavusiems prusams, užpuolimas . Bijodami Ordino keršto, prūsai priversti priešintis
sūduviams, nadruviams bei skalviams. Kita priežastis, laidavusi kryžiuočiams pavergtųjų baltų
ištikimybę, buvo įkaitai—kilmingųjų baltų sūnus, dukterys ir kiti artimi giminaičiai. Išdavystės
atveju jie būtų buvę kryžiuočių nužudyti. Be to, dalis baltų didikų buvo kryžiuočių papirkti: už-
ištikimą tarnybą jie gaudavo žemes, kaimus, įvairias privilegijas

Didelę kryžiuočių kariuomenės dalį sudarydavo atvykusieji talkon kryžininkai. Jų ir Prūsijoje,
ir Livonijoje ypač laukdavo, kadangi kuo žymesnis buvo kryžininkas, tuo gausesnė buvo jo
palyda.1263—1282 m. kryžiuočiai nebuvo tokie stiprūs ir be kryžininkų paramos vengdavo daryti
didelius žygius. Prūsijos kryžiuočiams dažniausiai talkindavo Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir
kitų Vakarų Europos šalių didikai. Dažnai tokių svečių atvykimas turėjo lemiamos reikšmės
įvykiams Prūsijoje ( pavyzdžiui, atvykęs į Prūsiją 1265 m. markgrafas Otto pastatė Brandenburgo
pilį, kuri tapo svarbiu plazdamu Varmės ir Notangos užkariavimui) . Livoniečiai kviesdavosi
pagalbon danus iš Estijos, Rygos arkivyskupą ir jo vasalus. Aprašydamas pasiruošimus žygiui į
Tervetę 1281 m. Livonijos Kronikos autorius eiliuoja apie “skaitlingas vėliavas ” iš visos
Livonijos ir “gražius brolių-riterių, rygiečių, danų karaliaus vyrų ir kitų kryžininkų būrius” . Kaip
matome, žygiuose dalyvaudavo ir miestų, išaugusių aplink kryžiuočių pilis, gyventojai, bet jų kaip
karinių vienetų vertė buvo gana menka.
Kryžininkai-užsieniečiai turėdavo savo vadą, kurį išrinkdavo iš žymiausių riterių, bet visus savo
veiksmus jis koordinavo su pagrindiniu žygio vadovu—didžiuoju magistru arba maršalu.
Pašauktinei kariuomenei vadovavo magistro ar maršalo paskirti vadai.
Kariuomenės šerdimi ir dažniausiai jos stipriausia dalimi būdavo patys kryžiuočiai: riteriai su
savo ginklanešiais ir palyda, pilių įgulos, knechtai-pėstininkai. Gurskis spėja, kad kryžiuočiai
turėjo reguliarią kavaleriją, kurią sudarė šarvuoti riteriai—pagrindinė pagal tų metų karybos
supratimą jėga. Be abejo, tai buvo ir labiausiai organizuota visos kariuomenės dalis, kuri
paklusdavo bet kuriam savo vado įsakymui
Kariuomenei susirinkus, ji išžygiuodavo į iš anksto pasirinktą niokojimui sritį. Žygiuodavo
sausuma arba plaukė laivais. Kelių pasirinkimas tiesiogiai priklausydavo nuo žygių tikslų ir
gamtos sąlygų. Jeigu norėta užpulti netikėtai, kryžiuočiai pasirinkdavo sunkiai praeinamus,
miškingus kelius. Kita vertus, žygiuojant visiems žinomais karo keliais, kryžiuočiai rizikuoda-
davo patekti į baltų spąstus, kas buvo pražūtinga mažesniai kariuomenei, o atžygiavus į kokią
nors apygardą dažnai rasdavo ją ištuštėjusią o vietinius gyventojus—pasiruošusius kovai. A.
Kučinskas pažymi, kad “kryžiuočiai stengdavosi priešus ižpulti iš pasalų ir netikėtai.Kroni-
kos.beveik kiekvieno žygio aprašyme tai paminėdavo” . Kodėl gi netikėtumo faktorių kry-
žiuočiai laikė tokiu svarbiu? Visų pirma, neįspėti apie priešo atžygiavimą gyventojai nespėdavo
pasislėpti pilyse, miškuose arba pelkėse kartu su visu savo turtu (o grobis, kaip prisimename,
buvo vienas svarbiausių žygio įvertinimo kriterijų). Antra, netikėtai užpulti priešai ne-
sugebėdavo organizuoti tinkamos gynybos, o tai reiškė greitą jų sutriuškinimą ir minimalų
žuvusiųjų skaičių užpuolikų kariuomenėje. Trečia, veikdami pakankamai greitai, užpuolikai
spėdavo pasitraukti iš nuteriotos srities kartu su grobiu ir belaisviais, kol priešai neatsigavo ir
nesurinko kariuomenės.
Tačiau pakankamai greitai ir tyliai klampiais ir siaurais miškų ar pelkių keliais galėjo žygiuoti tik
tai maža kariuomenė. Norint užklupti priešą netikėtai su didelę kariuomenę, reikėjo ieškoti kitų
kelių. Daug greitesni, saugesni ir, tuo pačiu, patogesni buvo vandens keliai.Turint gerą laivyną,
kokiu pasižymėjo Kryžiuočių ordinas,upe galima buvo žymiai greičiau ir be didesnių vargų,
perkelti didelę kariuomenę, negu sausuma.Tai dažnai turėjo įtakos žygių rezultatams: kariuomenė atvykdavo ankščiau, negu priešas tikėjosi, ir nebuvo išvargusi (o vadinasi pajėgi).Čia
pažymėtinas 1275 m. kkryžiuočių suruoštas stiprios Ragainės pilies Skalvijoje užpuolimas,
minimas Z.Raulinaičio.Gausi kariuomenė buvo sutelkta Karaliaučiaus pilyje, iš kur laivais buvo
saugiai nuplukdyta prie Ragainės. P.Dusburgietis, kurio kronika naudojosi Z. Raulinaitis,
pabrėžia vandens keltų teikiamą pranašumą: “greitą kariuomenės permetimą norima kryptimi ir
greitą sutrukdymą kaimynų nadruvių ar kitų įsikišimui” . Šiuo atveju yra įdomus ir Prūsijos
kryžiuočių žygis į Katavos valsčių Nadruvoje 1274 m. vasarą, kurio tikslu be įprastų plėšimo ir
naikinimo buvo ir Aukštuolyčių pilis. Kariuomenė susirinko Karaliaučiuje ir tam tikrą atstumą, žygio aprašymuose. Bendra Ordino taktika buvo paprasta ir aiški: nuolatiniais žygiais kryžiuočiai
siekė išsekinti savo priešus, priversti juos pasiduoti arba vėliau sunaikinti vienu smūgiu. P.
Dusburgietis dar patikslina, kad kryžiuočiai buvo “susirūpinę krikščionių žemių praplėtimu” , tai
yra savo kuriamos valstybės plėtimu ir stiprinimu. Baltai negalėjo ilgai priešintis, nes kryžiuočių
žygiai sekė vienas po kito, kraštai buvo daug kartų siaubiami, truko karių ir kitų resursų
atsakomajam žygiui surengti, tuo metu, kai Ordino pajėgos buvo nuolat papildomos. Galų gale,
žmonės palūždavo ir pasiduodavo nugalėtojų malonei. Šią taktiką bandė įgyvendinti Žiemgaloje
1265—1266 m. Livonijos magistras Konradas ji buvo panaudota 1272—1273 m. Notangoje (P.
Dusburgietis rašo, kad kryžininkų kariuomenė, vadovaujama Meisseno markgrafo Dietricho,
“taip nusiaubė šią žemę kad kitais metais ji vėl pasidavė tikėjimui ir broliams”).
Retas didelis žygis vyko be pilies apgulos. Pilių paėmimas buvo planuojamas iš anksto (nes
dažnai reikėjo su savimi gabenti atitinkamą techniką), bet visada kombinuojamas su užpultų
žemių niokojimu. Tokią taktiką kare su Žiemgala 1270—1272 m. panaudojo Livonijos ma-
gistras Valteris, kadangi puolamųjų žygių taktika, naudojama iki jo valdžiusių magistrų, šiuo
atveju nepasiteisino. Ji ganėtinai greitai davė gerų rezultatų: netekę savo pagrindinių pilių
(Tervetės, Mežuotnės, Raktuvės), 1272 m. žiemgaliai pasidavė .
Didžiųjų žygių metu dalyvaujant stambiai kariuomenei buvo niokojamos plačios teritorijos,
užimamos priešų pilys, paimama daug belaisvių ir vertingo grobio. Tokius žygius galima laikyti
labai veiksminga priemone užkariaujant naujas žemes, nes jų metu buvo naikinamas tų žemių
ūkis, sutrikdoma prekyba, žudomi arba išvaromi į nelaisvę vietiniai gyventojai. Neturėdami
stiprios materialinės bazės nusiaubtų žemių gyventojai negalėjo rimtai pasipriešinti, jų žemės
tapdavo lengvu laimikiu.
Tačiau vien tik stambiais žygiais tai pasiekti būdavo sunku. Kryžininkai išvykdavo, pašauk-
tinė kariuomenė grįždavo namo, nes nuolat išlaikyti karinėje parengtyje tokią kariauną Ordi-
nas negalėjo. Be to, dažnai dėl oro sąlygų didieji žygiai neįvykdavo, o kryžiuočiai stengėsi
neduoti savo priešams atsipūsti.Todėl buvo ruošiami mažesnio masto karo žygiai, dažniausiai – į
pasienių sritis.
b) MAŽIEJI IR PLĖŠEIKŲ ŽYGIAI
Mažuosius žygius paprastai surengdavo Ordino pasienių pilių komtūrai bei viršininkai. Pa-
siruošimas tokiam žygiui mažai kuo skiriasi nuo pasiruošimo dideliam žygiui, bet, vargu ar buvo
visada pranešama aukščiausiai Ordino valdžiai. Komtūrai savarankiškai atlikdavo žvalgybą, planavo žygio kelius, pasirinkdavo “taikinius”. Priešingai, negu stambiame žygyje, čia dalyvavo
nedidelės pajėgos – pilių įgulos. Kartais prie jų prisidėdavo pavieniai kryžininkai, vietiniai
gyventojai arba kitų pilių igulos. Du tokius žygius į Žiemgalą 1279 m. įvykdė Kuldingos pilies
fogtas. Abiejų žygių tikslas buvo nusiaubti žiemgalių Duobelės pilies priešpilį ir apylinkes.
Pirmasis žygis baigėsi nesėkmingai, mat pilies įgula buvo žvalgų įspėta, ir fogtas po trumpų
kautynių turėjo pasitraukti . Ruošdamas antrą žygį, Kuldingos fogtas veikė labai greitai,
norėdamas užklupti žiemgalius netikėtai. Z. Raulinaitis, remdamasis Livonijos Eiliuotąja
Kronika teigia, kad kariuomenė buvo telkiama ne tik skubiai, bet ir paslapčia.
Viena iš pirmojo žygio nepasisekimo priežasčių buvo blogai pasirinkti keliai: nors jie buvo
geresni, juos pažinojo ne tik kryžiuočiai, bet ir žiemgaliai. Akivaizdu, kad tuos kelius stebėjo
pastarųjų žvalgai. Todėl dabar fogtas, norėdamas netikėtai užklupti Duobelės gyventojus, pasi
rinko sunkiai praeinamus, mažai žinomus kelius. Be to, “žygiuojama buvo dieną ir naktį, be
poilsio. Kariuomenė buvo visa raita.”, kas irgi buvo svarbu norimam tikslui pasiekti. Fogto
pajegos buvo nedidelės, mobilios, žygiavo greičiau ir pritraukdavo mažiau dėmesio. Vadinasi,
mažesniuose žygiuose žymiai dažniau galima buvo pasiekti netikėtumo efekto, negu stambiuose.Kaip spėja Z. Raulinaitis, kartu su visais ištekliais ir sienų griovimo mašinomis buvo plukdoma Priegliaus upe. Apie vandens kelių svarbumą karyboje užsimena ir P. Dusburgietis (trumpoje įžangoje prieš karo su skalviais aprašą):”.skalvius buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno” . Apžvelgdamas Ordino karą su skalviais,Z. Raulinaitis padaro svarbią išvadą: “Tas, kas valdė susisiekimo kelius ir priemones, kartu nustatė ir karo strategiją, o dar dažniau – taktiką, pavartotiną kariniuose žygiuose” .Vandens
keliai ypač pasitarnavo kryžiuočiams šiame kare, nes Skalviją iš visų pusių skyrė miškai ir plačios
pelkės.
Žinoma, kryžiuočiai neatsisakydavo įprastų, gerai žinomų karo kelių sausumoje, nes ne visas
baltų žemes galima buvo pasiekti vandeniu. Bet šiuo atveju kryžiuočiai turėjo labai menkus
šansus užklupti priešus netikėtai (nebent priešų žvalgai pasižymėjo retu žioplumu arba
gyventojai buvo kurti). Žymiai padidėdavo pavojus, kad priešas spės sutelkti kariuomenę, pa-
ruošti spąstus. Pavyzdžiui, pirmieji Livonijos ordino magistro Konrado žygiai į Žiemgalą baigėsi
tragiškai, galbūt dėl šios priežasties: kol livoniečiai, atžygiavusieji įprastais karo keliais, plėšė ir
niokojo taikių gyventojų sodybas, žiemgalių kunigaikštis Skabė su savo vyrais keliuose, kuriais
turėjo grįžti kryžiuočiai, pastatė aukštas bei gilias varčias. Kryžiuočiai, bandydami prasiveržti pro
jas, prarado daug karių, tarp kurių buvo ir riterių-vienuolių, ir kryžininkų . Būdavo ir
išimčių. 1270-1271 m. žiemą livoniečių kariuomenė, vadovaujama magistro Valterio von
Norteckeno, per trumpą laiką paėmė pagrindinę žiemgalių pilį Tervetę. Tačiau, telkdamas
kariuomenę, magistras niekam nepranešė, kur ir prieš ką nukreiptas ruošiamas žygis. Gandai
apie stambios kariuomenės telkimą, be abejo, pasiekė ir Žiemgalą, bet, kadangi nebuvo mini-
mas žygio tikslas, žiemgalai nepasiruošė “svečių” sutikimui.
Ne mažiau svarbus būdavo ir žygių laikas. Paprastai kryžiuočiai į didžiuosius karo žygius
susiruošdavo žiemą arba vasarą, kai keliai buvo lengvai praeinami. Tipiškais šiuo atžvilgiu galima
pavadinti 1279m. Livonijos magistro Ernsto von Rassburgo žygį į Kernavę – vasario antroji pusė,
1271 m.livoniečių žygis į Mežuotnę – pavasaris, po Velykų, 1272—1273 m. Prūsijos kryžiuočių
žygis į Notangą – žiema. Bet jeigu žiemos buvo šiltos, o vasaros lietingos, Ordino vadovybė žygius
atidėdavo, nenorėdama rizikuoti.1266—1267 m. į Prūsiją kariauti su prūsais atvyko Čekijos
karalius Ottokaras, lydimas didžiulės kariuomenės, bet kaip praneša P. Duisburgietis “dėl
minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo “(netinkantis didesniam žygiui oras
buvo viena iš priežasčių, kodėl Ottokaras nutraukė žygį)
Didžiųjų žygių trukmė priklausė nuo įvairių aplinkybių: žygių tikslų, oro sąlygų, nuo to, kaip
greitai priešas sugebėdavo surinkti kariuomenę, kokią kariuomenę turėjo patys kryžiuočiai.
Manoma, kad didieji žygiai trukdavo nuo 10 dienų iki 2 savaičių, paprastai iki tol, kol priešas
nesušaukdavo kariuomenės. Svarbus faktorius, lemiantis didžiojo žygio trukmę, buvo maisto ir
pašaro arkliams kiekis. T. Narbutas rašo, kad “maistą žmonėms ir pašarą žirgams” kryžiuočiai
turėjo gabenti su savimi . Tuo metu Z. Raulinaitis nurodo, kad kariuomenės aprūpinimas maistu

ir pašaru buvo daromas iš vietinių išteklių, jeigu baltai visko nesunaikindavo. Būdavo atvejų, kai, sėkmingai vykstantį žygį nutraukdavo vien tik dėl provianto stygiaus.
Per tą laikotarpį buvo vykdomi Ordino vadovybės užsibrėžti tikslai: imamos pilys, niokojamos
ir plėšiamos apygardos ir ištisi kraštai, imami belaisviai, užgrobiamos naujos žemės, malšinamos
sukilusios. Visi kronininkai mini, kad žygių metu kryžiuočiai skersai ir išilgai teriodavo, plėšė,
degindavo užpultas žemes, vyrus žudydavo, nes jie vieninteliai galėjo rimtai pasipriešinti,o
moteris ir vaikus išsivarydavo į nelaisvę. Belaisviai buvo labai vertinami: kiekvieno sėkmingo
žygio aprašymo gale kronikininkai užrašydavo, kiek jų pavyko paimti. Tai buvo vertinga darbo
jėga, kadangi patys užkariautojai žemės dirbti nenorėjo. Žygis buvo laikomas sėkmingu jeigu
kariuomenė grįždavo į pagrindinę bazę su grobiu: “žmonėmis, arkliais, gyvuliais ir kitais
daiktais” . Kad tas kriterijus buvo labai svarbus, liudija jo itin dažnas minėjimas. 1265 m. kryžiuočių pulko žygis prieš Griežės pilį Žiemgaloje, minimas Z. Raulinaičio
vaizdžiai tai iliustruoja: pašauktiniai vietiniai kuršiai vedė kariuomenę šlapiais ir klampiais miško
keliais, kurie nors ir pridarydavo aibę rūpesčių šarvuotiems raiteliams, patikimai dengė
kryžiuočių būrius nuo žiemgalių žvalgų. Netikėtai užklupta pilies įgula nesugebėjo rimtai pa-
sipriešinti, ir Griežė buvo labai greitai paimta .
Šis žygis yra įdomus ir tuo, kad buvo įvykdytas netinkamu žygiams laiku – rudenį, kai keliai
buvo ypač klampūs. Būtent dėl blogų kelių didelė kariuomenė negalėjo žygiuoti į baltų žemes
bet kuriuo metų laiku. Tuo tarpu mažesni junginiai galėjo ir nekreipti dėmesio į tai. Bet jų
“veikimo spindulys” buvo žymiai mažesnis, negu stambios kariuomenės. Pilių įgulos negalėjo
labai nutolti nuo savo pilies, skverbtis į priešų krašto gilumą, nes didėjo susidūrimo su didelėmis
priešo pajėgomis rizika.Tai lėmė tokių žygių trukmę. Maži žygiai paprastai būdavo labai trumpi: 2—3 dienos, kartais trukdavo tik vieną naktį. Jie netikėtai užpuldavo, nuteriodavo nedidelę sritį
ir skubėdavo pasitraukti su grobiu, kol vietiniai nesurinko kariuomenės. Tačiau kartais
kryžiuočiai pervertindavo savo jėgas ir dar dažniau neįvertindavo priešo galimybių. Taip atsitiko
Brandenburgo pilies įgulai, 1282m. žiemą užpuolusiai Kirsnavos sritį. Z.Raulinaičio
apskaičiavimais kryžiuočiai turėjo sukorti beveik 300 kilometrų blogais keliais ir takais. Būriui
begrįžtant su turtingu grobiu, jį prisivijo sūduviai ir išmušė didesnęję būrio dalį. “Per platus
brandenburgiečių užmojis, – rašo Z. Raulinaitis. – jiems baigėsi tragiškai” . Kryžiuočiai neįvertino
padėties, išbuvo sūduvių žemėse ilgiau, negu galėjo.
Mažesnieji žygiai visada buvo vykdomi iš pasalų, dėl ko, greičiausiai, T. Narbutas priskyrė juos
plėšeikų žygiams . Netikėtumas garantavo tam tikrą saugumą, sumažindavo aukų skaičių
užpuolikų tarpe. Kuo gi pasienių pilių įgulų išpuoliai prieš kaimynus skiriasi nuo plėšeikų? Jų
tikslai yra panašūs: grobis, belaisviai. Kryžiuočiai dar galėtų pridurti: pasienių sričių terori-
zavimas, sekinimas. Įdomus yra Z.Raulinaičio teiginys, kad pertraukų tarp karo veiksmų metu
kai padaugėdavo būtent mažųjų žygių skaičius, Ordinui ypač pasitarnaudavo minėti plėšeikos (P.
Dusburgietis juos vadina “latrunculi” ). Kas gi jie buvo tokie? Paprasti plėšikai ar Ordino kariai?
Z.Raulinaitis pateikia kelių istorikų nuomones. Pagal J. Voigtą, plėšeikos yra “kariuomenės
avangardo patys priekiniai žygūnai arba lengvieji raiteliai., kurių tikslas – užpuolimais varginti
priešą”.Tuo tarpu Max Toppenas teigia, kad plėšikavimas buvo vienas svarbiausių tų metų karo
vedimo tikslų (tai patvirtina ir P. Dusburgiečio kronika).Todėl visi kryžiuočių mažieji žygiai “yra
ne kas kitas, kaip grobio ir plėšikavimo žygiai”. M. Toppeno nuomone, P. Dusburgiečio minimi
latrunculi yra paprasti plėšikai. Iš analizavus kryžiuočių ir plėšeikų žygių aprašymus, galima
pastebėti, kad skiriasi tik žygių mastas (kryžiuočiai puola didesnes sritis, plėšeikos – pavienius
kaimus) ir dalyvių padėtis. Pirmuoju atveju žygiui vadovauja Ordino pareigūnas, komtūras,
dauguma dalyvių – kryžiuočiai, riteriai ir knechtai; antruoju—tikri plėšikai, kurių užmokestis
buvo grobis. P. Dusburgietis, aprašydamas vieno populiaresnių plėšikų, Martyno iš Golino,
nuotykius, niekur nemini, kad tas buvo Ordino narys.

Mažesnieji žygiai papildydavo didžiuosius , tam tikru atžvilgiu ruošdavo jiems dirvą. Jų tikslas
buvo sekinti priešo pasienių apygardas. Dažnai mažesnių žygių metu buvo atliekama žvalgyba: išrenkami taikiniai stambiai kariuomenei, įvertinama tų sričių būklė, esamos jose priešo pajėgos.
Kartu su stambiais žygiais mažesnieji bei plėšeikų vykdomi žygiai buvo svarbi kryžiuočių
užkariavimo taktikos dalimi.

3.DIPLOMATIJA, KAIP PAGALBINĖ KRYŽIUOČIŲ TAKTIKOS
PRIEMONĖ

Kad ir kaip sėkmingai vyktų kryžiuočių užkariavimai, be nuolatinės Vakarų pagalbos vargu ar jie būtų pasiekę tokių aukštumų. Palanki kryžiuočiams buvo ir politinė padėtis (baltų gentys nespėjo suformuoti vieningos valstybės, Lietuvoje tam tikru laikotarpiu vyko kovos dėl valdžios, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje). Deja, Z. Raulinaičio darbe kryžiuočių diplomatiniai veiksmai, kurie užtikrindavo jiems Vakarų paramą, beveik neminimi. Greičiausiai, dėl to, kad baltų žemių užkariavimo problema buvo sprendžiama ginklais, o ne derybomis ir sutartimis. Paliaubos, taikos sutartys buvo sudaromos tik tam, kad atsipūsti nuo kovų, pergrupuoti jėgas, gal būt, paruošti kokį klastingą planą arba sukelti nesantaika priešų stovykloje.
Pirmųjų magistrų diplomatinių sugebėjimų dėka Ordino prestižas nuolat augo. Jį globojo
popiežiai, Vokietijos imperatoriai, kitų šalių valdovai, ir kryžiuočiai tuo sumaniai naudojosi.
Ypač stipriai Ordiną rėmė popiežiai. Reikėtų prisiminti, kad XIII amžiuje Romos bažnyčia
buvo nepaprastai įtakinga. Popiežiaus žodis buvo vos ne įstatymu. Kas svarbiausia, tik popiežiai
galėjo skelbti kryžiaus žygius į pagonių žemes. E. Gudavičiaus nuomone, “popiežiai prikėlė ir
atgaivino.. parblokštus ordinus, jie įkvėpė ir organizavo visus jų veiksmus, visą jų palaikiusį
užnugarį . Popiežiai, galima sakyti, laikė Ordiną savo įrankiu, plečiant krikščionybę. Su ordino
pagalba jie tikėjosi ne tik padidinti savo įtaką, bet ir įgyti naujų žemių, kurias valdytų jų vasalai.
Ordinui irgi rūpėjo užkariauti naujų žemių, bet jis nesiruošė jomis dalintis. Norėdamas įteisinti
savo valdas, kryžiuočiai stengėsi apsirūpinti koncesijomis, kurios leisdavo jiems valdyti
užkariautas žemes Bažnyčios vardu. Ordinui tik įsikūrus Pabaltijyje, tai buvo svarbiausias jo
diplomatijos uždavinys. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu koncesijos vis dar buvo laikomos
būtinomis, tačiau jų gavimas Ordino diplomatijoje jau nebuvo pagrindiniu uždaviniu: Ordinas
jautėsi pilnateisiu šeimininku užkariautose žemėse. Tačiau kryžiuočiai ir toliau dėjo dideles
pastangas, norėdami išsaugoti popiežių globą ir nuolankumą. Mat, popiežiai galėjo parūpinti
Ordinui taip jam reikalingus kryžininkus, skelbdami kryžiaus žygius. Ordinas dar ne toks galingas ir
vien savo jėgomis dažnai nesugebėdavo susitvarkyti su baltais. Todėl kryžininkai buvo ypač
laukiami. 1264 m. popiežių Urbaną IV aplankė net kryžiuočių magistras, prašydamas sukelti visą
Europą prieš pagonis. Rezultatas – popiežių bulės, skelbiančios kryžiaus žygį į Prūsiją. Keli iš jų
buvo skirti Čekijos karaliui Ottokarui II. Popiežius ragino jį kariauti su pagonimis.Galimas
dalykas, tos bulės buvo parašytos Ordino pasiuntinių prašant. Mat pirmas Ottokaro žygis į
Prūsiją 1254 m. buvo sėkmingas ir pasibaigė Karaliaučiaus pilies įkūrimu. Iš Z. Raulinaičio
veikalo sužinome, kad Ottokaras apsilankė Prūsijoje, lydimas gausios kariuomenės .
Ordinui pavyko sukurti sau ištikimų, viską paaukojusių vardan tikėjimo ir narsiai ginusių
Bažnyčią nuo stabmeldžių brolių – karių įvaizdį. Visos Europos akyse jie buvo vos ne kankiniai
kurie kenčia (tai yra patiria pralaimėjimus karuose) nuo nevykėlių žiaurumo. Todėl, nepaisant
skaudžių ir gėdingų pralaimėjimų, Vakarų parama kryžiuočiams nesumažėdavo, kartais net
didėdavo.Galimas dalykas, tai yra gudrios ir veidmainiškos kryžiuočių diplomatų politikos ir
aktyvaus baltų šmeižimo Europos visuomenės akyse rezultatas. Išgirdę apie krikščionių tautos
žudymą, sukildavo visi didikų dvarai. Kai prūsai sunaikino Marienverderio, Štarkenbergo,
Bartenštemo pilis, jie pasistengė, kad apie tai sužinotų visa Vokietija. 1265—1266 m. į Prūsiją
atvyko didžiuliai kryžininkų būriai. P. Dusburgietis savo kronikoje šiam įvykiui paskyrė visą
skyrių, pavadinęs jį “Apie daugybės kryžininkų atvykimą” . Dažnai patys kryžiuočių magistrai
lankydavo karalių bei didikų dvarus, susitardavo dėl būsimos pagalbos. Reikia manyti, kad kryžiuočiai visaip stengėsi įtikti žymiems kryžininkams Jų garbei buvo ruošiamos “garbės puo-
tos”,turnyrai ir, žinoma, žygiai į baltų žemes. Galbūt, kryžiuočiai sąmoningai palaikydavo svečių
įsitikinimą, jog be jų pagalbos Dievo bažnyčia Prūsijoje sunyks, o “dėl jų malonaus atvykimo, ji
deramai suklestėsianti” .
Tačiau ne vien krikščionybės platinimo idėjos bei kriksčionių gelbėjimas nuo pagonių trau-
kė kryžininkus į Prūsiją. Pasak A. Kučinsko, kryžiaus žygių į Prūsiją populiarumą lėmė ir
žemiskešnės priežastys: garbė ir riterio titulas, nuotykiai, galimybė lengvai praturtėti. Už daly-
vavimą kryžiaus žygiuose buvo suteikiamas nuodėmių atleidimas, bet vykstančių į Palestiną
kryžininkų laukė daug pavojų ir vargų. Prūsija buvo arčiau, negu Palestina, kelias į ją drėkėsi per
Europos šalis. Be to, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kryžininkai buvo atleidžiami
nuo mokesčių, gaudavo kitas lengvatas. Turėjo reikšmės ir Ordino varoma ir Bažnyčios remiama
aktyvi kryžiaus žygių į Prūsiją propaganda.
Ne mažiau kryžiuočiai buvo aktyvūs ir Pabaltijyje, verbuodami sau pagalbininkus tarp vieti
nių. Čia jų arsenalas buvo labai įspūdingas: nuo paprastos apgavystės iki papirkimo. Z. Raulina
itis pažymi, kad ir Prūsijoje, ir Livonijoje buvo ypač laukiami bėgliai didikai ir kunigaikščiai . Jie
gerai pažinojo savo tautiečius, jų kovos būdus, slaptus kelius, pilių silpnąsias vietas. Pasak
P. Dusburgiečio, perėjusiems į jų pusę prūsams kryžiuočiai duodavo “tiek žemės be prievolės,
kad jie galėtų gyventi, kaip dera jų luomo žmogui” . Be to, už nuopelnus Ordinui, vergas galėjo
gauti laisvę, arba net pakeltas į kilminguosius. Toks kryžiuočių elgesys su nugalėtaisiais patraukė
jų pusėn dalį kilmingųjų prūsų ir žymiai palengvino jiems užkariautų sričių valdymą ir tam tikru
atžvilgiu naujų žemių nukariavimą.
Ten, kur įprasti metodai buvo neveiksmingi, kryžiuočiai griebdavosi kitų, mažiau
civilizuotų. Tam, kad užtikrinti nukariautų baltų paklusnumą, buvo imami įkaitai – žymesnių
didikų sūnūs, dukterys, kiti giminaičiai. P. Dusburgietis užsimena, kad tokius įkaitus davė pa-
gudėnai, varmiai, notangai, bartai ir sembai, “šitaip laidavus, kad jie ateityje. būsią nuolankiai
paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai” .
Tvarkydami reikalus savo valstybėje, kryžiuočiai budriai sekė įvykius kaimynystėje: Lietuvoje,
Lenkijoje, Rusijoje, bandydavo nukreipti juos sau naudinga linkme. Zenonas Ivinskis užsimena,
kad po Mindaugo krikšto Lietuvos vidiniams santykiams turėjo įtakos Livonijos ordinas ( kuris,
bėje, labai prisidėjo prie šio projekto). 1265 m. taikos sutartis su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu
Vaišvilku leido Livonijos ordinui sutelkti visas jėgas karui su Žiemgala. Šį atvejį aptariamu
laikotarpiu (1263—1282) galima laikyti išimtimi, kadangi taikos sutartys, jeigu ir buvo sudaromos
tarp kryžiuočių ir baltų, tai vien tik tam, kad atsipūsti ir pergrupuoti jėgas. Skaudžios patirties
pamokyti kryžiuočiai labai nenoriai sudarydavo taikos sutartis, ypač jeigu jausdavo savo
pranašumą. 1282 m.sudaryti taikos sutartį su žiemgaliais Tervetės pilyje riterius privertė
kryžininkų viršininkas, nuo kurio atsiliepimų iš dalies priklausė Ordinui teikiamos paramos dydis. Kryžiuočiai turėjo pasirinkti.
Z.Raulinaitis mažai dėmesio skyrė Ordino diplomatijai, bet yra aišku, kad ji turėjo nemažai
įtakos sėkmingiems kryžiuočių užkariavimams. Ordino valdų įteisinimas, kryžininkai, nuka-
riautų žemių valdymas, santykiai su kaimynais, kyšimasis į jų vidinius reikalus, intrigos – tai yra
tik kai kurios kryžiuočių diplomatų veikimo sritys. Visų jų pastangų tikslas buvo vienas: sukurti
tvirtą Ordino egzistavimo teisinį pamatą, pateisinti jo plėtimąsi į Rytus.

IŠVADOS

1263—1282 m. laikotarpis lietuvių istorijoje yra žinomas, kaip Kryžiuočių ordino įsigalėjimas
prūsų žemėse. Prisidengdamas krikščionybės platinimo idėja, Ordinas panaudojo visus savo
turimus resursus tam, kad įsitvirtinti Pabaltijyje. Baltų žemių nukariavimas vyko nuosekliai,
etapais. Didžiųjų žygių metu riteriai plėšė ir degino, žudė visus, kas galėjo pasipriešinti, kitus
išsivarydavo į nelaisvę. Viena po kitos buvo imamos baltų pilys – pagrindiniai pasipriešinimo
židiniai. Mažieji žygiai, kuriuos suruošdavo pasienių pilių įgulos, alino baltus, sekino jų jėgas.
Aktyviai statydamas nuosavas pilis, Ordinas pamažu įsitvirtindavo baltų žemėse. Pilys buvo buvo
forpostais, karinėmis bazėmis, puolimo placdarmais, gynybos punktais. Kariaudami su baltais,
kryžiuočiai naudojosi savo laivynu. Vandens kelių kontroliavimas suteikė jiems žymų taktinį
pranašumą. Aktyvi Ordino diplomatinė veikla užtikrino Vakarų paramą, Europos diduomenės
akyse kryžiuočiai buvo pilnateisiai užkariautų žemių valdovai, stropiausi krikščionybės skelbėjai
Pabaltijyje. Kryžiuočiai pilnai išnaudojo visą savo pranašumą: stiprią ekonominę bazę, žymų
autoritetą, Ordino vidinę organizaciją. Niekada nebuvo naudojama vienpusiška taktika – visais
atvejais tai buvo papildančių vieni kitus metodų kompleksas, kuris tiko tam tikrai susiklosčiusiai
situacijai.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Dusgurgietis P. “Prūsijos Žemės Kronika”. – V.: Vaga. – 1982. – P. 151- 212
2. Gudavičius E. “ Kryžiaus karai Pabaltyje ir Lietuva XIII amžiuje. – V.: Mokslas. – 1989. – P141 – 182
3. Gorski K. “Zakon krzyžacki a powstanie panstwa prūskiego”. – Warszawa. – 1977. – P. 47 – 87.
4. Ivinskas Z. “Lietuvos istorija”. – V.: Mokslas. – 1991. – P. 201
5. Kučinskas A. “Kęstutis”. – V.: Mokslas. – 1988. – P. 36 – 53
6. Narbutas T. “Lietuvių tautos istorija”. – V.: Mintis. 1994. T.3, 4
7. Raulinaitis Z. “Karaliaus palikimas”. V.: Kardas. – 1996.
8. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius. – 1985. – P. 258,480
9. Šneidereitas O. “Prūsai”. – V.: Mintis – 1989. – P. 58 – 100

Leave a Comment