Baltai ir jų kultūra

Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale “Germanija” (98m.). Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai, mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti kultūros pasikeitimas. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda, nerodo tautų pasikeitimų nė istorinių laikų šaltiniai, taigi raaštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis (šaknimis).

Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo, o net jei ir turėjo, tai vis tiek jis mums šiandien yra nežinomas. Lig šiol svetimšaliai, kalbėdami apie lietuvių kilmės tautas, vartodavo baltų tautų terminą. Tas geografinis terminas reiškia Baltijos pajūrio tautas. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga visas tas gamines vadino aisčiais, argumentuodami tuo, kad taip jas vadina senieji viduramžių raštai ir kad ten, kur jie gyveno, yrra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pvz., Aistmarės Prūsuose). Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to, kad juo dažnai pažymimos ir kitos, mums visiškai negiminiškos tautos: lyviai, estai ir suomiai.

Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus to

ose pačiose vietose, kur jie gyveno ir vėlesniais, mums gerai žinomais, laikais. Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gyventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pačios indoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės.

Dabar visi žinome, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Bet dar iki XVIII a. pabaigos niekas apie tai negalvojo. 1808m. vokiečių kalbininkas F. Šlėgelis palygino Indijoje rastą senovinę sanskrito kalbą su lotynų, graikų, persų, germanų kalbomis ir priėjo išvadą, jog visos jos turėjo kilti iš vienos prokalbės, kuri jam ,kaip ir ankstesniems tyrinėtojams, ir buvo sanskritas. Gyvavo toks indoeuropiečių protėvių vaizdas – tai klajojanti karinga piemenų tauta, vengianti darbo ir gobši, užpuldinėjanti ir naikinanti taikius senuosius gyventojus. Iki XIX a. vid. Kalbininkai neabejoja, kad visos Europos tautos seenais laikais atkeliavusios iš Azijos. Buvo svarstoma kaip visas tas kalbas kartu pavadinti, tyrinėtojai pasiūlė du pagrindinius pavadinimus: indogermanai ir indoeuropiečiai. Bet ir toliau vyko darbas: kalbininkai vis aiškino kalbų bendrybes. Bendra yra kalbos sandara, žodžių sudarymo dėsniai, linksniavimas, asmenavimas, daugybė bendrų žodžių. Visa tai paskatino ieškoti bendros protėvynės. Paaiškėjo, kad tai turėjo būti Vidurio Europa, ypač šiaurinė jos dalis. To dar neužteko – buvo siekta konkretumo. Paaiškėjo, kad Europos indoeuropiečių kalbos yra daug senesnės už senovės indų, ir kad iš In
ndijos tie klajokliai tikrai neatkeliavo. Atmetus indoeuropiečių kilmę iš Azijos, kilo klausimas, kokiame plote paplitę senieji indoeuropiečiai. Ir vėlgi padėjo kalbos duomenys. Geriausiai kalbų pėdsakus išsaugo vietovardžiai, ypač vandenvardžiai. Pagal juos galima apibrėžti indoeuropiečių gyventą plotą – nuo Skandinavijos šiaurėje iki Graikijos pietuose, nuo Ispanijos vakaruose iki Dono upės rytuose. Taigi čia ir turėjo susidaryti pagrindinės indoeuropiečių kalbos ir tautos.

Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Pirmoji, dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi, vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais; nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, o dar toliau gyveno tos kiltys, iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai.

Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII a. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas primučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys. Prūsų, t.y. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė, o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje, kur teka Deimenos ir Alnos upės.

Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų, – maždaug iki dabartinės latvių si
ienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t.y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniame Suvalkų krašte, – maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos – gyveno sūdūviai, arba jotvingiai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingių gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos.

Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių, gyveno kuršiai, kairiajame Dauguvos žemupio krante – žiemgaliai, kairiajame Dauguvos vidurupio krante, siekdami dabartinės Utenos ir Zarasų apskritis, gyveno sėliai, o į šiaurę nuo jų, t.y dešiniajame Dauguvos vidurupio krante gyveno latgaliai (taip šitų sričių gyventojus vadina senieji raštai). Kai XIII a. dauguma šių kilčių pateko į vokiečių ordino valdžią, tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę, ir jų vardas išnyko. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje, Dauguvos žiotyse ir dešiniajame jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta – lyviai. Aisčiam jie visiškai ne giminės; kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų, mokslo vadinamų ugriais suomiais. Jie bu
uvo įsikūrę beveik visam pajūry; aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiemgalių gyvenamame plote, į kairę nuo Dauguvos žiočių. Kai šituose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misionieriai, tai pirmiausia jie susidūrė su lyviais. Todėl dabartinė Latvija vakarų Europos kraštuose buvo pradėta vadinti Livonija. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas, – lygiai taip, kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariautas vakarinių aisčių kraštas.

Kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Net karo žygiai buvo atliekami daugiausia žiemos metu, kada užšaldavo pelkės, ežerai ir upės. Tada būdavo žygiuojama dažniausiai upių ledu. Dėl šių sunkių keliavimo sąlygų aisčiai iš seno buvo sėslūs. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Todėl aisčiai vertėsi žemės darbu. Jie augino ne tik tokius javus, kokius mes dabar auginame, bet ir tokius, kokių dabar mūsų kraštuose nebeauginama (pvz., sorą). Auginosi ir pluoštinių augalų – kanapių ir linų. Ypač jie vertino linus, iš kurių audėsi apdarus. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia tik, ar jie auginosi daržovių. Greičiausiai, kad jų neaugino, nes XIII a. vienas vokiečių kronikininkas pažymi, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, buvę labai nustebę; vienas prūsas net pasakęs, kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus – galį valgyti žoles.

Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Išsiplėšti girios plotą paversti jį dirva buvo gana sunku, tad daugely vietų žemės nepakakdavo. Be to, anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis, negu dabar, todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Prastai išdžiūvusius javus sunku iškulti, todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Pagaliau anais neremiais laikais, kai nuolat būdavo kariaujama tarpusavy ir su svetimaisiais, vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Todėl, greta žemės darbo, aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais.

Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Aisčiai galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų (kad nepasiklystų miškuose). Tačiau savoms reikmėms jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Pirmiausia turėjo arklių, kurie buvo ypač reikalingi karo žygiams. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Ma-žyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Gali būti, kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liudija kai kurie šaltiniai). Be arklių, aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, žąsų ir t.t. Bet vis deloto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.

Medžioklė, gyvenant giriose, aisčiam buvo ne pramogos dalykas, bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Ypač daug buvo parduodama bebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada būdavo dažnai vartojami ir vietoj pinigų, mainams, o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. Antai dar XVI a. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis, kuri mokesčius mokėjo kailiais. Medžiojamų žvėrių senovėje buvo kur kas daugiau, negu dabar. Šiandien jau išnykę lokiai, taurai, laukiniai arkliai; reta dabar šernų, elnių, briedžių ir kitų žvėrių; tuomet jų galėjai sutikti kiekvienam žingsny.

Miškas aisčiams duodavo ne vien gailių ir žvierienos, bet daug kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites. Jos nešė medų senų medžių drevėse. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį medų, o vašką parduodavo. Bitės priklausydavo tam, kas jas atrasdavo. Radusysis drevę, tuojau įkirsdavo joje savo ženklą, ir niekas kitas nedrįsdavo paliesti bičių. Kas tam nusiklasdavo, būdavo labai žiauriai baudžiamas. Bitės buvo labai branginamos aisčių. Tą rodo ir išlikę žodžiai: juk bitė – vienintelė iš visų gyvių, kuri miršta, kaip ir žmogus; be to, artimam draugiškumui išreikšti turime žodį bičiulystė: mat, bendros bitės mūsų protėvius suartindavo, padarydavo juos draugais, bičiuliais.

Žuvininkystė, arba žvejyba, taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų, kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. Žvejyba, žinoma, galėjo verstis tik tie, kurie gyveno prie vandenų.

Iš žemės, miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti visko, kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Todėl dalį savo produktų jie parduodavo ir pirkdavo tų prekių, kurių savo krašte neturėjo: druskos, geležies, įvairių ginklų, vilnonių audinių ir t.t. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius, vašką, o vėliau dar medžius, pelenus ir t.t.

Gyvendami nuolat vienoje vietoje, aisčiai, žinoma, statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais savo gyvuliais. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis, prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų, šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamas storos medžių žievės (mauknos), kurios sulaikydavo kibirkštis. Be gyvenamosios trobos, nuo senų senovės buvo statoma klėtis ir pirtis, o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai, daržinės ir kiti trobesiai. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Kur nors prasiplėšus kiek miško, apsigyvendavo viena šeima, o vėliau, dirvas praplėtus, toje pačioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Dažniausiai vienoje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių, žentų, svainių ir t.t.

Be to, dar buvo ypatingų sodybų nuo priešų gintis, t.y. pilių. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoje pradeda rastis nuo XIV a. ). Jos buvo statomos ginkliose vietose ir, be to, dar stiprinamos, apkasamos grioviais, dažnai prileidžiamais vandens. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai, kurie, priešui užpuolus, būdavo padegami. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo apie gresiantį pavojų.

Kaip visų tautų, taip ir aisčių pagrindinis visuomenės vienetas buvo šeima. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais, bet ir giminės, – bent tie, kurie gyveno kartu, tose pačiose sodybose, o dažnai ir po vienu stogu. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu, rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvairios vedybų apeigos, papročiai, daugybė vestuvinių dainų ir t.t. Visa šeima turėjo bendrą turtą, kurį valdė, tam tikrais paveldėjimo papročiais, vienas šeimos narys. Jis valdė ir visą šeimą. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Karo atveju vadovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Toksai vadas reikalui esant, vadovaudavo ne tik šeimai, bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Be to, ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. Tos, kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose, geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės, – greit pralobdavo. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdovais. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Tie vadai buvo vadinami rikiais ir kunigais.

Iškilus didesnių sričių valdovams – kunigaikščiams , senieji apylinkių vadai – rikiai – tapo aukštesniuoju visuomenės sluoksniu, arba bajorija. Be jų, buvo dar kitų, žemesnių sluoksnių. Pirmiausia čia paminėti laisvieji ūkininkai. Bajorai buvo daugiausia kariai, krašto gynėjai ir valdė stambesnius ūkius. Ūkininkai buvo ne tokie turtingi; jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles, eiti jų vadovaujami į karą, saugoti ir tvirtinti pilis. Be laisvųjų ūkininkų dar buvo ir nelaisvųjų, kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. Be to, buvo dar vienas, pats žemiausias visuomenės sluoksnis, kuris iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. Tai buvo vergai. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro ar kunigaikščio ūky. Jų tad darbu nuododamiesi, bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. Be karo belaisvių, vergais galėjo tapti dar įvairūs nusikaltėliai.

Baltų tradicija – tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, tautosaka ir pan., Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą ir tęstinumą. Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje (šiandien tai Karaliaučiaus sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui bei savitoms tradicijoms.

Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius Dievus turėjo žemdirbiai, kitokius – kariai, dar kitokius – burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie ir sudarė senos bei turtingos kultūros pamatą.

Mūsų laikų žmogui gana sunku perperasti protėvių mitologinį mąstymą, jų religinius vaizdinius. Manoma, jog taip yra todėl, kad esą prarastas protėvių „šventasis raštas“. Bet iš tiesų tas „šventasis raštas“ yra, jis gyvuoja visoje prigimtinėje kultūroje. Mes tik turime išmokti jį skaityti. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo netolimoje praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M. Gimbutienė, didžiuodamasi gyvąja baltų kultūra, rašė apie jos ištakas Senosios Europos kultūroje, jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą, t.y. tuos idealus, kurie ypač svarbūs šiuolaikiniam žmogui.

Senameldišką tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti vien tik tam tikru „įsirašymu“ ar pasikrikštijimu. Tikyba, arba religija, suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia ir santykį su Dievu bei Dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas – tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Senajai tikybai būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitoms įžvalgoms ir pasaulėjautoms.

Kaip atsirado pasaulis, kokia jo prasmė, žinoma, rūpėjo ir mūsų protėviams. Apie tai sukurta daugybė sakmių, kurios rodo, jog Dievai buvo kuriantys ir dirbantys. Tai svarbi nuostata, nes iš tiesų visas regimas ir neregimas pasaulis yra nuolat kuriamas ir statomas, periodiškai sugriūvant ar sunaikinant pasenusius tvarinius. Įdomu, jog kosminėms ištakoms ir pirmapradėms priežastims mūsų proseneliai neskyrė ypač dau dėmesio. Tiesą sakant, niekas negalėjo ir negalės atskleisti pasaulio pradžios ar pabaigos paslapties. Daug daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus gyvenimo dorovinėms prasmėms.

Šventumas – tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse.

Baltų tradicijos išsaugojo šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventosios upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. – tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, pirmiausia susijęs su gamta. Mūsų protėvių religija – tai gyvybės tikėjimas.

Šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, neprarandančius ryšio su pradžia, primena pasaulio medį. Taigi medis – svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą.

Medžio šaknys – požemis, mirtis, praeitis, vanduo – gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės – tai plušančių, dirbančių žmonių pasaulis. Viršūnė – dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Medžio įvaizdis nepaprastai reikšmingas. Jis išreiškia visuotinį sąryšį ir visų pasaulio lygmenų svarbą. Net ir tautos gyvenime medžio simbolis padeda suprasti žmonių ir kartų (gyvųjų ir mirusiųjų) ryšį ir priklausomybę. Mirtis ir gyvenimas – nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias – per gimimą, mirtį ir naują atgimimą.

Senajame tikėjime šventumas arba dieviškumas pasireiškė moteriškų ir vyriškų dievybių pavidalu, skirtingais laikotarpiais persveriant vienam ar kitam pradui. Beje, prigimtinės tikybos tradicijai būdingiausia yra moteriškojo ir vyriškojo prado pusiausvyra, o dieviškumas suvokiamas kaip Deivės ir Dievo bei jų šventų apraiškų visuma. Senoji mitologija kalba apie daugelį Dievų ir jų šeimas. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę. Norberto Vėliaus teigimu, rytų baltai (lietuviai) daugiau gerbė dangaus Dievus, vidurio (žemaičiai, sūduviai) – žemės, o vakarų baltai (prūsai) požemio Dievus.

Baltų mitologija iki šiol dažniausiai būdavo traktuojama dvejopai: kalbant apie senuosius laikus, į ją žiūrėta kaip į tam tikrą vieningą, tačiau su geografija nesusijusiį abstraktų reiškinį, tinkantį bet kurioje vietoje gyvenusiems baltams apibūdinti, o liečiant vėlesnįjį jos raidos etapą, išskiriamos atskirų baltų tautų (prūsų, lietuvių, latvių) mitologijos, paprastai neprojektuojamos į bendrą visų baltų gyventą plotą. Šiame darbe į baltų mitologiją mėginama pažiūrėti kaip į vieningą, visiems seniesiems baltams bendrą sistemą, realizuotą visame jų gyventame plote. Kadangi atskiruose baltų regionuose (jie ne visada sutapo su baltų vėliau susiformavusių valstybių plotais) buvo realizuojami ir labiau išryškinami atskiri baltų mitologinės sistemos elementai, susidarė tarsi atskiros savarankiškos baltų mitologijos atmainos, kurias ir bus mėginama čia atskleisti.

Žinios apie rytų baltų garbintus dievus yra įterptos į rusų Volynės metraštį ir į vakarinėje Rusijos dalyje padarytą Jono Malalos „Kronikos“ vertimo į rusų kalbą nuorašą. (Ryrtų baltams jos priskiriamos dėl dviejų priežasčių: abu informacijų autoriai buvo rytų baltų kaimynai, todėl, be abejo, geriau buvo su jų mitologija susipažinę, ir, rašydami apie visų baltų dievus, daugiausia naudojosi rytinių baltų duomenimis; be to, Volynės metraštyje konkrečiai kalbama apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo, kilusio iš rytų Lietuvos, garbintus dievus ir tikėjimus.)

Perkūno iškėlimas į pirmą vietą po dievo leidžia manyti, kad rytų arealo mitologijoje labiau pasireškė dešinysis priešpriešos senas – jaunas polius, nes Perkūnas lietuvių kalboje ir tautosakoje kartais tiesiog vadinamas dievaičiu. Priesaga –aitis rodo, kad jis įsivaizduojamas jaunu, nevedusiu – dievo sūnum. Senuosiuose šaltiniuose kartais jis tiesiog ir vadinamas jaunuoju dievu. Į akis taip pat krinta vyriškų dievų gausumas rytų areale. Net Medeina čia ko gero buvo suprantama kaip vyriškos (miškinis), o ne moteriškos lyties dievybė.

Pirmuoju žemaičių dievu J. Lasickis laiko Aukštėją Visagistį, kuriame daugelis tyrinėtojų įžiūri visagalį aukščiausiąjį. Nepaisant galimos krikščionybės įtakos, aiškiai matyti, kad tai dangaus dievas, gyvenantis aukščiau žemės, kuris gali būti gretinamas su rytinių baltų Nunadieviu – irgi dangaus dievu. J. Lasickas teigia, kad, be jo, žemaičiai dar „garbina daugybę žemėpačių, tai yra žemės dievų“, ir tik tada mini griausmo dievą Perkūną. Vadinasi, čia po „aukščiausiojo“ iškeliamas ne Perkūnas, kaip rytų areale, o žemės dievai.

Pirmuoju prūsų dievu S. Grunau laiko Patulą – mirusiųjų globėją, kuris naktimis vaidenasi namuose ir kuriam aukojami brangūs daiktai. Tariamoje Vaidevučio vėliavoje jis vaizduojamas senu žmogum su ilga žila barzda, baltu audeklu apmūturiuota galva. Svarbiausias jo atributas – negyvo žmogaus, arklio ir karvės galva. Pagal savo vardo reikšmę tai – po žeme gyvenatis dievas.

Antruoju dievu laikomas patrimpas – laimės, sėkmės ir ginčų dievas, kuris Vaidevučio vėliavoje vaizduojamas bebarzdžiu jaunuoliu su javų varpų vainiku. Jo svarbiausias atributas – gyvatė (žaltys).

Ir tik trečiuoju minimas Perkūnas, kuriam esą meldžiamasi, prašant lietaus, kad griaustinis su žaibais nepakenktų, ir kuriam prie ąžuolo esą kūrenama amžinoji ugnis. Vaidevučio vėliavoje jis vaizduojamas galingas, garbanota, juoda barzda vyras su liepnų vainiku.

Rytinių baltų mitologijoje dominuoja dangaus dievai (ypač Perkūnas), vidurio – žemės (ypač Žemyna, Žemėpatis), o vakarų – požemio (Patulas).

Nustačius, kad tradicinė baltų kultūra buvo geografiškai orientuota, kad ta orientacija buvo paremta pasaulio modelio principu ir kad vakarinis baltų arealas buvo siejamas su požemio sfera, vidurinis – su žemės, o rytinis – su dangaus, kyla klausimas, kaip tokia sudėtinga, iš pirmo žvilgsnio kiek neįprasta pasaulėžiūra susiformavo, kokios buvo priežastys, nukreipusios šia linkme visą mūsų protėvių mąstymą. Bandyti bent iš dalies atsakyti į šį klausimą galima tik reminatis paskutiniųjų šimtmečių istorinės minties patirtimi, ir svarbiausia – marksizmo-leninizmo klasikų sukurta ir išplėtota teorija, teiginačia, kad visuomenės papročiai, teisė, moralė, religiniai įsitikinimai ir kiti antastatiniai reiškiniai priklauso nuo materialinės bazės, kad „visi visuomeniniai ir valstybiniai santykiai, visos religinės ir teisinės sistemos, visos teorinės pažiūros, kurios pasirodo istorijoje, gali būti suprastos tik tuomet, jeigu yra suprastos kiekvienos atitinkamos epochos materialinės gyvenimo sąlygos ir iš šių materialinių gyvenimo sąlygų išvedama visa kita. Ne žmonių sąmonė nulemia būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“. Vadinasi, ir rekonstruojama baltų pasaulėžiūra buvo nulemta jų būties – materialinių gyvenimo sąlygų, tarpusavio socialinių santykių, santykių su kaimynais ir kt. Čia ir buvo priežastys, dėl kurių susiformavo tokia nepaprasta, tačiau logiška ir apibrėžta baltų pasaulėžiūra.

Bandant susigaudyti sudėtingame senovės baltų socialiniame gyvenime, galima pasinaudoti naujosios lyginamosios mitologijos pradininko, prancūzų antropologo Ž. Diumezilio ir jo šalininkų sukurta senovės indoeuropiečių visuomenės struktūros ir jų pasaulėžiūros trinariškumo teorija. Pagal ją senovės indoeuropiečių bendruomenės jau buvusios susikaldžiusios ir sudarytos iš trijų svarbiausių sluoksnių: 1) žynių; 2) karių; 3)žemdirbių, piemenų, amatininkų. Pirmasis sluoksnis atlikdavęs maginę ir juridinę, antrasis – karinę, trečiasis – ekonominę funkcijas. Šias tris funkcijas daugiausia turėję ir daugelis senųjų indoeuropiečių dievų, kurių visas gyvenimas ir tarpusavio santykiai buvę modeliuojami pagal žmonių bendruomenės pavyzdį.

Ir iš tiesų vidurinio baltų arealo pasaulėžiūra, su ryškiai išreikša žemiškąja mitologija ir demonologija, su ypatingu dėmesiu brėkšmai ir aušrai, pavasario ir rudens šventėms, poriniams skaičiams ir pačiai žemei, su mitine pagarba gyvuliams (pirmiausia ožiui ir arkliui), medžiams (ypač intensyviai žaliuojantiems) ir kai kuriems javams (ypač miežiams), galėjo susiformuoti tik žemdirbių ir gyvulių augintojų visuomenėje. Todėl atrodo, kad svarbiausią šio baltų arealo gyventojų dalį sudarė žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Šis socialinis sluoksnis senovės žmonių pasaulėžiūroje buvo siejamas su žemės sfera (o pasaulio struktūrą įsivaizduojant medžiu, – su to medžio kamienu).

Rytiniame baltų areale didesnis dėmesys Perkūnui (griaustinio dievas ne tik indoeuropiečių, bet ir daugelio kitų pasaulio tautų mitologijose siejamas su kariais) ir kitiems dangaus dievams, jauno, stipraus priešpriešinimas senam, vyriško prado – moteriškajam, didesnė pagarba ugniai ir neporiniams skaičiams, pirmiausia vienetui (jį daugelis pasaulio tautų sieja su dangum), išskyrimas iš kitų gyvulių avino ir jaučio ir daugelis kitų psaulėžiūros bruožų rodo, kad nemažą šio arealo gyventojų dalį turėjo sudaryti kariai, kurie buvo siejami su dangaus sfera („Pasaulio medžio“ šakomis, viršūne).

O kas gi vakarinius baltus orientavo į požemį ir vandenį, kuriuose mitinė vaizduotė paprastai apgyvendina ne gyvuosius, o mirusius, į naktį ir žiemą, kurios kelia mintis ne apie gyvenimą, o apie mirtį? Kas vertė juos senųjų išmintį vertinti labiau už jaunųjų jėgą „ano“ pasaulio sakralumą – už šio pasaulio gyvybiškumą, ir kodėl čia į pirmą vietą buvo iškeltas Patulas, tas „baisiausias dievas, mėgstantis naktimis kilmingųjų namuose vaidentis“? rakto šiai problemai spręsti reikia ieškoti svarbiausiojo vakarų arealo dievo Patulo statuse. Patulas – artimas mūsų velnio giminaitis. O velnias tarp kitko buvo žymiausias magijos, burtininkavimo ir žmonių, kurie santykiauja su anuo pasauliu, globėjas – burtininkų, raganų, žynių dievas. Toks, sprendžiant iš šykščios S. Grunau pateiktos charakteristikos, matyt, buvo ir Patulas. Be to, vakarų arealo mitologijoje, kaip jau buvo užsiminta, iš viso didelis vaidmuo skiriamas žyniams, čia jie pakeliami net į dievų rangą. Todėl galima daryti prielaidą, kad vakarinių baltų pasaulėžiūrai nemaža įtakos padarė kulto atlikėjai – žyniai, kad žynių mastu ji išreiškia jų pažiūras. Vadinasi, vakariniame baltų areale įtakingiausias turėjo būti žynių sluoksnis, kitaip sakant, čia galėjo egzistuoti svarbiausias baltų religinis centras su vyriausiuoju (jeigu toks iš viso buvo) ir daugeliu žemesnio rango kulto tarnų. Baltų žyniai (bent jau gyvenantys vakaruose), matyt, buvo siejami su požemiu (o pasaulio struktūrą įsivaizduojant medžio įvaizdžiu, – su to medžio šaknimis).

Tačiau baltų socialinio gyvenimo geografinė orientacija būtų per daug supaprastinta ir iškreipta, jei manytume, kad vakarų areale kada nors gyveno tik žyniai, vidurio – tik žemdirbiai ir gyvulių augintojai, o rytų – kariai. Be abejo, visu socialinių sluoksnių žmonės gyveno visuose arealuose, tik jų autoritetas ir įtaka to ar kito arealo pasaulėžiūrai buvo nevienoda.

Sprendžiant iš mitinės pasaulėžiūros, vakarų areale šalia žynių turėjo gyventi nemaža žmonių, sau duoną pelniusių iš požemio ir vandens. Tokių žmonių kategorijai galėjo priklausyti žvejai, upeiviai bei jūreiviai, jei iš viso tokių buvo, gintaro rinkėjai bei apdirbėjai ir visi amatinikai, vertęsi iš žemės gelmių gauto spalvoto metalo apdirbimu. Iš kultūrinių augalų daugiau turėjo būti auginami šakniavaisiai, o iš gyvulių – kiaulės.

Rytų areale populiaresnė turėjo būti medžioklė, iš kultūrinių augalų daugiausia turėjo būti auginami rugiai, iš gyvulių – stambieji raguočiai ir avys, nes šiuos augalus ir gyvulius linkstama priskirti dangaus dievams.

O vidurio areale, nors jis priklauso vadinamajai ekonominei zonai, vis dėlto, sprendžiant iš smulkesnių priešpriešų, gyvulininkystė turėjo būti labiau paplitusi negu žemdirbystė, iš kultūrinių augalų daugiau buvo auginama miežių, avižų ir ankštinių javų, iš gyvulių – arklių ir ožkų.

Kai kuriuos baltų socialinės diferancijos bruožus, nustatyus remiantis mitine baltų pasaulėžiūra, iš dalies rodo ir archeologijos paminklai, nors vertinant juos, sunku išvengti hipotetiškumo. Pagal archeologinius radinius galima spręsti apskritai apie krašto materialnę kultūrą, tačiau apie tos kultūros kūrėjų socialinius santykius, net apie etninę jų priklausomybę, jie nedaug ką tesako. Tuo labiau kad baltų, kaip ir kiekvienoje organizuotoje visuomenėje, intensyviai buvo keičiamasi sukurtomis ar kitu būdu įsigytomis gėrybėmis. Netgi radus piliakalniuose grūdų ar gyvulių kaulų, negalima teigti, kad tokių javų ar gyvulių toje apylinkėje auginta. Mat jie galėjo būti čia patekę iš tolimesnių sričių. Tik daugelyje piliakalnių radus tų pačių reliktų, galima daryti apibendrinančias išvadas.

Apžvelgus baltų archeologijos paminklus, į akis krinta nepaprastas vakarinio baltų arealo materialinės kultūros turtingumas nuo seniausių iki pat istorinių laikų. Jį yra konstatavę tiek prūsų, tiek lietuvių bei latvių archeologijos paminklų tyrinėtojai.

Aiškindami vakarų baltų kultūros suklestėjimo priežastis, archeologai pirmiausia nurodo palankias gamtines – geografines sąlygas (klimato švelnumą, žemės derlingumą, patogų susisiekimą su Vidurio bei Vakarų Europa, prekybos kelius) ir gintaro – to baltų „aukso“ – gausumą.
Galimą didesnę karių reikšmę rytų areale iš dalies patvritina ir gana didelis medžioklės vaidmuo mūsų eros pradžioje. Žinoma, kad jau žalvario amžiuje gyvulininkystė buvo svarbiausias baltų verslas. Tačiau gyvulininkystė rytų areale buvo kiek menkesnė negu kituose arealuose. Mažesnę gyvulininkystės apimtį šiame areale iš dalies rodo ir vėlyvas dalgių paplitimas jame. Dalgiai, kaip žinoma, pirmiausia paplito vakarinėje Lietuvos dalyje. Rytų areale buvo mažiau suklesėjusi žemdirbystė. Vėlesniais laikais, sprendžiant iš rastų geležiai lydyti krosnelių kiekio, labiau negu kituose arealuose buvo paplitusi juodoji metalurgija ir kalvystė.

Viduriniajame baltų areale, ypač Vidurio Lietuvos lygumoje, tarp Dubysos ir Nevėžio, darbo įrankių iš I-ojo m. E. Tukstantmečio randama kiek daugiau negu rytiniame. Iš archeologinių radinių kol kas sunku spręsti apie gyvulininkystės būklę šiame areale. Tačiau piliakalniuose randamos naminių gyvulių liekanos, dalgių paplitimas, masiniai žirgų kapai ir kiti duomenys byloja, kad čia, kaip ir vakarų areale, gyvulininkystė buvo labai intensyvi.

Iškeliant skirtingą senųjų baltų socialinį sluoksnių vaidmenį, formuojantis savitai atskirų baltų arealų kultūrai, nenorima nuneigti ryškios daugelio reiškinių įvairovės, kurią dabartiniai tyrinėtojai yra linkę sieti su skirtingų baltų genčių ar genčių junginių palikimu. Tik norima paskatinti naujai pažiūrėti į pačią vartojamą panašiais atvejais „genties“ sąvoką, kadangi kai kurie „gentiniai“ baltų materiaslinės kultūros skirtumai ima ryškėti tik pradėjus baltams labiau skaidytis (I – VI m.e.a.), o nežinomi senaisiai jų gyvenimo laikotarpiais, teisėtai kyla mintis, kad tokie skirtumai gali tiesiogiai nesisieti su pirmykštėmis probaltų gentimis. Tie baltų junginiai, kuriuos mes kartais vadiname gentimis, gali būti susiformavę žymiai vėliau, ne gentiniu tikra to žodžio prasme, o visai kitu (pvz., teritoriniu, socialiniu ar dar kitokiu) pamatu. Antra vertus, atskiros baltų gentys jų socialinėje struktūroje, matyt, užėmė nevienodą padėtį.

Senovės baltų pasaulėžiūros geografinė orientacija, susijusi su jų socialinės struktūros nevienodumu atskiruose arealuose, darosi suprantamesnė, kai ją palyginame su daugelio Australijos, Amerikos, Afrikos genčių socialine struktūra ir pasaulėžiūra, kurioje mokslininkai įžvelgia dualistinės organizacijos ar bent dichotominės klasifikacijos reliktų. Tose gentyse daugumas priešpriešų (žemai-aukštai, žemė-dangus, vanduo-ugnis, saulė-mėnulis, juoda-balta ir kt.) yra orientuotos geografinėje plokštumoje (susiderinusios su priešpriešomis vakarai-rytai, šiaurė-pietūs). Neretai geografiškai orientuotas yra ir šias gentis sudarančių giminių ar fratrijų, tarpusavy susijusių egzogaminiais vedybiniais ryšiais, išsidėstymas. Daug tokio susiderinimo pavyzdžių pateikta A. Zolotariovo, V. Toporovo, V. Ivanovo ir kitų mokslininkų,. Tyrusių visuomenės dualistinės organizacijos reliktus, darbuose.

Geografiškai susiklostęs senovės baltų socialinis gyvenimas ir jį atspindinti pasaulėžiūra yra ne unikalus, o gana bendras, tik labai archaiškas reiškinys, kurio ištakos – senojoje dualistinėje visuomenės struktūroje ir pasaulėžiūroje. Tačiau geografiškai susiklostęs baltų socialinis gyvenimas ir jų pasaulėžiūra skiriasi nuo kai kurių genčių, esančių žemesnėje ekonominės bei socialinės raidos stadijoje, ne tik tuo, kad jie menkiau išlikę (baltų kultūroje pavyko užčiuopti tik atskirų nežymių tokios orientacijos reliktų), bet ir pačia savo esme: beveik visuose baltų kultūros priešpriešose savarankišką reikšmę yra gavusios tarpinės jų grandys. Tai rodo buvusią trinarę baltų (kaip ir kitų indoeuropiečių, pavyzdžiui, indų, germanų, skitų) socialinės diferenciacijos ir jų pasaulėžiūros struktūrą.

ĮVADAS.

Mūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, stengdamiesi suvokti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamųjų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausius savo kultūros dalykus – kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno kūrinių ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų saime sunyko, bet būta ir prievartos bei griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Ypač jautrios prievartai buvo savita kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo taptumo ir virsdavo jau kitokia, gerokai skurdesne, t.y. tik atkartojančia primestas formas žmonių bendrija. Dar XIV a. Pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą.

Pasirinkau šią temą, nes ji labai plati, daug ką apimanti. Tam, kad suprastum senovės baltų genčių etninius ir kultūrinius ypatumus, reikia suvokti ir baltų pasaulėžiūrą, socialinę genčių sudėtį, žinoti pagrindinius senovės verslus, religiją ir t.t.

Baltų gentys – mūsų senieji protėviai, todėl apie juos turime žinoti kuo daugiau. Kokia gi tauta nesidomi savo šaknimis? Tam, kad suprastume kai kurių dar ir šiandien išlikusių papročių bei tradicijų prasmę, turime įsigilinti į protėvių pasaulėžiūrą, pagoniškąjį tikėjimą. Žinoma, šiandien mes turime daug ką savito, tačiau prieš kurdami kažką naujo, turėtume visų pirma atsigręžti į savo praeitį, pasisemti patirties bei išminties.

Šiandien vis dažniau iškyla klausimas: „Kokie buvo mūsų protėviai, kuo jie vertėsi, kokia buvo jų kasdienybė?“ Visą tai ir bandysiu išsiaiškinti, rašydama šį darbą. Visada vertinga sužinoti ką nors naujo, dar nežinomo, arba pažįstamo mažai. Todėl domėjimasis savo tautos šaknimis dar naudingesnis, nes tai susiję ir su mumis visais.

Galbūt sužinoję apie protėvių buitį, gyvenimo sąlygas, tikėjimą ir t.t., suprasime, kad šiandien turime daug. Galbūt suvoksime, kad turime branginti ir saugoti tai, ką žmonės kūrė šitiek metų. Juk kiekviena tauta turi kažką vertingo. Kiekviena tauta gali vadintis kultūringa, jeigu turi kažką savito, išpuoselėto per daugelį amžių. Šiandien mes galime vadintis lietuviais, mūsų tauta išliko, ji nesiasimiliavo su kitomis tautomis, atlaikė varginančius kitų tautų puldinėjimus ir įvairius nepriteklius. Vien todėl turime jausti pagarbą tiems, kurie galvojo ne tik apie save, bet ir apie tautos ateitį, – mūsų protėviams.

Šiandien dažnas iš mūsų susimąstome paklausti, kas būdinga baltams, jų kultūrai? O juk daugelį amžių mūsų protėviai kūrė tautosaką, stengėsi išsaugoti tikėjimą, papročius, gyvenimo būdą. Tai buvo jų gyvenimo dalis. Tačiau dabar, gyvendami civilizuotame, naujųjų technologijų pasaulyje, dažnai pamirštame, kas tai yra skambi liaudiška daina, pamokanti ir senolių išmintį savyje slepianti pasaka ar patarlė. Šiandien juk turime „savo“ naujausiųjų laikų muziką, o į knygas (net ir šiuolaikinių rašytojų) iš viso pažvelgiame vis rečiau. Natūralu, kad mūsų protėvių gyvenimas, jo subtilybės, šiandien mažai kam aktualios. Kodėl taip atsitiko? Tad koks gi buvo baltų gyvenimas, etniniai ir kultūriniai ypatumai?

Šį darbą rašau, norėdama sužinoti daugiau apie baltų gyvenimą. Manau, kad svarbu ne tik tai, kad yra šiandien, ar bus rytoj, bet ir tai, kas buvo gilioje senovėje. Juk niekas nevyksta šiaip sau. Istotija visada palieka pėdsaką, praeitis prisideda prie ateities kūrimo.

IŠVADOS.

Darnos nuostata senojoje tikyboje visą laiką buvo svarbi. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Darnos idėja glūbi baltiškosios kultūros pradmenyse. Pati lietuvių kalba rodo vieningą prasmių lauką: daryti, darbas, derlius, derėjims, dermė, darna, dora ir kt. Darbas buvo tiesiog neatskiriamas nuo moralinės ir religinės gyvensenos. Žmogaus ir gamtos bei žmonių bendrijos (šeimos) derėjimas sukuria dorą ir darną. Darna yra svarbiausia gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė, pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu, darbu. O garbingiausia mūsų tradicijoje profesija buvo žemdirbio. Darna nėra pastovi ir nekintanti laimė, ji labai priklauso nuo žmogaus ir dievų pastangų bei rūpesčių. Pati darna nėra žmogaus gyvenimo tikslas, darna yra priemonė palaikyti ir saugoti gyvastį.

Mūsų protėvių tikybinis išgyvenimas – tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajutimas, patiriamas per apeigas ar kitomis gyvenimo akimirkomis. Svarbu tokį išgyvenimą patirti ir vienam žmogui – gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Būdavo žmonių, sugebančių tai nustayti. Tokiose vietose įkuriamos šventovės – alkai. Liaudies daina, atliekama būriu, irgi suteikia gilesnių išgyvenimų. Pulkas bendruomenės žmonių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką.

Šiandien atėjo prabudimo laikas, tad senojo tikėjimo ir baltų pasaulėžiūros prisikėlimas neišvengiamas. Žmonės pasiilgo jaukaus paprastumo, prasmingo darbo gamtoje, bendravimo su ja, kalbėjimo su medžiais, akmenimis, upeliais, kaip tik to, kas buvo įprasta mūsų protėviams, mokėjusiems siekti darnos.

Ką šiandien galime vadinti kultūringa tauta? Ko gero, tokią tautą, kuri stengiasi kovoti už savo senųjų papročių bei kultūrinio paveldo išsaugojimą. Turime gerbti tuos, kurie sugeba didžiuotis savo tautos istorija bei kultūra ir stengiasi visa tai puoselėti. Tik gerbdami savo praeitį žmonės gali kurti gražesnį rytojų. Nemanau, kad labai didelės pagaros nuspelno tie, kurie nuolat bando kažką nuplagijuoti ar similiuotis su kokia nors kita tauta, neatranga grožio savo pačių šaknyse. Gal ir tikslinga tam tikrą originalią kaimyninės tautos kultūros detalę pritaikyti savo gyvenime, tačiau esminiai kultūros bruožai turi išlikti unikalūs. Juk gražiausia yra sugebėti sukurti ir išpuoselėti kažką savito.

Taigi vien iš elementarios pagarbos sau turime puoselėti tautosaką, domėtis mitologija, baltų šaknimis ir pasaulėžiūra. Juk tas, kas pamina savo praeitį, savo šaknis, visų pirma pamina pats save. Kartais senoji tautosaka kuo puikiausiai atstoja istorijos vadovėlį. Turime siekti, kad per praeities pažinimą ir mūsų vaikai kada nors pažintų senolių gyvenimo subtilybes, suvoktų, jog ne visada viskas buvo taip, kaip yra dabar, ir teisingai įvertintų tai, ką šiandien turime. Mūsų protėvių gyvenimo pažinimas tarsi mažytis lopšys. Kiekvienas privalome jame „pasisūpuoti“ ir jausti tam lopšiui prieraišumą, jeigu norime save vadinti pilnaverte, kultūringa ir vieninga tauta.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. A. Šapoka „Lietuvos istorija“, Kaunas 1989m.
2. J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius, 2000m.
3. N. Vėlius „Senovės baltų pasaulėžiūra“, Vilnius, 1983m.
4. N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I“, Vilnius 1996m.
5. M. Haris „Kultūrinė antropologija“, Kaunas 1998m.

Leave a Comment