Prancūzijos lankytinos vietos

Prancūzijos lankytinos vietos

Lotynų kvartalas

Lotynų kvartalas nepanašus į kitas Paryžiaus miesto dalis – tai studentų, mokymo įstaigų ir knygų parduotuvių rajonas. Čia visada verda gyvybė, net vėlyvais vakarais būna pilnos gatvės žmonių – atidarytos kavinės ir restoranai, visur skamba muzika, gatvės dailininkai siūlo turistams savo paslaugas. Lotynų kvartalo augimui didžiausią reikšmę turėjo XIII a. Paryžiaus universiteto įkūrimas. Universitetas greitai tapo prestižiniu, čia atvykdavo mokytis studentai iš visos Europos.

Invalidų rūmai

Karo invalidų prižiūrėjimui XVII a. pabaigoje (pagal architekto Briuano projektą) buvo pastatytas didžiulis kompleksas. Daugybė kaaro invalidų, kovojusių už Prancūziją, grįždavo iš karo silpnos sveikatos, suluošinti. Jie buvo pasmerkti gyventi skurde, elgetauti. Liudvikui XIV kilo idėja sukurti valstybinią įstaigą, kur veteranai galėtų gyventi normaliomis sąlygomis. Invalidų rūmai – vienas iš reikšmingiausių XVII a. visuomeninių pastatų visame pasaulyje. Jie užima didžiulę teritoriją – Invalidų aikštė (Esplanade) sukurta R.de Koto XVIII a., nuostabus sodas ir patys Invalidų rūmai.
Centrinėje Invalidų rūmų komplekso dalyje yra Šv. Liudviko soboras (eglise Saint-Louis-des-Invalides). Iš tolo tviska jo paauksuotas kupolas (pastato aukštis 105 m). Sobore nuuo 1800 m. buvo laidojami labiausiai nusipelnę Napoleono Bonaparto generolai. Jis pats norėjo būti palaidotas Prancūzijos sostinėje. Po ilgų derybų su D. Britanijos vyriausybe Luji Filipas pasiekė, kad imperatoriaus palaikai būtų parvežti iš Šv. Elenos salos į Paryžių. 1840 m. gruodžio 15 dieną Napoleono Bo

onaparto palaikai buvo palaidoti Šv. Liudviko sobore, sukurtoje specialioje apvalioje kriptoje. Joje ant žalio marmurinio pjedestalo buvo pastatytas (padarytas iš raudonojo Karelijos porfyro) sarkofagas. Aplink sarkofagą yra 12 moteris vaizduojančių kolonų, kurios simbolizuoja Napoleono iškovotas pergales.

Liuksemburgo sodai

Liuksemburgo sodai yra Vožiraro gatvės (rue de Vaugirard) gale. 1612 metais, po karaliaus Henriko IV mirties, Marija Mediči nenorėjo gyventi Luvre ir nusipirko hercogui Liuksemburgui čia priklausančias valdas. 1615 – 1621 m. Solomonas de Brosas čia pastatė dvarą. 1620 m. vienos iš Liuksemburgo dvaro (palais du Luxembourg) galerijos papuošimui Rubensas nupiešė 24 didelius paveikslus. Jie dabar žinomi kaip „Marijos Mediči gyvenimas“ (21 iš jų dabar saugomi Luvre). Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dvaras priklausė karališkajai šeimai, o po to čia buvo aristokratų kalėjimas. Nuo 1852 m. dvare buvo senato rezidencija.
Liuksemburgo sodai yra prrancūziško reguliariųjų parkų tipo (išskyrus pietvakarinę dalį – kur sukurtas angliškasis sodas), jam būdingas – tikslus alėjų planavimas, gėlynai, fontanai. Tai nuostabi vieta pasivaikščiojimams, ne veltui ją taip myli paryžiečiai ir atvykę į Paryžių turistai.

Bastilijos aikštė (Place de Bastille)

Kažkada šioje vietovėje stūksojo niūri tvirtovė, pastatyta XIV a. Karolio V. Rišeljė valdymo laikais tvirtovė buvo paversta valstybės kalėjimu. Čia kalėjo legendinė “Geležinė Kaukė”, Volteras, patvirkėlis Mirabeau ir kt.
1789 m. liepos 14 d. 700 tūkst. revoliucingai nusiteikusių paryžiečių minia šturmavo Bastiliją, kas davė pradžią Didžiajai Prancūzijos revoliucijai. Nutarta tv

virtovę nugriauti. Šiandien ant aikštės grindinio vingiuota linija žymi tik buvusio kalėjimo kontūrus. Aikštės viduryje – 52 m aukščio Liepos kolona, skirta žuvusiems per 1830m. trijų dienų Liepos revoliuciją atminti. Žuvusiųjų kūnai palaidoti marmuro cokolyje, o vardai įamžinti ant kolonos, kurios viršūnėje – Laisvės genijus, laikantis sutraukytas grandines ir laisvės ugnį. Bastilijos šturmo diena – liepos 14-oji tapo Prancūzijos nacionaline švente.

Eurodisneilandas

Eurodisneilandas tėra dalis Euro Disney poilsiavietės, užimančios 600 ha Marne-la-Vallėe ploto, 32 km į rytus nuo Paryžiaus. Įrengtas pagal Kalifornijos Stebuklų karalystės pavyzdį, šis penkių temų parkas turi europietiškų bruožų (vaikų literatūros herojų Piterio Peno ir Miegančiosios Gražuolės atrakcionai), bet vyrauja amerikietiškas pobūdis, dvasia ir pagrindinės temos: Amerikos miestelis bei Laukiniai Vakarai. Po mažiau nei ketverius metus trukusių statybų 1992 m. buvo atidaryta poilsiavietė su teminiu parku, viešbučiais ir sporto bei stovyklavimo paslaugomis.
Teminio parko plotas (56 ha) suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė JAV, Fron-tierland (Pasienis), Adventureland (Nuotykių šalis), Fantasyland (Fantazijos šalis), Discovery-land (Atradimų šalis). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasisėmė iš XIX a. Pasaulinių mugių.

Eifelio bokštas

Eifelio bokštas (Tour Eiffel) – nepakeičiamas Paryžiaus simbolis, iškylantis virš viso miesto pastatų. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building.

br />
Mintis pastatyti tokį bokštą kilo lenkų kilmės inžinieriui iš Dižono Gustave’ui Eiffeliui (1832-1923). 1889 m. Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. Eiffelis, laimėjęs konkursą aukščiausiam pastatui, pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 m aukščio stiebo. Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą “Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo CH. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Ch. Gaunoud, rašytojai A. Diumas sūnus, G. de Maupassant’as ir kt.

Vis dėlto bokštas per dvejus metus du mėnesius ir dvi dienas buvo pastatytas. Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių. 7000 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/1cm2). Eiffelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų. Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.

Bokšte yra 1652 laipteliai ir trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis ir kavinėmis. Pirmoji aikštelė – 57 m. (arba 345 laipteliai), antroji – 115 m, trečioji – 276 m aukštyje (gali tilpti 800 žmonių). Giedriomis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama. Su televizijos antenomis, kurios XX a. pradžioje išgelbėjo bokštą nuo sugriovimo, jo aukštis – 320 m. 1986 m. bokšte įt
taisytos natrio lempos, o vėliau – švieslentė, rodanti senkantį šio tūkstantmečio dienų skaičių.
Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo.

Eliziejaus laukai
Eliziejaus laukai (Champs-Elysees) – beveik dviejų kilometrų ilgio prospektas – jungia Triumfo arką Santarvės aikštę. Graikų ir romėnų mitologijoje Eliziejus – vieta, skirta palaimintoms sieloms. Henriko IV laikais čia buvo tik laukai ir pelkės. Atlikus nusausinimo darbus architektas Le Notre suprojektavo platų prospektą, pavadintą Grand Cours (Didieji laukai). XIX a. prospekte įrengti fontanai, šaligatviai, dujinis apšvietimas. Antrosios Imperijos metais ši vieta tapo aristokratų gyvenimo simboliu. Dabar tai viena gražiausių ir brangiausių gatvių pasaulyje.
Santarvės aikštę (Place de la Concorde) Paryžiaus centre 1755-1775 m. įrengė architektas Jacques’as-Ange Gabrielle’is ir pradžioje ji buvo pavadinta Liudviko XV vardu. Per Revoliuciją aikštės centre stovėjusi karaliaus skulptūra buvo nugriauta, o gražiausia miesto aikštė tapo egzekucijų vieta.
Aštuonios moterų skulptūros, supančios viduryje esantį obeliską, simbolizuoja aštuonis didžiausius Prancūzijos miestus.
Revoliucijos metais šioje aikštėje galvų neteko daugiau nei 1343 pasmerktųjų, tarp jų – išdidžioji karalienė Marija Antuanetė, o po šešių mėnesių ir pats Revoliucijos vadas – Dantonas. Truputį vėliau čia buvo giljotinuotas Robespjeras. Daug kartų keitusi pavadinimus, po revoliucijos pavadinta Santarvės vardu.
Centre esantį 3300 metų senumo rausvo granito obeliską, 1831 m. Prancūzijai padovanojo Egipto vicekaralius Muchamedas Ali. 23 m aukščio Luksoro obeliskas, sveriantis 230 tonų, buvo atvežtas iš Ramzeso šventovės Tėbuose (vadinamos Luksoro šventovės).

Luvro muziejus

Luvro muziejus (Musee du Louvre) teisėtai vadinamas seniausiu ir turtingiausiu muziejumi pasaulyje. Jo istorija prasidėjo dar 1793 m..Ekspozicijose – per 500 metų karalių, vienuolynų ir privačių kolekcionierių sukauptos kolekcijos. Napoleonas praturtino muziejų archeologiniais radiniais ir meno dirbiniais, parsivežtais po pergalingų žygių. Čia sukaupti Europos meistrų darbai, turtingos Asyrų, Egipto, Etruskų, Graikijos, Koptų, Romėnų ir Islamo meno dirbinių kolekcijos.

Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, spaudiniams ir piešiniams.

Monmartras
Monmartras (Montmartre) – rajonas, įsikūręs ant aukščiausios miesto kalvos (130 m), nuo kurios atsiveria įspūdinga Paryžiaus panorama. Kalvos pavadinimas (“kankinių kalnas”) siejamas su legenda, pasak kurios, 250m. ant šio kalno pirmajam Paryžiaus vyskupui Dionizijui ir dviems jo bendražygiams buvo nukirsdintos galvos. Dionizijus, paėmęs savo galvą po pažastimi, nuėjo apie 6 km šiaurės kryptimi, ten, kur krito jo galva, ištryško šaltinis, jis buvo palaidotas. Vėliau pastatyta Šv.Dionizijaus bazilika, kurioje buvo laidojami Prancūzijos karaliai.

Dar XIX a. pradžioje ant Monmartro kalvos žaliavo sodai, vynuogynai, stovėjo trobelės ir apie 40 malūnų. Kai baronui Haussmannui XIX a. antroje pusėja buvo pavesta pertvarkyti Paryžių, iš miesto centro čionai suplūdo neturtingos šeimos. Prie Paryžiaus Monmartras buvo prijungtas 1860 m., tačiau dar ilgą laiką šis rajonas išlaikė kaimišką žavesį. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, iki pat I Pasaulinio karo, kalva tapo poetų, skulptorių, tapytojų išrinktąja žeme. Čia gyveno ir dirbo Renuaras, Utrillo, Dega, Van Gogas, Maxas Jacobas, Amadeo Modiljanis ir Pablo Pikaso. Monmartre gyvendamas Picasso nutapė savo garsiąją drobę “Avinjono panelės”, 1907 m. davusią pradžią kubizmui. Po I Pasaulinio karo menininkai persikėlė į Monparnasą, o Monmartrą užplūdo vagišiai, prostitutės, tarp kurių maišėsi miestelėnai ir smalsūs turistai. Šiandien po ramias, romantiškas Monmartro gatveles dažniausiai vaikštinėja turistai ir, žinoma, “amžinai badaujantys menininkai”, kartais pernelyg įkyriai siūlantys savo meną.

Paryžiaus Dievo Motinos katedra
Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre-Dame de Paris)
Ji iškilo vietoj senosios bazilikos, kuri, kaip ir daugelis kitų krikščionybės paminklų, buvo pastatyta galų-romėnų šventyklos vietoje. Įkūrus Paryžiaus vyskupiją, vyskupas Morisas de Siuli 1163 m. pradėjo statyti miesto katedrą. Statyba truko beveik (katedra baigta 1345 m.).
Katedros ilgis – 130 m, plotis – 48 m, skliautų aukštis – 35 m, bokšto smailė – 90 m. Vienu metu joje gali tilpti 9 tūkst. maldininkų.
Penkianavės katedros viduje 29 koplyčios, kuriose nemažai XVII-XVIII a. meno kūrinių. Ties skersine nava – 13 m skersmens langų vitražai. Šiaurinės pusės rozetė išlikusi iš XIII a. Centre esančią Dievo Motinos figūrą supa Senojo Testamento personažai. Tai tikras vitražo šedevras. Pietinė rozetė, kurioje vaizduojamas angelų ir šventųjų apsuptas Kristus, restauruota XVIII a. Centrinio altoriaus Pietos autorius – prancūzų skulptorius N.Kustu (1658-1733). Mediniai drožinėti klauptai – Liudviko XIII dovana katedrai.
Katedros lobyne saugomi liturginiai indai, drabužiai, relikvijos (erškėčių vainikas, Šv.Kryžiaus dalelė, vinis).
Katedrą kasmet aplanko apie 15 milijonų žmonių. Skirtingomis savaitės dienomis galima dalyvauti nemokamoje ekskursijoje po bažnyčią, kuri vyksta įvairiomis kalbomis. Galima išsinuomoti ir audiogidą.
Orsė muziejus
Orsė muziejuje (Musee d’Orsay), įsikūrusiame buvusioje traukinių stotyje, eksponuojami 1848-1914 m. prancūzų tapybos, skulptūros ir kiti meno darbai. Dauguma lankytojų skuba į aukštutinius aukštus pamatyti impresionistų (Monet, Renuaro, Pissarro, Sisley, Degas, Manet, Van Gogo, Sezano) ir postimpresionistų (Seurat, Matiso) drobių. Tačiau dėmesio verta ir pirmojo aukšto ekspozicija, kurioje galime rasti ankstyvuosius Manet, Monet, Renuaro ir Pisaro darbus. Orsė muziejus yra vienas labiausiai lankomų Paryžiuje.
Pompidou kultūros ir meno centras panašus į “išvirkščią pastatą”: eskalatoriai, liftai, oro ir vandens vamzdžiai ir net masyvios plieninės atramos, sudarančios pastato griaučius, – viskas sumontuota. Spalvos toli gražu nėra vien dekoratyvinis elementas – jos leidžia atskirti vamzdžių funkcijas: oro kondicionavimo vamzdžiai yra mėlyni, vandens – žali, elektros instaliacija – nudažyta geltonai, eskalatoriai, pakrovėjai – raudonai. Balti kaminai – ventiliacijos šachtos požemiams, o konstrukciniai strypai plakiruoti nerūdijančiu plienu.
Čia įsikūręs Nacionalinis modernaus meno muziejus. Muziejuje fovizmo, kubizmo ir siurrealizmo dailininkų darbai; jų daugiau nei 45 000. Nuolatinės kolekcijos eksponuojamos penktame (1905-1960 m. kūriniai) ir ketvirtame (šiuolaikinis menas) aukštuose. Pirmą ir šeštą aukštus užima pagrindinės šiuolaikinio meno parodos,o antrą ir trečią – informacijos biblioteka.
Triumfo Arka
Triumfo Arka (Arc de Triomphe) yra Charles de Gaulle-Etoile aikštėje, kartais vadinamoje didžiausiu Europos žiedu, į kurį susieina dvylika miesto prospektų suteikdami aikštei žvaigždės formą. Napoleonas, svajojęs apie Triumfo arką, taip ir neišvydo jos pastatytos. 1810 m. imperatorienės Marijos Luizos atvykimo iškilmėms buvo baigti tik arkos pamatai ir paskubomis pastatyta medinė arka, padengta drobe. Imperatoriui atsižadėjus sosto, darbai sustojo, ir arka buvo pabaigta tik 1832-1836 m. (archit. Chalgrinas). 50 m aukščio ir 45 m pločio Triumfo arka pranoksta Konstantino arką Romoje. Šimtai dviejų metrų aukščio figūrų aukštutiniame arkos frize vaizduoja Napoleono pergalingų mūšių scenas. Arkos pilonus puošia bareljefai, iš kurių išraiškingiausias – skulptoriaus Francois Rude’o darbas ant dešiniojo pilono iš Eliziejaus laukų pusės, vadinamas Marselietė (Marseillaise) arba Savanorių išėjimas 1792 m.

Nuo 1920 m. ant nežinomo kareivio kapo po arka dega amžinoji ugnis. Arkoje įrengtas nedidelis muziejus, o ant viršaus – apžvalginė aikštelė. Iš ten atsiveria prospektų, vedančių į visas Paryžiaus puses, panorama. Daugelis jų pavadinti Napoleono pergalių vardais. Armijos prospekto (Ave de la Grande Armee) gale iškyla Defanso arkos kubinis siluetas. Kitame ašies gale – Luvro Karuselės arka ir Konkordo aikštės obeliskas.
Šamboro pilis
Šamboro pilis laikoma pačia žymiausia ir pačia didžiausia Luaros slėnio pilimi, nors šis statinys, suplanuotas kaip feodalų medžioklės rezidencija, yra upės vagos nuošalyje. Pilyje niekas niekada negyveno. Bet kad svajonių pilis atsispindėtų vandenyje, buvo iškasta Luaros upės atšaka. Pati vietovė, kurioje yra pilis, kelia nemalonius vaizdinius, nes yra miškingoje, užpelkėjusioje teritorijoje. Kalbama, kad net pačius architektus krėtusi baimė, pamačius, kur jiems reikės dirbti. 1519 m. karalius Pranciškus I, išgarsėjęs kaip labai pasitikintis savimi, surado šią nuošalią vietovę, pilną žvėrių. Monarchas sąmoningai atsisakė užbaigti statyti Ambuazo ir Blua pilis ir tik tam, kad negalėjo ten pradėti nieko nauja, o buvo priverstas baigti savo pirmtakų sumanymus.
Reimsas – Šampanės provincijos sostinė ir Prancūzijos valdovų karūnacijos miestas. V a. šiame mieste Šv. Remigijus pakrikštijo Chlodvigą ir vėliau visi Prancūzijos karaliai būdavo karūnuojami Reimso katedroje. Reimse buvo karūnuoti 32 Prancūzijos valdovai. Reimse ir jo apylinkėse gaminamas taurusis gėrimas – šampanas, kurio per metus čia pagaminama apie 430 mln. butelių.
Šenonso pilis

Šią pilį per metus aplanko iki 1 mln. turistų. Šenonso pavadinimas kilo nuo šalia esančio kaimelio. Pilis buvo pastatyta 1513 m. karaliaus Pranciškaus I iždininko T. Boje ir jo žmonos J. Brisone užsakymu. 1535 m. Šenonso pilį nupirko karalius Henrikas II ir paskyrė ja rūpintis savo draugei D. de Puatje. Kurios įsakymu čia buvo išauginti sodai ir pastatytas tiltas per Šer upę. Kai karalius mirė, Jekaterina Mediči išvijo D. de Puatje iš pilies ir pati čia gyveno iki pat mirties. Jos rūpesčiu tiltas buvo išplėstas, jame buvo įrengta galerija. Įdomus faktas, kad II – ojo pasaulinio karo metais per pilį ėjo demarkacinė linija – įėjimas į ją buvo okupuotoje teritorijoje, o pietiniai vartai – laisvoje. Pilies viduje surinkta daugybė meno šedevrų, kurių detalus apžiūrėjimas užimtų daug laiko. Turtinga 400 metų pilies istorija atsispindi vaškinių figūrų muziejuje.
Kankalis – tipiška bretanės žvejų gyvenvietė. Kankalio uostas įkurtas XI a., dabar čia gyvena apie 5000 gyventojų. Bėgant amžiams gyventojų veikla visada buvo susijusi su jūra. Bet dėl krizės žvejybos srityje Kankalis prarado savo buvusią reikšmę. Kas išliko per tiek laiko buvusiame lygyje, tai austrių gaudymas ir paruošimas. Be to, tai populiarus balneologinis kurortas. Čia taip pat verta aplankyti originalų Austrių muziejų (Musee de l‘Huitre) bei Medinių skulptūrų muziejų (Musee de Bois Sculptes).
Versalis buvo kuklus kaimelis, kai Liudvikas XIII čia pastatė nedidelę pilį. Liudvikas XIV nusprendė visam laikui persikraustyti iš Paryžiaus į Versalį. Ir nuo 1682 m. iki Prancūzijos revoliucijos, Versalis tapo karalių rezidencija ir politine Prancūzijos sostine.
Versalio rūmai – nuostabus prancūziškojo klasicizmo architektūros paminklas. Įspūdingai atrodo rūmų interjeras: Didieji karaliaus ir karalienės apartamentai (architektas L. Levo, dailininkas Lebrenas); Karalių kapela (architektai Ž. A. Mansaras ir R. de Kotas); Veidrodžių galerija – ilgis 75 m, plotis 10 m, joje yra 17 didelių langų, priešais kuriuos ant sienos kabo 17 tokio pat dydžio veidrodžių; Karo ir Taikos salonai (architektas Ž. A. Mansaras, dailininkas Lebrenas). Šių rūmų interjerą puošia neįkainojami paveikslai, bronzinės ir marmurinės skulptūros, gobelenai, baldai iš brangiausių medžio rūšių ir t.t.
Pro Versalio rūmų langus atsiveria nuostabus vaizdas į parką. Parke valdant Liudvikui XIV buvo pastatytas Didysis Trianonas (architektai Ž. A. Mansaras ir R. de Kotas), o šalia esantį Mažąjį Trianoną sukūrė Ž. A. Gabrielemas (1760 m.).

Ifo sala
Ifo sala užima 3 ha plotą. Čia galima apžiūrėti garsųjį kalėjimą (Chateau d’IF), kurį išgarsino Aleksandras Diuma, aprašęs šia vietą kaip grafo Montekristo kalėjimo vietą. Ši pilis buvo pastatyta XVI a. kaip tvirtovė, bet vėliau buvo paversta kareivinėmis. Tai kvadratinis pastatas su trimis cilindro formos bokštais, kurie skirti artilerijos pabūklais ginti tvirtovę. Žemesniuose aukštuose demonstruojamos Edmono Danteso ir abato Farijo kameros ir įžymusis požeminis įėjimas, kurį „išrausė“ A. Diuma romanų herojai.
Ši vieta yra viena gražiausių ir įspūdingiausių turistų lankomų vietų. Sen Mišelis, kaip svajonė, įkūnyta granite, iškyla prie Normandijos krantų. Kažkur nuo Lamanšo pūsteli šiltas vėjas, išblaškydamas debesis, ir priekyje prieš tave atsiveria neregėto grožio vaizdas – Mon Sen Mišelio miestas – tvirtovė jūroje. Beveik iš visų pusių apsupta vandens stūkso didžiulė konuso formos uola. Apačioje į granitą šaknimis įsikibę žaliuoja nedideli medeliai, įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebiasi smailiabokštė bažnyčia.
Mon Sen Mišelis pradėtas statyti dar X amžiuje. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Mon Sen Mišelio įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno koplyčią. Tuomet šią granitinę kalvą supo miškas, tačiau netrukus praardęs pylimą jį užliejo vandenynas.
Atskirtas nuo visų, Mon Sen Mišelis ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį, net romėnai čia nepaliko jokių savo pėdsakų. Į šią vietą traukė žmonės išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai uoloje įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, ir Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams. 910 m. čia įsikūrė benediktinų vienuolynas, pirmojo jo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.
Šiandien čia daugiausia vyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia itin ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mon Sen Mišelyje – pati didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslenka 13 metrų per valandą greičiu. Potvynių ir atoslūgių skirtumas – net 39 pėdos.
Šiandien Mon Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka.
San Malo
Šiaurinėje Bretanės pakrantėje esantis sąsiaurio uostas San Malo žymus ne tik kaip miestas, bet ir šalimai esančiais palūdimiais. XVII a. ir XVIII a. metu miestas buvo vienas iš Prancūzijos uostų, kuriame mėgdavo slapta lankytis piratų laivai, šiame mieste atgims vaikystėje skaityti romanai apie piratus, jų nuotykių kupinas keliones, karus ir lobius. Būtent šis uostas buvo startu plaukiant į Pietų jūras ar Indiją. Kanadiečių istorijoje ne kartą paminėtas San Malo pavadinimas, nes kaip tik iš šio uosto išplaukė Žakas Kartjė, atradęs Kanadą. San Malo – turtingų pirklių miestas, kurie per ilgus amžius statė čia laivus, granito namus su griežtais stogais ir aukštais kaminais, kurių grožį apdainavo pats Šatobrianas(Chateaubriand).
Čia pilna kavinių, knaipių, užeigėlių – niekur daugiau kaip čia neparagausite taip skaniai paruoštų austrių, San Malo firminio patiekalo.

Leave a Comment