Prancūzija

Turinys

1 Geografinė padėtis..............................3
2 Klimatas..............................3
3 Naudingos iškasenos..............................3
4 Geografiniai ekstremumai..............................4
5 Reljefas..............................5
6 Augalija ir gyvūnija ..............................6
7 Upės ..............................6
8 Dirvožemia i..............................6
9 Istorinė praeitis ..............................6
10 Politinė padėtis ..............................7
11 Socialinė padėtis ..............................8
12 Demografinė padėtis ..............................8
13 Administracinis suskirstymas ..............................9
14 Kalbos ..............................10
14.1 Dialektai ir užsienio kalbos ............................11
15 Švietimas..............................11
16 Ekonomikos politika..............................11
17 Energetika ..............................12
18 Žemės ūkis ..............................12
19 Vyndarystė ..............................13
20 Aromatai..............................13
21 Lietuvos ir Prancūzijos santykiai..............................13
21.1 Dvišaliai ekonominiai santykiai .........................14
22 Turizmas ir pramogos..............................14
22.1 Eifelio bokštas..............................14
22.2 Luvro muziejus..............................15
22.3 Triumfo arka..............................15
22.4 Sen Mišelio vienuolynas ..............................15
22.5 Slidinėjimas..............................16
23 Gyventojai..............................16
23.1 Darbas..............................17
23.2 Prancūzų virtuvė..............................17
23.3 Šventės..............................171 Geografinė padėtis
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau nee tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija. Taip pat Prancūcijos pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra, vakarinius – Biskajos įlanka ir La Manšo sąsiaurio vandenys. Prancūzijos šiaurės vakaruose toli į jūrą įsiterpia Bretanės pusiasalis. Prancūzijai priklauso Korsikos sala Viduržemio jūroje. Prancūzijoje plyti dvi didžiausios kalnų grandinės, Pirėnai pietuose ir Alpės rytuose. 2 Klimatas
Prancūzija yra vidutinėje ir subtropinėe klimato juostoje. Klimatas Atlanto jūūrinis vakaruose ir šiaurėje, Viduržemio jūros (meditarinis) subtropikų pietuose ir pietryčiuose, pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje ir rytuose, subnivalinių pusdykumių ir aplinių pievų Alpėse. Viduržemio jūros pakrantėje pučia stiprus ir šaltas vėjas mistralis. Temperatūra sausio mėnesį svyruoja nuo -10 iki 0 laipsniu pa

agal Celcijų. Liepos mėnesį vidutinė temperatūra 16-24 temperatūra. Daugiausia kritulių Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakarų šlaituose, mažiausias – Ronos žemumoje, Viduržemio jūros pakrantės rytuose, Bretanės, Kotanteno pusiasaliuose, Garonos žemumos vakaruose 600-800 mm per metus. Kritulių per visus metus būna tolygiai, išskyrus Viduržemio pajūrį, kur vasara sausa. Lygumose pastovi sniego danga nesusidaro, kalnuose 2500-3000 m aukštyje ji laikosi 7-11 mėnesių. Vidutinis dienų skaičius su krituliais Prancūzijoje: Brestas 200, Paryžius 167, Marselis 75, Nica 6.3 Naudingos iškasenos
Dauguma naudingųjų iškasenų telkinių jau išseko.
Boksitai:
Metai mln.t.
1970 2,9
1980 1,9
1990 0,5
Nuo 1991 boksitai beveik nekasami. Pirmasis boksitų telkinys Bo (Baux) vietovėje.

Geležies rūda:
Metai mln.t.
1960 67 (3 vieta pasaulyje)
1980 29
1990 9
1993 3,5 (3 vieta Europoje, bloga kokybė)
Geležies rūdos telkiniai Mecas-Tionvilis (Metz-Thionville), Longvi-Brijė (Longwy-Briey).
Gamtinės dujos išgaunamos Lake (Lack).

Akmens anglys:
Metai mln.t.
1960 56
1990 10,5
1993 8
Akmens anglys kasamos Valansejene (Valenciennes), Lotaringijoje.
Urano rūda kasama Limuzine. Prancūzija pagal iškasamą kiekį yra 1 Europoje ir 7 pasaulyje. Prancūzija 1 vietą Europoje užima pagal fluorido gavyba, 2 vietą Europoje pagal žėručio ir gipso gavybą, 3 vietą Europoje pagal kalio druskų ir talko gavyba.4 Geografiniai ekstremumai
Ilgiausios upės:
Luara (Loire) 1020 km,
Rona (Rhône) 812 km,
Sena (Seine) 776 km,
Garona (Garonne) 575 km,
Marna (Marne) 525 km,
Sona (Saône) 480 km,
Dordonė (Dordogne) 472 km.
Didžiausias ežeras Ženevos (Lac Leman) pietinė dalis 240 km2.
Aukščiausios viršukalnės:
Monblanas (Mont Blanc) 4807 m (aukščiausia vakarų Europoje),
Bare de Ekrenas (Barre des Ecrins) 4102 m.
Didžiausias ledynas Mer de Glasas (Mer de Glace) 55 km2.
Giliausios karstinės bedugnės: Žan Bernaras (Jean-Bernard) 1490 m Savojos Alpėse (giliausia pasaulyje),
Pjeras Sen Martenas (Pierre-Saint-Martin) 1321 m Pirėnuose,
Beržė (Bergere) 1198 m Pr

riešalpėse.
Aukščiausias krioklys Gavarnė (Gavarnie) 422 m Gavo de Po upėje (aukščiausias Europoje).
Ilgiausi geležinkelio tuneliai:
Monsenis (Mont Cenis) 13,7 km,
Vogezai (Vosges) 11,3 km.

UNESCO paveldo sąraše:

Mont-Saint-Michel ir jo įlanka (1979);
Šartro (Chartres) Katedra (1979);
Versalio rūmai ir parkas (1979);
Vezelis (Vezelay), bažnyčia ir kalva (1979);
Vėzerio (Vezere) slėnio dekoruoti urvai (1979);
Fontenblo (Fontainebleau) rūmai ir parkas (1981);
Amino (Amiens) Katedra (1981);
Oranžo (Orange) “Triumfo arka”, romėnų teatras ir jo apylinkės (1981);
Arlio (Arles) romėnų ir romaniniai paminklai (1981);
Fontenajaus (Fontenay) cistersų abatija (1981);
Arc-et-Senans’o karališkoji druskos garintuvė (1982);
Nensio (Nancy) Stanislas aikštė, Place de la Carriere ir Place d’Alliance (1983);
Saint-Savin sur Gartempe bažnyčia (1983);
Korsikos Cape Girolata, Cape Porto, Scandola gamtinis rezervatas ir Piana Calanches (1983);
Pont du Gard (romėnų akvedukas, 1985);
Strasbūras – Didžioji sala (Grande Ile, 1988);
Paryžius, Senos krantai (1991);
Reimso Notrdam Katedra, buvusioji Senremi abatija ir Tau rūmai (1991);
Burgo (Bourges) Katedra (1992);
Avinjono istorinis centras (1995);
Du Midi kanalas (1996);
Karkasonas – istorinis įtvirtintas miestas (1997);
Pirėnai – Perdu kalnas (1997, 1999);
Santjago de Kompostelos maršrutai Prancūzijoje (1998);
Liono istorinė vieta (1998);
Saint-Emilion’o vietovės jurisdikcija (1999);
Luaros slėnis tarp Sully-sur-Loire ir Chalonnes (2000);
Viduramžių mugių miestas Provinsas (Provins, 2001).5 Reljefas
Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.

Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, be

et maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20 % ploto yra aukščiau nei 500 m.

Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas ( Šiaurės Prancūzijos žemuma ), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pu
usiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000 m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas ( 4807 m ) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.6 Augalija ir gyvūnija
Miškai užima apie 20 % ploto. Daugiausia auga lapuočių ( ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblių ). Didelių miškų masyvų yra Paryžiaus baseino rytuose ir kalnuose. Šiaurės vakaruose vyrauja viržynai ir pievos, palei Viduržemio jūrą – makija ir reti visžalių ąžuolų bei pušų miškai. Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 – 800 m aukščio keičia bukų, eglių, kėnių, pušų, maumedžių miškai ( iki 1600 – 1900 m ). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 – 2100 m. Aukščiau ( Alpėse ir Pirėnuose ) – subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolių pievos, o nuo 2100 – 2300 m – alpinės pievos. Žymiausi Prancūzijos miškai yra Landų miškingasis regionas, Ardėnų miškai, parko tipo Fontenblo (Fontainebleau) ir Rambuje (Rambouillet) miškai prie Paryžiaus. Krūmų ir visžalių kietlapių sąžalynai Viduržemio jūros pakrantėje vadinami makviais arba makijomis.

Miškuose yra barsukų, kiškių, lapių, miškinių kačių, stirnų, šermuonėlių, šernų, tauriųjų elnių, voverių. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, kalnų ožių, balėsų. Daug paukščių: karvelių, jerubių, kurapkų, perkūno oželių, peslių, slankų, strazdų, šarkų, vanagų, žvirblių, pietuose – flamingų. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių.7 Upės
Svarbiausios Prancūzijos upės yra Luara, Rona, Sena ir Garona. Ilgiausios iš jų – Luara ir Rona. Luara yra ilgiausia, o Rona – vandeningiausia Prancūzijos upė. Luara išteka iš centrinio masyvo, toliau teka per lygumas. Rona išteka iš Alpių ledynų. Ištekėjusi iš Ženevos ežero ji atsiduria Prancūzijoje. Kadangi Luara teka lygumomis, todėl jos mityboje vyrauja lietaus vandenys. Svarbiausias Ronos mitybos šaltinis – ledynų ir sniego tirpsmo vandenys. Rona žiotyse sudaro deltą; upė yra laivuojama ir jungia pramoninį Liono rajoną su jūra. Luara žiotyse sudaro estuariją ir laivuojama tik žemupyje. Jos slėnyje esančios nuostabios pilys pritraukia daug turistų.
Beveik visi didžiausi Prancūzijos uostai (Havras, Nantas, Bordo) yra išsidėstę svarbiausių upių estuarijose. Išimtis – netoli Ronos deltos esantis Marselio uostas. Pagal krovinių apyvartą Marselis priskiriamas prie didžiausių pasaulio uostų.

8 Dirvožemiai

Daugiausia yra rusvųjų miškų dirvožemių (Paryžiaus baseine, Garonos žemumos vakaruose) yra jaurinių. Juros kalnuose, Centr. Masyvo pietuose, Priešalpiuose vyrauja velėniniai karbonatiniai, Centr. Masyvo centre – vulkaniniai dirvožemiai. Dirvožemiai eroduoti. Palei Viduržemio jūrą daug subtropinių rudųjų dirvožemių, raudonžemių.9 Istorinė praeitis
Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai — galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra susimaišė, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.
XII—XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337m.—1453m.) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda tapusiai prancūzų didvyrei.
Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso arba Atgimimo laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai.
Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Didžioji prancūzų revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkiai “Laisvė, lygybė, brolybė!”, “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804m.—1814m.), bet netrukus imperija žlugo.
XIX a. Prancūzijos istorijoje — svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo Pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį Pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę.
Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi ir Europos Sąjungos kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė.
Prancūzų “pėdsakų” yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė šio sosto.10 Politinė padėtis
Valdymo forma: Dviejų rūmų Parlamentinė prezidentinė demokratija (Nacionalinė Asamblėja: 577 nariai (renkami 5 metams); Senatas: 321 senatoriai (renkami 9 metams)
Respublikos Prezidentas: Žakas Širakas (Jacques Chirac) ( nuo 1995 metų, 2002 gegužės 5 dieną perrinktas dar vienai 5 metų kadencijai
Ministras Pirmininkas: Žanas Pjeras Rafarinas (Jean-Pierre Raffarin) (nuo 2002 gegužės 7 dienos)
Užsienio Reikalų ministras: Dominique Galouzeau de Villepin
Valdančiosios partijos: Election coalition Union pour un Mouvement Populaire, sudarytas iš Neo-Gaullists, Liberalų ir Centristų.
Konstitucija: veikia 1958 Penktosios respublikos Konstitucija su vėlesniais pakeitimais – “Respublikos ir Sandraugos” konstitucija.

Narė tarptautinėse organizacijose:

priklauso G-7 (Didžiajai septyniukei) (4 pagal potencialą),

JTO 1945 m.

Europos Sąjunga 1957m.,

Europos Taryba 1949 m.,

NATO 1949 (nuo 1966 nedalyvauja karinėje organizacijoje),

WEU,

OECD 1960 m.,

UNESCO,

Jungtinių Tautų Nusiginklavimo Asociacija,

ESBO.

Prancūzija padengia 6,0 % JTO biudžeto išlaidų.11 Socialinė padėtis
Prancūzijoje žmonių 1 gydytojui tenka 350, o tūkstančiui gyventojų tenka 400 televizorių (už televizijos ir radio paslaugas prancūzai moka mokesčius). Šioje Vakarų Europos šalyje raštingumas yra 99 %.
Socialinė apsauga Prancūzijoje apima išmokas: ligos ir motinystės, invalidumo, senatvės, našlių, mirties, nelaimingų atsitikimų darbe.
Visi dirbantieji automatiškai tampa socialinės apsaugos sistemos dalimi – jie turi teisę į socialines išmokas. Dirbančiųjų gydymo išlaidos yra padengiamos (konsultacija, vaistai, hospitalizacija, laboratoriniai tyrimai, optika ir stomatologinė priežiūra). Apdraustieji sveikatos draudimu turi teisę į ligos pašalpą (ligos, motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų). Taip pat mokama bedarbystės pašalpa.12 Demografinė padėtis
Apie 10% visų gyventojų yra ne prancūzai, nors dėl patrauklios kultūros ir kitų sąlygų svetimtaučiai gana greitai suprancūzėja. Didžiausios tautinės mažumos: apie 2 milijonai vokiečių (daugiausia Elzase ir Lotaringijoje), 1,3 milijonai bretonų, 0,16 milijonai flamų, 0,3 milijonai italų, 0,15 milijonų baskų. Iki II-ojo Pasaulinio karo gyventojų prieauglis buvo labai mažas, kartais mažiau gimdavo negu mirdavo, bet nuo 1945m. gimimų skaičius labai pakilo (iš 1000 žmonių per metus gimsta apie 20), o mirtingumas sumažėjo ir per metus gaunamas apie 7% prieauglis. Paminėtinas gyventojų kėlimasis iš žemės ūkio sričių į pramonės vietas (miestus), tačiau kaimo tipo gyvenvietėse dar gyvena apie 53% visų gyventojų. Didžiausi miestai: Paryžius, Marselis, Lijonas, Tulūza, Bordeaux, Nantes, Nica, Strasburgas, Lilis, St. Etionne, Le Havre. (Pagal 2000 m. duomenis.)
Užsieniečiai kartu su šeimomis sudaro apie 4,3 mln. Prancūzijos gyventojų (60 % europiečiai, 35 % afrikiečiai, 4 % azijiečiai). Užsieniečiai sudaro apie 6,5 % darbo jėgos, iš jų dirba apie 40 %. 1,3 mln. Sudaro natūralizuoti asmenys (gavę pilietybę užsieniečiai). (Pagal 1996 m. duomenis.)
Migracijos balansas teigiamas (imigrantų daugiau negu emigtantų): 1960 = 140000, 1970 = 180000, 1980 = 45000, 1990 = 80000, 1992 = 90000.

Pasaulyje gyvena apie 55 mln. prancūzų: Prancūzijoje 97 %, JAV 1,3 %, Italijoje 0,3 %, Belgijoje, Kanadoje, Šveicarijoje. (Pagal 1996 m. duomenis.)13 Administracinis suskirstymas
Prancūzija yra suskirstyta i 22 regionus, 96 departamentus (įskaitant ypatingąjį Korsikos administracini – teritorinį vienetą). Cntrinė valdžia departamentuose priklauso prefektui, yra regionų parlamentai (Generalinė taryba). Prancūzijoje yra išlikęs suskirstymas į 37 istorines provincijas.

Regionas Departamentų skaičius Plotas kv.km Gyventojų mln. Žmonių 1 kv.km Sostinė Gyv. tūkst.1990m.

1982 1990
Il de Frans 8 12012 10,07 10,66 887 Paryžius 2152
Rona-Alpės 8 43698 5,02 5,35 122 Lionas 415
Provansas-Alpės-Žydrasis krantas 6 31400 3,96 4,26 136 Marselis 801
Šiaurė-Pa de Kalė 2 12414 3,93 3,96 320 Lilis 172
Žemės palei Luarą 5 32082 2,93 3,06 95 Nantas 245
Akvitanija 5 41308 2,66 2,8 68 Bordo 210
Bretanė 4 27208 2,71 2,8 103 Renas 198
Vidurio Pirėnai 8 45348 2,33 2,43 54 Tulūza 359
Centras 6 39151 2,26 2,37 61 Orleanas 61
Lotaringija 4 23547 2,32 2,31 98 Mecas 124
Langedokas-Rusilionas 5 27376 1,93 2,12 77 Monpeljė 208
Pikardija 3 19399 1,74 1,81 93 Amjenas 132
Aukštutinė Normandija 2 12317 1,65 1,74 141 Buanas 105
Elzasas 2 8280 1,57 1,62 196 Strasbūras 252
Burgundija 4 31582 1,6 1,61 51 Dižonas 147
Puatu-Šaranta 4 25809 1,57 1,59 62 Puatjė 83
Žemutinė Normandija 3 17589 1,35 1,39 79 Kanas 116
Šampanė-Ardėnai 4 25606 1,35 1,35 53 Šalonas prie Marnos 52
Overnė 4 26013 1,33 1,32 51 Klermon Feranas 136
Franš-Komte 4 16202 1,08 1,1 68 Bezansonas 119
Limuzinas 3 16942 0,74 0,72 43 Limožas 133
Korsika 8680 0,24 0,25 29 Ajačas 59
Prancūzija 96 543965 54,33 56,61 104 Paryžius 2152
Pagal „Tableaux de l’Economie Francaise 1992-1993”14 Kalbos
XII amžiuje savo keliones prancūzų kalba aprašė garsusis Marco Polo. Prasidėjus septynioliktam šimtmečiui, prancūzų kalba visoje Europoje buvo pripažinta oficialia diplomatijos ir kultūros kalba. XVIII amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina II ilgą laiką susirašinėjo su Volteru prancūziškai. Vis dėlto iki XIX a. ketvirtadalis paprastų žmonių šios kalbos visai nemokėjo, dar maždaug tokia pat dalis nesugebėjo dorai ja susišnekėti. Į vietinius dialektus patois (bretonų, oksitanų, elzasiečių ir provansalų) valdžia ėmė žiūrėti kaip į prancūzų vienybės skaldymo šaltinį. Taigi 1635 m. Rišelje (Richelieu) įsakė Prancūzų akademijai „uoliai ir rūpestingai sunorminti mūsų kalbą, sukurti tam tikras taisykles, išgryninti, paversti ją išraiškinga, tinkama vartoti meno ir mokslo srityse”. Nacionaline šalies politika tapo būdas bausti mokinius, kalbančius vietinėmis tarmėmis. Įstatymo laužytojui būdavo duodama pupa, kurią jis tą dieną turėdavo perduoti kitam vaikui, pavartojusiam tarmišką žodį. Dienos pabaigoje vaikas, pas kurį atsidurdavo pupa, būdavo baudžiamas mušant.
Dabar net tie prancūzai, kuriems ši kalba gimtoji, nepaprastai daug pastangų skiria jos įgūdžiams tobulinti. Toli gražu net ne kiekvienam kūrėjui profesionalui pavyksta labai gerai išlaikyti kasmet organizuojamą, pilną kalbos pinklių La Grande Dictée rašybos konkursą, pritraukiantį apie 300 tūkstančių dalyvių ir kone 7 milijonus aistringų televizijos žiūrovų. Konkursas plačiai nušviečiamas spaudos puslapiuose.
Nepaisant visų kalbos sunkumų, prancūzai lieka jai ištikimi. 1990 metais iš žodžio oignon (svogūnas) vyriausybė bandė išmesti „g” bei tarties ženklą žodžiuose maître ir huître, tačiau įgyvendinti šių pataisų neleido gyventojų protesto peticijos. Vėliau ši pasipriešinimo banga buvo pavadinta cirkumflekso karu.
Prancūzijoje valstybinė kalba yra vienintele – prancūzų.14.1 Dialektai ir užsienio kalbos
Dėl lingvistinio šovinizmo prancūzai į kitas kalbas linkę žiūrėti iš aukšto. Žinoma,šalyje vartojamos arabų, turkų, portugalų, anglų ir kitos užsienio kalbos . Kai kuriose srityse šnekama vietiniais dialektais: bretonų (panašus į valų kalbą) — Bretanėje; vokiška tarme – Elzase ir Lotaringijoje (tik 85% elzasiečių prancūzų kalbą laiko pagrindine); flamandų – šiaurės rytuose; ispanų, katalonų ir baskų – pietvakariuose; provansalų (šia kalba XII amžiuje trubadūrai dainavo romansus) ir italų dialektu — Korsikoje bei pietryčiuose. Apie 21% prancūzų mano, kad regioninę kalbą moka gerai, o 14% — visai neblogai. Ir ne visi kalba tuo pačiu dialektu. Pavyzdžiui, Bretanėje kiekvienas kaimas turi savo ypatingą tarmę, o tenykščiai žmonės save laiko ne bretonais, o bigudanais ar bidarais.15 Švietimas
Prancūzijoje gyvena 15 milijonų mokinių ir studentų, tačiau tik apie 2 milijonus mokosi aukštojo mokslo, kiti 13 milijonų lanko mokyklą. Švietimo sistema Prancūzijoje yra unifikuota (suvienyta). Yra pradinės mokyklos, koledžia bei licėjai. Nuo 1970 metų visi 3 – 5 metų vaikai gali lankyti vaikų darželį.
Į mokyklą pradeda vaikai eiti nuo 6 metų. Pradinėje mokykloje vaikai mokosi 5 metus. Vidurinis mokslas yra padalintas į dvi nuoseklias dalis. Beveik visi vaikai nuo 11 iki 15 metų lanko koledžą. Po koledžo jie mokosi techniniame arba profesiniame licėjuje. Juose moksleiviai paruošiami atitinkamiems bakalauriniams egzaminams, kuriuos jie papratai laiko sulaukę 18 metų. Baigę vidurinę mokyklą jaunuoliai gali tęsti mokslus aukštosiose mokyklose, kurių yra labai daug (pvz.: American University of Paris, College des Ingenieurs, European Institute of Business Administration, French Naval Academy, Institut National Polytechnique de Grenoble, Institut National des Sciences Appliquees de Toulouse, Université de Paris 8, University of Picardie, University of Rennes 1, Université de Provence, Université de Savoie, Strasbourg University, Université Joseph Fourier, Université Paris IX Dauphine, École Nationale Supérieure des Mines de Paris). Užsienio studentus gali nustebinti tai, kad aukštojo mokslo nebūtinai turi būti siekiama aukštosiose mokyklose, tai galima daryti įvairiuose lizėjuose. Paprastai universitetai patys nesirenka iš studentų, pats studentas turintis bakalaurinių egzaminų diplomą atveria sau duris į aukštajį mokslą.16 Ekonomikos politika
Prancūzija – ekonomiškai viena stipriausių pasaulio valstybių. Pagal nacionalines pajamas Europoje ji atsilieka tik nuo Vokietijos.
Svarbiausia Prancūzijos pramonės šaka – mašinų pramonė. Jos ištakos siekia XIX amžių, kai šalyje buvo įkurta viena pirmųjų pasaulyje automobilių gamybos bendrovių „Renault“. Jos gamyklos pagamina daugiausia sunkvežimių Europoje.
Garsi ir automobilių gamybos bendrovė „Peugeot – Citroёn“ bei padangų gamybos firma „Michelin“. Todėl pagal lengvųjų automobilių gamybą Prancūzija yra antroji Europoje ir ketvirtoji pasaulyje, pagal automobilių padangų gamybą jai neprilygsta nė viena Europos šalis.
Šalyje taip pat gaminami aukštų techninių standartų lėktuvai raketos. Dideli prancūzų laimėjimai modernizuojant palydovinį ryšį. Svarbiausias Prancūzijos aviacijos bei kosminės pramonės centras yra Tulūza.
Stipri chemijos pramonė. Būtent Prancūzijoje buvo pradėta gaminti polietileno plėvelę, antibiotikus, sintetinį pluoštą. Labai garsi Prancūzijos parfumerija ir kosmetika. Šalyje pagaminama trečdalis pasaulio parfumerijos gaminių.
Nuo seno vertinami Prancūzijos lengvosios pramonės, ypač tekstilės gaminiai. Liono ir Lilio fabrikų audiniai kurį laiką net konkuravo su Didžiosios Britanijos audiniais. Iki šiol ypač vertinami Prancūzijos drabužiai. Visai pagrįstai Paryžius vadinamas „madų miestu“. Bet, kaip ir ir Didžiojoje Britanijoje, šalis išgyvena tekstilės pramonės krizę.
Prancūzijoje piniginis vienetas yra euras. Euras (EUR; €) – bendra 12 Europos Sąjungos šalių valiuta. Euras kaip nepiniginė atsiskaitymo priemonė buvo įvesta 1999 m. sausio 1 d., popieriniai pinigai pasirodė 2001 m. sausio 1 d.
Yra išleisti 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 eurų banknotai, taip pat 2 ir 1 eurų bei 50, 20, 10, 5, 2 ir 1 eurocentų monetos.
Vienas euras turi 100 centų.
Banknotai visose šalyse yra vienodi, o monetų aversą kiekviena šalis leidžia pagal savą dizainą.
Euras galioja Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje (nuo 2000 m.), Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje.17 Energetika
Energetikos ypatumais Prancūzija gerokai skiriasi nuo daugumos šalių. Čia nėra didesnių naftos ir gamtinių dujų telkinių. Todėl šioje šalyje nėra daug kitoms šalims įprastų šiluminių elektrinių, kurui naudojančių gamtines dujas, akmens anglis arba mazutą. Tačiau šalis garsi urano rūdos atsargomis. Todėl Prancūzijoje išplėtota atominė energetika – apie ¾ visos elektros energijos šalyje pagaminama atominėse elektrinėse (šis rodiklis aukštesnis tik Lietuvoje). Atominėse elektrinėse pagaminta elektros energija gana pigi, todėl Prancūzija jos eksportuoja daugiausia.
Prancūzijoje gausu upių, todėl šalyje veikia daug vandens jėgainių. Prancūzai pirmieji pradėjo naudoti jūrų potvynių ir atoslūgių energiją. Nuo 1969 metų Bretanės pusiasalyje veikia galingiausia pasaulyje potvynių elektrinė.18 Žemės ūkis
Gana didelė teritorija ir palankios klimato sąlygos padeda Prancūzijos žemės ūkio produkcijai tvirtai pirmauti Europoje. Ypač svarbi Prancūzijos žemės ūkio šaka yra javų (kviečių, kukurūzų, miežių ir kt.) auginimas. Daugiausia jų auginama derlingose šiaurės vakarų ir Garonos žemumose. Be to, Prancūzijoje išauginama daugiausia pasaulyje cukrinių runkelių. Svarbi šalyje žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė, todėl prancūzai pagamina daug pieno produktų. Vien fermerinių sūrių šioje šalyje nokinama per 300 rūšių. Trečdalį viso Prancūzijos pieno ir didžiąją dalį sūrių tiekia Normandija. Šis kraštas juokais dažnai vadinamas Prancūzijos „pieno ferma“.
Prancūzijos pietryčiuose, kur vyrauja subtropikų klimatas, auginami persikai, abrikosai, apelsinai, alyvuogės ir šilumamėgiai vaisiai.19 Vyndarystė
Prancūzija pagamina apie ketvirtį pasaulio vyno, be vynuogynų šios šalies peizažas neįsivaizduojamas. Vynas daromas iš juodųjų ir baltųjų vynuogių (pastarosios iš tikrųjų yra raudonos arba žalsvos).
Kitados jų sunka būdavo spaudžiama vynuoges minant kojomis, o dabar šį darbą atlieka modernūs spaustuvai. Vienas iš svarbiausių vyno darymo etapų yra rauginimas, kai natūralios mielės, esančios uogų luobelėje, susimaišo su minkštimo cukrumi.20 Aromatai
Prancūzijoje gaminami nuostabiausi kvepalai – daugiausia Grase pietų Prancūzijoje, kur tyvuliuoja levandų, rožių ir jazminų laukai. Maišant jų eterinius aliejus, gaunami įvairiausi aromatai. Vienos rūšies kvepalams gali būti panaudota 300 aliejų.21 Lietuvos ir Prancūzijos santykiai
• 1920-05-20 Prancūzija pripažino Lietuvą de jure.
• 1991-08-29 atkurti diplomatiniai santykiai.

Prancūzija niekada nepripažino Lietuvos sovietinės aneksijos 1940 metais. Ji buvo viena iš nedaugelio Vakarų Europos valstybių, negrąžinusių Lietuvos deponuoto aukso Prancūzijos banke Sovietų Sąjungai. 1932 – 1936 m. Lietuva deponavo Prancūzijos banke 22476,5 kg aukso.

Diplomatinis atstovavimas
Iš Lietuvos pusės
• 1991 – 1994 Osvaldas BALAKAUSKAS
• 1994 – 1998 Ričardas BAČKIS
• Nuo 1998-02-25 Asta SKAISGIRYTĖ-LIAUŠKIENĖ
Iš Prancūzijos pusės
• 1991 – 1996 Philippe DE SUREMAIN
• 1996 – 2000 Michel TOURAINE
• Nuo 2000-10-13 Jean-Bernard HARTH

LR garbės konsulai Prancūzijoje
• Pierre Arnold Camille MINONZIO (nuo 1999 m. Valence), Rhone-Alpes regionas
• Lucy Anna KUKŠTAS (nuo 2002 m. Bordeaux), Aquitaine regionas
• Milda PERUCHE ARQUER (nuo 2002 m. Rouen), Haute Normandie ir Basse Normandie regionai
• Anne-Marie GOUSSARD (nuo 2002 m. Troyes), Champagne Ardennes regionas
Vizitai (chronologine tvarka)
• 1999-01-25 – 28 LR Prezidento V.Adamkaus vizitas Prancūzijoje.
• 1999-09-08 – 10 LR Ministro Pirmininko R.Pakso vizitas Prancūzijoje.
• 1999-10-18 – 23 LR Seimo pirmininko V. Landsbergio vizitas Prancūzijoje.
• 1999-10-28 – 29 Prancūzijos valstybės gynybos sekretoriaus J.-P.Masseret vizitas Lietuvoje.
• 2000-10-04 – 05 Prancūzijos valstybės sekretoriaus paveldui ir kultūros decentralizacijai M. Dufour vizitas Lietuvoje.
• 2001-01-08 – 09 LR Prezidento V.Adamkaus vizitas Prancūzijoje.
• 2001-07-26 – 27 Prancūzijos Prezidento J.Chirac valstybinis vizitas Lietuvoje.
• 2001-12-13 LR užsienio reikalų ministro A. Valionio vizitas Prancūzijoje (pasirašytas susitarimas dėl LR diplomatinės atstovybės pastato Paryžiuje statuso).
• 2002-01-24 – 25 Prancūzijos Viešojo administravimo ir valstybės reformų ministro M. Sapin vizitas Lietuvoje.
• 2002-09-26 – 27 Prancūzijos deleguotojo užsienio prekybos ministro F. Loos vizitas Lietuvoje.
• 2002-10-02 – 03 LR Seimo URK pirmininko G. Kirkilo vizitas Prancūzijoje.
• 2002-10-16 – 17 LR užsienio reikalų ministro A. Valionio vizitas Prancūzijoje.
• 2002-11-15 – 16 LR Prezidento V. Adamkaus vizitas Prancūzijoje.
• 2003-04-03 – 04 Prancūzijos Europos reikalų ministrės N.Lenoir vizitas Lietuvoje.
• 2003-04-28 – 29 LR užsienio reikalų ministro A.Valionio vizitas Prancūzijoje.
• 2003-05-14 LR Prezidento R.Pakso vizitas Prancūzijoje.21.1 Dvišaliai ekonominiai santykiai
Lietuvos eksportas į Prancūziją 2002 m. sudarė 831.5 mln. litų (240.8 mln. eurų) arba 4.1 % bendro Lietuvos eksporto (7 vieta tarp užsienio šalių). Lyginant su 2001 m. eksportas išaugo virš 38 % (nuo 601.3 mln. litų).
Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Prancūzijos 2002 m. sudarė 1.1 mlrd. litų (317.5 mln. eurų) arba 3.88 % bendro Lietuvos importo (5 vieta tarp užsienio šalių). Lyginant su 2001 m. importas išaugo 14.6 %.
Lietuvos ir Prancūzijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 1.9 mlrd. litų (557 mln. eurų), prekybos balansas išliko neigiamas: – 264,7 mln. litų (- 76.7 mln. eurų).
2003 m. sausio 01 d. LR Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės Prancūzijos investicijos Lietuvoje sudarė 166.3 mln. litų (48.2mln. eurų), t.y. 1.3% visų tiesioginių užsienio investicijų.
Įmonių rejestre 2003 m. balandžio 1 d. buvo užregistruotos 119 įmonių su Prancūzijos kapitalu. Bendras jų įstatinis kapitalas – 98.37 mln. litų (28.49 mln. eurų). Užsienio dalis jame – 85.25 mln. litų (24.69 mln.eurų).22 Turizmas ir pramogos
Prancūzijos ne tik gamta yra pasakiška. Šioje vakarų Europos šalyje gausu įžymių įspūdingų vietų kasmet pritraukiančių milijonus turistų.22.1 Eifelio bokštas
Vienas labiausiai turistų lankomų objektų yra Paryžiaus simbolis – Eifelio bokštas. Jis buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių. Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo.

Įdomūs faktai apie Eifelio bokštą:

300 plieno meistrų jį sukonstravo per 2 metus (1887-1889).

Jį sudaro 15,000 plieno detalių.

Jį laiko 2.5 milijono kniedžių.

Jam nudažyti reikia 40 tonų dažų.

Į viršų veda 1671 pakopa.

Siūbavimo amplitudė – ne didesnė kaip 12 cm.

Karštą dieną dėl metalo plėtimosi aukštis padidėja 15 cm.

Bokšto aukštis 1889 metais: 300.51 metrai.

bokšto aukštis su antena: 320.755 metrai.

Bendras svoris: 8.56 milijonai kilogramų.

Statybos datos: Pradėtas statyti 1887 metų sausio 26, pabaigtas 1889 metų kovo 31 dieną.

Pastato vertė: 7.8 milijonų frankų.

Pajamos, gautos per 1889 metų ekspoziciją: 5,919,884 frankų,

Lankytojų skaičius per 2002 metus: 6,157,042.22.2 Luvro muziejus
Luvro muziejaus, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d`art, spaudiniams ir piešiniams.22.3 Triumfo arka
Po didžiausios pergalės Austerlitzo mūšyje 1805 m. Napoleonas savo vyrams pažadėjo: ” Jūs grįšite namo pro triumfo arkas “. Kitais metais buvo padėtas pirmasis akmuo būsimai garsiausiai pasaulyje triumfo arkai. Atėjus Napoleono valdžios galui šis monumentalus statinys buvo baigtas tik 1838 m. 50 m aukščio arka dabar tapo vieta, kur prasideda pergalės šventimai ir paradai.22.4 Sen Mišelio vienuolynas
Gotikos stiliaus vienuolynas yra vienas ghražiausių 13-ojo amžiaus vienuolynų architektūros pavyzdžių. Šis vienuolynas buvo pastatytas, pasak legendos, kai arkangelas Mykolas aplankė vyskupą Aubertą sapne ir nurodė jam pastatyti koplyčią ant aukščiausio taško šalia esančio kalno Mon Tombo (Mont Tombe). Nuo pastatymo pabaigos labai greitai šis vienuolynas tapo viena svarbiausių piligrimų kelionių vieta.

Taip pat Prancūzijos lankytinos vietos yra Saulės karaliaus rūmai, Šamboras, Akmens amžiaus piešiniai Lasko urvuose, Šartro katedra ir daugelis kitų.22.5 Slidinėjimas
Slidinėjimas Alpėse taip pat yra labai mėgiama turistų pramoga. Alpėse yra keletas slidinėjimo centrų, pvz.: Alpe d’Huez, Les 3 Vallees, Šamon, Val d‘Isere. Slidinėjimo centruose sišlomos įvairios paslaugos. Beveik visuose slidinėjimo kurortuose yra poilsio centrai su baseinais, fitnesu, taip pat nemokamos diskotekos, kavinės, ledo arenos, kėglinės. Taip pat yra slidinėjimo mokyklų su įgudusiais instruktoriais.

Prancūzijoje gausu nuostabių parkų pasivaikščiojimui bei pramogų parkų dienos linksmybėms.Vakare linksmybės tęsiasi naktiniuose klubuose, kurių yra labai daug ir įvairių.23 Gyventojai
Daugelis europiečių kalbėdami apie prancūzus šypsosi. Nes jų įvaizdis nėra labai teigiamas, mat kalbama, kad prancūzas mėgėjas laisvai gyventi, mėgsta paplepėti, paslampinėti ir vengia sunkiai dirbti. Matyt, tokiam įvaizdžiui susidaryti padeda prancūzo temperamentas ar daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų veikėjų bei menininkų meilės romanai.
Prancūzų kredo – menas gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumų. Kiekviena diena yra šventė. ‘Neapkenčiu nuobodulio’, – sako prancūzai. Jie nemėgsta sunkaus, juodo, monotoniško darbo. Tačiau darbas yra menas, vėlgi porina prancūzai. Tas pats vertinant sugebėjimą pietauti. Juokaujama, kad pietauti prancūzas eina kaip režisierius prie klasikinio kūrinio. Tai daro suteikdamas malonumą sau ir savo svečiui. Tada mažai kalbama. Tiesiog į klausimą atsakoma ‘Taip’ arba ‘Ne’. Prancūzai dievina žodžių žaismą. Nesvarbu, ką pasakyti, svarbu, kaip pasakyti ‘skaniai’.
Prancūzui kalbėti apie pinigus – blogo tono požymis. Prancūzai mano, kad pinigai kišenės nešildo, o tai kiekvienas supranta savaip. Jie kuria savo namų jaukumą ir savitą stilių nežiūrėdami į kaimyną, bet kiekvienas savaip. Populiarūs rankų darbo dirbiniai. Tačiau miestiečiai netaupo pinigų patys megzdami, nerdami, remontuodami automobilį ar valydami langus. Jie mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Todėl šeimininkės, užuot valiusios dulkes ar skalbusios, geriau bendrauja su draugėmis ar savo vaikais, kuriems skiriama labai daug dėmesio.
Prancūzai labai mėgsta bendrauti su užsieniečiais. Kai šie nerodo galantiškumo, paprašomi išeiti ir daugiau į svečius niekad nekviečiami. Daugelis mano, kad prancūzai yra godūs. Tereikia prisiminti, kiek dėmesio skiriama valkatoms ir narkomanams, nuomonė apie juos tuojau pat pasikeis.
Dar viena tema, kurios prancūzai nemėgsta, tai kalbėti apie darbą. O šiaip visas nelaimes jie mėgsta apgaubti humoru.
Prancūzų požiūris į šeimą globėjiškas. Vaikams skiriama daug dėmesio, tėvai gerbiami, tačiau gyvenamąją vietą kažkodėl renkasi keleto kilometrų atstumu vieni nuo kitų. Šeimoje tariamasi dėl visko — nuo verslo plėtojimo klausimų (paprastai visi įtraukti į šeimos verslą) iki svarstymų, kur žiemą vykti slidinėti. Vaikai kartu su tėvais gyvena iki vedybų.
Visa šeimyna — trys ar keturios kartos, neretai su visais pusbroliais ir puseserėmis, draugėn sueina per šventes (fętes) ar sekmadieniais trijų valandų ritualiniams priešpiečiams.23.1 Darbas
Įprastos darbo valandos nuo pirmadienio iki penktadienio — 9—16 val. Yra parduotuvių dirbančių iki 20 val. Kai kurie bankai ir parduotuvės dirba šeštadieniais, tačiau uždaryti pirmadieniais. Oro uostuose dauguma valiutos keityklų dirba nuo 6.30 iki 23 val. Beveik visoje Prancūzijoje nuo vidudienio būna dviejų valandų pertrauka (nuo 12 iki 14 val.) priešpiečiams. Tada dauguma restoranų priima lankytojus. Pietūs valgomi vėlokai, paprastai po 19 val., kai kuriuose rajonuose net po 20 val.23.2 Prancūzų virtuvė
Prancūzija garsi puikiais valgiais ir vynais; jos klimatas ir gamtovaizdis toks įvairus, kad galima auginti įvairiausias žemės ūkio kultūras. Kiekvienas rajonas turi savo firminį patiekalą, pvz.: Vidurio Prancūzijoje – boenf bourguignon (jautiena su raudonuoju vynu), o Marselis Viduržemio jūros pakrantėje – bouillabaisse (žuvies sriuba su česnaku). Mėgstama prancūziška duona ir bandelės, pvz.: croissants (riestės), įvairiausi sūriai.
Daugiau nei ketvirtadalį pajamų prancūzai išleidžia maistui. Net kukliausias pajamas turintis darbininkas ypatingomis progomis nusiveda šeimą į restoraną.
Paryžiuje toli nenueisite nepraėję kavinės. Jų yra ir mažyčių, ir milžiniškų, ir su kinišku biliardu, ir su elegantišku Belle Epoąue dekoru. Daugumoje iš jų galima užkąsti ir išgerti bet kuriuo dienos metu.
Lietiniai (crepes) – tradicinis Paryžiaus gatvės valgis. Nors nedaug teliko gerų lietinių krautuvėlių, bet jų dar yra. Užkandinėse galima nusipirkti sumuštinių – prancūziškų batonų su įvairiais įdarais.23.3 Šventės
Šventes prancūzai švenčia labai kūrybingai ir joms rengiasi su užsidegimu. Daugelis labai rimtai žiūri į “savo šventojo dieną” (šventojo, kurio vardą turi) – rengia priėmimą, pasiima poilsio dieną, sulaukia daugybės prašmatniausių dovanų. Kiekvienas miestas ir kaimas turi savo šventę fête, kuri arba sutampa su juos globojančio šventojo diena, arba švenčiama pirmąją vynuogių derliaus nuėmimo dieną.
Naujųjų metų dūžiai sutinkami bučiuojantis. Pirmąją Naujųjų metų dieną vyresniesiems šeimos nariams įteikiama dovanų – saldainių, gėlių ar knygų. Vaikai irgi turi savo švenčių. Vasario mėnesį — Mardi Gras (Užgavėnės) su eitynėmis ir vakarėliais, o balandžio mėnesį — Poisson d’avril (Melagių diena), kai ir maži, ir dideli vieni kitiems krečia išdaigas, draugams ar mokytojams ant nugaros stengiasi prikabinti raudoną popierinę žuvį. Pirmą ir antrą Velykų dieną vaikai ieško dažytų kiaušinių ir šokoladinių varpelių. Darbo šventė paprastai pažymima paradais, o Pergalės ir Bastilijos paėmimo dienos palydimos gausiais fejerverkais ir šokiais gatvėse. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį švenčiama Beaujolais Nouveau (tų metų derliaus Božole vyno) šventė — vidurnaktį išleidžiamas lengvas kvapnus vynas (geriamas jaunas, o ne išlaikytas).
Kalėdų išvakarėse prancūzų šeimos puošia eglutes, eina į vidurnakčio mišias, tada grįžta namo ir valgo vėlyvą gausią ir prašmatnią vakarienę, kuri visuose regionuose šiek tiek skiriasi.

Nacionalinės šventės

Naujieji metai sausio 1 d.
Šeštinės ketvirtadienis, 40 dienų po Velykų.
Sekminės nepastovi data
Darbo šventė gegužės 1 d.
Pergalės diena gegužės 8 d.
Bastilijos paėmimo diena liepos 14 d.
Visų Šventųjų diena lapkričio 1 d.
Paliaubų diena lapkričio 11 d.
Kalėdos gruodžio 25 d.

Literatūros sąrašas

1. P. Lingė „Europos ir azijos šalys. Geografija. Demografija. Istorija. Politika. Ekonomika“, Vilnius, 1996 m.
2. Enciklopedinis žinynas „Pasaulio geografija“, Alma Littera, 1999 m.
3. Lietuvių enciklopedija, 23 tomas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961 m.
4. „100 pasaulio stebuklų“, Aktėja, 1999m.
5. www.lb.lt
6. www.ambafrance-uk.org/asp/servise.asp?SERVID=100&LNG=en&PAGID=92
7. http://ssa.gov/policy/docs/progdesc/ssptw/2002-2003/europe/france.html
8. www.road.lt
9. lt.wikipedia.org/wiki/Pranc%C5%ABzija
10. www.urm.lt
11. www.euro.lt

Leave a Comment