okeanijos turistiniai ištekliai

TurinysĮvadas……………………………………………………………………3

1.Okeanija ……………………………………………………………………………………..4

2. Polinezija…………………………………………………………………………………..6

2.1. Amerikos Samoa ………………………………………………………………………6 ĮVADASDarbo tikslas – pristatyti Okeanijos turistinius išteklius.

Uždavinys – apibudinti šios šalies turistine infrastruktura ir išteklius.Taip pat bus pateiktos ir aprašytos šalių lankymo vietos. Darbas bus iliustruotas.

Okeanijos atsiradimas, gamta ir žemės turtai, klimatas ir net galimas ateityje išnykimas, stebina ir stebins visą pasaulį. Tai žemynas, kurio kraštai o ne vidurys, lyg milžiniškas žiedas pirma iškilo iš jūros; jo centrinėje dalyje tikriausiai slūgso požeminė pusiau išgaravusi jūra; čia upės senka, nei ore, nei žemėje nėra pakankamai drėgmės, medžiai kasmet nusimeta žievę, ne lapus, dauguma medžių nedega, netgi akmenys ištirpsta nuo lietaus. Gyvūnai labai keisti. Keturkojai turi snapus, čia šokinėja kengūros, ir lapės skraido iš medžio į medį. Turbūt neapsiriksime jei šį žemyną pavadintume paradoksų žeme, griaunančia gamtos dėsnius.

Okeanija yra glaudžiai susijusi su Ramiuoju vandenynu. Jis didžiausias vandenynas Žemėje. Nuo kitų vandenynų jis skiriasi ne tik geografine padėtimi, dydžiu, bet ir salų gausa. Daugiausia jų vandenyno viduryje ir pietvakariuose. Ši jo dalis vadinama OkeanijaJos plotas 70 mln. kv. kilometrų. Vandenyno platybėje išsidėsčiusios apie 10 tūkst. salų ir salelių. Okeanija skirstoma į 3 dideles dalis: Melaneziją, Mikroneziją, Polineziją.

Okeanijos salos išsiskiria didele įvairove. Vienos kalvuotos, aukštos, vis nuolat dėka ugnikalnių augančios aukštyn, kitos plokščios – koralinės kilmės salos, vos iškilusios iš vandenyno. Yra ir labai didelių salų, kadaise atskilusiu nuo senųjų žemynų.1. OKEANIJAOkeanija – grupė salų Ramiajame vandenyne. Siaurąja prasme Okeanija apima Polineziją įskaitant Naująją Zelandiją, Melaneziją ir Mikroneziją. Platesniąja prasme Australija taip pat priklauso Okeanijai. Retais atvejais Okeanijai priskiriamos Japonijos salos, Malajų salynas, Aleutų salos.Bendras salų plotas 1,26 mln. km², tačiau čia gyvena tik 7 mln. gyventojų.

1pav. Okeanijos žemėlapis

Šiltos Pacifiko vandenyno salos baltąjį žmogų visada domino. Menkai ši pasaulio dalis pažįstama dėl didelių atstumų. 68 milijonų kv. mylių Pacifiko vandenynas dengia trečdalį žemės rutulio. Šitame plote išbarstyta dešimtys tūkstančių salų, kurių dalis priskiriamos Azijos ar Amerikos kontinentams. Tačiau ne mažiau kaip 10,000 salų sudaro Okeaniją. Šitam geografiniam vienetui priklauso ir Australija, N. Zelandijos bei N. Gvinėjos salos, kurias atmetus Okeanijos plotas sumažėja iki 50,000 kv. mylių su apie 1.5 milijono žmonių. Nedidelės salos ir sudaro “romantiškąją” Okeanijos dalį.Salos išmėtytos grupėmis, daugiausia pietų vakarinėje vandenyno dalyj. Tik 4 grupės randasi šiaurinėj dalyj, iš kurių didžiausia yra Havajų grupė. Okeanijos gyventojai skirstomi į tris rasines grupes, kurių kiekviena skiriasi į dešimtis skirtingai kalbančių genčių. Didelėj N. Kaledonijos saloj kalbama 23 kalbom.Polinezai yra plačiausiai pasiskleidę: nuo Havajų rytine vandenyno dalimi iki N. Zelandijos, nors turi tik apie tris ketvirčius milijono žmonių. Tai šviesios, bronzinės spalvos, juodais lygiais plaukais žmonės. Mi-kronezų yra apie ketvirtis milijono, gyvena į rytus nuo Filipinų ir skiriasi nuo polinezų didele geltonosios rasės priemaiša. Melanezai, apie 3.5 milijono, gyvena tarp Fidži ir N. Gvinėjos, stambūs, šokoladinės spalvos, garbanotais plaukais žmonės. Visi Okeanijos gyventojai yra malajų kilmės. Daugiausia ginčų buvo dėl polinezų, bet pagal kalbinius panašumus ir papročius nustatyta, kad ir jie atėjo iš Malajų. Tai priešinga Kon-Tiki ekspedicijos teigimams, nors tai parodė, kad tikriausiai vyko ryšys tarp Amerikos indėnų ir polinezų.Geležies rūdos salose nesant, Okeanija gyveno akmens amžių iki pat europiečių atėjimo. Polinezai kūrėsi salų pakraščiais ir priklausė nuo kokoso palmės ir žvejybos, ivicianezai augino šakniavaisius, jūrą nelabai mėgo, gyveno salų viduj. Šiltas ir drėgnas klimatas lengvino gyvenimą salose. Tačiau nebuvo beveik jokių gyvulių. Iš vietinių gyvulių, pvz. Fidžy yra tik viena žiurkių ir viena šikšnosparnių rūšys. Prileidžiama, kad toks mėsos trūkumas dalinai paaiškina kanibalizmą, kuris visoj Okeanijoj buvo praktikuojamas iki vėliausių laikų. Spėjama, kad Tahiti polinezai pasiekė 150 metų prieš Kristų, o Havajus 200 m. po Kr. Klimatas neleidžia išlaikyti bet kokį žmogaus kūrinį ilgesnį laiką, dėl to labai mažai kas randama iš senesnių laikų. Tačiau dekoruotose kaukolėse ir medžio drožiniuose išlikę raštai rodo meniškus Okeanijos gyventojų sugebėjimus. Primityviomis priemonėmis žmonės statė patvarius dvigubinio korpuso laivus ir atliko ilgas keliones.Europiečiai Okeaniją vėlai atrado, o susidomėjo dar vėliau. Tik XVIII a. pabaigoj anglų ir prancūzų geografams įsigeidus užbaigti Žemės rutulio žemėlapį, pradėjo čia lankytis tų kraštų laivynai.Žymiausias Okeanijos tyrinėtojas buvo kpt. J. Cook, lankęsis nu Zelandijos ir Australijos iki pat Havajų, kur vietinių buvo nužudytas 1779 metais.Okeanijos gyventojai lengvai priima vakarietišką civilizaciją naudojasi jos teikiamais patogumais, bet neatsisako ir savo tradicijų. Senos tradicijos gal daugiau eina iš negausios šviesuomenės ir bajorų (ratu) luomo, o ne iš liaudies. Tai būtų lyg priešinga lietuvybės išsilaikymui; nors atgimimas taip pat atėjo iš šviesuomenės, tačiau bajorija nutautėjo. Bendras gyvenimas, viešas reikalų sprendimas ir tradicijos auklėjo žmones, ir šiandien baltąjį stebina kaimiečio inteligencija ir mandagumas. Bet kokioj draugijoj jis bus santūrus, bet laisvas ir natūralus. Moterims yra įgimtas aprangoj. Aprangos skoningumu baltiej…i gracingumas ir pajautimas spalvų derinimui, kuris atsispindi dažnai atsilieka nuo vietinių vien dėl to, kad tropikuose “persistengia” apsinuoginti ir su-prastėti. Yra ir svarbesnių sričių, kur vietiniai pralenkia “civilizuotų” kraštų gyventojus. Kai parlamente vienas senatorius pasiūlė legalizuoti abortus kaip gimdymų kontrolės priemonę, kilo didžiausias pasipiktinimas ir pasipylė laiškai spaudoje. Visi nurodė, kad tai būtų žudymas. Įvairūs gimdymų kontrolės metodai yra stipriai propaguojami valstybės ir įvairių religinių grupių, ir gimimų skaičius jau yra kritęs iki 27.8 tūkstančiui gyventojų per metus. Normalus skaičius būtų 25 ir tikimasi tą pasiekti per ateinančius dvejus metus.Straipsnio autorius: VYTAUTAS P. ZUBAS Sukurta: Kretingos pranciškonai2. POLINEZIJAPolinezija – salų grupė, priklausanti Okeanijai, Ramiojo vandenyno centre. Pavadinimą 1831 m. pasiūlė Jules Dumont d’Urville, jis reiškia „daug salų“.Salos daugiausiai yra vulkaninės ir koralinės kilmės. Visos jos išsidėsčiusios trikampyje tarp Havajų (šiaurėje), Naujosios Zelandijos (pietuose) ir Velykų salos (rytuose). Polinezijai priklauso šios šalys:• Amerikos Samoa (Rytų Samoa), • Kuko salos,• Havajai (JAV valstija),• Naujoji Zelandija,• Niujė (Niue),• Prancūzijos Polinezija,• Samoa,• Tokelau,• Tonga,• Tuvalu,• Velykų sala (Čilės priklausinys),• Volisas ir Futuna (Prancūzijos priklausinys),• Pitkerno salos;• taip pat dalis salų, priklausančių šioms šalims: o Fidžiui, 2pav. Polinezijao Mikronezijos Federacijai, o Naujajai Kaledonijai,o Papua Naujajai Gvinėjai,o Saliamono saloms,o Vanuatu,o Kiribačiui. 2.1. Amerikos Samoa. Apija – miestas Okeanijoje, Samoa valstybės sostinė. 38800 gyventojų (2001). Išsidėsčiusi Upolu salos vakariniame krante, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tai vienintelis miestas šalyje, todėl yra ir pagrindinis uostas bei ekonominis centras. Pagrindinės eksporto prekės – kopra (džiovinta kokoso riešutų masė), bananai, kakava, kava. Netoli nuo Apijos – Faleolo vietovėje yra tarptautinis oro uostas. Apija valtimis susisiekia su Pago Pagu – Amerikos Samoa centru.Apijoje yra daug istorinių vietų, todėl tai yra pagrindinis turistų, aplankančių Samoa, taškas. Tačiau nors kai kurie gyventojai ir pragyvena iš turizmo, tačiau dauguma užsiima žemdirbyste (ypač grūdų auginimu). Prie miesto yra automobilių dalių gamykla. 1977 m. Apijoje įkurtas Pietinio Ramiojo vandenyno žemės ūkio mokyklos filialas, o 1988 m. įsteigtas Nacionalinis Samoa universitetas.

3 pav. Apijos ežeras 4 pav. Krioklys Apijoje

2.2. Kuko salos – Kuko salos garsėja natūralia aplinka ir paplūdimiais. Čia nėra daug turistų, nėra prabangių viešbučių, tačiau ypatingai populiarūs paplūdimio vasarnamiai.Salyną sudaro 15 mažų salų Ramiojo vandenyno pietuose. Apie 90 proc. vietinių gyventojų sudaro polineziečiai ir maoriai. Sostinė – Avarua, esanti Rarotongos saloje.Salos yra išsidėsčiusios pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, pusiaukelėje tarp Havajų ir Naujosios Zelandijos. Kuko salos yra skiriamos į dvi dalis – šiaurines ir pietines salas.Šiaurinėje dalyje yra vulkaninės kilmės, o pietinėje – koraliniai atolai. Klimatas tropinis, jūrinis. Salyne vyraujantys oro srautai palaiko pastovią drėgmę ir temperatūrą. Pats karščiausias metų mėnuo yra sausis, kai temperatūra salose laikosi ties 26 °C laipsnių padala. Pats šalčiausias – liepa, kai temperatūra nukrenta ties 24 °C laipsnių riba. Sezoniniai klimato pasikeitimai nežymūs dėl to, kad salos nėra daug iškilusios virš jūros lygio, per metus iškrenta nuo 600 iki 1100 mm kritulių.

5 pav. Kuko salų gyventojai 6 pav. Saulėlidis Kuko saloje

Tai ideali vieta praleisti medaus mėnesį Populiariausias užsiėmimas Kuko salose – banglentės ir nardymas;Išvystinos vandens parmogos

7 pav. Paplūdimio vasarnamiai

2.3. Havajai– 50-oji JAV valstija (nuo 1959 m. rugpjūčio 21 d.). Tai yra kelių salų grupė Ramiajame vandenyne, priklausanti Polinezijai; vulkaninės kilmės (susidarė išsiveržus ugnikalniams po vandeniu). Valstijos sostinė – Honolulu. Plotas – 28,3 tūkst. km²; 1,21 mln. gyventojų (2000).

Sakoma, jo…g Havajai yra pati romantiškiausia vieta pasaulyje- visi vaikšto susikibę už rankučių, visi laimingi; o bene populiariausias užrašas, visiems ir kiekvienam šaukiantis nuo marškinėlių, raktų pakabukų ir kitokių suvenyrų- „hang loose“ (t.y. atsipalaiduok) Havajuose visiškai atitinka tikrovę.„Atsipalaiduoti tiesiog įpareigoja aplinka: kur akys mato- žydinčios orchidėjos, ideali švara, havajietiška muzika, šokiai, nepriekaištingas, bet sykiu ir neįkyrus aptarnavimas bent sykiu ir neįkyrus aptarnavimas bent savaitei kitai visiškai pakeičia gyvenimą“,- Havajus prisimena Violeta Kleinienė, kelionių agentūros „AAA Wrislit“ Turizmo skyriaus direktorė. Nors, skaičiuoja ji, poilsiautojų iš Lietuvos čia nedaug, ir „dėl reikalingos JAV vizos, ir dėl ilgos kelionės“ Labiausiai Ramiojo vandenyno skalaujamą Havajų salyną mėgsta amerikiečiai ir japonai, europiečių čia kur kas mažiau.

Havajų salyną sudaro 132 salos, didžioji jų dalis yra negyvenamos. Didesnės, labiau žinomos- aštuonios. Iš jų turistai dažniausiai renkasi Oahu salą, labiausiai urbanizuotą, taigi ir geriausiai pritaikytą įnoringiausių poilsiautojų poreikiams. Kiek mažiau turistų suplūsta i didžiausią archipelago salą, Havajus, kai kurios iš salų yra privačios. Salyno gyventojai ilgą laiką vertėsi augindami cukrašvendres, vėliau „cukrinį verslą“ pakeitė ananasai, riešutai, kava. Juos havajiečiai eksportuoja ir dabar, tačiau neabejotinai didžiausią indėlį Havajų salų ekonomikoje palieka turizmo industrija: salyne, kur gyvena beveik 2mln. Havajiečių, kasmet apsilanko per 6 mln. turistų. Klimatas atostogoms Havajuose tinkamas ir žiemą, ir vasarą. Sakoma, jog čia labiau jaučiamas skirtumas tarp klimato kalnuotose vietovėse ir pajūryje nei tarp metų laikų. Daugiausia lietingų dienų pasitaiko spalį, tačiau jeigu ir lyja, tai trumpai.Paklausta, kodėl vertėtų rinktis Havajų salas, o ne, tarkim, Karibus, p. Kleinienė sutinka, jog jų klimatas, paplūdimiai labai panašūs, tačiau kultūrinio gyvenimo įvairove, pramogų gausa laimi Havajai, ypač jei kalbėsime apie Oahu salą, kur yra ir operos teatras, ir įspūdingas meno muziejus, sukaupęs vieną iš didžiausių meno kolekcijų JAV; čia išlikę ir vieninteliai Amerikos teritorijoje karališkieji rūmai „Iolani Palace“. Taigi, tikina p. Kleinienė, nemėgstantys vien drybsoti paplūdimyje Havajuose randa įvairiausios veiklos.Havajus kaip vestuvių ar medaus mėnesio šalį neretai renkasi jaunavedžiai. Skaičiuojama, jog dažniausiai vestuves salyne švenčia japonai. Dėl paprastos priežasties- vestuvių puotą Havajuose jiems surengti pigiau nei savo tėvynėje.Bene labiausiai Havajai, tiksliau didžiulės Ramiojo vandenyno bangos, traukia vandens sporto mėgėjus- rojus čia banglentininkams, burlentininkams, buriuotojams. Patys havajiečiai yra tiesiog „apsigimę“ banglentininkai. Norintiesiems išbandyti šias sporto rūšys, tačiau nestovėjusiems nei ant banglentės, nei ant burlentės, čia veikia mokyklos.Keliautojus į Havajus vilioja ir dar, regis, žmogaus nepaliesta gamta- ji ypač įspūdinga mažesnėse salelėse, nors ir Oahu galima rasti laukinių paplūdimių. Be jokios abejonės, žymiausias Havajų paplūdimys Vaikiki (Waikiki Beatch) driekiasi Oahu saloje, Honolulu.Šalia šio paplūdimio rikiuojasi ir patys geriausi viešbučiai, prabangių parduotuvių eilėApsistoti Havajuos galima įvairiausiose vietose – ir paprastučiame vasarnamyje, ir prabangiame viešbutyje.„Žinoma, tai nėra pigus kraštas, tačiau vertas tų pinigų.”- pasakojo p. Kleinienė.

8 pav. Honolulu 9 pav. Kauai salos pakrantė 10 pav. Kai gyvenvietė

2.4. Naujoji Zelandija – Naujoji Zelandija 2006 m. oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe. Jos gamta – tarsi mūsų planeta miniatiūroje, o kraštovaizdžių kilmė ir įvairovė leidžia pajusti geologinio laiko bėgsmą. Niekur kitur tokiame žemės lopinėlyje neįmanoma kartu pamatyti to, ką siūlo Naujoji Zelandija: dangų remiantys ir snaudžiantys ugnikalniai, karštosios versmės ir orą skrodžiantys fjordai ir sidabrinai krioklia…i, slenkstėtos upės ir akį veriantys turkio spalvos ežerai, unikali augalija ir gyvūnija, vešlūs miškai ir jaukūs slėniai, balto smėlio paplūdimiai ir salelių labirintai, įdomūs miestai, žavūs kaimai ir saviti jų gyventojai. Tai – Naujoji Zelandija, kurios grožis puikiai atspindėtas P.Džeksono filme „Žiedų valdovas“.Čia nėra viduramžius menančių pilių ar didingų bažnyčių, kažkada gyvavusių ir žlugusių civilizacijos pėdsakų, tačiau visa šalis – tikras gamtos stebuklas. Naujosios Zelandijos miestai nedideli. Didžiausias – Oklendas, esantis tarp Tasmano jūros ir Ramiojo vandenyno. Tai miestas, turintis didžiausią pasaulyje pramoginių laivų uostą. Čia kasmet prasideda garsioji regata “American Cup”, kurioje vietinė rinktinė “Team New Zealand” keletą metų buvo nugalėtoja. Visi miestai ir miesteliai nepaprastai švarūs ir jaukūs, išsidėstę kalnų papėdėse, ežerų pakrantėse, apjuosti kalnų ir vulkanų. Atrodo, kad visas Naujosios Zelandijos gyvenimas plaka vulkanų ritmu.Stebino turizmui sutvarkyta infrastruktūra – visur tvarkingi keliukai, laipteliai, tilteliai, nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. O švara, švara! Net kalno viršūnėje įrengtas biologinis tualetas – švarut švarutėlis. Niekur nei šiukšlelės, nei šukelės. Ši kelionė, į kurią leidomės su kelionių agentūra “Grūda”, – mėgstantiesiems aktyvų poilsį, norintiesiems išbandyti savo jėgas keliaujant stačiais kalnų takais, neabejingiesiems gamtos stebuklams ir istorijai, ypač kai šią istoriją pasakoja geografas Rytas Šalna. O svarbiausia kelionėje – sutikti žmonės, prisilietimas prie mums mažai pažįstamo maorių pasaulio. Nors mums gerai žinomas žodis katamaranas atėjo kaip tik iš ten – katu maran reiškia du medžiai. Ir kaip dainuoja maoriai vienoje savo dainoje, “jei jūs paklausite, kas yra didingiausio pasaulyje, aš atsakysiu – tai žmonės, tai žmonės, tai žmonės”. Šaltinis: www.kaunodiena.ltAutorius: Leonarda Šarakauskienė

11 pav. Geizerio išsiveržimas 12 pav. Kempbelo kalnai 13 pav. Aoraki

2.5. PRANCŪZIJOS POLINEZIJA . Paminėjus Prancūzijos Polineziją įsivaizduojama turkio spalvos lagūna, įrėminta kokosų palmių žalumos, rojaus peizažų spalvos ir saldus tropikų gėlių kvapas. Tai ne šiaip egzotika – tai svajonė. Ko gero, nėra žemėje romantiškesnės vietos, kaip Prancūzijos Polinezija, kurią vietiniai gyventojai vadina „Taitis ir jo salos“.Prancūzijos Polinezija yra pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir susideda iš 118 salų, iš kurių pačios įžymiausios yra Taitis, Bora-Bora, Murea, Raiatea ir Huahine. Taitį, pačią didžiausią iš jų, dažnai vadina „meilės sala“ ir, panašu, kad taip ir yra. Čia tarsi viskas sukurta meilei ir mėgavimuisi gyvenimu: skęstančios debesyse kalnų viršūnės, pasidengę tropiniais miškais ir paparčiais slėniai, kriokliai, padengtos žaluma uolos ir nuberti nematytomis gėlėmis laukai.Prancūzijos Polinezijos salos – tai tarsi kitas pasaulis: stebuklingas, pripildytas nuostabių aromatų ir ryškių spalvų. Tai vieta, kur laimės pojūtis ir puiki nuotaika jūsų nepaliks viso poilsio metu. Tai pasaulis, kur Jūs rasite harmoniją ir išgyvensite ramybę ir džiaugsmą. Tai pasaulis, kur išsipildo pačios drąsiausios svajonės ir vyksta stebuklaiSalų klimatas – tropinis. Vidutinė oro temperatūra per metus yra 27 laipsniai. Vandens temperatūra – 26 laipsniai. Saulė pakankamai karšta, tačiau nuo Ramiojo vandenyno nuolat pučiantis gaivus vėjas gerokai sušvelnina jos svilinančių spindulių efektą.Pietinių jūrų magija slypi Polinezijos salų pavadinimuose. Taičio sala – Ramiojo vandenyno karalienė, Murea – gėlių ir svajonių sala, Bora Bora – pati gražiausia sala pasaulyje, Huahine – senovinių Polinezijos šventyklų griuvėsių sala, Raiatea sala – polineziečių civilizacijos lopšys ir, pasak legendos, dievų gimimo vieta, Hiva Oa – sala, kurioje sėmėsi įkvėpimo Polis Gogenas. Kiekviena sala turi savo nepakartojamo žavesio, bet, kurią jūs bepasirinktumėte poilsiui, visose jūsų laukia paplūdimiai ir šilta švelni jūra. 14 pav. Hiva OaKalbama, kad serfingas gimė… Prancūzijos Polinezijos salose. Tai polineziečių gyvenimas, religija, siela ir meilė. Visi – vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo amžiaus – randa laiko tam, kad pasimėgautų čiuožinėjimu ant bangų, o vaikai mokosi čiuožti ant lentos vos ne nuo vystyklų.Nardymo mėgėjai deramai įvertins koralų sodus ir vietinio povandeninio pasaulio floros bei faunos įvairovę. Mirguliuojantys melsvai-žalsvų atspalvių krištoliniai vandenys, stulbinantys povandeniniai peizažai, nepakartojama jūros srovių žaismė, nepavojingi rykliai ir daugybė delfinų traukia į Prancūzijos Polineziją geriausius pasaulio nardytojus. Apsaugotos lagūnos ir atviras vandenynas teikia visus įmanomus vandens malonumus.Prancūzijos Polineziją keliautojai renkasi dėl stilingos kurortinės aplinkos, nardymo tropinių vandenų pasaulyje, gurmaniškos prancūzų ir polinezijiečių virtuvės ir, kas be ko, norėdami pajausti prancūzišką šarmą polinezijietiškame žavesyje.

Daugiau nei 200 metų Tahitis europiečiams yra tropikų rojus. Tai pati didžiausia, labiausiai žinoma ir istoriškai įdomiausia sala, kurios vaizdai kiekvieno žmogaus mintyse tapatinami su svajonių kelione…

Prancūzijos Polinezija turi gerai išvystytą ekonomiką, tačiau ši yra priklausoma nuo Prancūzijos. Ekonomika labiausiai išvystyta didžiosiose salose (Taityje, Bora Boroje). Svarbiausia ūkio šaka – turizmas. Salose auginami kokosai, vanilė, vaisiai, daržovės. Medienos apdirbimas, kobalto gavyba. Žvejyba. Salos taip pat garsėja juodaisiais Taičio perlais.

16 pav. Taityja15 pav. Tahitis

2.6. Tokelau – atogrąžų salynas Ramiojo vandenyno pietuose, sudarytas iš 3 koralinių atolų – Atafu, Nukunonu, Fakaofo. Priklauso Naujajai Zelandijai. Kartais salos taip pat vadinamos Juniono vardu, kurį saloms suteikė kolonizatoriai (tai buvo oficialus salų vardas 1777-1948 metais).

Tokelau sudaro trys salelės pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, maždaug pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Havajų. Salos yra Ramiojo vandenyno taifūnų juostoje, todėl uraganai yra ne kartą nusiaubę salas ir jose esančius pastatus. Bažnyčia, susirinkimo namas ir mokykla yra pagrindinės vietos, kur bėgama cunamio atveju. Tokelau atolai kyšo virš vandens vos 5 metrus, todėl pagal pesimistinę 1989 m. prognozę, dėl globalaus atšilimo salos bus visiškai apsemtos XXI amžiuje.Visos trys salelės yra koraliniai atolai, esantys maždaug tarp 8° ir 10° pietų platumos bei 171° ir 173° vakarų ilgumos:• Atafu (anksčiau – Jorko hercogo atolas),• Fakaofas (Fakaofo, anksčiau – Baudičiaus (Bowditch) atolas),• Nukunonu (anksčiau – Klarenso hercogo atolas).Bendras salelių plotas – 10,8 km. Dar viena – Sveinso (Swains) salelė – geografiškai irgi priklauso Tokelau, tačiau politiškai jis priskirta Amerikos Samoa teritorijai nuo 1935 m. 17 pav. Fakaofo atolas

Tokelau yra labai neturtinga šalis, kurios metinės pajamos siekia 0,5 mln., o išlaidos – net 2,8 mln. JAV dolerių. Šį skirtumą padengia Naujoji Zelandija ir kita parama iš užsienio. Eksportas sudaro apie 0,1 mln. JAV dolerių (pašto ženklai, kopra, rankdarbiai), importas – 0,3 mln. (maistas, statybinės medžiagos ir degalai). Pagrindinė prekyba vyksta su Naująja Zelandija.Vietinė pramonė: kopros gamyba, medžio apdirbimas, pašto ženklai, monetos, žvejyba (ypač gausu tuno). Žemės ūkis: auginami kokoso riešutai, kopra, duonmedžiai, bananai ir papajos, auginamos kiaulės, ožkos ir naminiai paukščiai.Tokelau trijuose kaimuose gyvena apie 1400 polineziečių (2004 liepa). Kalbama Tokelau bei anglų kalbomis. Salų izoliacija ir išteklių stygius labai riboja ekonominę plėtrą, o žemės ūkis yra tik kaip pragyvenimo šaltinis. Išteklių stoka ir gana nemažas gyventojų tankumas sąlygoja emigraciją į Naująją Zelandiją, todėl gyventojų mažėja maždaug po 0,9 proc. per metus.

Atafu salos gyventojai priklauso Samoa kongregacinei krikščionių bažnyčiai, Nukunonu – Romos katalikai, o Fakaofe gyvena abiejų tikybų sekėjai (kongregatų 70 proc., katalikų 28 proc., kitų 2… proc.).

Tokelau turi atskirą šalies kodą internete ir domenų vardai yra išduodami nemokamai. Nuo 2003 m. Fakaofo saloje yra didelio greičio internetas, ir ši paslauga yra teikiama nemokamai, kadangi ją finansuoja Tokelau fondas.Salose nėra automobilių, televizijos, kalėjimų, jūrų uostų ir oro uostų. Išvykti iš salų galima tik kas antrą savaitę laivu, ir kelionė trunka tris dienas.

18 pav. Tokelau

2.7. Tongos Karalystė (Tonga) – tai salų valstybė Ramiajame vandenyne, pietų pusrutulyje, tarp Samoa ir Fidžio. Tonga – vienintelė Okeanijos valstybė, faktiškai niekada nepraradusi savo nepriklausomybės. Tonga – konstitucinė monarchija.Geografiškai Tonga sudaryta iš 169 salų (iš kurių 36 yra negyvenamos), kurios administraciškai skirstomos į tris grupes:• Ha’apai• Tongatapu• Vava’uSalų kilmė dvejopa – vienos vulkaninės, kitos – koralinės.Klimatas – subtropinis. Karštasis periodas trunka gruodžio – balandžio mėn. (temperatūra pakyla virš 32oC), likusiu metų laiku temperatūra iki 27oC. Kritulių: 170-300 mm per metus.Tongos ekonomikai būdingas didelis nemonetarinis sektorius ir didelė priklausomybė nuo pinigų pervedimų iš emigravusių šalies gyventojų, dažniausiai iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV. Monetarinis sektorius daugiausia priklauso karališkajai šeimai ir didikams. Tai ypač pasireiškia telekomunikacijų ir palydovinio ryšio paslaugose. Smulkiame versle dominuoja imigrantai iš Kinijos, kurie čia atvyko pagal pinigai už pasą schemą, kuri pasibaigė 1998.Gamybos pramonė susideda iš amatų ir keletos kitų labai smulkių pramonės šakų. Jie visi įneša tik 3% BVP. Verslas taip pat nelabai pastebimas, jame dominuoja tos pačios didelės kompanijos kaip ir visame Pietų Ramiojo vandenyno regione. 1974 rugsėjį atidarė pirmas komercinis bankas – Tongos bankas.Žemės ūkis remiasi plantacijos ir vietinėmis kultūromis. Pagrindiniai auginami augalai yra kokosai, vanilė ir bananai. Kokosų branduolių džiovinimas (kopra) ir pačių kokosų džiovinimas yra vienintelė žymesnė pramonės šaka. Pagrindiniai gyvuliai yra kiaulės, taip pat auginami naminiai paukščiai. Arkliai paprastai laikomi atrankai. Daugumos galvijų skaičius yra didinimas, todėl jautienos importas mažėja.Tongos vystymo plane pabrėžiamas privataus sektoriaus didinimas, žemdirbystės produktyvumo didinimas, moliūgų ir vanilės pramonės atgaivinimas, turizmo skatinimas ir salų komunikacijų ir susisiekimo gerinimas. Esminis progresas pasiektas, tačiau dar liko daug darbo. Vystomas nedidelis statybos sektorius iš pinigų, kurie ateina iš užsienyje gyvenančių tongiečių. Kopros pramonė kamuojama jau ilgai krintančių jos kainų visame pasaulyje.Buvo mėginama praplėsti pramonės šakų asortimentą. Viena iš vilčių yra žvejyba, bandymai parodė, kad yra nemažai pelamidžių, praplaukiančių pro Tongos vandenis. Kita sritis – miškų eksplotavimas, kurie užima 35% teritorijos, tačiau šis skaičius mažėja.Turizmas yra gana neišvystytas, tačiau vyriausybė suvokia, kad ši šaka gali suvaidinti pagrindinį vaidmenį vystant ekonomiką. Dėl šios priežasties yra dedamos pastangos ją skatinti. Kruiziniai laivai dažnai sustoja ties Nuku’alofa ir Vava’u.2005 šalis tapo Pasaulinės prekybos organizacijos nare.Savo kelionių metu Džeimsas Kukas 1773 ar 1777 padovanojo Tongos karaliui vėžlį (biol. Astrochelys radiata, saloje vadinamas Tu’i Malila), kuris išgyveno iki 1965 – jis užfiksuotas Gineso rekordų knygoje kaip seniausias gyvūnas pasaulyje (išgyveno 188 ar 192 metus).

19 pav. Tongos žemėlapis 20 pav. Vava’u salos

2.8. Velykų salą – Ir kodėl ji vadinama Velykų sala? Velykų sala (polinezietiškai – Rapa Nui, ispaniškai – Isla de Pascua) – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei.

Administracinis centras – Hanga Roa. Salos plotas – 163,6 km², gyventojų – 3 791. Artimiausia gyven…ama sala – už 2000 km vakaruose esantis Pitkernas. Klimatas saloje subtropinis, derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.Salos forma panaši į trikampį , ši sala vadinama „Velykų“ todėl, kad 1722 metų rytą ją “atrado” tyrinėtojas Jacobas Roggeveenas. Kita versija – pirmasis Velykų salos „atradėjas“ ispanų jūrininkas Chuanas Fernandesas, kuris salą aplankė dar 1578 metais. Bijodamas konkurentų, jis nuslėpė savo atradimą. Po kelerių metų kapitonas netikėtai mirė, nusinešdamas savo paslaptį. Todėl neaišku, ar jo atrastoji sala išties buvo ta, kurią šiandien vadiname Velykų sala. J. Roggeveeno įgulai sala pasirodė nelabai panaši į kitas Ramiojo vandenyno salas – čia vyravo tik „plikuma“ ir žolė. Saltiktoje apa tik 47 rūšys augalų. Fauna dar skurdesnė – tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Ne taip seniai saloje buvo atlikti kasinėjimai. Mokslininkų tyrinėjimai nežinomą salos gyvenimo pusę. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš 30 000 metų iki atvykstant pirmiesiems žmonėms sala visai nebuvo plika.

21. pav. Krateris Velykų saloje.Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pomiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Palmė vedė valgomus vaisius, iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

22 pav. Moai. statulos Velykų saloje.Vsiems atvykėliams be kitų grožybių yra pristatoma Velykų salos „įžymybė“, neatskiriamas Velykų salos įvaizdis, tai Moai. Milžiniškos statulos, iškaltos iš ugnikalnio uolienos. Statulų svoris apie 20 tonų, aukštis daugiau nei 6 metrai.. Kaip ir kodėl Moai čia atsirado – tebelieka paslaptis.

23 pav. Moai. statulos Velykų saloje.Manoma, kad dar penktame amžiuje, atvykę į šią salą Polinezijos ar Pietų Amerikos kilmes gyventojai pradėjo statyti šias milžiniškas statulas pačių savęs ar jų protėvių garbinimui. Kituose šaltiniuose teigiama, jog moajai buvo ir antkapiniai paminklai kuriuose pavaizduoti ne dievai, o žyniai ir vadai. Tai paaiškėjo tuomet, kai 1960 metais pietinę salos dalį nusiaubė cunamis. Vandenynas nuplovė kai kurias statulų platformas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Orongo ugnikalnio viršukalnė – dar viena Velykų salos paslaptis. Įsiterpę tarp stačios kraterio sienos ir dar statesnių uolų, besibaigiančių vandenyne 400 metrų žemiau, iš akmeninių plokštelių sukrauti namai kažkada buvo svarbiausia šios salos ceremonijų vieta 18-19 amžiuje. Nežinoma, kiek šios ceremonijos trukdavo ar kada vykdavo, bet “Paukšžmogio” kulto pasekėjai bent kartą per metus susirinkdavo į Orongo viršūnę aukoti ir garbinti dievų. Svarbiausia ceremonijos dalis buvo specialios rungtynės. Tikslas: nuplaukti ir surasti pirmąjį paukščio kiaušinį netoliese iš vandens kyšančių salelių uolose. Pirmasis suradęs, arba jo šeimininkas, užsitarnaudavo “Paukšžmogio” vardą ir tuo nešančią garbę kitiems metams.Velykų salą gaubia daugybė legendų ir mitų. Įdomu išsamiau pastudijuoti krašto istoriją: pirmuosius gyventojus, salos gamtos kaitą, politines peripetijas, susijusias su Čilės „globa“… Pagaliau išgirsti pasakojimus apie netoli salos esančią povandeninę ateivių bazę, kurioje pakeliui į kitus Žemės taškus sustoja kitų planetų skraidymo aparatai. Tačiau tai jau tikrojo keliautojo įspūdžiai, kurių jis pasisems atvykęs į šią mistinę salą.

24 pav. Ramusis vandenynasKokių atradimų ir patyrimų galima tikėtis atlikti Velykų saloje? Dauguma keliautojų teigia, jog jei tikitės didelių pramogų – Velykų sala ne jums. Šioje čiabuvių vadinamoje „pasaulio bamboje“ (Te Pito O Te) iš tiesų turėtumėte tiesiog gerai jaustis. Čia nereikia niekur skubėti, tiesiog reikėtų mėg…autis gamtos ir žmonių sukurtu grožiu… Pamedituoti ir pasigrožėti gamtovaizdžiu. O kai tai pradės nusibosti, galite pėsčiomis apeiti ar dviračiu apvažiuoti visą salą, išsimaudyti vandenyne, pasivolioti šiltame smėliuke.

25 pav. Velykų sala.Žinoma, neparagauti iš vynuogių odelių ir kauliukų pagamintos degtinės piskos – negalite. Po jos, puikiai atgaivins šviežių ananasų sultys…Mokslininkai teigia, jog šis žemės lopinėlis dėl savo geografinės padėties turėjo būti tikras rojus… Gal toks ir liko?Inga Minelgaitė, www.DELFI.lt2008 kovo mėn. 21 d. 18:56

2.9. Fidžis – Fidžio Salų Respublika (Fidžis) – valstybė Ramiajame vandenyne, Fidžio salose.

26 pav. Fidžio vėliava

Fidžis suskirstytas į tris regionus, vadinamus sektoriais:• Centro-rytų sektorius,• Šiaurės sektorius,• Vakarų sektorius.Rotumos sala, kuri yra šiaurėje nuo pagrindinio salyno, turi dalinę vidinę autonomiją.Fidžio salyną sudaro 322 salos, iš kurių tik 1/3 apgyvendintos. Viti Levu ir Vanua Levu – pagrindinės salos. Viti Levu saloje yra ir Fidžio sostinė Suva, kurioje gyvena šalies 3/4 gyventojų. Salos kalnuotos su viršūnėmis iki 1200 metrų, apaugusios tropiniais miškais. Salose tai pat yra ir kiti salyno miestai, tokie kaip Labasa, Lautoka, Nadis (Nadi) ir Savusavu. Aukščiausia vieta – Tomanavinivio (Tomanavinivi) kalnas Viti Levu saloje (1323 m). Mažosios salos daugiausia yra koralinės kilmės, žemos. Yra atolų, daugumos salų pakrantėse – koralų rifai.Fidžio ekonomika viena iš labiausiai išsivysčiusių tarp Ramiojo vandenyno salų. Fidžyje gausu miškų, mineralų ir žuvininkystės išteklių. Cukraus eksportas ir gerai išvystyta turizmo pramonė, salas kasmet aplanko apie 500 000 turistų (pagrindinis užsienio valiutos šaltinis). Cukraus perdirbimo pramonė sudaro trečdalį šalies pramonės. Šalies ilgalaikės problemos – žemas investicijų lygis ir nuosavybės teisės neužtikrinamumas. Neigiamą įtaka ekonomikai daro politinis nestabilumas Fidžyje, 2000 metais jos augimas sumažėjo 2,8%, o 2001 metais pakilo tik 1%. Tačiau turizmo sektorius greitai atsigavo ir jau 2002 metais pasiekė lygį, kuris buvo iki perversmo. Fidžio biudžeto deficitas 2002 metais sudarė 6%. Vyriausybės sugebėjimas valdyti biudžetą priklauso nuo šalies grižimo prie politinio stabilumo ir investuotojų pasitikėjimo.Vienintelis pagrindinis dangoraižis visame Fidžyje – 14 aukštų Nacionalinių atsargų banko pastatas Suvoje.

27 pav. Fidžio žemėlapis

3. Melanezija – geografinis regionas Ramiajame vandenyne, Okeanijos dalis. Pavadinimą pasiūlė Žiulis Diumonas Diurvilis (Jules Dumont d’Urville) 1832 metais. Graikiškai mela – ‘juodas’, nesos – ‘sala’. Nuo kitų Okeanijos gyventojų skiriasi tamsia oda. Melanezijai priskiriamos šios valstybės ir teritorijos:• Fidžis• Molukų salos• Naujoji Kaledonija• Papua Naujoji Gvinėja• Saliamono salos• Toreso sąsiaurio salos• VanuatuDalinai priskiriamos valstybės ir teritorijos:• Flores• Nauru• Timoras• Sumba• Tonga

28 pav. Melanzijos žemėlapis

3.1. Naujoji KaledonijaSostinė : Numėja. Klimatas : Tropinis. Krituliai sezoniniai, paprastai ateinantys kartu su pasatų vėjais iš rytų. Lankytinos vietos : • Kurewikawa akmeninis baseinas (Mare sala);

• Misionierių bažnyčia;• Mali paplūdimys;• Ile des pins (Centrinė šalies dalis);• Lifou – didžiausia sala;• Hienghene – kriokliai, urvai, koraliniai rifai.Naujoji Kaledonija (pranc. Nouvelle-Calédonie) – salų grupė pietvakarių Ramiajame vandenyne, Prancūzijos užjūrio teritorija. Ji susideda iš pagrindinės salos (Grande Terre) ir grupės mažesnių salų, įskait…ant Ištikimybės (Luajotė) salas. Salos užima apie 18 575 km², gyventojų – virš 230 000. Sostinė ir didžiausias miestas Numėja. Pagrindinė valiuta yra CFP frankas.Naujoji Kaledonija nuspręs, ar tapti nepriklausoma valstybe, ar likti Prancūzijos dalimi referendumu po 2014 metų.29 pav. Naujoji Kaledonija.

3.2. Papua Naujoji Gvinėja – yra trečioji pagal dydį pasaulyje sala-valstybė po Indonezijos ir Madagaskaro. Ji yra Ramiajame vandenyne, rytinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje. Sostinė – Port Morsbis. Saloje gyvena beveik tūkstantis tautų, daugiausiai labai nedidelių, joje yra ketvirtadalis visų pasaulio kalbų.

Kadangi Naujoji Gvinėja gana neseniai buvo atskirta nuo Australijos žemyno, jos augalija ir gyvūnija yra artima australiškajai. Saloje yra daugiausia atogrąžų miškai, kuriuose auga apie 11 000 augalų rūšių, gyvena 600 unikalių paukščių rūšių (įskaitant rojaus paukštį, esantį Papua Naujosios Gvinėjos vėliavoje), 400 rūšių roplių, 455 drugelių rūšys, daug įvairių žinduolių (ir sterblinių – medžių kengūrų, ilgasnapių echidnų ir kt.). Saloje jau 40-45 tūkst. metų gyvena melaneziečių kilmės gentys, kalbančios labai įvairiomis kalbomis.30 pav. Naujojos Gvinėjos vėliava 31 pav. Herbas

Sala politiškai yra padalinta tarp dviejų valstybių (per 141-ąjį rytų meridianą) – vakarinė dalis priklauso Indonezijai, o rytinė – Papua Naujajai Gvinėjai. Indonezija labai sparčiai kerta tropinius miškus Naujojoje Gvinėjoje, šitaip sukeldama pavojų, kad išnyks daug unikalių augalų ir gyvūnų rūšių; be to, per Indonezijos nepriklausomybės laikus vykdoma agresyvi rasistinė politika prieš vietinius papuasus, siekiant juos išstumti ir išnaikinti.

32 pav. Naujoji Gvinėja

3.3. Saliamono Salos – valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje, į rytus nuo Naujosios Gvinėjos. Apima Saliamono salyno pietrytinę dalį, Santa Kruso salas ir keletą kitų salų. Saliamono saloms priklauso apie tūkstantis salų, kurios drauge užima 28 450 kvadratinių kilometrų plotą. Sostinė yra Honiara Gvadalkanalo saloje.Manoma, kad papuasų kalbomis kalbantys žmonės salose apsigyveno 30 000 m. pr. m. e. Austronezinėmis kalbomis kalbantys gyventojai pasirodė apie 4 000 m. pr. m. e. ir atnešė tokius kultūrinius elementus kaip autrigerinė kanoja.Saliamono Salos – valstybė Ramiajame vandenyno salose. Salas skalauja Saliamono ir Koralų jūros bei Ramusis vandenynas. Saliamono salų plotas apie 28 450 km² (vienas iš didžiausių Okeanijoje). Šalis ribojasi su 6 valstybėmis: Australija, Fidžiu, Kiribačiu, Papua Naująja Gvinėja, Tuvalu ir Vanuatu.Salos priklauso Melanezijos salų grupei. Didžiausia sala – Gvadalkanalas (Guadalcanal), jos plotas apie 6500 km². Saliamono Salos aukštai pakilusios virš jūros lygio, tai rodo salų aukščiausias taškas – Makarakomburu kalnas (2447 m). Sostinė Honiara (49 100 gyv., 1999 m.). Kiti didesni miestai: Aola Bėjus, Noro, Lofungas, Jandina.Apie 80% Saliamono salų gyventojų pragyvena iš žemės ūkio. Auginami galvijai, kiaulės. Saliamono Salos eksportuoja koprą, medieną, žuvį. Pagrindiniai pelno šaltiniai yra kakava, prieskoniai, palmių aliejus. Salos yra turtingos švinu, cinku, nikeliu, auksu, bet jų neeksploatuoja. Turizmas, ypač nardymas, yra svarbus Saliamono salų ekonomikai.Saliamono Salos yra dalis Ramiojo vandenyno vulkaninio žiedo, kur vulkaninis aktyvumas didelis ir kur gana dažni žemės drebėjimai. 33 pav. Saliamono sala

Į Saliamono Salas atvyksta daug nardymo entuziastų iš užsienio. Daugelis namų šiose kalnuotose salose pastatyti iš medienos ir bambukų, o kaimų gyventojai daugiausia verčiasi žvejyba ir miško medžiagos ruošimu. 34 pav.Ramusis vandenynas

35 pav. Saliamono jūra

3.4. Vanuatu – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje. Maždaug 1750 km į rytus nuo Australijos, 500 km į šiaurės rytus nuo Naujosios Kaledonijos, į vakarus nuo Fidžio ir į pietus nuo Saliamono …salų.Vanuatu sudaro 6 provincijos: Malampa, Penama, Sanma, Shefa, Tafea, Torba.Vanuatu teritorijoje yra 83 salos, (dėl dviejų salų – Matthew ir Hunter – ginčai su N. Kaledonija). Salos vulkaninės kilmės, kalnuotos. Klimatas – tropinis ir subtropinis. Didžiausi miestai yra sostinė Port Vila (Efate saloje) ir Liuganvilis (Espiritu Santo saloje). Aukščiausias taškas – Tabwemasana k. (1877 m). Žemės ūkyje dirba 65 proc. gyventojų. Kitos šakos – žvejyba, ofšorinių kompanijų veikla, turizmas (apie 50 000 turistų per metus). Praktiškai nėra mineralinių išteklių. Šalies ekonomikai kenkia stichinės nelaimės.

36 pav. Provincijos 37 pav. Vanuatu žemėlapis

4. Mikronezija – Ramiojo vandenyno regionas. Viena iš Okeanijos sudėtinių dalių (dar yra Melanezija bei Polinezija). Pavadinimas kilo iš graikų k: micro – mažas ir nesi – sala (pavadinimą 1831 metais pasiūlė Žiulis Diumontas Diurvillis, Jules Dumont d’Urville). Vakaruose yra Filipinai, pietvakariuose – Indonezija, pietuose – Papua Naujoji Gvinėja bei Melanezija, pietryčiuose ir rytuose – Polinezija.Mikronezijos regionui priklauso šimtai salų Ramiajame vandenyne, kurios politiškai skirstomos į septynias teritorijas:• Mikronezijos Federacines Valstijas• Maršalo salų Respubliką• Palau Respubliką• Šiaurės Marianų salų Sandraugą• Nauraus Respubliką• Kiribačio Respubliką ir• Guamo Teritoriją

41 pav. Mikronezija

42 pav. Mikronezija

4.1. Mikronezijos Federacinės Valstijos- salų valstybė Ramiajame vandenyne, sutrumpintai vadinama Mikronezija ar Mikronezijos Federacija. Pietuose yra Papua Naujoji Gvinėja, vakaruose – Palau bei Filipinai, šiaurėje – Šiaurės Marianų salos. Šalis yra laisvoje asocijacijoje su JAV. Žmonės apsigyveno maždaug prieš 4000 metų – didesnis centralizuotas darinys buvo Japo salose.Maždaug 500-1500 m. Ponapėje buvo centralizuota 25 000 gyventojų valstybė, (Saudeleur dinastija). Apie tai liudija Nan Madolio (dirbtinių salų ir kanalų miesto) liekanos, vadinamos Okeanijos Venecija.Iš europiečių pirmieji salas pasiekė portugalai, ispanai (Karolinų salos). Salos priklausė Ispanijai, Vokietijai, Japonijai, JAV.Dauguma priklauso Karolinų saloms. Mikronezijos Federacinės Valstijos yra Ramiajame vandenyne. Plotas apie 720 kv. kilometrų. Jūrų sienomis ribojasi su Palau, Maršalo salomis, Kiribačiu, Nauru, Papua Naujaja Gvinėja, Guamu ir Šiaurės Marianais. Koralinės kilmės salos, kurių yra apie virš 600. Aukščiausias šalies taškas – Ngihneni (782 m). Mikronezijos Federacinių valstijų ekonomika priklauso nuo gyvulininkystės, bei žuvininkystės. Salos turi tik keletą mineralų, kuriuos derėtų eksploatuoti neskaitant didelio kiekio fosfatų. Turizmas dėl nuošalios vietos ir riboto oro transporto trukdo turizmo vystymuisi. Salos izoliuotumas ir prastai išvystyta infrastruktūra lieka pagrindiniai veiksniai ilgalaikiui ekonomikos augimui. Pagrindiniai verslai Mikronezijos Federacinėse valstijose yra turizmas, statybos, žuvies apdirbimas, specializuotas vandens gyvių ir augalų veisimas, įvairūs dirbiniai iš kriauklių, medžio ir perlų. Mikronezijos Federacinėse Valstijose yra auginamos šios agrikultūros: juodieji pipirai, tropiniai vaisiai bei daržovės, manijokai, saldžiosios bulvės. Auginamos kiaulės, bei vištos. Eksportuojama žuvis, drabužiai, bananai, juodieji pipirai. Importuojami maisto produktai, mechanizmai, alkoholiniai gėrimai.

4.2. Palau sala

Tai viena iš 343 atogrąžų klimato salų 702 kvadratinių kilometrų plote Ramiajame vandenyne. Smaragdo spalvos vandens temperatūra ištisus metus — 27 laipsniai šilumos. Nepaprastas matomumas, vietomis — net iki 60 metrų. Prie pat nosies šmirinėja pulkai migruojančių žuvų, nes ties Palau susikerta trijų vandenynų srovės. Tiršta mantų, baltųjų rifinių ryklių…, milžiniškų moliuskų.

Viena iš pagrindinių pramogų — nardyti kristalinių uolų tuneliais, landžioti po olas, jomis nuplaukti į mažus ežerėlius salos viduryje. Pati egzotiškiausia ir mokslininkų labiausiai vertinama yra pietinė salos dalis, kur auga apie 200 rūšių koralų.

Palau išgarsino „National Geographic“ filmas „Medūza“: žiūrovai mažučiame salos ežere išvydo milijonus žmogui nepavojingų medūzų, kurios prieš saulę keičia spalvas, todėl sūriavandenio ežero paviršius primena permatomą spalvotą dangą.

Patikimi nardymo centrai, vietiniai puikiai kalba angliškai. 44 pav.

43 pav. Medūzai

Palau – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Sostinė – Melekeokas. Ši šalis yra viena iš jauniausių ir viena iš mažiausių pasaulio valstybių.Šalis tik 1994 m. tapo visiškai nepriklausoma. Seniau Palau buvo JAV ir Jungtinių tautų priežiūroje.Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vokietijos kolonija. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų Lygos mandatą valdyti salas gavo Japonija. Po Antrojo pasaulinio karo su JT mandatu salas valdė JAV. Nuo nepriklausomybės atgavimo Palau užmezgė ryšius su daugybę pasaulio šalių. Šalis 1994 m. gruodžio 15 d. buvo priimta į Jungtines Tautas.Priklausomai nuo to, kokio dydžio salos skaičiuojamos Palau yra tarp 250 ir 350 salų, kurių didžiausia yra Babelthuapas (409 km²).

Svarbiausias ekonomikos sektorius – turizmas, žemės ūkis ir žvejyba. Šalis susilaukia daug turistų, mėgstančių nardymą.

Sostinė Melekeokas, didžiausias miestas Kororas. Melekeokas (palau k. Melekeok) – Palau sostinė. Miestas įsikūręs Babeltuapo salos rytinėje pakrantėje, prie didžiausio Mikronezijos salyno ežero – Ngardoko (493 ha). Sudaro Melekeoko valstiją. Plotas 11 km². Valstijoje gyvena 391 gyventojas.

44 pav. Ngardoko ežeras Melekeoko valstijoje

4.3. Maršalo salų respublika– salų valstybė Ramiajame vandenyne, Mikronezijoje. Salyną 1529 m. atrado A.Saavedra (Ispanija), 1788 m. salas tyrė Dž.Maršalas ir T.Gilbertas (Anglija). 1885 m. Maršalo salos tapo Vokietijos kolonija, 1920 – 1944 m. salos buvo Japonijos mandatinė teritorija. 1979 m. salynui buvo suteikta ribota autonomija, o 1990 m. JTO, Maršalo saloms suteikė nepriklausomybę.Maršalo salos susideda iš kelių šimtų koralinių salų, atolų ir rifų. Jos sudaro dvi salų grupes: Ratako (rytuose) ir Raliko (vakaruose). Maršalo salos yra suskirstytos į 25 atolus. Sostinė Madžūras Didžiausias miestas MadžūrasMadžūras (angl. Majuro) – yra Ramiojo vandenyno vakaruose, Maršalo salų sostinė. 25,4 tūkst. gyventojų (2004). Tai atolas Maršalo salų rytuose, Ratak salų grandinėje. Atolą sudaro 64 salelės, išsidėsčiusios eklipsės formos 40 km ilgio rife. Visas atolas užima 10 km² plotą.Madžūras yra didžiausias atolas Maršalo salose pagal gyventojų skaičių. Pagrindinė atolo gyvenvietė išsidėsčiusi trijose salelėse rytiniame atolo pakraštyje, kurios yra sujungtos – Dalap, Uliga ir Darrit (iš pietų į šiaurę). Atole yra jūrų uosto įrengimai, oro uostas.

45 pav. Lagūna Mažūro atole

46 pav. Ištisas, žiedinis Nukuoro atolas

• Atolo formavimosi stadijos: • 1 Vulkaninė sala,• 2 Pakraštinis rifas, • 3 Barjerinis rifas, Atolas

4.4. Nauru – sala ir valstybė Ramiajame vandenyne, viena mažiausių nepriklausomų šalių pasaulyje.Saloje pirmieji apsigyveno polineziečiai ir melaneziečiai. Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, nuo 1888 metų sala aneksuota Vokietijos. 1905 metais saloje pradėti išgauti fosfatai – pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus galo. Nuo 1920 metų šalis valdoma Tautų Lygos, 1968 metais valstybė atgavo nepriklausomybę.

47 pav.Nauru s…ala

4.5. Kiribačio Respublika (Kiribatis) – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Okeanijoje. Per šios šalies teritoriją eina datos keitimosi linija.

1988 m. dėl per didelės gyventojų koncentracijos iš tankiai gyvenamų salų 4700 gyventojų buvo perkelti į rečiau apgyvendintas teritorijas. 1995 m. Kiribačio vyriausybės prašymu pakeista datos keitimosi linijos riba, kuri seniau nuo pagrindinės salyno dalies skyrė Linijines salas ir kėlė daug problemų. Po pakeitimo, salos atsidūrė į vakarus nuo linijos, drauge su kitomis šalies salomis. Dėl šio keitimo Kiribatis tapo šalimi, pirmąja pasitinkančia naujus metus. 1999 m. Kiribatis tapo JTO nare.Kiribatis driekiasi Okeanijoje, Mikronezijoje. Šalį sudaro 32 atolai ir 1 sala (3 salynai). Šalies plotas apie 726 km². Didžiausia sala – Kiritimati (388 km²). Kiribatį kerta pusiaujas (0° platuma) ir 180° ilguma . Šalis sudaryta iš 3 salynų: Gilberto, Fenikso ir Linijinių salų. Sostinė Bairikis yra Gilberto salyne, Taravos atole. Visos Kiribačio salos – atolai, nedaug tepakilę nuo vandenyno lygio. Vienintelė sala – Banabos, joje ir yra aukščiausia šalies vieta – 81 m. 1995 m. pakeitus datų keitimosi linijos ribą, visa Kiribačio valstybė atsidūrė toje pačioje savaitės dienoje. Karolinos atolas tapo pirmąja sausumos vieta, pasitinkančia naujus metus.Pasak Pietų Ramiojo vandenyno regioninės gamtosaugos programos, dvi mažose negyvenamos salelės (Tebua Tarava ir Abanuea) 1999 m. atsidūrė po vandeniu. Dėl visuotinio klimato atšilimo sukelto vandenyno lygio kilimo Kiribatis gali būti palaidotas po vandeniu .

48 pav. Kiribačio salų grupė iš palydovo

• Kiribatyje yra gamtinių resursų stygius. Salose buvo fosfatų telkiniai, tačiau jie greitai išeikvoti. Bene vieninteliai pelno šaltiniai tapo žvejyba ir kopros gavyba. Penktadalį BVP sudaro pajamos iš turizmo. Taip pat išduodamos licencijos laivams, žvejybos licencijos. Šalis priklausoma nuo JK ir Japonijos teikiamos finansinės paramos. Pagrindiniai Kiribačio prekybos partneriai yra Australija, JAV, Prancūzija, Japonija, Honkongas, Vokietija.• Dėl dirvožemių stygiaus beveik nevystomas žemės ūkis, trūksta gėlo vandens. Didelis eksporto-importo disbalansas sukelia prekybinį deficitą. • Nepatartina gerti nevirinto vandens. Būtina skiepytis nuo ligų.

49 pav. Lagūna Tabuaerano saloje

Kiritimati sala (Pietinė dalis) ypatinga savo natūralumu, paukščių rūšimis.Nardymo klubas (Betio). Istorinės II –jo Pasaulinio karo mūšių vietos (Betio).Napali paplūdimys (ypatingos vandens parmogos) (Funning sala).Kultūros centras (Tarava). „Ambo Lagoon“ klubas (Tarava). „Taiwan“ parkas ir „Dai-Nippon“ kelias (Betio). Biketava salelė (Tarava) ypatinga paplūdimiais. 50 pav. Kiritimati sala4.5. Guamo teritorija (čamorų kalba Guahan) – sala Ramiojo vandenyno vakaruose ir turinti savivaldą; neinkorporuota JAV teritorija. Vietiniai gyventojai, čamorai, yra palikuonys tų, kurie gyveno saloje prieš 3500 metų. Sostinė – Aganija (čamorų k. Hagåtña, isp. ir angl. taip pat vadinama Agaña). Pagrindinės salos ekonomikos sritys – turizmas (apie 90 proc. turistų atvyksta iš Japonijos) ir JAV karinių pajėgų bazių, kurios užima 1/3 salos teritorijos, aprūpinimas. Guamo kolonializmo istorija yra pati ilgiausia tarp Ramiojo vandenyno salų, pradedant Ferdinando Magelano apsilankymu saloje 1521 metais, jo kelionės aplink pasaulį metu. Guamas tapo svarbia poilsio stotele Ispanijos prekybos kelyje, tarp Filipinų ir Meksikos.Guamą kaip karo grobį, JAV pradėjo kontroliuoti 1898 metais po Guamo mūšio, Ispanijos-JAV kare. Sala tapo patogia stotele pakeliui į Filipinus ir iš jų.1941 metais Antrojo pasaulinio karo metu salą užgrobė Japonijos karinės pajegos. JAV 1944 metais išvadavo salą nuo japonų karinės okupacijos.1960–ųjų pradžioje JAV suteikė Guamo gyventojams JAV pilietyb…ę ir palaipsniui salai buvo suteiktas pusiau autonomijos statusas.

Pietinė Guamo salos dalis yra vulkaninės kilmės, šiaurinė – koralinės. Aukščiausias taškas – 406 metrai virš jūros lygio; Guame vyrauja tropinis jūrinis klimatas. Pietinė ir rytinė salos dalys apaugusios drėgnais tropiniais miškais, šiaurėje plyti savanos.

Guame yra Antonio B. Won Pat tarptautinis oro uostas.Saloje sumažėjus apsilankymų draudimams, išaugus Japonijos ekonomikai, Guamas tapo viena iš mėgstamiausių japonų turistų vieta. Tai sąlygojo trumpesnis kelias negu iki Havajų ir nemažai gerų viešbučių ir golfo aikštynų, pastatytų turistams.Sostinė Aganija – Aganja (čam. Hagåtña, isp. Agaña) – JAV administruojamos Guamo salos sostinė ir didžiausias miestas. Sudaro savivaldybę. 1,1 tūkst. gyventojų (2000 m.). Uostas prie Ramiojo vandenyno Aganjos įlankos. Antonio B. Won Pat tarptautinis oro uostas Tamuninge. Turizmas.Iki ispanų kolonizacijos laikotarpiu Aganja buvo mažas kaimelis. 1668 m. čia atvyko pirmoji krikščioniška jėzuitų misija, vadovaujama tėvo San Vitoreso. Netrukus pastatyta bazilika. Po 1898 m. Ispanijos-JAV karo, miestą okupavo amerikiečiai. Čia įsteigus salos administraciją, miestas pradėjo sparčiai augti. 1941-1944 m. Aganją buvo užėmę japonai. 1998 m. miesto pavadinimo rašyba iš Agaña pakeista į Hagåtña.

51 pav. Aganja prieš II pasaulinį karą. 52 pav. Talofoto kriokliai 22 pav. Guamo salos

54 pav. Cocos sala Norint greičiau susidraugauti su vietiniais, patartina išmokti bent kelis žodžius vietine klaba;Nepatartina važinėti taksi, nes vairuotojai ypatingai naudojasi turistų naivu;Lankytinos vietos : Talofoto kriokliai;Sigua kriokliai (Centrinė šalies dalis);Talofofo įlanka;Cocos sala;Cetti įlanka (visiškai nepaliesta civilizacijos);Didingų Ispanų pastatų liekanos („Plaza De España“ (Agata);Talifako akmeninis tiltas (Umatakas);Selos įlanka;Merizo Bell bokštas (Pietinė šalies dalis);Inarajan kaimas (Pietinė šalies dalis);Yokoi uola (Pietinė šalies dalis)Pago įlanka (Centrinė šalies dalis);Libugono apžvalgos aikštelė (Įsikūrusi virš Mainos kaimo, centrinėje šalies dalyje);Istoriniai parkai:Asan paplūdimys;Asan parkas;Alifano kalnas – 13 urvų ir tunelių;CAHA galerija (Agata);Latte parkas (Agata).

IŠVADOS:

Daugelis Ramiojo vandenyno salų yra apdovanotos gamtos ištekliais – mineralais ar žuvų rūšimis, kitos salos traukia savo idilišku kraštovaizdžiu, tuo skatindamos turizmo mainus.Ramusis vandenynas užima 35 proc. Visos planetos paviršiaus. Ramiojo vandenyno salyno, AKR ir Prancuzijos bei Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijų geografinis išsidėstymas teikia privalumų žuvininkystės ir turizmo požiūriu, bet jis turi ir neigiamą poveikį šalims ir teritorijoms, nes jos tampa izoliuotos dėl tokio didelio atstumo. Papua Naujoji Gvinėja nuo Samoa salų nutolusi 4,500 km, o nuo Prancūzijos Polinezijos- per 8000km. Telekomunikacijų, oro transporto ir infrastruktūros pažanga šiek tiek sumažino atstumo problemas.

Ramiojo vandenyno salos neatsparios stiprioms audroms, o į daugelį salų užklysta galingi ciklonai. Papua Naujojoje Gvinėjoje dažnai pasitaiko cunamių ir vulkanų išsiveržimų, kurie gali padaryti neatitaisomos žalos vystymuisi.Neramina ir ŽIV plitimas regione.

Ramiojo vandenyno regionas garsėja gamtos išteklių gausa, miško augalų, todėl žemės ūkis ir turizmas ypač svarbūs šio regiono ekonomikos augimui.

Turizmui labiau tinka geriau išvystytos salos, turinčios patogesnę geografinę padėtį ir geresnę infrastruktūrą; daugelis salų turi lėktuvų takus, bet, deja, tik maža dalis takų yra pritaikyti leistis keleiviniams lėktuvams.

55 pav. Ramiojo vandenyno žemėlapis.

LITERATŪRA:http://lt.wikipedia.org/wiki/Okean…ijahttp://www.wrislit.lt/lt.php/straipsniai/hang-loose/www.kaunodiena.lt.www.kretingospranciškonai.lthttp://www.gruda.lt/lt/http://verdabell.lthttp://www.kaveikti.lthttp://whatson.delfi.lt/http://www.kaveikti.lthttp://www.bernardinai.lt/http://www.ieva.lt/Enciklopedinis žinynas Pasaulio geografija (alma littera, Vilnius, 1999)Nepažistamoji Mikronezija Miloslovas Stinglas ( Vilnius „Mintis“ 1983)

Turinys Įvadas……………………………………………………………………3

1.Okeanija ……………………………………………………………………………………..4

2. Polinezija…………………………………………………………………………………..6

2.1. Amerikos Samoa ………………………………………………………………………6

2.2. Kuko salos……………………………………………………………7

2.3. Havajai……………………………………………………………………………………..7

2.4. Naujoji Zelandija ……………………………………………………..9

2.5. Prancūzijos Polinezija ……………………………………………….10

2.6. Tokelau……………………………………………………………….11

2.7. Tongos Karalystė …………………………………………………….13

2.8. Velykų salą …………………………………………………………..14

2.9. Fidžis………………………………………………………………….17

3. Melanezija………………………………………………………………19

3.1. Naujoji Kaledonija……………………………………………………19

3.2. Papua Naujoji Gvinėja…………………………………………………………………20

3.3. Saliamono Salos ……………………………………………………….21

3.4. Vanuatu ……………………………………………………………….22

4. Mikronezija………………………………………………………………23

4.1. Mikronezijos Federacinės Valst ijos…………………………………..23

4.2. Palau sala ………………………………………………………………24

4.3. Maršalo salų respublika………………………………………………. 25

4.4. Nauru…………………………………………………………………..27

4.5. Kiribačio Respublika…………………………………………………..27

4.5. Guamo teritorija ……………………………………………………….29

Išvados …………………………………………………………………………………………31 Literatura ……………………………………………………………………………………32 Kursinio darbo įvertinimas ……………………………………………………………33

ĮVADAS

Darbo tikslas – pristatyti Okeanijos turistinius išteklius.

Uždavinys – apibudinti šios šalies turistine infrastruktura ir išteklius.Taip pat bus pateiktos ir aprašytos šalių lankymo vietos. Darbas bus iliustruotas.

Okeanijos atsiradimas, gamta ir žemės turtai, klimatas ir net galimas ateityje išnykimas, stebina ir stebins visą pasaulį. Tai žemynas, kurio kraštai o ne vidurys, lyg milžiniškas žiedas pirma iškilo iš jūros; jo centrinėje dalyje tikriausiai slūgso požeminė pusiau išgaravusi jūra; čia upės senka, nei ore, nei žemėje nėra pakankamai drėgmės, medžiai kasmet nusimeta žievę, ne lapus, dauguma medžių nedega, netgi akmenys ištirpsta nuo lietaus. Gyvūnai labai keisti. Keturkojai turi snapus, čia šokinėja kengūros, ir lapės skraido iš medžio į medį. Turbūt neapsiriksime jei šį žemyną pavadintume paradoksų žeme, griaunančia gamtos dėsnius.

Okeanija yra glaudžiai susijusi su Ramiuoju vandenynu. Jis didžiausias vandenynas Žemėje. Nuo kitų vandenynų jis skiriasi ne tik geografine padėtimi, dydžiu, bet ir salų gausa. Daugiausia jų vandenyno viduryje ir pietvakariuose. Ši jo dalis vadinama OkeanijaJos plotas 70 mln. kv. kilometrų. Vandenyno platybėje išsidėsčiusios apie 10 tūkst. salų ir salelių. Okeanija skirstoma į 3 dideles dalis: Melaneziją, Mikroneziją, Polineziją.

Okeanijos salos išsiskiria didele įvairove. Vienos kalvuotos, aukštos, vis nuolat dėka ugnikalnių augančios aukštyn, kitos plokščios – koralinės kilmės salos, vos iškilusios iš vandenyno. Yra ir labai didelių salų, kadaise atskilusiu nuo senųjų žemynų.

1. OKEANIJA Okeanija – grupė salų Ramiajame vandenyne. Siaurąja prasme Okeanija apima Polineziją įskaitant Naująją Zelandiją, Melaneziją ir Mikroneziją. Platesniąja prasme Australija taip pat priklauso Okeanijai. Retais atvejais Okeanijai priskiriamos Japonijos salos, Malajų salynas, Aleutų salos.Bendras salų plotas 1,26 mln. km², tačiau čia gyvena tik 7 mln. gyventojų.

1pav. Okeanijos žemėlapis

Šiltos Pacifiko vandenyno salos baltąjį žmogų visada domino. Menkai ši pasaulio dalis pažįstama dėl didelių atstumų. 68 milijonų kv. mylių Pacifiko vandenynas dengia trečdalį žemės rutulio. Šitame plote išbarstyta dešimtys tūkstančių salų, kurių dalis priskiriamos Azijos ar Amerikos kontinentams. Tačiau ne mažiau kaip 10,000 salų sudaro Okeaniją. Šitam geografiniam vienetui priklauso ir Australija, N. Zelandijos bei N. Gvinėjos salos, kurias atmetus Okeanijos plotas sumažėja iki 50,000 kv. mylių su apie 1.5 milijono žmonių. Nedidelės salos ir sudaro “romantiškąją” Okeanijos dalį.Salos išmėtytos grupėmis, daugiausia pietų vakarinėje vandenyno dalyj. Tik 4 grupės randasi šiaurinėj dalyj, iš kurių didžiausia yra Havajų grupė. Okeanijos gyventojai skirstomi į tris rasines grupes, kurių kiekviena skiriasi į dešimtis skirtingai kalbančių genčių. Didelėj N. Kaledonijos saloj kalbama 23 kalbom.

Polinezai yra plačiausiai pasiskleidę: nuo Havajų rytine vandenyno dalimi iki N. Zelandijos, nors turi tik apie tris ketvirčius milijono žmonių. Tai šviesios, bronzinės spalvos, juodais lygiais plaukais žmonės. Mi-kronezų yra apie ketvirtis milijono, gyvena į rytus nuo Filipinų ir skiriasi nuo polinezų didele geltonosios rasės priemaiša. Melanezai, apie 3.5 milijono, gyvena tarp Fidži ir N. Gvinėjos, stambūs, šokoladinės spalvos, garbanotais plaukais žmonės. Visi Okeanijos gyventojai yra malajų kilmės. Daugiausia ginčų buvo dėl polinezų, bet pagal kalbinius panašumus ir papročius nustatyta, kad ir ji…e atėjo iš Malajų. Tai priešinga Kon-Tiki ekspedicijos teigimams, nors tai parodė, kad tikriausiai vyko ryšys tarp Amerikos indėnų ir polinezų.Geležies rūdos salose nesant, Okeanija gyveno akmens amžių iki pat europiečių atėjimo. Polinezai kūrėsi salų pakraščiais ir priklausė nuo kokoso palmės ir žvejybos, ivicianezai augino šakniavaisius, jūrą nelabai mėgo, gyveno salų viduj. Šiltas ir drėgnas klimatas lengvino gyvenimą salose. Tačiau nebuvo beveik jokių gyvulių. Iš vietinių gyvulių, pvz. Fidžy yra tik viena žiurkių ir viena šikšnosparnių rūšys. Prileidžiama, kad toks mėsos trūkumas dalinai paaiškina kanibalizmą, kuris visoj Okeanijoj buvo praktikuojamas iki vėliausių laikų. Spėjama, kad Tahiti polinezai pasiekė 150 metų prieš Kristų, o Havajus 200 m. po Kr. Klimatas neleidžia išlaikyti bet kokį žmogaus kūrinį ilgesnį laiką, dėl to labai mažai kas randama iš senesnių laikų. Tačiau dekoruotose kaukolėse ir medžio drožiniuose išlikę raštai rodo meniškus Okeanijos gyventojų sugebėjimus. Primityviomis priemonėmis žmonės statė patvarius dvigubinio korpuso laivus ir atliko ilgas keliones.Europiečiai Okeaniją vėlai atrado, o susidomėjo dar vėliau. Tik XVIII a. pabaigoj anglų ir prancūzų geografams įsigeidus užbaigti Žemės rutulio žemėlapį, pradėjo čia lankytis tų kraštų laivynai.Žymiausias Okeanijos tyrinėtojas buvo kpt. J. Cook, lankęsis nu Zelandijos ir Australijos iki pat Havajų, kur vietinių buvo nužudytas 1779 metais.Okeanijos gyventojai lengvai priima vakarietišką civilizaciją naudojasi jos teikiamais patogumais, bet neatsisako ir savo tradicijų. Senos tradicijos gal daugiau eina iš negausios šviesuomenės ir bajorų (ratu) luomo, o ne iš liaudies. Tai būtų lyg priešinga lietuvybės išsilaikymui; nors atgimimas taip pat atėjo iš šviesuomenės, tačiau bajorija nutautėjo. Bendras gyvenimas, viešas reikalų sprendimas ir tradicijos auklėjo žmones, ir šiandien baltąjį stebina kaimiečio inteligencija ir mandagumas. Bet kokioj draugijoj jis bus santūrus, bet laisvas ir natūralus. Moterims yra įgimtas aprangoj. Aprangos skoningumu baltieji gracingumas ir pajautimas spalvų derinimui, kuris atsispindi dažnai atsilieka nuo vietinių vien dėl to, kad tropikuose “persistengia” apsinuoginti ir su-prastėti. Yra ir svarbesnių sričių, kur vietiniai pralenkia “civilizuotų” kraštų gyventojus. Kai parlamente vienas senatorius pasiūlė legalizuoti abortus kaip gimdymų kontrolės priemonę, kilo didžiausias pasipiktinimas ir pasipylė laiškai spaudoje. Visi nurodė, kad tai būtų žudymas. Įvairūs gimdymų kontrolės metodai yra stipriai propaguojami valstybės ir įvairių religinių grupių, ir gimimų skaičius jau yra kritęs iki 27.8 tūkstančiui gyventojų per metus. Normalus skaičius būtų 25 ir tikimasi tą pasiekti per ateinančius dvejus metus.Straipsnio autorius: VYTAUTAS P. ZUBAS Sukurta: Kretingos pranciškonai

2. POLINEZIJA Polinezija – salų grupė, priklausanti Okeanijai, Ramiojo vandenyno centre. Pavadinimą 1831 m. pasiūlė Jules Dumont d’Urville, jis reiškia „daug salų“.Salos daugiausiai yra vulkaninės ir koralinės kilmės. Visos jos išsidėsčiusios trikampyje tarp Havajų (šiaurėje), Naujosios Zelandijos (pietuose) ir Velykų salos (rytuose). Polinezijai priklauso šios šalys:• Amerikos Samoa (Rytų Samoa), • Kuko salos,• Havajai (JAV valstija),• Naujoji Zelandija,• Niujė (Niue),• Prancūzijos Polinezija,• Samoa,• Tokelau,• Tonga,• Tuvalu,• Velykų sala (Čilės priklausinys),• Volisas ir Futuna (Prancūzijos priklausinys),• Pitkerno salos;• taip pat dalis salų, priklausančių šioms šalims: o Fidžiui, 2pav. Polinezijao Mikronezijos Federacijai, o Naujajai Kaledonijai,o Papua Naujajai Gvinėjai,o Saliamono saloms,o Vanuatu,o Kiribačiui. … 2.1. Amerikos Samoa. Apija – miestas Okeanijoje, Samoa valstybės sostinė. 38800 gyventojų (2001). Išsidėsčiusi Upolu salos vakariniame krante, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tai vienintelis miestas šalyje, todėl yra ir pagrindinis uostas bei ekonominis centras. Pagrindinės eksporto prekės – kopra (džiovinta kokoso riešutų masė), bananai, kakava, kava. Netoli nuo Apijos – Faleolo vietovėje yra tarptautinis oro uostas. Apija valtimis susisiekia su Pago Pagu – Amerikos Samoa centru.Apijoje yra daug istorinių vietų, todėl tai yra pagrindinis turistų, aplankančių Samoa, taškas. Tačiau nors kai kurie gyventojai ir pragyvena iš turizmo, tačiau dauguma užsiima žemdirbyste (ypač grūdų auginimu). Prie miesto yra automobilių dalių gamykla. 1977 m. Apijoje įkurtas Pietinio Ramiojo vandenyno žemės ūkio mokyklos filialas, o 1988 m. įsteigtas Nacionalinis Samoa universitetas.

3 pav. Apijos ežeras 4 pav. Krioklys Apijoje

2.2. Kuko salos – Kuko salos garsėja natūralia aplinka ir paplūdimiais. Čia nėra daug turistų, nėra prabangių viešbučių, tačiau ypatingai populiarūs paplūdimio vasarnamiai.Salyną sudaro 15 mažų salų Ramiojo vandenyno pietuose. Apie 90 proc. vietinių gyventojų sudaro polineziečiai ir maoriai. Sostinė – Avarua, esanti Rarotongos saloje.Salos yra išsidėsčiusios pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, pusiaukelėje tarp Havajų ir Naujosios Zelandijos. Kuko salos yra skiriamos į dvi dalis – šiaurines ir pietines salas.Šiaurinėje dalyje yra vulkaninės kilmės, o pietinėje – koraliniai atolai. Klimatas tropinis, jūrinis. Salyne vyraujantys oro srautai palaiko pastovią drėgmę ir temperatūrą. Pats karščiausias metų mėnuo yra sausis, kai temperatūra salose laikosi ties 26 °C laipsnių padala. Pats šalčiausias – liepa, kai temperatūra nukrenta ties 24 °C laipsnių riba. Sezoniniai klimato pasikeitimai nežymūs dėl to, kad salos nėra daug iškilusios virš jūros lygio, per metus iškrenta nuo 600 iki 1100 mm kritulių.

5 pav. Kuko salų gyventojai 6 pav. Saulėlidis Kuko saloje

Tai ideali vieta praleisti medaus mėnesį Populiariausias užsiėmimas Kuko salose – banglentės ir nardymas;Išvystinos vandens parmogos

7 pav. Paplūdimio vasarnamiai

2.3. Havajai– 50-oji JAV valstija (nuo 1959 m. rugpjūčio 21 d.). Tai yra kelių salų grupė Ramiajame vandenyne, priklausanti Polinezijai; vulkaninės kilmės (susidarė išsiveržus ugnikalniams po vandeniu). Valstijos sostinė – Honolulu. Plotas – 28,3 tūkst. km²; 1,21 mln. gyventojų (2000).

Sakoma, jog Havajai yra pati romantiškiausia vieta pasaulyje- visi vaikšto susikibę už rankučių, visi laimingi; o bene populiariausias užrašas, visiems ir kiekvienam šaukiantis nuo marškinėlių, raktų pakabukų ir kitokių suvenyrų- „hang loose“ (t.y. atsipalaiduok) Havajuose visiškai atitinka tikrovę.„Atsipalaiduoti tiesiog įpareigoja aplinka: kur akys mato- žydinčios orchidėjos, ideali švara, havajietiška muzika, šokiai, nepriekaištingas, bet sykiu ir neįkyrus aptarnavimas bent sykiu ir neįkyrus aptarnavimas bent savaitei kitai visiškai pakeičia gyvenimą“,- Havajus prisimena Violeta Kleinienė, kelionių agentūros „AAA Wrislit“ Turizmo skyriaus direktorė. Nors, skaičiuoja ji, poilsiautojų iš Lietuvos čia nedaug, ir „dėl reikalingos JAV vizos, ir dėl ilgos kelionės“ Labiausiai Ramiojo vandenyno skalaujamą Havajų salyną mėgsta amerikiečiai ir japonai, europiečių čia kur kas mažiau.Havajų salyną sudaro 132 salos, didžioji jų dalis yra negyvenamos. Didesnės, labiau žinomos- aštuonios. Iš jų turistai dažniausiai renkasi Oahu salą, labiausiai urbanizuotą, taigi… ir geriausiai pritaikytą įnoringiausių poilsiautojų poreikiams. Kiek mažiau turistų suplūsta i didžiausią archipelago salą, Havajus, kai kurios iš salų yra privačios. Salyno gyventojai ilgą laiką vertėsi augindami cukrašvendres, vėliau „cukrinį verslą“ pakeitė ananasai, riešutai, kava. Juos havajiečiai eksportuoja ir dabar, tačiau neabejotinai didžiausią indėlį Havajų salų ekonomikoje palieka turizmo industrija: salyne, kur gyvena beveik 2mln. Havajiečių, kasmet apsilanko per 6 mln. turistų. Klimatas atostogoms Havajuose tinkamas ir žiemą, ir vasarą. Sakoma, jog čia labiau jaučiamas skirtumas tarp klimato kalnuotose vietovėse ir pajūryje nei tarp metų laikų. Daugiausia lietingų dienų pasitaiko spalį, tačiau jeigu ir lyja, tai trumpai.Paklausta, kodėl vertėtų rinktis Havajų salas, o ne, tarkim, Karibus, p. Kleinienė sutinka, jog jų klimatas, paplūdimiai labai panašūs, tačiau kultūrinio gyvenimo įvairove, pramogų gausa laimi Havajai, ypač jei kalbėsime apie Oahu salą, kur yra ir operos teatras, ir įspūdingas meno muziejus, sukaupęs vieną iš didžiausių meno kolekcijų JAV; čia išlikę ir vieninteliai Amerikos teritorijoje karališkieji rūmai „Iolani Palace“. Taigi, tikina p. Kleinienė, nemėgstantys vien drybsoti paplūdimyje Havajuose randa įvairiausios veiklos.Havajus kaip vestuvių ar medaus mėnesio šalį neretai renkasi jaunavedžiai. Skaičiuojama, jog dažniausiai vestuves salyne švenčia japonai. Dėl paprastos priežasties- vestuvių puotą Havajuose jiems surengti pigiau nei savo tėvynėje.Bene labiausiai Havajai, tiksliau didžiulės Ramiojo vandenyno bangos, traukia vandens sporto mėgėjus- rojus čia banglentininkams, burlentininkams, buriuotojams. Patys havajiečiai yra tiesiog „apsigimę“ banglentininkai. Norintiesiems išbandyti šias sporto rūšys, tačiau nestovėjusiems nei ant banglentės, nei ant burlentės, čia veikia mokyklos.Keliautojus į Havajus vilioja ir dar, regis, žmogaus nepaliesta gamta- ji ypač įspūdinga mažesnėse salelėse, nors ir Oahu galima rasti laukinių paplūdimių. Be jokios abejonės, žymiausias Havajų paplūdimys Vaikiki (Waikiki Beatch) driekiasi Oahu saloje, Honolulu.Šalia šio paplūdimio rikiuojasi ir patys geriausi viešbučiai, prabangių parduotuvių eilėApsistoti Havajuos galima įvairiausiose vietose – ir paprastučiame vasarnamyje, ir prabangiame viešbutyje.„Žinoma, tai nėra pigus kraštas, tačiau vertas tų pinigų.”- pasakojo p. Kleinienė.

8 pav. Honolulu 9 pav. Kauai salos pakrantė 10 pav. Kai gyvenvietė

2.4. Naujoji Zelandija – Naujoji Zelandija 2006 m. oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe. Jos gamta – tarsi mūsų planeta miniatiūroje, o kraštovaizdžių kilmė ir įvairovė leidžia pajusti geologinio laiko bėgsmą. Niekur kitur tokiame žemės lopinėlyje neįmanoma kartu pamatyti to, ką siūlo Naujoji Zelandija: dangų remiantys ir snaudžiantys ugnikalniai, karštosios versmės ir orą skrodžiantys fjordai ir sidabrinai kriokliai, slenkstėtos upės ir akį veriantys turkio spalvos ežerai, unikali augalija ir gyvūnija, vešlūs miškai ir jaukūs slėniai, balto smėlio paplūdimiai ir salelių labirintai, įdomūs miestai, žavūs kaimai ir saviti jų gyventojai. Tai – Naujoji Zelandija, kurios grožis puikiai atspindėtas P.Džeksono filme „Žiedų valdovas“.

Čia nėra viduramžius menančių pilių ar didingų bažnyčių, kažkada gyvavusių ir žlugusių civilizacijos pėdsakų, tačiau visa šalis – tikras gamtos stebuklas. Naujosios Zelandijos miestai nedideli. Didžiausias – Oklendas, esantis tarp Tasmano jūros ir Ramiojo vandenyno. Tai miestas, turintis didžiausią pasaulyje pramoginių laivų uostą. Čia kasmet prasideda garsioji regata “American Cup”, kurioje vietinė rinktinė “Team New Zealand” keletą metų buvo nugalėtoja. Visi miestai ir miesteliai nepaprastai švarūs ir jaukūs, išsidėstę kalnų papėdėse, ežerų pakrantėse, apjuosti kalnų ir vulkanų. Atrodo, kad visas Naujosios Zelandijos gyvenimas plaka vulkanų ritmu.Stebino turizmui sutvarkyta infrastruktūra – visur tvarkingi keliukai, laipteliai, t…ilteliai, nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. O švara, švara! Net kalno viršūnėje įrengtas biologinis tualetas – švarut švarutėlis. Niekur nei šiukšlelės, nei šukelės. Ši kelionė, į kurią leidomės su kelionių agentūra “Grūda”, – mėgstantiesiems aktyvų poilsį, norintiesiems išbandyti savo jėgas keliaujant stačiais kalnų takais, neabejingiesiems gamtos stebuklams ir istorijai, ypač kai šią istoriją pasakoja geografas Rytas Šalna. O svarbiausia kelionėje – sutikti žmonės, prisilietimas prie mums mažai pažįstamo maorių pasaulio. Nors mums gerai žinomas žodis katamaranas atėjo kaip tik iš ten – katu maran reiškia du medžiai. Ir kaip dainuoja maoriai vienoje savo dainoje, “jei jūs paklausite, kas yra didingiausio pasaulyje, aš atsakysiu – tai žmonės, tai žmonės, tai žmonės”. Šaltinis: www.kaunodiena.ltAutorius: Leonarda Šarakauskienė

11 pav. Geizerio išsiveržimas 12 pav. Kempbelo kalnai 13 pav. Aoraki

2.5. PRANCŪZIJOS POLINEZIJA . Paminėjus Prancūzijos Polineziją įsivaizduojama turkio spalvos lagūna, įrėminta kokosų palmių žalumos, rojaus peizažų spalvos ir saldus tropikų gėlių kvapas. Tai ne šiaip egzotika – tai svajonė. Ko gero, nėra žemėje romantiškesnės vietos, kaip Prancūzijos Polinezija, kurią vietiniai gyventojai vadina „Taitis ir jo salos“.Prancūzijos Polinezija yra pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir susideda iš 118 salų, iš kurių pačios įžymiausios yra Taitis, Bora-Bora, Murea, Raiatea ir Huahine. Taitį, pačią didžiausią iš jų, dažnai vadina „meilės sala“ ir, panašu, kad taip ir yra. Čia tarsi viskas sukurta meilei ir mėgavimuisi gyvenimu: skęstančios debesyse kalnų viršūnės, pasidengę tropiniais miškais ir paparčiais slėniai, kriokliai, padengtos žaluma uolos ir nuberti nematytomis gėlėmis laukai.Prancūzijos Polinezijos salos – tai tarsi kitas pasaulis: stebuklingas, pripildytas nuostabių aromatų ir ryškių spalvų. Tai vieta, kur laimės pojūtis ir puiki nuotaika jūsų nepaliks viso poilsio metu. Tai pasaulis, kur Jūs rasite harmoniją ir išgyvensite ramybę ir džiaugsmą. Tai pasaulis, kur išsipildo pačios drąsiausios svajonės ir vyksta stebuklaiSalų klimatas – tropinis. Vidutinė oro temperatūra per metus yra 27 laipsniai. Vandens temperatūra – 26 laipsniai. Saulė pakankamai karšta, tačiau nuo Ramiojo vandenyno nuolat pučiantis gaivus vėjas gerokai sušvelnina jos svilinančių spindulių efektą.Pietinių jūrų magija slypi Polinezijos salų pavadinimuose. Taičio sala – Ramiojo vandenyno karalienė, Murea – gėlių ir svajonių sala, Bora Bora – pati gražiausia sala pasaulyje, Huahine – senovinių Polinezijos šventyklų griuvėsių sala, Raiatea sala – polineziečių civilizacijos lopšys ir, pasak legendos, dievų gimimo vieta, Hiva Oa – sala, kurioje sėmėsi įkvėpimo Polis Gogenas. Kiekviena sala turi savo nepakartojamo žavesio, bet, kurią jūs bepasirinktumėte poilsiui, visose jūsų laukia paplūdimiai ir šilta švelni jūra. 14 pav. Hiva OaKalbama, kad serfingas gimė Prancūzijos Polinezijos salose. Tai polineziečių gyvenimas, religija, siela ir meilė. Visi – vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo amžiaus – randa laiko tam, kad pasimėgautų čiuožinėjimu ant bangų, o vaikai mokosi čiuožti ant lentos vos ne nuo vystyklų.Nardymo mėgėjai deramai įvertins koralų sodus ir vietinio povandeninio pasaulio floros bei faunos įvairovę. Mirguliuojantys melsvai-žalsvų atspalvių krištoliniai vandenys, stulbinantys povandeniniai peizažai, nepakartojama jūros srovių žaismė, nepavojingi rykliai ir daugybė delfinų traukia į Prancūzijos Polineziją geriausius pasaulio nardytojus. Apsaugotos lagūnos ir atviras vandenynas teikia visus įmanomus vandens malonumus.Prancūzijos Polineziją keliautojai renkasi dėl stilingos kurortinės aplinkos, nardymo tropinių vandenų pasaulyje, gurmaniškos prancūzų ir polinezijiečių virtuvės ir, kas be ko, norėdami pajausti prancūzišką šarmą polinezijietiškame žavesyje.

Daugiau nei 200 metų Tahitis europiečiams yra tropikų rojus. Tai pati didžiausia, labiausiai žinoma ir istoriškai įdomiausia sala, …kurios vaizdai kiekvieno žmogaus mintyse tapatinami su svajonių kelione…

Prancūzijos Polinezija turi gerai išvystytą ekonomiką, tačiau ši yra priklausoma nuo Prancūzijos. Ekonomika labiausiai išvystyta didžiosiose salose (Taityje, Bora Boroje). Svarbiausia ūkio šaka – turizmas. Salose auginami kokosai, vanilė, vaisiai, daržovės. Medienos apdirbimas, kobalto gavyba. Žvejyba. Salos taip pat garsėja juodaisiais Taičio perlais.

16 pav. Taityja15 pav. Tahitis

2.6. Tokelau – atogrąžų salynas Ramiojo vandenyno pietuose, sudarytas iš 3 koralinių atolų – Atafu, Nukunonu, Fakaofo. Priklauso Naujajai Zelandijai. Kartais salos taip pat vadinamos Juniono vardu, kurį saloms suteikė kolonizatoriai (tai buvo oficialus salų vardas 1777-1948 metais).

Tokelau sudaro trys salelės pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, maždaug pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Havajų. Salos yra Ramiojo vandenyno taifūnų juostoje, todėl uraganai yra ne kartą nusiaubę salas ir jose esančius pastatus. Bažnyčia, susirinkimo namas ir mokykla yra pagrindinės vietos, kur bėgama cunamio atveju. Tokelau atolai kyšo virš vandens vos 5 metrus, todėl pagal pesimistinę 1989 m. prognozę, dėl globalaus atšilimo salos bus visiškai apsemtos XXI amžiuje.Visos trys salelės yra koraliniai atolai, esantys maždaug tarp 8° ir 10° pietų platumos bei 171° ir 173° vakarų ilgumos:• Atafu (anksčiau – Jorko hercogo atolas),• Fakaofas (Fakaofo, anksčiau – Baudičiaus (Bowditch) atolas),• Nukunonu (anksčiau – Klarenso hercogo atolas).Bendras salelių plotas – 10,8 km. Dar viena – Sveinso (Swains) salelė – geografiškai irgi priklauso Tokelau, tačiau politiškai jis priskirta Amerikos Samoa teritorijai nuo 1935 m. 17 pav. Fakaofo atolas

Tokelau yra labai neturtinga šalis, kurios metinės pajamos siekia 0,5 mln., o išlaidos – net 2,8 mln. JAV dolerių. Šį skirtumą padengia Naujoji Zelandija ir kita parama iš užsienio. Eksportas sudaro apie 0,1 mln. JAV dolerių (pašto ženklai, kopra, rankdarbiai), importas – 0,3 mln. (maistas, statybinės medžiagos ir degalai). Pagrindinė prekyba vyksta su Naująja Zelandija.Vietinė pramonė: kopros gamyba, medžio apdirbimas, pašto ženklai, monetos, žvejyba (ypač gausu tuno). Žemės ūkis: auginami kokoso riešutai, kopra, duonmedžiai, bananai ir papajos, auginamos kiaulės, ožkos ir naminiai paukščiai.Tokelau trijuose kaimuose gyvena apie 1400 polineziečių (2004 liepa). Kalbama Tokelau bei anglų kalbomis. Salų izoliacija ir išteklių stygius labai riboja ekonominę plėtrą, o žemės ūkis yra tik kaip pragyvenimo šaltinis. Išteklių stoka ir gana nemažas gyventojų tankumas sąlygoja emigraciją į Naująją Zelandiją, todėl gyventojų mažėja maždaug po 0,9 proc. per metus.Atafu salos gyventojai priklauso Samoa kongregacinei krikščionių bažnyčiai, Nukunonu – Romos katalikai, o Fakaofe gyvena abiejų tikybų sekėjai (kongregatų 70 proc., katalikų 28 proc., kitų 2 proc.).

Tokelau turi atskirą šalies kodą internete ir domenų vardai yra išduodami nemokamai. Nuo 2003 m. Fakaofo saloje yra didelio greičio internetas, ir ši paslauga yra teikiama nemokamai, kadangi ją finansuoja Tokelau fondas.Salose nėra automobilių, televizijos, kalėjimų, jūrų uostų ir oro uostų. Išvykti iš salų galima tik kas antrą savaitę laivu, ir kelionė trunka tris dienas.

18 pav. Tokelau

2.7. Tongos Karalystė (Tonga) – tai salų valstybė Ramiajame vandenyne, pietų pusrutulyje, tarp Samoa ir Fidžio. Tonga – vienintelė Okeanijos valstybė, faktiškai niekada nepraradusi savo nepriklausomybės. Tonga – konstitucinė monarchija.Geografiškai Tonga sudaryta iš 169 salų (iš kurių 36 yra negyvenamos), kurios administraciškai skirstomos į tris grupes:• Ha’apai• Tongatapu• Vava’uSalų kilmė dvejopa – vienos vulkaninės, kitos – koralinės.Klimatas – subtropinis. Karštasis periodas trunka gruodžio – balandžio mėn. (temperatūra pakyla virš 32oC), likusiu metų laiku temperatūra iki 27oC. Kritulių: 170-300 mm per metus….Tongos ekonomikai būdingas didelis nemonetarinis sektorius ir didelė priklausomybė nuo pinigų pervedimų iš emigravusių šalies gyventojų, dažniausiai iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV. Monetarinis sektorius daugiausia priklauso karališkajai šeimai ir didikams. Tai ypač pasireiškia telekomunikacijų ir palydovinio ryšio paslaugose. Smulkiame versle dominuoja imigrantai iš Kinijos, kurie čia atvyko pagal pinigai už pasą schemą, kuri pasibaigė 1998.Gamybos pramonė susideda iš amatų ir keletos kitų labai smulkių pramonės šakų. Jie visi įneša tik 3% BVP. Verslas taip pat nelabai pastebimas, jame dominuoja tos pačios didelės kompanijos kaip ir visame Pietų Ramiojo vandenyno regione. 1974 rugsėjį atidarė pirmas komercinis bankas – Tongos bankas.Žemės ūkis remiasi plantacijos ir vietinėmis kultūromis. Pagrindiniai auginami augalai yra kokosai, vanilė ir bananai. Kokosų branduolių džiovinimas (kopra) ir pačių kokosų džiovinimas yra vienintelė žymesnė pramonės šaka. Pagrindiniai gyvuliai yra kiaulės, taip pat auginami naminiai paukščiai. Arkliai paprastai laikomi atrankai. Daugumos galvijų skaičius yra didinimas, todėl jautienos importas mažėja.Tongos vystymo plane pabrėžiamas privataus sektoriaus didinimas, žemdirbystės produktyvumo didinimas, moliūgų ir vanilės pramonės atgaivinimas, turizmo skatinimas ir salų komunikacijų ir susisiekimo gerinimas. Esminis progresas pasiektas, tačiau dar liko daug darbo. Vystomas nedidelis statybos sektorius iš pinigų, kurie ateina iš užsienyje gyvenančių tongiečių. Kopros pramonė kamuojama jau ilgai krintančių jos kainų visame pasaulyje.Buvo mėginama praplėsti pramonės šakų asortimentą. Viena iš vilčių yra žvejyba, bandymai parodė, kad yra nemažai pelamidžių, praplaukiančių pro Tongos vandenis. Kita sritis – miškų eksplotavimas, kurie užima 35% teritorijos, tačiau šis skaičius mažėja.Turizmas yra gana neišvystytas, tačiau vyriausybė suvokia, kad ši šaka gali suvaidinti pagrindinį vaidmenį vystant ekonomiką. Dėl šios priežasties yra dedamos pastangos ją skatinti. Kruiziniai laivai dažnai sustoja ties Nuku’alofa ir Vava’u.2005 šalis tapo Pasaulinės prekybos organizacijos nare.Savo kelionių metu Džeimsas Kukas 1773 ar 1777 padovanojo Tongos karaliui vėžlį (biol. Astrochelys radiata, saloje vadinamas Tu’i Malila), kuris išgyveno iki 1965 – jis užfiksuotas Gineso rekordų knygoje kaip seniausias gyvūnas pasaulyje (išgyveno 188 ar 192 metus).

19 pav. Tongos žemėlapis 20 pav. Vava’u salos

2.8. Velykų salą – Ir kodėl ji vadinama Velykų sala? Velykų sala (polinezietiškai – Rapa Nui, ispaniškai – Isla de Pascua) – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei.

Administracinis centras – Hanga Roa. Salos plotas – 163,6 km², gyventojų – 3 791. Artimiausia gyvenama sala – už 2000 km vakaruose esantis Pitkernas. Klimatas saloje subtropinis, derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.Salos forma panaši į trikampį , ši sala vadinama „Velykų“ todėl, kad 1722 metų rytą ją “atrado” tyrinėtojas Jacobas Roggeveenas. Kita versija – pirmasis Velykų salos „atradėjas“ ispanų jūrininkas Chuanas Fernandesas, kuris salą aplankė dar 1578 metais. Bijodamas konkurentų, jis nuslėpė savo atradimą. Po kelerių metų kapitonas netikėtai mirė, nusinešdamas savo paslaptį. Todėl neaišku, ar jo atrastoji sala išties buvo ta, kurią šiandien vadiname Velykų sala. J. Roggeveeno įgulai sala pasirodė nelabai panaši į kitas Ramiojo vandenyno salas – čia vyravo tik „plikuma“ ir žolė. Saltiktoje apa tik 47 rūšys augalų. Fauna dar skurdesnė – tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Ne taip seniai saloje buvo atlikti kasinėjimai. Mokslininkų tyrinėjimai nežinomą salos gyvenimo pusę. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš… 30 000 metų iki atvykstant pirmiesiems žmonėms sala visai nebuvo plika.

21. pav. Krateris Velykų saloje.Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pomiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Palmė vedė valgomus vaisius, iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

22 pav. Moai. statulos Velykų saloje.Vsiems atvykėliams be kitų grožybių yra pristatoma Velykų salos „įžymybė“, neatskiriamas Velykų salos įvaizdis, tai Moai. Milžiniškos statulos, iškaltos iš ugnikalnio uolienos. Statulų svoris apie 20 tonų, aukštis daugiau nei 6 metrai.. Kaip ir kodėl Moai čia atsirado – tebelieka paslaptis.

23 pav. Moai. statulos Velykų saloje.Manoma, kad dar penktame amžiuje, atvykę į šią salą Polinezijos ar Pietų Amerikos kilmes gyventojai pradėjo statyti šias milžiniškas statulas pačių savęs ar jų protėvių garbinimui. Kituose šaltiniuose teigiama, jog moajai buvo ir antkapiniai paminklai kuriuose pavaizduoti ne dievai, o žyniai ir vadai. Tai paaiškėjo tuomet, kai 1960 metais pietinę salos dalį nusiaubė cunamis. Vandenynas nuplovė kai kurias statulų platformas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Orongo ugnikalnio viršukalnė – dar viena Velykų salos paslaptis. Įsiterpę tarp stačios kraterio sienos ir dar statesnių uolų, besibaigiančių vandenyne 400 metrų žemiau, iš akmeninių plokštelių sukrauti namai kažkada buvo svarbiausia šios salos ceremonijų vieta 18-19 amžiuje. Nežinoma, kiek šios ceremonijos trukdavo ar kada vykdavo, bet “Paukšžmogio” kulto pasekėjai bent kartą per metus susirinkdavo į Orongo viršūnę aukoti ir garbinti dievų. Svarbiausia ceremonijos dalis buvo specialios rungtynės. Tikslas: nuplaukti ir surasti pirmąjį paukščio kiaušinį netoliese iš vandens kyšančių salelių uolose. Pirmasis suradęs, arba jo šeimininkas, užsitarnaudavo “Paukšžmogio” vardą ir tuo nešančią garbę kitiems metams.Velykų salą gaubia daugybė legendų ir mitų. Įdomu išsamiau pastudijuoti krašto istoriją: pirmuosius gyventojus, salos gamtos kaitą, politines peripetijas, susijusias su Čilės „globa“… Pagaliau išgirsti pasakojimus apie netoli salos esančią povandeninę ateivių bazę, kurioje pakeliui į kitus Žemės taškus sustoja kitų planetų skraidymo aparatai. Tačiau tai jau tikrojo keliautojo įspūdžiai, kurių jis pasisems atvykęs į šią mistinę salą.

24 pav. Ramusis vandenynasKokių atradimų ir patyrimų galima tikėtis atlikti Velykų saloje? Dauguma keliautojų teigia, jog jei tikitės didelių pramogų – Velykų sala ne jums. Šioje čiabuvių vadinamoje „pasaulio bamboje“ (Te Pito O Te) iš tiesų turėtumėte tiesiog gerai jaustis. Čia nereikia niekur skubėti, tiesiog reikėtų mėgautis gamtos ir žmonių sukurtu grožiu… Pamedituoti ir pasigrožėti gamtovaizdžiu. O kai tai pradės nusibosti, galite pėsčiomis apeiti ar dviračiu apvažiuoti visą salą, išsimaudyti vandenyne, pasivolioti šiltame smėliuke.

25 pav. Velykų sala.Žinoma, neparagauti iš vynuogių odelių ir kauliukų pagamintos degtinės piskos – negalite. Po jos, puikiai atgaivins šviežių ananasų sultys…Mokslininkai teigia, jog šis žemės lopinėlis dėl savo geografinės padėties turėjo būti tikras rojus… Gal toks ir liko?Inga Minelgaitė, www.DELFI.lt2008 kovo mėn. 21 d. 18:56

2.9. Fidžis – Fidžio Salų Respublika (Fidžis) – valstybė Ramiajame vandenyne, Fidžio salose.

26 pav. Fidžio vėliava

Fidžis suskirstytas į tris regionus, vadinamus sektoriais:• Centro-rytų sektorius,• Šiaurės sektorius,• Vakarų sektorius.Rotumos sala, kuri yra šiaurėje nuo pagrindinio salyno, turi dalinę vidinę autonomiją.Fidžio salyną sudaro 322 salos, iš kurių tik 1/3 apgyvendintos. Viti Levu ir Vanua Levu – pagrindinės salos. Viti Levu saloje yr…a ir Fidžio sostinė Suva, kurioje gyvena šalies 3/4 gyventojų. Salos kalnuotos su viršūnėmis iki 1200 metrų, apaugusios tropiniais miškais. Salose tai pat yra ir kiti salyno miestai, tokie kaip Labasa, Lautoka, Nadis (Nadi) ir Savusavu. Aukščiausia vieta – Tomanavinivio (Tomanavinivi) kalnas Viti Levu saloje (1323 m). Mažosios salos daugiausia yra koralinės kilmės, žemos. Yra atolų, daugumos salų pakrantėse – koralų rifai.Fidžio ekonomika viena iš labiausiai išsivysčiusių tarp Ramiojo vandenyno salų. Fidžyje gausu miškų, mineralų ir žuvininkystės išteklių. Cukraus eksportas ir gerai išvystyta turizmo pramonė, salas kasmet aplanko apie 500 000 turistų (pagrindinis užsienio valiutos šaltinis). Cukraus perdirbimo pramonė sudaro trečdalį šalies pramonės. Šalies ilgalaikės problemos – žemas investicijų lygis ir nuosavybės teisės neužtikrinamumas. Neigiamą įtaka ekonomikai daro politinis nestabilumas Fidžyje, 2000 metais jos augimas sumažėjo 2,8%, o 2001 metais pakilo tik 1%. Tačiau turizmo sektorius greitai atsigavo ir jau 2002 metais pasiekė lygį, kuris buvo iki perversmo. Fidžio biudžeto deficitas 2002 metais sudarė 6%. Vyriausybės sugebėjimas valdyti biudžetą priklauso nuo šalies grižimo prie politinio stabilumo ir investuotojų pasitikėjimo.Vienintelis pagrindinis dangoraižis visame Fidžyje – 14 aukštų Nacionalinių atsargų banko pastatas Suvoje.

27 pav. Fidžio žemėlapis

3. Melanezija – geografinis regionas Ramiajame vandenyne, Okeanijos dalis. Pavadinimą pasiūlė Žiulis Diumonas Diurvilis (Jules Dumont d’Urville) 1832 metais. Graikiškai mela – ‘juodas’, nesos – ‘sala’. Nuo kitų Okeanijos gyventojų skiriasi tamsia oda. Melanezijai priskiriamos šios valstybės ir teritorijos:• Fidžis• Molukų salos• Naujoji Kaledonija• Papua Naujoji Gvinėja• Saliamono salos• Toreso sąsiaurio salos• VanuatuDalinai priskiriamos valstybės ir teritorijos:• Flores• Nauru• Timoras• Sumba• Tonga

28 pav. Melanzijos žemėlapis

3.1. Naujoji KaledonijaSostinė : Numėja. Klimatas : Tropinis. Krituliai sezoniniai, paprastai ateinantys kartu su pasatų vėjais iš rytų. Lankytinos vietos : • Kurewikawa akmeninis baseinas (Mare sala);• Misionierių bažnyčia;• Mali paplūdimys;• Ile des pins (Centrinė šalies dalis);• Lifou – didžiausia sala;• Hienghene – kriokliai, urvai, koraliniai rifai.Naujoji Kaledonija (pranc. Nouvelle-Calédonie) – salų grupė pietvakarių Ramiajame vandenyne, Prancūzijos užjūrio teritorija. Ji susideda iš pagrindinės salos (Grande Terre) ir grupės mažesnių salų, įskaitant Ištikimybės (Luajotė) salas. Salos užima apie 18 575 km², gyventojų – virš 230 000. Sostinė ir didžiausias miestas Numėja. Pagrindinė valiuta yra CFP frankas.Naujoji Kaledonija nuspręs, ar tapti nepriklausoma valstybe, ar likti Prancūzijos dalimi referendumu po 2014 metų.29 pav. Naujoji Kaledonija.

3.2. Papua Naujoji Gvinėja – yra trečioji pagal dydį pasaulyje sala-valstybė po Indonezijos ir Madagaskaro. Ji yra Ramiajame vandenyne, rytinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje. Sostinė – Port Morsbis. Saloje gyvena beveik tūkstantis tautų, daugiausiai labai nedidelių, joje yra ketvirtadalis visų pasaulio kalbų.

Kadangi Naujoji Gvinėja gana neseniai buvo atskirta nuo Australijos žemyno, jos augalija ir gyvūnija yra artima australiškajai. Saloje yra daugiausia atogrąžų miškai, kuriuose auga apie 11 000 augalų rūšių, gyvena 600 unikalių paukščių rūšių (įskaitant rojaus paukštį, esantį Papua Naujosios Gvinėjos vėliavoje), 400 rūšių roplių, 455 drugelių rūšys, daug įvairių žinduolių (ir sterblinių – medžių kengū…rų, ilgasnapių echidnų ir kt.). Saloje jau 40-45 tūkst. metų gyvena melaneziečių kilmės gentys, kalbančios labai įvairiomis kalbomis.30 pav. Naujojos Gvinėjos vėliava 31 pav. Herbas

Sala politiškai yra padalinta tarp dviejų valstybių (per 141-ąjį rytų meridianą) – vakarinė dalis priklauso Indonezijai, o rytinė – Papua Naujajai Gvinėjai. Indonezija labai sparčiai kerta tropinius miškus Naujojoje Gvinėjoje, šitaip sukeldama pavojų, kad išnyks daug unikalių augalų ir gyvūnų rūšių; be to, per Indonezijos nepriklausomybės laikus vykdoma agresyvi rasistinė politika prieš vietinius papuasus, siekiant juos išstumti ir išnaikinti.

32 pav. Naujoji Gvinėja

3.3. Saliamono Salos – valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje, į rytus nuo Naujosios Gvinėjos. Apima Saliamono salyno pietrytinę dalį, Santa Kruso salas ir keletą kitų salų. Saliamono saloms priklauso apie tūkstantis salų, kurios drauge užima 28 450 kvadratinių kilometrų plotą. Sostinė yra Honiara Gvadalkanalo saloje.Manoma, kad papuasų kalbomis kalbantys žmonės salose apsigyveno 30 000 m. pr. m. e. Austronezinėmis kalbomis kalbantys gyventojai pasirodė apie 4 000 m. pr. m. e. ir atnešė tokius kultūrinius elementus kaip autrigerinė kanoja.Saliamono Salos – valstybė Ramiajame vandenyno salose. Salas skalauja Saliamono ir Koralų jūros bei Ramusis vandenynas. Saliamono salų plotas apie 28 450 km² (vienas iš didžiausių Okeanijoje). Šalis ribojasi su 6 valstybėmis: Australija, Fidžiu, Kiribačiu, Papua Naująja Gvinėja, Tuvalu ir Vanuatu.Salos priklauso Melanezijos salų grupei. Didžiausia sala – Gvadalkanalas (Guadalcanal), jos plotas apie 6500 km². Saliamono Salos aukštai pakilusios virš jūros lygio, tai rodo salų aukščiausias taškas – Makarakomburu kalnas (2447 m). Sostinė Honiara (49 100 gyv., 1999 m.). Kiti didesni miestai: Aola Bėjus, Noro, Lofungas, Jandina.Apie 80% Saliamono salų gyventojų pragyvena iš žemės ūkio. Auginami galvijai, kiaulės. Saliamono Salos eksportuoja koprą, medieną, žuvį. Pagrindiniai pelno šaltiniai yra kakava, prieskoniai, palmių aliejus. Salos yra turtingos švinu, cinku, nikeliu, auksu, bet jų neeksploatuoja. Turizmas, ypač nardymas, yra svarbus Saliamono salų ekonomikai.Saliamono Salos yra dalis Ramiojo vandenyno vulkaninio žiedo, kur vulkaninis aktyvumas didelis ir kur gana dažni žemės drebėjimai. 33 pav. Saliamono sala

Į Saliamono Salas atvyksta daug nardymo entuziastų iš užsienio. Daugelis namų šiose kalnuotose salose pastatyti iš medienos ir bambukų, o kaimų gyventojai daugiausia verčiasi žvejyba ir miško medžiagos ruošimu. 34 pav.Ramusis vandenynas

35 pav. Saliamono jūra

3.4. Vanuatu – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje. Maždaug 1750 km į rytus nuo Australijos, 500 km į šiaurės rytus nuo Naujosios Kaledonijos, į vakarus nuo Fidžio ir į pietus nuo Saliamono salų.Vanuatu sudaro 6 provincijos: Malampa, Penama, Sanma, Shefa, Tafea, Torba.Vanuatu teritorijoje yra 83 salos, (dėl dviejų salų – Matthew ir Hunter – ginčai su N. Kaledonija). Salos vulkaninės kilmės, kalnuotos. Klimatas – tropinis ir subtropinis. Didžiausi miestai yra sostinė Port Vila (Efate saloje) ir Liuganvilis (Espiritu Santo saloje). Aukščiausias taškas – Tabwemasana k. (1877 m). Žemės ūkyje dirba 65 proc. gyventojų. Kitos šakos – žvejyba, ofšorinių kompanijų veikla, turizmas (apie 50 000 turistų per metus). Praktiškai nėra mineralinių išteklių. Šalies ekonomikai kenkia stichinės nelaimės.

36 pav. Provincijos 37 pav. Vanuatu žemėlapis

4. Mikronezija – Ramiojo vandenyno regionas. Viena iš Okeanijos sudėtinių dalių (dar yra Melanezija bei Polinezija). Pavadinimas kilo iš graikų k: micro – mažas ir nesi – sala (pavadinimą 1831 metais pasiūlė Žiulis Diumontas Diurvillis, Jules Dumont d’Urville). Vakaruose yra Filipinai, pietvakariuose – Indonezija, pietuose – Papua Naujoji Gvinėja bei Melanezija, …pietryčiuose ir rytuose – Polinezija.Mikronezijos regionui priklauso šimtai salų Ramiajame vandenyne, kurios politiškai skirstomos į septynias teritorijas:• Mikronezijos Federacines Valstijas• Maršalo salų Respubliką• Palau Respubliką• Šiaurės Marianų salų Sandraugą• Nauraus Respubliką• Kiribačio Respubliką ir• Guamo Teritoriją

41 pav. Mikronezija

42 pav. Mikronezija

4.1. Mikronezijos Federacinės Valstijos- salų valstybė Ramiajame vandenyne, sutrumpintai vadinama Mikronezija ar Mikronezijos Federacija. Pietuose yra Papua Naujoji Gvinėja, vakaruose – Palau bei Filipinai, šiaurėje – Šiaurės Marianų salos. Šalis yra laisvoje asocijacijoje su JAV. Žmonės apsigyveno maždaug prieš 4000 metų – didesnis centralizuotas darinys buvo Japo salose.Maždaug 500-1500 m. Ponapėje buvo centralizuota 25 000 gyventojų valstybė, (Saudeleur dinastija). Apie tai liudija Nan Madolio (dirbtinių salų ir kanalų miesto) liekanos, vadinamos Okeanijos Venecija.Iš europiečių pirmieji salas pasiekė portugalai, ispanai (Karolinų salos). Salos priklausė Ispanijai, Vokietijai, Japonijai, JAV.Dauguma priklauso Karolinų saloms. Mikronezijos Federacinės Valstijos yra Ramiajame vandenyne. Plotas apie 720 kv. kilometrų. Jūrų sienomis ribojasi su Palau, Maršalo salomis, Kiribačiu, Nauru, Papua Naujaja Gvinėja, Guamu ir Šiaurės Marianais. Koralinės kilmės salos, kurių yra apie virš 600. Aukščiausias šalies taškas – Ngihneni (782 m). Mikronezijos Federacinių valstijų ekonomika priklauso nuo gyvulininkystės, bei žuvininkystės. Salos turi tik keletą mineralų, kuriuos derėtų eksploatuoti neskaitant didelio kiekio fosfatų. Turizmas dėl nuošalios vietos ir riboto oro transporto trukdo turizmo vystymuisi. Salos izoliuotumas ir prastai išvystyta infrastruktūra lieka pagrindiniai veiksniai ilgalaikiui ekonomikos augimui. Pagrindiniai verslai Mikronezijos Federacinėse valstijose yra turizmas, statybos, žuvies apdirbimas, specializuotas vandens gyvių ir augalų veisimas, įvairūs dirbiniai iš kriauklių, medžio ir perlų. Mikronezijos Federacinėse Valstijose yra auginamos šios agrikultūros: juodieji pipirai, tropiniai vaisiai bei daržovės, manijokai, saldžiosios bulvės. Auginamos kiaulės, bei vištos. Eksportuojama žuvis, drabužiai, bananai, juodieji pipirai. Importuojami maisto produktai, mechanizmai, alkoholiniai gėrimai.

4.2. Palau sala

Tai viena iš 343 atogrąžų klimato salų 702 kvadratinių kilometrų plote Ramiajame vandenyne. Smaragdo spalvos vandens temperatūra ištisus metus — 27 laipsniai šilumos. Nepaprastas matomumas, vietomis — net iki 60 metrų. Prie pat nosies šmirinėja pulkai migruojančių žuvų, nes ties Palau susikerta trijų vandenynų srovės. Tiršta mantų, baltųjų rifinių ryklių, milžiniškų moliuskų.

Viena iš pagrindinių pramogų — nardyti kristalinių uolų tuneliais, landžioti po olas, jomis nuplaukti į mažus ežerėlius salos viduryje. Pati egzotiškiausia ir mokslininkų labiausiai vertinama yra pietinė salos dalis, kur auga apie 200 rūšių koralų.

Palau išgarsino „National Geographic“ filmas „Medūza“: žiūrovai mažučiame salos ežere išvydo milijonus žmogui nepavojingų medūzų, kurios prieš saulę keičia spalvas, todėl sūriavandenio ežero paviršius primena permatomą spalvotą dangą.

Patikimi nardymo centrai, vietiniai puikiai kalba angliškai. 44 pav.

43 pav. Medūzai

Palau – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Sostinė – Melekeokas. Ši šalis yra viena iš jauniausių ir viena iš mažiausių pasaulio valstybių.Šalis tik 1994 m. tapo visiškai nepriklausoma. Seniau Palau buvo JAV ir Jungtinių tautų priežiūroje.Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vokietijos kolonija. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų Lygos mandatą valdyti salas gavo Japonija. Po Antrojo pasaulinio karo su JT mandatu salas valdė JAV. Nuo nepriklausomyb…ės atgavimo Palau užmezgė ryšius su daugybę pasaulio šalių. Šalis 1994 m. gruodžio 15 d. buvo priimta į Jungtines Tautas.Priklausomai nuo to, kokio dydžio salos skaičiuojamos Palau yra tarp 250 ir 350 salų, kurių didžiausia yra Babelthuapas (409 km²).

Svarbiausias ekonomikos sektorius – turizmas, žemės ūkis ir žvejyba. Šalis susilaukia daug turistų, mėgstančių nardymą.

Sostinė Melekeokas, didžiausias miestas Kororas. Melekeokas (palau k. Melekeok) – Palau sostinė. Miestas įsikūręs Babeltuapo salos rytinėje pakrantėje, prie didžiausio Mikronezijos salyno ežero – Ngardoko (493 ha). Sudaro Melekeoko valstiją. Plotas 11 km². Valstijoje gyvena 391 gyventojas.

44 pav. Ngardoko ežeras Melekeoko valstijoje

4.3. Maršalo salų respublika– salų valstybė Ramiajame vandenyne, Mikronezijoje. Salyną 1529 m. atrado A.Saavedra (Ispanija), 1788 m. salas tyrė Dž.Maršalas ir T.Gilbertas (Anglija). 1885 m. Maršalo salos tapo Vokietijos kolonija, 1920 – 1944 m. salos buvo Japonijos mandatinė teritorija. 1979 m. salynui buvo suteikta ribota autonomija, o 1990 m. JTO, Maršalo saloms suteikė nepriklausomybę.Maršalo salos susideda iš kelių šimtų koralinių salų, atolų ir rifų. Jos sudaro dvi salų grupes: Ratako (rytuose) ir Raliko (vakaruose). Maršalo salos yra suskirstytos į 25 atolus. Sostinė Madžūras Didžiausias miestas MadžūrasMadžūras (angl. Majuro) – yra Ramiojo vandenyno vakaruose, Maršalo salų sostinė. 25,4 tūkst. gyventojų (2004). Tai atolas Maršalo salų rytuose, Ratak salų grandinėje. Atolą sudaro 64 salelės, išsidėsčiusios eklipsės formos 40 km ilgio rife. Visas atolas užima 10 km² plotą.Madžūras yra didžiausias atolas Maršalo salose pagal gyventojų skaičių. Pagrindinė atolo gyvenvietė išsidėsčiusi trijose salelėse rytiniame atolo pakraštyje, kurios yra sujungtos – Dalap, Uliga ir Darrit (iš pietų į šiaurę). Atole yra jūrų uosto įrengimai, oro uostas.

45 pav. Lagūna Mažūro atole

46 pav. Ištisas, žiedinis Nukuoro atolas

• Atolo formavimosi stadijos: • 1 Vulkaninė sala,• 2 Pakraštinis rifas, • 3 Barjerinis rifas, Atolas

4.4. Nauru – sala ir valstybė Ramiajame vandenyne, viena mažiausių nepriklausomų šalių pasaulyje.Saloje pirmieji apsigyveno polineziečiai ir melaneziečiai. Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, nuo 1888 metų sala aneksuota Vokietijos. 1905 metais saloje pradėti išgauti fosfatai – pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus galo. Nuo 1920 metų šalis valdoma Tautų Lygos, 1968 metais valstybė atgavo nepriklausomybę.

47 pav.Nauru sala

4.5. Kiribačio Respublika (Kiribatis) – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Okeanijoje. Per šios šalies teritoriją eina datos keitimosi linija.1988 m. dėl per didelės gyventojų koncentracijos iš tankiai gyvenamų salų 4700 gyventojų buvo perkelti į rečiau apgyvendintas teritorijas. 1995 m. Kiribačio vyriausybės prašymu pakeista datos keitimosi linijos riba, kuri seniau nuo pagrindinės salyno dalies skyrė Linijines salas ir kėlė daug problemų. Po pakeitimo, salos atsidūrė į vakarus nuo linijos, drauge su kitomis šalies salomis. Dėl šio keitimo Kiribatis tapo šalimi, pirmąja pasitinkančia naujus metus. 1999 m. Kiribatis tapo JTO nare.Kiribatis driekiasi Okeanijoje, Mikronezijoje. Šalį sudaro 32 atolai ir 1 sala (3 salynai). Šalies plotas apie 726 km². Didžiausia sala – Kiritimati (388 km²). Kiribatį kerta pusiaujas (0° platuma) ir 180° ilguma . Šalis sudaryta iš 3 salynų: Gilberto, Fenikso ir Linijinių salų. Sostinė Bairikis yra Gilberto salyne, Taravos atole. Visos Kiribačio salos – atolai, nedaug tepakilę nuo vandenyno lygio. Vienin…telė sala – Banabos, joje ir yra aukščiausia šalies vieta – 81 m. 1995 m. pakeitus datų keitimosi linijos ribą, visa Kiribačio valstybė atsidūrė toje pačioje savaitės dienoje. Karolinos atolas tapo pirmąja sausumos vieta, pasitinkančia naujus metus.Pasak Pietų Ramiojo vandenyno regioninės gamtosaugos programos, dvi mažose negyvenamos salelės (Tebua Tarava ir Abanuea) 1999 m. atsidūrė po vandeniu. Dėl visuotinio klimato atšilimo sukelto vandenyno lygio kilimo Kiribatis gali būti palaidotas po vandeniu .

48 pav. Kiribačio salų grupė iš palydovo

• Kiribatyje yra gamtinių resursų stygius. Salose buvo fosfatų telkiniai, tačiau jie greitai išeikvoti. Bene vieninteliai pelno šaltiniai tapo žvejyba ir kopros gavyba. Penktadalį BVP sudaro pajamos iš turizmo. Taip pat išduodamos licencijos laivams, žvejybos licencijos. Šalis priklausoma nuo JK ir Japonijos teikiamos finansinės paramos. Pagrindiniai Kiribačio prekybos partneriai yra Australija, JAV, Prancūzija, Japonija, Honkongas, Vokietija.• Dėl dirvožemių stygiaus beveik nevystomas žemės ūkis, trūksta gėlo vandens. Didelis eksporto-importo disbalansas sukelia prekybinį deficitą. • Nepatartina gerti nevirinto vandens. Būtina skiepytis nuo ligų.

49 pav. Lagūna Tabuaerano saloje

Kiritimati sala (Pietinė dalis) ypatinga savo natūralumu, paukščių rūšimis.Nardymo klubas (Betio). Istorinės II –jo Pasaulinio karo mūšių vietos (Betio).Napali paplūdimys (ypatingos vandens parmogos) (Funning sala).Kultūros centras (Tarava). „Ambo Lagoon“ klubas (Tarava). „Taiwan“ parkas ir „Dai-Nippon“ kelias (Betio). Biketava salelė (Tarava) ypatinga paplūdimiais. 50 pav. Kiritimati sala4.5. Guamo teritorija (čamorų kalba Guahan) – sala Ramiojo vandenyno vakaruose ir turinti savivaldą; neinkorporuota JAV teritorija. Vietiniai gyventojai, čamorai, yra palikuonys tų, kurie gyveno saloje prieš 3500 metų. Sostinė – Aganija (čamorų k. Hagåtña, isp. ir angl. taip pat vadinama Agaña). Pagrindinės salos ekonomikos sritys – turizmas (apie 90 proc. turistų atvyksta iš Japonijos) ir JAV karinių pajėgų bazių, kurios užima 1/3 salos teritorijos, aprūpinimas. Guamo kolonializmo istorija yra pati ilgiausia tarp Ramiojo vandenyno salų, pradedant Ferdinando Magelano apsilankymu saloje 1521 metais, jo kelionės aplink pasaulį metu. Guamas tapo svarbia poilsio stotele Ispanijos prekybos kelyje, tarp Filipinų ir Meksikos.Guamą kaip karo grobį, JAV pradėjo kontroliuoti 1898 metais po Guamo mūšio, Ispanijos-JAV kare. Sala tapo patogia stotele pakeliui į Filipinus ir iš jų.1941 metais Antrojo pasaulinio karo metu salą užgrobė Japonijos karinės pajegos. JAV 1944 metais išvadavo salą nuo japonų karinės okupacijos.1960–ųjų pradžioje JAV suteikė Guamo gyventojams JAV pilietybę ir palaipsniui salai buvo suteiktas pusiau autonomijos statusas.

Pietinė Guamo salos dalis yra vulkaninės kilmės, šiaurinė – koralinės. Aukščiausias taškas – 406 metrai virš jūros lygio; Guame vyrauja tropinis jūrinis klimatas. Pietinė ir rytinė salos dalys apaugusios drėgnais tropiniais miškais, šiaurėje plyti savanos.

Guame yra Antonio B. Won Pat tarptautinis oro uostas.Saloje sumažėjus apsilankymų draudimams, išaugus Japonijos ekonomikai, Guamas tapo viena iš mėgstamiausių japonų turistų vieta. Tai sąlygojo trumpesnis kelias negu iki Havajų ir nemažai gerų viešbučių ir golfo aikštynų, pastatytų turistams.Sostinė Aganija – Aganja (čam. Hagåtña, isp. Agaña) – JAV administruojamos Guamo salos sostinė ir didžiausias miestas. Sudaro savivaldybę. 1,1 tūkst. gyventojų (2000 m.). Uostas prie Ramiojo vandenyno Aganjos įlankos. Antonio B. Won Pat tarptautinis oro uostas Tamuninge. Turizmas.Iki ispanų kolonizacijos laikotarpiu Aganja buvo mažas kaimelis. 1668 m. čia atvyko pirmoji krikščioniška jėzuitų misija, vadovaujama tėvo San Vitoreso. …Netrukus pastatyta bazilika. Po 1898 m. Ispanijos-JAV karo, miestą okupavo amerikiečiai. Čia įsteigus salos administraciją, miestas pradėjo sparčiai augti. 1941-1944 m. Aganją buvo užėmę japonai. 1998 m. miesto pavadinimo rašyba iš Agaña pakeista į Hagåtña.

51 pav. Aganja prieš II pasaulinį karą. 52 pav. Talofoto kriokliai 22 pav. Guamo salos

54 pav. Cocos sala Norint greičiau susidraugauti su vietiniais, patartina išmokti bent kelis žodžius vietine klaba;Nepatartina važinėti taksi, nes vairuotojai ypatingai naudojasi turistų naivu;Lankytinos vietos : Talofoto kriokliai;Sigua kriokliai (Centrinė šalies dalis);Talofofo įlanka;Cocos sala;Cetti įlanka (visiškai nepaliesta civilizacijos);Didingų Ispanų pastatų liekanos („Plaza De España“ (Agata);Talifako akmeninis tiltas (Umatakas);Selos įlanka;Merizo Bell bokštas (Pietinė šalies dalis);Inarajan kaimas (Pietinė šalies dalis);Yokoi uola (Pietinė šalies dalis)Pago įlanka (Centrinė šalies dalis);Libugono apžvalgos aikštelė (Įsikūrusi virš Mainos kaimo, centrinėje šalies dalyje);Istoriniai parkai:Asan paplūdimys;Asan parkas;Alifano kalnas – 13 urvų ir tunelių;CAHA galerija (Agata);Latte parkas (Agata).

IŠVADOS:

Daugelis Ramiojo vandenyno salų yra apdovanotos gamtos ištekliais – mineralais ar žuvų rūšimis, kitos salos traukia savo idilišku kraštovaizdžiu, tuo skatindamos turizmo mainus.Ramusis vandenynas užima 35 proc. Visos planetos paviršiaus. Ramiojo vandenyno salyno, AKR ir Prancuzijos bei Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijų geografinis išsidėstymas teikia privalumų žuvininkystės ir turizmo požiūriu, bet jis turi ir neigiamą poveikį šalims ir teritorijoms, nes jos tampa izoliuotos dėl tokio didelio atstumo. Papua Naujoji Gvinėja nuo Samoa salų nutolusi 4,500 km, o nuo Prancūzijos Polinezijos- per 8000km. Telekomunikacijų, oro transporto ir infrastruktūros pažanga šiek tiek sumažino atstumo problemas.

Ramiojo vandenyno salos neatsparios stiprioms audroms, o į daugelį salų užklysta galingi ciklonai. Papua Naujojoje Gvinėjoje dažnai pasitaiko cunamių ir vulkanų išsiveržimų, kurie gali padaryti neatitaisomos žalos vystymuisi.Neramina ir ŽIV plitimas regione.

Ramiojo vandenyno regionas garsėja gamtos išteklių gausa, miško augalų, todėl žemės ūkis ir turizmas ypač svarbūs šio regiono ekonomikos augimui.

Turizmui labiau tinka geriau išvystytos salos, turinčios patogesnę geografinę padėtį ir geresnę infrastruktūrą; daugelis salų turi lėktuvų takus, bet, deja, tik maža dalis takų yra pritaikyti leistis keleiviniams lėktuvams.

55 pav. Ramiojo vandenyno žemėlapis.

LITERATŪRA:http://lt.wikipedia.org/wiki/Okeanijahttp://www.wrislit.lt/lt.php/straipsniai/hang-loose/www.kaunodiena.lt.www.kretingospranciškonai.lthttp://www.gruda.lt/lt/http://verdabell.lthttp://www.kaveikti.lthttp://whatson.delfi.lt/http://www.kaveikti.lthttp://www.bernardinai.lt/http://www.ieva.lt/Enciklopedinis žinynas Pasaulio geografija (alma littera, Vilnius, 1999)Nepažistamoji Mikronezija Miloslovas Stinglas ( Vilnius „Mintis“ 1983)……