Prancūzija

ĮVADAS

Aš pasirinkau referatą apie Prancūzija, nes aš pati noriu aplankyti tą šalį. Šiame referate pamatysite kelias iš nuostabiųjų Prancūzijos nuotraukų.
Prancūzija – Europos valstybė. Kuri priklauso Europos Sąjungai. Tai viena didžiausių Europos valstybių. Prancūzija – turtinga šalis ne vien turtais, bet paminklais, pastatais, tiltais, kultūra, papročiais ir t. t.
Rašydama šį referatą naudojausi knygomis apie Europos valstybes, enciklopedijomis, žurnalais, vadovėliais ir t. t.
Šiame referate apibūdinau visa Prancūzijos valstybe.
Aš siūlyčiau jums paskaityti šį referatą, nes manau, kad jis turėtu būti jums įdomus.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR TERITORIJOS DYDIS
Prancūzijos Respublika yrra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Šalies forma primena kompaktišką šešiakampį. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.
Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prrancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km2, o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva.
Korsika (Corse). Sala Viduržemio jūroje (168 km nuo Prancūzijos ir 11 km nuo Sardinijos krantų); kalnuota, aukščiausias taškas Mon Sentas (Mt Cinto) 27

710m; ganyklos (avims ir ožkoms) užima 25, miškai (didesnėje dalyje makvis; kamštiniai ir mediniai ąžuolai, kaštonai, bukai, pušys) 25, dirbamoji žemė (vynuogės, javai) 50 proc. salos teritorijos. 50 proc. gyventojų vietiniai korsikiečiai; kalba dviem tarmėmis artimomis italų sardinų kalboms, vakarinės ir rytinės dalies gyventojai sunkiai supranta vieni kitus, oficiali administracinė kalba prancūzų; apie 400 tūkst. emigrantų Meksikoje ir Vidurio Amerikoje – grįžta atgal.
Bretanė. Bretoniškai Breiz, prancūziškai Bretagne, angliškai Brittanny – istorinė provincija Bretanės arba Armorikos pusiasalyje; išraižyta pakrantė, Armorikos aukštuma, bokalo (bocage) tipo kraštovaizdis – pievas ir laukus pakeičia miškai, krūmai, dykvietės, drėgmės perteklius; tradicinis gyvulininkystės ir žvejybos rajonas; potvyniai Bretanės pakrantėje iki 12 – 16m aukščio (didžiausi Europoje), veikia potvynio elektrinė Ranso (La Rance) užutekyje; garsiausi Sen Mišelio (St. – Michel) užutekio potvyniai – užtvindomas 300 kv.km pakrantės ruožas; įžymi Monsen Miišelio (Mt. – St. Michel) sala tik potvynių metu. Mokyklose nedėstoma betonų kalba; daugiausia kalba prancūziškai, bretonų kalba (priklauso keltų kalboms) tik kaimuose dauguma gyventojų bretonai – keltų genties britų palikuonys; bretonų separatistai.

ISTORINĖ PRAEITIS
Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų

ų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.

XII-XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337-1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Prancūzijos Didžioji revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė!”, “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas už
žkariavo vos ne visą Europą (1804-1814), bet netrukus imperija žlugo
XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų “pėdsakų” yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.

RELJEFAS
Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir

r primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros žemuma – ji yra Luaros ir žemupio baseine. Vid. aukštis ~ 100 m. Susidariusi iš mezozojaus smiltainio ir klinties, vietomis dengiamų smėlio ir molio. Yra kuestų, erozinių kalvų, š. rytuose daug nedideliu ežerų. Daug upių. Bukynai, ąžuolynai, pušynai, viržynai, pievos. Auginami kviečiai, daržovės. Gyvulininkystė. Pietvakariuose – Garonos žemuma. Abijos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona.
Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumu juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplautiabrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.

NAUDINGOS IŠKASENOS
Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingųjų iškasenų. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje urano (Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose geležies rūdos gavyba.

PRAMONĖ

Mašinų gamyba ir metalo gaminiai. Aviakosmoso pramonė – lėktuvai, sraigtasparniai, naikintuvai, astronautika; eksportuojama daugiau negu pusė pagamintos produkcijos; karinės ir civilinės aviakosmoso pramonės santykis 50:50 – Tulūza(ir Nacionalinis kosmoso tyrimų centras), Paryžius, Bordo; didžiausi gamintojai „Aerospatiale“ (aviacija, raketos), „Snecma“ (aviavarikliai), „Dassault“ (naikintuvai), „Sextant Avionique“ (aviakosmoso elektronika), „Sagem“. Elektronika ir elektrotechnika – elektros mašinų ir įrangos eksportas (4 vieta pasaulyje – energetikos įranga, transformatoriai, radijo ir tele- stotys, ATS); tolimojo ryšio įranga ( telefonai, telegrafai ir pan.); kopijavimo aparatūra, puslaidininkiai, personalūs kompiuteriai, skalbimo mašinos, televizoriai, radijo imtuvai – „Alcatel – Alsthom“ (telekomunikacijos), „Bull“ (kompiuteriai), „Thompson – CSF“ (elektronika), „Schneider SA“ (elektros prietaisai), „Cap Gemini Sogeti“ (programinė įranga), „Legrand‘ (elektros prietaisai).
Chemijos pramonės šakos – chemikalų eksporto vertė (3 vieta pasaulyje). Naftos chemija iš importuojamos naftos Havro, Marselio, Bordo, Nanto uostuose (97 proc. importuojama, 3 proc. sava nafta) – „ELF – Aquitaine“, „Total“ plastmasių gamyba; mineralinių trąšų gamyba, trąšos proc.: azoto 40, kalio 35, fosfatų 25; pesticidų eksportas ir importas; sintetinio kaučiuko gamyba; neorganinės chemijos šakos (sieros rūgštis, druskos, šarmai) – „L’Air Liquide“, „Rhone – Poulenc“, „Roussel – Uclaf“, EMC. Parfumerijos ir kosmetikos pramonė – vienas pasaulio centrų; eksportas – „L’Oreal“, „Christian Dior“, „Nina Ricci“, „Givenchy“. Vaistai – beveik visa medicinos ir veterinarijos preparatų nomenklatūra; sparčiai plėtojama šaka, eksporto ir importo vertės santykis 3:1, medikamentų eksportas – „Elf Sanofi“, „Institut Merieux“(priklauso „Rhone – Poulenc“ grupei), „Synthelabo“. 5 didieji chemijos pramonės centrai – Paryžius, Marselis, Lionas, Šiaurė (Lilis), Senos žemupys (Havras, Ruanas).
Lengvosios pramonės šakos. Vienas tradicinių tekstilės ir siuvimo centrų; Lionas šilkas, Elzaso medvilniniai audiniai; vienas seniausių pasaulyje tekstilės centrų Prancūzijos šiaurėje: Liono šilkas, Elzaso medvilniniai audiniai, Turkuenas – tekstilės centras nuo XII a., Kambrė (Cambroi) – batistas, Amjeno (Amines) aksomas, Valansjeno nėriniai, Araso (Arras) gobelenas; pirmoji vieta pasaulyje pagal lininių audinių eksportą. Pasaulinis madų centras Paryžiuje: aukščiausia klasė, madų diktavimas, vadinamieji Paryžiaus gaminiai (articles de Paris), didžiausi madų ir modelių žurnalai, aukščiausios klasės modeliai – „Yves St. Laurent“, „Pierre Cardin“, „Chanel“. Mažėjanti avalynės pramonės reikšmė; tradicinės šakos – keramikos, porceliano ir stiklo gamyba; nedideli pramonės centrai: Sent Klodo (Saint – Claude) pypkės, Morezo (Mores) akiniai, Sirė (Cirey) ir Sargemino (Sarreguemines) stiklas ir keramika, Epernė (Epernay) kamščiai ir stiklinės, Tiulio (Tulle) audiniai tiulis, Muleno (Moulins) peiliai, Sent Klu (Saint – Cloud) porcelianas.

KLIMATAS

Visos be išimties Vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte. Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu. Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta 1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir ilgiau.

VIDAUS VANDENYS
Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos UPIŲ tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Luara, per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. (Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos.) Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. ir pradėjus eksploatuoti jūros potvynių energiją (Sen Malo potvynių elektrinė).
LUARA
Luara, ilgiausia Prancūzijos upė. Ilgis 1020 km, baseino plotas 115 000 km2. prasideda Sevenų kalnuose. Teka per Centr. Masyvo r. dalį, nuo Aljė žiočių – Luaros žemuma. Įteka į Biskajos įl. Šiaurinę dalį. Žiotys estuarijos tipo. Vidurupyje ir žemupyje vaga aptverta pylimais. Didž. Intakai: Aljė, Šeras, Vienas (kair.), Sartas (deš.). Vid. debitas žemupyje 843 m3/s, didžiausias 6 – 8 tūkst. m3/s. Laivuojama nuo Roano; iki Orleano laivai plaukia daugiausia aplenkiamaisiais laivybos kanalais. Iki Nanto (nuo jūros) plaukia jūrų laivai (vandens lygį pakelia jūros potvyniai). Laivybos kanalai jungia Luarą su Sena, Sona. Pakrančių didž. miestai: Roanas, Neveras, Orleanas, Tūras, Nantas. Slėnyje daug XV – XVI a. gotikos ir renesanso pilių.

GAMTINĖS ZONOS
AUGALIJA IR DIRVOŽĖMIS
Prancūzijos žemė derlinga. Žemumoms būdingi rusvieji miškų dirvožemiai. Aukštumose ant klinčių uolienų susidarę velėniniai karbonatiniai. Centriniame Masyve vyrauja vulkaniniai dirvožemiai, o prie Viduržemio jūros paplitę raudonžemiai. Ankščiau Prancūzija buvo lapuočių miškų kraštas. Dabar miškų liko apie 26%, ir tie daugiausiai kalnuose. Vyrauja ariamųjų žemių ir pievų kraštovaizdis, ir tik apie sodybas ir paupiais augantys medžiai jį paįvairina. Natūralaus seno miško dar liko Vogėzų, Alpių, Juros kalnų šlaituose. Daugiausia auga įvairių rūšių ąžuolų ir bukų, kaštonų. Maždaug 700 – 800 m aukštyje kalnuose lapuočius tolydžio keičia pušys, eglės, maumedžiai. Miškai baigiasi 1700 – 2000 m aukštyje. Paryžiaus baseinui būdingi parko tipo lapuočių miškai, o Prancūzijos šiaurės vakaruose miškų įspūdį sudaro garsūs dideli obelų sodai.

MAUMEDIS

Žmonės maumedžius vadina švelniomis eglėmis. Maumedžiai nesunkiai kryžminasi. Dekoratyviniams tikslams maumedžiai auginami dėl gražių žiedų. Pieviniai, sidabriniai maumedžiai žydėti pradeda penktais metais lapkričio mėnesį. Visų rūšių maumedžiai meta spyglius. Kankorėžiai, subrendę rudenį nenukrinta, bet praskietę žvynelius beria sėklas. Nors maumedžiai – dailūs medžiai, tačiau pasaulyje jie daugiausiai auginami dėl medienos, kuri yra sunki ir tvirta.

Maumedžių genčiai priklauso daugiau kaip dešimt rūšių; jos auga vėsiose Šiaurės pusrutulio srityse. Kai kurių rūšių maumedžiai plačiai auginami, nes keikia vertingą medieną. Maumedis išauga aukštas ir tiesus, iš jo kietos, tvirtos, nepūvančios medienos daromi laivų stiebai, telegrafo stulpai, šulinių rentiniai. Daug žmonių augina maumedžius kaip dekoratyvinius augalus. Miškuose maumedžiai auga greitai, todėl galima atsirinkti atsparių ligoms rūšių. Atvirose vietose augančių maumedžių laja būna graži, taisyklinga. Maumedžiai rudenį numeta spyglius, todėl pavasarį kankorėžiai kabo ant plikų šakelių. Vyriškieji kankorėžiai maži, neryškūs, beveik nepastebimi. Moteriškieji kankorėžiai – raudonosios „maumedžio rožės“ – vėliau pažaliuoja.

Amerikinis maumedis užauga iki 18 metrų aukščio. Kai ir kiti medžiai, jis priklauso pušinių šeimai. Rudenį spygliai nukrinta. Mediena dervinga, nepūva.

PUŠYS

Pušys yra aštuonių rūšių:
1. Akuotoji pušis;
2. Čilinė araukarija;
3. Italinė pušis;
4. Kilnioji volemija;
5. Paprastoji pušis;
6. Sukaspyglė pušis;
7. Geltonoji pušis;
8. Lomberto pušis.

Miškų lankytojus kiekvienoje kelionėje lydi paprastoji pušis. Nerasi pušų, visai viena į kitą panašios.

Paprastoji pušis yra žinomiausias pušinių šeimos medis. 20 – 30 metų gali augti po 60 – 90 cm. per metus. Visų pušų lapai dvejopi: rudi žvyniški ant ilgaūglių ir spygliški ant trumpaūglių.

Pušis – neaukštas grakštus medis nusvirusiais ryškiais žaliais spygliais užauga iki 54 m. aukščio.

Italinė pušis – klasikinis Viduržemio jūros kraštų medis. Užauga iki 7 m. aukščio. Puikiai išlaiko savo pavidalą tiek natūralioje aplinkoje, tiek soduose.

Graikų legenda porina, esą pavydus vėjo dievas Borėjus Nimfa Pitis pavirtęs pušimi.

Aukštais, lieknais, skambančiais stiebais žavi mus pušys, gyvenančios apie 350 metų. Punios šile jos linguoja lyg nendrės. Žiūri į viršūnę ir stebiesi jų aukščiu. Ne viena 41 metrą pasistiebusi į padangę, tačiau iki didžiausio įregistruoto aukščio 48 metrų joms dar toli, o jei dar prisimintumėme, kad pačios įspūdingiausios mūsiškių seserys geltonosios ir Lomberto pušys 75 metrų aukščio, o jas laiko 50 – 70 cm. drūtumo ilgio stiebai į menturius suburtus 30 – 45 cm. ilgio spyglius supa šakos, tuomet jau šį tą apie pušis galėsime ir kitiems papasakoti. Beje, jos brandina didžiausius iš visų pušų 50 cm. ilgio kankorėžius.

Visai kitokia Viduržemio jūros pakrantės augalija. Vietoj iškirstų vertingų kamštinių ir akmeninių ąžuolų, pajūrio pinijų ir alepo pušų atsrado pliki plotai, kurie vėliau apaugo makija – visažaliais kietalapių ir dygliųjų krūmų sąžalynais iš laukinių alyvmedžių, mirtų, oleandrų. Jie yra maždaug 3 m aukščio ir sunkiai praeinami. Nemaži plotai apsodinti kultūriniais augalais: alyvmedžiais, citrusais, vynuogynais. Prigijo atvežti iš kitų žemynų augalai: drėgmės perteklių pelkėse garina australiški eukaliptai, pelkėse auga palmes, o smėlynuose – meksikietiškos agavos.

GYVŪNIJA

Per pastarąjį šimtmetį labai sumenkėjo Prancūzijos laukinė gyvūnija. Tam buvo priežasčių: karai, iškirsti miškai, užteršta aplinka. Prancūzijai būdingi Vidurio ir Pietų Europos gyvūnai. Stambiųjų liko tik nacionaliniuose parkuose. Pirėnuose yra rudųjų lokių, o Savojos Alpėse – kalnų ožių. Kalnų miškuose veisiasi stirnos, taurieji elniai, šernai, kiškiai. Kur kas turtingesnis paukščių pasaulis. Greta žmonių gyvena kurapkos, karveliai, šarkos, žvirbliai, nuošaliau – pesliai, ereliai, o pietų draustiniuose – flamingai. Upėse yra lydekų, ešerių, dirbtinai auginami upėtakiai. Biskajos įlankoje gaudomos sardinės, silkes, plekšnės, krevetes, omarai, moliuskai. Prancūzija užima pirmą vietą pasaulyje pagal austrių surinkimą.

LOKIAI

Baltasis lokys ir rudasis lokys – didžiausi sausumos plėšrieji žinduoliai. Yra septynios lokiu rūšys ir dar panda, kuri neseniai pripažinta artima lokiu giminaite. Dauguma lokiu paplitę Šiaures pusrutulyje, tačiau keletas rūšių, kaip antai ilgalupis lokys ir malajinis lokys, gyvena ir pietuose. Vėsesnio klimato kraštuose gyvenantys lokiai žiema praleidžia miegodami irštvoje, o šiltesnio klimato kraštu lokiai būna aktyvus ištisus metus. Dėl gyvenamųjų vietų naikinimo ir medžioklės lokių skaičius visame pasaulyje labai sumažėjo. Dabar jie gyvena daugiausiai atokesnėse srityse.
Visiems lokiams būdingi tie patys pagrindiniai požymiai. Jų kūnas stiprus, tvirto sudėjimo ir su galingomis kojomis. Kiekviena koja turi penkis aštrius nagus, kurie padeda rausti, plėšyti mėsa ir laipioti. Stiprus žandikauliai turi palyginti nespecializuotus dantis, todėl lokiai gali ėsti įvairų maistą. Lokiai vaikšto remdamiesi pėdu pagalvėlėmis ir paprastai iš lėto velka kojas, tašiau persekiodami grobį gali judėti greitai. Be to jie gali atsistoti ant užpakaliniu kojų.
Lokiai – agresyvus gyvūnai. Veisimosi metu patinai varžosi vienas su kitu dėl patelių. Lokių kovos paprastai būna nuožmios ir kartais baigiasi mirtimi. Per tokias grumtynes jaunas lokys atsistoja ant užpakaliniu kojų, kad atrodytu didesnis. Žaismingos jaunų patinų padeda jiems įvaldyti kovojimo įgūdžius. Jaunikliu turinčios pateles vengia stambių patinų ir bet kokių kitų pavojų, tarp jų ir žmogaus.
Lokių patinai ir patelės bendrauja tik poravimosi metu. Kitą pavasarį patelės nuošaliame guolyje atsiveda jauniklius. Mažesnių rūšių lokiai atsiveda viena arba du jauniklius, kurie gimsta labai maži, bejėgiai ir beveik pliki. Lokiukai lieka prie motinos pirmąją ir neretai antrąją žiemą nuo savo gimimo. Per šį laiką motina saugo juos nuo priešų ir moko pasirūpinti savimi patiems. Patinas jauniklių auginti nepadeda.
Dauguma lokiu yra visaėdžiai, t. y. minta ir augalais, ir mėsa. Paprastai jie minta viskuo, ką tik aptinka, – augalais, vaisiais, medumi, vabzdžiais, žuvimi, dvėsena (kritusiais gyvūnais). Lokiai mato ir girdi prastai, todėl grobį paprastai aptinka uosle. Lokiai gyvenantys netoli turistų lankomų vietų, minta lankytojų paliktais maisto likučiais, ir gali kelti pavojų.
Rudieji lokiai pasinaudoja lašišų vasaros migracija, kai jos plaukia upėmis aukštyn nerštavietes. Prasidėjus lašišų kelionei, lokiai, kurie paprastai gyvena pavieniui, susirenka prie upių. Įsibridę į sekluma, jie dantimis arba letenomis nutveria didelę žuvį. Tada grįžta į krantą ir ten sudoroja laimikį, pašalinę kaulus.
Vėsesnio klimato vietose gyvenantys lokiai, išskyrus baltąjį lokį, žiemą giliai įminga. Įmigus jų gyvybinė veikla labai sulėtėja, kad tausotų energiją tuo metu, kai stinga maisto. Vasarą ir anksti rudenį lokiai ruošiasi žiemos įmygiui daug ėsdami, kad sukauptų riebalų atsargas. Tada jie medžio drevėje įsirengia guolį.
Rudasis lokys Šiaures Amerikoje kai kur vadinamas grižliu, – didelis ir stiprus gyvūnas. Minta smulkiais žinduoliais, žuvimis, vabzdžiais ir augalais, bet gali nudėti ir briedžio dydžio gyvūną. Trumpa nuotoli jis gali bėgti labai greitai, o norėdamas geriau apžvelgti aplinką, geba atsistoti ant užpakaliniu kojų. Rudojo lokio kūno dydis vidutiniškai 2,4 m. Jų gyvenamoji vieta yra tundra, alpines pievos, miškingos vietoves ir miškai. Šie lokiai paplitę Šiaures Amerikos Šiaures vakaruose, Europoje ir Azijoje. Lokiu patelė atsiveda iki keturių jauniklių vienoje vadoje. Nėštumo laikotarpis – 26-35 savaites. Šie lokiai maitinasi šakniagumbiais, vaisiais, vabzdžiu lervomis, graužikais, žuvimis ir dvėsena.
Daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Įsteigti 7 nacionaliniai parkai, 114 rezervatų ir daugybė draustinių retiems augalams, paukščiams ir kraštovaizdžiams saugoti. Žinomiausi nacionaliniai parkai – Vanuazo, Ekrano, Sevenos.

Rudasis lokys

GYVENTOJAI

Daugiau kaip 90% gyventojų yra prancūzai. Jų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos, romanų grupei. Pasienyje gyvena kitataučių. Didžiausios yra rytuose gyvenančių (1,4 mln. ) elzasičių ir Bretanės pusiasalyje – bretonų (1,2 mln. ) grupės. Be to, Prancūzijoje yra 5 mln. Užsieniečių emigrantų. Beveik 77% žmonių gyvena miestuose ir miesteliuose.

Prancūzijos sostinė – Paryžius. Jam daugiau kaip du tūkstančiai metų. Miesto pavadinimas kildinamas iš čia gyvenusios galų genties – pariziejų. Dabar tai vienas gražiausių ir didžiausių pasaulio miestų, labai svarbūs pasaulio ir Europos politikos, prekybos ir kultūros centras. Be 200 tarptautinių organizacijų, Paryžiuje įsikūrę ir Jungtinių Tautų mokslo ir kultūros centras UNESCO. Sostinėje sutelkta didelė Prancūzijos pramonės dalis, jai tenka apie pusę prekybos apyvartos. Tai vienas didžiausių pasaulio aviacijos, Europos laivybos, geležinkelio mazgų. Mieste veikia metropolitenas su 300 stočių.
Sunku išskirti kurį nors iš 60 didžiųjų muziejų ar šimtų architektūros paminklų. Vis dėl to minėtini Luvras, Versalis, Ž. Pompidų centras, Paryžiaus Dievo Motinos katedra, XIII a. įkurtas Sorbonos universitetas, Triumfo arka, Manmartras. Nuo 1889 m. Paryžiaus simbolis – 314 m aukščio Eifelio bokštas.
Valstiečiai gyvena vienkiemiuose ir kaimuose. Nors daug žmonių išsikėlė į miestus, kaimas tebegyvuoja. Visoje Prancūzijoje gyvenvietės ir miesteliai turi savo veidą, rengia visokias šventes, muges, vyksta savaitiniai turgūs. Miestelio centras – aikštė, kur žmonės dažnai susirenka pažaisti boules (rutulių), nacionalinio prancūzų žaidimo. Įvairiuose krašto vietose statomi skirtingo tipo namai. Ypatingesni kalnų gyventojų dviaukščiai namai. Tokio namo pirmas aukštas mūrijamas iš akmenų, viršutinis renčiamas iš medžio, o dengiamas plačiu šlaitiniu stogu.
Jau daugiau kaip šimtmetį prancūzai kasdien nebenešioja tautinių drabužių. Tik per tam tikras šventes vyrai dėvi tradicinius marškinius, liemenę, striukę, kelnes, ant kaklo ryši skarelę. O ant galvos užsideda beretę ar skrybėlę. Moterys vilki plačiu ties liemeniu raugtu sijonu, palaidinukę, korsažu, ryši skarelę. Prancūzija ilgus amžius Europai ir pasauliui diktavo drabužių madas. Garsiausi madų salonai ir šiandien yra Paryžiuje. Ten pat yra kvepalų muziejus.
Prancūzai puikūs kulinarai. Jie valgo daug daržovių. Pieno produktų vartoja mažiau, tačiau labai populiarūs įvairūs sūriai. Mėgstami mėsos patiekalai: troškinta mėsa su įvairiausiais padažais, bet labiausiai bifšteksas. Kaimiečiai verda sriubą: žuvienę, bulvienę, svogūninę ir kt. pikantiški valgiai: austrės su česnaku ir aromatinėmis žolėmis arba keptos varlių šaunytės su prieskoniais ir alyvmedžio uogomis nėra retenybė. Užsigeriama sausu vynu. Pagal jo vartojimą prancūzai pirmauja pasaulyje. Iš Prancūzijos kilęs šampanas ir konjakas.
Konjako degustavimas
Tikroji konjako taurė yra nedidelė, tulpės formos, siaurėjanti į viršų. Skysčio įpilama nedaugiau kaip 1/3 jos tūrio. Šildant taurę delnuose uodžiamas vis stipriau atsiskleidžiantis konjako aromatas. Sieneles suvilgius skysčiu išryškėja jo kūnas ir ašaros. Konjakas – negeriamas, jis ragaujamas. Šiuo brangiu gėrimu suvilgius lūpas, burnoje pamažu pasklinda jo skonis. Taip uodžiama, žiūrima ir vėl ragaujama .Konjakas tinka prie maisto arba kaip aperityvas, ragaujamas grynas, su ledais arba maišomas į kokteilius. Jis puikiai dera su toniku, šviežiomis vaisių sultimis, likeriais ir kremais.

Etninė ir religinė sudėtis. Etninė sudėtis proc.: „prancūzai“ 92,5 (prancūzai 87, elzasiečiai ir lotaringai 2 – keltų bei germanų genčių frankų ir alemanų palikuonys, bretonai 1,5, žydai 1, armėnai, katalonai, baskai, flamandai), užsieniečių 7,5 (užsieniečių proc.: portugalai 22, alžyriečiai 20, ispanai 14, italai 13, marokiečiai 8, tunisiečiai 5, turkai 5). Religinė sudėtis proc.: katalikai 76, musulmonai sunitai 4, kalvinistai 1,5, judėnai 1.

GYENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Prancūzų kultūra, mados ir virtuvė garsėja visame pasaulyje. Prancūzija, viena iš stipriausių pramoninių šalių ir Europos Sąjungos steigėjų, vaidina svarbų vaidmenį pasaulio politikoje. Per pastaruosius 50 metų ji išsiveržė į pirmą vietą Europoje pagal žemės ūkio produktų gamybą ir eksportą. Prancūzijoje daugiausiai auginama kviečiai, cukriniai runkeliai, saulėgrąžos, obuoliai ir vynuogės vynui daryti.
Gana didelė teritorija ir palankios sąlygos padeda Prancūzijos žemės ūkio produkcijai tvirtai pirmauti Europoje. Ypač svarbi Prancūzijos žemės ūkio šaka yra javų (kviečių, kukurūzų, miežių ir kt.) auginimas. Daugiausia jų auginama derlingose šiaurės vakarų ir Garonos žemumose. Be to, Prancūzijoje išauginama daugiausia pasaulyje cukrinių runkelių. Svarbi šalies žemės ūkio šaka yra ir gyvulininkystė, todėl prancūzai pagamina daug pieno produktų. Vien fermentinių sūrių šioje šalyje nokinama per 300 rūšių. Trečdalį viso Prancūzijos pieno ir didžiąją dalį sūrių tiekia Normandija.
Prancūzijos pietryčiuose, kur vyrauja subtropikų klimatas, auginami persikai, abrikosai, apelsinai, alyvuogės ir kiti šilumamėgiai vaisiai.
Augalininkystėje vyrauja grūdų auginimas.
Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirtą vietą pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia-pagal pieno, ketvirtą – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.
Prancūzijoje vyrauja šie žemės ūkio rajonai:
• intensyvi žemdirbystė
• ganyklinė gyvulininkystė
• miškai
• nenaudojamos ir mažai naudojamos žemės

Prancūzijoje taip pat auginami šie augalai:
• alyvmedžiai;
• citrusiniai vaisiai;
• kukurūzai – svarbiausiais auginimo rajonas Garonos baseine;
• ryžiai;
• vynuogės;
• kviečiai – svarbiausiais auginimo rajonai Paryžiaus baseine, Pikardijoje, Artua, Gaskonėje;
• miežiai – auginami šiaurinėje Prancūzijoje;
• cukriniai runkeliai – svarbiausi auginimo rajonai Artua, Pikardijoje, Paryžiaus baseine;
• vaisiai, daržovės ir aliejinės kultūros;
• linai – linininkystė Prancūzijos Flandrijoje.

Prancūzų virtuvė
Prancūzija garsi puikiais valgiais ir vynais; jos klimatas ir gamtovaizdis toks įvairus, kad galima auginti įvairiausias žemės ūkio kultūras. Kiekvienas rajonas turi savo firminį patiekalą, pvz., vidurio Prancūzija – boeuf bourguignon (jautiena su raudonuoju vynu), o Marselis Viduržemio jūros pakrantėje – bouillabaisse (žuvies sriuba su česnaku). Mėgstama prancūziška duona ir bandelės, pvz., croissants (riestės), įvairiausi sūriai.

Vynuogininkystė ir Prancūziškas vynas

Prancūzija pagamina apie ketvirtį pasaulio vyno, be vynuogynų šios šalies peizažas neįsivaizduojamas. Vynas daromas iš juodųjų ir baltųjų vynuogių (pastarosios ištikrųjų yra raudonos ir žalios).
Kitados jų sunka būdavo spaudžiama vynuoges mindant kojomis, o dabar šį darbą atlieka modernūs spaustuvai. Vienas iš svarbiausių vyno darymo etapų yra rauginimas, kai natūralios mielės, esančios uogų luobelėje, susimaišo su minkštimo cukrumi.
Langedoko, Garonos ir Dordonės (Bordo), Anžu, Burgundijos, Elzaso ir Šampanės vynuogynai, didžioji vynuogių dalis vyno gamybai, vynuogių derlius.
Vyno gamyba – taurieji, „tylieji“, stalo vynai ir šampanai: raudonasis medoko vynas (Medoc – regionas Žirondos ir Garonos kairiajame krante, rūšys: „Margau“, „St. Julien“), baltasis bordo stalo vynas (Bordeaux – miesto apylinkės), Šarantos konjakas (Cognac – miestas prie Šarantos upės), Aženo armanjakas (Armagnac – kalvos tarp Garonos ir Loto upių, armanjakas – vynuogių degtinė), kahoras (Cahors – miestas prie Loto upės, kahoras – raudonas stiprus vynas), burgundiškas vynas (Bourgogne – regionas Sonos baseine, garsiausi Auksinės kavos – Cote d’Or papėdės vynai, rūšys: „Chablis“, „Nuits – Saint – Georges“), boželė (Beaujolais – vyndarių kraštas tarp Ronos, Sonos ir Luaros), šampanas (Champagne – istorinė sritis, šiauriausias Prancūzijos vynuogininkystės rajonas), šaberis (Chambery – miestas Savojoje, šaberis – prancūziškas vermutas), frontinjanas (Frontignan – vietovė Langedoke, frontinjanas – prancūziškas muskatas).
Dar – kalvadosas ( Calvados – departamentas Normandijoje, kalvadosas – obuolių konjakas), sidras (obuolių šampanas), Anžu likeris.

DIDŽIAUSI MIESTAI

Prancūzijos didžiausi miestai yra Lionas , Marselis, Tulūza, Nica, Bordo, Nantas, Strasbūras ir žinoma Prancūzijos sostinė – Paryžius.
Lionas (Lyon) – plyti pietryčių Prancūzijoje;
Marselis (Marseille) – plyti pietų Prancūzijoje;
Tulūza (Toulouse) – plyti pietvakarių Prancūzijoje;
Nica (Nice) – plyti pietryčių Prancūzijoje;
Bordo (Bordeaux) – plyti vakarų Prancūzijoje;
Nantas (Nantes) – plyti šiaurės vakarų Prancūzijoje;
Strasbūras (Strasbourg) – plyti rytų Prancūzijoje;
Paryžius (Paris) – plyti šiaurės Prancūzijoje.

PARYŽIUS

Kas galėtų atsispirti pagundai nors kartą gyvenime pamatyti Paryžių! Dar XX a. pradžioje tapęs kultūrine pasaulio sostine, Paryžius iki šių dienų traukia nesuskaičiuojamus turistų srautus. Kiekvienas atvykstantis čia suras ką nors įdomaus. Istorijos ir meno mėgėjai turi aplankyti Luvrą, Versalį, Bastilijos aikštę, šiuolaikinio meno gerbėjai – D’Orsay, Pikaso ir Rodeno muziejus, vaikai – Disneilendą, Mokslo šalį ir Eifelio bokštą. Vakarą geriausia praleisti garsiausiame Paryžiaus kabarete “Moulin Rouge” arba prašmatniajame “Lido”, o gal prie žvakių šviesos plaukiant garlaiviu Senos upe. Norintys susipažinti su vyndarystės ištakomis ir gražiomis pilimis gali visai dienai išvykti į Luaros slėnį – Prancūzijos vynų ir pilių kraštą.
Paryžius – tai vienas iš labiausiai lankomų pasaulio miestų, turintis tokias įžymybes kaip Eifelio bokštą, Luvrą ir Dievo Motinos katedrą. Jame daug muziejų, parduotuvių ir restoranų. Kas pavasarį žymiausi pasaulio madų kūrėjai renkasi Paryžiuje rodyti naujausių savo kolekcijų.
E. Hemingvėjus apie Paryžių – „šventė, kuri visada su tavimi“. Senos ir Marnos ir Uazos santakoje Paryžius – miestas (istoriškai miesto centras, apima Paryžiaus departamentą – 105 kv.km, 2,15 mln. gyventojų) ir Paryžiaus aglomeracija (didelė de Franco dalis, apie 9,5 mln. gyventojų – 2 vieta Europoje).
Paryžius – Prancūzijos politikos ir mokslo sostinė (2,2 mln. gyventojų, su priemiesčiais – virš 10 mln.).
Šis gražiausias pasaulio miestas gimė prieš 2000 metų. Pirmieji jo gyventojai buvo galai iš parizijų genties, apsigyvenę Senos upės dabartinėje Cite saloje.
Senos upė dalija miestą į dvi dalis. Dešinysis upės krantas įkūnija prabangą ir valdžią. Čia puikuojasi Prezidento rūmai, driekiasi Eliziejaus laukai, Luvras, spindi parduotuvės. Kairysis krantas – intelektualų buveinė: Lotynų kvartalas, Prancūzijos Institutas, Eifelio bokštas.
Dažnai sakoma, kad po Notre Dame skliautais slypi Prancūzijos istorija. Čia 1572 m. tuokėsi karalius Henrikas IV su Margarita de Valua (karalienė Margo), Napoleonas Bonapartas save karūnavo imperatoriumi 1804 m.
Cite saloje šalia Notre Dame – senieji Prancūzijos valdovų rūmai.
Pervažiavę tiltą, atsidursite Lotynų kvartale, kur įsikūrę aukštosios mokyklos ir vienas seniausių Europoje – Sorbonos universitetas. Lotynų kvartalas vardą kildina iš lotynų kalbos, kuria iki Revoliucijos buvo dėstoma mokyklose. Čia išvysite Panteoną, kuriame palaidoti garsūs Prancūzijos žmonės – V.Hugo, E.Zola, M.Kiuri ir kt.
Neatitrauksite žvilgsnio nuo pompastiškų Operos rūmų. Santūrumu ir prabanga pakerės Vandomo aikštė.
Aplankysite Luvro muziejų – didžiausią meno muziejų pasaulyje. Piramidė, esanti Napoleono kieme, požeminiu fojė ir koridoriais jungia įvairias šio muziejaus dalis. Dėka jos sutaupoma apie 2 km kelio, einant iš vienos dalies į kitą.
Luvro muziejuje yra apie 300 000 meno kūrinių. Dauguma lankytojų svajoja išvysti garsiąją Džokondos šypseną. Valerijus Briulovas šį L.da Vinči paveikslą pavadino “slaptuoju saldumu”.

Vakare gėrėsitės Paryžiumi plaukdami laivu Senos upe. Juo gėrisi visi. Būkite įsitikinę, kad prisijungsite prie milijonų, besižavinčių šiuo miestu.
Pažintis su Monmartru. Įveikę virš 200 laiptelių, užkopsite į pačią aukščiausią – Monmartro kalvą (129 m) – menininkų Meką. Pavilioti pigumo, laisvos gyvensenos čionai kėlėsi rašytojai, menininkai. Daugelis jų, gyvendami skurde, sukūrė genialius kūrinius. Monmartrą ypač išgarsino impresionistai.
Pasivaikščiosite žaviomis, kažką magiško turinčiomis Monmartro gatvelėmis, Tertre aikštėje pasigrožėsite vietoje tapančių dailininkų darbais. Nusileisite prie vynuogyno, stabtelėsite ties senuoju kabaretu “Lapin agile“.
Užeisite į bizantiškojo stiliaus Sacre Coeur baziliką, pastatytą kaip atgailos ir vilties simbolį, pasibaigus prancūzų – prūsų karui ir įvykus kruviniems Komunos įvykiams 1871 m.
Monmartro gatvės pilnos kabaretų, yra “raudonųjų žibintų” kvartalo dalis. Pasivaikščiosite šalia garsiojo kabareto “Moulin Rouge”, kuriame gimė prancūziškasis kankanas.
Aplankysite Invalidų rūmų ansamblį, kurių didžiąją dalį užima Armijos muziejus; Invalidų katedroje ilsisi Napoleonas Bonapartas. Besižavintiems O.Rodeno kūryba siūlome aplankyti Birono rūmuose įsikūrusį jo vardo muziejų.
Naujos architektūros statinius pamatysite moderniame Defanso rajone. Tai – verslo ir finansų centras, nusėtas įmantriais ir elegantiškais dangoraižiais. Tai – savotiškas prancūziškasis Manhatenas. Čia jus nustebins erdvė, priblokš statinių įvairovė, aplinka sukuria įvaizdį tarsi būtumėt ateities mieste.
Paryžius nebūtų Paryžiumi be Eifelio bokšto. Ne tik miesto, bet ir visos Prancūzijos simboliu tapęs inžinieriaus Eifelio pastatytas bokštas – kiekvieno atvykėlio svajonė: pamatyti, pasikelti, pasigėrėti. Pakilę į aukščiausiai esančią apžvalgos aikštelę (274 m), – tą norą patenkinsite.
Luara – ilgiausia Prancūzijos upė (1 020 km). Dėl gausybės pilių, statytų XV-XVIII a., ir ramaus gyvenimo derlingi šios upės slėniai dažnai vadinami “Prancūzijos sodais”. XV a. pabaigoje- XVI a. į Luaros slėnius gyventi persikėlę Prancūzijos karaliai (Karolis VII, Liudvikas XII, Pranciškus I) prabangių renesansinių pilių statybai kvietėsi garsiausius meistrus iš Italijos (L.da Vinči). Turtingi didikai, kopijavę karališkąsias pilis, statėsi puošnumu nenusileidžiančius gracingus rūmus, ištaigingus namus. Renesansiniai rūmai dažniausiai iškildavo prie vandens telkinių ar erdviame upės slėnyje. Jie būdavo apsodinami sodais, puikiai derančiais prie rūmus supančio gamtovaizdžio.
Šiuo metu daugelyje karališkų rūmų ir pilių įrengti muziejai, kuriuose lankytojai gali susipažinti su Renesanso epochos gyvenimo būdu, kultūra, pamatyti prabangius gobelenus, baldus, pasivaikščioti po puikius rūmų sodus ir parkus. Nuo birželio iki rugsėjo pradžios kai kurių pilių teritorijose vyksta “Garso ir šviesos” spektakliai, pasakojantys rūmų šeimininkų istorijas.
Viena didžiausių ir įspūdingiausių karališkųjų pilių – Chambord pilis. Ji pastatyta buvusiose karališkosios medžioklės valdose. Gražiausia pilies parko dalis atvira lankytojams, o 32 km ilgio siena atitvertos Respublikos prezidento medžioklės valdos.
Pilis – karaliaus Pranciškaus I rezidencija, kurią jis pasistatė grįžęs iš Milano. Manoma, kad darbų įkvėpėjas buvo Leonardas da Vinči, karaliaus kvietimu gyvenęs už 45 km esančiame Amboise miestelyje nuo 1516 m. iki pat mirties.
Pilyje yra 440 kambarių, 365 kaminai, 13 paradinių laiptinių. Akį patraukia paslaptingi prasilenkiantys spiraliniai laiptai, vedantys į terasą ant stogo. Iš čia matyti pilies kaminai, bokšteliai, kupolai, mozaikiniai stogai ir erdvus parkas.
Atvykę į Amboise miestelį, galėsite rinktis, ką aplankyti – Clos-Luce pilį, kurioje paskutinius savo gyvenimo metus praleido L.da Vinči ar karališkąją pilį – tvirtovę.
Pilis – tvirtovė stūkso ant uolos. Ji tapo tikra karališkąja rezidencija XV a., kai ištaigą mėgęs karalius Karolis VIII, apsilankęs Italijoje, nusprendė perstatyti pilį renesansiniu stiliumi. Iki mūsų dienų išliko tik dalis XV-XVI a. pastatų. Gotikinėje šv.Huberto koplyčioje yra Leonardo da Vinči kapas.
Ant senųjų pilies įtvirtinimų įrengtas puikus sodas. Iš jo atsiveria nuostabi Luaros slėnio panorama, matyti netoliese esantis raudonų plytų Clos-Luce dvarelis, kuriame gyveno ir mirė Leonardas da Vinči, sulaukęs 67 metų amžiaus. Didysis genijus ne tik tapė, projektavo, bet ir padėdavo organizuoti karališkus pobūvius, kūrė kuriozinius mašinų planus, kurių maketai eksponuojami rūmuose įrengtame muziejuje. Tarp 40 eksponatų pamatysite protoautomobilio modelį, parašiutą ir netgi hidraulinę turbiną.
Šis Prancūzijos kampelis garsėja gaivaus skonio vynais, kurių galėsite paragauti, o jei patiks – ir nusipirkti
Atvykę prie Šer upės, išvysite renesanso brangakmenį – Chenonceaux pilį, dažnai vadinamą pilimi – tiltu, kabančiu ant vandens. Ši daili pilaitė dar vadinama “damų pilimi”.
Šeimininkių čia buvo net šešios. Kiekviena jų turėjo savitą skonį ir lakią fantaziją. Gražiosios Dianos noru suprojektuoti terasiniai sodai; Kotryna Mediči sumanė itališko stiliaus galeriją per Šer upę; “Baltoji ponia”, Henriko III našlė, įrengė gedulo ir maldos kambarį trečiajame pilies aukšte.Pilies interjeras išpuoštas brangiais flamandų gobelenais, puikiais paveikslais, įvairių epochų baldais.

Villandry – paskutinė renesansinė pilis, pastatyta XVI a. šiame regione. Ją supantys terasiniai sodai – vieni gražiausių Prancūzijoje. Kiekvienas sodo kampelis turi savo pavadinimą: malonumų sodas, vandens sodas, meilės sodas.Sodo augalai, pasodinti tam tikra tvarka, simbolizuoja žmogaus jausmus ir išgyvenimus.
Egzotinė Luaros slėnio dalis – tai senosios gyvenvietės, išskaptuotos minkštose kalkinės kilmės olose ar smiltainyje. Senovėje šie būstai vietiniams gyventojams atstojo pigius ir patikimus namus. Dabar tokiuose namuose dažniausiai saugomas vynas, auginami grybai ar įrengiami muziejai.
Aplankysite Rochemenier trogloditinį kaimą – muziejų. Apžiūrėsite namų vidų, rūsius ir požeminę koplyčią.
Vėlai vakare turėsite puikią pramogą – įžengti į fantastišką “Puy du fou“ parką ir pasižiūrėti įspūdingą istorinį šou spektaklį “La Cinescenie“. Šviesos, vandens, pirotechnikos efektai ir galybė aktorių užburs ir nuves jus istorijos puslapiais.
Vyksite į Meilės pakrantę prie Atlanto vandenyno, netoli Luaros upės žiočių. Visa diena skirta poilsiui viename gražiausių kurortų – la Baule. .
Išvyka į XVII a. buvusį korsarų miestą – Sen Malo (48 000 gyventojų).
Tai – ir Lamanšo sąsiaurio uostas Rance upės žiotyse, apsuptas aukštomis gynybinėmis sienomis, traukiantis turistus nepaprastai gražiais kraštovaizdžiais ir netoliese esančiais paplūdimiais. Iš šio miesto yra kilę nemaža garsių jūreivių ir piratų. Čia gimė ir vienas žymiausių prancūzų romantikų Chateaubriand’as. Jis palaidotas Grand Be saloje, kurią, potvyniams nuslūgus, galima pasiekti pėsčiomis.
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta apie 80 procentų miestelio pastatų ir didelė dalis Nacionalinio forto įtvirtinimų. Po karo dauguma jų rekonstruoti XVII-XVIII a. stiliumi.
Maloniausia pasivaikščioti jūros pylimais, iškilusiais XII-XVIII a. ir pasigrožėti nuolat besikeičiančiais jūros vaizdais. Potvynių ir atoslūgių amplitudė – didžiausia Europoje (nuo 8 iki 14 m). Dėl jos nuolat keičiasi kranto ir salelių vaizdas, kuris būna įspūdingiausias, kai jūra pakyla aukščiausiai.
Atvykus į Cancale – žvejybos uostą, garsėjantį austrėmis (apie 14 km nuo Sen Malo), turėsite galimybę paskanauti jūros gėrybių. Į uostą važiuosite pro Grouin iškyšulį, kur salose gyvena daugybė juodųjų kormoranų, kurie yra didžiausi vandens paukščiai Europoje.
Po pietų aplankysite Sen Mišelio kalną, dar vadinamą “Vakarų stebuklu”. Tai – 80 m aukščio uola su jos viršūnę karūnuojančiu vienuolynu ir šlaituose įsikūrusiu miesteliu.
X a. Sen Mišelio kalne įsikūrę benediktinų vienuoliai ėmėsi statybos darbų. XI a. pradėta statyti bažnyčia ir kiti vienuolyno pastatai, skirti vienuoliams bei piligrimams. Darbai truko daugiau nei šimtą metų, nes statūs uolos šlaitai labai sunkino statybą. Taip gimė vienuolynas – viduramžių architektūros šedevras: la Merveille – “stebuklas”.
Aplankysite ir dabar veikiančią benediktinų abatiją.
Vienuolyno bažnyčios architektūroje sumišę keli stiliai (normandiškas romaninis ir liepsnojančios gotikos) liudija ilgą šios įspūdingos abatijos statybos istoriją. Trijuose vienuolyno aukštuose gausybė kambarių, salių ir koridorių, kurie buvo skirti vienuoliams, maldininkams ir garbingiems svečiams. Grakščiomis kolonomis apsuptas jaukus vidinis vienuolyno sodelis (XIII a.), požeminė Dievo Motinos koplyčia – vienas iš pirmųjų vienuolyno pastatų, atrastas archeologų 1903 m.
Potvynių ir atoslūgių amplitudė šioje vietoje ryškiai svyruoja. Šešias valandas trunkantis potvynis prasideda staiga. Dažnai pasitaiko galimybė stebėti šį gamtos reiškinį.

Eifelio bokštas

IŠVADA

Rašydama šį referatą daug sužinojau apie Prancūzija ir dabar dar labiau noriu ten nuvykti. Pamatyti Eifelio bokštą, pasivaikščioti po nuostabųjį Defanso rajoną, kuriame tokie nuostabūs pastatai, statulos ir šiaip nuostabus rajonas.
Aš manau, kad referate naudota informacija yra įdomi.
Apie šią valstybę yra daug informacijos ir ji visa yra labai įdomi, todėl man sunkiausia buvo išrinkti medžiaga referatui. Nuspręsti kas yra įdomiausia, kas labiau tinka rašant referatą. Paskui dar viska sudėlioti iš eilės, kad labai nešokinėtų mintys nuo vieno galo į kitą.
Aš nesigailiu, kad pasirinkau būtent Prancūziją referato rašymui.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Enciklopedinis žinynas „Pasaulio žinynas“, „ Alma littera“ Vilnius, 1999.
2. Lietuviškoji tarybinė Enciklopedija, 7 Lietuvos – Mordvių, leidykla „Mokslas“ Vilnius 1981.
3. Petras Lingė „Europos ir Azijos šalys“, „Lietuvos Rytas“ Vilnius 1996.
4. Žurnalas mėgstantiems keliauti „kelionių Magija“ ISSN 1392 – 7809; 2001/02 Nr. 9 – 10 (22) gruodis – sausis.
5. Žurnalas mėgstantiems keliauti „kelionių Magija“ ISSN 1392 – 7809; 2001 Nr. 7 (20) rugsėjis – spalis.
6. Žurnalas „Kelionės ir pramogos“ ISSN 1392 – 5199; 2000 Nr. 3 (14), leidykla „Saulės spektras“.
7. V. Januškis „Europa“ Gamtinė ir socialinė geografija . Vadovėlis VIII klasei. Kaunas „Šviesa“ 2001.
8. Internetas

Leave a Comment