Prancūzija

Pavadinimas: Prancūzijos respublika
Plotas: 547,026 kvadratinių kilometrų
Sostinė: Paryžius (Ille-de-France 10.8 milijonai gyventojų, Paryžiaus mieste – 2.1 milijonai)
Gyventojų skaičius: 61.1 milijonai gyventojų, iš kurių 4.5 milijonai – užsieniečiai
Kalba: Prancūzų
Religija: 82% Romos katalikai; 0.8 milijono Protestantų; 2.4 milijonai Musulmonų; 0.7 milijono Žydų
Nacionalinė diena: Liepos 14 – ‘Fźte nationale’, Bastilijos šturmo diena (1789)
Valdymo forma: Dviejų rūmų Parlamentinė prezidentinė demokratija (Nacionalinė Asamblėja: 577 nariai (renkami 5 metams); Senatas: 321 senatoriai (renkami 9 metams)
Respublikos Prezidentas: Jacques Chirac ( nuo 1995 metų, 2002 gegužės 5 dieną perrinktas dar vienai 5 metų kadencijai
Ministras Pirmininkas: Jean-Pierre Raffarin (nuo 2002 gegužės 7 dienos)
Užsienio Reikalų ministras: Dominique Galouzeau de Villepin
Parlamento pirmininkai: Nacionalinės Asamblėjos: Jean-Louis Debré, Seenato: Christian Poncelet
Valdančiosios partijos: Election coalition Union pour un Mouvement Populaire, sudarytas iš Neo-Gaullists, Liberalų ir Centristų.
Kitos partijos Parlamente: Parti Socialiste (PS); Parti Communiste (PC); Les Verts (žalieji); Union pour la Démocratie franēaise (UDF); Kairieji Radikalai
Atstovų parlamente neturinčios partijos: Génération écologie; Front National (FN); Mouvement National Républicain (MNR); Mouvement des Citoyens (MDC)/Pōle Républicain; Ligue Communiste Révolutionnaire (LCR); Lutte Ouvričre; Chasse, Pźche, Nature, Tradition (CPNT)
Prekybos sąjungos: Confédération Franēaise Démocratique du Travail (CFDT), apie 650,000 narių; Confédération Générale de Travail (CGT), apie 600,000 narių; Foorce Ouvričre (FO), apie 350,000 narių; Union Syndicale des Syndicats Autonomes (UNSA), apie 300,000 narių; Confédération Franēaise des Travailleurs Chrétiens (CFTC), apie 150,000 narių
Narė tarptautinėse organizacijose: JTO, Europos Sąjunga, NATO, WEU, World Bank, IMF, OECD, UNESCO, Jungtinių Tautų Nusiginklavimo Asociacija, OSCE
Televizija:
Dvi visuomeninės stotys (F

France 2, France 3)
trys privačios stotys (TF 1, Canal plus, M 6)
Prancūzų-Vokiečių kultūros kanalas Arte
Daug komercinių kabelinių stočių ir vietinių radijo stočių
Nacionaliniai dienraščiai: Le Figaro, Le Monde, France-Soir, Libération, Les Echos, La Croix, Aujourd’hui, La Tribune, L’Humanité
pagrindiniai regioniniai žurnalai: Paris Match, L’Express, Le Nouvel Observateur, Le Point, L’E
Bendrasis vidaus produktas: 1.464 bilijonų eurų (2001)
BVP per-capita: 23.934 eurai (2001)

Ar žinote, kad?

>> Strasbūre vyksta plenarinės Europos Parlamento sesijos?
>> Nicoje 2000 m. gruodžio 7-10 d. pasirašyta Nicos sutartis, kuria susitarta dėl ES institucinės reformos, reikalingos sėkmingai ES plėtrai?
>> Prancūzijoje važinėja greičiausias pasaulyje traukinys TGV fTrain a Grande Vitesse); 1990 m. jis pasiekė 515,3 km/h greitį?

Prancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų prripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia iš jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Kai kur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos že

emuma. Jos abi irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona.Tarsi tam tikras laiptelis iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir statmenai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose, Bretanės ir Kotaneno pusiasaliuose, yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m aukščio Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o
aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000-2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių iškyla senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingomis iškasenomis. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje pagal urano (Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose pagal geležies rūdos gavyba. Visos be išimties vakarų žemumos, t.
.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.
Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu. Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta 1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir ilgiau. Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos upių tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia yra Luara (1020 km), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. (Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos.) Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione -‘Peugeot-Citroėn’, ‘Renault’ (Pežo-Citroen, Reno). Keleiviniai lėktuvai ‘Karavela’ vieni saugiausių pasaulyje; apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Ji buvo trečioji ir kosmose. Prancūzijoje pastatyti pirmieji pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. t. Jų denyje tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi Europoje elektriniai traukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994 m. Prancūziją su Didžiąja Britaniją sujungė tunelis po Lamanšu. Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės. Svarbi ūkio šaka yra turizmas. Prancūziją kasmet aplanko per 27 mln. turistų. Pastaraisiais metais prancūzai iš Lietuvos išsiveždavo frezavimo stakles, kineskopus, ‘Šilelius’, elektros variklius, matavimo prietaisus, traktorių atsargines dalis. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje vyrauja grūdinių kultūrų auginimas. Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia – pagal pieno, ketvirta – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.

Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo metu neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.XII-XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337-1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei.Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai.Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę, prasidėjo Prancūzijos Didžioji revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis ‘Laisvė, lygybė, brolybė!’, ‘Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija’. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804-1814), bet netrukus imperija žlugo. XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų ‘pėdsakų’ yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.

Dėl trijų aplinkybių Prancūzijos ryšys su Europos Sąjunga ypatingas. Pirma, įkurti Europos Sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją – pasiūlė Prancūzijos politikai Schumanas ir Monnet’as. Antra, Europos Sąjungos administracija buvo sukurta daugiausia pagal Prancūzijos administracijos tradicijas. Trečia, Prancūzija ‘paskolino’ Europos Sąjungos institucijoms savo kalbą, kuri dominavo Briuselyje iki paskutinio XX amžiaus dešimtmečio ir lieka viena iš pagrindinių Sąjungos kalbų. Prancūzija taip pat davė Europos Sąjungai ir žymiausią Europos Komisijos Pirmininką – Delorsą, kuris gerokai paspartino Europos vienijimąsi. Taigi Prancūzijos antspaudas Europos Sąjungoje – vienas iš ryškiausių.
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija nenorėjo, kad Vokietija vėl įsigalėtų Europoje. Todėl ji pasiūlė Vokietijai vienytis ir tokiu būdu susitaikyti. Pokario metais Prancūzijos ūkis buvo sugriautas; bruzdėjo jos kolonijos. Prancūzija sunkiai taikstėsi su Amerikos įtaka Vakarų Europoje. Nesaugu jai buvo ir Tarybų Sąjungos akivaizdoje. Todėl sąjunga su europiniais kaimynais prancūzams atrodė geriausia išeitis. Ji didino Paryžiaus įtaką besivienijančioje Europoje ir padėjo plėtotis šalies ūkiui. Nykstant prekybos barjerams, Prancūzija galėjo parduoti savo tradiciškai gausią žemės ūkio produkciją šalių – vienijimosi partnerių – rinkose. Daug davusi Europos Sąjungai, Prancūzija daug iš jos ir tikisi. Pavyzdžiui, turinčiai didžiausią žemės ūkio sektorių iš visų Sąjungos šalių, Prancūzijai labai parankios Sąjungos subsidijos žemės ūkiui, kurios yra nemaža našta Sąjungos biudžetui. Iki šiol Prancūzija buvo politine Europos Sąjungos lydere, ekonominę lyderystę palikdama Vokietijai. Paryžiui priklauso daugelio politinių iniciatyvų autorystė.
Daug įtakingų visuomenės jėgų Prancūzijoje pasisako už vieningą Europą, matydamos joje visokeriopą naudą savo šaliai. Bet kartu šiai tradiciškai centralizuotai valstybei yra keblu vieningos Europos labui atsisakyti vis daugiau suvereniteto. Todėl, palaikydami vienijimąsi, prancūzai turi ‘nacionalinį saugiklį’.
Pasiūliusi Vakarų Europai vienytis šeštojo dešimtmečio pradžioje, Prancūzija generolo de Gaulle’io ranka stabdė tolesnį vienijimąsi septintajame dešimtmetyje. De Gaulle’is skelbė ‘Tėvynių Europos’ viziją. Jis teigė, kad ir besivienydamos Europos šalys turi išlikti visiškai suverenios, o viršnacionalinės institucijos tėra chimeros. Prancūzijos partnerių pasipiktinimui, generolas priešinosi glaudesnei Europos šalių politinei sąjungai, įžvelgdamas čia pavojų Prancūzijos nepriklausomybei. Prancūzija, nesutikdama su Europos Komisijos siūlymais dėl žemės ūkio politikos, didėjančia Europos Parlamento įtaka biudžeto srityje bei tolesniu veto teisės apribojimu Taryboje, 1965 metų antrą pusmetį net boikotavo Tarybos posėdžius, kol partneriai nusileido. Ši krizė žinoma kaip ‘tuščios kėdės’ krizė. Prancūzija kiek nuogąstauja, kad išsiplėtusi Europos Sąjunga nebebus tokia veiksminga. Todėl Paryžius pageidauja, kad grupė valstybių -savotiškas šalių branduolys – galėtų vienytis sparčiau. To paties norėtų ir kitos Europos Sąjungos šalys įkūrėjos.

Kas Prancūziją išskiria iš kitų ES šalių?
>> didžiausia teritorija (547 tūkst. kv. km)
>> didžiausia sostinė pagal gyventojų skaičių (9,5 mln.)
>> didžiausias turistų skaičius (73 mln., 1999 m.)
>> didžiausias atominės energetikos vartojimas (tiek absoliučiai, tiek proporcingai gyventojų skaičiui)
>> didžiausias žemės ūkio sektorius (pagamina 22% visų žemės ūkio produktų)
>> daugiausia iškasama urano rūdos, pagaminama azotinių trąšų
>> daugiausia pagaminama automobilių padangų, sunkvežimių
>> daugiausia eksportuojama elektros energijos tiek ES, tiek pasaulyje.
>> apie 3/4 visos elektros energijos Prancūzijoje pagaminama atominėse jėgainėse (daugiau nei Lietuvoje)
>> daugiausia pagaminama ir eksportuojama parfumerijos ir kosmetikos gaminių, šampano
>> daugiausia išauginama cukrinių runkelių, kviečių, maistinių kukurūzų
>> ilgiausia moterų gyvenimo trukmė (83,01 metų, 2001)
>> suvalgoma daugiausia duonos per metus (vienam prancūzui tenka 67 kg duonos)
>> pagal BVP dydį ir bendrą prekių eksportą Prancūzija užima ketvirtą vietą pasaulyje, pagal paslaugų ir žemės ūkio produktų eksportą – antrą
>> Prancūzijos draudimo sektorius užima ketvirtą vietą pasaulyje – apyvarta siekia 167,9 mlrd. Eurų.

Daugelis europiečių kalbėdami apie prancūzus šypsosi. Nes jų įvaizdis nėra labai teigiamas, mat kalbama, kad prancūzas mėgėjas laisvai gyventi, mėgsta paplepėti, paslampinėti ir vengia sunkiai dirbti. Matyt, tokiam įvaizdžiui susidaryti padeda prancūzo temperamentas ar daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų veikėjų bei menininkų meilės romanai.
Prancūzų kredo – menas gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumų. Kiekviena diena yra šventė. ‘Neapkenčiu nuobodulio’, – sako prancūzai. Jie nemėgsta sunkaus, juodo, monotoniško darbo. Tačiau darbas yra menas, vėlgi porina prancūzai. Šiaip jau jie labai bijo tik viena-tapti juokingais, vadinasi, apsijuokti nemokant kalbėtis ir gyventi. Tas pats vertinant sugebėjimą pietauti. Juokaujama, kad pietauti prancūzas eina kaip režisierius prie klasikinio kūrinio. Tai daro suteikdamas malonumą sau ir savo svečiui. Tada mažai kalbama. Tiesiog į klausimą atsakoma ‘Taip’ arba ‘Ne’. Prancūzai dievina žodžių žaismą. Nesvarbu, ką pasakyti, svarbu, kaip pasakyti ‘skaniai’. Todėl savo simpatijas per rinkimus atiduoda dažniausiai tam politikui, kuris sugeba sąmojingai pasakyti tiesą. Labai svarbus rodiklis – mokėjimas savarankiškai mąstyti.
Prancūzui kalbėti apie pinigus – blogo tono požymis. Todėl norėdamas būti mandagus, niekad neklausk jo, kiek jis uždirba ar išleidžia savo reikmėms tenkinti. Prancūzai mano, kad pinigai kišenės nešildo, o tai kiekvienas supranta savaip. Jie kuria savo namų jaukumą ir savitą stilių nežiūrėdami į kaimyną, bet kiekvienas savaip. Populiarūs rankų darbo dirbiniai. Tačiau miestiečiai netaupo pinigų patys megzdami, nerdami, remontuodami automobilį ar valydami langus. Jie mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Todėl šeimininkės, užuot valiusios dulkes ar skalbusios, geriau bendrauja su draugėmis ar savo vaikais, kuriems skiriama labai daug dėmesio.
Prancūzai labai mėgsta bendrauti su užsieniečiais. Kai šie nerodo galantiškumo, paprašomi išeiti ir daugiau į svečius niekad nekviečiami. Daugelis mano, kad prancūzai yra godūs. Tereikia prisiminti, kiek dėmesio skiriama valkatoms ir narkomanams, nuomonė apie juos tuojau pat pasikeis.
Dar viena tema, kurios prancūzai nemėgsta, tai kalbėti apie darbą. O šiaip visas nelaimes jie mėgsta apgaubti humoru. Gana keista, ar ne? Bet tarp paryžiečio ir provincijos prancūzo yra didelis skirtumas. Kas būdinga vienam, kitam tai gali būti visai nepriimtina.

Maži šios šalies miesteliai turi išlaikę viduramžių dvasią. Ypač tai pastebima iš šių miestų upstatymo planų. Jiems būdingas spindulinis miesto aikščių ir gatvių išplanavimas. Tokio miesto centre visada yra aikštė, kurioje stovi bažnyčia, yra merija, turgus, netoliese pastatytas vienuolynas. Kaimo tipo gyvenvietėse vyrauja nedidelės linijinio tipo gyvenvietės. Pasitaiko vienkiemių- fermų. Namai kelių tipų, dažniausiai matyti vienaaukščiai mūriniai ar moliniai, drėbti ant medinio karkaso kur po vienu stogu prisišliejęs gyvenamasis namas, arklidė, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai. Būtinai ūkininko pastatą papildo rūsys vynui. Jeigu apsilankysime šiaurinėje ar rytinėje Prancūzijoje, Paryžiaus prieigose ar Pikardijoje, išvysime stambių fermų, apjuostų aukšta tvora, jų kiemo centre būtinai yra šulinys arba tvenkinys. Alpių kalnuose žmonės statosi būdingus visai Alpių sričiai alpinio tipo 2-3 aukštų namus. Pietų Prancūzijoje gyventojai gyvena nedideliuose, žemuose, čerpėmis dengtais stogais namuose.
Anksčiau Prancūzijoje buvo labai vertinamas šeimos narių bendravimas. Tai rodo ir namo patalpų išplanavimas. Valstiečio namas būtinai turėjo bendrą kambarį, kur šeima rinkdavosi vakarais prie židinio ir aptardavo visas dienos naujienas. Beje, židinyje ketaus puoduose virdavo valgį. Dar namuose buvo patalpos, skirtos virtuvei, valgomajam ir vienam dviem miegamiesiems. Šiandien net ir valstiečių namuose labai retai kur tenka pamatyti senovinio interjero detalių.
XIX amžiuje baigėsi ir tautinio kostiumo era. Tad daugiau kaip šimtmetį prancūzai tautinių drabužių nenešioja. Tik per tam tikras šventes ir tai daugiausia tik ansamblių dalyviai vyrai dėvi tradicinius marškinius, liemenę, striukę, kelnes, ant kaklo ryši skarelę, o ant galvos užsideda beretę ar skrybėlę. Moterys vilki plačius ties liemeniu rauktus sijonus, palaidinukes, korsažus, ryši skareles.
Prancūzija ilgus amžius Europai ir pasauliui diktavo madas. Ir šiandien geriausi madų salonai yra Paryžiuje. Galima išgirsti ir apie Paryžių sakant, jog tai mados Meka. Tai, kad prancūzai moka ir mėgsta skoningai rengtis, galima pastebėti tiek gatvėje, tiek aukštuomenės pobūvyje. Geras skonis ugdomas nuo pat vaikystės ir šeimoje, ir mokykloje. Visada pabrėžiama, kad kiekvienai progai ir laikui turi būti dėvimas atitinkamas drabužis ir aksesuarai.

Bažnyčios sudaro puikiausios Paryžiaus architektūros dalį. Bažnyčių statybos didžioji era buvo viduramžių periodas, tačiau išliko pavyzdžių iš visų amžių. Per Revoliuciją bažnyčios buvo paverstos grūdų ar ginklų sandėliais, bet vėliau joms grąžinta buvusi šlovė. Daugelio bažnyčių interjerai įspūdingi, puošti puikiais tapybos ir skulptūros kūriniais.
VIDURAMŽIAI. Smailioji arka ir langas rožė atsirado šiauriniame Paryžiaus priemiestyje St-Denis bazilikoje, kur palaidota dauguma prancūzų karalių ir karalienių. Tai buvo pirmasis gotikinis pastatas, ir iš čia paplito gotikos stilius. Gražiausia gotikinė bažnyčia Paryžiuje – miesto katedra Notre-Dame, aukščiausia ir įspūdingiausia iš senųjų prancūzų katedrų. Ją statyti 1163 m. pradėjo vyskupas Maurice’as de Sully, o kitame šimtmetyje baigė architektai Jeanas de Chelles’is ir Pierre’as de Montreuilis, kurie pristatė skersines navas su nuostabiais peršviečiamais langais rožėmis. Montreuilio šedevras – Liudviko IX viduramžių rūmų dviaukštė koplyčia, Sainte-Chapelle. Ji buvo pastatyta Kristaus erškėčių vainikui saugoti. Dar išliko seniausios išsilaikiusios Paryžiaus abatijos bažnyčia St-Germain-des-Pres (1050), mažutė romaninė St-Julien-le Pauvre bažnyčia ir liepsnojančiosios gotikos bažnyčios – St-Sėverin, St-Germain l’Auxerrois ir St-Merry.
RENESANSAS. Italų renesansas užvaldė Paryžių XVI a. Čia atsirado savitas architektūrinis stilius – tiksli klasikinė detalė ir milžiniškos gotikinės proporcijos suformavo negryną, bet patrauklų mišinį, pavadintą ‘prancūzų renesansu’. Geriausias pavyzdys Paryžiuje – St-Etienne-du-Mont bažnyčia, kurios interjeras primena erdvią ir šviesią baziliką. Dar yra St-Eustache, masyvi Les Halles turgavietės bažnyčia, ir St-Gervais-St-Protais nava su vitražais ir drožinėtomis choro stalėmis.
BAROKAS IR KLASICIZMAS. XVII amžiuje, kai Paryžius plėtėsi valdant Liudvikui XIII ir jo sūnui Liudvikui XIV, mieste klestėjo bažnyčios ir vienuolynai. Italų baroko stilius pirmiausia pasirodė didingame St-Gervais-St-Protais fasade (šią bažnyčią 1616 m. pastatė Salomonas de Brosse’as). Stilius buvo sušvelnintas, kad atitiktų prancūzų skonį ir Švietimo epochos racionalumą. Taip atsirado harmoningas ir monumentalus klasicizmas, įrėmintas kolonų ir kupolų. Vienas iš pavyzdžių -Chapelle de la Sorbonne, kurią kardinolui Richelieu 1642 m. užbaigė Jacąues’as Lemercier. Didesnė, puošnesnė, su ištapytu kupolu yra Francois Mansart’o pastatyta Val-de-Grace vienuolyne bažnyčia, skirta Karaliaus Saulės gimimui. Tikras šio laikotarpio brangakmenis – Jules’io Hardouin-Mansart’o Dome bažnyčia su didžiuliu paauksuotu kupolu. Jėzuitiška ekstravagancija spindi St-Paul-St-Louis bažnyčia, pastatyta Romos Gesū bažnyčios stiliumi. Kaip kontrastas joms atrodo griežtai geometrinės ir paprastos Libėralio Bruant’o koplyčios Salpetriėre ir St-Louis-des-Invalides. Yra ir kitų puikių klasikinių bažnyčių: St-Joseph-des-Carmes ir XVIII a. bankininkų St-Roch bažnyčia su barokine Marijos koplyčia.
NEOKLASICIZMAS. Nuo XVI a. vidurio ir dar ilgokai XIX amžiuje Prancūziją buvo apėmusi antikinių elementų manija. Pompėjų kasinėjimai (1738) ir italų architekto Andrea Palladio įtaka suformavo architektų kartą, kurie žavėjosi kolonomis, geometrija ir inžinerija. Sainte-Geneviėve, dabartinis Panteonas, geriausias tokių bažnyčių pavyzdys. Jos architektas Jacąues-Germainas Soufflot 1773 m. ėmėsi statyti kupolą su kolonomis, įkvėptas ir Christopherio Wreno Šv. Pauliaus katedros Londone. Kupolą laiko keturi pilioriai, vėliau pastatyti Guillaume’o Rondelet, kuriuos jungia keturios didelės arkos. Pirmąjį fasadą su kolonomis pastatė Giovanni Niccolo Servandoni St-Sulpice bažnyčiai. Jos statyba prasidėjo 1733 m. nuo dviaukščio portiko su trikampiu frontonu. Napoleono pergalingai kariuomenei skirta didžioji šventykla La Madeleine buvo statoma pagal antikinės šventyklos planą.

ISTORINIAI SODAI
Seniausi viešieji Paryžiaus sodai buvo skirti Prancūzijos karalienėms: Jardin du Tuileries Kotrynai de Medičis XVI a., o Jardin du Luxembourg Marijai Medičis XVII a. Tuileries sudaro pradžią ašies, einančios nuo Are de Triomphe du Carrousel per Are de Triomphe į La Dėfense . Šie sodai išlaikė landšafto architekto Andrė Le Notre’o įvestas geometrines formas, pirmiausia pritaikytas Versalio rūmams. Jardin de Tuileries sode išsaugota daug originalių skulptūrų, taip pat modernių kūrinių, pvz., Aristide’o Maillolio (1861-1944) bronzinės nuogalės. Jardin de Luxembourg sodo planas tradicinis, geometrinis: tiesūs takai, karpytos vejos, klasikinė skulptūra ir nuostabus XVII a. fontanas. Jis ūksmingesnis ir jaukesnis už Tuileries, čia pristatyta suolelių, vaikus linksmina poniai ir lėlių vaidinimai. Taip pat Le Notre’o suprojektuoti Jardins dės Champs-Elysėes XIX a. buvo pertvarkyti anglišku stiliumi. Juose pastatyti Belle Epoąue paviljonai, trys teatrai (L’Espace Pierre Cardin, Thėatre Marigny ir Thėatre Barrault), prašmatnūs restoranai, be to, šiuose soduose klajoja Marcelio Prousto, žaidusio čia vaikystėje, šmėkla. Ramybės prieglobstis judriame rajone -Jardin du Palais Royal, įrengtas kardinolui Richelieu XVII a. Sodą supa elegantiška arkada. Vaizdingo angliško stiliaus Parc Monceau (XIX a.) turtingas statiniais ir grotomis. Lygūs Jardins dės Invalides sodai ir peizažinis Champ-de-Mars (Marso laukas) priklausė Hotel dės Invalides ir Ecole Militaire žemėms. Jose vyko Pasaulinė paroda, kurią primena Eiffelio bokštas . Patrauklus viešasis sodas yra prie žavaus Hotel Biron, kuriame įrengtas Musėe Rodin. XVII a. Jardin dės Plantes garsėjęs senais medžiais, gėlėmis, alpinariumu, oranžerijomis ir nedideliu zoologijos sodu.
ROTONDOS IR KITI STATINIAI
Paryžiaus parkus ir sodus pagyvina daugybė rotondų ir kitų statinių. Kiekvienas sodų planavimo amžius pasižymėjo šiomis puošmenomis. Jardin dės Plantes sode esanti aukšta Gloriette de Buffon buvo pastatyta didžiam gamtininkui atminti. Tai seniausia metalinė konstrukcija Paryžiuje. Parc Monceau piramidė, Bois de Boulogne rytietiška šventykla ir neseniai Bois de Vincennes miške restauruota XIX a. meilės šventykla atspindi sentimentalesnį šimtmetį. Kontrastas joms – šalti dažyto betono statiniai, puošiantys Parc de la Villette, Parc Monceau įkvėpė tuo metu labiausiai perpildytą ir purviną Europos sostinę atgaivinti medžiais, šviežiu oru ir parko suoleliais, jo nurodymu parkų architektas Adolphe’as Alphand’as du miškus, esančius priešinguose miesto pakraščiuose, – Bois de Boulogne (vadinamą tiesiog Bois’) ir Bois de Vincennes -pavertė angliškaisiais parkais su ančių tvenkiniais, ežerais ir gėlynais. Be to, ‘Bois’ parke jis dar įrengė bėgimo taką. Šiandien per parką važiuoja transportas, o naktimis vaikštinėja prostitutės. Patraukliausias čia Bagatelle’io rožių sodas. Daug malonesni yra du mažesni Alphand’o parkai – Parc Montsouris pietuose ir Parc dės Buttes-Chaumont šiaurės rytuose. Nuo siurrealistų laikų pamėgtos ‘Buttes’ (kalvos), nebenaudojami karjerai, buvo paverstos dviem kalneliais, žaliomis terasomis, kabančiuoju tiltu, meilės šventykla ir ežeru apačioje. Į senamiesčio planą įėjo aikštės ir alėjos su fontanais, skulptūromis, suoleliais ir žaluma. Vienas gražiausių kampelių, esantis Ile de la Cite -Sąuare du Vert-Galant. Avenue de l’Observatoire Jardin du Luxembourg sode išpuošta Jean-Baptiste’o Carpeaux skulptūromis.
MODERNŪS PARKAI IR SODAI
Jardins du LJ Trocadero sodai, nuo Palais de Chaillot besileidžiantys prie upės, buvo pasodinti po 1937 m. Pasaulinės parodos. Čia yra didžiausias Paryžiaus fontanas ir atsiveria puikūs vaizdai į upę bei Eiffelio bokštą. Vėlesniuose Paryžiaus soduose buvo teikiama pirmenybė laukiniams augalams, daugiapakopėms terasoms, labirintiniams takams, vaikų sodams ir moderniai skulptūrai. Tipiški pavyzdžiai – sodas prieš Forum dės Halles, Parc Andre-Citroėn, Parc de la Villette ir Jardins Atlantiąue virš Gare Montparnasse.

Muzikiniai Paryžiaus klubai atspindi Amerikos ir Britanijos sroves. Vietiniai Paryžiuje šoka te rock – šeštojo dešimtmečio klasikinio rokenrolo atmainą. Tik keli klubai, pvz., Balajo ir Folies Pigalle, tikrai atitinka paskutinę madą. Paryžiaus klubai gan gerai įrengti. Les Bains jau daugelį metų nepraranda populiarumo ir brangina ištikimus lankytojus. Le Figaro savaitinis priedas, 7 a Paris ir Pariscope spausdina naujausią informaciją, trumpus klubų apibūdinimus ir jų darbo valandas. Be to, skaitykit ir plakatus Bastille metro stotyje, pasiklausykit Radio NOVA 101,5 FM stoties smulkių pranešimų apie geriausius vakarinius pasilinksminimus. Kitas populiarus pasirinkimas vakarui – šokių salės ir barai su fortepijonais. Jei jums rūpi, ką apsirengti, neužmirškit, kad dauguma paryžiečių pasipuošia eidami į miestą.
VYRAUJANTI KRYPTIS
Le Bataclan – didelė, bet nuotaikinga vieta šiuolaikinėms grupėms, bet po pasirodymo šeštadienio vakarais ji tampa madingiausiu Paryžiuje naktiniu klubu, kuris garsėja rinktiniu funk, soul ir naujuoju jack svingu. Club 79 – tai gyva ‘retro’ diskoteka. Nebrangi La Scala privilioja didelę jaunimo minią. Pašėlę riedutininkai repo ir roko šokti čiuožia į La Main Jaune. Į žavią buvusią turkišką pirtį Les Bains vakarais renkasi mados ir pramogų verslo žmonės. Viršuje esantis restoranas dabar siūlo Tailando patiekalus, čia rengiami privatūs vakarėliai. Šokių aukštas nedidelis, grojama daugiausia hauso muzika, pirmadieniais – aštuntojo ir devintojo dešimtmečių šokių muzika, o trečiadieniais – R&B. Sekmadienio vakaras Cafė con Leche skiriamas gėjams. Reklamos ir filmų kūrėjai dažnai užsuka į Rex club. Čia vakarais grojama įvairi muzika – nuo efektingo roko ir hauso iki ‘egzotiško’ funk, regio ir pasaulinės muzikos. Prašmatniame klube Zed Club, nepaisančiame amžiaus, daugiausia girdėti rokenrolas. Didžiulis La Locomotive tenkina vyraujančius skonius roku, hauso, groove ir šokių muzika, kuri skamba skirtinguose aukštuose.
PRIVILEGIJUOTIEJI KLUBAI
Jei esate turtingas, gražus ir garsus, dar nereiškia, kad pateksite į Castel’s klubą, bet šios savybės gali padėti. Tai griežtai privatus klubas, kur keletas laimingųjų vakarieniauja viename iš dviejų labai gerų restoranų, o paskui nusileidžia į apačią pašokti. Į Regine’s klubą susirenka kostiumuoti atsakingi darbuotojai bei turtuoliai užsieniečiai, kurie vakarieniauja ir šoka pagal lengvą muziką.
MADINGIEJI KLUBAI
Kadaise buvęs darbininkų Miuzikholas, į kurį dažnai ateidavo garsieji paryžiečiai Edith Piaf ir Jeanas Gabinas, Balajo dabar tapo pasiturinčiu, bet išliko vienas geriausių Paryžiaus šokių klubų ir vienas iš nedaugelio, veikiančių pirmadienį. Čia vyksta ir pramoginių šokių vakarai. Hipiuojantis jaunimas traukia į mažą ir jaukų Folies Pigalle, kuris anksčiau buvo striptizo klubas, o šiandien čia skamba gyva muzika. Originalūs teminiai vakarai daro jį smagiausia susirinkimo vieta. Aukščiausio lygio šokių vakarai Bal, grojant bigbendui, kas dvi savaitės vyksta Elysėe Montmartre. Ten vyksta ir Return to the Source vakarai, panašūs į Londono Fridge klubo vakarus.
PASAULINĖ MUZIKA
Stilingą ir brangų Afrikos-Antilų klubą Keur Samba mėgsta Afrikos turtuoliai. Veiksmas prasideda po 2 vai. nakties ir tęsiasi ilgai. Privilegijuotas smagus La Casbah – tai vienas geriausiai įrengtų Paryžiaus klubų. Afrikos ir Vidurinių Rytų dekoras kaip magnetas traukia modelius stileivas, kurie tarp šokių užbėga į klubo apačioje esančią parduotuvėlę apsipirkti. Le Casbah dabar išgyvena elegantiškiausio klubo reputacijos atgimimą. Jei jūsų nervų sistema pakelia autentiškos Lotynų Amerikos muzikos banguojančius ir pulsuojančius ritmus, užsukit į La Java, kur puikūs garsai dera su savitu Belleville’io šokių salės patrauklumu. Be to, gyvos pasaulinės muzikos vakarus siūlo Trot-toirs de Buenos-Aires, Chapelle dės Lombards ir rūsio baras, esantis Aux Trois Mailletz.

GĖJŲ IR LESBIEČIŲ KLUBAI
Le QueenN – tai milžiniškas gėjų klubas su daugybe hauso muzikos vakarų vedėjų. Pirmadienio vakarą vyksta diskoteka, o penktadienį ir šeštadienį grojamas garage ir soul. Kai kurie nešvankesni renginiai skirti tik vyrams. Merginos privalo ateiti su gražiais vaikinais. Sekmadienio vakarą Lamotive klube rengiamas Tea Dance, perkeltas iš jau subankrutavusio La Palace, Trečiadienį būna Respect, formaliai priklausąs Le Queen. Lesbiečių klubas Chris-thom – tai pagražintas ir naujai pavadintas L ‘Entreacte variantas. Per Lounge trečiadienį gurkšnojami kokteiliai, sėdima ant minkštasuolių, klausomasi lengvos muzikos, žiūrimas kabaretas, o ketvirtadienį skamba hauso ir šokių muzika. Naujas pašėlęs gėjų vakaras Scream rengiamas populiariame Elysėe Montl martre.
KABARETAS
Miuzikholo reviu labiausiai asocijuojasi su amžių sandūros Paryžiumi. įskyla bohemiškų menininkų vaizdai ir šampano sukeltos orgijos. Mūsų dienomis dauguma šokėjų yra amerikietės, o žiūrovus sudaro užsienio verslininkai ir turistų grupės. Renkantis kabaretą iš akies galima pasakyti, kad žinomiausi ir yra geriausi. Mažiau žinomų kabaretų renginiai labiau primena antrarūšį striptizą. Visi čia išvardinti kabaretai garantuoja pusnuogių moterų pasirodymus su nežmoniškomis karūnomis iš plunksnų ir blizgučių, vodevilio veiksmus ir, priklausomai nuo jūsų požiūrio, impozantišką vakarą arba aukšto lygio kičą. Lido panašiausias į Las Vegaso kabaretus, čia šoka legendinės Bluebell Girls. Folies-Bergėres garsėja gyvais pasilinksminimais. Tai seniausia Paryžiuje muzikinė salė ir galbūt žymiausia pasaulyje. Crazy Horse Saloon pasižymi nelabai padoriais kostiumais ir spektakliais, čia šoka Betty Buttocks, Fila Volcana ir Nouka Bazooka. Laukinių Vakarų baras tapo spindinčiu teatriuku, kur kiekvienam žiūrovui skubiai atnešamas kibirėlis su šampanu. Kuklus parodijinių šou striptizas buvo ištobulintas iki komedinių etiudų ir pasaulio gražuolių pasirodymų. Paradis Latin yra ‘prancūziškiausias’ iš visų miesto kabaretų šou. Gražiame, sename Kairiojo kranto teatre, kurio dalį suprojektavo Gustave’as Eiffelis, vyksta įvairūs pasirodymai su puikiais specialiaisiais efektais ir dekoracijomis. Don Camillo Rive Gauche kabarete rengiami elegantiškesni, mažiau pataikaujantys turistams šou. Dainuoja puikūs chanson dainininkai, vaidina komikai ir pan. Moulin Rouge, kadaise lankytas Toulouse-Lautreco, yra kankano lopšys. Šių merginų pasirodymus manieringai parodijuoja transvestitai kabarete Chez Madame Arthur.

SPORTAS PO ATVIRU DANGUMI
Kasmetinės Tour de France dviračių lenktynės Paryžiuje finišuoja liepą, sukeldamos jaudulį visame mieste, kai Prancūzijos prezidentas nugalėtoją apdovanoja geidžiamaisiais geltonais marškinėliais (maillot jaune). Narsuoliai, drįstantys važinėti tarp miesto transporto, gali išsinuomoti dviračius iš Paris Vėlo , kiti tai padaryti gali kuriame nors parke. Prancūzų valstybinė geležinkelio kompanija SNCF organizuoja dienos išvykas su pasivažinėjimu dviračiais. Fėdėration Francaise de Cyclotourisme jus informuos apie daugiau nei 300 dviračių klubų Paryžiuje ir apylinkėse. Paryžiečiai mėgsta sekmadienio popietę pasiirstyti Bois de Vincennes , Bois de Boulogne ir Parc dės Buttes-Chaumont vandens telkiniuose. Tik tenka pastovėti eilėje prie valčių nuomos. Savaitgaliais pėtanąue mėgėjai pasižymi beveik visus prieinamus žvyro ar žemės plotelius ir žaidžia žaidimą, kuris, anot apklausų, laikomas populiariausiu paryžiečių sportu. Jis panašus į žaidimą rutuliais. Informaciją suteiks Fėdėration Francaise de Pėtanąue et de Jeux Provencales. Visos golfo aikštelės yra už Paryžiaus. Dauguma priklauso privatiems klubams, bet kai kur priimami ir ne klubo nariai. Smulkiau viską sužinosite iš Fėdėration Francaise du Golf. Be to, galite paskambinti į organizacijas Golf de Chevry, Golf de St-Pierre du Perray, Golf de St-Quentin en Yvesline arba Golf de Villennes. Kiekvieną sykį, kai norėsite pažaisti, teks mokėti mažiausiai 160 F. Pajodinėti galite Bois de Boulogne ir Bois de Vincennes miškuose. Išsamesnę informaciją teikia Ligue Eąuestre de Paris. Tenisą galima pažaisti municipaliniuose kortuose, pvz., Tennis Luxembourg, kurie yra Jardin du Luxembourg parke. Kortai veikia kasdien pirmumo pagrindu. Tennis de la Faluėre Bois de Vincennes miške – tai vieni geriausių kortų, į kuriuos vietą reikia užsisakyti prieš parą.
SPORTAS UŽDAROSE PATALPOSE

Paryžiuje gausu gimnastikos salių, kuriomis naudotis galite su dieniniu leidimu. Jis kainuoja 120 F ir daugiau, priklausomai nuo patogumų. Vienas pirmųjų lengvojo kultūrizmo klubų Paryžiuje buvo Espace Vit’halles. Gerai įrengtos gimnastikos salės sudaro populiarų Gymnase Club tinklą. Jean de Beauvais rengia asmeniškas lengvojo kultūrizmo programas. Club Quartier Gyni klubas šalia standartinių sporto paslaugų siūlo boksą ir kovos menus. Teoriškai Ritz Gym centras su galbūt geriausiu uždaru plaukymo baseinu prieinamas tik svečiams ir nariams, bet jei viešbutis nėra perpildytas, įmanoma nusipirkti leidimą dienai. Nebrangiai Paryžiuje galima pačiuožinėti. Kiaurus metus veikia Patinoire d’Asniėres-sur-Seine čiuožykla, o nuo rugsėjo iki gegužės – Pati-noire dės Buttes-Chaumont. Skvošą galima pažaisti Sąuash Club Quartier Latin klube kur dar siūlomas biliardas, gimnastika ir sauna. Geri ir šie klubai: Sąuash Mont-martre, Sąuash Rennes-Raspail ir Sąuash Front de Seine.
SPORTAS ŽIŪROVAMS
Išeiginę dieną per žirgų lenktynes galima pamatyti turtuolius, spindinčius visu prašmatnumu. Pirmąjį spalio sekmadienį Hippodrome de Longchamp rengiamas pasaulinio garso Prix de P Are dt-Triomphe. Kuklesnės lenktynės vyksta Hippodrome de St-Cloud bei Maison Lafitte hipodromuose, kurie įrengti truputį į vakarus nuo Paryžiaus. Kliūtinio jojimo žiūrėti vykit į Hippodrome d’Auteuil. Hippodrome de Vincennes lenktyniauja ristūnai. Informaciją telefonu suteiks Fėdėration dės Sociėtės de Courses de France. Parą trunkančios pasaulinio garso automobilių lenktynės vyksta Le Manse, 185 km į pietvakarius nuo Paryžiaus. Jos rengiamos kasmet birželio viduryje. Informaciją suteiks Fėdėration Francaise de Sport Automobile federacijoje. Palais d’Omnisports de Paris-Bercy sporto stadione vyksta daugybė renginių: atviras Paryžiaus teniso turnyras, šešių dienų dviračių lenktynės, kliūtims jojimas, pasaulinės klasės kovos menų pasirodymai ir roko koncertai. Parc dės Princes gali sutilpti 50 000 žmonių. Čia įsikūrusi pagrindinė Paryžiaus futbolo komanda Paris St-Germain, vyksta tarptautinės regbio varžybos. Tarptautinis Roland’o Garroso teniso čempionatas vyksta Stade Roland Garros stadione nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Tuo metu visi gyvena tenisu. Verslo susitikimai iš konferencijų salių persikelia į stadioną. Bilietus užsisakykit prieš keletą mėnesių, nes turnyrui prasidėjus vietų gauti beveik nebeįmanoma.
Paryžiaus pietuose yra didžiulis vandens pramogų parkas, vadinamas Aąuabou-įevard . Be egzotiško dirbtinio paplūdimio, plaukymo baseinų, vandens rogučių, kaskadų, čia įrengti ir teniso bei skvošo kortai, žaidžiamas golfas, boulingas, stalo tenisas, biliardas, yra gimnastikos salė, barai ir parduotuvės. Iš daugelio municipalinių plaukymo baseinų geriausias būtų Piscine Nouveau Forum dės Halles. Tai olimpinio dydžio baseinas prekybinio komplekso požemyje. Jei norite pasimėgauti mielu ketvirto dešimtmečio mozaikiniu dekoru, dviejų lygių asmeninėmis persirengimo kabinomis, vandens sūkuriais, čiurkšlėmis ir sauna, nueikit į Piscine Pontoise-Quartier Latin. Piscine Henry de Montherlant baseinas priklauso municipaliniam sporto kompleksui, kuriame dar yra teniso kortai ir gimnastikos salė. Baseinų pasitaiko ir kai kuriuose viešbučiuose.

ŠIS TEMINIS PARKAS tėra dalis Euro Disney poilsiavietės, užimančios 600 ha Marne-la-Vallėe ploto, 32 km į rytus nuo Paryžiaus. Įrengtas pagal Kalifornijos Stebuklų karalystės pavyzdį, šis penkių temų parkas turi europietiškų bruožų (vaikų literatūros herojų Piterio Peno ir Miegančiosios Gražuolės atrakcionai), bet vyrauja amerikietiškas pobūdis, dvasia ir pagrindinės temos: Amerikos miestelis bei Laukiniai Vakarai. Po mažiau nei ketverius metus trukusių statybų 1992 m. buvo atidaryta poilsiavietė su teminiu parku, viešbučiais ir sporto bei stovyklavimo paslaugomis.
TEMINIO PARKO 56 ha plotas suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė JAV, Fron-tierland (Pasienis), Adventureland (Nuotykių šalis), Fantasyland (Fantazijos šalis), Discovery-land (Atradimų šalis). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasisėmė iš XIX a. Pasaulinių mugių.
PAGRINDINĖ GATVĖ, JAV. PAGRINDINĖ GATVĖ – tai amžių sandūros Amerikos provincija. Viktorijos stiliaus pastato fasadai spalvoti, įvairūs ir su autentiškomis detalėmis. Gatvės transportas – arklių traukiami vagonai, seni dviaukščiai autobusai, antikvarinis ugniagesių automobilis ir Keystone’o policijos stiliaus furgonas -lankytojus nuveža iki parko centro, prie Miegančiosios Gražuolės pilies. Tai centrinė aikštė, iš kurios išsišakoja takeliai į kitas keturias temines šalis.
Iš pagrindinės gatvės geležinkelio stoties, prie įėjimo į parką, senamadiškas garo traukinys išvažiuoja į ekskursiją aplink parką pro Didžiojo kanjono dioramą, sustodamas Atradimų šalyje, Pasienyje ir Fantazijos šalyje.
Tarp daugybės nuostabių gatvės atrakcionų – tradicinė kirpykla. Pagrindinės gatvės automobilių pardavėjas turi autentiškų antikvarinių automobilių, net ir puikų 1907 m. Reliable Dayton Higb Wheeler C modelį. XIX a. prekybos centre yra daug to meto daiktų. Vienas iš jų -pinigų keitimo sistema. Čia galima įsigyti nuostabių dovanų. Didžiojoje gatvėje muzikuoja įvairiausi muzikantai, pvz., Dbdelando regtaimo grupė visą dieną džiugina lankytojus smagiais gatvės spektakliais.
Jokiu būdu negalima pražiopsoti Didžiojoje gatvėje rengiamo ekstravagantiškai apšviečiamo Elektrinio parado. Tai didelis naktinis pasirodymas su išpuoštais plaustais, Disney’aus herojais ir tuzinais atlikėjų.
FRONTIERLAND. XIX A. AMERIKOS LAUKINIŲ VAKARU įkvėptą Pasienį lankytojai patenka pro Com-stocko tvirtovės rąstinius vartus. Čia prasideda pasivažinėjimas geležinkeliuku – vienu iš pagrindinių Disneylando atrakcionų. Veržlus kalnų traukinukas kvapą gniaužiančiu greičiu pūškuoja aplink Didįjį Griaustinio kalną, pro kanjonų kraštovaizdį, nubarstytą plikais rieduliais, gyvūnų kaulais, šachtų vamzdžiais ir išklibusiais tiltais.
Mark Twain ir Molly Brown garlaiviais su laivaračiais bei indėniškomis kanojomis galima ramiai aplankyti kitas Pasienio įžymybes.
Vaiduoklių dvaras – tai meduolių rūmai, kurių tamsiose, klaikiose menėse smagiai siaučia išdykę vaiduokliai. Lucky Nugget smuklėje rodomas triukšmingas miuzikholo reviu su prancūzų kankano šokėjomis.
Disneylando traukinukas, važiuodamas per teminį parką, pravažiuoja Didžiojo kanjono dioramą Pasienio pietuose. Kraštovaizdį čia paryškina stačios uolos, pumos ir daug kitų laukinių gyvūnų bei augalų kopijų sausuose tyrlaukiuose.
Drėgnesnių vietų gyvūnai rodomi Cottonwoodo krikų rančoje, kur vaikai gali sukinėtis tarp laisvai klaidžiojančių fermos gyvulių. Pasivaikščiokit mediniais šaligatviais po triukšmingą Vakarų kalnakasių miestelį Thunder Mėsa ir užeikit į geležinkelio stotį, apstatytą kaip anuomet, pasižiūrėti, kaip atrodė tradicinė telegrafo klaviatūra ir pilvota krosnis.
ADVENTURELAND. Šios ŠALIES temą padiktavo pasakų ir nuotykinės vaikų literatūros herojai, pvz., Piteris Penas ir Kapitonas Kablys. Labai garsus atrakcionas – Karibų piratai. Čia stovi XVIII a. ispanų kolonijinė tvirtovė, kurią apiplėšinėja natūralaus dydžio piratai – robotai, aidint šiurpiems sprogimams ir garso efektams. Didesnį įspūdį palieka Indiana Jones ir Lemties šventovė – tai Steveno Spielbergo kino filmais paremta kelionė po apleistą archeologinę vietovę.
Johanno Davido Wysso Šveicarų Robinzonų šeimos istorija apie tai, kaip sudužus laivui imigrantų šeima pateko į negyvenamą salą Pietų jūrose, įkvėpė pastatyti šeimos namelį medyje. Jis buvo suręstas Nuotykių saloje, 27 m. aukščio dirbtiniame bananamedyje. Suktais girgždančiais laiptais lankytojai gali užlipti į įvairius būsto lygmenis ir į viršūnę, nuo kurios atsiveria teminio parko panorama.
Cannonballo įlankėlėje ant gigantiškos Kaukolės uolos ir kapitono Kablio XVIII a. piratų laive vaikai gali pažaisti. Salos šiaurinėje pusėje, Beno Gano, vieno iš Roberto Louiso Stevensono Lobių salos herojų, olos gilumoje vyksta tariama lobio medžioklė. Ieškotojai klaidžioja stalaktitų ir stalagmitų labirintais, klaikioje atmosferoje, kurią sukuria garsiniai efektai – šikšnosparnių garsai ir piratų šmėklų dainuojamos jūreiviškos dainelės.
Egzotiškoje prekyvietėje su efektingu įėjimu, smiltainio bokštais ir spalvingais svogūnų kupolais parduodami pigūs papuošalai, juvelyriniai dirbiniai ir raižytos kaukės.
FANTASYLAND. Fantazijos šalis labiau skirta mažesniems vaikams. Čia klasikinių Disney’aus filmų stiliumi atgyja garsiausių vaikiškų pasakų herojai. Parko centre viešpatauja Disney’aus emblema – Miegančiosios Gražuolės pilis, deramai vadinama Le Chateau de la Belle au Bois Dormant. Europinės versijos aukštų, grakščių bokštų vaizdingas margumynas iš dalies buvo įkvėptas viduramžių Luvro ir Loire Valley pilies. Pats kaimelis – tai žavus prancūzų, vokiečių ir šveicarų architektūros mišinys. Galite pasivaikščioti arba pasivažinėti po atskirus sektorius, skirtus įvairiems Disney’aus herojams ir pasakoms. Snieguolės ir septynių nykštukų sektoriuje lankytojai gali pasivažinėti septynių nykštukų traukinėliu ir pamatyti, kokia pavojinga Snieguolei pikta ragana, tūnanti vaiduokliškame miške. Pinokio keliones vaidina lėlės ir aktoriai, dalyvaujant garsiems herojams Džepetui ir Svirpliui.
Lankytojai gali paskraidyti kartu su skraidančiu berniuku Piteriu Penu virš Londono ir Svajonių šalies, pasisukti oro karusele su skraidančiu drambliu Dembiu, pasisukti kvaištelėjusio Skrybėliau arbatos puodeliuose arba per Alisos Stebuklų šalies labirintą rasti kelią į Širdžių Karalienės pilį.
DlSCOVERYLAND. ATRADIMŲ šalis, skirta ateičiai ir didiems žmogaus išradimams, yra pati moderniškiausia teminė šalis su futuristine architektūra ir sudėtinga technika.
Čia yra naujausias atrakcionas ‘Mieloji, aš sumažinau vaikus’. Nelaimingasis išradėjas Wayne’as Szalinski (Rickas Moranis) vienu metu iki pelės dydžio sumažina 600 žiūrovų.
Visionarium – tai neįtikėtinas kino teatras, kurio gigantiškas ekranas rodo keliones laiku.
Naudojant pritrenkiančius specialiuosius efektus, Ekskursijų į žvaigždes atrakcionas tikroviškai sukuria jaudinančią kosminę kelionę, paremtą Žvaigždžių karų filmu. Virš įėjimo į Videopolį, kur vyksta šokiai ir koncertai, iškeltas didžiulis dirižablis Hyperion.

EIFFELIO BOKŠTAS (Tour Eiffel) buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti. Inžinieriaus Gustave’o Eiffelio statinys buvo aršiai kritikuotas XIX a. estetų. Poetas Paulis Verlaine’as pakeliui darydavo lankstą, kad nematytų bokšto. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių. Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo.
Eiffelis tuo metu Europoje buvo autoritetas aukštų karkasų aerodinamikos srityje (1913 metais jis parašė knygą ‘Oro pasipriešinimas’). Eiffelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų. Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Eiffelio bokštą sudaro trys lygmenys:
Pirmasis lygmuo: 57.63 metrų aukštyje. Jame yra observatorija, kuri stebi Eiffelio bokšto viršūnės svyravimą, Cineiffel muziejus, supažindinantis lankytojus su bokšto istorija, suvenyrų parduotuvė, restoranas ‘Aukštis 95’ bei pašto skyrius.
Antrasis lygmuo: 115.73 metrų aukštyje. Nuo jo galima apžvelgti Paryžiaus panoramą su teleskopais. Šiame lygmenyje jūs rasite parduotuves, labai prabangų Žiulio Verno restoraną.
Trečiasis lygmuo: 276.13 metrų aukštyje atsiveria išskirtinė Paryžiaus ir apylinkių panorama. Neseniai atstatytas Gustavo Eiffelio biuras kuriame jis sutinka Tomą Edisoną. Panoraminis vadovas padeda orientuotis. Dioramos supažindina su šios platformos istorija.
Politika vaidino nemažą vaidmenį bokšto istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai ant jo pakabino iškabą: ‘Deutschland Siegt Auf Allen Fronten’ (‘Vokietija laimi visuose frontuose’). 1958 metais, likus keletui mėnesių prieš Fidelio Kastro atėjimą į valdžią, Kubos revoliucionieriai pakabino jų raudonai juodą vėliavą, o 1979 metais Amerikos žalieji pakabino plakatą ‘Gelbėkite ruonius’. 1989 metais bokštas šventė savo šimtmečio jubiliejų. Muzikos ir fejerverkų šou tęsėsi 89 minutes.
O čia keletas įdomių faktų apie bokštą:

>> 300 plieno meistrų jį sukonstravo per 2 metus (1887-1889).
>> Jį sudaro 15,000 plieno detalių.
>> Jį laiko 2.5 milijono kniedžių.
>> Jam nudažyti reikia 40 tonų dažų.
>> Į viršų veda 1671 pakopa.
>> Siūbavimo amplitudė – ne didesnė kaip 12 cm.
>> Karštą dieną dėl metalo plėtimosi aukštis padidėja 15 cm.
>> Bokšto aukštis 1889 metais: 300.51 metrai.
>> bokšto aukštis su antena: 320.755 metrai.
>> Bokšto pagrindo plotas: 10281.96 kvadratinio metro.
>> Pamato svoris: 277,602 kilogramų.
>> Metalo svoris: 7.34 milijonai kilogramų.

LUVRO MUZIEJAUS, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pirmiausia 1190 m, karalius Pilypas Augustas čia pastatė tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo vikingų antplūdžių. Savo įspūdingą bokštą ir požeminį kalėjimą ji prarado valdant Pranciškui I, kuris vietoj jų pastatė renesansinį pastatą. Paskui keturis amžius prancūzų karaliai ir imperatoriai jį tobulino bei plėtė. Galiausiai pagrindiniame kieme buvo pastatyta stiklo piramidė, iš kurios galima patekti į visas galerijas. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d’art, spaudiniams ir piešiniams.
LUVRO LOBYNO IŠTAKOS – Pranciškaus I (1515-1547) įsigyta nemaža italų tapybos kolekcija, kurioje buvo ir Mona Liza (Džokonda). Valdant Liudvikui XIV (1643 -1715) kolekciją sudarė tik 200 darbų, tačiau ją papildė dovanos ir pirkiniai. Pirmą kartą Luvras buvo atidarytas lankytojams 1793 m. po Revoliucijos ir nuo to meto tolydžio turtėja.
Dabar pasižvalgysime po milžinišką luvro kolekciją.
EUROPOS TAPYBA 1400-1900 M. GERAI parodoma šiaurinės Europos (flamandų, olandų, vokiečių ir anglų) tapyba. Vienas ankstyviausių flamandų darbų – Jano van Eycko Kanclerio Rolino Madona (apie 1435), kuriame vaizduojamas Burgundijos kancleris, besimeldžiantis ant kelių priešais Mergelę ir Kūdikėlį. Hieronymo Boscho Kvailių laivas (1500) – puikus satyrinis žmogaus gyvenimo tuštybės įvertinimas. Anthonio van Dycko portretas Karalius Karolis medžioja (1635) iš Nyderlandų kolekcijos vaizduoja rafinuotai elegantišką Anglijos karalių Karolį I. Jacobas Jordaensas, garsėjantis apsirijimo ir geidulingumo scenomis, neįprastą jautrumą atskleidžia paveiksle Keturi evangelistai. Franso Halso Čigonaitės (1628) linksma šypsena žavi natūralumu. Menininko talentą liudija Rembrandto Autoportretas, Emauso mokiniai (1648) ir Betsabėja (1654).
Nedaug yra vokiečių tapybos, bet galima pamatyti reikšmingus trijų pagrindinių XV-XVI a. vokiečių tapytojų kūrinius. Kolekcijoje yra jauno, 22 metų, Albrechto Dūrerio Autoportretas (1493), Luco Cranacho Venera (1529) ir Hanso Holbeino tapytas didžiojo humanisto, mokslininko Erazmo portretas. Tarp anglų dailininkų – Thomas Gainsborough (Pokalbis parke, apie 1746), seras Joshua Reynoldsas (Master Hare, 1788) ir J. M. W. Turneris (Peizažas su upe ir įlanka iš toliau, apie 1835-1840).
Daug ispanų kolekcijos šedevrų vaizduoja tragiškąją gyvenimo pusę: EI Greco Kristus ant kryžiaus, garbinamas aukotojų (1576), Frąncisco de Zurbarano Pašarvotas šv. Bonaventūra (apie 1629) su tamsiaveidžiu numirėliu – dvi Luvro vertybės. Jose de Riberos Raišasis berniukas (1642) vaizduoja vargšą nebylį, kuris laiko popieriaus skiautę, prašančią išmaldos. Šviesesnę nuotaiką skleidžia keli XIX a. Goyos portretai.
Plati italų tapybos kolekcija apima 1200-1800 m. periodą. Čia yra neginčijamų ankstyvojo Renesanso autoritetų Cimabue’s ir Giotto darbų, taip pat Fra Angelico Mergelės karūnavimas (1435) ir Pisanello žavusis Merginos iš d’Estė šeimos portretas (apie 1435). Yra ir puikus Sigismondo Malatestos portretas iš profilio, nutapytas Piero della Francescos (apie 1450) bei Paolo Uccello audringa mūšio scena. Keli Leonardo da Vinci paveikslai, pvz., Mergelė su kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona, žavi ne mažiau nei jo Mona Liza.
Puiki Luvro prancūzų tapybos kolekcija apima laikotarpį nuo XIV a. iki 1848 m. Vėlesni paveikslai saugomi Musėe d’Orsay . Nuostabus kūrinys – Enguer and’o Quartono Villeneuves-Avignon Pieta (1455). Kitas ankstyvasis paveikslas ‘jūbrielle d’Estrėe’ vaizduoja Henriko IV meilužę vonioje. Iš XVI-XVII a. yra keletas nepakartojamų Georges’o de la Touro darbų su jam būdingu dramatišku deglo šviesos efektu.
Pristatomas didysis XVIII a. melancholijos tapytojas Jeanas Watteau. Kad rokoko meistras J. H. Fragonard’as mėgo žavius lengvabūdiškus siužetus, akivaizdžiai rodo Mauduolės (1770). Visiškas kontrastas – Nicolas Poussino klasicizmas bei J. L. Davido istorinė tapyba. Daugumą J. D. Ingres’o darbų turi Musėe d’Orsay, tačiau Luvras pasiliko erotišką Turkišką pirtį (1862).
EUROPOS SKULPTŪRA 1100-1900 M. ANKSTYVOSIOS FLAMANDŲ ir vokiečių skulptūros kolekcijoje yra daug šedevrų, pvz., Tilmano Riemenschneiderio Apreiškimo Mergelė (XV a. pabaiga) ir neįprasta Gregoro Erharto natūralaus dydžio nuoga atgailaujančios Marijos Magdalietės figūra (XVI a. pradžia). To paties laikotarpio flamandų bažnytinio meno pavyzdys – puošnus paauksuotas medinis altorius. Kita svarbi flamandų skulptūra – Adriaeno de Vrieso ilgakojai Merkurijus ir Psichė (1593), sukurti Rudolfo II rūmams Prahoje.
Prancūzų skyrius prasideda nuo ankstyvųjų romaninių darbų: XII a. Burgundijos skulptoriaus Kristaus figūra ir šv. Petro galva. Netikėtai atrodo Philippe’o Pot (aukšto Burgundijos pareigūno) antkapis su aštuoniais juodai apsigaubusiais gedėtojais. Henriko II meilužė Diane de Poitiers savo pilies Paryžiaus vakaruose kiemą buvo papuošusi didele savo bendravardės medžioklės deivės Dianos skulptūra. Dabar ji stovi Luvre. Didžiojo skulptoriaus iš Marselio Pierre’o Puget (1620-1694) kūriniai surinkti į stiklu dengtą vidinį kiemą – Cour Puget. Ten yra graikų atletas Milonas Krotonietis, kurį surijo liūtas, kai jo rankos įstrigo rąsto plyšyje. Stiklo stogu dengtame Cour Marly dabar stovi laukiniai Marly arkliai, apsupti kitų prancūzų skulptūros šedevrų. Tarp jų – Jean-Antoine’o Houdono XIX a. pradžios biustai, vaizduojantys garsiuosius Diderot ir Voltaire’ą.
Italų skulptūros kolekcija puikuojasi Michelangelo Vergais ir Benvenuto Cellini’o Fontainebleau Nimfa.
SENOVĖS RYTŲ, EGIPTO, GRAIKŲ, ETRUSKŲ IR ROMĖNŲ MENAS. Įspūdį palieka Luvro senovės meno diapazonas: nuo neolito (apie 6000 m. pr. Kr.) iki Romos imperijos žlugimo. Reikšmingi Mesopotamijos meno kūriniai – sėdinti Ebihil figūra (2400 m. pr. Kr.), keli Lagašo valdovo Gudėjos portretai (apie 2255 m. pr. Kr.). Juodo bazalto plokštėje įrašytas Babilono karaliaus Hamurabio kodeksas (apie 1700 m. pr. Kr.) – vienas seniausių pasaulyje teisės dokumentų. Karingiems asirams atstovauja subtilūs raižiniai ir efektinga Sargono II (722-705) rūmų dalies rekonstrukcija su milžiniškais sparnuotais jaučiais. Puikus persų meno pavyzdys – Persijos karaliaus kilpininkų sargybą vaizduojantis emaliuotų plytų mūrinys, kuris kadaise puošė SŪZI rūmus.
Dauguma Egipto meno dirbinių būdavo skirta mirusiesiems, jų pomirtiniam gyvenimui. Dažnai tarp jų matome kasdienio gyvenimo senovės Egipte atvaizdus. Vienas iš pavyzdžių – mažytė laidojimo patalpa, skirta aukštam pareigūnui (apie 2500 m. pr. Kr.). Ją puošia puikūs raižiniai, kurie vaizduoja žmones, plaukiojančius laivais, gaudančius žuvis, prižiūrinčius galvijus bei paukščius. Apie senovės Egipto šeimos gyvenimą galima sužinoti iš tikroviškų įkapių portretų, pvz., sėdinčio raštininko ir kelių sutuoktinių porų skulptūrų. Ankstyviausia skulptūra datuojama 2500 m. pr. Kr., o vėliausia -1400 m. pr. Kr. Iš Naujosios karalystės laikų (1555-1080 m. pr. Kr.) išlikusi kripta, skirta dievui Ozyriui. Joje yra keli gigantiški sarkofagai ir daug gyvulių mumijų. Iš mažesnių kūrinių pažymėtina žavi 29 cm aukščio moters figūrėlė be galvos. Kūno linijas jaudinamai išryškina perregima drapiruotė. Manoma, kad tai karalienė Nefertitė (apie 1365-1349 m. pr. Kr.).
Senovės graikų, romėnų ir etruskų skyriuje yra daugybė fragmentų, tarp kurių keletas išskirtinių: didelė geometrinė galva iš Kikladų (2700 m. pr. Kr.) ir grakštus indas gulbės kaklu, visai modernus savo nepagražintu paprastumu. Jis iškaltas iš aukso lakšto apie 2500 m. pr. Kr. Graikų archaikos laikotarpiui (VII-V a. pr. Kr.) atstovauja Nikė – viena ankstyviausių graikų skulptūrų. Graikų klasikos viršūnei (apie V a. pr. Kr.) priklauso keli vyriški torsai ir galvos, pvz.,Laborde’o galva. Buvo nustatyta, kad ši galva kadaise buvo tarp Atėnų Partenono vakarinį frontoną puošusių skulptūrų. Garsiausios Luvro graikiškos statulos Šamo-trakės Nikė ir Milo Venera priklauso helenizmo laikotarpiui (III a. pr. Kr).

POMPIDOU PANAŠUS į išvirkščią pastatą: eskalatoriai, liftai, oro ir vandens vamzdžiai ir net masyvios plieninės atramos, sudarančios pastato griaučius, -viskas sumontuota Išorėje. Tai leido architektams Richardui Rogersui, Renzo Piano ir Gianfranco Frąnchini sukurti neužgriozdintą ir lengvai tvarkomą vidinę erdvę, skirtą Musėe National

Leave a Comment