Prancūzija

Prancūzija – valstybė V. Europoje. Vakaruose prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos, šiaurėje – prie Lamanšo, Pa de Kalė sąsiaurių ir Šiaurės jūros, pietuose – prie Viduržemio jūros. Ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, VFR, Šveicarija, Italija, Monaku, Ispanija ir Andora. Prancūzijai priklauso Korsikos sala ir daug nedidelių salelių. Plotas 551 600 km². 53,6 mln. gyventojų (1980). Valstybinė kalba – prancūzų. Sostinė – Paryžius. Prancūzija skirstoma į 96 departamentus (pastarieji – į komunas). Prancūzijos valdų plotas 127 000 km²; 2,6 mln. gyventojų (1977). Užjūrio svarbiausi departamentai: Gvadelupa, Gviana, Martinika, Rejunjonas, Sen Pjero ir Mikelono salos; užjūrio teritorijos: N. Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Volio ir Futūno salos. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva.

GAMTA

KRANTAI daugiausia žemi akumuliaciniai arba lagūniniai; Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai – abraziniai neaukšti, statūs, Kotanteno ir Bretanės pusiasalių – riasiniai, Viduržemio jūroje, į rytus nuo Liono įlankos, – uolėti (prieina prie Alpių atšakos). Didžiausios įlankos – Biskajos, Sen Malo, Senos (Atlante), Liono (Viduržemio jūroje). Didžiausi pusiasaliai – Bretanės ir Kotanteno. RELJEFAS. ~ 2/3 teritorijos – kalvotos lygumos ir žemumos. Didžiausia lyguma – Paryžiaus baseinas (šiaurėje). Prancūzijos vakaruose – Luaros žemuma, pietvakariuose plyti Garonos žemuma; jos dalis – Landai, esanti į pietus nuo Žirondos palei Biskajos įlanką, atitverta nuo jūros kopų (iki 100 m aukščio). Šiaurės vakaruose, Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose, yra Armorikos aukštuma, šiaurės rytuose – Vidutinio aukščio kalnai Vogėzai ir Ardėnų pietinis pakraštys. ~ 1/7 Prancūzijos ploto užima Centrinis Masyvas, daugiausia plokščiakalnių tipo (didžiausias aukštis 1886 m, Piuji de Sansi kalnas). Pietų rytuose jo dalis – Sevenų plokščiakalnis; jis stačiu sprūdiniu šlaitu leidžiasi į Ronos – Sonos žemumą ir Langedoko lygumą. Prancūzijos pietryčius užima V. Alpės (Grajaus, Kotijaus, Pajūrio, Savojos); jose, Italijos pasienyje, yra aukščiausias Europos kalnas – Monblanas (4807 m). Alpės vakaruose nusileidžia į Priešalpius – vidutinio aukščio kalnagūbrius, erozijos suskaidytus, vietomis paveiktus karsto. Priešalpių tęsinys šiaurėje – Juros kalnai, Prancūzijos pietuose, pasienyje su Ispanija, – Pirėnų kalnai (aukščiausias kalnas Vinmalis, 3298 m); jie išraižyti gilių slėnių, stačiais šlaitais pakopomis žemėja į Garonos žemumą. Vidutinio aukščio kalnų yra beveik visoje Korsikoje (aukščiausias kalnas Mon sentas, 2710 m).

KLIMATAS daugiausia pereinamasis vidutinių platumų su vyraujančia vandenyno įtaka, Viduržemio jūros pakrantėje, Romos žemumos pietuose ir Korsikoje – mediteraninis. Alpėse ir Pirėnuose ryškios vertikalinės zonos. Sausio ir vasario vidutinė temperatūra lygumose ir neaukštuose kalnuose rytuose ir šiaurės rytuose 1 – 3 (būna šalčių iki –20), pietuose 8 – 10 ºC. Liepos ir rugpjūčio vidutinė temperatūra šiaurėje 16 – 18, pietuose 23 – 24 ºC. Daugiausia kritulių (1500 – 1000 mm per metus) Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai (500 – 800 mm) – Ronos žemumoje, Viduržemio jūros pakrantės rytuose, Bretanės, Kotanteno pusiasaliuose, Garonos žemumos vakaruose iškrinta 800 – 1200 mm, kitose lygumose 600 – 800 mm per metus. Kritulių per visus metus būna tolygiai, išskyrus Viduržemio pajūrį, kur vasara sausa. Lygumose pastovi sniego danga nesusidaro, kalnuose 2500 – 3000 m aukštyje ji laikosi 7 – 11 mėn. VIDAUS VANDENYS. Dauguma didžiųjų upių – Sena, Luara, Garona – teka į Atlantą. Į Viduržemio jūrą teka Rona. Šiaurės rytuose Prancūzijos siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso, Šeldės aukštupiai. Šiaurės ir vakarų upės turi plačius slėnius, vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungtos kanalais. Dauguma upių prasideda Centriniame Masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Didžiausi ežerai yra Alpėse (Ženevos ežero pietinė dalis, Buržė, Anesi). Daug nedidelių ežerų yra Ronos deltoje ir Garonos žemumoje palei Biskajos įlanką. DIRVOŽEMIAI. Daugiausia yra rusvųjų miškų dirvožemių (Paryžiaus baseine, Garonos žemumos rytuose), vietomis (Garonos žemumos vakaruose) yra jaurinių. Juros kalnuose, Centrinio Masyvo centre – vulkaniniai dirvožemiai. Dirvožemiai eroduoti. Palei Viduržemio jūrą daug subtropinių rudųjų dirvožemių, raudonžemių. AUGALIJA. Miškai užima ~ 20% Prancūzijos ploto. Daugiausia auga lapuočių (ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblių). Didelių miškų masyvų yra Paryžiaus baseino rytuose ir kalnuose. Landuose daugiausia sodinti pušynai. Šiaurės vakaruose vyrauja viržynai ir pievos, palei Viduržemio jūroje – makija ir reti visžalių ąžuolų bei pušų miškai. Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 – 800 m aukščio keičia bukų, eglių, kėnių, pušų, maumedžių miškai (iki 1600 – 1900 m). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 – 2100 m. Aukščiau (Alpėse ir Pirėnuose) – subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolės pievos, o nuo 2100 – 2300 m – alpinės pievos.
GYVŪNIJA. Miškuose yra barsukų, danielių, kiškių, lapių, miškinių kačių, stirnų, šermuonėlių, šernų, tauriųjų elnių, voverių. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, balėsų, kalnų ožių. Daug paukščių: karvelių, jerubių, kurapkų, perkūno oželių, peslių, slankų, strazdų, šarkų, vanagų, žvirblių, pietuose – flamingų. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių. GAMTOS APSAUGA. >3000 saugomų teritorijų (1975). Žymiausi nacionaliniai parkai – Pelvu ir Vanuazo (Alpėse), rezervatai – Lozanjė (Alpėse), Nevjelio (Pirėnuose). Kamargo (Ronos deltoje) ir Le Set Ilio (Lamanšo sąsiaurio salose) rezervatuose globojami paukščiai.

GYVENTOJAI

> 90% Prancūzijos gyventojų – prancūzai (1977). Rytuose gyvena elzasiečiai (~ 1,4 mln.), šiaurės vakaruose – bretonai (1,25 mln.), šiaurėje – flamandai (300 000), pietuose – katalonai (250 000), pietvakariose – baskai (140 000), Korsikoje – korsikiečiai (280 000); dideliuose miestuose yra žydų (~ 500 000). Dar gyvena italų, ispanų, portugalų, arabų (alžyriečių, marokiečių). Dauguma tikinčiųjų katalikai, ~ 800 000 – protestantai (daugiausia evangelikai reformatai). Gyventojų vidutinis tankumas 97 žm./km² (1980). Tankiausiai gyvenama urbanizuotose pramonės zonose (pvz., Paryžiaus rajone > 300 žm./km²), didžiųjų upių slėniuose ir pajūryje, rečiausiai – kalnuose ir nederlingose vietose (pvz., Landuose < 20 žm./km²). Miesto gyventojų 73% (1975). Ekonomiškai aktyvių yra 22,2 mln. (1974) gyventojų; iš jų pramonėje dirba 29,1%, statyboje 10%, transporte 5,9%, žemės ir miškų ūkyje 15,4%, kitose ūkio šakose 39,6%. ~ 80% ekonomiškai aktyvių gyventojų yra samdomi (3/4 privačiame sektoriuje, ¼ valstybiniame); stambioji monopolistinė buržuazija sudaro < 1% gyventojų. Valstiečiai gyvena vienkiemiuose ir kaimuose. Įvairiose krašto vietose statomi skirtingo tipo namai. Ypatingesni kalnų gyventojų dviaukščiai namai. Tokio namo pirmas aukštas mūrijamas iš akmenų, viršutinis renčiamas iš medžio, o dengiamas plačiu šlaitiniu stogu. Jau daugiau kaip šimtmetį prancūzai kasdien nebenešioja tautinių drabužių. Tik per tam tikras šventes vyrai dėvi tradicinius marškinius, liemenę, striukę, kelnes, ant kaklo ryši skarelę, o ant galvos užsideda beretę ar skrybėlę. Moterys vilki plačiu ties liemeniu rauktu sijonu, palaidinuke, korsažu, ryši skarele. Prancūzija ilgus amžius Europai ir pasauliui diktavo drabužių madas. Garsiausi madų salonai ir šiandien yra Paryžiuje. Ten pat yra kvepalų muziejus.

Prancūzai puikūs kulinarai. Jie valgo daug daržovių. Pieno produktų vartoja mažiau, tačiau labai populiarūs įvairūs sūriai. Mėgstami mėsos patiekalai: troškinta mėsa su įvairiausiais padažais, bet labiausiai bifšteksas. Kaimiečiai verda sriubą: žuvienę, bulvienę, svogūnienę ir kitas. Pikantiški valgiai: austrės su česnaku ir aromatinėmis žolėmis arba keptos varlių šlaunytės su prieskoniais ir alyvmedžio uogomis nėra retenybė. Užsigeriama sausu vynu. Pagal jo suvartojimą prancūzai pirmauja pasaulyje. Prancūzijoje švenčiamos Šv. Kalėdos, pavasarį vyksta įspūdingi karnavalai. Svarbiausia valstybinė šventė – Liepos 14 – oji, kai minima Didžiosios prancūzų revoliucijos pradžia – Bastilijos paėmimas. Populiariausias yra dviračių sportas, regbis, futbolas, mėgėjai žaidžia kėgliais.

ŪKIS

Prancūzija – labai išsivysčiusi kapitalistinė industrinė šalis. Užima IV vietą tarp kapitalistinių šalių (1980) pagal pramonės gamybą, vieną pirmųjų vietų pagal žemės ūkio produkciją, užsienio prekybos apyvartos vertę, kapitalo išvežimą, aukso rezervą, eksportą. Pramonės gaminiai sudaro ¾ Prancūzijos eksporto vertės. Nacionalinės pajamos vidutiniškai 6550 dolerių per metus 1 gyventojui (1976). Didelė gamybos ir kapitalo koncentracija. 10 didžiausių bankų valdo (1974) ¾ bankų kapitalo. Ekonomikos pagrindines šakas kontroliuoja bendrovės ir trestai; pvz., 2/3 plieno išlydo “Sacilor” ir “Usinor” bendrovės, visą aliuminį – viena monopolija “Pechiney Ugine Kulhmann”, > 4/5 sintetinio pluošto gamina “Rhone – Poulenc” monopolija, pusę naftos perdirbimo ir naftos produktų pardavimo kontroliuoja valstybinės bendrovės “Compagnie Francaise des petroles” ir ELF, kitą pusę – JAV, D. Britanijos, Olandijos bendrovės. Po II pasaulinio karo (iki 1968) Prancūzijoje investuota 41,8 mlrd. Frankų (7,5 mlrd. Dolerių) užsienio kapitalo, daugiausia – JAV, VFR, Beniliukso, Šveicarijos. Labiausiai priklausoma nuo užsienio kapitalo mašinų, prietaisų gamyba, naftos perdirbimo, elektronikos, gumos, maisto pramonė. Valstybė kontroliuoja ~ 1/3 Prancūzijos ekonomikos. Valstybinėse ir mišriose įmonėse pagaminama ~ 25% pramonės produkcijos (1975). Nacionalizuota anglių, atominė, dujų, tabako, degtukų pramonė, dalis mašinų gamybos, chemijos, karinės pramonės, dauguma elektrinių. Valstybei priklauso Prancūzijos bankas, paštas, telegrafas, dauguma geležinkelių, upių transporto, mokslo įstaigų. Pagal kapitalo investicijas užsienyje (19 mlrd. dolerių, 1970) Prancūzija užima Prancūzija vietą (po JAV, D. Britanijos ir VFR). 1979 pabaigoje buvo 1,9 mln. bedarbių.

PRAMONĖ. > 40% pramonės įmonių turi daugiau kaip po 100 darbuotojų (JAV, D. Britanijoje, VFR – 20 – 26%, 1970). ~ ¾ kuro importuojama. Anglių gavybos svarbiausi rajonai – Lotaringija, Šiaurė, Centrinis Masyvas. Naftos gaunama prie Parantiso (pietvakariuose) ir į pietus nuo Paryžiaus (prie Montarži). 1980 importuota 110 mln. tonų naftos. 24 naftos perdirbimo gamyklos (169 mln. tonų, 1979); didžiausios – prie Havro ir Marselio. Dalis naftos žaliavos siunčiama Europos naftotiekiu (Marselis – Lionas – Strasbūras – Karlsrūhė) į VFR. Gamtinių dujų daugiausia gaunama Lako tvenkinyje (pietvakariuose). > ½ dujų importuojama iš Alžyro, Olandijos, TSRS. Elektros energijos 1974 pagamino: šiluminės elektrinės 69,1% (iš jų atominės 8,3%), hidroelektrinės 30,9%. Elektrinių galia 55,8 mln. kW (1979 pabaigoje). Bretanėje, Ranso žiotyse, yra potvynių elektrinė (240 000 kW), 10 atominių elektrinių (3,1 mln. kW, 1975). Atominė pramonė naudoja uraną. 1977 gauta 2060 tonų urano (238U) koncentratų (I vieta kapitalistinėje Europoje). Jis kasamas Centriniame Masyve (La Kruzi, Lašo, Montago ir kt.) ir V. Prancūzijoje – L’Ekarpjere (į pietryčius nuo Nanto). Atominės pramonės centrai – Le Bušė (prie Paryžiaus), Markulis ir Pjerlatas (Ronos slėnyje). Pagal geležies rūdos gavybą Prancūzija užima IV vietą tarp kapitalistinių šalių; geležies rūda kasama daugiausia Lotaringijoje (centrai: Brijė, Longvi, Tionvilis). Boksitas kasamas Prancūzijos pietuose (Varo dep.) . Gaunama cinko, švino, volframo, aukso, kalio druskų, sieros (Lake), akmens druskos, asbesto, barito, fluorito, kaolino, talko, statybinių medžiagų. Metalurgija naudoja vietinę ir atvežtinę žaliavą. Didžiausi kombinatai yra Diunkerke ir Fose. Daugiausia juodosios metalurgijos gamyklų sutelkta Lotaringijoje ir Šiaurėje. Savojoe Alpėse, Centriniame Masyve, Pirėnuose prie hidroelektrinių išvystyta elektrometalurgija; gaminamas kokybiškasis plienas (Ižine, Le krezo, Sent Etjene), aliuminis (Gardane, Lanmezane, Nogere, Sen Žan de Morjene). Varis lydomas Le Palė (Aukšt.. Vieno dep.), švinas – Lione, Nuajel Godo (Pa de Kalė dep.), cinkas – Nuajel Godo ir Vivjė (Averono dep.), nikelis – Havre. Mašinų gamyba ir metalo apdirbimas – svarbiausios pramonės šakos. Automobilių, ypač lengvųjų (“Peugeot – Citroen”, “Renault” monopolijų), ½ produkcijos eksportuojama. Automobilių pramonės centrai: Lionas, Monbeliaras, Paryžius. Gaminami ir eksportuojami įvairių tipų lėktuvai, dirbtiniai Žemės palydovai, raketos, sraigtasparniai, varikliai (centrai: Paryžius, Tulūza, Bordo). Laivų statybos centrai: Diunkerkas, Marselis (La Siota), Nantas (Sen Nazeras). Garvežių,vagonų, staklių, buitinių elektros įrengimų, ryšių priemonių, ginklų, traktorių gamyba. > ½ elektrotechnikos ir elektronikos pramonės sutelkta Paryžiuje. Chemijos pramonė gamina plastikus, cheminį pluoštą, sintetinį kaučiuką, skalbimo priemones, mineralines trąšas. Centrai: Havras, Lionas, Marselis, Paryžius.
Prancūzija gamina ~ 5% pasaulio tekstilės gaminių. Tekstilės gaminių. Tekstilės pramonės pagrindiniai rajonai: Šiaurė (Armantjeras, Lilis, Rubė, Turkuenas) – džiuto, linų, medvilnės, vilnų pramonė; Vogėzai ir Elzaso pietinė dalis (Epinalis, Miulūzas) – medvilnės pramonė; Liono rajonas – cheminio pluošto audinių ir šilko gamyba. Trikotažas gaminamas Paryžiuje, Trua. Svarbiausias drabužių siuvimo, galanterijos ir madų centras yra Paryžius. Prancūzija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal odinės avalynės gamybą (205 mln. porų, 1975). Daug maisto pramonės gaminių gamina užsienio (daugiausia JAV) monopolijos (ypač kondensuoto pieno, krakmolo, prieskonių, uogienių). Gaminama daug vyno (1979 pagaminta 84 mln. hl vynuogių vyno); labai geras Burgundijos, Šampanės, Žirondos (centras – Bordo) vynas, konjakas ir likeris. Svarbi miltų, vaisių, žuvų konservų pramonė. ŽEMĖS ŪKIS. Vyrauja maži ir vidutiniai ūkiai. Dideliems ūkiams valstybė skiria kreditus ir pašalpas. 1956 – 74 mažų ūkių sumažėjo 1 mln. (44%). 55% žemės apdirba nuomininkai (1976). Žemės ūkio naudmenų 35,5 mln. ha (1973). Arimai užima 16,8 mln. ha, vynuogynai ir sodai 2,2 mln. ha, miškai 14,5 mln. ha (1972). Žemės ūkyje dirbo 1 485 000 traktorių (1980) ir 151 000 javų kombainų (1974). Auginama kviečiai, cukriniai runkeliai, linai, kukurūzai, miežiai (daugiausia šiaurėje), ryžiai (Ronos deltoje). Pagal javų derlių Prancūzija užima 4 vietą tarp kapitalistinių šalių. Vynuogynų (ir vyno daryklų) daugiausia Burgundijoje, Gaskonėje, Langedoke, Šampanėje, prie Bordo. 1977 Prancūzija gavo 8,1 mln. tonų vynuogių derliaus (II vieta pasaulyje po Italijos); dauguma vynuogių sunaudojama vyno gamybai. Pietuose auginami alyvmedžiai (26 000 tonų alyvų aliejaus, 1977). Daržovės ir vaisiai auginama visur. Daugiausia auginami vaismedžiai: obelys (2,2 mln. tonų obuolių, 1977), kriaušės, persikai, citrusai (Korsika). Svarbiausia žemės ūkio sritis – gyvulininkystė. Galvijų daugiausia auginama šiaurės vakaruose ir Alpių kalnuose, kiaulių – Bretanėje, Elzase, Prancūzijos šiaurėje ir pietvakariuose, avių – Centrinio Masyvo pietuose ir P. Alpėse. Gyvulininkystė intensyviausia Paryžiaus ir Šiaurės rajonuose. 1979 buvo (mln.): galvijų 23,5, avių 11,4, kiaulių 11,3. Pagaminta (1979) 1,8 mln. tonų jautienos, 1,3 tonų kiaulienos, primelžta 22,7 mlrd. litrų pieno.
ŽVEJYBA IR MIŠKŲ ŪKIS. Daugiausia žvejojama Atlante. 1974 sužvejota 806 000 tonų žuvų. Svarbiausi žvejybos uostai: Bulonė, Lorianas, La Rošelis. Gaudomos austrės (~ 70% visų pasaulyje sugaunamų austrių). 72% (1975) miškų priklauso privatiems asmenims, 17% komunoms, 11% valstybei. 1974 paruošta 31,3 mln. m³ medienos. TURIZMAS. Tai svarbi ūkio šaka. Prancūziją kasmet aplanko per 52 mln. turistų (2 vieta pasaulyje). Iš užsienio turizmo 1975 gauta 3,2 mlrd. dolerių pajamų. TRANSPORTO tinklas radialinis; centras – Paryžius. Krovinių apyvarta (mlrd. tkm, 1979): traukiniais 70,7, automobiliais 86,2, upių laivais 11,8. Geležinkelių 34 300 km, iš jų 27,2% elektrifikuota (1976). Automobilių kelių 1 479 000 km (1975). Svarbiausia autostrada: Lilis – Paryžius – Lionas – Marselis. 20,2 mln. automobilių, iš jų 17,7 mln. lengvųjų (1979) – viena pirmųjų vietų pasaulyje. Vidaus vandens kelių 7200 km (iš jų 4700 km kanalų, 1973). Svarbiausios vandens magistralės: Sena, kanalais sujungta su Šiaurės jūra, Lotaringija ir Elzasu, ir Mozeliu. Svarbiausi upių uostai: Lilis, Paryžius, Ruanas, Strasbūras. Prekybinis jūrų laivynas 11,9 mln. brt. (1979). Didžiausiųjų 6 jūrų uostų metinė krovinių apyvarta 275,1 mln. tonų (1979), iš jų Marselio 98,2 mln. tonų, Havro 86,4 mln. tonų. Didžiausieji jūrų uostai: Bordo, Diunkerkas, Havras, Marselis, Nantas, Ruanas. Didžiausi aerouostai yra Paryžiuje (Buržė, Orli, de Golio). 1979 oro transportu skrido 25,5 mln. keleivių. Vamzdynų 5231 km (1974). Naftotiekiai: Havras – Paryžius, Marselis – Lionas – Strasbūras – Karlsrūhė (VFR). Dujotiekiai jungia lako ir Olandijos telkinius su Paryžiumi, Lionu ir kitais miestais. EKONOMINIAI RYŠIAI. Užsienio prekybos apimtimi tarp kapitalistinių šalių Prancūzija užima IV vietą (po JAV, VFR ir Japonijos); jos dalis sudaro ~ 7% (1979). Eksportuota (1979) prekių už 428 mlrd. frankų, importuota už 438 mlrd. Prekybos balanso deficitas 10 mlrd. frankų. Žaliavos ir pusfabrikačiai sudaro (1979) 28,5% Prancūzijos eksporto, įrengimai 24,4%, vartojimo prekių, 21,4% – kuro ir energijos produkcijos (daugiausia naftos), 17,7% – įrengimų. ~ ½ prekybos su užsieniu tenka “Bendrosios rinkos” šalims. Piniginis vienetas – frankas. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI. 1) Paryžiaus rajonas – apdirbamoji pramonė ir intensyvus žemės ūkis. > 50% Prancūzijos mašinų gamybos ir chemijos pramonės darbininkų. Pagaminama 1/3 Prancūzijos žemės ūkio vertės. Svarbią ekonominę reikšmę turi Senos slėnys su Paryžiumi, Ruanu ir Havru. 2) Šiaurė – įvairi pramonė, ypač tekstilės, tekstilės mašinų ir kasybos įrengimų gamyba. Tekstilės pramonės centrai: Lilis, Rubė, Turkuenas; sunkiosios pramonės: Denenas, Diunkernas, Dulė, Valansjenas. 3) Rytai – svarbiausias Prancūzijos metalurgijos rajonas (Lotaringija). Elzasas ir Vogėzai – medvilnės pramonė (~ ½ visos gamybos). Vogėzai – medienos ir popieriaus tiekėjas. Svarbiausi pramonės centrai: Strasbūras (Reino uostas), Monbeliaras (automobilių pramonė), Belforas, Bezansonas, Miulūzas, Nansi. 4) Liono rajonas – chemijos, hidroenergetikos, mašinų gamybos, metalurgijos, maisto, lengvoji pramonė. Kurortai prie mineralinių versmių (Evianas, Viši). Alpinizmas, turizmas, žiemos sportas. Svarbiausi miestai: Grenoblis, Klermon Feranas, Lionas, Sent Etjenas. 5) Vakarai – pramonė ir žemės ūkis. Geležies ir urano rūdų gavyba. Luaros ir Šarantos upių slėniuose – sodai ir vynuogynai (Konjake – konjako gamyba). Gyvulininkystė. Žvejyba ir žuvų apdirbimas; gaudomos austrės. Centras – Nantas. 6) Pietvakariai – pramonė ir žemės ūkis. Dujų (Lakas) ir naftos (Parantisas) gavyba, miško paruošos (Landai). Aviacijos, raketų (Bordo, Tulūza), aliuminio, chemijos, maisto pramonė. Vynuogininkystė. Centrai – Bordo ir Tulūza. 7) Viduržemio jūros rajonas – pramonė, intensyvus žemės ūkis, kurortai. Auginama daržovės, vaisiai, vynuogės, gėlės; kalnuose – avininkystė. Maisto pramonė. Kurortai: Prancūzijos Rivjera (centrai – Kanai ir Nica). Marselio pramonės ir uostų kompleksas.

VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ

SANTVARKA. Prancūzija – respublika. Galioja 1958 konstitucija su vėlesniais papildymais. Rinkimo teisę turi visi piliečiai, sulaukę 18 metų. Valstybės vadovas – prezidentas, renkamas gyventojų 7 metams. Prezidentas savo nuožiūra skiria ministrą pirmininką, ministrus, kitus aukščiausius valstybės ir kariuomenės pareigūnus, yra vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas, pirmininkauja ministrų tarybos posėdžiuose, sudaro ir ratifikuoja tarptautines sutartis, gali pakeisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, pateikti įstatymų projektus ir tam tikrus sprendimus referendumui, ypatingomis aplinkybėmis gali perimti visą vykdomąją valdžią. Įstatymus leidžia parlamentas, susidedantis iš Senato ir Nacionalinio susirinkimo. Senatorius renka rinkikų kolegija mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu 9 metams. Kas 3 metai 1/3 Senato atnaujinama. Nacionalinio susirinkimo deputatai renkami tiesioginiu balsavimu mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu 2 turais 5 metams. Aukščiausią vykdomąją valdžią turi prezidentas ir Ministrų taryba. Parlamento narys negali būti vyriausybės nariu. Aukščiausias konstitucinės kontrolės organas – Konstitucinė taryba (3 nariai skiriami prezidento, 3 – Senato, 3 – Nacionalinio susirinkimo, 9 metams; be to, į tarybą iki gyvos galvos įeina ir visi buvę prezidentai). Konstitucinė taryba tikrina prezidento, senatorių ir deputatų rinkimų teisėtumą. Vietos valdžia – departamentų, komunų organai. Teismai: Kasacinis teismas, Valstybės saugumo teismas, apeliaciniai teismai, asizų teismai (svarbiausioms baudžiamoms byloms), pirmosios ir antrosios instancijos teismai, specialūs darbo teismai, prekybos teismai, nepilnamečių bylų teismai. Svarbiausios politinės partijos ir visuomenės organizacijos: Prancūzijos komunistų partija, Respublikos rėmimo susivienijimas (Demokratų sąjunga respublikai ginti), Socialistų partija, Respublikonų partija, Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija, Kairiųjų radikalų judėjimas (įkurtas 1972, bendradarbiauja su socialistais ir komunistais), Visuotinė darbo konfederacija, Prancūzijos demokratinė darbo konfederacija, dešiniųjų profsąjungų centras “Force Ouvriere” (Įkurtas 1947). SOCIALINIS APRŪPINIMAS. Socialinio draudimo sistema apima ~ 98% visų dirbančiųjų. 40% atlyginimo dydžio senatvės pensija (turint 30 metų darbo stažą) mokama nuo 65 metų, 20% atlyginimo dydžio – nuo 60 metų. Dirbančiųjų įnašai į laikino nedarbingumo pašalpų fondą sudaro ~ 6,5% jų atlyginimo. Laikino nedarbingumo pašalpa mokama nuo ketvirtos susirgimo dienos; ji sudaro 50% atlyginimo. Nėštumo ir gimdymo pašalpa (90% atlyginimo dydžio) mokama 6 savaite prieš gimdymą ir 8 savaites po gimdymo.

Žymiausi kurortai: balneologiniai ir purvo terapijo – Daksas, Eks le Benas, Viši, Vitelis; klimatiniai – Antibas, Biaricas, Diepas, Kanai, Mentonas, Nica. ŠVIETIMAS IR MOKSLO ĮSTAIGOS. Prancūzijos indėlis į pasaulio mokslo ir kultūros lobyną neišmatuojamas. Sunku paminėti prancūzus, garsinusius savo kraštą pasaulyje, jų labai daug. Pirmosios mokyklos šalyje (Galijoje) veikė romėnų valdymo laikais. XIII – XIV a. įkurti universitetai Paryžiuje, Tlūzoje, Monpeljė, Avinjone, Orleane. Prie jų veikė vidurinė mokyklos – koledžai. Po Prancūzijos revoliucijos panaikinta luominė švietimo sistema, paskelbtas visiems bendras mokslas. Įkurta valstybinių pradinių ir vidurinių mokyklų, atskirtų nuo bažnyčios. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje priimta svarbių švietimo įstatymų: valstybinių vidurinių mokyklų mergaitėms sukūrimo (1880), nemokamo pradinio mokslo (1881), 6 – 13 metų vaikų privalomojo mokslo (1882; 1936 mokymosi amžius pailgintas iki 14 metų, 1967 – iki 16 metų). XX a. 4 dešimtmetyje įvestas nemokamas mokslas valstybinėse vidurinėse mokyklose. Dabartinė švietimo sistema centralizuota, valdoma Švietimo ministerijos. Prancūzija padalyta į 23 švietimo apygardas (po keletą departamentų). Yra valstybinių ir privačių mokyklų (8 dešimtmečio pradinėse privačiose mokyklose mokėsi 17% mokinių). Valstybinė mokykla atskirta nuo bažnyčios. Yra priešmokyklinių auklėjimo įstaigų (motinos mokyklų, mažylių klasių prie pradinių mokyklų); 1975 jose buvo 22 mln. vaikų. Pradinė mokykla – penkiametė (1975 buvo 4,2 mln. mokinių). Vidurinė mokykla 2 ciklų. I ciklas (keturmetis) yra bendrojo lavinimo (1975 bendrojo lavinimo koledžuose ir licėjuose mokėsi 2,5 mln. mokinių). II ciklas turi 2 kryptis: profesinio lavinimo ir pilnojo vidurinio lavinimo. Profesinis išsilavinimas įgyjamas dvimečiuose technikos koledžuose, rengiančiuose vidutinės kvalifikacijos darbininkus (1975 buvo 540 000 mokinių) arba vienmečiuose profesiniuose kursuose, teikiančiuose elementarų techninį parengimą. Pilnasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas bendrojo lavinimo licėjų 10 – 12 klasėse, kuriose mokoma diferencijuotai pagal aukštųjų mokyklų profilius (1975 buvo 460 000 mokinių), arba trimetėse ir keturmetėse specialiose vidurinėse mokyklose (komercinėse, pedagoginėse).
Aukštasis išsilavinimas įgyjamas universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose. Mokymosi trukmė 6 – 3 metai. Studentų skaičius pirmuosiuose kursuose nelimituojamas. Aukštosios mokyklos yra specializuotos (inžinerijos, agronomijos, komercijos) ir privilegijuotos (daugiausia skirtos turtingųjų sluoksniams). Į jas priimami licėjų absolventai, papildomai baigę dvimečius parengiamuosius kursus ir išlaikę konkursinius egzaminus iš profilinių disciplinų. 1974 buvo ~190 aukštųjų mokyklų (iš jų ~70 universitetų), jose studijavo ~800 000 studentų. Didžiausios aukštosios mokyklos: Paryžiaus universitetas, Grenoblio (įkurtas 1339), Tulūzos (įkurtas 1229), Strasbūro (įkurtas 1567) universitetai; Paryžiuje – Aukštoji nacionalinė technikos mokykla. Ypatinga mokykla yra “College de France”. Svarbiausia mokslo įstaiga Prancūzijos institutas. Moksliniams tyrimams vadovauja Mokslo ir technikos tyrimų tarpministerinis komitetas, Mokslo ir technikos tyrimų konsultacinis komitetas, Mokslo ir technikos generalinė atstovybė. 1969 įkurta Pramonės ir mokslo vystymo (nuo 1974 Pramonės ir tyrimų) ministerija. Mokslinių tyrimų organizacijos skirstomos sektoriais: aukštųjų mokyklų (17% visos tyrimų apimties), valstybinis (27%), privatus (55%) ir nekomercinių organizacijų (1%). Svarbiausios valstybinio sektoriaus mokslo tyrimų įstaigos: Nacionalinis kosminių tyrimų centras, Atominės energijos komisariatas, Nacionalinis sveikatos apsaugos ir medicininių tyrimų institutas, Nacionalinis žemės ūkio tyrimų institutas. 8 dešimtmečio pradžioje buvo ~190 000 mokslo darbuotojų. Didžiausios bibliotekos: Paryžiaus nacionalinė biblioteka, Prancūzijos instituto (>1,5 mln. t.), Sorbonos (>1,8 mln. t.), Arsenalo (1,5 mln. t.; visos Paryžiuje); Strasbūro nacionalinė ir universiteto (>3 mln. t.). Svarbiausi muziejai (Paryžiuje): Luvras, Impresionizmo muziejus, Paryžiaus nacionalinis moderniojo meno muziejus, Paryžiaus istorijos (Karnavalė; įkurtas 1866), Šiuolaikinio meno (įkurtas 1750), O.Rodeno (įkurtas 1670), Gamtos istorijos nacionalinis (įkurtas 1635).

ISTORINĖ PRAEITIS

Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I amžiuje Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis dešimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI amžiuje užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX amžiuje ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.

XII – XIII amžiuje vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337 – 1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV amžiuje, o Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 metų liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasisėjo Didžioji prancūzų revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė!”, “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804 – 1814), bet netrukus imperija žlugo. XIX amžius Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi ir Europos Sąjungos kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų “pėdsakų” yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV amžiuje dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvis ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.