Prancuzija

Įvadas 3Trumpai apie Prancūziją 4Geografinės aplinkos aprašymas 5Geografinė padėtis 5Klimatas 5Gamta 6Kultūra 7Bažnyčia ir architektūra 7Menas 8Prancūzijos ekonomika 9Prancūzijos ekonomika 10Ekonomikos sektoriai 10Pramonė 10Energetika 10Turizmas 10Ūkis 11Transportas 12Naudingosios iškasenos 12Teisė 14Papročių ir rašytinės teisės sritys 14Teisinis turtinių santykių reguliavimas 15Prancūzijos teisė 15Didžiosios Prancūzijos revoliucijos teisė 151804 m. civilinis kodeksas 17Svarbiausi civilinės teisės principai ir institutai 191804 m. Prancūzų civilinis kodeksas šiuolaikinėje Prancūzijoje ir už jos ribų 22Išvados 24Literatūros sąrašas: 25ĮvadasPrancūzija – neabejotinai viena didžiausių, seniausių ir svarbiausių Europos valstybių. Ši vakarų Europos šalis turi labiausiai žavinčios ir viliojančios turistus pasaulyje vietos titulą. Kiekviena epocha paliko joje savo pėdsaką. Šalies sostinė Paryžius – pasaulio kultūros ir mados centras. Prancūzijoje rasime nesuskaičiuojamą galybę architektūros paminklų – nuo romantizmo iki modernizmo šedevrų. Monmartas – buvęs bohemiškas Paryžiaus rajonas, žavintis jaukiomis siauromis gatvelėmis ir aveniu. Defansas – „ateities miestas“, arba prancūziškoji Amerika, pribloškiantis įspūdingų formų stiklo ir plieno konstrukcijomis. Retas atsispiria Versalio – „karaliaus Saulės“ rezidencijos – kerams, o mažųjų svajonės išsipildo Eurodisneilende. Prancūzija – tai triukšmingos gatvės. Šaligatviai vakarais virsta tiesiog lauko teatrais. O kur dar nacionalinė virtuvė ir galybė nepakartojamo vyno rūšių. Šioje šalyje kiekvienas gali surasti ką nors ypatinga: istorijos, meno, triukšmingo naktinio gyvenimo, nepakartojamo sūrio ar tiesiog ypatingos dvasios meilės mieste Paryžiuje.Tikras prancūzas – tai mėgėjas laisvai gyventi. Tokį įvaizdį suformuoja tiek prancūziškas temperamentas, tiek daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų žymių veikėjų bei menininkų meilės romanai. Tikro prancūzo kredo – menas gyventi ir iš gyvenimo gauti kuo daugiau malonumų. Prancūzams kiekviena diena yra šventė. Verta apsilankyti šioje šalyje ir įsitikinti, kad tai – neginčijama tiesa.Trumpai apie PrancūzijąDaugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra susimaišė, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių. XII—XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337m.-1453m.) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę.Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso arba Atgimimo laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Didžioji prancūzų revoliucija, Prancūzija paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkiai “Laisvė, lygybė, brolybė!”, “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo didžiąją dalį Europos (1804m.-1814m.), bet netrukus imperija žlugo. XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo Pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį Pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi ir Europos Sąjungos kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos Parlamento sostinė.Geografinės aplinkos aprašymasGeografinė padėtisPrancūzijos Respublika, pavadinimas “France” kilo iš germanų genčių frankų, (Republique Francais) yra valstybė vakarų Europoje. Prancūzijos plotas – 0,54 mln. km2, kartu su užjūrio teritorijomis – 0,63 mln. km2. Prancūzijos dalis proc. pagal: teritorijos dydį 0,37; gyventojų skaičių 1,04; bendrąjį produktą 5,56; eksportą 6,45. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas – Biskajos įlanka, šiaurėje – Lamanšo, Pa De Kalio sąsiauriai, Šiaurės jūra (2500km.), Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra (625km.). Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržemio jūroje, ir dar daug šalia esančių nedidelių salelių. Pajūriai yra 2400 km ilgio, bet Prancūzija turi nedaug saugių natūralių uostų. Prancūzija yra tarp kitų didelių Europos valstybių: Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos. Geografinės padėties patogumas jai padėjo jau ankstyvaisiais viduramžiais išaugti į pirmaeilę, ar net vadovaujančią, ypač kultūrinio gyvenimo srity, valstybę, nes jos gyventojams lengvai buvo prieinami germanų, anglosaksų, ir romanų kultūriniai laimėjimai. Išilgai Prancūzijos vyko įvairių tautų judėjimas; Iš pasilikusių tų tautų jos teritorijoje susiformavo dabartinė prancūzų tauta. („Lietuvos enciklopedija“, 440 psl.).Klimatas

Klimatas priklauso nuo geografinės padėties. Pietų Provanso, Languedoco ir Ronos slėnio ligi Montelimaro klimatas yra Viduržemio jūros tipo su šiltomis žiemomis (sausio vidutinė temperatūra – 6°C) ir karštomis vasaromis (liepos vidutinė temperatūra – 22°C). Kritulių ten daugiausia iškrinta rudenį (500-700mm per metus). Būdingas šiai zonai augalas yra alyvmedis. Visur kitur, išskyrus Centrinį masyvą, vyrauja atlantinio tipo klimatas su nešaltomis žiemomis. Daugiausia kritulių (per metus 1000mm) iškrenta šiaurės pajūrio zonoje – Bretanėje. Paryžiaus baseinas gauna 500-600 mm. Dėl švelnaus klimato Bretanėje išsilaiko žiemą lauke figos ir mirtos. (Lietuvos enciklopedija, 442-443 psl.).GamtaPrancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.Prancūzijoje yra didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusė krašto ploto užima žemesnės kaip 200m. virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m. Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas — Monblanas (4807m. aukščio) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo, Prancūzijos upių tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia yra Luara (1020km.), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teak didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km.), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Ežerų Prancūzijoje nedaug. Didžiausi telkšo Alpėse – Buržė (45 km2), Anesi, bei Šveicarijos pasienyje yra gilus Ženevos ežeras. („Lietuvos enciklopedija“, 440-443 psl.).KultūraBažnyčia ir architektūraViduramžiai. Ir smailioji arka ir langas rožė atsirado šiauriniame Paryžiaus priemiestyje St-Denis bazilikoje, kur palaidota dauguma prancūzų karalių ir karalienių. Tai buvo pirmasi gotikinis pastatas, ir čia paplito gotikos stilius. Gražiausia gotikinė bažnyčia Paryžiuje- miesto katedra Notre-Dame, aukščiausia ir įspūdingiausia iš senųjų prancūzų katedrų. Ją statyti 1163 m. pradėjo vyskupas Maurice`as de Sully, o kitame šimtmetyje baigė architektai Jeanas de Chelles`is ir Pierre`as de Montreulis, kurie pristatė skersines navas nuostabiais peršviečiamais langais rožėmis. Montreuilio šedevras- Liudviko IX viduramžių rūmų dviaukštė koplyčia, Sainte-Chapelle. Ji buvo pastatyta Kristaus erškėčių vainikui saugoti. Renesansas. Italų Renesansas užvaldė Prancūziją XVI a. Čia atsirado savitas architektūrinis stilius- tiksli klasikinė detalė ir milžiniškos gotikinės proporcijos suformavo negryna, bet patrauklų mišinį, pavadintą “prancūzų renesansu”. Geriausias pavyzdys Paryžiuje – St-Etienne-du-Mont bažnyčia, kurios interjeras primena erdvią ir šviesią baziliką.Barokas ir Klasicizmas. XVII amžiuje, kai Paryžius plėtėsi valdant Liudvikui XIII ir jo sūnui Liudvikui XVI, mieste klestėjo bažnyčiosir vienuolynai. Italų baroko stilius pirmiausia pasirodė didingame St-Protais fasade. Stilius buvo sušvelnintas, kad atitiktų prancūzų skonį ir Švietimo epochos racionalumą. Taip atsirado harmoningas ir monumentalus klasicizmas, įkūnytas kolonų ir kupolų. Vienas iš pavyzdžių – Chapelle de la Sorbonne, kurią kardinolui Richelieu 1642 m. užbaigė Jacques`as Lemercier. Didesnė, puošnesnė , su ištapytu kupolu yra Francois Mansart`o pastatyta Val-de-Grace vienuolyne bažnyčia, skirta Karaliaus Saulės gimimui. Tikras šio laikotarpio brangakmenis- Dome bažnyčia su didžiuliu paauksuotu kupolu.Neoklasicizmas. Nuo XVIII a. vidurio ir dar ilgokai XIX amžiuje Prancūziją buvo apėmusi antikinių dalykų manija. Pompėjų kasinėjimai ir italų architekto Andrea Palladio įtaka suformavo architektų kartą, kurie žavėjosi kolonomis, geometrija ir inžinerija.
Antroji imperija ir modernas. Čia istorinės detalės jungiamos su moderniomis geležinėmis kolonomis ir sijomis aukštoje vidaus erdvėje. XIX a. kaip religinis iššūkis, buvo pastatyta didžiulė Sarce-Coeur bazilika. Modernus islamo architektūros perlas Mosquee de Paris (Paryžiaus mečetė) – patrauklus XX a. trečio dešimtmečio ispanų- maurų stiliaus pastatas. Jis turi didelį vidinį kiemelį kaip Alhambroje, eukalipto bei kedro dirbinių ir fontaną.MenasPrancūzijoje išliko vėlyvojo paleolito paminklų (Lasko urvo piešinių, Orinjako kultūros, Soliutrė kultūros, Madleno kultūros statulėlių, raižytų akmenų), piešinių (Mas d`Azilyje), neolito megalitų (Bretanėje, Korsikoje), virvelinės keramikos kultūros reliktų, žalvario amžiaus megalitų, keramikos, ginklų, papuošalų, geležies amžiaus figurėlių… Nuo V a. pradėjp klostytis preromaninė dailė (V-VII a. paplito Merovingų, VIII-IX Karolingų menas). XI-XII a. paplito romaninis stilius. Pastatus papuošė skulptorių dekoras, freskos. Buvo paplitusi miniatiūrų tapyba, grindžiama Karolingų meno, bizantinio stiliaus, arabų kultūros tradicijomis.XII a. II pusėje Š. Prancūzijoje susiformavo gotika ir dominavo iki XVI a. Pastatai buvo gausiai puošiami vitražais. Mene atsirado daugiau įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Gotikinius kulto pastatus puošta skulptūromis, reljefais, vitražais. Iš pradžių gotikos skulptūra buvo idealizuota, formos sustingusios; XIII a. figūrų judesiai dinamiškesni, natūralesni, žmogaus psichologinė charakteristika labiau individualizuota. XIV a. susiformavo stalo pavidalo antkapio su gulinčią mirusiojo skulptūra tipas. XII a. vid. Sen Deni susidarė vitražų kompozicinė schema, ikonografija. XIII a. I pusės vitražams būdinga intensyvios, ryškios spalvos, medalioninė kompozicija. II pusėje vitražuose atsirado architektūrinių motyvų, jų spalvos šviesesnės. XVa. vitražai panašūs į tapytus paveikslus, prarado dekoratyvumą. Miniatiūrose atsirado peizažo motyvų, erdvinių faktų. Nutapyta ankstyvieji molbertinės tapybos kūriniai, portretai. XV a. II pusėje pradėjo klostytis savitas, itin dekoratyvus prancūziškas renesanso stilius, pasižymintis italų brandžiojo renesanso, manierizmo formų ir prancūzų vėlyvosios gotikos elementų darna. Skulptūra įgavo manierizmo bruožų. Grafikos kūriniuose atsirado šviesšešėlių, perspektyvos pradmenų. XVIII a. II pusėje paplito šviečiamasis klasicizmas. Susidarė peizažinio parko tipas, ypač suklestėjo įvairios technikos grafika. Taikomojoje dailėje paplito ampyras. Pastatyta triumfo arkų, memorialinių kolonų su statulomis. Sukurta dekoratyvinės dailės dirbinių. XIX a. ypač suklestėjo tapyba. Susiklostė naujos tapybos kryptys (romantizmas, realizmas, impresionizmas, postimpresionizmas). Dailėje svarbią vietą užėmė socialinės, politinės tematikos grafika.XX a. paplito modernas. Tapybai būdinga krypčių įvairovė ir greita jų kaita.Prancūzijos ekonomikaPagal BVP, kuris sudaro 1,7 milijardo eurų, Prancūzija yra penktoji pagal ekonominį lygį pasaulyje. Pagal Pasaulinio Banko ir IMF skaičiavimus, Prancūzija yra trečia pagal dydį Europoje po Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Ji turi pakankamai turtingus išteklius žemdirbystei, didelį pramonės pamatą ir gerai kvalifikuota darbo jėgą. Veiklus paslaugų sektorius sudaro vis labiau didina bendruosius ekonomikos išteklius (72% 1997 metais). Bendras vidaus produktas (BVP) išaugo vidutiniškai 2% tarp 1994 ir 1998 su 3% pasiektu rekordu 2000-siais. Inertiškas BVP augimas, didelis nedarbingumas, prekybos deficitas apibudina Prancūzijos ekonomika kaip negaluojančią po globalinio ekonomikos nuosmukio.

Ekonomikos sektoriaiPramonėPrancūzija yra viena iš stipriausių pramoninių pasaulio valstybių, turinti galingą plieno gamybos, chemijos pramonę, ji pirmauja inžinerijos ir technologijų srityse. Šalis gamina automobilius ir orlaivius. Prancūzija sėkmingai plėtoja telekomunikaciją, aviaciją, ir ginklų pramonę.Energetika Beveik neturėdami naftos produktų, Prancūzija tvirtai pasikliauja atominės energijos plėtojime, kuri dabar aprūpina apie 80% šalies gyventojų. Radioaktyvios atliekos yra kruoščiai perdirbamos.Turizmas Prancūzija yra viena iš populiariausių turistų lankomų šalių pasaulyje, todėl turizmas yra reikšmingas veiksnys Prancūzijos ekonomikai. 1960 metai Prancūzijos valdžia pradėjo skatinti slidinėjimo sporta Prancūzijos Alpėse ir steigė aukšto lygio slidinėjimo kurortus su vienomis iš brangiausių pasaulio slidinėjimo trasų.

ŪkisPrancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Pagal pramonės gamybą ji yra pasaulio šalių penketuke, o pagal žemės ūkio produkciją – viena pirmųjų. Antrojo Pasaulinio karo nuosmukį ji įveikė per 5 metus ir naujindama technologijas labai sparčiai kopė į viršų. Energetiniai sunkumai buvo įveikti pastačius daug atominių elektrinių (veikia 56 reaktoriai) ir pradėjus eksploatuoti jūros potvynių energiją (Šen Malo potvynių elektrinė). Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione — Peugeot, Citroën, Renault. Keleiviniai lėktuvai Caravela vieni saugiausių pasaulyje; pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Prancūzijoje pastatyti pirmieji pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. tonų. Jų denyje tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi Europoje elektriniai traukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994 m. Prancūziją su Didžiąja Britanija sujungė tunelis po Lamanšu. (Aukščiau esančioje diagramoje vaizduojamas Prancūzijos iždo trūkumas 1996-2006 metais (mlrd. eurų))

Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis (Michelin), baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėja prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės.Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje vyrauja grūdų auginimas.Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia – pagal pieno, ketvirta — pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.Aktyvūs Prancūzijos ir Lietuvos kultūriniai mainai (teatrai, mados, koncertai). Prancūzijos bendrovės domisi stambiausiais Lietuvoje privatizuojamais objektais. Firma “Thomson” sumontavo modernią Vilniaus oro uosto valdymo įrangą, Neftelf su „Mažeikių nafta” ruošiasi gaminti aviacinį kurą, Filana suteikė investicijų Kauno tekstilės pramonei modernizuoti. Prancūzai padeda nauja techn…ika ir technologijomis Plungės rajono žemdirbiams.TransportasTransporto sistema Prancūzijoje itin darni ir efektyvi. Šalyje yra visos žinomos transporto rūšys. Kelių tinklo ypatumas – radialinė konfigūracija su vienu centru (Paryžius). Šalyje yra 1 551 400 km (964 201 mylių) kelių. Automobilių kelių ilgis, tenkantis 1000 km2 šalies ploto – 1500 km, o Lietuvoje tik 570 km. 1994 m. iškastas tunelis po Lamanšo sąsiauriu sujungė dvi vakarų Europos valstybes – Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. Dabar tai leidžia daug greičiau nuvykti iš vienos valstybės į kitą.Prancūzų keliais važinėja daugiau nei 23 mln. automobilių. Susisiekimas tarp įvairių šalies kampelių yra geras: puikios geležinkelių bei susisiekimo autobusu sistemos. Paryžiuje yra metro sistema. Už taksi mokamą pagal nustatytą tarifą, o jei jums taksi nepatinka, tuomet galite skristi lėktuvu, nes Prancūzijoje yra 64 aerouostai – pasaulyje itin gerai žinoma “ErFrance” aviakompanija. Prancūzijoje yra 3 aerouostai su ilgesniais nei 3659 m. pakilimo takais, 36 aerouostai su 2440- 3659 m. pakilimo takais.Naudingosios iškasenosPrancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingosiomis iškasenomis. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Prancūzija užima pirmą vietą pasaulyje pagal sidabro ir asbesto gavybą. Jos šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje pagal urano gavybą (Centrinis Masyvas) ir užima antrą vietą Vakaruose pagal geležies rūdos gavybą.(„Lietuvos enciklopedija, 441-442 psl.).Prancūzijos ekonomikaValiuta 1 Euras = 100 euro monetųBiudžetiniai metai Kalendoriniai metaiPrekybos organizacijos ES, JTO ir EBPO (Ekonominio bendravimo ir plėtros organizacija)Statistika [2]

Padėtis pagal BVP 5-a vieta (2005) [3]

BVP 1.7 trilijonų dolerių (2005)

BVP augimas 1.6% (2005)

BVP vienam gyventojui 28,700 dolerių (2004)

BVP dalimis žemdirbystė (2.7%), pramonė (24.4%), paslaugos (72.9%) (2004)

Infliajica 1.2% (2005 lapkritis)Pragyvenimo minimumas 7% (2005)

Darbo jėga 27.7m (2004)

Darbo jėga pagal profesiją paslaugos (71.5%), pramonė (24.4%), žemdirbystė (4.1%) (1999)

Nedarbingumas 9.7% formaliai bedarbiai (2005 lapkritis)

Pagrindinės pramonės šakos technika, chemikalai, automobiliai, metalurgija, lėktuvai, elektronika; tekstilė, maistas perdirbimas; turizmas

Prekybos partneriai [4]

Eksportas 419 mlrd. dolerių (2004)

Pagrindiniai partneriai Vokietija 15%, Ispanija 9.4%, UK 9.3%, Italija 9.3%, Belgija 7.2%, JAV 6.8% (2003)

Importas 419.7 mlrd. Dolerių (2003)

Pagrindiniai partneriai Vokietija 19.1%, Belgija 9.4%, Italija 9%, Ispanija 7.4%, Nyderlandai 7%, UK 7%, JAV 5.4% (2003)

Valstybiniai finansai [5]

Valstybės skola 1,143 mlrd. dolerių (68.8% iš BVP)Pajamos 882.8 mlrd. dolerių (2004)

Kaštai 955.4 mlrd. dolerių (2004)

Iždo trūkumas 43.5 mlrd. Eurų (2005)

Ekonominė pagalba 5.4 mlrd. dolerių (2002)TeisėPapročių ir rašytinės teisės sritysNuo Prancūzijos valstybės susikūrimo iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos teisės šioje šalyje susidėjo iš daugybės teisės sistemų, kurios buvo skirtos arba tik tam tikriems socialiniams sluoksniams (bajorai, dvasininkams, pirkliams ir pan.), arba kokių nors konkrečių, dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.Iki XI a. Prancūzijos karalius buvo renkamas, o jį rinko, nors ir laikydamasi dinastinio principo, feodalų viršūnė. Pirmieji Kapetingai stokojo realios galios net pagrindinėmis karališkosiomis savo priedermėmis- rūpintis valstybės ir bažnyčios saugumu bei taikos šalyje palaikymu. Valdžią jis įgyvendino per savo atstovus prevus, kurie karaliaus žemėse, suskirstytose į administracines apygardas, vykdė fiskalinę, teismo ir karinę valdžią: rinko iždui lėšas, karaliaus vardu teisė taisės pažeidėjus, šaukė į tarnybą riterius ir t.t.Kita valstybės teritorijos dalis buvo susiskaldžiusi į hercogystes, grafystes ir kitas feodalines valdas, dauguma kurių, nors formaliai buvo laikomos nuo karaliaus priklausančiais lenais, bet faktiškai tvarkėsi visai savarankiškai. Ne tik hercogysčių ir grafyčių, bet ir smulkesnių feodalinių valdų laikytojai karaliaus atstovų pas save paprastai neįleisdavo. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Normandijos hercogas ar Flandrijos grafas, iš tikrųjų turėjo daug didesnę valdžią, gausesnius turtus ir platesnę teritoriją nei Prancūzijos karalius. Todėl stambieji feodalai karalių laikė tik „pirmuoju tarp lygių“.

Frankų valstybei subyrėjus, natūralu, kad faktiškai nebeliko bendrų visai valstybės teritorijai teisės šaltinių, kiekviena jos dalis, kiekviena feodalinė senjorita gyveno savo gyvenimą. Faktiškai nutrūko leidyba karalių kapituliarijų, kadaise galiojusių visai Frankų valstybei, kurios jau ir tada plačiau nebuvo paplitusios, gyventojų buvo mažai žinomos, nes jas paprastai gaudavo tik valdininkai. Retkarčiais Prancūzijos karalių išleisti aktai apskritai lietė tiktai jų pačių žemės, jų domeną, kaip kad kiekvienas kitas stambus feodalas mėgino nustatyti elgesio taisykles savo valdomų žemių gyventojams. Visai teritorijai bendra tebuvo tik bažnytinė teisė, tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių gyvenimo.Plačiausiai paplitusiu ir vienu svarbiausių Prancūzijos teisės šaltinių X – XI a. liko papročiai. Suprantama, tai jau nebuvo senieji barbarų papročiai su jiems būdingu asmeniniu teisės taikymu. Prancūzijoje barbarų papročių teisė apie X a. praktiškai jau buvo nustojusi galios ir išnyko. Ją iš apyvartos išstūmė daugybėje atskirų regionų susiformavę skirtingi teritoriniai teisės papročiai, čia vadinti kutimais (coutume) .Teisinis turtinių santykių reguliavimasPrancūzijos karalių teisė griežtai skyrė žemę ir kilnojamąjį turtą, taip pat nuosavybę ir valdymą. Tai buvo labai svarbu, nes feodalinėje visuomenėje teisė į žemę paprastai reiškė valdymo teisę. Todėl baljų teismai išskirtinį dėmesį skyrė valdymui ir jo pažeidimams. Iš įvairių valdymo pažeidimų ypač išsiskyrė pažeidimai, susiję su prievarta, apgaule ar kitais neteisėtais, bet nevartojant jėgos veiksmais, taip pat pašalinis kišimasis į valdymą, nelėmęs visiško jo netekimo.Prancūzijos teisėKonstitucinė teisėKonstitucinės teisės požiūriu, Prancūzija – tai naujų demokratinių institucijų, konstitucinių konstrukcijų laboratorija. Joje kūrėsi nauji konstitucinės tvarkos elementai, pamažu paplitę beveik visoje Europoje.Didžiosios Prancūzijos revoliucijos teisėTurėdama vientisą teritoriją, iki 1789 m. Prancūzija neturėjo bendros nacionalinės teisės, nebuvo įveikusi viduramžių teisės partikuliarizmo. Kiekviena provincija, kiekviena teritorinė sritis turėjo skirtingus savo teisės šaltinius, jose tebegaliojo apie 360 vietinių teisynų. Nors būta ir universalių teisės šaltinių – kanonų teisė, karalių ordonansai, šios teisės taikymo praktika vietose taip pat buvo skirtinga, ji neretai keitė vienų ir tų pačių įstatymų prasmę. Todėl teisė buvo labai sudėtinga, įstatymuose painiodavosi net teisės žinovai. Karalių pastangos unifikuoti teisę, reiškiamos jau nuo XV a., daugiau lietė teismo procesą nei materialinę teisę, daugiau sferos, kuriomis buvo suinteresuoti valstybę ir iždas, nei sferas, liečiančias vien piliečių interesus. Volteras to meto prancūzų civilinę teisę apibūdino kaip trobą, pastatytą be pamato, atsitiktinai ir netaisyklinga, ir reikalavo, kad šalyje galiotų „ vienas svoris, vienas matas, vienas paprotys“.Prancūzijoje revoliucijos išvakarėse galiojusi teisės sistema trukdė esminėmis socialinėmis ir politinėmis permainomis ir, skirtingai nuo Anglijos, labai mažai teatitiko buržuazijos poreikius.Dėl visų šių priežasčių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vykdytojams teko iš esmės atsisakyti feodalinės civilinės teisės. Absoliutinė monarchija ir visa, kas buvo susiję su karaliumi, bajorija, dvasininkija, taip pat senasis administracinis teritorinis suskirstymas, feodalinė žemės teisė, teismų sistema, mokesčių sistema – visi šie senojo režimo institutai per trumpą laiką buvo likviduoti. Archaiška prancūzų teisės sistema, galiojusi čia iki revoliucijos, būdama partikuliarinio pobūdžio, primygtinai reikalavo, o XVIII a. švietėjų, apibendrinusių anglų valstybingumo raidos patirtį ir idėjiškai parengusių senosios teisės sistemos likvidavimą, mintys apie protingą individą ir įgimtas bei neatimamas jo teises, sudarė sąlygas jau revoliucijos metais suformuluoti naujosios teisės principus. Revoliucijos laikotarpio įstatymai ne tik įtvirtino laisvą nuosavybę, prekybos bei verslo laisvę ir t. t., bet ir gerokai suvienodino teisę.Pirmiausia revoliucijos laikotarpio įstatymais buvo siekiama pertvarkyti feodalinę nuosavybę. Jau pirmajame programiniame revoliucijos dokumente – 1789 m. žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, buvo aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę. Deklaracijos 17 straipsnis ne tik skelbė nuosavybę į įgimtą ir neatimama žmogaus teise, bet ir labai tiksliai suformulavo išimtines aplinkybes, kuriomis esant leidžiama tą nuosavybę nusavinti: a) jei reikalauja įstatymo nustatytas visuomeninis būtinumas; b) tik už išankstinį ir teisingą atlyginimą. Ši nuostata nepasikeitė iki mūsų dienų ir yra visuotinai pripažįstama.Revoliucija atmetė feodalinius nuosavybės teisės ribojimus, nuosavybės skirstymą įvairiais rūšis. Tai įtvirtina 1791 m. birželio 5 – 12 d. dekretuose, paskelbusiuose savininko teisę laisvai disponuoti savo turtu.
Steigiamasis susirinkimas ėmė naikinti feodalines prievoles. Šį darbą užbaigė Nacionalinio konvento 1793 m. liepos 17 d. „Dekretas dėl galutinio feodalinių santykių panaikinimo”, paskelbęs visišką ir neatlyginamą feodalinių teisių likvidavimą; dokumentai, patvirtinantys tokias teises, turėjo būti viešai sudeginti, o asmenys, išaiškinti kaip nuslėpę ar pagrobę šiuos dokumentus, turėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.„Dekrete dėl bendruomenių žemių” buvo pasakyta, kad bendruomeninės žemės naudmenos, kadaise užgrobtos dvarininkų, turi būti sugrąžintos bendruomenėms, o bent trečdalio bendruomenės narių pageidavimu – jiems išdalytos. Taip Prancūzijos kaime greta jau susidariusios stambiosios laisvosios žemėvaldos atsirado daugybė laisvų smulkiųjų žemės savininkų.Didžioji Prancūzijos revoliucija iki minimumo apriboja kanonų teisės vaidmenį reguliuojant santuokos ir šeimos santykius ir iš esmės pakeitė šią teisės sritį. Svarbiausiomis naujai sukurtos šeimos teisės naujovėmis tapo civilinės santuokos sudarymo formos įvedimas, j…os kvalifikavimas kaip civilinės sutarties; abiejų sutuoktinių ištuokos teisės pripažinimas („Ištuokos teisė išplaukia iš individualios laisvės, negalėjimas nutraukti santuokos ryšių reikš jos netekimą”); moters teisių šeimoje išplėtimas; tėvų valdžios pilnamečiams panaikinimas. Nesantuokiniai vaikai, pripažinti tėvų, įgijo lygias teises su teisėtai gimusiais, išskyrus atvejus, kai jiems gimstant bent vienas tėvų turėjo kitą šeimą.Aktuali buvo paveldėjimo teisės reforma, nes revoliucijos paskelbtam žmonių lygiateisiškumui prieštaravo buvusi pirmagimystės reikšmė ir moterų paveldėjimo teisių ribojimas. Jau Steigiamasis susirinkimas panaikino išimtines pirmagimio teises ir paveldėjimo įstatymus, nustatančius tam tikras privilegijas amžiaus ar lyties pagrindu. 1793 m. buvo nustatytas paveldėjimo eiliškumus: palikėjo vaikai (lygiomis dalimis) arba anksčiau mirusių vaikų vaikai (į dalį, kuri būtų tekusi tėvui ar motinai, jam gyvam esant); vaikų nesant – palikėjo tėvų vaikai, toliau – patys tėvai ir t.t.; kraujo giminaičių nesant, palikimas turėjo tekti pergyvenusiam sutuoktiniui. Reglamentuojant testamentinį paveldėjimą, 1793 m. buvo uždrausta pažeisti lygias tiesioginių įpėdinių teises, paskui nustatyta privalomoji dalis: esant tiesioginiams įpėdiniams, palikėjas laisvai galėjo disponuoti tik vienu dešimtadaliu savo turto, jų nesant – vienu šeštadaliu.1804 m. civilinis kodeksasCivilinis kodeksas (Code civil), iš pradžių oficialiai vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu (Code civil de francais), 1807 – 1816 m. ir 1852 – 1870 m. taip pat oficialiai turėjęs Napoleono kodekso (Code Napoleon) pavadinimą, buvo klasikinė naujosios civilinės taisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygių visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį.Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. civilinis kodeksas yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus), pasirodęs Vakarų Europoje po Corpus juris civilis. Jame formuluojami bendrieji principai, nėra kazuistinio pobūdžio detalių.Pats Napoleonas, suvokdamas kodekso reikšmę, viename savo laiškų iš tremties vietos šv. Elenos saloje: „Mano šlovė ne mano laimėtuose 40 mūšių, – vienas pralaimėjimas prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergales. Bet kas niekada nemirs, kas gyvuos per amžius, – tai mano civilinis kodeksas”.Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių formuluotėmis, nors retsykiais tikslumo pasigendama (pvz., terminas „aktas” vartojamas ir dokumento, ir veiksmo prasme; nevienareikšmiškai vartojami terminai „nuosavybė”, „daiktas”, „turtas”). Bet kalbos ir stiliaus požiūriu kodeksas laikomas šedevru. Pasakojama, kad žinomas prancūzų rašytojas Stendais, siekdamas lavinti savo kalbos jausmą, kasdien rasdavęs laiko paskaitinėti kodekso tekstus. Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį titulą ir tris knygas (dalis).Kodekse nebuvo bendrosios dalies, o trumpame Įvadiniame titule „Apie įstatymų publikavimą, galiojimą ir keitimą apskritai“ susidedančiame vos iš šešių straipsnių, kalbama apie civilinio kodekso paskelbimo, galiojimo ir novelizavimo tvarką.Pirmoje knygoje, pavadintoje „Apie asmenis”, pirmą kartą Vakaruose įstatyme įtvirtintas vienas svarbiausių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškovojimų – visų lygybės prieš įstatymą principas. Čia skelbiama, kad pilietinėmis teisėmis vienodai naudojosi „kiekvienas prancūzas” nepriklausomai nuo „piliečio kokybės“. Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, neliete svetimšalių: užsieniečių teisinę padėti reglamentavo tarptautinės sutartys ir specialūs vyriausybės aktai. Šioje knygoje yra teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės aktų registraciją, atspindi kodekso rengėjams svarbus revoliucijos iškovojimas – santuokos ir šeimos santykių sekuliarizavimas. Pirmoji knyga taip pat reguliuoja gyvenamąją vietą (domicilį), nežinia kur buvimą, santuokos sudarymą, ištuoką, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėti, įvaikinimą, tėvo (o ne tėvų) valdžią ir globą.
Antroji knyga „Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas“ skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Knygoje reglamentuojami uzufruktas, naudojimosi teisė, servitutai.Visos kitos Prancūzų civilinio kodekso normos, kurių dvigubai daugiau nei pirmose dviejose knygose, yra susistemintos trečioje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Knyga prasideda paveldėjimo teisės ir glaudžiai su ja susijusios dovanojimo teisės, laikomų išskirtine nuosavybės įgijimo forma, normomis. Toliau bendrąja forma reglamentuojamos sutartys (veiksnumas, sutarčių formos ir kt.) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai). Šioje knygoje reguliuojami turtiniai sutuoktinių santykiai. Čia taip pat vietos skiriama teisiniam tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos, pavedimo – reglamentavimui. Knyga baigiama normomis, skirtomis prievolių užtikrinimui ir ieškininei senačiai.Prancūzų civilinio kodekso struktūra – asmenys, daiktai, prievolės – iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą… ir todėl vadinama institucine. Taip pat sakoma, kad kodekso struktūra pabrėžianti tris pagrindines Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltas laisves – asmens, nuosavybės ir sutarčių.Svarbiausi civilinės teisės principai ir institutaiCivilinio teisinio santykio subjektu 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas tepripažino vien fizinį asmenį ir tai paaiškinama įstatymų leidėjo būgštavimais, kad juridinio asmens statusu savo buvusiai įtakai atkurti nepasinaudotų cechinės ir kitos feodalinės korporacijos; be to, pagrindine XIX a. pradžios ūkinio gyvenimo figūra dar buvo pavienis žmogus, individas, o gamybos ir kapitalo koncentracijos ir centralizacijos tendencija visiškai atsiskleidusi dar nebuvo. Bet tai nereiškė, kad prancūzų teisė juridinių asmenų tada dar apskritai nežinojo.Akcinės bendrovės šioje šalyje kūrėsi jau ikirevoliuciniais laikais, bet jakobinai, jas plačiai ėmusi naudoti smulkiesiems akcininkams apiplėšti, 1793 m. pamėgino reglamentuoti jų steigimąsi; prekybos bendrovės, tarp jų akcinės su ribota akcininkų atsakomybe, 1807 m. Prekybos kodeksui taip pat buvo žinomos. Joms steigtis reikalauta specialaus vyriausybės leidimo.Juridiniai asmenys Prancūzijoje buvo visiškai įteisinti 1867 m. bendrovių įstatyme, leidusiame jas steigti be išankstinio vyriausybės leidimo ( tam užteko paprastos jų registracijos ) ir nustačiusiame jų veiklos pagrindus. Tuo tarpu pats terminas „juridinis asmuo” (personne morale) prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje. Dar vėliau ūkio subjektų, monopolizuojančių gamybą ir prekybą, paplitimas, jų keliama grėsmė konkurencijos laisvei paskatino Prancūziją, kaip ir daugelį kitų valstybių, imtis antimonopolinių įstatymų, kurie XX a. nustatė jų valstybės kontrolę.Nors ir pripažindamas įgimtas žmogaus teises, 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas reglamentavo pilietinės (civilinės) mirties, kaip kriminalinės bausmės, institutą: šio instituto turinį atskleidė civilinio kodekso 25 straipsnis. Jis skelbė, kad nubaustais pilietine mirtimi netenka visų savo turtinių teisių, o jo nuosavybė pereina įpėdiniams, tarsi jam mirus fizine mirtimi. Pilietinės mirties institutas buvo panaikintas 1854 m.Kodeksas visiškai išsaugojo revoliucijos metais pasiektą nuosavybės teisės bendrumą ir principinę nuosavybės laisvę nuo feodalinių prievolių ir ribojimų.Kodekso 544 straipsnis nuosavybę nusakė šiais žodžiais: „Nuosavybė yra teisė naudotis ir disponuoti daiktais labiausiai absoliučiu būdu”. „Naudojimasis“ reiškė teisę gauti daikto teikiamą naudą, „disponavima„ – teisę lemti daikto likimą (perleisti, sunaikinti). Frazė „abiausiai absoliučiu būdu“ čia reiškė, kad savininkas kuo mažiausiai priklauso nuo šalutinės įtakos: jis, pasak to paties straipsnio, ribojamas tik tiek, kiek tas naudojimasis ir disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymais ir reglamentais t. y. nuosavybė preziumuojama laisva ir gali būti ribojama tik tiesioginiu įstatymo arba jo pagrindu atitinkamo valstybės organo išleisto potvarkio nurodymu. Taip šis kodekso straipsnis formuluoja laisvos nuo bet kokių feodalinių ribojimų, neribotas nuosavybės teisės principą.Sekdamas 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostata, kodekso 545 straipsnis skelbė, kad niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą ir išankstinį atlyginimą. Šia nuostata įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas.Kodekso 546 straipsnis nusako nuosavybės teisės turinį: nuosavybė savininkui suteikia teisę „į visa, ką tas daiktas gamina, ir į tai, kas su tuo daiktu natūraliai arba dirbtinai jungiasi, sudarydamas jo priklausinį”. Iš nuosavybės teisės objektų kodeksas ypač išskiria nekilnojamąjį turtą. Aptardamas žemės nuosavybę, kodeksas žemės savininkui pripažino teisę ne tik į patį sklypą, miškus, vandenis ir kt., bet ir į tai, kas yra po žeme ir virš žemės, t. y. į žemės gelmes, esančias po sklypu, ir į oro stulpą virš sklypo. Natūralu, kad pastaroji nuostata labai greitai paseno ir kaip tik jo peržiūrėjimu ir tikslinimu prasidėjo 11804 m. balandžio 21 d. įstatymas žemės gelmes pripažino valstybės nuosavybe ir nurodė, kad rūdynų ir akmens skaldyklų naudojimas, tarp jų ir žemės, esančios virš jos, sa…vininkui leidžiamas tik gavus Valstybės tarybos koncesiją. Kartu, siekiant riboti spekuliacijos žeme galimybės ir sudaryti palankesnes sąlygas ūkinei radai, žemės savininkas neteko turėtos teisės į jos gelmes. Vėliau keletu vyriausybės aktų, išleistų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, nustatyta tvarka, pagal kurią žemės savininkai buvo įpareigoti nemokamai leisti tiesti per jiems nuosavybės teise priklausančią žemę antžeminius ir požeminius kabelius, vamzdynus ir kitus komunikacijos įrenginius.
Šis, iš pradžių nedidelis nuosavybės teisės ribojimas neilgai trukus ėmė reikštis akivaizdžia nuosavybės socializacijos tendencija: nesant įteisintos galimybės nuosavybę panaudoti visuomenės interesams tenkinti, būtų stabdomas tos visuomenės žengimas progreso keliu. Todėl, pavyzdžiui, 1924 m. gegužės 31 d. įstatymas, skirtas aviacijos panaudojimui reguliuoti, suteikdamas skraidantiems aparatams galimybę skraidyti, „nepažeidžiant žemės savininko teisių”, t.y. įsiskverbiant į dar neseniai jam priklausiusį oro stulpą, erdvę paskelbė esant vieša nuosavybe; 1953 m. įstatymas dar labiau apribojo žemės savininko teises, uždraudęs žemėje, esančioje arti aerodromų, statyti pastatus ir sodinti medžius, jei tik jie gali kelti grėsmę skraidymų saugumui; 1919 – 1938 metų terminui, o jam praėjus, koncesininko suteikiamą 30 – 75 metų terminui, o jam praėjus, koncesininko pastatyti įrenginiai turėdavo atitekti valstybei. Įgyvendinant konstitucines nuostatas, iš karto po Antrojo pasaulinio karo imta taikyti konkrečių įmonių, gamybos šakų, nacionalinio ir kitų stambių bankų ir kreditinių draugijų nacionalizacija, suvaidinusi teigiamą vaidmenį užkertant kelią privatiems ūkio subjektams savanaudiškais tikslais pasinaudoti sudėtinga pokario padėtimi.Revoliucijos metais padaugėjus smulkiųjų žemės savininkų, tapo aktualus servitutų, dar vadinamų kaimynystės teise, reglamentavimas, todėl jiems kodeksas skyrė nemažai degėsio. Pavyzdžiui, kad žemiau esantys žemės sklypai privalo priimti vandenis natūraliai, be žmogaus rankų pagalbos, nutekančius nuo aukščiau esančiųjų; žemiau esančio sklypo savininkas savo ruožtu negali statyti užtvankų, trukdančių tokiam nutekėjimui. Arba štai pastato savininkas buvo įpareigotas stogą įrengti taip, kad lietaus vandenys nutekėtų ant jo paties sklypo arba viešojo kelio; jis negali jo nukreipti į kaimyno sklypą; žemės savininkui neleidžiama kasti duobės ar šulinio arčiau nei tam tikru atstumu nuo svetimos nuosavybės; uždrausta įrengti langus sienoje, pastatytoje ant dviejų sklypų ribos.Kodeksas nustatė tris nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdus: 1) paveldėjimą; 2) dovanojimą ir testamentą; 3) sutartis.Reglamentuodamas prievoles, kylančias iš deliktų, kodeksas remiasi kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, principu.Sutarčių teisė, reguliuojantį plačią prekinių pinigų santykių sritį, įstatymų leidyboje pagal tradiciją užima gretimą su nuosavybės teise vietą.Paveldėjimą pagal testamentą kodeksas tvarkė pagal tas pačias taisykles kaip ir dovanojimą. Čia tiesioginių įpėdinių interesams apsaugoti buvo būdingas testamento sudarytojo (taip pat ir dovanotojo) valios laisvės ribojimas: turėdamas vieną teisėtą vaiką, palikėjas galėjo laisvai disponuoti ne daugiau kaip puse turto, du vaikus – trečdaliu, tris ir daugiau – ne daugiau kaip ketvirtadaliu. Vaikaičiai ar kiti žemutinės linijos paveldėtojai galėjo paveldėti tą dalį, į kurią būtų pretendavę būdami gyvi jų tėvai, t.y. palikėjo (ar dovanotojo) sūnūs ar dukros, iš kurių šie buvo kilę.Šiuolaikinėje Prancūzijoje savininkas, turįs tiesioginių įpėdinių, laisvai gali disponuoti taip pat tik dalimi turto….1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas šiuolaikinėje Prancūzijoje ir už jos ribųPrancūzija nuėjo ilgą teisės istorijos kelią. Nepaisant to, šiuolaikinės prancūzų teisės sistemos pagrindą tebesudaro Napoleono epochos kodeksai. Tebegalioja senieji tiek civilinės, tiek ir prekybos kodeksai. Nors plėtojantis visuomeniniams santykiams jie buvo gerokai novelizuoti: gausiai pataisyti, papildyti ir perdirbti, įstatymų leidėjui adaptuojant jų turinį prie tikrovės. Apskritai šie kodeksai jau yra akivaizdžiai pasenę.Greta įstatymų leidėjo veiklos svarbų vaidmenį pritaikant pasenusius kodekso straipsnius pakitusioms gyvenimo sąlygoms vadina teismų praktika. Aiškindami teisės normos, teismai nuolat plečia ar siaurina tų normų taikymo sferą, teikia naują prasmę senoms doktrinoms ir kuria naujas. Antai teismų praktika, taikydama civilinio kodekso 1384 straipsnį, skirtą nelaimingiems atsitikimams, į šios sferos ypatumus šiuolaikinės technologijos sąlygomis gali atsižvelgti daug geriau, nei tai padarytų įstatymų leidėjas, rengdamas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sistema.Apskritai pataisos civiliniame kodekse daromos rečiau ir jų yra daug mažiau, nei būtų galima tikėtis, nes jos tiesiogiai liečia organizuotų ekonominių grupių interesus. Vietoj kodekso pataisų dažnai pasirenkami skyrium nuo kodeksų išleisti norminiai aktai, kuriuose, pasikeitus interesams, valdžia ar aplinkybėms, yra lengviau daryti pataisas. Gausiai leidžiami norminiai aktai, liečiantys įvairias ūkinio gyvenimo sritis, nors dažnai nesiderina su kodekso nuostatais, bet praktikoje pakeičia pastaruosius. Vyraujančiu civilinės teisės šaltiniu tampa parlamento išleisti teisės aktai.Dabartiniu teisės raidos etapu Prancūzija turi daugybę teisės aktų, esančių už tradicinių kodeksų ribų. Juos tvarkant, sudarinėjami nauji kodeksai, kaip teisės rinkiniai, apimantys įstatyminius ir poįstatyminius aktus, skirtus atitinkamoms gerokai siauresnėms, netradicinėmis teisės sritims. Amžiaus viduryje priimta keletas dešimčių tokių kodeksų – rinkimų, kelių, darbo, pensijų, viešosios sveikatos apsaugos ir kt., pagal prigimtį esančių galiojančios teisės konsolidavimo aktais.
Nepaisant mėginimų pritaikyti kodekso normas nūdienos sąlygomis, jau švenčiant 100-ąsias jo metines buvo sudaryta komisija civilinės teisės reformai parengti, bet jokių rezultatų ji nedavė. Nauja komisija buvo sudaryta 1945 m. iki 1961 m. ji parengė dviejų kodekso knygų projektus, o paskui darbas ir vėl sustojo.1804 m. civilinis kodeksas turėjo didelę reikšmę ne vien Prancūzijai. Jis paplito taip plačiai, kad tai buvo mėginama lyginti su romėnų teisės recepcija. Jis daugmaž paveikė visas XIX a. civilinės teisės kodifikacijas Europoje ir už jos ribų. Pirmiausiai dėl Napoleono užkariavimų jau 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas buvo įvestas Belgijoje ir Pjemonte, paskui greitai – Bavarijoje, Vestfalijoje, Olandijoje, Lenkijoje ir kitur. Šiuo civiliniu kodekso modeliu seka Liuksemburgo, Ispanijos, Portugalijos, Italijos, Rumunijos, Graikijos, Pietų Amerikos, taip pat šalių, kadaise buvusių Prancūzijos kolonijoms Afrikoje, civiliniai kodeksai.Po 1807 m. Tilžės taikos Napoleono neseniai Prūsijos valdytą Lietuvos Užnemunę įjungė į savo sukurtą Varšuvos kunigaikštystę ir joje nuo 1808 m. taip pat buvo įvestas Prancūzų civilinis kodeksas, o po metų – Prakybos kodeksas. Nuo tada šiedu prancūzų kodeksai su pakeitimais ir papildymais Lietuvos Užnemunėje galiojo ilgiau nei šimtą metų – iki 1940-ųjų. Tarpukaryje, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, civilinio kodekso tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą, bet jį išleisti sutrukdė prasidėjusi sovietinė okupacija.Plati Prancūzų civilinio kodekso recepcija kodekso recepcija įvairiose šalyse ir renginiuose vyko ne dėl iki smulkmenų apgalvoto ir apsvarstyto pasirinkimo, panašiai kaip pirkėjas iš daugelio išsirenka jam labiausiai patinkančią prekę. Teisės pasirinkimas priklauso ne tiek nuo jos kokybės, kiek nuo įvairių politinių veiksnių. Didele dalimi tai priklausė nuo to, kad tai buvo Prancūzijos imperijos, nors neilgai gyvavusios, bet sugebėjusios labai pavei…kti Europą ir pasaulį, kodeksas.IšvadosPrancūzija ir jos sostinė Paryžius lyg magnetas traukia turistų minias iš viso pasaulio. Gotikinė architektūra, amžinai žaliuojantys parkai ir sodai, platūs bulvarai, išradingai apšviestos gatvės, prabangios garsių dizainerių parduotuvės bei galybė architektūros ir meno paminklų, pradedant Triumfo arka, Livro muziejumi, Eliziejaus laukais, nuostabiaisiais Versalio rūmais, Pompidu meno ir kultūros centru ir baigiant senąja turgaviete Bobiuro rajone, Dievo Motinos katedra ar pagrindiniu miesto simboliu – Eifelio bokštu, pastatytu XIX a. pabaigoje, kai šalis rengėsi paminėti Didžiosios revoliucijos šimtmetį. Tie, kas vertina virtuvę, vaišindamiesi Paryžiuje negaili pagyrų prancūziškiems patiekalams bei vynui. Prancūzijos sostinė neįsivaizduojama be gausybės bažnyčių, kurios sudaro gražiausios miesto architektūros dalį. Gotikos šedevras – katedra Notre – Dame, aukščiausia ir įspūdingiausia iš senųjų Prancūzijos katedrų. Šiame mieste visur karaliaujantis grožis ir skoningumas priverčia pamiršti bet kokius rūpesčius. Paryžiaus ir Paryžiuje neįmanoma neįsimylėti! Elegantiški ir laisvi žmonės, stulbinanti architektūra, puikūs restoranai, paslaptingos gatvės, kuriose persipina mistika ir tikrovė, – tikras Mulen Ružas. Aišku, geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt išgirsti…Literatūros sąrašas:● “Pasaulio geografija“, Alma littera, Vilnius, 1999.● “Lietuvos enciklopedija”● Prieiga prie interneto: (http://www.insee.fr/en/home/home_page.asp)● Prieiga prie interneto: ( http://www.finances.gouv.fr)● Prieiga prie interneto: (http://en.wikipedia.org/wiki/France)● Enciklopedijos žinynas “Pasaulio geografija”, Alma litera, Vilnius, 2001.● Enriko Lavagno “Pasaulis iš aukštai”, Aktėja, 2005.