Prancūzija

1485 0

PRANCŪZIJA

Trumpa informacija

Plotas 547030 kv. Km.

Sostinė ir didžiausias miestas Paryžius (2,17mln.

gyventojų)

Aukščiausia ir žemiausia vieta aukščiausia: Monblano

viršūnė – 4810 m

žemiausia : jūros lygio

Gyventojai

Gyventojų skaičius (1999 m.) 58,9 milijono

Gyventojų tankumas 104 žm. 1 kv. km

Gyventojų pasiskirstymas 75 % miestuose

25 % kaimuose

Metinis gyventojų prieaugis 0,27 %

(1999 m.)

Valstybinė kalba prancūzų

Svarbiausios religijos katalikų 90 % , musulmo-

nų 5 % , protestantų 2 %,

žydų 1 %

Ekonomika (1998 m.)

Pagrindiniai prekybos partneriai Vokietija 19 % , Italija

11 % , Ispanija 10 % ,

JAV ir Olandija – po 8 %

Piniginis vienetas Euras

Švietimas ir sveikatos apsauga

Raštingumas (1994 m.) 99 %

Universitetų skaičius (1994 m.) 70 (valstybinių)

Vidutinė gyvenimo trukmė (1994 m.) moterų – 82,71 m.

Vyrų – 74,76 m.

Kūdikių mirtingumas (1999 m.) iš tūkstančio gimusių

5,62 mirė

PRANCŪZIJA

Prancūziją iš visų pusių juosia gamtinės ribos:

šiaurėje vakaruose, pietryčiuose -jūra, pietuose – aukšti Pirėnai, rytuose – Alpės, Jūros, Vogėzų kalnagūbriai ir Reino upė. Prancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus, jame kaitaliojasi snieguotos kalnų viršūnės su plačiomis lygumomis, užpelkėjusios jūros pakrantės žemumos su tankiais žaliais miškais. Kraštovaizdžio

Eifelio bokštas – Paryžiaus simbolis paveiksle ypatinga spalva išsiskiria slėnio pilys ir Normandijos esantis Mon Sen Mišelis bei dviaukštis gardo akvedukas (vandens lataką I amžiuje pr. Kr. pastatė šį kraštą užkariavę romėnai ).

Gamta didelę įtaką daro gyventojų dvasinei kultūrai ir gyvenimo būdui. Dauguma Prancūzijos gyyvena nedideliuose miestuose (20 – 30 tūkst. gyventojų ).

Maži šios šalies miesteliai turi išlaikę viduramžių dvasią. Ypač tai pastebima iš šių miestų užstatymo planų. Jiems būdingas spindulinis miesto aikščių ir gatvių išplanavimas. Tokio miesto centre visada yra aikštė, kurioje stovi bažnyčia, yra merija, tu

urgus, netoliese pastatytas vienuolynas. Kaimo tipo gyvenvietėse vyrauja nedidelė linijinio tipo gyvenvietės. Pasitaiko vienkiemių – fermų. Namai kelių tipų, dažniausiai matyti vienaaukščiai mūriniai ar moliniai, drėbti ant medinio karkaso, kur po vienu stogu prisišliejęs gyvenamasis namas, arklidė, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai. Būtinai šį ūkininko pastatą papildo rūsys vynui. Jeigu apsilankysime šiaurinėje ar rytinėje Prancūzijoje, Paryžiaus

prieigose ar Pikardijoje, išvysime stambių fermų, apjuostų aukšta tvora, jų kiemo centre būtinai yra šulinys ar tvenkinys. Alpių kalnuose žmonės statosi būdingus visai Alpių sričiai alpinio tipo 2 – 3 aukštų namus. Pietų Prancūzijoje gyventojai gyvena nedideliuose, žemuose, čerpėmis dengtais stogais namuose.

Seniau Prancūzijoje buvo labai vertinamas šeimos narių bendravimas. Tai rodo ir namo patalpų išplanavimas. Valstiečio darbas būtinai turėjo bendrą kambarį, kur šeima rinkdavosi vakarais prie židinio ir aptardavo viisas dienos naujienas. Beje, židinyje ketaus puoduose virdavo valgį. Dar namuose patalpos, skirtos virtuvei, valgomajam ir vienam dviem miegamiesiems. Šiandien net ir valstiečių namuose labai retai kur tenka pamatyti senovinio interjero detalių.

XIX amžiuje baigėsi ir tautinio kostiumo era.Tad daugiau kaip šimtmetį prancūzai tautinių drabužių nešioja. Tik per tam tikras šventes ir tai daugiausia tik dalyviai vyrai dėvi tradicinius marškinius, liemenėlę, striukę, kelnes, ant kaklo ryši skarelę, o ant galvos užsideda beretę ar skrybėlę. Moterys vilki plačius ties liemeniu rauktus sijonus, pa
alaidinukes, korsažus, ryši skareles.

Prancūzija ilgus amžius Europai ir pasauliui diktavo madas . Ir šiandien geriausi madų salonai yra Paryžiuje. Galima išgirsti ir apie Paryžių sakant, jog tai mados Meka. Triumfo arka Tai, kad prancūzai moka ir mėgsta skoningai rengtis, galima pastebėti tiek gatvėje, tiek aukštuomenės pobūvyje. Geras skonis ugdomas nuo pat vaikystės ir šeimoje, ir mokykloje. Visada pabrėžiama, kad kiekvienai progai ir laikui turi būti dėvimas atitinkamas drabužis ir aksesuarai.

Prancūzo kredo – menas gyventi. Dagelis europiečių kalbėdami apie prancūzus šypsosi. Nes jų įvaizdis nėra labai teigiamas, mat kalbama, kad prancūzas mėgėjas laisvai gyventi, mėgsta paplepėti, paslampinėti ir vengia sunkiai dirbti. Matyt, tokiam įvaizdžiui susidaryti padeda prancūzo temperamentas ar daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų veikėjų bei menininkų meilės romanai .

Prancūzo kredo – menas gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumų. Kiekviena diena yra šventė. ,, Neapkenčiu nuobodulio “, – sako prancūzai. Jie nemėgsta sunkaus, juodo, monotoniško darbo. Tačiau darbas yra menas, vėlgi porina prancūzai. Šiaip jau jie labai bijo tik viena – tapti juokingais, vadinasi, apsijuokti nemokant kalbėtis ir gyventi. Tas pats vertinant sugebėjimą pietauti. Juokaujama, kad pietauti prancūzas eina kaip režisierius prie muzikinio kūrinio. Tai daro suteikdamas malonumą sau ir savo svečiui. Tada mažai kalbama. Tiesiog į klausimą atsakoma „ Taip “ arba ‚, Ne “. Prancūzai dievina žo

odžių žaismą. Nesvarbu, ką pasakyti, svarbu, kaip pasakyti ,, skaniai “. Todėl savo simpatijas per rinkimus atiduoda dažniausiai tam politikui, kuris sugeba sąmoningai pasakyti tiesą. Labai svarbus rodiklis- mokėjimas savarankiškai mąstyti.

Prancūzui kalbėti apie pinigus – blogo tono požymis. Todėl norėdamas būti mandagus, niekad neklausk jo, kiek jis uždirba arba išleidžia savo reikmėms tenkinti. Prancūzai mano, kad pinigai kišenės nešildo, o tai kiekvienas supranta savaip. Jie kuria savo namų jaukumą ir savitą stilių nežiūrėdami į kaimyną, bet kiekvienas savaip. Populiarūs rankų darbo dirbiniai. Tačiau miestiečiai netaupo pinigų patys

megzdami, nerdami, remontuodami automobilį ar valydami langus. Jie

mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Todėl šeimininkės, užuot valiusios dulkes ar skalbusio, geriau bendrauja su draugėmis ar savo vaikais, kuriems skiriama labai daug dėmesio.

Prancūzai labai mėgsta bendrauti su

užsieniečiais. Kai šie nerodo

Latono fontanas

galantiškumo, paprašomi išeiti ir daugiau į svečius nebūna kviečiami. Daugelis mano, kad prancūzai yra gobšūs. Tereikia prisiminti, kiek dėmesio skiriama valkatoms ir narkomanams, nuomonė apie juos tuojau pat pasikeis.

Dar viena tema, kurios prancūzas nemėgsta, tai kalbėti apie darbą. O šiaip visas nelaimes jie mėgsta apgaubti humoru. Gana Versalio fontanai keista, ar ne? Bet tarp paryžiečio ir provincijos prancūzo yra didelis skirtumas. Kas būdinga vienam, kitam tai gali būti visai nepriimtina.

Gatvės teatras ir virtuvė. Pr

rancūzai labai mėgsta triukšmingą gatvę. Restoranų, barų, kavinių, aludžių ir net tabako salonų lauko kavinėse stalai ir kėdės sustatyti eilėmis. Kėdės sustatytos taip, kad visų veidai būtų atsukti į gatvę. Net ir kavinių, restoranų staliukai pasukti į vitrinas. Pavyzdžiui kavos puodelio kaina irgi priklauso nuo sėdėjimo vietos, arčiau gatvės – brangiau. Žodžiu, šaligatvis, viskas kas jame vyksta, – tau kaip ant delno. Kuo ne scena, kuo ne teatras. Vakarais šie lauko teatrai beveik visi perpildyti. Pasėdėti tokiame teatre gali už 16 frankų. Tiek kainuoja kavos puodelis.

Prancūzai – puikūs kulinarai ir konditeriai. Jie valgo daug daržovių, bet pieno produktų mažai. Ypač populiarūs Prancūzijoje sūriai. Be sūrio prancūzas negali gyventi nė dienos. Jeigu restorane paprašysite pomidorų salotų, nenustebkite kai atneš jas išdėliotas tarp sūrio gabalėlių. Sūris patiekiamas ir ant salotos lapo, jo skonį galima pajusti ir sriuboje, ir mėsainyje, jau nekalbant apie picą ar vyno taurę. Mėgstami mėsos patiekalai – troškinta mėsa su įvairiu padažu, bet labiausiai mėgstamas bifšteksas. kiekvienas restoranas ar regionas turi savo firminį patiekalą: Burgundijoje populiarios sraigės ir prancūziškos dešrelės, omletas ir įvairiai paruošta antis. Kitur galite būti pavaišinti pikantiškais valgiais :austrėmis su česnaku ar aromatinėmis žolelėmis, keptomis varlių šlaunytėmis

su prieskoniais ir alyvmedžio uogomis. Visa tai būtinai bus pasiūlyta užgerti vynu .

Nepasakysime nieko, jei nepaminėsime, kad prancūzai valgo

mėgaudamiesi Dievo dovana – maistu: sūriu ir vynu.

Prancūzai įsitikinę, kad jie niekad nealks, jeigu namie bus šiek tiek trijų pagrindinių dalykų: duonos, sūrio ir vyno. Tiesa, prancūzų pietūs šeimoje užtrunka iki poros valandų, o kartais ir daugiau. Maistu ir gyvenimu džiaugtis reikia sugebėti .

„Atostogų traukinys „ ir Bastilijos paėmimo šventė. Prancūzai savo gyvenimo neįsivaizduoja be sporto kelionių. Beveik kiekviena šeima turi treniruoklį, o savaitgalius praleidžia keliaudami. Po Kalėdų dažniausiai jie patraukia į šiltuosius kraštus. Poilsiauja Karibų jūros regione ar Tuniso pakrantėje. Norint pakeliauti vaizdingiausiomis Prancūzijos vietomis, tereikia įsigyti „Atostogų traukinio„ bilietą. Jis vyksta 10-čia maršrutų, suteikdamas keliautojams smulkią informaciją apie pravažiuojamų vietovių objektus. Jus supažindins su regiono istorija, kultūra, buitimi, net išgirsite tai vietovei ar jos gyventojams skirtų anekdotų. Traukinyje galite būti pakviesti pasiklausyti tikros muzikos ar pažiūrėti mini spektaklio. Taip pat jus kvies susitikti su vietiniais rašytojais ar poetais, bus rodoma video medžiaga. „Atostogų traukinys„ važiuoja ištisą vasarą. Šis malonumas prieinamas kiekvienam, nes keliaujant antros ar pirmos klasės vagonuose bilietų kaina įprasta. Traukinio maršrutas parengtas taip, kad galima išlipti tarpinėje stotelėje ir dviračiu ar mašina (jie išsinuomojami), galop pėsčiomis keliauti iki kito punkto ar užbaigti kelionę greičiau nei traukiniu. Paprastai šie trakiniai išvyksta iš Paryžiaus, Nicos ir Nanto. Kiekviename traukinyje yra auklių, žaidimų kambarių, specialus valgiaraštis, kuriame valgių gali pasirinkti kiekviena šeima pagal savo skonį, specialusis meniu kūdikiams. Nereikia jokių papildomų išlaidų, visa tai aptariama perkant bilietą. Šiuos traukinius pamėgo tiek vyresnio amžiaus, tiek jaunos prancūzų šeimos.

Noterdamo katedra . Luvro muziejus .

Vieni populiariausių regionų Prancūzijoje: Provansas, Alpės, Žydrasis Krantas, Langedokas, Rusiljonas, Rona, Paryžius, Akvitanija, Bretanė, Vidurio Pirėnai, Overnė ir Limuzenas.

Prancūzai pamėgo baseinų teikiamus malonumus, čia jie lankosi šeimomis ir dažniausiai žiemą. Kai kalnuose susikaupia daug sniego, populiariausias sportas tampa slidinėjimas. Populiarus ir dviračių sportas, o treko varžybos tapusios nacionaline švente. Labai mėgstamas regbis, futbolas, žvejyba, svarbią vietą tarp kitų sporto šakų užima kėgliai.

Populiariausios katalikiškos šventės: Kalėdos, Užgavėnės, Velykos. Nuo trijų Karalių (sausio 6 d.) pradedama švęsti vadinamoji 12 dienų šventė, pilna juoko ir kaukių. Nicoje ir kituose pietiniuose miesteliuose švenčiama žiemos pabaigos šventė, kuri pripildo gatves triukšmo ir spalvingų karnavalinių kaukių gausa. Čia vyksta ir teatralizuoti karnavalai. Nacionalinė šventė, kuri ypač jaučiama Paryžiuje, yra Bastilijos paėmimo diena – liepos 14-oji. Šią dieną vyksta kariniai paradai, o aikštėje šokama ir dainuojama.

Pietiniuose Prancūzijos kaimuose dar pasitaiko švenčių, varžybų, kurios buvo populiarios senovėje. Tai visų pirma gan egzotiški bulių mūšiai ir karvių bėgimas. Langedoke mūšiai vyksta valtyse.

Strasbūras

Šiandieninis Strasbūras gerai žinomas mokiniams, nes tai Europos tarybos ir Europos parlamento būstinė. Bet mes norime papasakoti apie jums nežinomus šio puikaus miesto ypatumus.

Ką daryti gaisrininkams jeigu mieste nėra gaisrų? Strasbūre jie eina prie Ilio ir gaudo žuvis. Juokiatės? Neverta. Gaisrininkai pasirenka pačią gražiausią ir jaukiausią miesto vietą, kuri yra tarp dviejų upės rankovių ir vadinama Mažąja Prancūzija. Neatsilikdamas nuo laikmečio, Strasbūras išlaikė savo individualumą, grožį ir daugybę praeities epochos liudininkų. Istorinis miesto branduolys iš esmės restauruotas.

Strasbūro miesto kvartaluose, iš dviejų pusių apsuptuose Ilio upės, viduramžiais gyveno amatininkai. Ankštuose nameliuose jie įsirengdavo dirbtuves. Diduma statinių priklauso XVII – XVIII amžiui. Ankstyvą rytmetį kerinčiai atrodo sala, esanti senojo Strasbūro viduryje. Tuomet rožinės spalvos bundančios saulės spinduliais apšviesti aukštesniųjų namų fasadai atsispindi ramių kanalų vandenyje, ir vaizdingas kaimelis Europos centre akimirksnį tampa viduramžišku, lyg netikėtai pamatytu nuostabiame sapne.

Šamboro tvirtovė

Šamboras laikomas pačia žymiausia ir pačia didžiausia Luaros slėnio pilimi, nors šis statinys, suplanuotas kaip feodalų medžioklės rezidencija, yra upės vagos nuošalyje. Pilyje niekas niekada negyveno. Bet kada svajonių pilis atsispindėtų vandenyje, buvo iškasta Luaros upės atšaka. Pati vietovė, kurioje yra pilis, kelia nemalonius vaizdinius, nes yra miškingoje, užpelkėjusioje teritorijoje. Kalbama, kad net pačius architektus krėtusi baimė, pamačius, kur jiems reikės dirbti. 1519 m. karalius Pranciškus I, išgarsėjęs kaip labai pasitikintis savimi, sudaro šią nuošalią vietovę, pilną žvėrių. Monarchas sąmoningai atsisakė užbaigti statyti Ambuazo ir Blua pilis ir tik tam, kad negalėjo ten pradėti nieko nauja, o buvo priverstas baigti savo pirmtakų sumanymus.

Sen Mišelio kalnas

Bet kuris prancūzų moksleivis žino, kodėl Bretanėje esantis Sen Mišelio kalnas per vieną naktį atsidūrė Normanų valdžioje: 80 m aukščio sala su įsitvirtinusiu benediktinų vienuolynu, Viktoro Hugo praėjusiame šimtmetyje pavadintu „Okeano primadona“, be mūšio pasidavė kaimynams, nes kaprizinga Kuesnono pasienio upė pakeitė savo vagą ir įėjo į istoriją.

Cheopso piramidė vandenyne. Sen Mišelis kaip svajonė, įkūnyta granite, iškyla prie Normandijos krantų. Kažkur nuo Lamanšo pūsteli šiltas vėjas, išblaškydamas debesis, ir priekyje prieš tave atsiveria neregėto grožio vaizdas – Mon Sen Mišelio miestas tvirtovė jūroje. Beveik iš visų pusių apsupta vandens stūkso didžiulė konuso formos uola. Apačioje į granitą šaknimis įsikibę žaliuoja nedideli medeliai, įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebiasi smailiabokštė bažnyčia.

Kai įžengus į šio miesto teritoriją pradedi kopti į viršų, užvaldo nenusakomas jausmas. Grubiai tašytų akmenų siena, pastatai, siauros gatvelės, laiptai. Kažkas paslaptinga, o gal ir ne ?

Mon Sen Mišelis pradėtas statyti dar X amžiuje. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Mon Sen Mišelio įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno koplyčią. Tuomet šią granitinę kalvą supo miškas, tačiau netrukus praardęs pylimą jį užliejo vandenynas.

Tai buvo seniau. Atskirtas nuo visų, Mon Sen Mišelis ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį, net romėnai čia nepaliko jokių savo pėdsakų. Į šią vietą traukė žmonės išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai uoloje įsikūrė krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams. 910 m. Čia įsikūrė benediktinų vienuolynas, pirmojo jo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

O dabar. Šiandien čia daugiausia vyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia itin ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mon Sen Mišelyje – pati didžiausia amplitudė. vanduo čia užplūsta ir vėl nuslenka 13 metrų per valandą greičiu. Potvynių ir atoslūgių skirtumas – net 39 pėdos.

Šiandien Mon Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka.

Versalio sodai

Trapus paskutinio ledynmečio liudijimas

Daugeliui žmonių Alpės asocijuojasi su aukštomis, sniegu padengtomis viršukalnėmis ir stačiais tarpekliais. Šiaurinės Italijos Alpės suteikia galimybę susipažinti su visai kitokiais kalnais. Čia yra Dolomitinių Alpių kalnų viršūnėmis, kuriose gausu sprūdžių, o uolos kyla į dangų tarsi aštrūs akmeniniai dantys. Šias uolas labai pamėgo uolų laipiojimo sporto entuziastai.

Pačios įspūdingiausios uolos, atsidengusios kraštovaizdyje, yra ties Lengmoso kaimeliu. Dantytos uolos apsidengusios medžių kuokštais, primenančios piramides. Tai ir yra garsiosios Renono uolos. Nuostabūs žemės stulpai Renone – ledynų morenų liekanos tarsi pamėgdžioja juos apsupusių medžių kontūrus. Lyg mediniai žemės stulpai kyla aukštyn apgobti medžių kepurės ir teikdami į juos bežiūrintiems neapsakomą palaimą. Šis unikalus geomorfologinis fenomenas susijęs su paskutiniu ledynmečiu, kai šis regionas buvo apsidengęs storu ledo sluoksniu. Atsitraukdamas ledynas paskui save paliko moreną ir atsidengusios molio riedulius, tačiau pagrindinė uoliena vis dėlto čia molio smiltainis. Veikiamos atmosferos reiškinių, molis greitai išplaunamas lietaus, jeigu tik jis nepridengtas riedulių ar didelių akmenų. Po truputį vis smailėja ir smailėja uolų viršūnės, vis labiau panašėdamos į akmeninius dantis. Labiau tvirti klodai suformuoja apklotą, kuris saugo žemesnius klodus nuo erozijos. Vykstant tokiems reiškiniams, susidaro stalkalniai, bet ir tvirtas sluoksnis pats suyra, iškyla bokštų arba stulpų grupės, kaip Jutoje Braiso kanjone. Laipsniškos erozijos galutinis rezultatas yra žemės stulpai, nors šiuo atveju gynybinę funkciją atlieka riedulys, o ne klodų liekanos. Stebėtas Renone reiškinys pasitaiko ir Prancūzijoje Val d‘Ere, Aukštutinės Ronos intako slėnyje. Čia stulpai susijungia į liniją ir susikuria tvirtovės ar ilgos uždangos įspūdį. Geremo slėnyje Turkijoje tokie stalkalniai suformuoti iš vulkaninio tufo. Žvelgiant nuo Argenso kalno. jų kepurės primena lavos srauto fragmentus. Šiame minkštame tufe Kapalonijos vienuoliai iškalė ir turtingai iškalė šimtus cerkvių.

Sevenų nacionalinis parkas

Šis parkas yra pietinėje Centrinio Masyvo dalyje ir atrodo, lyg būtų įrėmintas Mando, Aleso ir Mijo kalnų trikampio.

Labai gražus kraštovaizdis patraukia kiekvieno artimo gamtai akį. Apsidengę miškais kalnagūbriai kaitaliojasi su klintinėmis plynaukštėmis. Sevenų kalnų aukštikalnėse žiema būna kartais labai atšiauri, su stora sniego danga. Gal dėl to sėslių gyventojų čia mažai, nors ir šios vietovės per amžius buvo piemenų naudojamos kaip vasaros ganyklos tūkstančiais avių. Ši teritorija viena iš nedaugelio nepaliestų Prancūzijos vietų, nors ir mena ilgą gyvulininkystės ir miškininkystės istoriją. Sevenų nacionalinis parkas ir Biosferos draustinis užima 3263 kvadratinių kilometrų plotą. Aukščiausios viršukalnės stiebiasi į dangų laiko ir gamtos apgludintomis viršūnėmis, kurios tepakyla per 1500 m aukščio. Tai Lozeras (1702 m), Egualis(1567 m), Bužas (1424 m). Mežano plynaukštė yra 1000 – 1200 m aukštyje.

Neigiamų padarinių šiai teritorijai turėjo žmogus. Amžius trukęs avių ganymas ir planingas miško kirtimas medžio anglies gamybai sumažino miško dangą iki 25 procentų (turima galvoje pirminį miško plotą). Šiandien Sevenų nacionalinio parko teritorija užsodinta spygliuočiais, kurie kaitaliojasi su vietomis išlikusiomis ąžuokų, kaštonų, beržų giraitėmis .

Šioje teritorijoje, kaip ir visoje pakankamai sudėtingoje ekosistemoje, gamtos komponentai labai ryškiai sąveikauja tarpusavyje, ypač augalai su gyvūnais, dirvožemis su augalais. Šios vietos garsėja savo augalų ir gyvūnų įvairove. Visi metų laikai skirtingai nuspalvina šią teritoriją, bet vis dėlto ryškiausiomis spalvomis Sevenai pasipuošia pavasarį. Vietove driekiasi nuostabus sužydusių laukinių augalų kilimas. Vis kitokios spalvos, kitokie raštai: narcizai, garbanotoji lelija, kalninė arnika ir nuostabioji orchidėja.

Veneros klumpelė. Ši reta gražiais rudai geltonais žiedais orchidėja ir dar apie 40 jos auga nacionalinio parko teritorijoje. Kaip žinote, pasaulyje auga apie 30 000 rūšių orchidėjų, didžiuma jų – šiltuose ir drėgnuose tropikuose. Daugelio orchidėjų žiedų forma labai įmantri, o spalvos ir raštai įspūdingi.

Pelkėta sritis Viduržemio jūros pakrantėje

Kamargo vietovė yra Ronos Žiotyse. Prancūzijos Viduržemio pajūrio regione. Tai didžiulė, apie 1466 kvadratinių kilometrų pakrantės pelkė , vienas iš reikšmingiausių tokio tipo pavyzdžių Europoje. Ši sritis spalvingą nepaliestą pelkių ramybę išlaikė iki XIX amžiaus. Vėliau kovojant su maliarija ir siekiant šias žemes panaudoti žemės ūkiui, prasidėjo pelkių sausinimo darbai. Nedaug kas beliko iš šių pelkių, bet Kamargas visgi vienas iš regionų, išlaikiusių savo pirmykštį vaizdą, nors žmogaus veikla pakeitė peizažą, palyginus su tuo, kuo džiaugėsi mūsų protėviai. 1997 metais čia buvo įsteigtas Kamargo nacionalinis parkas (biosferos draustinis). Kamargas – sudėtingas pliažų labirintas, lagūnos ir užutekiai, smėlio kopos, nendrių brūzgynai, citrinmedžiai, pakrančių miškai ir ganyklos, taip pat ir druskų klodai. Ši gamtos įvairovė sąveikauja su patogia regiono geografine padėtimi. Gal dėl to Kmargas tapo pagrindine praskrendančių paukščių poilsio vieta. Kai kuriems iš jų čia labai patiko, tad nendrėmis apžėlusiose pelkėtose vietose jie net suka lizdus ir peri jauniklius. Iš jų įdomūs yra: jūrinis kirlikas, tilvikas, plonasnapė žuvėdra, raudonsnapis naras. Išlikę gėlavandenių nendrių brūzgynai suteikia idealią vietą sukti lizdus tokiems paukščiams, kaip didieji ir mažieji baubliai, geltonosios ir rudosios gervės, didingosios pelkinės lingės. Čia užregistruota apie 300 rūšių paukščių, tarp jų galybė žąsų, ančių ir kitų pelkinių paukščių. Tarp jų daug ir laikinų svečių, kurie čia sustoja pailsinti savo sparnus prieš tolimą kelionę. Šias vietas pamėgo tiek Europos šiaurės, tiek Sibiro sparnuočiai.

Bet labiausiai visus pakeri išdidūs flamingai. Tai vienintelė vieta Europoje, kurioje flamingai peri. Kamargo tylą, be paukščių čiulbesio, drumsčia ir nerimstančių čiulbesio, drumsčia ir nerimstančių arklių ir jaučių kanopų garsai.

Tarno tarpeklis – gamtos stebuklas

Prancūzijoje į pietus ir pietvakarius nuo Centrinio Masyvo yra Koso plynaukštė. Tai Overnė regionas, visas požymiais labiausiai atsilikęs (16 proc. Teritorijos ir 6 proc. Gaminamos produkcijos ). Plynaukštės kristalinės uolienos dengia storas juros periodo klinčių sluoksnis. Čia būdingi karstiniai reiškiniai, todėl reljefas labai suskaidytas.

Kadangi vandeniui laidžios uolienos greitai džiūsta, vietovėje stokojama drėgmės. Pietrytinėje jos dalyje išlikę neaukšti Sevenų kalnai (iki 1700 m). Čia ir gauna pradžią gražioji Tarno upė, Garonos intakas.

Tekėdama klintine plynaukšte, upė giliai įsirėžia Lueso XV karstas sudarydama nepaprastai įspūdingą tarpeklį, su stebuklingo grožio krantais, skardžiais, įdomiais vandens, vėjo sukurtais statiniais.

Palei Tarno kanjoną vinguriuoja siauras serpantininis kelias. Gilumoje spindi, raibuliuoja upės vanduo. Palei upę, kur atrodo neturėtų būti jokio gyvo padaro – kas galėtų gyventi ant uolų – vienas po kito išsidėsto miesteliai. Tai Sent-Enimi, kuris lyg tarpeklio dugne išsidėstęs. O virš jo klintinių uolų luitai, arkos, stulpai.

Žavinga, bet ir šiurpą kelianti gamta su skurdžiais klintiniais nameliais, bet nuoširdžiais žmonėmis, kurie gyvena tokiomis sunkiomis sąlygomis. Viena kita sodyba jau neturi savo šeimininko, bet liudija jog čia gyventa, augintos vynuogės, ganytos avys.

Geografija.Gyventojai

Prancūzija – didžiausia Vakarų Europos valstybė, tačiau palyginti mažiausiai apgyvendinta. Šalies kontūrai panašūs į šešiakampį, jos kraštovaizdžiui būdingi aukšti kalnai ir lygumos, vynuogynų slėniai ir pušynai, ištisas mylias besidriekiantys palei pakrančių kopas. Prancūzija didžiuojasi aukščiausia (4810 metrų) Europoje Alpių viršūne Monblanu (Mont-Blanc).

Prancūzų, kaip nacijos, formavimosi kelias buvo sunkus ir skausmingas. Nuo pat savo istorijos pradžios kraštas patyrė užsienio grobikų antpuolius ir jų viešpatavimą. 51 metais pr. Kr. Dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrusius keltus, vadinamus galais, užkariavo romėnai. Iki tol visiškai nepriklausomą Galiją sudarė 400 genčių, turėjusių 72 skirtingas kalbas. (Dabar jie švelniai parodijuojami populiarioje Asterikso komiksų serijoje. Jų herojus panašus į Mickey‘o Mouse‘oir Batmano hibridą – nedidelio ūgio ir baisios išvaizdos, bet drąsus ir gudrus, viena ranka gebantis pakloti priešus.) Žlugus Romai, IX amžiuje šalį užvaldė Karolingai ir vakariniai germanai – frankai. Vėliau keletą šimtmečių frankai kariavo su anglais dėl žemių.

Taigi prancūzai kilę iš trijų skirtingų Europos genčių : keltų, romėnų ir frankų. Valstybę formavo monarchų dinastijos, užkariaudamos žemes, naudodamos diplomatines gudrybes ir palankius vedybų variantus. Dėl to svarbesniais už kilmę laikomi tokie dalykai kaip atsidavimas šaliai, kalbai ir prancūzų kultūrai. Štai kodėl prancūzai be skrupulų pasisavino Picasso (ispaną), Napoleoną Bonaparte‘ą (korsikietį) ir Vincentą van Goghą (olandą).

Po Didžiosios prancūzų revoliucijos sklandžiusios utopistų idėjos ėmė traukti daugybę imigrantų. Dabar kas ketvirtas šalies gyventojas arba pats yra imigrantas, arba juo buvo kuris nors iš tėvų ar senelių. Šiuo metu diduma Prancūzijoje gyvenančių užsieniečių kilę iš pietų Europos (52 %) arba Šiaurės Afrikos (26 %), ir jų įtaka labai jaučiama. Jei kadaise Prancūzija buvo laikoma intelektualų ir inteligentų – Rodino, Rousseau‘o ir Ravelio kultūros šalimi, tai dabar priemiesčių kvartalai, kuriuose įsikūrę imigrantai, šį įvaizdį keičia nauju daugiaetiniu arabų (imigravusių iš buvusių Prancūzijos Šiaurės Afrikos kolonijų), afrikiečių, italų, ispanų ir čigonų kultūros deriniu. „Prancūzijos kultūra buvo bagetas, beretė ir kamamberas,- sakė kažkoks afrikiečių kilmės prancūzų aktorius žurnalui Newsweek. – Dabar – mes jos kultūra.“

Klimatas

Šalis apskritai nepasižymi kraštiniais – nei klimato , nei jokia kita prasme. Vyrauja trijų tipų klimatas: Atlanto jūrinis – vakarinėje dalyje, žemyninis – rytuose, centrinėse srityse ir Paryžiuje, Viduržemio jūros – pietuose ir Rivjeroje. Vakarinė sritis lietinga, o temperatūrų skirtumai žiemą ir vasarą visai nedideli. Vasaros visoje Prancūzijoje (rytuose, centrinėje dalyje ir Paryžiuje) šiltos, žiemos – šaltos ir sniegingos kalnų rajonuose. Temperatūra Paryžiuje svyruoja nuo 3°C sausio mėnesį iki 23°C liepos mėnesį. Vasara pietuose oras karštas ir sausas, o žiemą – švelnus ir drėgnas. Žiemą ir pavasarį keletą dienų iš eilės dažnai pučia šaltas, sausas vėjas (le mistral), siekiantis iki 100 km per valandą greitį.

Tinkamiausias laikas kelionėms – gegužės, birželio, rugsėjo ir spalio mėnesį. Tačiau viešint Paryžiuje drėgna ir šilta liepos ar rugpjūčio mėnesį galima džiaugtis savotišku privalumu – mieste lieka labai nedaug vietinių gyventojų ir visiškai neapkrautas eismas. Neigiama tai, kad tikruosius paryžiečius pakeičia turistai iš viso pasaulio, o daugelis geriausių restoranų (kaip ir kai kurios parduotuvės) būna uždarytos .

Darbo valandos

Įprastos darbo valandos nuo pirmadienio iki penktadienio – 9 – 16 val. Yra parduotuvių, atidarytų iki 20 val. Kai kurie bankai ir parduotuvės dirba šeštadieniais, tačiau uždaryti pirmadieniais. Oro uostuose diduma valiutos keityklų dirba nuo 6.30 iki 23 val.

Beveik visoje Prancūzijoje nuo vidudienio būna dviejų valandų pertrauka (nuo 12 iki 14 val.) priešpiečiams. Tada didžiuma restoranų priima valgytojus. Pietūs valgomi vėlokai, paprastai po 19 val., kai kuriuose rajonuose po 20 val.

Nacionalinės šventės

Naujieji metai .............sausio 1 d.

Antroji Velykų diena ..........kovo ar balandžio mėn.

Šeštinės .................ketvirtadienis 40dienų

po Velykų.

Švenčiamas Kristaus žengimas į dangų.

Sekminės ................nepastovi data.

Darbo šventė ..............gegužės 1 d.

Pergalės diena ..............gegužės 8 d.

Minimas 1945 m. Vokietijos kariuomenės sutriuškinimas Europoje.

Bastilijos paėmimo diena liepos 14 d.

Prancūzijos nepriklausomybės diena. Minimas 1789 m. Bastilijos, kurioje

buvo laikomi politiniai kaliniai, žlugimas.

Visų Šventųjų diena ..........lapkričio 1 d.

Krikščionių šventė, kurios metu šlovinami visi šventieji.

Paliaubų diena .............lapkričio 11 d.

Skirta Pirmojo pasaulinio karo pabaigai paminėti. Kare žuvo kas 25-tas

Prancūzijos pilietis.

Kalėdos ................gruodžio 25 d.

Šventės

Šventes prancūzai švenčia labai kūrybiškai ir su užsidegimu joms rengiasi. Daugelis labai rimtai žiūri į „savo šventojo dieną“ (šventojo, kurio vardą turi) – rengia priėmimą, pasiima poilsio dieną, sulaukia daugybės prašmatniausių dovanų. Kiekvienas miestas ir kaimas turi savo šventę fete, kuri arba sutampa su juo globojančio šventojo diena, arba švenčiama pirmąją vynuogių derliaus nuėmimo dieną.

Naujųjų metų dūžiai sutinkami bučiuojantys Pirmą Naujųjų metų dieną vyresniems šeimos nariams įteikiama dovanų – saldainių, gėlių ar knygų. Vaikai irgi turi savo švenčių. Vasario mėnesį – Mardi Gras (Užgavėnės) su eitynėmis ir vakarėliais, o balandžio mėnesį – Poisson d‘avril (Melagių diena), kai ir maži, ir dideli vieni kitiems krečia išdaigas, draugams ar mokytojams ant nugaros stengiasi prikabinti raudoną popierinę žuvį. Pirmą antrą Velykų dieną vaikai ieško dažytų kiaušinių ir šokoladinių varpelių. Darbo šventė paprastai pažymima paradais, o Pergalės diena švenčiamos gausiais fejerverkais ir šokiais gatvėse. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį švenčiama Beaujolais Nouveau (tų metų derliaus Božole vyno) šventė – vidurnaktį išleidžiamas lengvas kvapnus vynas (geriamas jaunas, o ne išlaikytas).

Luvro muziejaus piramidė

Papročiai

Dovanų teikimas

Prancūzai vertina dovanų kokybę ir originalumą. Dovanos neturi būti ekstravagantiškos, tačiau turi atitikti intelekto lygį ir skonį. Pavyzdžiui, Anelso Adamso fotoalbumas, ypač meniška Amerikos indėnų genties tradicinė lėlė Katchina doll, naujausia korėjietiška kompaktinė plokštelė Chick Corea CD ar prieštaringa Michaelio Foucault‘o biografija. (Lietuviai galėtų padovanoti M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų ar kurio nors žymaus mūsų fotografo albumą.) Amerikietiška stereotipinė frazė „thank you“ (dėkoju) bus suprasta kaip bespalvė, nenuoširdi padėka ir mal eleve (blogas tonas). Už dovaną ar pakvietimą pietauti būtina padėkoti raštu. Venkite dovanoti daiktų su didžiuliu formatų bendrovės užrašais ar firmos emblemomis.

Jei su prancūzų kolegomis jau esate dirbę anksčiau, galite pradžiuginti juos germanų skanėstais (geru škotišku viskiu, džiovintais abrikosais) ar naudingu smulkiu elektroniniu prietaisu. Tiktų įteikti bilietus į tuo metu Prancūzijoje gastroliuojančiu jūsų šalies nepaprastai garsaus orkestro ar džiazo ansamblio koncertą.

Einant pas ką nors į svečius, tinka atsinešti garų saldainių (pavyzdžiui, šokoladinių triufelių) ar gėlių (neporinį skaičių, dažniausiai septynis žiedus, bet jokiu būdu ne trylika). Netinka chrizantemos (laidotuvių gėlės), raudonieji gvazdikai (nesėkmė), raudonos rožės (paliekamos įsimylėjėliams ir socialistams) ir geltonosios rožės (ši spalva asocijuojasi su žmonos neištikimybe). Nebloga mintis ką nors padovanoti ir vaikams (pavyzdžiui, Swatch laikrodis).

Kavinėje

Kavinės – tikra užuovėja nuo įtempto darbo ritmo. Čia galima ramiai pasėdėti, paskaityti, parūkyti, stebėti žmones, aptarti politiką.Galima užsisakyti kavos iš automato, šviežių citrinų sulčių su vandeniu ir vaisių sirupo gėrimų. Per priešpiečių pertrauką galima užsisakyti pjausnį su bulvių šiaudeliais. Kitu laiku kavinės siūlo pasivaišinti (apkepintu sumuštiniu su kumpiu, sūriu ir plaktu kiaušiniu), (toks pat sumuštinis, tik vietoj kumpio – riekutėmis pjaustyti grybai ar pomidorai), salotomis, desertu ir ledais.

Deja, per pastaruosius dešimt metų tokių tradicinių įstaigų skaičius smarkiai sumažėjo, neatlaikydamas alinių, bistro, barų, vyninių ir arbatinių konkurencijos.

Kalėdos

Kalėdų išvakarėse prancūzų šeimos puošia eglutes, eina į vidurnakčio mišias, tada grįžta namo ir valgo vėlyvą gausią ir prašmatnią vakarienę, kuri visuose regionuose šiek tiek skiriasi. Paprastai valgomos (ančių ar žąsų kepenys) su austrėmis, Elzase – žąsis, Burgundijoje – kalakutas su kaštonais, Bretanėje – grikių paplotėliai su grietine, o Provanse – kepta sūdyta menkė pomidorų padaže, ančiuvis, geriamas raudonas vynas. Be to, Provanse laikomasi tradicijos – ant šventinio stalo padėti 13 desertinių valgių, kad ir visai neįmantrių, tokių kaip džiovintos figos, razinos, lazdyno riešutai ar migdolai (nes jų spalvos atitinkamai simbolizuoja pranciškonus, dominikonus, karmelitus ir augustinų ordiną).

Eidami miegoti, vaikai paruošia batus Kalėdų Senelio dovanoms dėti. Suaugusieji dovanomis keičiasi pirmą Naujųjų metų dieną.

Dvyliktoji naktis dažniausiai švenčiama su ypatingu tortu, kuriame paslėpta pupa, sidabrinė moneta arba visas migdolas (kad moneta kad moneta nesutrupintų dantų). Asmuo, kurio lėkštelėje atsiduria pupa, skelbiamas dienos karaliumi ar karaliene.

Paryžiuje, priešais miesto rotušę, pastatoma didžiulė Kalėdų prakartėlė. Visos didžiosios bažnyčios papuošiamos nuostabiais kalėdiniais motyvais. Kai kuriuose miestuose rengiami Kristaus gimimo vaidinimai. Į Kamargą suvaroma veršių banda ir įdeginami įspaudai. Bo komunoje avino tempiamas nedidelis vežimėlis su naujagimiu ėriuku.

Drabužiai ir išvaizda

Viena pirmųjų garsiausių moteriškų drabužių siuvėjų buvo madmuazelė Berti,

Luvro muziejuje stiklinių lempų galerija modeliavusi rūbus Marijai Antuaetei. Pagal XVIII a. Madą reikėjo turėti kelių tipų sandėlių, O puošti buvo siūloma 250būdų. Prancūzai moka vertinti puikiai atliktą paruošimą, subtilias medžiagas, originalumą, Harmoniją ir stilių. Visada jaučiamas aksesuarų (šalikėliai, diržai, juvelyriniai dirbiniai ir kvepalai) kultas. Kai kurie moteriškų drabužių modeliuotojai devynis dešimtadalius pajamų gauna iš firminių kvepalų prekybos.

Manoma, kad garsiausi Prancūzijos dizaineriai rengia tik apie 2000 turtingiausių pasaulio moterų bei aktorių, mažiau nei trečdalį šio skaičiaus sudaro prancūzės. Nepaisant to, beveik visos prancūzės madai skiria daug dėmesio ir drabužius perka tik tu dailininkų modeliuotojų etiketėmis, net jei įsigyja tik dvi tris sukneles per metus.

Šalia garsiųjų Ricci ir Laroche pavardžių paminėtos ir kitos: Yves St. Laurent‘as (elzasietis, gimęs Alžyre), Kenzo (japonų kilmės paryžietis), Pierre‘as Cardinas ir Schiaparelli‘s. Christianas dioras, buvęs politinių mokslų studentas, vėliau užsiėmė paveikslų perpardavinėjimu, galiausiai nutarė išbandyti jėgas modeliuodamas drabužius. „Visada galiu atskirti amerikietį Paryžiuje, – pastebėjo vienas prancūzas dantistas. –Amerikiečiai atrodo netvarkingi, susivėlę, apsirengę kaip pakliūva. Jie neturi soigne pajučio. „Soigne“ reiškia sugebėti atrodyti elegantiškai, švariai ir tvarkingai. Vien švaros maža. Reikia ir elegantiškumo. Paryžiečiai, niekada neina iš namų apsirengę paprastais kasdieniais drabužiais, net pasivaikščioti su šunimi ar parsinešti rytinių laikraščių. Net į sodą eidami, jei jį mato pašaliniai, apsirengia ne bet kaip.

Vyrai prancūzai mėgsta vilkėti tamsiomis eilutėmis. Prie jų visada derina naujausią odekoloną, madingą spalvingą kaklaraištį ir modeliuotojų sukurtą odinį portfelį. Rivjeroje ir kurortuose vyrai nešioja šviesius spalvingus marškinius, O dažnas puikuojasi auksine grandinėle ant kaklo. Šortus dėvintys vyrai laikomi neišsiauklėjusiais, nebent šiais mūvi teniso aikštelėje.

Vasaros karštos ir drėgnos. Jei atvyksite vasarą, reikės drabužių iš lengvų audinių. Pavasarį i

. . .

Priešpiečių pertraukai – dvi valandos

Prancūzų kolegas pakviesti priešpiečių – šaunus būdas tarpusavio santykiams užmegzti. Tačiau pasirinkti restoraną ar bistro leiskite jiems patiems. Vienam jaunam amerikiečiui juristui pakvietus kartu eiti priešpiečių kolegas prancūzus, su kuriais bendradarbiavo, šie ėmė mykti ir dvejoti. Kitą dieną amerikietis vėl pakvietė, tik šįkart davė aiškiai suprasti, kad vietą išsirinkti leidžia jiems. „Bien sur, – su palengvėjimu ištarė vienas kolega, – vakar abejojome manydami, jog nusivesite mus į McDonald‘s.“ Vyną irgi teišrenka jie, net jei pats gerai nusimanote apie vynus. Pasiūlykite tostą, jei to nepadarė sėdintys prie stalo.

Jeigu kartu pasivaišinti pasiūlote jūs, tada ir sąskaitą apmokėti priklauso jums. Prancūzai nepratę sąskaitos apmokėti kolektyviai. Atsilygindami jie kviečia į restoraną kiekvienas paeiliui. Įsidėmėkite, kad arbatpinigiai į sąskaitą jau būna įtraukti. Kaip ir mokestis už stalo padengimą. Keletą frankų viršaus palikti galite tuo atveju, jei aptarnavimas būna aukščiausios klasės.

Oficialūs kviestiniai priešpiečiai gali trukti nuo dviejų iki trijų valandų ir susidėti net iš 12 patiekalų. Prancūzai dažniausiai užsako aperityvą (Dubonnet ar vermutą), Kir (baltą vyną su juodųjų serbentų likeriu) arba viskį. Valgis susideda mažiausiai iš penkių ar septynių patiekalų: žuvies ar kitokio užkandžio, sriubos, karšto patiekalo, žalių salotų, sūrio, deserto ir vaisių. Pabaigoje atnešama kava.

Kvietiniai pietūs

Jums labai pasisekė, jei prancūzų kolega pakvietė pietų pas save į namus ar pusiau oficialų priėmimą. Prancūzai namus laiko labai privačia vieta, todėl kvietimą apsilankyti gauna tik artimi draugai. (Be to, paryžiečių butai visai nedideli, o virtuvės senamadiškos.)

Keletas esminių etiketo taisyklių:

• Niekada neateikite per anksti, nei tiksliai nustatytu laiku (tai rodo per didelį nekantrumą) ir niekada neišeikite pirmi.

• Geriau apsirengti perdaug prašmatniai, negu per daug kukliai.

• Niekada nepasirodykite tuščiomis rankomis, tačiau niekada nesineškite vyno. Beveik kiekvienas prancūzas turi vyno rūsyje ir individualų skonį. (Gyvenantys mažuose butuose nuomojasi vyno rūsio patalpas kitur. Pavyzdžiui, pas draugus ir artimus pažįstamas pakviestam amerikiečiui tiktų atsinešti apie 50 – 100 JAV dolerių kainuojantį butelį Kalifornijos vyno, pasiūlyti paragauti ir palyginti skonį su prancūzišku vynu.

• Būkite svetainėje. Nevaikščiokite po butą ir neprašykite jo aprodyti. Jei šeimininkas norės, kad ateitumėte padėti į virtuvę, tiesiai to ir paprašys (taip būna retai). Esate svečias ir jūsų vieta svetainėje.

• Niekada sau nepilkite gėrimo. Laukite, kol aptarnaus.

• Atsistokite, kai šeimininkas dar nepradėjus valgyti atneša jums ką nors išgerti. Vyrams privalu atsistoti kiekvieną kartą, kai į kambarį pirmą kartą įžengia moteris.

• Svetimais tualetais naudojamasi labai retai, todėl be svarbaus reikalo ten geriau neiti.

Kviestinių pietų metu iki paduodant valgį, tarpusavyje šnekasi tik draugai, tad nesijauskite įsižeidę. Nepamirškite, kad nedera uždavinėti asmeninio pobūdžio klausimų, tokių kaip: „Iš kur jūs pažįstate šeimininką, mesjė X?“

Garbingiausi svečiai sodinami šeimininkui ar šeimininkei iš dešinės. Jums paduotą maistą reikia suvalgyti visą (galima atsisakyti tik sūrio – šeimininkas neįsižeis). Nesivaržykite pagirti patiekalo, jei buvo skanu. Tik neprašykite recepto. Tai labai asmeniška, tas pats kaip paklausti, koks šeimininkės koks šeimininkės liemenėlės dydis.

Svarbu geros manieros prie stalo

Už silpnus prancūzų kalbos įgūdžius lengvai atleidžiama, tačiau nemokėjo elgtis prie stalo netoleruojama.

Naujausias Bottin Mondain leidimas, apie 0,5 % visų gyventojų apimantis visuomeninio tautos elito sąrašas, savo skaitytojams primena, kad šeimininkas ir šeimininkė turi sėdėti vienas prieš kitą (o ne šalia, prie bet kurio stalo galo). Servetėlės suklostomos išilgai kelių, bet visiškai neišlankstomos. Valgant duoną, foie gras (jos lapas sulankstomas šakute) negalima naudoti peilio. Šaukštu valgomi tik pudingai su kremu. Jei rankos laisvos, jas reikia laikyti ant stalo (išvardyta daug juokingiausių priežasčių). Primenama, jog rankų damoms negalima bučiuoti lauke.

Štai dar keletas patarimų:

• Prancūzai valgo pagal europinį stilių – šakutę laiko kairėje, peilį – dešinėje rankoje. Įrankiai pirmiausia imami nuo išorinės pusės. Sidabriniai įrankiai lėkštės priekyje skirti desertui. Sūrių patiekalams ir desertui dažniausiai atnešami atskiri indai. Baigus valgyti, peilis ir šakutė į lėkštę dedami lygiagrečiai.

• Nemandagu kalbėti pilna burna, rodyti peiliu.

• Tik duona ir šparagai valgomi rankomis. Vištienos šlaunelės, visų rūšių vaisiai (prancūzai juos nusilupa peiliu ir valgo šakute), pica, net sumuštiniai pjaustomi ir valgomi šakute.

• Nepriimta nupjauti sūrio galiuko. Sūris atnešamas po salotų ir prieš desertą. Sūrį reikia pjaustyti taip, kad išliktų jo forma. Nemandagu sūriu vaišintis pakartotinai.

• Leisti sau apsvaigti nuo alkoholio – blogo išsiauklėjimo požymis. Išmokite mėgautis ir gurkšnoti vyną lėtai, su pertraukomis pašnekesiams.

• Būtina suvalgyti visą jūsų lėkštėje esantį maistą. „Amerikiečiai tokie išlaidūs, – skundžiasi 33 metų inžinierius. – Jie visada palieka lėkštėje nesuvalgyto maisto.“

• Būdami restorane ar svečiuose, susilaikykite nuo rūkimo, iki bus išgerta kava. Valgant nerūkoma, nebent rūkytų kiti.(Tik kavinėse ar baruose prancūzai rūko be perstojo.)

Eifelio bokštas

Tikriausiai visi žinome jog Prancūzijoje yra įspūdingas bokštas – tai Eifelio bokštas. Jis yra trijų aukštų bokštas į kuriuos gali pakilti liftu žmonės. Ten jie gali vaikščioti, pasižiūrėti į Paryžių iš viršaus plika akimi ir per žiūroną įmetus vieną eurą. Eifelio bokštas yra piramidės formos. Tikra jo spalva yra sidabrinė, o kai saulė pašviečia ji pasikeičia į auksinę. Taip pat vakare jį apšvietus kita spalva jis vėl pakeičia spalvą. Jis yra Paryžiaus įžymybė ir turistų iš kitų šalių lankamiausia vieta. Turistai atvažiavę į Prancūziją neišvažiuoja jo nepamatę.

Eifelio bokštas apšviestas saule ir kitais prožektoriais.

Vaizdas iš pirmo Eifelio aukšto Vaizdas iš antro Eifelio aukšto Vaizdas iš trečio Eifelio aukšto

Disneilendas

Antras Prancūzijos pasididžiavimas ir pritraukiantis daug turistų, o daugiausiai vaikų Disneilendo parkas. Nors ten daugiausiai yra vaikų parkas tačiau turi atėję ir suaugę ten ką veikti. Ten yra daugybė visokių karuselių, kino salių. Į Disneilendo parką suaugusiems bilietai kainuoja 36 eurai, o vaikams iki 11 metų 29 eurai. Nusipirkus bilietą galima linksmintis visą dieną. Jis yra 600 hektarų ploto. Disneilendo parko atidarymas buvo 1992 metais.

Tačiau paaiškėjo, jog prancūzų tarnautojams labai nepatiko griežtos 13 puslapių „Aprangos ir elgesio normos“ (buvo pateiktas oficialus teismo ieškinys) ir prievarta visą dieną šypsotis „disnėjiška šypsena“.Parko lankytojai europiečiai dieną apie pusę pirmos, norėdavo neskubėdami ramiai sėstis priešpiečių, o ne valgyti despotiškai primetamu laiku ir ne pripuolamai kąsnoti visą dieną, vaikštinėjant a l‘americaine (kaip Amerikoje). Jiems norėdavosi vyno ar alaus (Disneilende uždrausta vartoti).

Join the Conversation

×
×