Prancūzija(referatas)
T U R I N Y S
Geografinė padėtisKlimatasReljefas Naudingosios iškasenosVidaus vandenysGyventojai ir jų ūkinė veiklaGarsūs žmonės MiestaiPapročiaiEuras
Geografinė padėtis
Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė.Jos plotas-547000 km2.Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala. Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus.
Ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km2, o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių.
Klimatas
Visos be išimties Vakarų Europos žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos yra veikiamos Atlanto vandenyno oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°C, o sausio – +7°C. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.Ten kritulių iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per ištisus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Ten auga plačialapiai medžiai: ąžuolai,kaštonai,bukai,skroblai.Tų medžių miškuose gyvena: barsukai,danieliai,kiškiai,lapės,miškinės katės,stirnos,šernai,šermuonėliai,taurieji elniai,voverės. Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio mėnesio vidutinė temperatūra +8°C, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra +23°C. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm.Ten auga: pinijos, mirtos, kamštiniai ąžuolai, laurai.
Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis.Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio mėnesio vidutinė temperatūra 1-3°C, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°C. Šilčiausiu vasaros mėnesiais priekalnėse šiaurėje būna 16-18°C o, pietuose pakyla iki 24°C. Kalnų šlaituose, atsigręžusiuose į Atlantą, iškrinta 1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500m.aukštyje išsilaiko septynis mėnesius ir ilgiau. Ten yra vertikalaus zoniškumo sritys.Gyvena: alpiniai ožiai, muflonai, akmeninės kurapkos, alpinės kuosos. Taip pat ten plėtojamas žiemos sportas.
Reljefas
Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abijos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija.
Dabar ten turizmo ir poilsio zona.Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumu juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m. ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000-2500m. aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingųjų iškasenų. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje urano (Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose geležies rūdos gavyba.
Naudingosios iškasenosPrancūzija gausi įvairių naudingųjų iškasenų. Anglys kasamos Lotaringijoje(Prancūzijos šiaurė), bei Centriniame masyve.Nafta išgaunama prie Parantiso(Prancūzijos pietvakariuose) ir prie Montarži (prie Paryžiaus).Gamtinės dujos išgaunamos Lako telkinyje(Prancūzijos pietvakariai). Uranas kasamas Centriniame masyve, bei Vakarų Pracūzijoje. Geležies rūda kasama Lotaringijoje.Boksitas kasamas pietų Prancūzijoje.Švino rūda kasama viduro Prancūzijoje.Valgomoji bei Kalio druska kasama Prancūzijos rytuose. Volframo rūda kasama pietų Prancūzijoje(netoli Andoros ).
Vidaus vandenys
Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos upių tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia upė yra Luara (ilgis-1020km), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė – Sena (ilgis-780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą ji maitinama Alpių sniegynų ir ledynų vandens, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos. Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Ežeruose bei upėse gyvena: ešeriai, lydekos, sterkai, upėtakiai.
Gyventojai ir jų ūkinė veikla
Prancūzijoje gyvena 59mln. žmonių (T.Y.104žm/km),o 2025 jų jau bus 61 mln. .Vidutinė gyvenimo trukmė 79 metai.Dauguma gyventojų kalba Prancūzų kalba kuri priklauso romanų kalbų grupei.
Etninės grupės:Keltai, Slavai, Šiaurės ir Vakarų afrikiečiai, Karibai, Indoneziečiai. Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė.Tai parodo BVP,kuris yra labai aukštas(22700 $ 1 žmogui). Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal
automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione -“Peugeot-Citroėn”, “Renault” (Pežo-Citroen, Reno). Keleiviniai lėktuvai “Karavela”, kurie yra vieni saugiausių pasaulyje; apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Ji buvo trečioji ir kosmose. Prancūzijoje pastatyti pirmieji pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. t. Jų denyje tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi Europoje elektriniai traukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994m.Prancuziją su Didžiąja Britaniją sujungė tunelis po Lamanšu.
Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės. Svarbi ūkio šaka yra turizmas. Prancūziją kasmet aplanko per 27 mln. turistų.Turizmui labiausiai tinka Prancūzijos teritorija esanti subtropinio klimato juostoje. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje vyrauja grūdų auginimas.Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia – pagal pieno, ketvirta – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.
Garsūs žmonės
Amperas, Andrė Marija (1775 01 20 Lione-1836 Marselyje)-Fizikas ir matematikas atradęs Ampero dėsnį.
Napoleonas 1 (1769 08 15 Ajače,Korsikoje-1821 05 05 Elenos saloje,Pietų Atlante)Prancūzijos imperatorius.
Paskalis, Blezas (1623 06 19 Klermon ferane-1662 08 19 Pryžiuje) Filosofas ir matematikas sukūręs kūgio pjūvio teoriją,sukonstravęs skaičiavimo mašiną, atradęs hidraulinio preso veikimo principą, išradęs barometrą ir atradęs aritmetinį trikampį.
Pasteras, Luji (1822 12 27 Dolyje-1895 09 28 Villneuve l’Etane prie Paryžiaus) Biologas ir chemikas įrodęs bakterijų reikšmę puvimo bei ruimo procesams, pirmas panaudojęs skiepus.
Kiuri, Marija ( 1867 11 07 Varšuvoje -1934 07 04 Sanselmo, Šveicarijoje) Chemikė ir fizikė.Pirmoji moteris gavusi Nobelio premija už radioaktyvumo tyrimus.
Kubertenas, Pjeras, baronas de (1863 01 01 Paryžiuje-1937 09 02 Ženevoje) Sporto veikėjas. Šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius, įsteigęs olimpinį komitetą (IOC).
Židas, Andrė(1869 11 22 Paryžiuje-1951 02 19 Paryžiuje)Rašytojas įsteigęs laikraštį,”Nouvelle Revue Francaise”.
Miestai
Paryžius
Paryžius įsikūręs Senos vidurupyje.Yra įprasta skirti Didįjį Paryžių,kuris supa vidinį Paryžių.Vidinio Paryžiaus (plotas 105 km2,gyvena 2 200 000 žmonių) širdis-Senos upės sala Sitė.Tai seniausia miesto dalis.Joje susitelkusios beveik visos Paryžiaus įžymybės, daugybė firmų ir organizacijų būstynių. Pramonės įmonių šioje miesto dalyje labai mažai, todėl beveik visi gyventojai dirba aptarnavimo sferoje.Vidinį Paryžių supa automagistralės.Iš vakarų ir rytų prie jo šliejasi Bulonės ir Venseno miškų parkai, vadinami “Paryžiaus plaučiais”. Didysis Paryžius,kartu su vidiniu užima 1830 km2 plotą ,jame gyvena beveik 10 mln. Žmonių.Šioje miesto dalyje ne tik daug gyventojų,bet gausu ir pramonės įmonių:automobilių , baldų, elektronikos, parfumerijos, tekstilės ir kt.Sparčiai plėtojant pramonę ir gausėjant gyventojų, Didysis Paryžius vis plečiasi. Paryžiuje gerai sutvarkytas transportas.Metropolitenas,pradėjęs veikti 1900 metais, per dieną gali pervežti iki 10 mln. žmonių.Vidinį ir Didįjį Paryžių jungia daugybė automagistralių, kuriomis ištisą dieną nenutrūkstamai juda tūkstančiai automobilių.Labai vykusiai organizuotas Paryžiaus susisiekimas su kitais Prancūzijos bei Europos miestais.Visomis iš sostinės kryptimis atsišakoja greitkeliai ir geležinkelio magistralės.Netoli Paryžiaus yra net trys tarptautiniai oro uostai.
Strasbūras
Strasbūras yra rytų Prancūzijos miestas.Jis įsikūręs Bručės ir netoli Ronos bei Vokietijos tekančių upių santakos.Strasbūras yra Europos kultūrinis bei komercinis centras.
Strasbūras turi labai gražų senamiestį.Garsiausia katedra –Noter Damo.Ji buvo pradėta statyti 1015m.Lionas Lionas yra rytų Prancūzijos sostinė, o jo dydis yra trečias Prancūzijoje.Jame gyvena 445 452 gyv.Jis įsikūręs tarp vienų didžiausių Prancūzijos upių- Ronos ir Senos santakos.Lionas skaitomas pramonės miestu. Jame gamina mašinas , variklius, chemijos prekes, tekstilę.Nepaisant to jis turi labai gražų senamiestį.Tai parodo du Romėnų amfiteatrai, XIIa. Katedra bei renesanciniai namai.
Papročiai
Sūriai
Prancūzai turi maždaug 800 sūrių rūšių.Jie yra gaminami iš karvių, ožkų ir avių pieno ir kiekvieno regiono sūriai yra kitokie.Tikras prancūziškas sūris turi būti gaminamas rankomis.Patys prancūzai labai vertina sūrį ir jį vartoja kaip desertą, taip pat jis vertinamas ir visame pasaulyje.Prancūzai sako, kad sūris skanesnis kai šiek tiek pastovi.
Vienas iš garsiausių prancūzų sūrių yra “Kamemberas”, kuris pradėtas gaminti nuo 18 a. Išvertus iš Prancūzų kalbos tai reiškia-samtis pelėsių. Jis gaminamas Normandijoje ir jisai yra skirtas sūrių mėgėjams. Šis sūris gali būti gaminamas ir kituose Prancūzijos regionuose, kaip ir pvz. Kinijoje,bet kaina jo keistųsi. ”Kamemberas” yra trupus ir švelnus sūris valgomas su raudono vyno taure.Yra legenda, kuri sako, kad Napoleonas labai mėgo šį sūrį ir padavėja, kuri jam jį paduodavo, buvo karštai išbučiuota Napoleono už tą nuostabų skonį.
Taip pat labai garsus sūris yra “Brie”.Jis yra garsus dėl savo aštraus ir kiek panašaus į miško kvapo bei šiek tiek rūgštoko skonio.Šis sūris greit rūgsta ir jis turi būt suvalgomas kol nepradeda smirdėti.
Rokforas yra aštroko skonio sūris.Jis gaminamas iš specialios rūšies karvių ir avių pieno ir jis bręsta kalkakmenio olose.Subrendęs rokforas turi būti storas ir baltas viduje bei jo žievelė turi būti spalvos kaip apelsinas.Rokforas buvo mėgstamiausias Imperatoriaus Čarlgsmogno sūris kaip ir Prancūzijos karaliaus Čarlzo 4-tojo.
Vynai
Vynas tai šviežių vynuogių fermentuotų sulčių alkoholinis gėrimas.Tačiau žodis “vynas” kildinamas iš lotyniškojo “vinum”, bei iš panašaus graikiškojo “oinos”, kas reiškia vynuogių vyną. Vynu žmonės džiaugiasi jau 9000 metų. To meto miestuose gerti paprastą vandenį buvo pavojinga, be to, nebuvo ir gėrimų su kofeinu. Europoje, pasirodžius vynui, žmonės tarytum išsikraustė iš proto: metraščiai byloja, kad turtingieji, gavę progą pasimėgauti šiuo gėrimu, rengė nesibaigiančias puotas.
Prancūzai labai didžiuojasi savo vynais ir iš tiesų ne be reikalo.Vynų rūšių yra be galo daug.Daugelis Prancūzų verčiasi vynininkyste ir tai yra paveldimas verslas, nes užauginti vynuogyną yra labai sunku.Vynuogių derliai būna skirtingi ir dėl to kai kurių metų vynai yra labai vertinami,o kai kurių yra visai beverčiai.
Vyno grupė Etilo spirito kiekis tūrio atžvilgiu, % Cukraus koncentracija masės atžvilgiu, g/lNatūralūs:sausisausi ypatingiejipausiau sausipusiau saldūs 9-1314-169-139-12 ne daugiau kaip 3ne daugiau kaip 35-2530-80Specialūs:sausistiprūspusiau desertiniaidesertiniailikeriniai 14-2017-2014-1615-1712-16 ne daugiau kaip 1530-12050-120140-200210-300
Malonumas ir žavėjimasis vynais išliko per amžius todėl, kad niekad nerasite dviejų, panašių vienas į kitą, vynų. Nors dviejų vynuogių metų derliai gali būti užauginti panašiomis oro sąlygomis, tačiau vienas vynas kito niekad neatkartoja. Kuo senesnis vynas tuo jis yra geresnis, o tai lemia, kad žymiai brangesnis. Visos aristokratiškos šeimos, kiekvienas save ir savo svečius gerbiantis miestelėnas (šeimininkas) kaupė vyno atsargas, parsiveždamas pačių geriausių, sėkmingiausių vynuogių derliaus metų vynų iš labiausiai pagarsėjusių vyno darytojų ir dabar vaišina svečius juo.
Viena vyno rūšis nuo kitos daugiausia skiriasi vynuogių rūšimi, iš kurios tas vynas pagamintas. Vyno skonį apibrėžti gali ir įvairūs užraugimo būdai. Skirtingi užraugimo būdai gali nulemti ir visus kitus skirtumus: spalvą, saldumą, sausumą.Natūraliųjų ir specialiųjų vynų skirstymas pagal spirito ir cukraus kiekį turi atitikti lentelėje nurodytus reikalavimus.Šampanas
Sukurdamas šampaną, vienuolis benediktinas Pierre Perignon, gimęs Šampanėje 1639 m., vadovavosi idėja – tobulas gėrimas sumaišymo keliu. Šis būdas suteikia vynui tokį savotišką skonį ir aromatą, kad turtinga aristokratija išsirikuodavo į eilę, maldaudama vienuolio pavaišinti stiklinaite puikaus gėrimo. Šampano atradimui ir jo gaminimui vienuolis
paskyrė 40 savo gyvenimo metų.Tikru šampanu gali vadintis tik tas putojantis vynas pagamintas iš Šampanės regione užaugintų vynuogių. Tėvas Perignon nutarė iššifruoti mįslę paslaptingos jėgos, dėl kurios pavasarį, kai temperatūra vyno rūsiuose pakildavo, išpilstyti į butelius ir sandariai užkimšti vynai, turintys kažkiek nesusifermentavusio cukraus, pradėdavo iš naujo putoti ir burbuliuoti, neretai iššaudavo kamščius ar net susprogdindavo butelius. Šiuos reiškinius buvo sunku paaiškinti tuomet, kai dar nieko nebuvo žinoma apie bakterijas ir mieles. Bet vis tiek ilgalaikiai tyrinėjimai pasiteisino. Putojantis vynas buvo pavadintas “Tėvo Perinjono vynu”, nors kai kas jį vadino burbuliuojančiu ir pan. Gana greitai jis susilaukė pripažinimo, tame tarpe buvo net karaliaus . Tačiau iki pat XIX a. pabaigos šampanas galėjo būti prieinamas tik nedaugeliui. Butelių kokybė buvo gan prasta, jie dažnai neatlaikydavo besifermentuojančio šampano ir sproginėjo, taipogi primityvūs gamybos metodai lėmė, kad pardavime šampanas pasitaikydavo retai, bei mažais kiekiais, o jo kainos buvo milžiniškos. Nuo XIX a. pabaigos gamyba pastebimai ištobulėjo ir jau nedaug kuo skyrėsi nuo šiuolaikinės.
Euras
Euras-tai vieninga Europos valiuta,kuri buvo įvesta 2002m. praktiškai visose Europos sąjungos valstybėse ir Prancūzija buvo ne išimtis. Daugelyje valstybių Euro pasirodymas panaikino daugelį nepatogumo,kaip tarkim Italijoje,kur kainos buvo skaičiuojamos milijonais lirų.Prancūzijoje pardavėjai apsimesdami valiutos keitimosi sunkumais padidino kainas ir padarė nemažai nepatogumų pirkėjams,tačiau visos taisyklės turi ir išimčių.Kaip bebūtų kaista greito maisto Restoranuose”Mc Donalds”vieno mėsainio kaina atpigo maždaug 40-šimčia Lietuviškų centų.