Indija

Turinys

Trumpai apie Indiją 4
Indijos Respublika 5
Pavadinimo kilmė 5
Indas 5
Kultūra 6
Geografija 6
Filosofija 7
Literatūra 7
Muzika 8
Architektūra 8
Vestuvės 9
Šokis 9
Administracinis suskirtymas 10
Religija 10
Induizmas 10
Budizmas 11
Indijos istorija 13
Išvados 14
Naudota literatūra 15Trumpai apie Indiją
Valstybinė kalba: hindi, anglų ir dar kitos 22 kalbos.
Sostinė: Naujasis Delis
Didžiausias miestas: Mumbajus
Plotas: 3 287 590 km² (9,5% sudaro vanduo)
Gyventojų skaičius: 1 095 351 995 (333,18 žm./ km²)
Valiuta: Rupija (Rs; INR)
Nepriklausomybė atgauta: nuo Jungtinės Karalystės 1947m. rugpjūčio 15d.Indijos Respublika
Indijos Respublika – valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su Pakistanu, Kinija, Mianmaru, Bangladešu, Nepalu, Butanu, Afganistanu bei Indijos vandenynu. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija. Indija yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio demokratija. Per paskutinius dvvidešimt metų ženkliai padidėjo tiek Indijos gyventojų skaičius, tiek šalies strateginė svarba. Indija per paskutinius kelis dešimtmečius tapo svarbia karinė galybe, turinčia branduolinį ginklą.Pavadinimo kilmė
Šalies pavadinimą nulėmė Indo upė, kuri dabar teka daugiausia Pakistane. Per iranėnų kalbas, Indo vardas Hinduš pateko į graikų kalbą ir ten tapo Indos, o paskui kraštui už Indo upės graikai suteikė pavadinimą India. Patys indai savo šalį vadina kitaip – Bharat, tačiau ir tarp pačių indų esama skirtumų.Indas
Indas – upė Azijoje, viena ilgiausių ir svarbiausių Pietryčių Azijos upių. Prrasideda Tibeto plokštikalnyje, teka Indija ir Pakistanu, įteka į Arabijos jūrą. Upės ilgis 2900-3200 km.
Pavadinimo kilmė – žodis Sindhus senovės indų kalboje reiškė apskritai upę, o palaipsniui šią upę vadinant pirmoji s raidė dingo.Kultūra
Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių gr

rupių katilas. Todėl yra be galo sudėtinga kalbėti apie vieningą indišką kultūrą, nedarant grubių apibendrinimų. Vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, dominuojančių kultūrinėje šio regiono erdvėje – tai tolerancija ir polinkis į sinkretizmą. Tai padėjo sugyventi daugeliui labai skirtingų tradicijų bei apsorbuoti įsiveržėlių kultūrą, neprarandant savasties.
Tradicinėje elitinėje kultūroje išskirtinę vietą užėmė Sanskritas, kurio paplitimas ir buvo tas žymeklis, brėžęs „indiškąją“ erdvę.
Indijos muzika yra labai įvairi. Svarbiausios klasikinės muzikos tradicijos yra Hindustano šiaurėje ir Karnatakos pietuose. Lygiai taip pat egzistuoja ir daug tradicinio šokio mokyklų. Kaip pavyzdžius galima pateikti Bharatanatyam, Kathakali, Kathak.
Literatūros tradicijos prasideda Vedomis, vienais seniausių tekstų pasaulyje. Taip pat Indijos kultūrai labai reikšmingi epai Mahabharata ir Ramajana. Žymiausias šiuolaikinis rašytojas buvo Rabindranath Tagore.
Indijoje pagaminama daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės ceentras yra vadinamasis „Bolivudas“, įsikūręs Mumbajuje.
Indo slėnio kultūra
3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose.Geografija
Indija užima didžiąją dalį Indijos subkontinento. Šiaurėje ir šiaurės rytuose jos valstijos iš dalies išsidėsčiusios Himalajų kalnyne. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis. Jį supa dvi kalvų grandinės –
Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai.
Ilgiausios Indijos upės yra Gangas, Brahmaputra, Jamuna, Godavari, Kaveri, Narmada, Krišna (upė).
Klimatas šioje valstybėje varijuoja nuo tropikų pietuose ir centre iki vėsesnio oro šiaurėje (Himalajuose).Filosofija
Indų filosofija vystėsi nepriklausomai nuo vakarietiškos filosofijos. Joje skiriami trys periodai.
1. Vedų periodo (1500 – 500 pr. m. e.) metu buvo manoma, kad viso kosmoso pagrinde yra viena Būtybė, kuriai padeda žmogiški herojai, turintys dieviškųjų savybių. Pasaulio pagrindą sudaro ugnis, vanduo ir maistas, žmogaus prigimtį – budėjimas, sapnai, gilus miegas, dvasios galia ir penkios juslės. Pasaulio likimas priklauso nuo dorinės žmogaus vertės.
2. Klasikinis periodo (500 pr. m. e. – 1000 m. e.) metu susikuria įvairios filosofinės ir teologinės pažiūros. Iškyla brachmanizmas su savo 6 ortodoksinėm sistemomis. Šalia jų yra ir trys priešingos – budizmas, Čarvakos mokslas bei Džainizmas.
3. Naujųjų laikų (po 1000 m. e.) filosofijai daro įtakos Višnaus ir Šivos teologija ir islamo filosofija. Iš vienos pusės buvo stengiamasi atnaujinti senąją mąstymo tradiciją, iš kitos pusės pradėjo skverbtis vakarietinė filosofija.Literatūra
Senosios Indijos dvasinė ir materialinė kultūra, jos raida atsispindi rašytiniuose paminkluose. Indų literatūra yra labai sena ir įvairi, ji skirstoma į tris periodus: 1) religinė literatūra vedų (senojo sanskrito) kalba; 2) klasikinė literatūra, kurioje vyrauja klasikinė sanskrito kalba; 3) naujoji literatūra, įvairi turiniu, be to reiškiasi bent šešiolika kalbų.
1. Indijos literatūros vediškasis laikotarpis (3000 – 500 pr. m. e.) pasižymi religine anonimiška kūryba. Šiam la
aikotarpiui atstovauja keturios Vedos su priedais (Bramanomis, Aranijakomis, Upanišadomis), sudarančios šruti (dieviškąjį pavidalą), ir Upavedos, Vedangos ir sutros, kurios sudaro smriti (žmogiškąjį patirimą). Vedos – tai išminties giesmių rinkiniai. Šios giesmės buvo perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas ištisus amžius. Tikintieji indai vedas laiko dievų apreikštu, amžinu išminties šaltiniu.
2. Klasikinis Indijos literatūros laikotarpis (500 pr. m. e. – 1800 m. e.) pasižymi klasikinės sanskrito kalbos vyravimu. Vieni iš seniausių mus pasiekę sanskrito kalba parašyti kūriniai yra indų epinės poemos Ramajana bei Mahabharata. Pavyzdžiui Mahabharatas yra ilgiausia pasaulyje poema, susidedanti iš 220 tūkst. Šešiolikaskiemenių eilučių. Jos autoriumi yra laikomas Krišnadvaipajana, pramintas Vjasa. Tiek Mahabharatas, tiek Ramajana yra laikomos šventomis poemomis – už jų skaitymą yra atleidžiamos visos nuodėmės
3. Naujoji literatūra yra labai jauna. Šioje literatūroje nebevyrauja sankrito kalba kaip kad buvo anksčiau. Garbingiausiu naujosios literatūros atstovu yra laikomas genialus poetas, rašytojas ir vertėjas Subramania Bharathi. Jo kūryba turėjo didelę įtaką indų kovoms už nepriklausomybę.Muzika
Liejasi keistos melodijos, vinguriuoja po Indiją. Nuo ryto iki vakaro, kur nepasisuktum. Lyg tos pačios, lyg naujos Atimtum jas – kažko trūktų. Indija būtų ne Indija. Muzika, anot indų, dievų dovana žmonėms, dievų kalba, duota geriau suprasti save, išgirsti dangaus balsus. Gamta išmokė Rytų žmogų muzikos. Indai kūrė muziką garsais, paimtais iš gyvosios gamtos, o ne
e iš besielių daiktų – mėgdžiojo gyvulius, paukščius. Septynios gaidos: ša, ri, ga, ma, pa, dha, hi. Indija pagrįstai gali vadintis pasaulio muzikos tėvyne. Traktatai apie muziką Indijoje buvo rašomi jau gilioje senovėje, tais laikais, kai Vakarų kultūros apskritai nebūta. Indų melodija, sukurta pagal griežtą schemą, vadinasi raga. Kad būtų aiškiau, indai ragą įsivaizduoja karaliumi, turinčiu penkias žmonas – ragines, kurių kiekviena dar po aštuonis vaikus – raginukus. Todėl raga lyg visa karaliaus, valdovo, Dievo giminė.Architektūra
Indų architektūra savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą. Jos įtaka siekia Indonezijos salas, Kinija, Korėją ir net Japoniją. Indų architektūrą lėmė trys pagrindinės krašto religijos, sudarydamos savitus stilius.
Budizmo stilius labiausiai reiškėsi Indijos šiaurėje ir Ceilone 250 pr. m. e. – 750 m. e. laikotarpyje. Šiam stiliui būdingi trejopi statiniai – stūpos, savotiškai aptverti piliakalniai, ypač garsi Bhopalo valstijoje Sančio stūpa su būdingais vartais, papuoštais akmenyje iškaltu ornamentu, atkartojančių medžiui būdingą vartų konstrukciją; čaitijai, uolose iškaltos milžiniškos šventyklos, kurios dažnai turėjo masyviomis kolonomis atskirtus šoninius praėjimus ir savo planu bei forma primena romanų stiliaus bažnyčias, Karlio šventykla yra būdinga savo lubų skliautu, iškaltoje uoloje pamėgdžiojančiu medžių rąstus, šventyklą apšviečia milžiniška pasagos formos anga, drauge su įeiga apjungta puošniu ornamentu; viharos, budistų vienuolynai, apjungę kelis pastatus su centrinėje vietoje pastatyta šventykla.
Džainizmo stilius gyviausiai reiškėsi 1000 – 1300 mūsų eros metais, bet vėlesnės jo atmainos taip pat buvo paplitę po visą Indiją. Džainistinėms šventykloms buvo būdinga, kad jos turėjo įėjimo kiemus (ar specialiai išplėstas patalpas prieš įėjimą) ir kryžiaus formos planą, pridengtą užlaidinio skliauto, užleidžiant pagal perimetrą kiekvieną horizontalią plytų eilę iki perdengiamas visas plotas. Tuo būdu virš šventyklos susidarydavo bokštas, kuriam buvo suteikiamos įvairios formos (piramidės, meliono, svogūno). Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pastato padėtį ir išvaizdą suderinti su gamtovaizdžiu. Viena iš puošniausių yra Dilivaros šventykla ties Abu, pastatyta iš balto marmuro granito uolų aplinkoje. Tobuliausiu šio stiliaus paminklu laikoma Ranpuro šventykla netoli Sadario Brahanizmo arba induizmo stilius reiškėsi įvairiais laikotarpiais ir skirtingose vietose. Visoms jo atžaloms yra būdingas bokštas vimana, nors jo planas ir siluetas įvairuoja. Šiaurės indijoje šio stiliaus žymiausi statiniai yra Orisos šventykla (XI a.), Juodoji Pagoda Kanarako mieste (IX a.), Kandarija Mahadeo šventykla Kandžiurago mieste (X a.). Vadinamam čakukjan stiliui, besireiškusiam centrinėje Indijoje, 1000 – 1300 m., atstovauja Umbero (XI a.) ir Baillaro (XII a.) šventyklos. Dravidų stilių, besireiškusį pietinėje Indijoje 1350 – 1750 m. charakterizuoja prieš šventyklas statyti vartai (gopūram) savo kompozicija priemena egiptiečių kolunuotus prieangius. Būdinga savo vartais Maduros šventykla (1623 m.). Įdomi Tandžorės šventykla su trylikos aukštų bokštais.Vestuvės
Indija didelė, ir vestuvių papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams.
Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidytipiktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu. Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti.
Indiškos vestuvės – kaip gamta pavasarį, rodos, kvepia, masina. Suburia žmones bendram džiaugsmui, dainai, leidžia nors trumpam užmiršti nelengvą, vargingą kasdienybę, kovą už duoną, už teisę gyventi.Šokis
Indų šokis yra kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo. Visi išgyvenimai indų mitologijoje pasireiškia mimika, gestais ir šokiu. Šventyklos buvo ir pirmosios šokio mokyklos, kur technika, judesio stilizacija ir choreografija buvo perduodama iš kartos į kartą. Indų literatūroje sakoma, kad šokėjas gestais ir mimika gali iššaukti bendravimą su Dievo apraiškomis ir žmonėmis. Gamtos (augalų, gyvulių, paukščių, vėjo ir vandens) išgyvenimai yra vaizduojami kitos stilistinės šokių grupės, vadinamos dainic natja – kasdieniški šokiai. Indų kalboje šokis vadinamas žodžiu natja, kuris drauge reiškia ir dramą. Indų šokio stilius tai natūralus judesys, ieškant ne jėgos, o lankstumo. Viršutinės kūno dalies judesiai – liemes, pečių, kaklo, rankų, ir ypatingai komplikuota plaštakų simbolika – yra nepaprastai pabrėžti. Būdingi kojų kilimai, kryžiavimai, spirališki judesiai ir šuoliai. Indų šokis reikalauja didelės koordinacijos, nes kojų ritmas dažniausiai nesimetriškas ir monotoniškas, turi atlaikyti liemens, rankų ir galvos išpildomus visai atskirus ritmus. Nepaprastai svarbi yra veido išraiška. Indų šokių tradicijos siekia bent 2500 metų. Kiekvienoje šventykloje ir dabar dar su fanatiška ištikimybe saugojama ir perduodama senųjų šokių choreografija ir techinika.Administracinis suskirtymas
Indija yra suskirstyta į 28 valstybes (kurios dar yra suskirstytos į apskritis), 6 sąjungines teritorijas ir Sostinės Teritoriją.Religija
Indijoje vyrauja trys pagrindinės religijos: induizmas, budizmas ir džainizmas.Induizmas
Induizmas – viena iš Indijos religijų. Induizmo simbolis – šventasis garsas om.
Induizmas – viena seniausių pasaulio religijų, pradėjusi formuotis maždaug prieš 4000 metų. Jo ištakos senovės arijų religijoje ir ankstyviausių autochtoninių subkontinento gyventojų kultuose. Apie Indo slėnio civilizacijos laikų (apie 2500-1600 pr. m. e.) religiją žinoma labai nedaug, tačiau akivaizdu, kad vandens baseinai, deivės, medituojančio asketo, buivolo, gyvatės simboliai, turėję religinę arba bent kultinę prasmę, ir kiti nebūdingi arijų religijai elementai, buvo integruoti induizme ir užėmė jame svarbią vietą. Šiuo metu turinti apie 650-800 mln. pasekėjų, iš kurių 96 % gyvena Indijos subkontinente. Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje (po krikščionybės ir islamo). Induistai sudaro religines mažumas kai kuriose Azijos šalyse (Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše, Singapūre, Indonezijoje), Rytų ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje (ypač Jungtinėje Karalystėje). Išsivystė iš brahmanizmo ir budizmo I-V a. Induizmo šventosios knygos – vedos. Pagal vedas Dievas arba Brahmanas esantis kiekviename individe. Induistai gerbia visus gyvūnus, labiausiai – karves. Šventas gyvūnas – gyvatė, augalas – lotosas, upė – Gangas. Jie Nevalgo mėsos (ypač jautienos ir veršienos), tuokiasi su savo kastos nariais. Skirtingai nei kitos didžiosios religijos Induizmas teikia mistinę ir teologinę prasmę fizinei meilei.Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. Induizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis induistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.Budizmas
Budos statula Honkonge
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje 1000m. pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560-480 m. pr. Kr.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia “atbudęs, praregėjęs, nušvitęs”) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių įsikūnijimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.

Džainizmas

Džainistų statula Bombėjuje
Džainizmas – indų religinė ir filosofinė sistema, būdingas asketizmas, draudimas kenkti gyvai būtybei, labiausiai paplitęs tarp prekybininkų ir amatininkų. Džainizmo pradininkas Mahavyra buvo vyresnis Budos amžininkas. Teigiama, kad būdamas keturiasdešimt dvejų metų, jis pasiekė išsivadavimą, tapo tobula siela ir nugalėtoju – džina (iš čia ir džainizmo pavadinimas). Jis sukūrė iš esmės ateistinę, nepripažįstančią jokios pasaulinės sielos ar aukščiausios būtybės teoriją. Mahavyros požiūris į žmogaus situaciją – pesimistinis, t.y. pasaulis yra vargų, kančių ir sielvarto bedugnė, kur keli lašeliai malonumo ir žmogiškos laimės neatsveria nė mažos dalies šių kančių. Džainizmas prieštarauja vedantiniam induizmui teigdamas sielų daugybiškumą, kiekvieną sielą laikydamas nepriklausoma esybe.Indijos istorija
Bhimbetka uolų piešiniai
Seniausi žinomi žmonių gyvenimo Indijoje pėdsakai yra akmens amžiaus olų piešiniai Madhja Pradeše.
Seniausios žinomos nuolatinės žemdirbių gyvenvietės atsiranda prieš 9000 metų. Tuomet Šiaurės Vakarų Indijoje užgimusi vad. Hakros keramikos, arba Mergarcho kultūra ilgainiui transformavosi į Harapos (“Indo slėnio”) civilizaciją (~3100-1900 m. pr. m. e.).
Daugumos indų iki šiol išpažįstamas induizmas atsirado iš vedinės (senovės indoarijų) ir Šiaurės Indostano aborigenų (neindoarijų) kultūrų sąveikos. I tūkstm. pr. m. e. II pusėje suklestėjo dvi vedizmo atžvilgiu heterodoksinės religijos – džainizmas ir budizmas. Tuo pat metu Šiaurės Rytų Indostane daugelio nepriklausomų karalysčių vietoje iškyla Maurjų imperija. Vėlesnis Guptų dinastijos laikotarpis istorikų laikomas Indijos “Aukso amžiumi”. Tuomet globojami įvairių valstybių imperatorių bei karalių Indijoje klestėjo menai, matematika, architektūra, astronomija, religinė filosofija.
“Brandžiaisiais” Viduramžiais didžioji Indijos dalis buvo valdoma Delio sultonų, nuo XVI a. – Mogolų dinastijos imperatorių.
Dėl Indijos karalysčių susiskaldymo atvykę portugalų, prancūzų ir anglų pirkliai rado palankias kolonizacijai sąlygas. Praktiškai visa Indija pateko į Anglijos imperijos sudėtį. Anglijos kolonizacijai buvo priešinamasi – žymiausias yra 1857 m. sipajų sukilimas. Po sukilimo Indijoje ėmė stiprėti nepriklausomybės judėjimas. 1947 m. rugpjūčio 15 d. Indija gavo pilną nepriklausomybę ir tapo sekuliarine respublika.
Po nepriklausomybės Indija kariavo keturis karus su savo kaimynais. Nuo 1975 m. iki 1977 m. premjerministrė Indira Gandi paskelbė “Nepaprastąją padėtį”, buvo sustabdytos piliečių teisės, suimami ir be teismo kalinami civiliai gyventojai. 1998 m. dykumoje Indijos vyriausybė susprogdino penkias kovines branduolines galvutes, taip patvirtindama savo kaip branduolinės valstybės statusą. 1999 m. Indija mobilizavo ir permetė savo karines pajėgas į Kašmyrą, siekdama išstumti musulmonų teroristus (kartais vadinami partizanais, nes siekia Kašmyro nepriklausomybės), remiamus Pakistano.Išvados
1. Indija yra antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių.
2. Per paskutinius dvidešimt metų stipriai padidėjo Indijos gyventojų skaičius, šalies strateginė svarba ir ji tapo svarbia karinė galybe, turinčia branduolinį ginklą.
3. Yra viena ilgiausių ir svarbiausių upių Pietryčių Azijoje – Indas.
4. Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių grupių katilas, todėl beveik neįmanoma kalbėti apie vieningą indišką kultūrą, nedarant didelių apibendrinimų
5. Indų filosofija vystėsi nepriklausomai nuo vakarietiškos filosofijos.
6. Indų literatūra yra labai sena ir įvairi, skirstoma į tris periodus.
7. Indijoje muzika yra labai svarbi, be jos būtų labai keista.
8. Indų architektūra savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą.
9. Indijos vestuvių papročiai yra labai saviti ir įdomūs.
10. Indų šokis kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo.
11. Indijoje vyrauja trys pagrindinės religijos: induizmas, budizmas ir džainizmas.
12. Seniausi žinomi žmonių gyvenimo Indijoje pėdsakai yra akmens amžiaus olų piešiniai Madhja Pradeše.Naudota literatūra
1. Pasaulio religijos.- Vilnius: Alma Littera, 1997.
2. Vaikų enciklopedija. – Vilnius: Trys Nykštukai, 2002.
3. Laikas 8. – Vilnius: Briedis, 2005.
4. Religinių istorijos antologija. II dalis. Islamas. Budizmas. Hinduizmas. – Vilnius: Vaga, 2002.
5. Religijos, bažnyčios, tikėjimai.- Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
6. Istorijos žodynas.- Vilnius: Vaga, 2003.

Leave a Comment