Indija

Ivadas

Tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos tyvuliuoja Indijos vandenynas. Jis nedaug mažesnis už Atlanto vandenyną. Visas Indijos vandenynas yra rytų pusrutulyje. Didžioji vandenyno dalis(išskyrus šiaurines jūras bei įlankas) yra pietų pusrutulyje. Pietryčiuose Indijos vandenynas jungiasi su Ramiuoju vandenynu, pietvakariuose su Atlantu.

Himalajai

Indijoje driekiasi aukščiausia žemėje kalnų grandinė-Himalajai. Himalajai susidarė, kai prieš milijonus metų Indija atsitrenkė į Eurazija. Susidūrus dviem sausumos masyvams, susiraukšlėjo žemės pluta ir susidarė raukšlinis kalnynas.

Himalajai driekiasi 2600 metrų. Jų plotis svyruoja nuo 160 iki 340km. Beveik iš visų pusių kaalnus juosia trys vienos didžiausių Azijos ir pasaulio upių: Bramaputra, Gangas ir Indas.
Himalajus sudaro trys grandinės. Pietiniai ir mažesnieji, neakšti Himalajai.Abiejose kalnų grandinėse yra gilių slėnių su derlingais dirvožemiais.Šiauriausia grandinė vadinama Didžiaisiais Himalajais.
Net 30 jų viršūnių iškyla daugiau kaip 7000 metrų.Tarp jų yra ir aukščiausia Žemės viršūnė-Džomolungma (8850 m.)

Aukščiausios pasaulio viršūnės Džomolungmos įveikimas

Himalajuose gyvena įvairių tautų žmonių.Tačiau nė viena kalniečių tauta nėra tokia žinoma kaip Nepale gyvenantys šerpai. Tai ištikimi, drąsūs ir ištvermingi alpinistų vedliai bei nešikai. Nors Edmundas Hilaris pagarsėjo kaip piirmasis žmogus, įkopęs į Džomolungmą, tačiau nereikia pamiršti, kad kelią į šio kalno viršūnę jam rodė ir lydėjo šerpas Tensingas Norkajus.

1953m. gegužės 29d. apie vidurdienį du alpinistai- naujazelandietis Edmundas Hilaris ir nepalietis Tensingas Norkajus-pirmieji užkopė į Džomolungmos viršūnę ir išbuvo ten 15 minučių.Visų viršūnių nu

ugalėtojų papročiu jie paspaudė vienas kitam rankas, nusifotografavo, pasigėrėjo iš viršaus atsiveriančia kalnų panorama, audringai reikšdami susižavėjimą, ir išsiruošė atgal. Šturmuoti Džomolungmos jie išėjo, būdami paprasti žmonės, o grįžo didvyriai. Tai ypač pasakytina apie Tensingą. Jis, paprastas liaudies sūnus, pirmasis Azijos istorijoje pasiekė pasaulinį garsą ir šlovę. Apie kopimą į aukščiausią pasaulio viršūnę-Džomolungmą, esančią Himalajuose, Tensingas Norkajus papasakojo visam pasauliui. Pats jis nemoka rašyti, nes šerpų gentis, kuriai jis priklauso, neturi rašto. Jam padėjo draugai alpinistai. Tensingo Norkajaus knygoje „Sniegynų tigras” rašoma, kad vaikystėje, jaunystėje ir suaugęs jis visada norėjo keliauti, ką nors atrasti, ir turbūt šis troškimas nulėmė visą jo tolesnį gyvenimą. Pirmosios ekspedicijos į Džomolungmą, tada ši viršūnė vadinosi Everestu, įvyko mūsų amžiaus 3-io dešimtmečio pradžioje. Šerpai iš Solo Kumbu, kuur gyveno Tensingas, daug kalbėdavo apie šiuos kopimus, nes kai kurie iš jų buvo dalyvavę ekspedicijose nešikais ir palydovais. 1922m. septyni šerpai kopdami žuvo, ir visą gentį labai sukrėtė ši nelaimė.Bet 1924m. į kalnus išėjo dar daugiau žmonių. Iš Tensingo šeimos niekas nedalyvavo ekspedicijose. Visi suaugusieji nuo aušros iki sutemų dirbdavo savo mažame lauke, augindami bulves, miežius bei ganydavo savo jakus,kurie teikdavo jiems pieną, sviestą, šiurkščią vilną drabužiams.
Vaikystėje Tensingas labiau už viską mėgo klaidžioti su jakais kalnų šlaitais. Su jais prieidavo ik
ki pačių ledynų, kur aukščiausių kalnų skardingų uolų papėdėje eina viršutinė riba, iki kurios auga jakų ėdamos žolės. Ir visada prieš save matydavo didingąją Džomolungmą, visada svajojo pakilti į ją. Pagaliau 1935m., turėdamas 20 metų, Tensingas pirmą kartą buvo paimtas Džomolungmos ekspedicijos nešiku. Ekspediciją užkopė į 6660m aukštį ir toliau nėjo. Tensingas buvo nusivylęs, norėjosi pakilti aukščiau. Sekančiais 1936m. Tensingas vėl išsiruošė į Džomolungmą. Ekspedicija buvo labai didelė ir gerai parengta. Anglai į ją dėjo dideles viltis. Bet ekspediciją persekiojo nelaimės. Nuo pat ekspedicijos pradžios visą laiką buvo bjaurus oras, snigo, dėl to ne tik buvo sunku kopti, bet ir nuolat grėsė pavojus nugarmėti į sniego dengiamus plyšius. Labiausiai baugino lavinos. Šiauriniame balne, kai nustojo snigti, papūtė toks vėjas, kad vos nenunešė visos ekspedicijos. Galų gale visi pasuko atgal ir laimingai grįžo į Kalimpongą. Po kelerių metų Tensigas vėl dalyvavo ekspedicijoje į Džomolungmą. Jis pasiekė 8290 m aukštį ir gavo „Sniegynų tigro” vardą. 1953 m. Tensingas septintąją kartą šturmavo Džomolungmą. Tai buvo anglų ekspedicija, pajėgiausia už visas buvusias ankščiau. Visame ekspedicijos maršrute ledkirčiuose buvo iškirstos pakopos, pastatytos kartelės su vėliavėlėmis, pritvirtintos virvės, per plyšius permestos kopėčios ir mediniai tilteliai. Buvo įrengtos devynios tarpinės stovyklos, į kurias nugabenta produktų, reikmenų, kuro. Viršūnei šturmuoti buvo parinktos dvi poros: du anglai ir naujazelandietis su še
erpu. Nesėkmės atveju buvo numatyta organizuoti trečią, bet šio nereikėjo. Naujazelandietis Hilaris šerpas Tensingas sudarė stiprų ir patikimą junginį. Žinoma, kopti į tokį kalną, kaip Džomolungma, labai sunku. Žmogui gresia išsekimas, nušalimai, jam trūksta oro, kamuoja baisūs galvos skausmai, dingsta apetitas, prasideda nemiga, gerklės uždegimas., bet Tensingas, gimęs ir visą gyvenimą praleidęs aukštikalnių šalyje, geriau už kitus visą tai pakėlė. Pagaliau atėjo metas pradėti viršūnės šturmą. Pirmieji turėjo bandyti anglai.Paskui juos ėjo Hilaris ir Tensingas. Anglai nusikamavo, jie negalėjo prisikasti iki pagrindinės viršūnės ir pasuko atgal. Dabar buvo antrojo dvejeto eilė mėginti įveikti paskutiniuosius 100 metrų stataus ir nepaprastai pavojingo pakilimo.Kiekvienas nešėsi daugiau kaip dvidešimt kilogramų krovinį ir deguonies balionus. 8500m aukštyje buvo įrengta paskutinė stovykla. Hilaris ir Tensingas pernakvojo palapinėje. Rytą puse ketvirtos Tensingas užkūrė primusą, išvirė kavos, ir jie papusryčiavo.Vėjo nebuvo.Giedras ir ramus dangus pranašavo sėkmę. Paskutinė kopimo atkarpos visa našta buvo 14 kilogramų deguonies balionas, ledkirčiai ir batų kobiniai. Kelias į viršūnę ėjo siaura vingiuota ketera tarp dviejų prarajų. Reikėjo tik šiek tiek pakrypti į kairę arba į dešinę-ir galas. Tai turėjo lemiamą reikšmę, įveikiant paskutinę atkarpą. Orai, kaip ir anksčiau, buvo gražūs, bet kvėpuoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Tekdavo sustoti ir valyti ledą nuo deguonies aparatų vamzdelių. Paskutinė rimta kliūtis buvo st
tati uola, išdygusi ant pačios keteros, ir trukdė mums toliau kopti. Su dideliu vargu pavyko įveikti ir šią kliūtį.Ir štai kopėjai pasiekė viršūnę. Hilaris įžengė į ją pirmas, paskui jį – Tensingas. Svajonė išsipildė. Jie paspaudė vienas kitam rankas, pasidžiaugė, paskui apsižvalgė. Buvo pusė dvylikos, spindėjo saulė,dangus atrodė nepaprastai žydras.Iš Tibeto pusės pūtė lengvutis vėjelis, ir amžinas sniego debesis aplink viršūnę buvo visiškai mažas.Iš visų pusių aplink mus stūksojo didingi Himalajai,tačiau visos didžiausios pasaulio viršūnės plytėjo žemiau kopėjų kojų.Netgi pati Kančendžanga atrodė kaip maža kalvelė.Tai buvo nuostabus reginys. Hilaris išsitraukė fotoaparatą, oTensingas iškėlė SNO ,Didžiosios Britanijos ,Nepalo ir Indijos vėliavas.Vėliavos plevėsavo vėjyje, ir Hilaris nufotografavo savo bendražygį su jomis Džomolungmos viršūnėje. Po15 minučių hilaris ir Tensingas pradėjo leistis.

Gangas

Gangas-didžiausia Indijos upė.Jo baseinas-viena tankiausiai gyvenamų vietų pasaulyje.Su Gango slėniu susijusi visa nuostabi Indijos istorija,kultūra ir gyvenimas. Ilgą laiką geografai nieko tikro nežinojo apie Gango ištakas.Vėliau dauguma jų svarbiausia ištaka pradėjo laikyti Bagiračio upę,prasidedančią aukštai Himalajuose. Bagiratis prasideda aukštikalnių ledyne ir išteka iš ledinės grotos.Daugybė nukarusių ledo varveklių suteikia jam fantastinę išvaizdą,primenančią įėjimą į pasakų rūmus. Ledyniniai Bagiračio vandenys, leisdamiesi nuo skardingų kalnų šlaitų,išgraužė gilią siaurymę. Jos dugnu veržliai teka vandens srautas.Pakeliui rinkdama tokių pat sraunių intakų vandenis,upė tolydžio platėja. Uolingos, vos ne statmenos siaurukalnių sienos šimtus metrų kyla į viršų, ir atrodo, jog ištrūksi iš čia neįmanoma. Ištisas dienas galima eiti tarpekliu, šniokščiant siautulingam srautui, ir nematyti nei gyvenvietės, nei keliautojo. Bagiratis susilieja su Alaknandos upe, sudarydami Gangą. Įveikęs Sivaliko kalnus, paskutinę kliūtį pakeliui į jūrą, Gangas išplaukia į plačią Gango lygumą. Čia upė visai pasikeičia. Nurimsta tėkmė, paplatėja slėnis. Plačią salpą išraižo atšakos, žemos salpos vietos supelkėja. Ramiai ir didingai upė plukdo vandenis erdvia 500-800m pločio vaga. Lygumoje Gango vandenis gyventojai naudojas drėkinimui.Ypač daug vandens nuteka Gango aukštupio kanalu,iškastu prie Hardvardo. Jis drėkina didžiulį tarpupį nuo Gango iki Džamnos. Nors ir daug vandens netekęs, Gangas nenusenka, o atvirkščiai, pasipildęs iš Himalajų tampa dar vandeningesnis. Prie didžiausio dešiniojo intako-Džamnos žiočių įsikūrusi Indijos sostinė – Delis. Žemiau Džamnos vienas po kito į Gangą įlieja savo vandenis kiti dideli intakai. Upė nuo vandens pertekliaus patvinsta, jos plotis siekia 2-3km.

Lėtai teka bekrašte lyguma drumzlinai geltoni Gango vandenys. Žemupyje Gangas kerta Bengalijos žemuma, ten jis išsišakoja ir kartu su Bramaputra sudaro milžinišką Bengalijos deltą. Bramaputra irgi neša daugybę vandens. Pagal vandeningumą ją galima lyginti su Sibiro upe Obe. Maždaug prieš 200metų Bramaputra įtekėdavo į Bengalijos įlanką, tačiau po smarkaus potvynio ji pakeitė vagą ir prasiveržė į Gangą. Vandens gausumu Gangas ir Bramaputra užima trečią vietą pasaulyje, po Amazonės ir Kongo. Gango delta be galo sudėtingas šakų, pratakų ir salų labirintas. Prie vienos šakos, vadinamos Hugliu, įsikūrusi Kalkuta – didžiausias, keletą milijonų gyventojų turintis Indijos miestas. Čionai laisvai atplaukia jūrų laivai. Kalkuta – didžiausias uostas, laivybinių linijų jungiamas su daugeliu pasaulio šalių. Mieste aplink jį pastatyta daugybė fabrikų, kuriuose apdorojamas džiutas ir iš jo gaminamas brezentas, lynai, kilimai ir kiti gaminiai, eksportuojami į užsienį. Bengalijos įlankoje Gangas dar apie 150km skinasi kelią gilia povandenine vaga. Vasarą Gango baseino upės vandeningos, o žiemą seklios. Birželio mėnesį prasideda lietingasis laikotarpis. Iki spalio mėnesio musonai išlieja į Gango lygumą gausybę vandens. Gango delta – vartai, svetingai atverti musonams, drėgniems šiltiems Indijos vandenyno vėjams, o Bengalijos žemuma- platus kelias, kurio šie vėjai nekliudomi gena iš vandenyno žemai pakibusius sunkius švininius debesis. Musonai, pučiantys iš pietų į šiaurę, susiduria su Himalajais- pernelyg aukšta, neįveikiama kliūtimi. Todėl Himalajų prieškalnėse iškrinta daugiausia kritulių Žemėje. Čia yra Čerapundžio gyvenvietė- drėgniausia pasaulio vieta. Ji įsikūrusi pietiniame Šilongo aukštumos šlaite. Pasitaiko, kad per parą čia iškrinta metro storumo vandens sluoksnis, o per lietingąjį laikotarpį vandens sluoksnis kartais pasiekia 5-6 aukštų namą.
Lietingieji laikotarpiai dažnai sukelia potvynius. Daug nuostolių gyventojams pridaro ne tik paties Gango, bet ir daugelio jo intakų potvyniai.

Seniai iki mūsų laikų Lankos sala buvo žinoma toli už jos ribų. “Lanka” išvertus iš senovės indų kalbos- sanskrito- reiškia “palaimintas, puikus”. Senieji Lankos gyventojai- vedai- atsikėlė į salą iš Pietų Indijos neatmenamais laikais. VI a. pr. m. e. iš Indijos pradėjo keltis sinhalai ir tamilai. Dabar jie sudaro Šri Lankos valstybės gyventojų daugumą. Miškuose gyvena ir vedų. Šri Lanka viena didžiausių salų pasaulyje (66 tūst. km2 ). Ryški spalvų gama saloje neblėsta ištisus metus. Po žydro dangaus skliautu, aprėminti geltoną pakrantės smėlį skalaujančių baltų putotų vandenyno bangų, didingai siūruoja vėjyje atogrąžų medžiai su tamsiai žalia sultinga lapija, kurioje tai kaitriai liepsnoja, tai švelniai rausta nuostabios gėlės, slėniuose plyti šviesiai žali aksominiai ryžių laukai. Salos pietuose pro miglas prasimuša kampuoti tamsių uolotų kalnų masyvo viršūnių kontūrai. Kalnus kerta veržlūs sidabriniai kriokliai, kurie iš tolo atrodo lyg sustingę. Pilkai melsvi trumpų, bet plačių ir vandeningų upių srautai veržiasi pro tankius medžių sąžalynus. Vietomis ryškiomis dėmėmis marguoja plikas raudonžemis. Nedidelių salelių, rifų ir seklumų virtinė, nusidriekusi 35 km.tarp šiaurės vakarinio salos iškyšulio ir pietryčių Indostano sudaro Adomo tiltą. Šri Lankoje ir Indostane augalija ir gyvūnija tokia pat, nes šios teritorijos yra senovinio Gondvanos žemyno liekanos.

Beveik 80% salos teritorijos užima lyguma, ir tik retkarčiais pasitaiko neaukštų, iki 700 m, keisčiausių kontūrų uolų, primenančių milžiniškus gyvūnus. Šios uolos- salos pamato kristalinės uolienos, atsilaikusios prieš vėją ir lietų, tuo tarpu minkštos, purios uolienos suiro ir buvo išplautos. Tik pietuose driekėsi kalnų masyvas, kurio viršūnės siekia 2.5tūkst. m aukščio. Saloje gausybė įvairių naudingųjų iškasenų, bet ypač daug grafito ir brangakmenių. Mėlyni safyrai, ryškiai raudoni rubinai, violetiniai ametistai, mįslingi aleksandritai, žalsvi dieną ir alyviniai degant šviesai kasami čia nuo seno. Apskritai Šri Lankos klimatas pusiaujinis musoninis: lygumoje ištisus metus temperatūra laikosi apie +270C, o kalnuose- +20 – 250C, tačiau šiaurės rytų dalis sausesnė, o pietvakarių- drėgnesnė. Klimatas turi įtakos gyventojų ūkinei veiklai bei gyvensenai, o ypač svarbių maistinių augalų auginimui. Salos pietuose – amžinai žaliuojanti augalija: palmės(kokoso, talipoto, kopūstinės), daug vertingų rūšių medžių(juodmedžių, rausvų kukmedžių, tikmedžių, atlasmedžių, duonmedžių, papajų). Labai paplitęs Indijos fikusas- banjanas. Miškuose medžiai, apaugę žaliomis samanomis, praranda savo kontūrus, o šakos lūžta nuo parazitinių augalų. Pakraščiais auga daug orchidėjų, vandenys pilni lotosų. Miškuose gyvena leopardai, panteros, ilgalūpiai lokiai, buivolai, elniai, šernai ir drambliai. Iš daugybės paukščių yra patrauklios margosios papūgos, povai. Salą supančiame vandenyne gausu žuvų, krabų, omarų. Šri Lankos žemė dosni. A. Čecholas, aplankęs šią salą, pavadino ją “rojaus kampeliu”.

Nepriklausomos Šri Lankos Respublikos sostinė Kolombas- jūrų uostas, respublikos vartai į pasaulį. Kolombo uoste toli į vandenyną išsikiša trys ilgi molai, ribojantys uosto teritoriją, apsuptą naftos saugyklų, dokų, sandėlių, prieplaukų, geležinkelių linijų. Be pertraukos čia dirba kranai, zuja krovėjai ir automobiliai, laivuojantys tarp rikšų, vežimų, buivolų, dramblių ir praeivių. Šri Lanka kuria naują gyvenimą. Jei padeda socialistinės šalys, su kuriomis ji palaiko draugiškus santykius.

Vedai-senųjų vietinių Šri Lankos salos gyventojų palikuonys. Vedų gentys, gyvenusios arčiau pajūrio, seniai perėjo prie žemdirbystės, ėmė verstis amatais, daugelis jų apleido gimtąsias vietas, ir tik miškų vedų gentys, kuriose dabar tėra keli tūkstančiai žmonių, kaip ir anksčiau, daugiausia verčiasi medžiokle ir medaus kopinėjimu. Laukinių bičių medus- pagrindinis vedų maisto produktas. Niekas geriau už juos geriau nežino visų laukinių bičių įpročių. Medus kopinėjamas paprastai vakare. Į iš anksto nužiūrėtą vietą leidžiasi ištisa vedų procesija. Priekyje eina tamsiaveidis jaunuolis- medaus kopinėtojas. Jo juodi, šiek tiek banguoti plaukai krinta ant pečių.Prie jo dešiniosios rankos pririšta dviejų metrų medinė kartis, užsibaigianti keturiais dantimis. Prie kairiojo šono kabo indas iš elnio odos. Kairėje rankoje jis laiko rūkstantį žalių šakų ryšulį. Iš nendrių nupintomis kopėčiomis medaus kopinėtojas užlipa prie avilio.Leisdamas į jį dūmus, jis išrūko bites, greitais, tiksliais judesiais kartimi laužo korius ir meta juos į odinį indą.Reikia akrobatiško vikrumo, kad galėtum imti medų, baidyti įniršusias bites, išsilaikyti ant siūbuojančių kopėčių. Medaus kopinėjimo menas vedų labai gerbiamas.Jo mokomi vaikai.Jau 10-11metų berniukai kartu su suaugusiais eina kopinėti medaus. Kadangi medaus “derliu” nesti kiekvieną mėnesį vienodas, tai vedai po itin sėkmingi kopinėjimo daro atsargas, kurias laiko savo būstuose. Vedų būstai labai paprasti. Jie gyvena po uolų atbrailomis arba negiliuose urvuose. Beje, savo būstuose vedai slepiasi tik nuo blogo oro, o šiaip labiau mėgsta būti lauke. Medus ir gyvulių oda yra pagrindiniai vedų mainai su kaimynais sinhalais. Kirvis, lankas ir strėlės- visa vedų ginkluotė.Kartkartėmis didelė vedų vyrų grupė išeina į kalnus medžioti. Kiekvienas prie klubus juosiančio raiščio turi prisirišęs nedidelį odinį maišelį su sauja ryžių, išmainytų pas sinhalus, ir medumi. Pasislėpę krūmu sąžalynuose, jie kartais po kelias dienas stebi pasirinktos laukymės gyvenimą. Nei bitės, nei paukščiai dabar jų nebedomina. Jie laukia didelio grobio. Ir pagaliau sėkmė! Į laukymę išeina elnias. Jau po kelių minučių vienas iš medžiotojų geležiniu strėlės antgaliu, kurį laiko taip, kaip mes pieštuką, greitai apdorojo užmuštą elnią. Sėkminga medžioklė baigiama bendromis iškilmėmis. Skambant gūdžiai, monotoniškai dainai, vedai, sustoja ratu, trypsi vienoje vietoje. Jų vedai rūstūs ir sustingę. Dainos tempas pamažu greitėja, vedai linksi į taktą galvomis ir sukdamiesi aukštai kilnoja tai į dešinę, tai kairę koją. Iškilmės baigiasi šaudymu iš lanko.

Triukšmingos ir judrios Delio gatvės. Visų pasaulio šalių automobiliai, rikšos su motociklais ir dviračiais, Tongos (dviratis vežimas su lenktu stogu ir dviem sėdynėmis keturiems), pakinkytos žemaūgiais arkliukais, kuprojaučių traukiami kroviniai vežimai labai dažnai užkemša miesto gatves ir plačius prospektus. Delio kelių stichinė nelaimė- dviratininkai. Spūsties valandomis jie plačia lavina užgriūna kelius. Važiuoja po du, tris, o kartais ir po šešis greta. Gyvai kalbėdamiesi ir energingai gestikuliuodami, jie, matyt, pamiršta viską pasaulyje. Netikėčiausiu momentu dviratininkas gali staigiai mostelėti ranka, rodydamas posūkį, ir, neatkreipdamas dėmesio į mašinų srautą, perkirsti gatvę prieš pat apstulbusių vairuotojų akis. Indijos sostinė – savita. Oficialiuose žinynuose nurodomi du atskiri miestai: senasis Delis ir naujasis Delis. Ir Senamiestyje, ir Naujajame Delyje daug kontrastų: greta senovės tvirtovių sienų, apgriuvusių mauzoliejų, prašmatnių namų riogso vargšų lūšnos. Sena ir nauja glaudžiai susipynė, ir tai teikia sostinei nepakartojamų bruožų. Naujasis Delis pradėjo plėstis 1911m., kai iš Kalkutos čia buvo perkelta Indijos sostinė. Tai ramus žalias miestas. Plačios gatvės iš abiejų pusių skendi medžiuose, kurių šakos jungiasi ties gatvės viduriu. Ūksminguose parkuose, gazonuose ir aikštėse ištisus metus žydi rožės, kanos, šafranai, kardeliai. Naujame Delyje dauguma namų patogūs, moderniški, su sodeliais pirmojo aukšto gyventojams ir ant plokščio stogo augančiu sodeliu antrojo aukšto gyventojams. Daugiaaukščiu namų mažai. Tik pastaraisiais metais centre išaugo 6-8 aukštų pastatai. Tai ne gyvenamieji namai. Juose įsikūrę bankai, valstybinės įstaigos, privačios bendrovės. Čia pastatyti puikūs šiuolaikiniai respublikos parlamento ir prezidento rūmai. Bet dauguma pastatų dviaukščiai. Senasis Delis išraizgytas siaurų skersgatvių. Vienos gatvės pusės namų balkonai beveik liečia kitos pusės balkonus.Pagrindinė Delio gatvė – Čandni Čaukas, arba Mėnesienos alėja. Ji atsirado XVIIa. ir vėliau buvo paversta puikia ūksminga apie 2km. ilgio alėja, nusitęsiančia nuo Raudonojo Forto tvirtovės iki Fatehpur Masdžido mečetės.
Visas Čandi Čaukas užgriozdintas nedidelėmis krautuvėlėmis. Nepaliekami be naudos ir šaligatviai. Štai gatvės kirpėjas skuta grindinio pakraštyje nejauną klientą. Abu sėdi tiesiog ant asfalto, o klientas stropiai laiko veidrodį. Nuo balandžio vidurio virš Delio ima siausti karštas lu vėjas. “Prasideda dulkių audros!- nuogąstauja indai.- Dabar niekur nepasislėpsi nuo smėlio!” Žmonės, nors ir karšta, aklinai uždaro langus ir duris, tačiau dulkės per nematomus plyšius prasiskverbia į patalpas. Danguje nė debesėlio, o už langų tamsu kaip apsiniaukusią dieną.Didelė šalies dalis apgobta tankios geltonų dulkių skraistės. Saulės spinduliai pro ją vos prasiskverbia, o tvanku tarsi saulėtą dieną. Oro tvyrančios karštos dulkės apsunkina kvėpavimą, degina veidą. Tomis dienomis termometro stulpelis pakyla nuo +400C iki +480C pavėsyje! Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas visai nedidelis. Mūriniai namai įkaista taip, kad pasidaro šiltos vidinės namų sienos. Karštis paraližuoja viską, sukausto žmonių judesius.Mums, šiauriečiams,daug lengviau pakelti smarkiausią šaltį negu didesnį kaip +430C karštį. Jį sunkiai ištveria ir vietiniai gyventojai. Dėl sausros džiūva augalai,kenčia gyvūnai.Gaila žiūrėti į paukščius:plačiai pražioję snapus ir iškišę liežuvius,jie vos gaudo kvapą. Visa, kas gyva, trokšta vandens, o jo neužtenka nei žmonėms.Kartais visam miestui nutraukiamas vandens tiekimas.Lietaus šiuo laikotarpiu nebūna.

Moteris Indijoje visada dėvi nacionalinį drabužį – sari. Pagal sario kokybę(kaina gali būti nuo 10tūkstančių dolerių) galima spręsti kokiai kastai moteris priklauso. Moterį Indijoje turi globoti vyras. Jaunystėje- tėvas, ištekėjus- vyras, našlaujant- brolis, sūnus, jei tokių nėra, ji turi gyventi atsižadėjusi senojo gyvenimo ir būti globojama bendruomenės. Sakoma “moteriai negalima suduoti netgi gėle”. Indų jaunoji ir jaunikis. Maži vaikai jau žino, kas laikui atėjus, bus jų sutuoktinis. Tėvai jį pirmą renka pagal kastą, labai svarbi astrologų nuomonė. Jei būsimos poros žvaigždžių keliai sutampa, numatoma palankiausia vestuvių diena. Pagal taisykles, jaunieji iki tol neturi būti vienas kito matę.

Indija yra budizmo tėvynė, nes būtent čia VIa. pr. Kr. Buda pradeda skleisti savo mokymą. Jo populiarumą be kitų priežasčių lemia ir tais laikais pasireiškusi tradicinių, moralinių ir religinių vertybių krizė. Galiausiai budizmas asimiliavo dvasines ir kultūrines senovės Indijos tradicijas. Dar Budai gyvam esant naujojo mokymo pasiekėjais tapo Magadha valstybės valdovai. Vėlesnių 300 metų budizmo pasiekėjai jau sudarė rimtą socialinį gyventojų sluoksnį Magadhos valstybėje. Chandragupta Maurya, Maurijos dinastijos įkūrėjas, užima Magadhos sostą 321m. pr. Kr. Jo anūkas Ashoha (232m. pr. Kr.), vienas garsiausių senojo budizmo skleidėjų, paskelbęs budizmą valstybine religija, jis buvo trečiasis Maurijų imperijos vadovas. Būtent jo valdymo metais Pataliputroje apie 250m. pr. Kr. Įvyksta trečiasis budistinės Sanghos susirinkimas, kuriame jis paskelbė edihtus, nukreiptus prieš mokymo pasekėjų bendruomenės sukilimo kurstytojus. Ir būtent Ashoka nusprendžia skleisti budizmą už savo valstybės ribų, visame Indijos pusiasalyje. Tarp naujų teritorijų taip pat buvo Tailandas, himalajų kalnų papėdės valstybės. Valdovo sūnus, budistų vienuolis Machinda, skleidė budos mokymą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąja tėvyne. Po Ashokos valdymo suskyla į 18 skirtingų judėjimų. Kitas Budos mokymo populiarumo kilimas Indijoje susijęs su Kushanas imperijos (kurios dalimi buvo ir centrinė Indija) valdovo Kanishka (apie 80m. pr. Kr.) bei pradžioje nedidelės valstybės valdovo Harsha (606-647m. po Kr.) vardais. Abu jie buvo Mahayana budizmo pasekėjai. 712m. į Indiją įsiveržus musulmonams, budizmas neteko savo reikšmės iki Xa. Jis dar gyvavo Kašmyre ir Bengalijoje, bet jau nuo XIIIa. Budos mokymas Indijoje neplatinamas.

literarura
www. meniu.lt
www.delfi.t

Leave a Comment