Portugalijos valstybes istorija

4304 0

Valstybės istorija

Portugalija artimai susijusi su visa Pirėnų pusiasalio praeitimi, ypač su Ispanija. Su ja Portugalija turėjo bendrą pradžią ir tik vėliau atsiskyrė nuo jos, tapo atskira tauta su savita kalba, kultūra, gyvensena bei papročiais.

Portugalija nuo XV a. tapusi pirmąja Europos kolonine galybe, paskleidė savo kalbą ir kultūrą bent trijuose pasaulio žemynuose ir daugelyje Atlanto salų. Portugalijos praeitis artimai susijusi su Viduržemio pasauliu. Pirmieji jos gyventojai iberai. Vėliau į juos įsimaišė keltai turėjo priimti kolonistus finikiečius ir graikus, tačiau jie nepadarė įtakos viietos žmonių gyvenimui. III a. pr. Kr. pietinėje būsimos Portugalijos dalyje buvo besikurią kartaginiečiai, tačiau antrajame punų kare juos sumušė romėnai ir paėmė kraštą į savo valdžią.

Kraštas pavadintas Luzitanijos (Lusitania) vardu. Po kurį laiką trukusio luzitanų pasipriešinimo, vadovaujamo Viriato, romėnai įkūrė Luzitanijos provinciją ir pradėjo kraštą kolonizuoti. Jie davė pradžią daugeliui žymesnių miestų, statydinosi šventyklas, amfiteatrus, termas ir kt. Portugalija, išbuvusi apie 500m. romėnų valdžioje, tapo romėnišku kraštu su išplitusia lotynų kalba, iš kurios ilgainiui susidarė sava šnekamoji kalba.

Tautų kraustymosi metu (VV a.) pakrikus romėnų administracijai, visą Pirėnų pusiasalį užplūdo germanai: alanai, svebai, vandalai, vestgotai. Pastarieji užėmė ir Luzitanijos provinciją. Vestgotai valdė pusiasalį apie 250m. , nepakeisdami jo romėniško pobūdžio. Jie ir patys romėjo, net atsisakė savo arijoniškos schizmos ir tapo katalikais. Ve

estgotiškajai Portugalijai galą padarė arabai, kurie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Jie sumušė vestgotus, nusiaubė rytinį pusiasalį iki Pirenėjų kalnų ir vakarinį iki Doro upės. Arabai sukūrė savotišką valstybę su savu kalifatu Kordoboje. Arabai įžengė su aukšta rytietiška kultūra, ir jų apie 500m trukęs viešpatavimas paliko neišdildomų žymių įvairiose srityse, žymia dalimi jie nulėmė ir pačios Portugalijos valstybės susidarymą.

Geopolitinė situacija

Išsidėsčiusi vakarinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, Portugalija turi tik du kaimynus Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Nuo XIV a pb. Portugalų jūrininkai leidosi į jūros platybes. Henrikas Jūrininkas, Bartolomėjus Diasas, Vaskas da Gama ir Fernandas Magelanas prrisidėjo prie sukūrimo didelės Portugalijos kolonijinės imperijos, kurios valdų buvo Pietų Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ir Indonezijoje. Portugalijos karaliai, pasinaudoję palankia geografine padėtimi, XVa. viduryje įkūrė observatoriją ir jūreivystės mokyklą, kurioje mokėsi daugelis vėliau žinomų keliautojų, naujų žemių atradėjų. Didelės valstybės statuso Portugalija neteko jau XVI a, bet ilgiausiai už visas Europos valstybes išlaikė kolonijines valdas: tik XX a aštuntojo dešimtmečio viduryje sutiko, kad gautų nepriklausomybę Angola ir Mozambikas. Tuo pačiu metu sukilusi kariuomenė, kuriai vadovavo karininkai, nuvertė autoritarinę diktatūrą, įv

vestą 1932m., ir sudarė galimybę demokratizuoti šalį (vadinamoji gvazdikų revoliucija).

Šalį beveik 40 metų valdė Antonijas Salazaras, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išlaikė Portugalijos neutralitetą ir netgi šiek tiek liberalizavo režimą, tačiau parlamento rinkimų rezultatai būdavo klastojami ir jį užimdavo diktatoriaus rėmėjai. Tiktai dėl itin svarbios strateginės padėties Portugalija 1949m. buvo pakviesta stoti į NATO, tačiau dėl diktatūros ji negalėjo aktyviau dalyvauti Europos vienijimosi procese, prasidėjusiuose po Antrojo pasaulinio karo. Pagaliau 1974m., kai buvo nuversta diktatūra ir atkurta demokratija, Portugalijai atsivėrė naujos galimybės. 1977m. jos vyriausybė pateikė paraišką stoti į ES. Derybos vyko labai lėtai, nors problemų, išskyrus menką ekonominio išsivystymo lygį, nebuvo. Procesas vyko lėtai iš dalies dėl to, kad lygiagrečiai vyko sudėtingos ES ir Ispanijos derybos. Galiausiai tiek Ispanijos, tiek Portugalijos derybos 1985m. baigėsi ir 1986m. sausio 1 dieną, Portugalija galėjo būti priimta į Europos Sąjungą.

Nors ji vis dar yra viena neturtingiausių Vakarų Europos šalių, struktūrinių fondų dėka, jos piliečių gyvenimo lygis gerokai pakilo. Respublika bei naujoji valstybė skirtina į du laiko tarpus. Pirmasis maždaug 16 metų tarpas — blaškymosi ir neramumų laikas. Naujasis režimas pasuko griežta antiklerikaline kryptimi ir teisingumo ministras Alfonsas Costa 1910m. išleido aštrius priešbažnytinius įstatymus, kuriais bažnyčia atskiriama nuo valstybės. 1911m. buvo paskelbta nauja demokratinio pobūdžio konstitucija, nustačiusi partinę parlamentarinę santvarką. Ta
ačiau konstitucija nestabilizavo valdžios, kuri nuolat kito dėl nesibaigiančių partinių kovų. Iš partinių kovų kilo ir perversmai, kai politiniai vadai ar generolai jėga bandė gauti valdžią. Dėl valdžios nepastovumo pakriko krašto finansai ir piniginio vieneto vertė ėmė kristi. Tuo tarpu prasidėjo I Pasaulinis karas (1914m.). Pradžioje Portugalija laikėsi neutralumo, tačiau 1916m. paskelbė karą vokiečiams ir pasiuntė dalinius į Prancūzijos frontą. Gyvenimui dėl karo pasunkėjus, prasidėjo streikai bei suirutės 1917m. pažadinusios majoro Sidonio Pais perversmą. Jis įvedė diktatorišką režimą ir buvo beprikeliąs Portugaliją iš chaoso, tačiau netikėtai buvo nužudytas (1918m.). Respublika toliau tarpo politinių kivirčų chaose, o tai rodo fenomenalus vyriausybių keitimasis.

Valstybės ūkinę gerovę pakėlė karalius Dinizas, valdęs Portugaliją 1279-1325m. Jis didžiai rūpinosi žemės ūkio reikalais, dėl to gavo karaliaus ūkininko (Lavrador) vardą. Jis buvo vienas iš retų viduramžių valdovų, supratusių pirmaeilę ūkininkų luomo reikšmę valstybei. Jis kolonizavo ūkininkus tuščiuose plotuose. Tiesiog naujoviška buvo jo politika žemės ūkyje, kai jis dalijo žemes neturtingiems miestiečiams. Smulkieji ūkininkai jam buvo tvirčiausi valstybės ramsčiai. Jis net linko skaldyti stambias bažnyčių ir feodalų žemes ir dalyti ūkininkams. Dinizas kėlė krašto pramonę, ypač manufaktūros, ir jo dirbiniai ėjo į kitus kraštus. Portugalija šiuo metu jau turėjo savo prekybos laivyną, ir Dinizas gyvai rūpinosi jo plėtimu. Kurdamas laivyną, ji
is tiesė pirmuosius pagrindus Portugalijos viešpatavimui jūrose. Dinizas rūpinosi ir kultūros kėlimu. 1290m. įsteigė universitetą Lisabonoje, vėliau perkeltą į Koimbrą. Ryšium su dar neišnykusia maurų grėsme, Dinizas stiprino miestus tvirtovėmis ir pilimis. Jis statė vienuolynus, bažnyčias ir palaikė kariškus ordinus. Dinizas pats įamžino save portugalų literatūroj. Jo palikti lyriški eilėraščiai trykšta religiniais jausmais.

Ekonominės situacijos apžvalga

Portugalai išlaikė tradicinę hierarchinę socialinę visuomenės struktūrą iki šių laikų. XX a. Portugalijos visuomenėje dominavo turtingasis aukštuomenės sluoksnis. Turtų ir galios pagrindu buvo paveldimos žemės nuosavybė, socialinių sluoksnių asimiliacija buvo ribota. Didžiulę žemesniąją klasę sudarė valstiečiai ir darbininkai. Šio sluoksnio žmonės dirbti pradeda būdami dar labai jauni ir laiko mokslams skiria mažai. Portugalijos vidurinįjį sluoksnį sudarantys prekiautojai, valdytojai ir amatininkai liko politiškai silpna ir maža grupė. Romanų katalikų bažnyčia išlaikė vyraujančią padėtį šalyje, ypač kaimo vietovėse, kur dvasininkija turi didelę įtaką švietimui, vietinei valdžiai ir visuomenės gyvenimui.

Per 1974m. Portugalijos revoliuciją senoji visuomeninė santvarka buvo nuversta ir dauguma elito paliko šalį. Žadėdamos reformas iškilo politinės partijos ir po 1970m. buvo įvykdyta daugybė pakitimų. Daugelis darbininkų jungėsi į profsąjungas, žemės reformos padalijo didelius kaimų žemės sklypus, įvairios pramonės šakos buvo nacionalizuotos. Portugalijos visuomenės struktūros pokyčiai 1980m. nulėmė šalies ekonomikos augimą, jos įstojimą į Europos bendriją (EC), kuri buvo Europos Sąjungos pirmtake.

Ši viena iš seniausių Europos karalysčių, įsikūrusi po rekonkistos XII a, yra daug prisidėjusi prie didžiųjų geografinių atradimų ir Europos įsigalėjimo visame pasaulyje. Portugalija buvo sukūrusi ir savo kolonijinę imperiją, kurią išlaikė net iki XX a aštuntojo dešimtmečio. 1910m ji atsisakė monarchijos ir tapo respublika, tačiau demokratija nebuvo stabili, ir nuo 1926m joje įsigalėjo diktatūra bei autoritarinis režimas.

Portugalijos imperijos kūrimo Afrikoje pradžia susieta su Jono I sūnumi Henriku Jūrininku, Kristaus ordino magistru ir karštu kryžininku. Jis pasiryžo ištirti Afrikos žemyną. Tam reikalui parsikvietė kartografų, kosmografų, geografų ir kitų talkininkų. Iš artimo Lagos uosto siuntinėjo laivus į užjūrius ir sutikdavo juos praplaukiančius su informacijomis apie svetimus kraštus bei su egzotinėmis prekėmis. Jo siunčiamos ekspedicijos vis stūmėsi vakarų Afrikos pakraščiu, atrado daug iškyšulių ir salų nuo Maroko iki Gvinėjos. Tuo būdu ekspedicijos perėjo negyvenamą Sacharos dykumą ir pasiekė juodaodžių kraštus. Su šių kraštų aptikimu prasidėjo ir vergų prekyba: negrai buvo gabenami į Portugaliją ir čia parduodami turtingų šeimų namų ruošos tarnybai.

Po Henriko Jūrininko mirties jūrinės kelionės tęsėsi. Atradus tolimus Afrikos pakraščius, išaugo pelninga prekyba egzotinėmis prekėmis, kurių brangiausia buvo 1486m. Gvinėjoj atrasti pipirai, labiausiai pageidaujamas prieskonis viduramžiais. Be to, vergai, dramblio iltys ir auksas, semiamas iš Gvinėjos smilčių, keliavo į Europos rinkas.

Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu jos gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iš iškasamų rūdų perdirbimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setupalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln. t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių. Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reikšmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvys ir žuvų konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą šalis yra ketvirta Europoje.

Lietuvos ir Portugalijos prekyba (statistika 2003)

Lietuvos ir Portugalijos prekybos apyvarta 2002 m. buvo 88,8 mln. lt (25,7 mln. EUR), prekybos balansas 2002 m. buvo neigiamas – 10,6 mln. lt (3,1 mln. EUR).

Lietuvos eksportas į Portugaliją 2002 m. buvo 39,1 mln. lt (11,3 mln. EUR) arba 0,19 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Pagal eksporto apimtis Portugalija užėmė 34-tą vietą. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Portugalijos 2002 m. sudarė 49,7 mln. lt (14,4 mln. EUR) arba 0,18 proc. Bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2001m., jis sumažėjo 14,3 proc. Pagal importo apimtis Portugalija užėmė 44-tą vietą.

Portugalijos investicijos Lietuvoje. LR Statistikos departamento 2002 spalio 1d. duomenimis Portugalijos nebuvo tarp didžiausių 34 šalių investuotojų.

LR Įmonių rejestro 2003 kovo 1 d. duomenimis buvo įregistruotos 6 įmonės, kuriose buvo investuotas Portugalijos kapitalas. Portugalijos dalis įregistruota įstatiniame kapitale sudarė 0,12 mln. lt. (0,03 mln. JAV dolerių) arba 7,3 proc. viso įmonių įstatinio kapitalo

Kultūriniai aspektai

KALBA

Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje (Angola, Mozambikas, Gvinėja ir kitos salos), kai kuriose Indijos ir Indonezijos vietose (Goa, Damiao, Diu, Timoras) ir Kinijoje (Macao). Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos, kuri davė pradžią ir visoms kitoms romanų kalboms. Romanizavimosi procesas vyko labai lėtai, nes ir pats to krašto nukariavimas tęsėsi beveik du šimtmečius. Žlugus Romos imperijai, į Pirėnų pusiasalį įsiveržė germanų tautos ir ten susikūrė Vestgotų monarchija. Vestgotų viešpatavimas baigėsi su arabų invazija 711. Portugalų kalba tiek panaši į ispaniškosios Galicijos kalbą, kad formavimosi laikotarpyje (XII-XIV a.) jos buvo beveik vienodos. Portugalų ir Galicijos poetai naudojosi abiem kalbom. Galicinės tarmės atsiskyrimas nuo kitų pusiasalio tarmių įvyko X a. pb., kai pasireiškė dviejų balsių susiliejimas visiškai svetimas ispaniškosioms tarmėms. Taip tarp balsių išnyko sonariniai l ir n . Portugalų atsiskyrimas nuo galiciečių tarmės, manoma, bus įvykęs XV a. Portugalų kalbą labai praturtino jų klasikinė literatūra, – ko neturėjo Galicija. Nors portugalų kalba patyrė nemažą arabų kabos įtaką, tačiau ji turi originalų charakterį. Taip pat joje žymu ir ispanų kalbos įtaka. Tačiau abi šios kalbos skiriasi savo žodynu ir gramatika. Viena būdingų portugalų kalbos ypatybių yra asmeninės bendraties. Kalba yra skambi ir balsinga. Portugalų kalbos paplitimas Brazilijoje turėjo didelės reikšmės ir jos raidai. Iš indėnų tupi kalbos įsiskverbė daugybė žodžių ir vietovardžių, įskaitant ir nemaža veiksmažodžių, asmenuojamų portugališku būdu, tačiau gramatikai įtakos nepadaryta. Palyginus su Europos portugalų kalba, Brazilijoje vartojamoji turi archaizmų ir naujovių. Svarbesni archaizmai: pilnas nekirčiuotų balsių tarimas, senesnis kai kurių dvibalsių skambėjimas ir paprastesnis s (ss, c, z)tarimas. Portugalų kalba turi daugybę tarmių ir potarmių. Pagrindinės tarmės: žemyno, salynų, užjūrio ir žydų; potarmės: galiciečių, riodonoriečių, guadramiliečių ir mirandiečių.

RELIGIJA

Portugalija istoriškai ir tradiciškai yra Romos katalikų šalis. Šiandien apie 91%šalies gyventojų yra katalikai. Konstitucija garantuoja religijos laisvę, dėl to Katalikų bažnyčia finansiškai nepriklauso nuo valstybės dotavimo. Pastarąjį dešimtmetį bažnyčių lankomumas smarkiai sumažėjo, ypatingai miestuose bei šalies pietinėje dalyje. Tačiau Katalikybė išlieka svarbi.

Beveik 1% portugalų yra protestantai. Šalyje yra ir nedidelis skaičius žydų ir musulmonų, kurių populiacija nustojo plisti nuo XVa , kai Inkvizicija vertė juos pakeisti tikėjimą arba išvykti iš šalies.

SEPTYNI REGIONAI IR ŽMONĖS

Portugalija išsiskiria ne tik kraštovaizdžio įvairove, bet ir savita gyvensena, papročiais ir tradicijomis. Didžiausi skirtumai pastebimi tarp šiaurės ir pietų. Būtent šiaurėje galima sutikti iberų genties palikuonių – palikuonių luzitanų, pietuose labiau juntamas aktyvesnis, veržlesnis gyvenimo būdas. Tenka pastebėti, kad portugalų elgseną ir kultūrą pakeitė kelionės ir migracijos. Portugalai išplaukiojo visas pasaulio jūras ir vandenynus. Daugelis liko gyventi užkariautose šalyse, o vėliau sugrįžę į gimtą kraštą nebenori laikytis čia priimtų papročių, o diegia jau kitonišką gyvenimo būdą. Tad nesistebėkite šalies folklore atpažinę afrikietiškų ar amerikietiškų motyvų.

Krašto skirtingumus galima pajusti paklajojus po šalį. Pavyzdžiui, šiaurė išsiskiria savo žaliu ir drėgnu kaimiškuoju kraštovaizdžiu, mėgautis jūros peizažais galima Kosta Verdėje. Joje galima pasigrožėti ir auksakalių darbais, pamatyti klumpių ir paskanauti kukurūzų duonos, grilyje keptų sardinių ir patiekalų iš aštuonkojų. Montanhe būtinai siūloma susipažinti su stiklo indų apipynimo technologija, paragauti valgių iš kurapkos mėsos, ypatingai paruošto upėtakio, avies pieno, sūrio, ožkos sūrio paskanauti galima nuvykus į Costa de Lisboa regioną.

Portugalija dalinama į septynis regionus. Kiekvienas jų išsiskiria savo papročiais, tradicijomis, šventėmis. Kiekvienas jų turi savo folklorą, tradicinę virtuvę. Skiriasi ir šių regionų kraštovaizdis.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠALĮ

Indiją pavyko pasiekti Vasco da Gamai. 1497 VII 8 išvykęs iš Portugalijos, 1498 V 20 pasiekė vakarinį Indijos krante esantį Kalkutą. Tai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę šiame didžiuliame prekybos centre. Užmezgęs gana draugiškus ryšius su vietos gyventojais ir prisikrovęs visokių prekių, grįžo namo. Ta pirma kelionė į Indiją vandenynais ir laimingas grįžimas sujaudino Portugalijos visuomenę, ir daugelis veržėsi ten keliauti. Karalius iš daugelio kandidatų pasirinko A. P. Cabralį ir 1500m. išsiuntė su 13 laivų į Indiją. Audros nublokštas netikėtai atrado Braziliją, svarbią būsimą Portugalijos koloniją, ir po sunkios kelionės vėl pasiekė Kalkutą. 1502-03m. Vasco da Gama, plaukdamas Indijon, pakeliui Sofaloje ir Mozambike įkūrė prekybines kontoras. Nuo 1507m. karalius ėmė skirti Indijai savo vietininkus arba generalinius gubernatorius. Gubernatorius Alfonsas Albukerka buvo tikrasis Portugalijos viešpatijos kūrėjas Indijoje.

SOSTINĖ

Gaidžiai – originalus portugalų žadintuvas. Gaidžių pažadintos Lisabonos gatvės geriausiai supažindina su Portugalijos sostine. Lisabona visada buvo susijusi su vandenynu, vandenynas jai padėjo tapti garsia, išdabinta. Lisaboną, kaip manoma, įkūrė finikiečiai. Težo pakrantėse prie estuarijos dar prieš keltus buvo apsistoję finikiečiai., įkūrę uostą ir pavadinę jį Alis Ubo. Tai yra ramiu, mažu uostu. Legendose pasakojama, kad Lisaboną įkūręs Odisėjas. 205m. pr. Kr romėnai čia įkūrė savo antrąją sostinę ir Cezario garbei ją pavadino Felicitas Julija. Paskui ją, kaip ir visą šalį valdė gotai, graikai, arabai. Valdant maurams, Lisabona praturtėjo įdomiais architektūriniais sprendimais. Ir šiandien tebestovi San Žoržės pilimi vadinama buvusi maurų valdovų pilis tvirtovė. Ši miesto centre stovinti pilis ramiai ir didingai žvelgia į senąją Lisaboną ant Težo upės. Didelį įspūdį palieka kabantis tiltas, kuris kilometrą driekiasi virš Težo vandenų, o bendras jo ilgis – 2000 metrų.

Šių laikų Lisabona išsiskiria iš kitų garsių miestų savo geografine padėtimi ir maloniu klimatu. Ne veltui ji vadinama „amžinojo pavasario“ miestu. Jau vasarį čia žydi migdolai ir vešli subtropinių žaluma išplinta aplinkinių kalvų šlaitais. Šis judrus jūrų ir oro uostas tapo šiuolaikiniu didmiesčiu, tačiau išsaugojo ir nemažai istorinių paminklų.

1755m. Lisaboną sukrėtė baisus, viską naikinantis žemės drebėjimas, laimei, nesiekęs Beleno pakrantės ir nesugriovęs būdingiausių Emanuelio stiliaus paminklų. Šis stilius Portugalijoje atsirado XV a, kai portugalai pasiekė tolimus kraštus ir susipažino su kitų kraštų kultūra. Meno istorija šį stilių laiko portugališkąja gotika. Bet ir vėlesnė architektūra bei skulptūra iki šiol traukia akį.

Lisabona pilna netikėtumų. Pakanka patekti į sostinės pilies kiemą, kai pasitiks išdidūs povai, galantiškos žąsys, tipens antys, skraidys balandžiai. Visi balti. Lisabonos gyventojai juokauja, kad balta spalva padeda miesto vaikams geriau įsivaizduoti sniegą, kurio jie čia niekada nemato. Nuo pilies kiemo žemyn – savotiškos ir įdomios Alfamos gatvelės. Kai kur jos virsta akmeniniais laiptais, nusileidžiančiais tiesiog į jūrą, o namų sienas saugo apsiviję vijokliai. Nuostabą sukelia – egzotiškos palmės, akmeniniai išgraviruoti lango apvadai, keramikinės kiemo plytelės ir panašiai. Lisabonoje greitai suprantama, jog šis miestas turi kažką labai savita, ko neįmanoma rasti niekur kitur. Nors jis modernus, atrodo, jog XIX amžiaus.

VESTUVIŲ MIESTAS

Ne tik Prancūzija garsėja kaip meilės kraštas. Portugalija irgi garsi savo meilės istorijomis. Obidas garsėja kaip vestuvių, jaunavedžių ir romantiškų naktų miestas. Mat šis miestas – tai karaliaus dovana savo karalienei. Parapinėje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje 1444 m buvo sutuokti dešimtmetis karalius Alfonsas ir jo aštuonmetė pusseserė Izabelė.

NAUDINGOS IŠKASENOS

Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose – kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

KLIMATAS

Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji – 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra – 19—25°.

Težo upė – viena didžiausių Pirėnų pusiasalyje. Jos ilgis – 1010 km. Prasidėjusi Ispanijoje srauniu kalnų upeliu, ji veržiasi pro Kastilijos plokščiakalnį ir Portugaliją pasiekia jau būdama vandeninga ir tinkama laivybai. Priešais Lisaboną, kitame upės krante, stebina didinga Kristaus Karaliaus statula išskėstomis rankomis, simbolizuojanti daugiaamžės Portugalijos, kaip jūrų valstybės, tradicijas, draugiškus santykius su kitomis tautomis.

Težo pakrantėje 1960m buvo atidengtas paminklas atradėjams. Portugalai jį pastatė minėdami jūrinių ekspedicijų organizatoriaus, matematiko, kartografo, astronomo, princo Henriko Jūreivio (1394-1460) mirties 500-tąsias metines. Didžiulis balto akmens paminklas vaizduoja priekinę laivo dalį. Pačiame laivo priekyje stovi H. Jūreivis su karavele rankoje, už jo – didikai ir kiti žymūs asmenys, padėję įgyvendinti jo kelionių planus. Šiandieninis Belemas – didelis turistinis atrakcionas.

Praeityje beveik visa Portugalija buvo apaugusi miškais. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000—1200m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas, paplitę ir laukiniai alyvmedžiai. Plantacijose jų auginama apie 50 mln.

Išlikę gyvūnai yra būdingi Vidurio Europai: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai jau išnaikinti. Pietinėje dalyje daugiau driežų, gyvačių, įvairių graužikų. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

VYNUOGYNAI

Žemės ūkis šiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas du kartus per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios. Portugalija įsiveža grūdų, cukraus, naftos, pramonės įrenginių. Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln. turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.

VALGIAI

Virtuvės ypatybės. Portugališki patiekalai nėra labai aštrūs. Populiarūs kepti viščiukai, įvairių rūšių duona. Nemažai suvartojama jūros gėrybių. Iš žuvų patiekalų daug valgoma portugališkai paruoštų sardinių. Populiarios ir lašišos, jūros lydekos. Labiausiai portugalai mėgsta ne šviežias, o džiovintas žuvis, įvairiuose šalies regionuose daug suvartojama česnako ir alyvų aliejaus bei alyvuogių. Iš sriubų garsiausia yra caldo verde, verdama iš bulvių ir kopūstų. Portugalai garsėja ir gebėjimu skaniai paruošti kiaulieną, kurios skonio paslaptys turbūt glūdi kiaulių pašare. Kiaulės Portugalijoje šeriamos kaštonais. Net ir išrankaus gurmano skrandį portugalų virtuvė visada patenkina.

ŠVENTĖS

Portugalai labai mėgsta šventes. Kuo toliau į šalies šiaurę, tuo šventės natūralesnės, mažiau numintos turistų. Per šv. Martyno dieną Golegos mieste vyksta viena įspūdingiausių Europoje arklių parodų. Tada rengiama daugybė turnyrų ir arklių lenktynių, neapsieinama ir be iberiškųjų bulių kautynių. Šešias savaites prieš Velykas Portugalija staiga atgyja didžiajam karnavalui. Miestų ir kaimų gatvėmis triukšmingai liejasi marga minia, fantastiškomis spalvomis dažytais veidais. Portugalijoje vyksta gaidžių kautynės, bet kaip ir Ispanijoje populiarios bulių kautynės. Mačiusieji abejas tvirtina, kad jos skiriasi. Portugalai arenoje riteriškesni. Jų toreadoras publiką žavi ne kruvinomis kautynėmis, bet savo elegancija, vikrumu ir skoninga apranga: juodos kelnės, balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Arenoje duria mediniu durklu, vadinamu espada. Tai, sakoma, atitinka taikingą portugalų tautos charakterį. Be bulių kovų, portugalai mėgsta futbolą, krepšinį, rankinį, ledo ritulį, golfą, vandens sportą. Kadangi Portugaliją skalauja ilga vandenyno juosta, vietinius gyventojus ir atvykusius poilsiautojus traukia smėlėti paplūdimiai.

IŠVADOS

Portugalija. Istorinė praeitis turi daug įtakos ir šiuolaikinei Portugalijai. Ilgus metus valdyta autoritarinių diktatorių šalis atsiliko nuo bendrojo Europos ekonominio bei socialinio augimo. Portugalijoje bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui tebėra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau šalies ūkis sparčiai auga, o struktūra iš esmės keičiasi. Portugalija sėkmingai naudojasi Europos Sąjungos sanglaudos politika ir gauna nemažas subsidijas iš jos biudžeto. Jos panaudojamos ekonominei infrastruktūrai plėtoti, žmonių lavinimui ir perkvalifikavimui, kaimo plėtrai, ekonomikos konversijai. Iš dalies ir dėl to portugalai yra gana proeuropietiškai nusiteikę, ir jie siekė būti tarp pirmųjų valstybių, kurios įsiveda naujuosius Europos pinigus – eurus.

Valstybės istorija

Portugalija artimai susijusi su visa Pirėnų pusiasalio praeitimi, ypač su Ispanija. Su ja Portugalija turėjo bendrą pradžią ir tik vėliau atsiskyrė nuo jos, tapo atskira tauta su savita kalba, kultūra, gyvensena bei papročiais.

Portugalija nuo XV a. tapusi pirmąja Europos kolonine galybe, paskleidė savo kalbą ir kultūrą bent trijuose pasaulio žemynuose ir daugelyje Atlanto salų. Portugalijos praeitis artimai susijusi su Viduržemio pasauliu. Pirmieji jos gyventojai iberai. Vėliau į juos įsimaišė keltai turėjo priimti kolonistus finikiečius ir graikus, tačiau jie nepadarė įtakos vietos žmonių gyvenimui. III a. pr. Kr. pietinėje būsimos Portugalijos dalyje buvo besikurią kartaginiečiai, tačiau antrajame punų kare juos sumušė romėnai ir paėmė kraštą į savo valdžią.

Kraštas pavadintas Luzitanijos (Lusitania) vardu. Po kurį laiką trukusio luzitanų pasipriešinimo, vadovaujamo Viriato, romėnai įkūrė Luzitanijos provinciją ir pradėjo kraštą kolonizuoti. Jie davė pradžią daugeliui žymesnių miestų, statydinosi šventyklas, amfiteatrus, termas ir kt. Portugalija, išbuvusi apie 500m. romėnų valdžioje, tapo romėnišku kraštu su išplitusia lotynų kalba, iš kurios ilgainiui susidarė sava šnekamoji kalba.

Tautų kraustymosi metu (V a.) pakrikus romėnų administracijai, visą Pirėnų pusiasalį užplūdo germanai: alanai, svebai, vandalai, vestgotai. Pastarieji užėmė ir Luzitanijos provinciją. Vestgotai valdė pusiasalį apie 250m. , nepakeisdami jo romėniško pobūdžio. Jie ir patys romėjo, net atsisakė savo arijoniškos schizmos ir tapo katalikais. Vestgotiškajai Portugalijai galą padarė arabai, kurie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Jie sumušė vestgotus, nusiaubė rytinį pusiasalį iki Pirenėjų kalnų ir vakarinį iki Doro upės. Arabai sukūrė savotišką valstybę su savu kalifatu Kordoboje. Arabai įžengė su aukšta rytietiška kultūra, ir jų apie 500m trukęs viešpatavimas paliko neišdildomų žymių įvairiose srityse, žymia dalimi jie nulėmė ir pačios Portugalijos valstybės susidarymą.

Geopolitinė situacija

Išsidėsčiusi vakarinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, Portugalija turi tik du kaimynus Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Nuo XIV a pb. Portugalų jūrininkai leidosi į jūros platybes. Henrikas Jūrininkas, Bartolomėjus Diasas, Vaskas da Gama ir Fernandas Magelanas prisidėjo prie sukūrimo didelės Portugalijos kolonijinės imperijos, kurios valdų buvo Pietų Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ir Indonezijoje. Portugalijos karaliai, pasinaudoję palankia geografine padėtimi, XVa. viduryje įkūrė observatoriją ir jūreivystės mokyklą, kurioje mokėsi daugelis vėliau žinomų keliautojų, naujų žemių atradėjų. Didelės valstybės statuso Portugalija neteko jau XVI a, bet ilgiausiai už visas Europos valstybes išlaikė kolonijines valdas: tik XX a aštuntojo dešimtmečio viduryje sutiko, kad gautų nepriklausomybę Angola ir Mozambikas. Tuo pačiu metu sukilusi kariuomenė, kuriai vadovavo karininkai, nuvertė autoritarinę diktatūrą, įvestą 1932m., ir sudarė galimybę demokratizuoti šalį (vadinamoji gvazdikų revoliucija).

Šalį beveik 40 metų valdė Antonijas Salazaras, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išlaikė Portugalijos neutralitetą ir netgi šiek tiek liberalizavo režimą, tačiau parlamento rinkimų rezultatai būdavo klastojami ir jį užimdavo diktatoriaus rėmėjai. Tiktai dėl itin svarbios strateginės padėties Portugalija 1949m. buvo pakviesta stoti į NATO, tačiau dėl diktatūros ji negalėjo aktyviau dalyvauti Europos vienijimosi procese, prasidėjusiuose po Antrojo pasaulinio karo. Pagaliau 1974m., kai buvo nuversta diktatūra ir atkurta demokratija, Portugalijai atsivėrė naujos galimybės. 1977m. jos vyriausybė pateikė paraišką stoti į ES. Derybos vyko labai lėtai, nors problemų, išskyrus menką ekonominio išsivystymo lygį, nebuvo. Procesas vyko lėtai iš dalies dėl to, kad lygiagrečiai vyko sudėtingos ES ir Ispanijos derybos. Galiausiai tiek Ispanijos, tiek Portugalijos derybos 1985m. baigėsi ir 1986m. sausio 1 dieną, Portugalija galėjo būti priimta į Europos Sąjungą.

Nors ji vis dar yra viena neturtingiausių Vakarų Europos šalių, struktūrinių fondų dėka, jos piliečių gyvenimo lygis gerokai pakilo. Respublika bei naujoji valstybė skirtina į du laiko tarpus. Pirmasis maždaug 16 metų tarpas — blaškymosi ir neramumų laikas. Naujasis režimas pasuko griežta antiklerikaline kryptimi ir teisingumo ministras Alfonsas Costa 1910m. išleido aštrius priešbažnytinius įstatymus, kuriais bažnyčia atskiriama nuo valstybės. 1911m. buvo paskelbta nauja demokratinio pobūdžio konstitucija, nustačiusi partinę parlamentarinę santvarką. Tačiau konstitucija nestabilizavo valdžios, kuri nuolat kito dėl nesibaigiančių partinių kovų. Iš partinių kovų kilo ir perversmai, kai politiniai vadai ar generolai jėga bandė gauti valdžią. Dėl valdžios nepastovumo pakriko krašto finansai ir piniginio vieneto vertė ėmė kristi. Tuo tarpu prasidėjo I Pasaulinis karas (1914m.). Pradžioje Portugalija laikėsi neutralumo, tačiau 1916m. paskelbė karą vokiečiams ir pasiuntė dalinius į Prancūzijos frontą. Gyvenimui dėl karo pasunkėjus, prasidėjo streikai bei suirutės 1917m. pažadinusios majoro Sidonio Pais perversmą. Jis įvedė diktatorišką režimą ir buvo beprikeliąs Portugaliją iš chaoso, tačiau netikėtai buvo nužudytas (1918m.). Respublika toliau tarpo politinių kivirčų chaose, o tai rodo fenomenalus vyriausybių keitimasis.

Valstybės ūkinę gerovę pakėlė karalius Dinizas, valdęs Portugaliją 1279-1325m. Jis didžiai rūpinosi žemės ūkio reikalais, dėl to gavo karaliaus ūkininko (Lavrador) vardą. Jis buvo vienas iš retų viduramžių valdovų, supratusių pirmaeilę ūkininkų luomo reikšmę valstybei. Jis kolonizavo ūkininkus tuščiuose plotuose. Tiesiog naujoviška buvo jo politika žemės ūkyje, kai jis dalijo žemes neturtingiems miestiečiams. Smulkieji ūkininkai jam buvo tvirčiausi valstybės ramsčiai. Jis net linko skaldyti stambias bažnyčių ir feodalų žemes ir dalyti ūkininkams. Dinizas kėlė krašto pramonę, ypač manufaktūros, ir jo dirbiniai ėjo į kitus kraštus. Portugalija šiuo metu jau turėjo savo prekybos laivyną, ir Dinizas gyvai rūpinosi jo plėtimu. Kurdamas laivyną, jis tiesė pirmuosius pagrindus Portugalijos viešpatavimui jūrose. Dinizas rūpinosi ir kultūros kėlimu. 1290m. įsteigė universitetą Lisabonoje, vėliau perkeltą į Koimbrą. Ryšium su dar neišnykusia maurų grėsme, Dinizas stiprino miestus tvirtovėmis ir pilimis. Jis statė vienuolynus, bažnyčias ir palaikė kariškus ordinus. Dinizas pats įamžino save portugalų literatūroj. Jo palikti lyriški eilėraščiai trykšta religiniais jausmais.

Ekonominės situacijos apžvalga

Portugalai išlaikė tradicinę hierarchinę socialinę visuomenės struktūrą iki šių laikų. XX a. Portugalijos visuomenėje dominavo turtingasis aukštuomenės sluoksnis. Turtų ir galios pagrindu buvo paveldimos žemės nuosavybė, socialinių sluoksnių asimiliacija buvo ribota. Didžiulę žemesniąją klasę sudarė valstiečiai ir darbininkai. Šio sluoksnio žmonės dirbti pradeda būdami dar labai jauni ir laiko mokslams skiria mažai. Portugalijos vidurinįjį sluoksnį sudarantys prekiautojai, valdytojai ir amatininkai liko politiškai silpna ir maža grupė. Romanų katalikų bažnyčia išlaikė vyraujančią padėtį šalyje, ypač kaimo vietovėse, kur dvasininkija turi didelę įtaką švietimui, vietinei valdžiai ir visuomenės gyvenimui.

Per 1974m. Portugalijos revoliuciją senoji visuomeninė santvarka buvo nuversta ir dauguma elito paliko šalį. Žadėdamos reformas iškilo politinės partijos ir po 1970m. buvo įvykdyta daugybė pakitimų. Daugelis darbininkų jungėsi į profsąjungas, žemės reformos padalijo didelius kaimų žemės sklypus, įvairios pramonės šakos buvo nacionalizuotos. Portugalijos visuomenės struktūros pokyčiai 1980m. nulėmė šalies ekonomikos augimą, jos įstojimą į Europos bendriją (EC), kuri buvo Europos Sąjungos pirmtake.

Ši viena iš seniausių Europos karalysčių, įsikūrusi po rekonkistos XII a, yra daug prisidėjusi prie didžiųjų geografinių atradimų ir Europos įsigalėjimo visame pasaulyje. Portugalija buvo sukūrusi ir savo kolonijinę imperiją, kurią išlaikė net iki XX a aštuntojo dešimtmečio. 1910m ji atsisakė monarchijos ir tapo respublika, tačiau demokratija nebuvo stabili, ir nuo 1926m joje įsigalėjo diktatūra bei autoritarinis režimas.

Portugalijos imperijos kūrimo Afrikoje pradžia susieta su Jono I sūnumi Henriku Jūrininku, Kristaus ordino magistru ir karštu kryžininku. Jis pasiryžo ištirti Afrikos žemyną. Tam reikalui parsikvietė kartografų, kosmografų, geografų ir kitų talkininkų. Iš artimo Lagos uosto siuntinėjo laivus į užjūrius ir sutikdavo juos praplaukiančius su informacijomis apie svetimus kraštus bei su egzotinėmis prekėmis. Jo siunčiamos ekspedicijos vis stūmėsi vakarų Afrikos pakraščiu, atrado daug iškyšulių ir salų nuo Maroko iki Gvinėjos. Tuo būdu ekspedicijos perėjo negyvenamą Sacharos dykumą ir pasiekė juodaodžių kraštus. Su šių kraštų aptikimu prasidėjo ir vergų prekyba: negrai buvo gabenami į Portugaliją ir čia parduodami turtingų šeimų namų ruošos tarnybai.

Po Henriko Jūrininko mirties jūrinės kelionės tęsėsi. Atradus tolimus Afrikos pakraščius, išaugo pelninga prekyba egzotinėmis prekėmis, kurių brangiausia buvo 1486m. Gvinėjoj atrasti pipirai, labiausiai pageidaujamas prieskonis viduramžiais. Be to, vergai, dramblio iltys ir auksas, semiamas iš Gvinėjos smilčių, keliavo į Europos rinkas.

Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu jos gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iš iškasamų rūdų perdirbimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setupalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln. t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių. Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reikšmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvys ir žuvų konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą šalis yra ketvirta Europoje.

Lietuvos ir Portugalijos prekyba (statistika 2003)

Lietuvos ir Portugalijos prekybos apyvarta 2002 m. buvo 88,8 mln. lt (25,7 mln. EUR), prekybos balansas 2002 m. buvo neigiamas – 10,6 mln. lt (3,1 mln. EUR).

Lietuvos eksportas į Portugaliją 2002 m. buvo 39,1 mln. lt (11,3 mln. EUR) arba 0,19 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Pagal eksporto apimtis Portugalija užėmė 34-tą vietą. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Portugalijos 2002 m. sudarė 49,7 mln. lt (14,4 mln. EUR) arba 0,18 proc. Bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2001m., jis sumažėjo 14,3 proc. Pagal importo apimtis Portugalija užėmė 44-tą vietą.

Portugalijos investicijos Lietuvoje. LR Statistikos departamento 2002 spalio 1d. duomenimis Portugalijos nebuvo tarp didžiausių 34 šalių investuotojų.

LR Įmonių rejestro 2003 kovo 1 d. duomenimis buvo įregistruotos 6 įmonės, kuriose buvo investuotas Portugalijos kapitalas. Portugalijos dalis įregistruota įstatiniame kapitale sudarė 0,12 mln. lt. (0,03 mln. JAV dolerių) arba 7,3 proc. viso įmonių įstatinio kapitalo

Kultūriniai aspektai

KALBA

Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje (Angola, Mozambikas, Gvinėja ir kitos salos), kai kuriose Indijos ir Indonezijos vietose (Goa, Damiao, Diu, Timoras) ir Kinijoje (Macao). Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos, kuri davė pradžią ir visoms kitoms romanų kalboms. Romanizavimosi procesas vyko labai lėtai, nes ir pats to krašto nukariavimas tęsėsi beveik du šimtmečius. Žlugus Romos imperijai, į Pirėnų pusiasalį įsiveržė germanų tautos ir ten susikūrė Vestgotų monarchija. Vestgotų viešpatavimas baigėsi su arabų invazija 711. Portugalų kalba tiek panaši į ispaniškosios Galicijos kalbą, kad formavimosi laikotarpyje (XII-XIV a.) jos buvo beveik vienodos. Portugalų ir Galicijos poetai naudojosi abiem kalbom. Galicinės tarmės atsiskyrimas nuo kitų pusiasalio tarmių įvyko X a. pb., kai pasireiškė dviejų balsių susiliejimas visiškai svetimas ispaniškosioms tarmėms. Taip tarp balsių išnyko sonariniai l ir n . Portugalų atsiskyrimas nuo galiciečių tarmės, manoma, bus įvykęs XV a. Portugalų kalbą labai praturtino jų klasikinė literatūra, – ko neturėjo Galicija. Nors portugalų kalba patyrė nemažą arabų kabos įtaką, tačiau ji turi originalų charakterį. Taip pat joje žymu ir ispanų kalbos įtaka. Tačiau abi šios kalbos skiriasi savo žodynu ir gramatika. Viena būdingų portugalų kalbos ypatybių yra asmeninės bendraties. Kalba yra skambi ir balsinga. Portugalų kalbos paplitimas Brazilijoje turėjo didelės reikšmės ir jos raidai. Iš indėnų tupi kalbos įsiskverbė daugybė žodžių ir vietovardžių, įskaitant ir nemaža veiksmažodžių, asmenuojamų portugališku būdu, tačiau gramatikai įtakos nepadaryta. Palyginus su Europos portugalų kalba, Brazilijoje vartojamoji turi archaizmų ir naujovių. Svarbesni archaizmai: pilnas nekirčiuotų balsių tarimas, senesnis kai kurių dvibalsių skambėjimas ir paprastesnis s (ss, c, z)tarimas. Portugalų kalba turi daugybę tarmių ir potarmių. Pagrindinės tarmės: žemyno, salynų, užjūrio ir žydų; potarmės: galiciečių, riodonoriečių, guadramiliečių ir mirandiečių.

RELIGIJA

Portugalija istoriškai ir tradiciškai yra Romos katalikų šalis. Šiandien apie 91%šalies gyventojų yra katalikai. Konstitucija garantuoja religijos laisvę, dėl to Katalikų bažnyčia finansiškai nepriklauso nuo valstybės dotavimo. Pastarąjį dešimtmetį bažnyčių lankomumas smarkiai sumažėjo, ypatingai miestuose bei šalies pietinėje dalyje. Tačiau Katalikybė išlieka svarbi.

Beveik 1% portugalų yra protestantai. Šalyje yra ir nedidelis skaičius žydų ir musulmonų, kurių populiacija nustojo plisti nuo XVa , kai Inkvizicija vertė juos pakeisti tikėjimą arba išvykti iš šalies.

SEPTYNI REGIONAI IR ŽMONĖS

Portugalija išsiskiria ne tik kraštovaizdžio įvairove, bet ir savita gyvensena, papročiais ir tradicijomis. Didžiausi skirtumai pastebimi tarp šiaurės ir pietų. Būtent šiaurėje galima sutikti iberų genties palikuonių – palikuonių luzitanų, pietuose labiau juntamas aktyvesnis, veržlesnis gyvenimo būdas. Tenka pastebėti, kad portugalų elgseną ir kultūrą pakeitė kelionės ir migracijos. Portugalai išplaukiojo visas pasaulio jūras ir vandenynus. Daugelis liko gyventi užkariautose šalyse, o vėliau sugrįžę į gimtą kraštą nebenori laikytis čia priimtų papročių, o diegia jau kitonišką gyvenimo būdą. Tad nesistebėkite šalies folklore atpažinę afrikietiškų ar amerikietiškų motyvų.

Krašto skirtingumus galima pajusti paklajojus po šalį. Pavyzdžiui, šiaurė išsiskiria savo žaliu ir drėgnu kaimiškuoju kraštovaizdžiu, mėgautis jūros peizažais galima Kosta Verdėje. Joje galima pasigrožėti ir auksakalių darbais, pamatyti klumpių ir paskanauti kukurūzų duonos, grilyje keptų sardinių ir patiekalų iš aštuonkojų. Montanhe būtinai siūloma susipažinti su stiklo indų apipynimo technologija, paragauti valgių iš kurapkos mėsos, ypatingai paruošto upėtakio, avies pieno, sūrio, ožkos sūrio paskanauti galima nuvykus į Costa de Lisboa regioną.

Portugalija dalinama į septynis regionus. Kiekvienas jų išsiskiria savo papročiais, tradicijomis, šventėmis. Kiekvienas jų turi savo folklorą, tradicinę virtuvę. Skiriasi ir šių regionų kraštovaizdis.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠALĮ

Indiją pavyko pasiekti Vasco da Gamai. 1497 VII 8 išvykęs iš Portugalijos, 1498 V 20 pasiekė vakarinį Indijos krante esantį Kalkutą. Tai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę šiame didžiuliame prekybos centre. Užmezgęs gana draugiškus ryšius su vietos gyventojais ir prisikrovęs visokių prekių, grįžo namo. Ta pirma kelionė į Indiją vandenynais ir laimingas grįžimas sujaudino Portugalijos visuomenę, ir daugelis veržėsi ten keliauti. Karalius iš daugelio kandidatų pasirinko A. P. Cabralį ir 1500m. išsiuntė su 13 laivų į Indiją. Audros nublokštas netikėtai atrado Braziliją, svarbią būsimą Portugalijos koloniją, ir po sunkios kelionės vėl pasiekė Kalkutą. 1502-03m. Vasco da Gama, plaukdamas Indijon, pakeliui Sofaloje ir Mozambike įkūrė prekybines kontoras. Nuo 1507m. karalius ėmė skirti Indijai savo vietininkus arba generalinius gubernatorius. Gubernatorius Alfonsas Albukerka buvo tikrasis Portugalijos viešpatijos kūrėjas Indijoje.

SOSTINĖ

Gaidžiai – originalus portugalų žadintuvas. Gaidžių pažadintos Lisabonos gatvės geriausiai supažindina su Portugalijos sostine. Lisabona visada buvo susijusi su vandenynu, vandenynas jai padėjo tapti garsia, išdabinta. Lisaboną, kaip manoma, įkūrė finikiečiai. Težo pakrantėse prie estuarijos dar prieš keltus buvo apsistoję finikiečiai., įkūrę uostą ir pavadinę jį Alis Ubo. Tai yra ramiu, mažu uostu. Legendose pasakojama, kad Lisaboną įkūręs Odisėjas. 205m. pr. Kr romėnai čia įkūrė savo antrąją sostinę ir Cezario garbei ją pavadino Felicitas Julija. Paskui ją, kaip ir visą šalį valdė gotai, graikai, arabai. Valdant maurams, Lisabona praturtėjo įdomiais architektūriniais sprendimais. Ir šiandien tebestovi San Žoržės pilimi vadinama buvusi maurų valdovų pilis tvirtovė. Ši miesto centre stovinti pilis ramiai ir didingai žvelgia į senąją Lisaboną ant Težo upės. Didelį įspūdį palieka kabantis tiltas, kuris kilometrą driekiasi virš Težo vandenų, o bendras jo ilgis – 2000 metrų.

Šių laikų Lisabona išsiskiria iš kitų garsių miestų savo geografine padėtimi ir maloniu klimatu. Ne veltui ji vadinama „amžinojo pavasario“ miestu. Jau vasarį čia žydi migdolai ir vešli subtropinių žaluma išplinta aplinkinių kalvų šlaitais. Šis judrus jūrų ir oro uostas tapo šiuolaikiniu didmiesčiu, tačiau išsaugojo ir nemažai istorinių paminklų.

1755m. Lisaboną sukrėtė baisus, viską naikinantis žemės drebėjimas, laimei, nesiekęs Beleno pakrantės ir nesugriovęs būdingiausių Emanuelio stiliaus paminklų. Šis stilius Portugalijoje atsirado XV a, kai portugalai pasiekė tolimus kraštus ir susipažino su kitų kraštų kultūra. Meno istorija šį stilių laiko portugališkąja gotika. Bet ir vėlesnė architektūra bei skulptūra iki šiol traukia akį.

Lisabona pilna netikėtumų. Pakanka patekti į sostinės pilies kiemą, kai pasitiks išdidūs povai, galantiškos žąsys, tipens antys, skraidys balandžiai. Visi balti. Lisabonos gyventojai juokauja, kad balta spalva padeda miesto vaikams geriau įsivaizduoti sniegą, kurio jie čia niekada nemato. Nuo pilies kiemo žemyn – savotiškos ir įdomios Alfamos gatvelės. Kai kur jos virsta akmeniniais laiptais, nusileidžiančiais tiesiog į jūrą, o namų sienas saugo apsiviję vijokliai. Nuostabą sukelia – egzotiškos palmės, akmeniniai išgraviruoti lango apvadai, keramikinės kiemo plytelės ir panašiai. Lisabonoje greitai suprantama, jog šis miestas turi kažką labai savita, ko neįmanoma rasti niekur kitur. Nors jis modernus, atrodo, jog XIX amžiaus.

VESTUVIŲ MIESTAS

Ne tik Prancūzija garsėja kaip meilės kraštas. Portugalija irgi garsi savo meilės istorijomis. Obidas garsėja kaip vestuvių, jaunavedžių ir romantiškų naktų miestas. Mat šis miestas – tai karaliaus dovana savo karalienei. Parapinėje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje 1444 m buvo sutuokti dešimtmetis karalius Alfonsas ir jo aštuonmetė pusseserė Izabelė.

NAUDINGOS IŠKASENOS

Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose – kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

KLIMATAS

Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji – 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra – 19—25°.

Težo upė – viena didžiausių Pirėnų pusiasalyje. Jos ilgis – 1010 km. Prasidėjusi Ispanijoje srauniu kalnų upeliu, ji veržiasi pro Kastilijos plokščiakalnį ir Portugaliją pasiekia jau būdama vandeninga ir tinkama laivybai. Priešais Lisaboną, kitame upės krante, stebina didinga Kristaus Karaliaus statula išskėstomis rankomis, simbolizuojanti daugiaamžės Portugalijos, kaip jūrų valstybės, tradicijas, draugiškus santykius su kitomis tautomis.

Težo pakrantėje 1960m buvo atidengtas paminklas atradėjams. Portugalai jį pastatė minėdami jūrinių ekspedicijų organizatoriaus, matematiko, kartografo, astronomo, princo Henriko Jūreivio (1394-1460) mirties 500-tąsias metines. Didžiulis balto akmens paminklas vaizduoja priekinę laivo dalį. Pačiame laivo priekyje stovi H. Jūreivis su karavele rankoje, už jo – didikai ir kiti žymūs asmenys, padėję įgyvendinti jo kelionių planus. Šiandieninis Belemas – didelis turistinis atrakcionas.

Praeityje beveik visa Portugalija buvo apaugusi miškais. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000—1200m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ą

. . .

RELIGIJA

Portugalija istoriškai ir tradiciškai yra Romos katalikų šalis. Šiandien apie 91%šalies gyventojų yra katalikai. Konstitucija garantuoja religijos laisvę, dėl to Katalikų bažnyčia finansiškai nepriklauso nuo valstybės dotavimo. Pastarąjį dešimtmetį bažnyčių lankomumas smarkiai sumažėjo, ypatingai miestuose bei šalies pietinėje dalyje. Tačiau Katalikybė išlieka svarbi.

Beveik 1% portugalų yra protestantai. Šalyje yra ir nedidelis skaičius žydų ir musulmonų, kurių populiacija nustojo plisti nuo XVa , kai Inkvizicija vertė juos pakeisti tikėjimą arba išvykti iš šalies.

SEPTYNI REGIONAI IR ŽMONĖS

Portugalija išsiskiria ne tik kraštovaizdžio įvairove, bet ir savita gyvensena, papročiais ir tradicijomis. Didžiausi skirtumai pastebimi tarp šiaurės ir pietų. Būtent šiaurėje galima sutikti iberų genties palikuonių – palikuonių luzitanų, pietuose labiau juntamas aktyvesnis, veržlesnis gyvenimo būdas. Tenka pastebėti, kad portugalų elgseną ir kultūrą pakeitė kelionės ir migracijos. Portugalai išplaukiojo visas pasaulio jūras ir vandenynus. Daugelis liko gyventi užkariautose šalyse, o vėliau sugrįžę į gimtą kraštą nebenori laikytis čia priimtų papročių, o diegia jau kitonišką gyvenimo būdą. Tad nesistebėkite šalies folklore atpažinę afrikietiškų ar amerikietiškų motyvų.

Krašto skirtingumus galima pajusti paklajojus po šalį. Pavyzdžiui, šiaurė išsiskiria savo žaliu ir drėgnu kaimiškuoju kraštovaizdžiu, mėgautis jūros peizažais galima Kosta Verdėje. Joje galima pasigrožėti ir auksakalių darbais, pamatyti klumpių ir paskanauti kukurūzų duonos, grilyje keptų sardinių ir patiekalų iš aštuonkojų. Montanhe būtinai siūloma susipažinti su stiklo indų apipynimo technologija, paragauti valgių iš kurapkos mėsos, ypatingai paruošto upėtakio, avies pieno, sūrio, ožkos sūrio paskanauti galima nuvykus į Costa de Lisboa regioną.

Portugalija dalinama į septynis regionus. Kiekvienas jų išsiskiria savo papročiais, tradicijomis, šventėmis. Kiekvienas jų turi savo folklorą, tradicinę virtuvę. Skiriasi ir šių regionų kraštovaizdis.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠALĮ

Indiją pavyko pasiekti Vasco da Gamai. 1497 VII 8 išvykęs iš Portugalijos, 1498 V 20 pasiekė vakarinį Indijos krante esantį Kalkutą. Tai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę šiame didžiuliame prekybos centre. Užmezgęs gana draugiškus ryšius su vietos gyventojais ir prisikrovęs visokių prekių, grįžo namo. Ta pirma kelionė į Indiją vandenynais ir laimingas grįžimas sujaudino Portugalijos visuomenę, ir daugelis veržėsi ten keliauti. Karalius iš daugelio kandidatų pasirinko A. P. Cabralį ir 1500m. išsiuntė su 13 laivų į Indiją. Audros nublokštas netikėtai atrado Braziliją, svarbią būsimą Portugalijos koloniją, ir po sunkios kelionės vėl pasiekė Kalkutą. 1502-03m. Vasco da Gama, plaukdamas Indijon, pakeliui Sofaloje ir Mozambike įkūrė prekybines kontoras. Nuo 1507m. karalius ėmė skirti Indijai savo vietininkus arba generalinius gubernatorius. Gubernatorius Alfonsas Albukerka buvo tikrasis Portugalijos viešpatijos kūrėjas Indijoje.

SOSTINĖ

Gaidžiai – originalus portugalų žadintuvas. Gaidžių pažadintos Lisabonos gatvės geriausiai supažindina su Portugalijos sostine. Lisabona visada buvo susijusi su vandenynu, vandenynas jai padėjo tapti garsia, išdabinta. Lisaboną, kaip manoma, įkūrė finikiečiai. Težo pakrantėse prie estuarijos dar prieš keltus buvo apsistoję finikiečiai., įkūrę uostą ir pavadinę jį Alis Ubo. Tai yra ramiu, mažu uostu. Legendose pasakojama, kad Lisaboną įkūręs Odisėjas. 205m. pr. Kr romėnai čia įkūrė savo antrąją sostinę ir Cezario garbei ją pavadino Felicitas Julija. Paskui ją, kaip ir visą šalį valdė gotai, graikai, arabai. Valdant maurams, Lisabona praturtėjo įdomiais architektūriniais sprendimais. Ir šiandien tebestovi San Žoržės pilimi vadinama buvusi maurų valdovų pilis tvirtovė. Ši miesto centre stovinti pilis ramiai ir didingai žvelgia į senąją Lisaboną ant Težo upės. Didelį įspūdį palieka kabantis tiltas, kuris kilometrą driekiasi virš Težo vandenų, o bendras jo ilgis – 2000 metrų.

Šių laikų Lisabona išsiskiria iš kitų garsių miestų savo geografine padėtimi ir maloniu klimatu. Ne veltui ji vadinama „amžinojo pavasario“ miestu. Jau vasarį čia žydi migdolai ir vešli subtropinių žaluma išplinta aplinkinių kalvų šlaitais. Šis judrus jūrų ir oro uostas tapo šiuolaikiniu didmiesčiu, tačiau išsaugojo ir nemažai istorinių paminklų.

1755m. Lisaboną sukrėtė baisus, viską naikinantis žemės drebėjimas, laimei, nesiekęs Beleno pakrantės ir nesugriovęs būdingiausių Emanuelio stiliaus paminklų. Šis stilius Portugalijoje atsirado XV a, kai portugalai pasiekė tolimus kraštus ir susipažino su kitų kraštų kultūra. Meno istorija šį stilių laiko portugališkąja gotika. Bet ir vėlesnė architektūra bei skulptūra iki šiol traukia akį.

Lisabona pilna netikėtumų. Pakanka patekti į sostinės pilies kiemą, kai pasitiks išdidūs povai, galantiškos žąsys, tipens antys, skraidys balandžiai. Visi balti. Lisabonos gyventojai juokauja, kad balta spalva padeda miesto vaikams geriau įsivaizduoti sniegą, kurio jie čia niekada nemato. Nuo pilies kiemo žemyn – savotiškos ir įdomios Alfamos gatvelės. Kai kur jos virsta akmeniniais laiptais, nusileidžiančiais tiesiog į jūrą, o namų sienas saugo apsiviję vijokliai. Nuostabą sukelia – egzotiškos palmės, akmeniniai išgraviruoti lango apvadai, keramikinės kiemo plytelės ir panašiai. Lisabonoje greitai suprantama, jog šis miestas turi kažką labai savita, ko neįmanoma rasti niekur kitur. Nors jis modernus, atrodo, jog XIX amžiaus.

VESTUVIŲ MIESTAS

Ne tik Prancūzija garsėja kaip meilės kraštas. Portugalija irgi garsi savo meilės istorijomis. Obidas garsėja kaip vestuvių, jaunavedžių ir romantiškų naktų miestas. Mat šis miestas – tai karaliaus dovana savo karalienei. Parapinėje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje 1444 m buvo sutuokti dešimtmetis karalius Alfonsas ir jo aštuonmetė pusseserė Izabelė.

NAUDINGOS IŠKASENOS

Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose – kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

KLIMATAS

Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji – 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra – 19—25°.

Težo upė – viena didžiausių Pirėnų pusiasalyje. Jos ilgis – 1010 km. Prasidėjusi Ispanijoje srauniu kalnų upeliu, ji veržiasi pro Kastilijos plokščiakalnį ir Portugaliją pasiekia jau būdama vandeninga ir tinkama laivybai. Priešais Lisaboną, kitame upės krante, stebina didinga Kristaus Karaliaus statula išskėstomis rankomis, simbolizuojanti daugiaamžės Portugalijos, kaip jūrų valstybės, tradicijas, draugiškus santykius su kitomis tautomis.

Težo pakrantėje 1960m buvo atidengtas paminklas atradėjams. Portugalai jį pastatė minėdami jūrinių ekspedicijų organizatoriaus, matematiko, kartografo, astronomo, princo Henriko Jūreivio (1394-1460) mirties 500-tąsias metines. Didžiulis balto akmens paminklas vaizduoja priekinę laivo dalį. Pačiame laivo priekyje stovi H. Jūreivis su karavele rankoje, už jo – didikai ir kiti žymūs asmenys, padėję įgyvendinti jo kelionių planus. Šiandieninis Belemas – didelis turistinis atrakcionas.

Praeityje beveik visa Portugalija buvo apaugusi miškais. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000—1200m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas, paplitę ir laukiniai alyvmedžiai. Plantacijose jų auginama apie 50 mln.

Išlikę gyvūnai yra būdingi Vidurio Europai: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai jau išnaikinti. Pietinėje dalyje daugiau driežų, gyvačių, įvairių graužikų. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

VYNUOGYNAI

Žemės ūkis šiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas du kartus per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios. Portugalija įsiveža grūdų, cukraus, naftos, pramonės įrenginių. Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln. turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.

VALGIAI

Virtuvės ypatybės. Portugališki patiekalai nėra labai aštrūs. Populiarūs kepti viščiukai, įvairių rūšių duona. Nemažai suvartojama jūros gėrybių. Iš žuvų patiekalų daug valgoma portugališkai paruoštų sardinių. Populiarios ir lašišos, jūros lydekos. Labiausiai portugalai mėgsta ne šviežias, o džiovintas žuvis, įvairiuose šalies regionuose daug suvartojama česnako ir alyvų aliejaus bei alyvuogių. Iš sriubų garsiausia yra caldo verde, verdama iš bulvių ir kopūstų. Portugalai garsėja ir gebėjimu skaniai paruošti kiaulieną, kurios skonio paslaptys turbūt glūdi kiaulių pašare. Kiaulės Portugalijoje šeriamos kaštonais. Net ir išrankaus gurmano skrandį portugalų virtuvė visada patenkina.

ŠVENTĖS

Portugalai labai mėgsta šventes. Kuo toliau į šalies šiaurę, tuo šventės natūralesnės, mažiau numintos turistų. Per šv. Martyno dieną Golegos mieste vyksta viena įspūdingiausių Europoje arklių parodų. Tada rengiama daugybė turnyrų ir arklių lenktynių, neapsieinama ir be iberiškųjų bulių kautynių. Šešias savaites prieš Velykas Portugalija staiga atgyja didžiajam karnavalui. Miestų ir kaimų gatvėmis triukšmingai liejasi marga minia, fantastiškomis spalvomis dažytais veidais. Portugalijoje vyksta gaidžių kautynės, bet kaip ir Ispanijoje populiarios bulių kautynės. Mačiusieji abejas tvirtina, kad jos skiriasi. Portugalai arenoje riteriškesni. Jų toreadoras publiką žavi ne kruvinomis kautynėmis, bet savo elegancija, vikrumu ir skoninga apranga: juodos kelnės, balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Arenoje duria mediniu durklu, vadinamu espada. Tai, sakoma, atitinka taikingą portugalų tautos charakterį. Be bulių kovų, portugalai mėgsta futbolą, krepšinį, rankinį, ledo ritulį, golfą, vandens sportą. Kadangi Portugaliją skalauja ilga vandenyno juosta, vietinius gyventojus ir atvykusius poilsiautojus traukia smėlėti paplūdimiai.

IŠVADOS

Portugalija. Istorinė praeitis turi daug įtakos ir šiuolaikinei Portugalijai. Ilgus metus valdyta autoritarinių diktatorių šalis atsiliko nuo bendrojo Europos ekonominio bei socialinio augimo. Portugalijoje bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui tebėra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau šalies ūkis sparčiai auga, o struktūra iš esmės keičiasi. Portugalija sėkmingai naudojasi Europos Sąjungos sanglaudos politika ir gauna nemažas subsidijas iš jos biudžeto. Jos panaudojamos ekonominei infrastruktūrai plėtoti, žmonių lavinimui ir perkvalifikavimui, kaimo plėtrai, ekonomikos konversijai. Iš dalies ir dėl to portugalai yra gana proeuropietiškai nusiteikę, ir jie siekė būti tarp pirmųjų valstybių, kurios įsiveda naujuosius Europos pinigus – eurus.

Join the Conversation

×
×