Indija

Indija
Septinta pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė Pėtų Azijoje. Plotas 3 287 590kv. km., daugiau kaip 1 mlrd. gyv. Sostinė – Delis. Indijoje gyvena apie 150 tautų ir tautelių. Savita kultūra.

Indijos vandenynas

Tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos tyvuliuoja INDIJOS vandenynas. Jis nedaug mažesnis už Atlanto vandenyną. Visas Indijos vandenynas yra rytų pusrutulyje. Didžioji vandenyno dalis (išskyrus šiaurines jūras bei įlankas) yra pietų pusrutulyje. Pietryčiuose Indijos vandenynas jungiasi su Ramiuoju vandenynų, pietvakariuose – su Atlantu.

INDIJOS RESPUBLIKA

Nacionalinė šventė: Sausio 26 – Respublikos diena (1950)

Nacionalinė šventė: Rugpjūčio 15 – Nepriklausomybės diiena (1947)

Indija
Vargu ar kas nors nëra girdëjæs apie Indijà. Tai kogero vienintelë ðalis þemëje, kurios istorija siekia daugiau nei 5000 metø atgal. Ðventyklos, brahmanai, aukojimo lauþai ir ðventos upës nuo neatmenamø laikø skatino ir vakarieèio susiþavëjimà, ðia gilias dvasines tradicijas turinèia ðalimi.
Aleksandras Didysis savo pasaulio uþkariavimo þygiuose traukë link Indijos. Kristoforas Kolumbas tikrai nesitikëjo, kad jo kelyje i Indijà jis atras Naujàjá pasaulá. O prisiminus, kad viduramþiais prieskoniai ið Indijos buvo vertinami aukso kaina, suprasime, kad Indija – tai neatsiejama pasaulinës kultûros daalis.
Kiekvienais metais daugelis Tarptautinës Kriðnos Sàmonës bendrijos nariø keliauja á Indijà, lankosi daugelyje ðventyklø, maudosi ðventose upëse, bendrauja su daugeliu Indijos ðventøjø, ir, þinoma, parsiveþa visam gyvenimui neiðdildomus áspûdþius, bei norà – nuvykti á Indijà dar kartà.
Nors ðiame skyrelyje mes ir bandysime kaþkiek pa

apasakoti apie Indijà, taèiau, manau, joks pasakojimas niekada neatstos tikro Indijos patyrimo.
Kaip sakoma, geriau vienà kartà pamatyti nei ðimtà kartø iðgirsti

INDIJA

Keliautojus Indija vilioja ne tik savo istorija, vaizduotę audrinančiomis šventyklomis, aštuntuoju pasaulio stebuklu, tigrų ir krokodilų draustiniais, egzotiškais gamtovaizdžiais ir nuostabiausiais auksinio smėlio paplūdimiais paties švariausio vandenyno pakrantėje. Indija – milžiniška valstybė, kurios valstijoje pripažįstama 17 oficialių kalbų, o gyventojai kalba 844 dialektais. Tai nepakartojama šalis ir mėgstantiems išskirtinį komfortą (tik Indijoje rasite prabangiausiais viešbučiais paverstų buvusių maharadžų rūmų).
Šiame pasakiškame krašte nepaprastai atsakingai imamasi valgio gaminimo (laikantis senovinių papročių, kiekviename patiekale turi derėti šeši skoniai: saldus, sūrus, kartus, aitrus, rūgštus ir aštrus).
Be abejonės, iš kelionės verta parsivežti ką nors indiško, tarkim, perregimą muslino skarelę arba amatininko, kuris kartu yra ir menininkas, kūrinį. Inndai įsitikinę, kad auksas “ramina ir gerina regėjimą”, o bronza – “palanki mąstymui”.
Geriausia kelionę Indijoje pradėti nuo Delio (Delhi). Šis miestas ne visada buvo Indijos sostinė, bet amžiais vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje. Delis – tai ekskursija ir po praeitį, ir po ateitį. Pirmieji gyventojai savo pėdsakus jame paliko prieš 3000 metų. Induistai mano, kad būtent Delyje rutuliojasi daugelis įvykių, įamžintų senojoje epinėje poemoje “Mahabharata“. Didesnio svorio įgijęs tik XII a., britų valdomos Indijos sostine Delis tapo 1911 m. Miestą sudaro dvi atskiros da

alys: Senasis Delis su savo spalvingais turgumis, siauromis gatvelėmis bei šventyklomis ir Naujasis Delis su plačiomis gatvelėmis, parkais, restoranais ir prabangiais viešbučiais. Senojo Delio “širdis” – Raudonasis fortas (Lal Qila), įtvirtinta valdovų rezidencija, didingiausias XVII a. paminklas. Delis neįsivaizduojamas be Džama mečetės, Radž Gato arba Triumfo arkos. Kitos lankytinos įžymybės: Lakšmi Narajanos šventykla, Qatab minaretas, Indijos vartai ir Prezidento rūmai.
Turistai ypač mėgsta “Rausvuoju miestu” vadinamą Džaipūrą (Japur), kuris XVIII a. buvo pastatytas pagal griežtai taisyklingą geometrinį planą ir apjuostas 6 km ilgio mūro žiedu su 7 vartais. Nuo viduramžių beveik nepasikeitusiame Džaipūro senamiestyje septintadalį ploto užima Miesto rūmai (City Palace) – buvusioji maharadžų rezidencija. Visai šalia stūkso Jantar Mantar observatorija, kurią XVIII a. įrengė aistringas astronomas – radža Jai Singh II. Lankantis Džaipūre verta pasiduoti pagundai pamatyti už 11 km esančius Amber rūmus bei pajodinėti drambliais

Tyrinėkit Indiją ir Nepalą dvi egzotiškų atostogų savaites!

Gegužės – rugsėjo mėnesiais Indijoje nepakeliamo karščio sezoną maino liūčių sezonas, taigi keliavimo sąlygos yra išties sunkios. Nuo spalio pirmųjų dienų Indijoje prasideda pikas – viso pasaulio keliautojai ir piligrimai visomis įmanomomis priemonės lanko šį Azijos perlą. Indija tenkina įvairiausios prigimties ir pomėgių keliautojus – čia noksta gardžiausi ir sultingiausi mango vaisiai, audžiami Kašmyro vilnos šaliai, vyniojama tūkstančiai metrų natūralaus šilko, sveriama gausybė prieskonių ir arbatų. Čia vietą ra

anda šimtai religijų išpažinėjų bei dvasios ramybę pajunta ir pirmą kartą girdintieji apie Budos ir Krišnos skelbtąsias tiesas. Senoji Indija – princų, legendų, šventyklų ir rūmų pasaulis. Įkvėpiančioji Indija – kalnų, vienuolynų ir saulės šalis. Šiuolaikinė Indija – viena iš trijų Azijos tigrų, sparčiu ekonominiu augimu stebinanti vakarų pasaulį, tačiau kiekviename besivystančios šalies etape išlaikanti filosofinį požiūrį į žmogaus prigimtį ir materialaus pasaulio esmę.

Nepalas – per 18 mln. gyventojų turinti šalis Indijos kaimynystėje. Šios šalies gyventojai yra indų ir mongolų mišinys, tai atsispindi jų gyvybingame charakteryje ir spalvingoje buityje. Nepalo sostinė Kathmandu – poetų, rašytojų, menininkų meka. Himalajų priekalnėse įsikūrusi sostinė siūlo paganyti akį ir pailsinti kūną bei sielą ekskursijomis po patį miestą ir po kvapą gniaužiančiais vaizdais garsėjančias miesto apylinkes.
INDIJA

Leidžiantis saulei Bengalijos įlankos pakrantėje tarp dangaus ir jūros ilgai mirga
fantastiški miražai. Atmintyje iškyla kelionės po Indiją akimirkos.

Moteris Indijoje visada dėvi nacionlinį drabužį-sari. Pagal sario kokybę
(kaina gali būti nuo 10 iki kelių tūkstančiu dolerių) galima spręsti kokiai
kastai moteris priklauso. Moterį Indijoje visada turi globoti vyras. Jaunystėje-tėvas,
ištekėjus-vyras, našlaujant-brolis, sūnus, jei tokių nėra, ji turi gyventi atsižadėjusios,
sanjases gyvenimą ir būti globojama bendruomenės. Sakoma, “moteriai negalima
suduoti net gėle”.

Indų jaunoji ir jaunikis. Maži vaikai jau žino, kas laikui atėjus, bus jų sutuoktinis.
Tėvai jį pirma renka pa

agal kasta, labai svarbi astrologo nuomone. Jei būsimos
poros žvaigždžių keliai sutampa, numatoma palankiausia vestuvių diena. Pagal
taisykles, jaunieji iki tol neturi būti vienas kito matę.

Išėjus i gatvę Indijoje atrodo, tarsi būtum papuolęs i didelį turgų. Minios
žmonių, gyvulių, triukšmas, dulkės, ikyrūs prekeiviai. O atkišus rupiją vienam
elgetaujančiam, nežinia iš kur užplūsta visa minia, tiesiasi žaizdotos, šašuotos,
apipuvusios be pirštų rankos, apie kojas šliaužioja kažkoks padaras, mažai
primenantis žmogišką butybę. Sako tik ką gimusius kūdikius suluošina, kad
paskui šeima turetų pragyvenimo šaltinį, paleisdami ji elgetauti. Batų taisykla
įsikurūsi tiesiog ant žemės: patiestas audėklas, padėta pora įrankių, niekada
nežinai ar pridavęs batsiuviui taisyti savo batus jį sutartu laiku rasite ir ar iš viso
rasite. Kirpėjai ir barzdaskučiai isikūrę tiesiai po medžiu. Labai patogu-prikala
veidrodį prie medžio, pastato kėdutę ir kirpykla įrengta.

Daugiau, kaip du trečdaliai indų-visiški beraščiai, jie neturi darbo arba
netiesiogiai vergauja dirbdami juodžiausius darbus už 20-100 lt. algą per
mėnesį. Gatvės pilnos valkataujančių vaikų. Ištisos šeimos gyvena gatvėje:
pasistato palapinę, susikuria laužą ir gyvena. Čia pat prausiasi, gimdo ir miršta

Po gatves slampinėja būriai bezdžionių, kiaulių, karvių, kačių, šunų. Jei viduryje
kelio atsigulė karvė, vairuotojas jokiu būdu nesipiktins, nesignalizuos. Pagal Indijos
religijas, gyvunai -praeityje buvę žmonės.

Prie šventojo Gango visą parą rūksta laužai. Už 2000 rupijų (260 lt) žmogaus
lavonas pavirsta i pelenus ir dūmus, o ceremonijos pabaigoje pelenai išbarstomi
į šventą upę. Griežtai draudžiama mesti nesudegintus kūnus. Bet ne visi išgali
susimokėti už sudeginimą, todėl temstant, šimtai lavonų atsiduria vandenyje.
Nesnaudžia ir grifai. Vaizdas gana žiaurus: krūvos lavonų, smilkstantys laužai,
pūvančių lavonų smarvė. Ir nebandyk prieštarauti indams, kurie su didžiausia
palaima siekia “švento” Gango vandens.

Holi”-pavasario šventė, tą dieną viskas įmanoma-turtingi ir vargšai, aukštųjų
ir žemiausiųjų kastų atstovai neatpažįstamai nugrimuoja vienas kito veidus,
ištepa drabužius visų vaivorykstės spalvų dažais, šoka ir dainuoja tiesiog
gatvėse. Tie dažai ilgai nenusiplauna, todel dar pora savaičių visi vaikšto,
kaip vėlykiniai margučiai.

Leave a Comment