Indija nuo istorijos iki dabar

Kaunas 2004
Sostinė- Delis
Plotas- 3287590 km2.
Kalbos- hindi, anglų
Religojos- Induistų 83%, musulmonų 11%, sikhų 2%, krikščionių 2%.
Gyventojai- 700mln.

Apie Budą

Buda gimė nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo Suddhodana ir jo žmonos Mahamaya šeimoje. Tikrasis Budos vardas yra Sidarta, o Gautama-giminės vardas. Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augina jo teta Mahapradžapati, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų iššvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidarta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, palieka šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų Rahulą bei tampa keliaujančiu vienuoliu Gautama.
Šešis metus Gautama klajoja bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bando surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau, nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasineria į ilgą išvaduojančią intelektą meditaciją, trukusią nuo keturių ikki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) “galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atranda, kaip išsivaduoti iš tų grandinių.
Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45

5 metus, Buda keliauja su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei.
Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda miršta, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais.

Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), patekėjus mėnulio pilnačiai, per savo 35-jį gimtadienį Gautama Šakjamunis, kaip sako tradicija, “visiškai ir galutinai nubunda” ir tampa Buda.
Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buuda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams Mrigadavoje (“gazelių giraitėje”) netoli Benareso, jis nurodė savo doktrinos pagrindą,-keturias Tauriasias Tiesas:

• Pirmoji Taurioji Tiesa-tai esminis teiginys, kad egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė.
• Antroji Taurioji Tiesa-kentėjimo priežasties, atsiradimo nusakymas samudaja. Ją sudaro “troškimas”, “alkis”, kuris gali būti trejopas: malonumo troškimas, tai įvairūs norai, kurių nepatenkinus, atsiranda kančia; gyvenimo troškimas, tai noras egzistuoti, būti, gyventi, kuris at

tneša kančią, žinant, kad visi esame mirtingi; ir nebūties troškimas, kuris, nors ir būdamas priešingybė, vis dėlto yra troškimas, taigi, tuo pačiu ir veiksmas.
• Trečioji Taurioji Tiesa-ji susijusi su kančios panaikinimu niroda. Tai supratimas, kad kentėjimą galima nutraukti, kad jis susijęs tik su amžinu samsara ratu, gimimų ir atgimimų seka. Kentėjimo nutraukimo sampratos esme galima laikyti nirvaną, “užgesimą”, nenusakomą nekintamą būseną, kuri pasiekiama atsisakius visų troškimų, išsivadavimo būsena, kurią pasiekia Budos.
• Ketvirtoji Taurioji Tiesa-tai Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje. Buda Kelią nurodė kaip aštuonių dalių visumą.:

Vestuvės

Induistiškos vestuvės- prabangi šventė su įvairiausiomis apeigomis ir kelias dienas trunkančia puota. Dauguma jaunavedžių priklauso tai pačiai kastai. Juos superša tėvai. Po vestuvių nuotaka gyvena jaunikio šeimoje. Induistams šeima nepaprastai svarbi.Vienose namuose dažniausiai gyvena kelios to šeimos kartos.
Pradžioje vestuvių jaunieji sėdi vienas priešais kitą susikabine rankomis. Juos skiria juodo šilko uždanga. . Nuėmus uždangą jaunieji apeina šventają ugnį. Kiekvienas žingsnis reiškia būsimo bendro gyvenimo aspektą:mlaimę, vaikus.
Induistė nuotaka per vestuves dėvi raudoną šilko sarį, siuvinėta aukso siūlais. Dar nuotaka pasipuošia vestuvėms skirtais papuošalais. Delnai ir padai ištepami „chna“ dažais.

Valgiai

Daugelis indų vegetarai jie ti

iki ,kad gyvulių nevalia žudyti maistui.Induistai nevalgo jautienos, nes karvės jiems šventas gyvūnas. O musulmonai nevalgo kiaulienos. Kiekviena vietovė turi savo tradicinius patiekalus, bet būdingiausi valgiai yra daržovės su prieskoniais: lešiai,jogurtas, ryžiai, paplotėliai. Maistas gardinamas visokiausiais prieskoniais: kurkuma, aitriosiomis paprikomis kalendra.

Apranga

Saris- tradicinic moters drabužis. Maždaug 20m. ilgio šilko ar medvilnės atraiža. Ja moteris apsivinioja ir vieną galą permeta per petį.
Dotis- tradicinis vyro drabužis apvyniojamas apie klubus ir kojas.

BUDISTINĖS ŠVENTĖS

Priminsime, kad budizmas išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, kad tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija, paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Tačiau budizmui labai būdinga kultinių praktikų įvairovė. Skirtingose valstybėse budistinių švenčių ritualus įtakojo vietos gyventojų tradicijos, papročiai, kultūra, kalba, gyvenimo būdas. Nepaisant to, budizmas išlaikė esminę idėją, kuri vienija visus įvairiausių budistinių mokyklų ar judėjimų pasekėjus, kurios dėka jis išliko vientisa vertybių, filosofijos ir tradicijų visuma. Tai , visų pirma, paties Budos Šakjamunio asmenybė, jo mokymas – Dharma, organizuota vienuolija – Sangha. Su “Trijų Brangenybių” – Budos, Dharmos ir Sanghos – garbinimu susijusios visos budistinės reikšmingos datos. Įvairiose šalyse skiriasi tik šventimo eiga, išorinis apipavidalinimas, kalendoriniai apskaičiavimai (kadangi visos budistinės šventės švenčiamos pagal mėnulio kalendorių, o daugelis – pilnaties metu, tai gali atsirasti vieno ar pu

usantro mėnesio skirtumas tarp įvairių datų) .

SAUSIS – VASARIS

Sanghos diena – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Švenčiama vienuoliktą mėnesį, per pilnatį, pagal indišką mėnulio kalendorių. Simbolizuoja, Sanghos, budistinės vienuolijos, įkūrimą. Šios šventės metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos žvakių procesijos, skaitomos Jatakos, pamokantys pasakojimai apie 550 nuostabius Budos gyvenimus. Iškilmių metu pasauliečiai lanko vienuolynus, atnašauja aukas, pagerbdami “Trys Brangenybes”.

KOVAS

Bodhisattvos Avalokitešvaros gimimo diena – ši diena labiau reikšminga Mahayana pasekėjams. Švenčiama antrąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Bodhisattva, tai būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda. Bet būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo. Atjautos Bodhisattva Avalokitešvara laikomas Budos Amitabhos emanacija ir yra vienas labiausiai garbinamų Mahayanos tradicijoje. Kai kuriose valstybėse šis Bodhisattva žinomas moterišku pavidalu, pvz. Japonijoje – kaip dievybė Kannon. Lamų Gelugpa pakraipos tradicijoje, Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė XIV Dalai Lama, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu, gyvuoju Buda. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos Bodhisattvos Avalokitešvaros garbei, rengiamos procesijos.

BALANDIS

Naujieji Metai – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Pietryčių Azijos valstybėse, kur daugiau paplitęs Theravada pakraipos budizmas ir naudojamas indiškas mėnulio kalendorius, naujieji metai prasideda balandžio 13 dieną (tik Mianmare, buv. Birma, tai balandžio 16 d.). Šventė vyksta tris dienas, kurių metu vienuolynuose supilamos nedidelės kalvos, Visatos centro – kalno Meru – simbolis, Mianmare ir Laose tomis dienomis perkama gyva žuvis ir paleidžiama į laisvę, Tailande žmonės laistosi vandeniu, tokiu būdu simboliškai apsivalydami nuo viso blogio.

GEGUŽĖ

Arimo diena – šią dieną švenčia Tailando budistai. Švenčiama antrojo mėnesio viduryje, pagal indišką mėnulio kalendorių, prasidedant pavasariniams lauko darbams. Pasak tradicijos, Buda pasiekė Nušvitimą, būdamas septynerių metukų, keliaudamas su tėvu ir pirmą kartą pamatęs kaip ariami laukai. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos eisenos, kurių metu puošiami balti jaučiai, o jaunos merginos baltais drabužiais barsto ryžius iš ausinių ir sidabrinių indų.

BIRŽELIS

Dzamling Čisangas (“Viso pasaulio apvalymas”) – šią dieną švenčia Tibeto budistai, penktojo mėnesio viduryje, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Iškilmių metu atnašaujamos aukos tautinėms tibetiečių dievybėms, saugančioms žmogų, jo šeimą bei šventas budistams vietas.

LIEPA

Budos Maitrėja diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams, ji skirta pagerbti Budą Maitrėja – Ateities Budą. Mahayanos pasekėjų manymu, Buda Maitrėja laukia, kada galės atgimti žmonių pasaulyje. Šios dievybės kultas ypač paplitęs Centrinės Azijos valstybėse, kur jį vaizduojančios gigantiškos statulos įrengtos daugelyje vienuolynų. Šios šventės metu į vienuolynus suvažiuoja daug žmonių, vyksta iškilmingos pamaldos, aplink vienuolyną vežiojama Budos Maitrėja statula.

RUGPJŪTIS

Mirusiųjų minėjimas – tai sena budistinė šventė (pradėta švęsti dar VI a. po Kr.), ypač populiari Mahayana pasekėjų tarpe. Švenčiama penkiolika dienų septintą mėnesį pagal mėnulio kalendorių. Tradiciškai manoma, kad šios šventės laikotarpyje žmones lanko mirusiųjų giminaičių sielos, tad patys ritualai suskirstyti į tris dalis: mirusiųjų sielų sutikimą, pagerbimą ir išlydėjimą. Įprasta grįžti į gimtąsias vietas, tvarkyti giminaičių kapus, šventyklose vyksta pamaldos, aukojamos aukos, iškabinami dideli žibintai, kurie “pritraukia” alkanas sielas prie išdėlioto joms maisto, po pamaldų atitenkančio elgetoms ir beturčiams. Pačios iškilmės vyksta pakankamai linksmai, ką galima paaiškinti sielų “atsidėkojimu” Budai už sėkmingą “atvykimą”. Paskutinę šventės dieną žmonės į upes ir ežerus paleidžia daugybę popierinių žibintų, ant kurių užrašyti mirusiųjų giminaičių vardai. Tai simbolizuoja sielų sugrįžimą Anapilin.

RUGSĖJIS

Arhantų pagerbimo dienos – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams. Arhantai – asmenys, pasiekę Nušvitimo (Bodhi) būseną šiame gyvenime. Hinayanoje ši būsena laikoma esmine, kadangi tokie asmenys jau sugebėjo nutraukti kančių ratą ir gali pereiti į Nirvaną. Mahayana tradicijoje arhantas, tai tik pirmas žingsnis Bodhisattvos (likusio samsaros rate ir kupino begalinės užuojautos, padėdant visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo) kelyje. Budistinė tradicija arhantais vadina artimiausius Budos mokinius ir pasekėjus (hinayanoje jų priskaičiuojama 16, o Mahayanoje – 18 asmenų). Iškilmės tesiasi net 45 dienas, kurių metu vienuolynuose pasakojama apie arhantų gyvenimą, vyksta pamaldos.

SPALIS

Ugnies šventė (Pavarana) – devintąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių pradedama švęsti Ugnies šventė. Theravada tradicijos šalyse ši šventė reiškia vienuoliško atsiskyrimo, liūčių sezono, pabaigą. Pilnaties naktį visos aikštės, gatvės, gyvenamieji namai apšviečiami daugybe žvakių, žibintų, lempučių. Šventę pabaigia drabužių ir aprangos elementų dovanojimo vienuoliams ceremonija. Lamų budizmo pasekėjai Ugnies šventę sieja su Budos nužengimu žemėn bei tolimesniu jo atgimimu ir švenčią ją 22 – ąją devinto mėnesio pagal mėnulio kalendorių dieną.

LAPKRITIS

Dramblių eitynės – ši dieną švenčią Tailando budistai. Tradiciškai, ši diena skirta atminti vieną Budos pamokslą, skirtą gilesniam Dharmos supratimui, kuriame Buda nepatyrusį žmogų, besimokantį Dharmos iš Mokytojo, palygina su laukiniu drambliu, kurį įkinko su jau prijaukintu gyvūnu ir tokiu būdu sutramdo. Žinoma, kad tokią dieną vyksta puošnios dramblių procesijos.

GRUODIS

Tsong-khapos įšėjimo į Nirvaną diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams.Tibeto budizmo spartus plitimas šiaurės Azijos šalyse prasidėjo XIV a. atsiradus Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymui”, įsteigtam Tsong-khapos (1357-1419), kuris rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu, atsisakymu mėsos ir alkoholio vartojimo, pastoviu sąmonės lavinimu. Gelugpa mokymo pasekėjai vadovaujasi lamrim (kelio etapų) šventais tekstais ir savo Lamos autoritetu. Jų Lamos dėvi aukštas geltonas kepures, todėl ši pakraipa dar vadinama “geltonkepurių”. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Tsong-khapos 1409 m. pastatytą vienuolyną galima pamatyti ir mūsų laikais, jis yra Tibete, netoli Lhasos, ir vadinasi Gaden. Gelugpa praktikuoja tantrų ir sutrų mokymą, jos tradicija yra itin griežta. Iki XVII a. Gelugpa , su Mongolijos chanų pagalba gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. Gelugpa pakraipos budizmas paplinta ne tik visame Tibete, bet ir Mongolijoje, Buriatijoje, Kinijoje.

Įdomu

Himalajuose gyvenančios šerpų genties moterys gali turėti du vyrus. Taip yra todėl, kad broliai, nenorėdami skaldyti žemės sklypelio, veda vieną moterį. Jei šeimoje yra trys broliai, tai žmona dalytis tenka vyriausiajam ir jauniausiajam, o vidurinysis eina į vienuolyną. Jeigu keturi vyrai, tai du vyresnieji veda vieną moterį, o du jaunesnieji – kitą. Dažnai vieną moterį veda ne tik du broliai, bet ir draugai.

Indonezijos saloje Sumatroje vyras, kad įrodytų esąs stiprus, turi būsimą žmoną ant rankų atsinešti iš jos tėvų namų į savo namus.

Juodkalnijoje taip pat yra panašus paprotys, tik čia nešama ne nuotaka, o jos kūno masę atitinkantis svoris.

Indijos teritorijoje gyvenančios gentys taip pat turi įdomių papročių. Vienas jų: vestuvių ceremonijos metu jaunikis turi sumeškerioti žuvį, pabučiuoti ją ir paleisti atgal į vandenį.

Kaunas 2004
Sostinė- Delis
Plotas- 3287590 km2.
Kalbos- hindi, anglų
Religojos- Induistų 83%, musulmonų 11%, sikhų 2%, krikščionių 2%.
Gyventojai- 700mln.

Apie Budą

Buda gimė nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo Suddhodana ir jo žmonos Mahamaya šeimoje. Tikrasis Budos vardas yra Sidarta, o Gautama-giminės vardas. Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augina jo teta Mahapradžapati, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidarta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, palieka šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų Rahulą bei tampa keliaujančiu vienuoliu Gautama.
Šešis metus Gautama klajoja bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bando surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau, nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasineria į ilgą išvaduojančią intelektą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) “galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atranda, kaip išsivaduoti iš tų grandinių.
Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliauja su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei.
Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda miršta, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais.

Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), patekėjus mėnulio pilnačiai, per savo 35-jį gimtadienį Gautama Šakjamunis, kaip sako tradicija, “visiškai ir galutinai nubunda” ir tampa Buda.
Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams Mrigadavoje (“gazelių giraitėje”) netoli Benareso, jis nurodė savo doktrinos pagrindą,-keturias Tauriasias Tiesas:

• Pirmoji Taurioji Tiesa-tai esminis teiginys, kad egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė.
• Antroji Taurioji Tiesa-kentėjimo priežasties, atsiradimo nusakymas samudaja. Ją sudaro “troškimas”, “alkis”, kuris gali būti trejopas: malonumo troškimas, tai įvairūs norai, kurių nepatenkinus, atsiranda kančia; gyvenimo troškimas, tai noras egzistuoti, būti, gyventi, kuris atneša kančią, žinant, kad visi esame mirtingi; ir nebūties troškimas, kuris, nors ir būdamas priešingybė, vis dėlto yra troškimas, taigi, tuo pačiu ir veiksmas.
• Trečioji Taurioji Tiesa-ji susijusi su kančios panaikinimu niroda. Tai supratimas, kad kentėjimą galima nutraukti, kad jis susijęs tik su amžinu samsara ratu, gimimų ir atgimimų seka. Kentėjimo nutraukimo sampratos esme galima laikyti nirvaną, “užgesimą”, nenusakomą nekintamą būseną, kuri pasiekiama atsisakius visų troškimų, išsivadavimo būsena, kurią pasiekia Budos.
• Ketvirtoji Taurioji Tiesa-tai Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje. Buda Kelią nurodė kaip aštuonių dalių visumą.:

Vestuvės

Induistiškos vestuvės- prabangi šventė su įvairiausiomis apeigomis ir kelias dienas trunkančia puota. Dauguma jaunavedžių priklauso tai pačiai kastai. Juos superša tėvai. Po vestuvių nuotaka gyvena jaunikio šeimoje. Induistams šeima nepaprastai svarbi.Vienose namuose dažniausiai gyvena kelios to šeimos kartos.
Pradžioje vestuvių jaunieji sėdi vienas priešais kitą susikabine rankomis. Juos skiria juodo šilko uždanga. . Nuėmus uždangą jaunieji apeina šventają ugnį. Kiekvienas žingsnis reiškia būsimo bendro gyvenimo aspektą:mlaimę, vaikus.
Induistė nuotaka per vestuves dėvi raudoną šilko sarį, siuvinėta aukso siūlais. Dar nuotaka pasipuošia vestuvėms skirtais papuošalais. Delnai ir padai ištepami „chna“ dažais.

Valgiai

Daugelis indų vegetarai jie tiki ,kad gyvulių nevalia žudyti maistui.Induistai nevalgo jautienos, nes karvės jiems šventas gyvūnas. O musulmonai nevalgo kiaulienos. Kiekviena vietovė turi savo tradicinius patiekalus, bet būdingiausi valgiai yra daržovės su prieskoniais: lešiai,jogurtas, ryžiai, paplotėliai. Maistas gardinamas visokiausiais prieskoniais: kurkuma, aitriosiomis paprikomis kalendra.

Apranga

Saris- tradicinic moters drabužis. Maždaug 20m. ilgio šilko ar medvilnės atraiža. Ja moteris apsivinioja ir vieną galą permeta per petį.
Dotis- tradicinis vyro drabužis apvyniojamas apie klubus ir kojas.

BUDISTINĖS ŠVENTĖS

Priminsime, kad budizmas išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, kad tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija, paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Tačiau budizmui labai būdinga kultinių praktikų įvairovė. Skirtingose valstybėse budistinių švenčių ritualus įtakojo vietos gyventojų tradicijos, papročiai, kultūra, kalba, gyvenimo būdas. Nepaisant to, budizmas išlaikė esminę idėją, kuri vienija visus įvairiausių budistinių mokyklų ar judėjimų pasekėjus, kurios dėka jis išliko vientisa vertybių, filosofijos ir tradicijų visuma. Tai , visų pirma, paties Budos Šakjamunio asmenybė, jo mokymas – Dharma, organizuota vienuolija – Sangha. Su “Trijų Brangenybių” – Budos, Dharmos ir Sanghos – garbinimu susijusios visos budistinės reikšmingos datos. Įvairiose šalyse skiriasi tik šventimo eiga, išorinis apipavidalinimas, kalendoriniai apskaičiavimai (kadangi visos budistinės šventės švenčiamos pagal mėnulio kalendorių, o daugelis – pilnaties metu, tai gali atsirasti vieno ar pusantro mėnesio skirtumas tarp įvairių datų) .

SAUSIS – VASARIS

Sanghos diena – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Švenčiama vienuoliktą mėnesį, per pilnatį, pagal indišką mėnulio kalendorių. Simbolizuoja, Sanghos, budistinės vienuolijos, įkūrimą. Šios šventės metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos žvakių procesijos, skaitomos Jatakos, pamokantys pasakojimai apie 550 nuostabius Budos gyvenimus. Iškilmių metu pasauliečiai lanko vienuolynus, atnašauja aukas, pagerbdami “Trys Brangenybes”.

KOVAS

Bodhisattvos Avalokitešvaros gimimo diena – ši diena labiau reikšminga Mahayana pasekėjams. Švenčiama antrąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Bodhisattva, tai būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda. Bet būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo. Atjautos Bodhisattva Avalokitešvara laikomas Budos Amitabhos emanacija ir yra vienas labiausiai garbinamų Mahayanos tradicijoje. Kai kuriose valstybėse šis Bodhisattva žinomas moterišku pavidalu, pvz. Japonijoje – kaip dievybė Kannon. Lamų Gelugpa pakraipos tradicijoje, Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė XIV Dalai Lama, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu, gyvuoju Buda. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos Bodhisattvos Avalokitešvaros garbei, rengiamos procesijos.

BALANDIS

Naujieji Metai – ši diena labiau reikšminga Theravados pasekėjams. Pietryčių Azijos valstybėse, kur daugiau paplitęs Theravada pakraipos budizmas ir naudojamas indiškas mėnulio kalendorius, naujieji metai prasideda balandžio 13 dieną (tik Mianmare, buv. Birma, tai balandžio 16 d.). Šventė vyksta tris dienas, kurių metu vienuolynuose supilamos nedidelės kalvos, Visatos centro – kalno Meru – simbolis, Mianmare ir Laose tomis dienomis perkama gyva žuvis ir paleidžiama į laisvę, Tailande žmonės laistosi vandeniu, tokiu būdu simboliškai apsivalydami nuo viso blogio.

GEGUŽĖ

Arimo diena – šią dieną švenčia Tailando budistai. Švenčiama antrojo mėnesio viduryje, pagal indišką mėnulio kalendorių, prasidedant pavasariniams lauko darbams. Pasak tradicijos, Buda pasiekė Nušvitimą, būdamas septynerių metukų, keliaudamas su tėvu ir pirmą kartą pamatęs kaip ariami laukai. Iškilmių metu šventyklose vyksta iškilmingos pamaldos, rengiamos eisenos, kurių metu puošiami balti jaučiai, o jaunos merginos baltais drabužiais barsto ryžius iš ausinių ir sidabrinių indų.

BIRŽELIS

Dzamling Čisangas (“Viso pasaulio apvalymas”) – šią dieną švenčia Tibeto budistai, penktojo mėnesio viduryje, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių. Iškilmių metu atnašaujamos aukos tautinėms tibetiečių dievybėms, saugančioms žmogų, jo šeimą bei šventas budistams vietas.

LIEPA

Budos Maitrėja diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams, ji skirta pagerbti Budą Maitrėja – Ateities Budą. Mahayanos pasekėjų manymu, Buda Maitrėja laukia, kada galės atgimti žmonių pasaulyje. Šios dievybės kultas ypač paplitęs Centrinės Azijos valstybėse, kur jį vaizduojančios gigantiškos statulos įrengtos daugelyje vienuolynų. Šios šventės metu į vienuolynus suvažiuoja daug žmonių, vyksta iškilmingos pamaldos, aplink vienuolyną vežiojama Budos Maitrėja statula.

RUGPJŪTIS

Mirusiųjų minėjimas – tai sena budistinė šventė (pradėta švęsti dar VI a. po Kr.), ypač populiari Mahayana pasekėjų tarpe. Švenčiama penkiolika dienų septintą mėnesį pagal mėnulio kalendorių. Tradiciškai manoma, kad šios šventės laikotarpyje žmones lanko mirusiųjų giminaičių sielos, tad patys ritualai suskirstyti į tris dalis: mirusiųjų sielų sutikimą, pagerbimą ir išlydėjimą. Įprasta grįžti į gimtąsias vietas, tvarkyti giminaičių kapus, šventyklose vyksta pamaldos, aukojamos aukos, iškabinami dideli žibintai, kurie “pritraukia” alkanas sielas prie išdėlioto joms maisto, po pamaldų atitenkančio elgetoms ir beturčiams. Pačios iškilmės vyksta pakankamai linksmai, ką galima paaiškinti sielų “atsidėkojimu” Budai už sėkmingą “atvykimą”. Paskutinę šventės dieną žmonės į upes ir ežerus paleidžia daugybę popierinių žibintų, ant kurių užrašyti mirusiųjų giminaičių vardai. Tai simbolizuoja sielų sugrįžimą Anapilin.

RUGSĖJIS

Arhantų pagerbimo dienos – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams. Arhantai – asmenys, pasiekę Nušvitimo (Bodhi) būseną šiame gyvenime. Hinayanoje ši būsena laikoma esmine, kadangi tokie asmenys jau sugebėjo nutraukti kančių ratą ir gali pereiti į Nirvaną. Mahayana tradicijoje arhantas, tai tik pirmas žingsnis Bodhisattvos (likusio samsaros rate ir kupino begalinės užuojautos, padėdant visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo) kelyje. Budistinė tradicija arhantais vadina artimiausius Budos mokinius ir pasekėjus (hinayanoje jų priskaičiuojama 16, o Mahayanoje – 18 asmenų). Iškilmės tesiasi net 45 dienas, kurių metu vienuolynuose pasakojama apie arhantų gyvenimą, vyksta pamaldos.

SPALIS

Ugnies šventė (Pavarana) – devintąjį mėnesį, per pilnatį, pagal mėnulio kalendorių pradedama švęsti Ugnies šventė. Theravada tradicijos šalyse ši šventė reiškia vienuoliško atsiskyrimo, liūčių sezono, pabaigą. Pilnaties naktį visos aikštės, gatvės, gyvenamieji namai apšviečiami daugybe žvakių, žibintų, lempučių. Šventę pabaigia drabužių ir aprangos elementų dovanojimo vienuoliams ceremonija. Lamų budizmo pasekėjai Ugnies šventę sieja su Budos nužengimu žemėn bei tolimesniu jo atgimimu ir švenčią ją 22 – ąją devinto mėnesio pagal mėnulio kalendorių dieną.

LAPKRITIS

Dramblių eitynės – ši dieną švenčią Tailando budistai. Tradiciškai, ši diena skirta atminti vieną Budos pamokslą, skirtą gilesniam Dharmos supratimui, kuriame Buda nepatyrusį žmogų, besimokantį Dharmos iš Mokytojo, palygina su laukiniu drambliu, kurį įkinko su jau prijaukintu gyvūnu ir tokiu būdu sutramdo. Žinoma, kad tokią dieną vyksta puošnios dramblių procesijos.

GRUODIS

Tsong-khapos įšėjimo į Nirvaną diena – ši diena labiau reikšminga lamų budizmo pasekėjams.Tibeto budizmo spartus plitimas šiaurės Azijos šalyse prasidėjo XIV a. atsiradus Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymui”, įsteigtam Tsong-khapos (1357-1419), kuris rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu, atsisakymu mėsos ir alkoholio vartojimo, pastoviu sąmonės lavinimu. Gelugpa mokymo pasekėjai vadovaujasi lamrim (kelio etapų) šventais tekstais ir savo Lamos autoritetu. Jų Lamos dėvi aukštas geltonas kepures, todėl ši pakraipa dar vadinama “geltonkepurių”. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Tsong-khapos 1409 m. pastatytą vienuolyną galima pamatyti ir mūsų laikais, jis yra Tibete, netoli Lhasos, ir vadinasi Gaden. Gelugpa praktikuoja tantrų ir sutrų mokymą, jos tradicija yra itin griežta. Iki XVII a. Gelugpa , su Mongolijos chanų pagalba gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. Gelugpa pakraipos budizmas paplinta ne tik visame Tibete, bet ir Mongolijoje, Buriatijoje, Kinijoje.

Įdomu

Himalajuose gyvenančios šerpų genties moterys gali turėti du vyrus. Taip yra todėl, kad broliai, nenorėdami skaldyti žemės sklypelio, veda vieną moterį. Jei šeimoje yra trys broliai, tai žmona dalytis tenka vyriausiajam ir jauniausiajam, o vidurinysis eina į vienuolyną. Jeigu keturi vyrai, tai du vyresnieji veda vieną moterį, o du jaunesnieji – kitą. Dažnai vieną moterį veda ne tik du broliai, bet ir draugai.

Indonezijos saloje Sumatroje vyras, kad įrodytų esąs stiprus, turi būsimą žmoną ant rankų atsinešti iš jos tėvų namų į savo namus.

Juodkalnijoje taip pat yra panašus paprotys, tik čia nešama ne nuotaka, o jos kūno masę atitinkantis svoris.

Indijos teritorijoje gyvenančios gentys taip pat turi įdomių papročių. Vienas jų: vestuvių ceremonijos metu jaunikis turi sumeškerioti žuvį, pabučiuoti ją ir paleisti atgal į vandenį.

Leave a Comment