Įvadas
Keliautojus Indija vilioja ne tik savo istorija, vaizduotę audrinančiomis šventyklomis, aštuntuoju pasaulio stebuklu, tigrų ir krokodilų draustiniais, egzotiškais gamtovaizdžiais ir nuostabiausiais auksinio smėlio paplūdimiais paties švariausio vandenyno pakrantėje. Indija – milžiniška valstybė, kurios valstijoje pripažįstama 17 oficialių kalbų, o gyventojai kalba 844 dialektais. Tai nepakartojama šalis ir mėgstantiems išskirtinį komfortą. Šiame pasakiškame krašte nepaprastai atsakingai imamasi valgio gaminimo (laikantis senovinių papročių, kiekviename patiekale turi derėti šeši skoniai: saldus, sūrus, kartus, aitrus, rūgštus ir aštrus). Taip pat ši šalis išsiskiria savita kultūra ir papročiais.
Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma ir Pakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.Plotas: 590 000 kv. km.Pakrantė: 7000 km.Gyventojų skaičius: 1.07 mlr.Sostinė: Delis.Valdymo forma: federacinė respublikaKalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose, politiniuose, komerciniuose santykiuose. Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.Aukščiausias taškas: Kanchenjunga 8,598 m Etninė sudėtis: Indijos Arijų 72%Valiuta: Indijos rupija (INR)
Politika ir valdžiaŠiandien Indija yra demokratinė šalis, turinti atstovaujamąjį dviejų rūmų parlamentą, sukurtą pagal britų pavyzdį, ir ministrą pirmininką. Čia nėra nei monarchijos nei karalystės. Politiką tvarko Indijos Nacionalinis kongresas, bet kartais atsirandančios kitos frakcijos susiburia į aktyvias koalicijas. Politinė sistema nepastovi, demokratija netvirta, bet vis dar laikosi. Indijoje politika yra visada vietinė; šalis tebėra sudaryta iš kaimo vietovių ( čia gyvena daugiau kaip 80% žmonių). Įprastas požiūris į politiką – kad politika korumpuota, vyriausybė ima kyšius.
Pagrindinės kultūros kryptys
BendravimasIndijoje derinamas nuoširdus rūpinimasis šeima, visa gimine ir kitomis grupėmis, apibūdinančiomis individą (darbas, religija), su individo saviraiška. Individai savo grupėje atsako už save. Iš jų laukiama, kad patys naudotų savo išteklius tikslams pasiekti. Vis dėl to individuali iniciatyva, nors ir svarbi, turi būti pateisinta kitiems teikiama nauda. Kad ji būtų sėkminga, į procesą reikia įtraukti kuo daugiau žmonių.
Indijoje yra kastų sistema, kuri sukūrė griežtą hierarchiją kaip visuomenės organizavimo būdą visais lygiais – namuose, mokykloje, gatvėje, darbe. Čia susiformavusi tradicija labai oficialiai bendrauti su žmonėmis pagal jų rangą ir statusą. Skirtingai nuo Ramiojo vandenyno pakrantės kraštų, kur svarbiausia kuklumas, Indijoje kiekvienas demonstruoja savo rangą valdžią iš viršaus, ir tai valdžiai rodoma pagarba iš apačios. Nedaug rūpinamasi išore, svarbiau žinoti savo vietą ir atitinkamai elgtis. Toks hierarchijos pabrėžimas normalizuoja nelygius santykius: natūralu, kad vieni vadovauja, kiti ne, vieni valdo, kiti ne, vieni diktuoja, kiti paklūsta. Aukštesnieji visada priima sprendimus.Indijoje labai vertinamos universalios taisyklės ir sistemos.Požiūris į laikąIš esmės Indija yra daugiamatė kultūra – laikrodis paprastai neapibrėžia veiksmų; jis atlieka vaidmenį didesniuose, šiuolaikiškesniuose miestuose, kur priimtos vakarietiškos organizacinės idėjos. Tačiau atleidžiami neišvengiami vėlavimai ir demonstruojamas supratimas, kai reikalai nevyksta taip, kaip buvo suplanuoti. Žmonės gali ateiti arba neateiti į suorganizuotus renginius, susitikimus. Projektai gali būti vykdomi arba nevykdomi taip, kaip buvo numatyta. Indija visada elgiasi indiškai, bet vertina save pagal vakarietiškus universalios moralės standartus. Jos savimonė svyruoja tarp pranašumo komplekso ir nevisavertiškumo komplekso.Indai, užimantys aukštas pareigas, linkę rizikuoti, o žemas – ne. Kastose, šeimose ir organizacijose sprendimų priėmėjai gali būti drąsūs, netgi neatsargūs, bet valdiniai imasi veiksmų tik tada, kai jiems liepiama ir jie tikri, jog sudėti visi taškai ant i. Nežinomybė nėra maloni, reikia pasikeisti nuomonėmis su daugeliu žmonių, kol sprendimas priimamas. Tačiau retai pasiekiamas sutarimas, dažniau tinkamas asmuo priverčiamas priimti galutinį sprendimą. Tai paprastai yra individai, kurie neketina palengvinti savo verslo. Procesas gali būti ilgas ir nemalonus.
Visos indų religinės tradicijos pabrėžia fatališką visatos prigimtį. Nuo reinkarnacijos iki karmos tikima, kad viskas priklauso nuo žmogaus veiksmo. Vis dėl to laukiama, kad tie, kuriems jų kasta suteikė privilegijų, priimtų sprendimus, palaikančius pasaulio judėjimą. Taip atspindi aukštesnis jų rangas visuotinėje tvarkoje. Todėl ateities privilegijos dažnai indams nėra motyvai; nieko nedaryti arba ką nors daryti čia ir dabar kartais yra svarbiau. Jei reikalai nesusiklosto, to ir reikėjo laukti – niekas nevaldo pasaulio, viskas yra nulemta. Indai laiko ir ateitį, ir praeitį to paties pasikartojančio istorijos ciklo dalimi. Kai kuriems pamaldesniems musulmonams atrodo eretiška, kad paprasti mirtingieji galėtų pakeisti Alacho valią, planuodami tolimą ateitį.Kaip indai bendrauja su pasauliu?Indai gali būti labai atviri. Individai turi neginčijamą valdžią, kurią lemia jų padėtis. Viena iš kastų sistemos susiformavimo priežasčių buvo sukurti aiškias tų sluoksnių elgesio taisykles, todėl indai neabejodami sako tai, ką jų padėtis leidžia jiems sakyti. Jie nebūtinai vengia konfrontacijos . Bendraudami su pašaliniais asmenimis, ypač vakariečiais, indai atsisako kai kurių rango teisių ir tampa apdairesni. Tiesioginis bendravimas yra norma tarp tos pačios socialinės grupės žmonių arba tarp viršininkų ir valdinių ; netiesioginis bendravimas yra norma nuo valdinių iki jų viršininkų arba tarp individų, kurių rangas ir įtaka nežinoma. Indai dažnai vertina rezultatus pagal vakarietiškos logikos procesus, kurie įsišaknijo Indijos kultūroje nuo britų valdymo laikų. Jie problemas nagrinėja ilgai, tačiau rezultatas vis tiek paprastai būna pagrįstas intuicija, asmeniniais įsitikinimais ir asmenine patirtimi.Indijos visuomenė yra oficiali; kiekviena grupė savaip gerbia hierarchiją ir kiekvieno sluoksnio pareigas. Indai dar oficialesni, kai asmuo pašalinis arba tik pradedanti užmegzti ryšius su grupe.
Kalba ir pagrindiniai posakiai
Indijoje yra dvi oficialios kalbos – indų ir anglų, nors šalyje daugybė vietinių kalbų. Didžiausios: gudžarati Vakaruose, bengalų – Rytuose, tamilų – Pietuose. Daugumos vietos kalbų raštas – sanskrito variantas (sanskritas jau nėra šnekamoji kalba); dažniausiai rašoma romėniškomis raidėmis. Kadangi anglų kalbos mokosi ir ją vartoja daugiausia verslo žmonės, ja kalba Indijos lankytojai.Pagarbūs kreipiniai į vyrus, moteris, vaikusSvarbu atpažinti induizmo atstovus ir musulmonus, nes pagarbūs pasisveikinimai ir kreipiniai yra skirtingi. Musulmonus galima atpažinti pagal jų vardus. Dažnai jie arabiški arba arabiškų formų (nes tai kalba, kuria buvo parašytas Koranas; daugelis ją laiko šventa). Induizmo atstovų paprastai ilgi ir daugiaskiemeniai, kartais turi induizmo arba budizmo žodžių (pvz., Subramanian, Prabudhha).
Induizmo atstovaiDaugelis verslininkų šiandien vartoja vakarietiškus vardų variantus. Nemažai išlaikę tradicines indiškas formas, kai nėra pavardės, tik vardas ir pagarbus kreipinys. Ir vyrai, ir moterys prieš savo vardą rašo tėvo vardo pirma raidę. Pavyzdžiui, R.Sarinda.. Teisingas kreipinys- pone Sarinda. Jeigu moteris vardu K.Sardar, išteka už pono Sarindos, į ją reikės kreiptis ponia Sardar Sarinda.Ponas indiškai – sri; dažnai jis eina prieš vardą, pvz., Sri R. Sarinda.Paregos taip pat labai svarbios, jeigu žmogus jas turi (pvz., teisėjas). Jos turi būti įvardintos po pagarbos kreipinio, pvz., Sri dr. R. Sarinda.
MusulmonaiKreipdamiesi į vyrus, vartokite vardą bin (reiškiantį „kieno sūnus“)ir tėvo vardą (pvz., Ali bin Muhammad). Tinkamas kreipinys yra „Pone ali“.Kreipdamiesi į moteris, vartokite vardą, binti arba binte (reiškiančius „kieno dukra“) ir tėvo vardą (pvz., Asmah binti Naguib). Tinkamas kreipinys yra „Ponia/ Panele Asmah“.Jeigu Ali ir Ashman būtų susituokę, kreipiantis į ją jos vardo galima sakyti vyro vardą. Taigi tinkamas kreipinys būtų „Ponia Ashman Ali“.
Jeigu žinomos pareigos turi būti įvardintos prieš vardus ( pvz., Ponas dr. Ali bin Muhammad).Jeigu vyrai yra atlikę chadža (kelionę į Meką), prieš jų vardą vartojamas pagarbus kreipinys chadžijus (pvz., Chadžijus Ali bin Muhammad).Jeigu moterys musulmonės yra atlikusios chadžą, prieš jų vardą vartojamas chadžija (pvz., Chadžija Asmah binti Naguib, o jei ištekėjusi Chadžija Asmah Ali).SikaiPrieš savo vardą vyrai sikai vartoja singh, o moterys – kaur (pvz., Singh Ali, Kaur Asmah).Ištekėjusios moterys vartoja savo vardą ir vyro vardą kaip pavardę(kaip ir musulmonės). Nevartokite sigh vietoj pavardės, nesakykite „Pone Singh“, nes reikštų „Pone pone“.
Sveikinimasis ir supažindinimasSveikindamiesi indai vadina paprastai – vardu arba pavarde, pridėdami pareigas. Kartais pakomentuoja atliekamas kito žmogaus užduotis – į tai atsakyti nereikia. Vardo vartojimas nėra neoficialus, nes vardas Indijoje yra tinkamas kreipinys.Visada reikia laukti kol jus pristatys nepažįstamiems; niekada nesiimkite iniciatyvos patys, nes dažniausiai tai bus laikoma netinkamu poelgiu. Indai reikalauja, kad žmones vienus kitiems pristatinėtų trečioji šalis. Taip jie užtikrina, kad vieni kietiems nebus pristatyti skirtingų kastų atstovai. Susibūrime niekada nesėskite, kol nebūsite pakviesti. Paprastai susodinimas iš anksto gerai apgalvojamas. Jis paprastai atspindi individo padėtį grupėje ir svečiams rodomą pagarbą. Atsisveikinant reikia su kiekvienu dalyvaujančiu asmeniu. Amerikietiškas pamojavimas čia netinka. Jeigu sveikinatės su žmogumi, kurį dar tą pačią dieną sutiksite toje pačioje aplinkoje (pvz., darbe), antra kartą jo sveikinti nereikia. Su vyriausiais asmenimis pasisveikinama pirmiausiai, jie pirmiausia susodinami, įvedami į kambarį, prieš juos eina tik jaunesni jų padėjėjai.Induizmo atstovai ir sikaiIndijoje sveikindamiesi žmonės nesiliečia vienas prie kito, bent jau iš pradžių. Tik artimiausi draugai (dažniausiai jauni asmenys) atsitiktinai susiliečia. Rankos paspaudimas yra vakarietiškas įprotis ir nebūdintas šiam regionui. Vakarai turi didelę įtaką Indijai, kartais vakariečiams spaudžiama ranka po tradicinio pasisveikinimo namaste (pažodžiui „gerbiu dievybę tavyje“). Nemaste reikalauja, kad rankos būtų sudėtos taip, kaip meldžiantis, krūtinės lygyje, kad nulenkiant galvą, smakras beveik liestų pirštų galiukus. Lenkdami galvą, keliate rankas rankas sakote: „Nemaste“. Jei paskui paspaudžiama ranka, tai daroma paprastai labai švelniai, gležnai. Tai nerodo nuoširdumo. Atvirkščiai – tai taikymasis prie vakariečio. Norėdami greitai pademonstruoti nuoširdumą, po rankų paspaudimo galite vėl rankas pakelti prie krūtinės. Po nemaste leiskite kolegai indui rodyti iniciatyvą paspausti ranką, jei apskritai tai bus daroma. Paprastai rankų nespaudžia vyrai su moterimis; jeigu jau taip atsitinka, moterys turi ištiesti ranką pirmos. Nepamirškite, kad daugeliui gali būti nemalonu spausti ranką kitos kastos žmonėms, ypač „neliečiamiesiems“. Labai oficialiose situacijose pasveikinus tradiciškai žmogui ant kaklo uždedamas gėlių vainikas (panašus į Havajų lei). Tai nuoširdus priėmimo ženklas. Jeigu jums uždėtų tokį vainiką, būkite nuolankus, o pasodintas nusiimkite jį ir padėkite ant stalo, esančio jūsų dešinėje. Vainikas yra nuoširdaus priėmimo ženklas, o ne mados reikalas.
MusulmonaiĮprastas pasisveikinimas – salaam. Vadinasi, švelniai paspaudžiama dešinė ranka, tada ranka priliečiama krūtinė. Tradiciškai saalam reiškė- nusilenkiant dešne ranka greitai paliesti kaktą, tada širdį ir viršutinę pilvo dalį. Tai daroma labai oficialiomis progomis. Musulmonės moterys ir musulmonai vyrai nespaudžia vieni kietiems rankų (nebent moterys labai vakarietiškos).Prisistatant indų verslininkams reikėtų pasikeisti vizitinėmis kortelėmis. Visada pasiimkite daug vizitinių kortelių, nes turėsite padalyti jas kiekvienam pristatytam asmeniui (kortelės nereikia tik ne pirmą sykį sutiktam žmogui, nebent pasikeitė jūsų informacija- adresas telefono numeris, ar pareigos). Jūsų kortelės turi būti tvarkingos; jos parodo jus kaip asmenybę, todėl turi atrodyt kuo gražiau. Niekada neduokite nešvarios, brokuotos, sulankstytos ra aprašinėtos kortelės. Nereikia jos versti į kurią nors Indijos kalbų – angliška yra gerai suprantama. Įteikdami kortelę kolegai indui, laikykite ją taip, kad jis galėtų perskaityti (taip pat elgsis ir jis); nereikia jos laikyti dviem rankom. Nesvarbu kas pirmas įteikia kortelę: jomis pasikeičiama labai greitai, ir jūsų tikriausiai nepristatys pirmo, kol sužinos, kad esate to paties rango. Indijoje nėra reikalo nusilenkti.Šypsena yra kita nežodinio bendravimo forma; keičiantis kortelėmis reikia šypsotis, parodyti, kad jums yra malonu sutikti kitą žmogų. Svarbiausia – žinios apie vienas kito socialinę padėtį. Ją tiesiogiai rodo vizitinės kortelės, o netiesiogiai – daug veiksnių, kaip žili plaukai (rodantys senyvą amžių), lytis (dažniausiai vyrai), aplink esančių pagalbininkų skaičius (svarbūs žmonės dažniausiai turi pagalbininkų). Jei priėmime sutinkate daugiau nei vieną indą, pasibaigus pasisveikinimui turėsite daugybę vizitinių kortelių.Kortelėmis paprastai pasikeičiama prieš susėdant. Susidėti jas reikia tokia tvarka, kad galėtumėte pasižiūrėti kas kur sėdi. Taip darykite netgi susitikęs su vienu žmogumi. Susitikimo metu negalima žaisti su kortelėmis ir jokiu būdu rašinėti ant jų; pasibaigus susitikimui, negalima dėti jų į užpakalinę kelnių kišenę, reikia kruopščiai jas susirinkti ir susidėti į varinę kortelių dėžutę (ji negali būti odinė), o ją įsidėti į kairiąją švarko kišenę (arčiau širdies).
Bendravimo būdaiTinkamos tema: viskas, kas atspindi jūsų asmeninius interesus ir pomėgius, domėtis Indija – tautiniais patiekalais, istorija. Palankiai bus įvertinta diskusija apie pašnekovo firmą ir jos darbą. Taip indai sužino daugiau apie jį ir jo veiklą.Netinkamos temos: Politika, aktualūs įvykiai, bet koks reiškinys, kuris gali būti vertinamas prieštaringai. Niekada neaptarinėti religijos, nemenkinkite nei vienos konkrečios grupės.
Tonas, garsumas, kalbėsena:Paprastai indai kalba švelniu, tyliu balsu, bent jau iš pradžių. Tačiau jie gali labai gyvi ir teisūs. Tada tonas pakeliamas labiau, negu vakariečiai įpratę, kalbama greitakalbe. Jei jūs kalbėsite lėčiau, indai gali suprasti užuominą ir taip pat sulėtinti kalbą.Pasyvi tyla, kai tiesiog nėra žodžių, gali būti iniciatyvi bendravimo forma, bet Indijai nėra būdinga.
Fiziniai gestai ir veido išraiškaIndijoje įprasta kraipyti galvą, ypač Pietuose. Vakariečiui gali atrodyti, kad indas purto galvą nesutikdamas ar kažkam nepritardamas. Šis judesys rodo, kad indas klauso, ką sakote, ir kad turite kalbėti toliau. Mirksėjimas, švilpavimas ir panašūs veiksmai laikomi labai vulgariais. Viešai savo draugystės ir meilės jausmus priešingai lyčiai reiškia tik paaugliai. Niekada negalima liesti niekieno, net mažų vaikų, galvos; ji laikoma švenčiausia kūno vieta. Niekam negalima savo bato pado. Tai vulgaru, nes padas liečia žemę, todėl yra nešvarinusia vieta. Stovėjimas rankas įrėmus į klubus, laikomas agresyviu elgesiu, to reikia vengti. Gatvėje niekada negalima duoti išmaldos, nes tai tik paskatins prašančiuosius. Filantropine veikla galima užsiimti aukojant aukas garbingoms vietos labdaros įstaigoms.Kai veiksmas ar gestas atliekamas viena ranka, niekada negalima to daryti kaire ranka, ypač jei šalia yra musulmonų, nes ji laikoma nešvaria (ranka laikoma asmeninei higienai). Prieš įeinant į musulmonų mečetę, nusiauti reikia batus; taip pat reikia nusiplauti rankas ir kojas. Joje gali būti ir vyrai ir moterys, tik pastarosioms gali būti draudžiama būti tam tikrose mečetės vietose arba į ją įeiti tam tikru laiku. Moterys einančios į mečetę turi prisidengti galvas, kojas iki kelių ir rankas iki alkūnių.
Mostai ir skaičiavimaiMažylis pirštas reiškia skaičių 1, nykštys – 5, likusieji skaičiuojami nuo mažylio. Skaičiuojant ne pakeliamas kiekvienas pirštas, o rodoma visa ranka, užlenkiant atitinkama pirštą. Labai įžeisite žmogų rodydami jam smilių; atsukite delną į save ir judinkite visus pirštus iš karto. Jeigu reikia pasikviesti padavėją, reikia švelniai kilstelėti ranką. Mojuojama arba mojama nuleidus delną, judinant pirštus pirmyn ir atgal. Kartais gali atrodyti, kad šį gestą atliekantis žmogus atsisveikina su jumis, bet ištiktųjų jis jus kviečia. Jeigu reikia parodyti kokį daiktą ar žmogų, tai daryti reikia visu delnu, ne smiliumi.
Laikysena ir fizinis atstumasDauguma indų stovi šiek tiek atokiau ir iš pradžių nedrįsta prieiti arčiau. Niekada pirmą kart sutikę indą, nelieskite jo, tik paspauskite jam ranką. Niekada netapšnokite jam per nugarą, neapsikabinkite, nebučiuokite, nekramtykite gumos, nesikūprinkite, nesilenkite virš daiktų. Kalbant negalima laikyti rankų kišenėse, stovint jas visada reikia laikyti prie šonų. Jei vyrai ir moterys sėdėdami nori sukryžiuoti kojas, tai kulkšnis gali būti virš kelio (moterims priimtinas būdas yra sukryžiuoti kulkšneliai; negalima atsukti batu padų į kitus žmones). Patarimas: viešumoje visada geriau elgtis oficialiai. Indijoje sulaužoma tik viena fizinio artumo taisyklė, t.y. transporte, kai sausakimša žmonių ir nesiliesti neįmanoma, taip pat judrioje gatvėje, kur jus gali stumtelėti ar bakstelėti praeiviai.
Žvilgsniai
Indijoje žvilgsniai tarp skirtingų klasių labai netiesioginiai, tačiau jie gali būti tiesūs tarp lygių žmonių. Susidomėjimas, ką kalba vadovas, parodomas nukreipiant žvilgsnį, o ne žiūrint tiesiai į akis. Neoficialiose situacijose akimis dažnai parodomi tikrieji jausmai, kai žodžiais išreikšti mintis gali būti sunkuEmocijosIndai gali būti labai santūrūs susitikę su kitos klasės žmonėmis arba su tais, kurių klasės ir autoriteto nežino. Tačiau su pažįstamais ir sau lygiais gali elgtis labai emocionaliai.
DovanosApskritai dovanas dovanoti Indijoje yra įprastas dalykas. Tai ne tik padėkos žodis, bet ir būdas užtikrinti gerus verslo santykius ateityje. Verslo aplinkoje labiausiai tinka asmeninis suvenyras, kuris simbolikai nusako ryšių prigimtį. Vykstant į Indiją, užtenka vienos dovanėlės asmeniui, kuris priima svarbiausią sprendimą. Dovana neturėtų būt įmantri ar brangi. Dovaną reikia įteikti prieš išvykstant namo; per paskutinį susitikimą jūs taip pat gausite atsisveikinimo dovanėlę. Šventiniai atvirukai- nevertinami.Tinkamiausia dovana, einant į svečius ar padėkos pietus, yra krepšelis vaisių, pyragaičių, pyragų, sausainių ar kitų saldumynų. Gėlės įprastai nedovanojamos, bet jei jau reikia tai negalima dovanoti jazminų (tai laidotuvių gėlės) ir tik ne baltų žiedų, nes tai gedulo spalva. Rytojaus dieną po pietų mandagu šeimininkams išsiųsti ranka rašytą padėkos atviruką. Jei viešite šeimoje, tinkama padėkos dovana būtų kokybiškas daiktas, kuris atspindi jūsų šalį. Priimtinos dovanos: didelio formato albumai apie JAV arba tai, kas atitinka šeimininko skonį. Vertinami rankdarbiai, arba gražiai įrėmintos jūsų ir kolegų nuotraukos. Prie dovanos neturi būt jokių etikečių ar žymeklių.Jeigu dovaną sudaro keletas daiktų, jų skaičius turi būti nelyginis. Negalima dovanoti nosinių, nes jos simbolizuoja liūdesį, ir šakučių bei peilių, nes jie simbolizuoja ryšių nutraukimą. Gera dovana – sidabrinis kompasas, kad žinotų, į kurią pusę atsisukti kasdieninės maldos metu. Musulmonams niekada negalima dovanoti kiaulienos kaip maisto ir reikia vengti alkoholio, kvepalų ir odekolonų, kurių sudėtyje yra alkoholio. Induizmo atstovams negalima dovanoti jautienos. Taip pat negalima įteikti odos dirbinių: portfelių, aplankų. Netinka ir paveikslų rėmeliai. Kada vyras dovanoja dovaną moteriai, visada reikalingas perspėjimas, kad tai bendra jo ir jo žmonos/ sesers/ motinos dovana, antraip reikalas atrodys per daug asmeniškas. Dovana teikiama ir priimam visada abiem rankom. Paprastai ji neišvyniojama teikėjui matant.
Dovanų supakavimasDovanos turi būti gerai įvyniotos. Pirmiausia jos vyniojamos į paprastą popierių, tada į žalią, kroko spalvos arba geltoną. Juodo ir balto reiktų vengti, nes tai laidotuvių spalvos, o mėlyna ypatinga, todėl ji beveik nenaudojama.
Šventės ir nedarbo dienosNuo balandžio iki spalio nėra geras laikas tvarkyti verslo reikalus Indijoje. Pirmiausia dėl oro. Jeigu dirbate su musulmonais, neplanuokite nieko ramadano mėnesį. Daugelis miestų turi savo šventes, taigi prieš ruošdami planus derėtų pakartotinai pasitikrinti su savo kolegomis indais.
Sausio 26 –respublikos dienaSausis/vasaris – ramadnasKovas (pagal Mėnulį) – Hari Raya Puasa (ramadano pabaiga)Gegužė pagal mėnulį – Hari Raya Haji (musulmonai pamini Abraomo auką)Gegužės 1 (pagal Saulę) – darbo dienaGegužės 31 (pagal Saulę) – Awal Muaram (prasideda musulmonų naujieji metai)Birželio 30 (pagal Saulę) – Banko šventėRugpjūčio 9 (pagal Mėnulį) – pranašo Mahometo gimtadienisRugpjūčio 15 (pagal Saulę) – Nepriklausomybės dienaSpalio 2 (pagal Saulę) – Mahatmos Gandžio gimtadienisSpalis/lapkritis (pagal Mėnulį) – Deepavali (induistų Padėkos diena)Gruodžio 25 (pagal Saulę) – Kalėdos.
Verslo etiketas
Darbo kultūraTradiciškai Indijoje įstaigų duris yra atidarytos; durų yra tik keletas, išskyrus aukštesnio lygio institucijos. Žmonės paprastai sėdi atskiruose arba bendruose kambariuose. Verslo organizacijose griežtai paisoma hierarchijos. Vykdomoji valdžia sėdi kitame aukšte, atskirai nuo eilinių. Kito žmogaus tikriausiai nekvies į eilinių aukštus, kol pasiūlytas projektas bus pradėtas įgyvendinti. Kadangi tikintieji meldžiasi 5 kartus per dieną, kitatikiui reiks taikytis prie jų darbotvarkės. Paprastai meldžiamasi pabudus, vidurdienį, pusiaudienį, temstant prieš miegą. Taigi du kartus per darbo dieną yra maldai skirtas laikas. Dažniausiais jis trunka 10-15 minučių, ir tam tinka bet kokia rami vieta. Daugelis organizacijų turi specialiai tam skirtus kambarius, išklotus kilimais. Be to, dievobaimingi musulmonai nedirba penktadieniais (tai jų šabas). Ketvirtadienį derėtų baigti darbą anksčiau, prieš leidžiantis saulei. Dažnai jie ateina dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais.
Valdymo stiliusKadangi čia griežta rangų ir hierarchijos sistema, labai svarbu titulai. Aukščiausi (pvz., viceprezidento) tenka patiems vyriausiems, administracinio lygio darbuotojams ir nėra tokie atsitiktiniai, kaip neretai pasitaiko JAV. Darbuotojai dažnai viešai pagiriami, apdovanojami arba pakritikuojami, bet vakariečiai turėtų to vengti. Kritikuoti reikia labai atsargiai, netgi tai darant privačiai. Valdiniai rodo pagarbą savo viršininkams; administracija dažnai demonstruoja savo tėvišką požiūrį į valdinius. Kaip ir daugelyje biurokratinių sistemų, svarbiausias tikslas yra apginti save ir savo nuomonę prieš viršininkus (taip pat ir apginti savo viršininką), o ne tuoj pat įgyvendinti savo sumanymus. Vadinasi derybos gali vykti labai lėtai, o sykiais – greitai.
Viršininkų ir pavaldinių santykiaiSprendimai paprastai priimami nuo viršaus į apačią. Svarbiausius lemia aukščiausiai sėdintysis. Prašydami pavaldinių pagalbos, jei tik renka informaciją, o ne ieško sutarimo. Iš viršininkų laukiama aiškių nurodymų, t.y. jų atsakomybės, o pavaldinių atsakomybė – vykdyti tuos nurodymus. Taigi čia dažnai neveikia lygiaviniai ir individualūs valdymo stiliai: be aiškaus nurodymo iš viršaus, pavaldiniai nieko nedarys ir negerbs vadovo, kuris nepriėmė sprendimo, nors turėjo priimti.
Derybos Indai paprastai linkę derėtis ir pirmiausia derybas laiko pergalės/ pralaimėjimo galimybe. Atvykėlio uždavinys paversti paversti ją pergalės/ pergalės situacija ir sukurti pasitikėjimo bei įtakumo atmosferą. Indai gerai išmano sutartis ir sutarčių teisę, taigi reiktų žinoti, kad dokumentai bus gerai parengti; egzistuoja patikima teisinė atitaisymo sistema. Atsiminkite, kad sandoris turi būti patvirtintas iškilmingomis vaišėmis. Kitataučiai turi bendrauti atvirai, palaikyti ryšius su kolegomis indais, suteikti jiems daugiau žinių, negu paprastai suteikia, tik jokių būdu ne mažiau. Kadangi verslas labai susijęs su valdžios biurokratija, o politinė situacija nestabili, reikėtų stengtis, kad asmuo, su kuriuo bendrauja, visada jį informuotų apie įvykius.
Išvados
Taigi persiskaitę ir išnagrinėję Indijos kultūrą ir etiketo taisykles galime drąsiai keliauti į pasakiškąją Indiją ir buti užtikrintais, jog ten nuvykę neapsijuoksime ir būsime įvertinti.
Literatūra:Dean Foster “Azijos šalių etiketas”http://www.manager.lt/kursai/mokymai.php?item=20http://www.road.lt/salys/indija/http://www.keliautojuklubas.lt/kk-link.php?link_id=339®ion_name=INDIJA