Įvadas
Keliautojus Indija vilioja ne tik savo istorija, vaizduotę audrinančiomis šventyklomis, aštuntuoju pasaulio stebuklu, tigrų ir krokodilų draustiniais, egzotiškais gamtovaizdžiais ir nuostabiausiais auksinio smėlio paplūdimiais paties švariausio vandenyno pakrantėje. Indija – milžiniška valstybė, kurios valstijoje pripažįstama 17 oficialių kalbų, o gyventojai kalba 844 dialektais. Tai nepakartojama šalis ir mėgstantiems išskirtinį komfortą. Šiame pasakiškame krašte nepaprastai atsakingai imamasi valgio gaminimo (laikantis senovinių papročių, kiekviename patiekale turi derėti šeši skoniai: saldus, sūrus, kartus, aitrus, rūgštus ir aštrus). Taip pat ši šalis išsiskiria savita kultūra ir papročiais.
Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma ir Pakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.Plotas: 590 000 kv. km.Pakrantė: 7000 km.Gyventojų skaičius: 1.07 mlr.Sostinė: Delis.Valdymo forma: federacinė respublikaKalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose, politiniuose, komerciniuose santykiuose. Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.Aukščiausias taškas: Kanchenjunga 8,598 m Etninė sudėtis: Indijos Arijų 72%Valiuta: Indijos rupija (INR)
Politika ir valdžiaŠiandien Indija yra demokratinė šalis, turinti atstovaujamąjį dviejų rūmų parlamentą, sukurtą pagal britų pavyzdį, ir ministrą pirmininką. Čia nėra nei monarchijos nei karalystės. Politiką tvarko Indijos Nacionalinis kongresas, bet kartais atsirandančios kitos frakcijos susiburia į aktyvias koalicijas. Politinė sistema nepastovi, demokratija netvirta, bet vis dar laikosi. Indijoje politika yra visada vietinė; šalis tebėra sudaryta iš kaimo vietovių ( čia gyvena daugiau kaip 80% žmonių). Įprastas požiūris į politiką – kad politika korumpuota, vyriausybė ima kyšius.
Pagrindinės kultūros kryptys
BendravimasIndijoje derinamas nuoširdus rūpinimasis šeima, visa gimine ir kitomis grupėmis, apibūdinančiomis individą (darbas, religija), su individo saviraiška. Individai savo grupėje atsako už save. Iš jų laukiama, kad patys naudotų savo išteklius tikslams pasiekti. Vis dėl to individuali iniciatyva, nors ir svarbi, turi būti pateisinta kitiems teikiama nauda. Kad ji būtų sėkminga, į procesą reikia įtraukti kuo daugiau žmonių.
Indijoje yra kastų sistema, kuri sukūrė griežtą hierarchiją kaip visuomenės organizavimo būdą visais lygiais – namuose, mokykloje, gatvėje, darbe. Čia susiformavusi tradicija labai oficialiai bendrauti su žmonėmis pagal jų rangą ir statusą. Skirtingai nuo Ramiojo vandenyno pakrantės kraštų, kur svarbiausia kuklumas, Indijoje kiekvienas demonstruoja savo rangą valdžią iš viršaus, ir tai valdžiai rodoma pagarba iš apačios. Nedaug rūpinamasi išore, svarbiau žinoti savo vietą ir atitinkamai elgtis. Toks hierarchijos pabrėžimas normalizuoja nelygius santykius: natūralu, kad vieni vadovauja, kiti ne, vieni valdo, kiti ne, vieni diktuoja, kiti paklūsta. Aukštesnieji visada priima sprendimus.Indijoje labai vertinamos universalios taisyklės ir sistemos.Požiūris į laikąIš esmės Indija yra daugiamatė kultūra – laikrodis paprastai neapibrėžia veiksmų; jis atlieka vaidmenį didesniuose, šiuolaikiškesniuose miestuose, kur priimtos vakarietiškos organizacinės idėjos. Tačiau atleidžiami neišvengiami vėlavimai ir demonstruojamas supratimas, kai reikalai nevyksta taip, kaip buvo suplanuoti. Žmonės gali ateiti arba neateiti į suorganizuotus renginius, susitikimus. Projektai gali būti vykdomi arba nevykdomi taip, kaip buvo numatyta. Indija visada elgiasi indiškai, bet vertina save pagal vakarietiškus universalios moralės standartus. Jos savimonė svyruoja tarp pranašumo komplekso ir nevisavertiškumo komplekso.Indai, užimantys aukštas pareigas, linkę rizikuoti, o žemas – ne. Kastose, šeimose ir organizacijose sprendimų priėmėjai gali būti drąsūs, netgi neatsargūs, bet valdiniai imasi veiksmų tik tada, kai jiems liepiama ir jie tikri, jog sudėti visi taškai ant i. Nežinomybė nėra maloni, reikia pasikeisti nuomonėmis su daugeliu žmonių, kol sprendimas priimamas. Tačiau retai pasiekiamas sutarimas, dažniau tinkamas asmuo priverčiamas priimti galutinį sprendimą. Tai paprastai yra individai, kurie neketina palengvinti savo verslo. Procesas gali būti ilgas ir nemalonus.
Visos indų religinės tradicijos pabrėžia fatališką visatos prigimtį. Nuo reinkarnacijos iki karmos tikima, kad viskas priklauso nuo žmogaus veiksmo. Vis dėl to laukiama, kad tie, kuriems jų kasta suteikė privilegijų, priimtų sprendimus, palaikančius pasaulio judėjimą. Taip atspindi aukštesnis jų rangas visuotinėje tvarkoje. Todėl ateities privilegijos dažnai indams nėra motyvai; nieko nedaryti arba ką nors daryti čia ir dabar kartais yra svarbiau. Jei reikalai nesusiklosto, to ir reikėjo laukti – niekas nevaldo pasaulio, viskas yra nulemta. Indai laiko ir ateitį, ir praeitį to paties pasikartojančio istorijos ciklo dalimi. Kai kuriems pamaldesniems musulmonams atrodo eretiška, kad paprasti mirtingieji galėtų pakeisti Alacho valią, planuodami tolimą ateitį.Kaip indai bendrauja su pasauliu?Indai gali būti labai atviri. Individai turi neginčijamą valdžią, kurią lemia jų padėtis. Viena iš kastų sistemos susiformavimo priežasčių buvo sukurti aiškias tų sluoksnių elgesio taisykles, todėl indai neabejodami sako tai, ką jų padėtis leidžia jiems sakyti. Jie nebūtinai vengia konfrontacijos . Bendraudami su pašaliniais asmenimis, ypač vakariečiais, indai atsisako kai kurių rango teisių ir tampa apdairesni. Tiesioginis bendravimas yra norma tarp tos pačios socialinės grupės žmonių arba tarp viršininkų ir valdinių ; netiesioginis bendravimas yra norma nuo valdinių iki jų viršininkų arba tarp individų, kurių rangas ir įtaka nežinoma. Indai dažnai vertina rezultatus pagal vakarietiškos logikos procesus, kurie įsišaknijo Indijos kultūroje nuo britų valdymo laikų. Jie problemas nagrinėja ilgai, tačiau rezultatas vis tiek paprastai būna pagrįstas intuicija, asmeniniais įsitikinimais ir asmenine patirtimi.Indijos visuomenė yra oficiali; kiekviena grupė savaip gerbia hierarchiją ir kiekvieno sluoksnio pareigas. Indai dar oficialesni, kai asmuo pašalinis arba tik pradedanti užmegzti ryšius su grupe.
Kalba ir pagrindiniai posakiai
Indijoje yra dvi oficialios kalbos – indų ir anglų, nors šalyje daugybė vietinių kalbų. Didžiausios: gudžarati Vakaruose, bengalų – Rytuose, tamilų – Pietuose. Daugumos vietos kalbų raštas – sanskrito variantas (sanskritas jau nėra šnekamoji kalba); dažniausiai rašoma romėniškomis raidėmis. Kadangi anglų kalbos mokosi ir ją vartoja daugiausia verslo žmonės, ja kalba Indijos lankytojai.Pagarbūs kreipiniai į vyrus, moteris, vaikusSvarbu atpažinti induizmo atstovus ir musulmonus, nes pagarbūs pasisveikinimai ir kreipiniai yra skirtingi. Musulmonus galima atpažinti pagal jų vardus. Dažnai jie arabiški arba arabiškų formų (nes tai kalba, kuria buvo parašytas Koranas; daugelis ją laiko šventa). Induizmo atstovų paprastai ilgi ir daugiaskiemeniai, kartais turi induizmo arba budizmo žodžių (pvz., Subramanian, Prabudhha).
Induizmo atstovaiDaugelis verslininkų šiandien vartoja vakarietiškus vardų variantus. Nemažai išlaikę tradicines indiškas formas, kai nėra pavardės, tik vardas ir pagarbus kreipinys. Ir vyrai, ir moterys prieš savo vardą rašo tėvo vardo pirma raidę. Pavyzdžiui, R.Sarinda. Teisingas kreipinys- pone Sarinda. Jeigu moteris vardu K.Sardar, išteka už pono Sarindos, į ją reikės kreiptis ponia Sardar Sarinda.Ponas indiškai – sri; dažnai jis eina prieš vardą, pvz., Sri R. Sarinda.Paregos taip pat labai svarbios, jeigu žmogus jas turi (pvz.