[pic]
Pagrindinai duomenys:
Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma irPakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.
Plotas: 590 000 kv. km.
Pakrantė: 7000 km.
Gyventojų skaičius: 1 050 000 000 (2002 m).
Sostinė: Delis. Miestą sudaro dvi atskiros dalys: Senasis Delis su savospalvingais turgumis, siauromis gatvelėmis bei šventyklomis ir NaujasisDelis su plačiomis gatvelėmis, parkais, restoranais ir prabangiaisviešbučiais. [pic]
Valdymo forma: federacinė respublika
Kalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose,politiniuose, komerciniuose santykiuose.
Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.
Indijos vėliava: [pic]
Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmoniųgyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrėmiestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrėvalstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai. Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygųįvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų irvietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių. Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jautolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybiųAzijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išoriniopasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstojadidžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnųkliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indijąnuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos. Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jaipalyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvošalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta
auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į VakarųAziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalyspažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apieprieskonius. Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasisbuvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitųgenčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos(daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją). Indijoje pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojamidaugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, irvakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingusdramblius. Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamojižemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gangožemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys išpietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,užeina sausra.Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikosautorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelįgyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žinioseskaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiaugyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis suja šiuo atžvilgiu. Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvonepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausišalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmiskalbomis ( munda ir kt. kalbos), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuoserajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo
literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu. Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltiniųpražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržožievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato. Vakarų Azijosknygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams.Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rastapalyginti nedaug. Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekadanebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečius nenutrūko.Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami ir išliko ikišių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymųir iškraipymų. Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharatair Ramajana. Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formuliųrinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr.vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos,ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai. Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos,kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lygintisu pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata,o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai(Vajasa ir Valmikis). Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatospalikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdėHastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kiloitin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo. Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimųišvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitąpagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jispersikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių,į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę irįsitvirtinti tėvo soste. Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūspasikeitimai Indijos visuomenės religijoje. Viešpataujanti religinė sistema– brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją. Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuravo naujos religinėsdoktrinos, atitinkančios laiko dvasią. Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę įgavo budizmas. Ši religijanesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, neivarna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naujątikėjimą. Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemąsukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas varduBuda[pic] (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apiešį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apiežmogaus kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuviųprocesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį. Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskuipasidaręsmokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad gyvenimas patssavaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras sukeliąsgaliausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, betkokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitupavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo proceso nutrūkimas iresąs nirvana – didžiausia palaima. Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės.Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus,religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymasgėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie svisuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajampasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luominesir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiaisdalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo– pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvonepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėrapats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias įnirvaną buvo uždarytas. Buvo steigiami budistų vienuolynai. Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybes taptipasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe irislamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jauII amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų irPietryčių Azijos tautose.[pic]
Indijos žemėlapis.
Panaudota informacija iš: www.keliautojuklubas.lt; www.keliones.lt;www.lass.lt; www.merlin-world.com; www.mdc.hr; www.penta-zagreb.hr.