[pic]
Pagrindinai duomenys:
Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma ir
Pakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.
Plotas: 590 000 kv. km.
Pakrantė: 7000 km.
Gyventojų skaičius: 1 050 000 000 (2002 m).
Sostinė: Delis. Miestą sudaro dvi atskiros dalys: Senasis Delis su savo spalvingais turgumis, siauromis gatvelėmis bei šventyklomis ir Naujasis
Delis su plačiomis gatvelėmis, parkais, restoranais ir prabangiais viešbučiais. [pic]
Valdymo forma: federacinė respublika
Kalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose, politiniuose, komerciniuose santykiuose.
Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.
Indijos vėliava: [pic]
Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos
(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.
Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.
Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių
Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,
Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.
Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų
Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.
Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )
neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos (daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).
Indijoje pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.
Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.
Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.
Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalbos), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.
Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato. Vakarų Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams.
Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta palyginti nedaug.
Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečius nenutrūko.
Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų.
Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata ir Ramajana.
Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr.
vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos, ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.
Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos, kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata, o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai
(Vajasa ir Valmikis).
Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė
Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.
Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių, į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir įsitvirtinti tėvo soste.
Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs pasikeitimai Indijos visuomenės religijoje. Viešpataujanti religinė sistema
– brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją.
Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuravo naujos religinės doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.
Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę įgavo budizmas. Ši religija nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują tikėjimą.
Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu
Buda[pic] (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogaus kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.
Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui pasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad gyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras sukeliąs galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo proceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima.
Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės.
Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus, religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie s visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luomines ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo
– pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias į nirvaną buvo uždarytas.
Buvo steigiami budistų vienuolynai.
Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybes tapti pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau
II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir
Pietryčių Azijos tautose.
[pic]
Indijos žemėlapis.
Panaudota informacija iš: www.keliautojuklubas.lt; www.keliones.lt;
www.lass.lt; www.merlin-world.com; www.mdc.hr; www.penta-zagreb.hr.