Dar I a. pr. m. e. vienoje Kinų knygoje rašoma apie Indoneziją ir priduriama, kad per du mėnesius iš ten galima nuplaukti į Indiją, kurioje tuo metu buvo žinomos kinų prekės. Mūsų eros pradžioje kinai atliko nemažai kelionių jūra: siekė Filipinus, arabų kraštus, Rytų Afrikos pakrantes. Kinijoje kelionių padaugėjo IV-VII m. e. amžiuje. Viena iš jų buvo Fa Sianio kelionė (399-414 m.). Jisai sausuma nukeliavo iki Gango slėnio, iš ten jūromis per Ceiloną (Šri Lanką), Javą, Sumatrą grįžo į Kiniją, nukeliavo 8 000 kilometrų sausuma ir 12 000 kilometrų jūra. Apie savo keliones paliko platų geografinį aprašymą, kuris išsiskiria savo detalumu iš kitų tuometinių aprašymų. Indija, kaip ir Kinija, ankstyvuoju savo raidos laikotarpiu prekybinius ryšius su kaimynais palaikė per klajoklius. Indai, nors ir nelaikomi gerais jūrininkais, keliauti, manoma, bus pradėję dar II tūkstantmetyje pr. m. e. Tuo metu, gal net pirmieji, surado musoninį kelią į Afriką, kurį, kaip spėjama, slėpė nuo kaimynų. Iš Indijos į Egiptą, pasinaudojant musonais, tekdavo plaukti 30-40 dienų. Lapkričio-kovo mėnesiais indų jūrininkai leisdavosi iš Indijos į vakarus, o vasarą, kai pūsdavo pietvakarių musonas, – grįždavo. Tokiu būdu per metus tarp Indijos ir Viduržemio kraštų praplaukdavo apie 120 laivų. Reikia paminėti, kad XIV a. pr. m. e. egiptiečiai kasė kanalą iš Viduržemio jūros į Raudonąją jūrą. Šis kanalas greit užsinešdavo smėliu, bet vėl būdavo kasamas, kol galiausiai VII a. pr. m. e. kanalą nustojo kasę. Indų jūrininkai keliavo ir į rytus, kur jie atrado Ceiloną ir Vietnamą. Spėjama, jog plaukiodami po Bengalijos įlanką, pirmąsias žinias apie šias šalis įgijo dar II tūkstantmetyje pr. m. e. Manoma, kad mesopotamiečiai statyti laivų nemokėjo – prireikus jų įsigydavo iš Finikijos. Iš persiškojo laikotarpio Herodotas mini imperatorių Darijų, kuris V a. pr. m. e. išleido į didelę kelionę laivą su Jonijos graikų jūrininkų įgula. Pastaroji ekspedicija ištyrė Kabulo ir Indo upes. Po to jie plaukė išilgai žemyno krantų į vakarus, neužsukdami į Persų įlanką, kuri jiems turbūt buvo gerai žinoma. Po 30 mėnesių (2,5 metų) apiplaukę Arabų pusiasalį, laivas pasiekė Sueco įlanką.
Senovės egiptiečiai labiausiai pasižymėjo kaip geri upeiviai. Gal dėlto jie kiek mažiau domėjosi Viduržemio jūra ir Indijos vandenynu. Tačiau egiptiečiai išžvalgė jūrų kelią išilgai Afrikos krantų į Punto šalį (dabartiniai Somalis ir Jemenas). Perplaukę Bab al Mandebo sąsiaurį jie pasiekė Adeno įlanką. Keliaudami patyrė, kad plaukti į Puntą geriausia birželio mėnesį, kada pučia palankūs šiaurės vakarų vėjai. Grįždavo jie rudenį pučiant pietryčių vėjams. Bene didžiausiu finikiečių pasiekimu reikia laikyti jūreivystės ištobulinimą. Daug plaukiodami jie sukūrė labai gerus prekybinius ir karinius laivus. Finikiečiai nemažai keliavo ne tik po Viduržemio jūrą. Jų prekybinės galeros pasirodydavo ir Indijos vandenyne, Persijos įlankoje. Greičiausiai savo pietinėms kelionėms laivyną laikė Raudonojoje jūroje. Manoma, kad finikiečiai žinojo kelią net į Indiją. Egiptiečių pasamdyti jie nuplaukdavo į vadinamąją Punto šalį, keliavo į dabar užmirštą turtų kraštą Ofirą. Yra teiginių, jog ta šalis – tai Ceilono sala. Šiaip ar taip Ofiro šalies, be abejo, reikėtų ieškoti Indijos vandenyno pakrantėse (Saudo Arabijoje, Jemene, Somalyje), nes ekspedicija prasidėdavo Akabos įlankoje (Raudonojoje jūroje). Valdant Egiptą faraonui Necho (VI a. pr. m. e.), finikiečiai atliko didžiausią senųjų laikų geografinę kelionę aplink Afriką, kuri tuo metu buvo vadinama Libija. Apie šią kelionę gal nieko ir nežinotume, jei ne lakoniška graikų istoriko Herodoto pastaba senovės Egipto aprašyme: “Libija, kaip paaiškėjo, yra iš visų pusių skalaujama jūrų, išskyrus tą dalį, kur ji susisiekia su Azija. Necho, Egipto karalius, mūsų žiniomis, yra pirmas, kuris tai įrodė. Sustabdęs kanalo iš Nilo į Arabų įlanką (Raudonąją jūrą) kasimą, išsiuntė finikiečių laivus, įsakydamas jiems, kad plauktų pro Heraklio stulpus (Gibraltaro sąsiaurį) ir tuo būdu pasiektų Šiaurės jūrą (Viduržemio jūrą), o po to sugrįžtų į Egiptą. Taigi, išvykę iš Raudonosios jūros, finikiečiai plaukė į Pietų jūras. Atėjus rudeniui, sustojo ir užsėjo žemę Libijos pakrantėje, paskui laukė, kol javai pribręs. Nuėmę derlių, keliavo toliau. Taip praėjo dveji metai. Trečiaisiais jie pasiekė Heraklio stulpus ir grįžo į Egiptą. Parvykę pasakojo tokius dalykus, kuriais gal kas kitas ir patikės, bet man jie atrodo neįtikėtini, būtent, kad, plaukdami aplink Libiją, jie matė Saulę dešinėje. Taip Libija tapo pirmą kartą pažinta.” Herodoto aprašymas pakankamai įrodo tos kelionės tikrumą: jo abejonės Saulės padėtimi patvirtina, jog tokia kelionė iš tikrųjų buvusi. Herodotas, šiaurės pusrutulio gyventojas, tuo metu kitaip ir negalėjo galvoti – jam ir turėjo šis reiškinys atrodyti neįprastas. Pagaliau, iš šio aprašymo matyti, kad Herodotas labai kritiškai vertino geografinius pasakojimus. Nors, kalbėdamas apie tris žemynus, jis sakė Aziją ir Afriką įsivaizduojąs kaip atskirus žemynus. Afriką – iš visų pusių apsuptą vandenyno, išskyrus nedidelę dalį, kuri susiliečia su Azija. Yra prielaidų spėjimams, kad finikiečiai Afriką apiplaukė ne vieną kartą. Graikų keliautojas ir pirklys Eudoksas iš Kizikos 150 m. pr. m. e. savo kelionės metu pamini radęs Somalio pakrantėje sudužusio finikiečių laivo liekanas, ant kurių buvo išlikę Gadeso miesto (prie Gibraltaro sąsiaurio) ženklai. Ta žinia jau tada susidomėta. Niekas neabejojo laivo kilme, bet stebėjosi, kaip tas laivas iš Atlanto vandenyno atsirado kitapus Afrikos, nes jokie šaltiniai nemini antrosios kelionės aplink Afriką. Iš to galima spėti, kad finikiečiai ne kartą plaukiojo aplink Afriką. Šis spėjimas tuo įdomesnis, kad kelionę aplink Afriką europiečiai pakartojo tik po dviejų tūkstančių metų. Į Indiją sausuma keliavo Aleksandras Makedonietis, jos pietuose pasiryžęs rasti jūrą. Taigi jis pasuko į pietus. Pamatęs Indo upėje krokodilus ir kai kuriuos Afrikoje matytus augalus, nusprendė radęs Nilo ištakas. Tikėdamasis pasiekti Egiptą nusprendė pasistatytais laivais dalį savo kariuomenės siųsti Indo upe žemyn. Vadovauti pavedė labai sumaniam ir kruopščiam savo jūreiviui Nearchui, kuris 326 metais pr. m. e. išplaukė Indo upe, pasiekė vandenyną ir pasuko į vakarus link Tigro ir Eufrato žiočių Persų įlankoje. Jo įguloje buvo apie 5 000 žmonių. Kelionė buvusi sunki, nes stigo maisto, ypač plaukiant Persų įlanka. Todėl teko dažnai išlipti į dykumingą įlankos pakrantę, medžioti. Nearchas smulkiai aprašė pakrantes, jų augmeniją, vėjus, tenykščių žmonių gyvenimą. Rašydamas apie vėjus, pamini musonus, kurie dukart per metus keičia kryptį. Pakeliui graikų jūrininkams dažnai pasitaikydavo matyti fontanais trykštantį jūros vandenį. Iš vieno palydovo sužinojo, kad tai banginiai. Laivams priartėjus prie jų, gyvūnai nesitraukė. Jūrininkai mėgino banginius gąsdinti trimituodami, bet tie abejingai nardė, leido fontanus. Vos pavykę juos trumpam nubaidyti. Nearchas mini, kad banginius audra kartais išmesdavusi į krantą, kur vietiniai gyventojai iš jų kaulų statydavosi būstus. Apie banginius Nearchas pasakoja labai santūriai, jų ilgį nurodo 25 sieksnius. Vėliau iš šio susitikimo gimė nemažai fantastinių pasakojimų apie jūros pabaisas. Nearcho jūrininkų susitikimas su banginiais viduramžiais buvo iškraipytas: pavyzdžiui, arabų aprašymai teigia, kad pats Aleksandras stiklo statinėje (Aleksandras iš viso neplaukė) leidosi jų pažiūrėti į jūros dugną. O toji pabaisa buvusi tokio dydžio, kad, kol pro ją praplaukė, praėjo trys dienos. Nearcho kelionė buvo sėkminga; jis pasiekė Eufrato žiotis, po to plaukė upe aukštyn, kur susitiko su Aleksandro kariuomene. Graikai įsitikino, kad Persų įlanka – tai didelės jūros atšaka. Paskutiniame šimtmetyje prieš mūsų erą visos Viduržemio jūros pakrančių sritys atiteko romėnams, tačiau jūreivystės iniciatyva pasiliko graikų rankose. Jie plaukiojo palei Arabų pusiasalio krantus, tiesa, stiprėjanti arabų galia tiek jų pusiasalyje, tiek Afrikos pakrantėse trukdė nuosekliau ištirti plaukiojimo kelius. Per metus Bab al Mandebo sąsiauriu iš Egipto praplaukdavo ne daugiau kaip 20 laivų. Gerai buvo žinomas kelias į Indiją, nors ta kryptimi keliavo retai, nedideliais laivais, laikydamiesi pakrančių. Didesnės kelionės, negu buvo atlikęs Nearchas, helenų viešpatavimo amžiais nežinoma. Dar II a. pr. m. e. Viduržemio jūros kraštuose didėjo paklausa Rytų prekėms. Dėlto dažniau buvo mėginama apiplaukti Arabų pusiasalį ir pasiekti Indiją. Bene pirmasis iš Egipto graikų (II a. pr. m. e. viduryje), pasiekęs Indiją, buvo Eudoksas iš Kizijos. Apie tą kelionę yra įdomių žinių, užrašytų Poseidonijaus, persakytų Strabono. Rašoma, kad Sueco įlankoje ant kranto buvo rastas pusgyvis svetimšalis jūreivis ir atgabentas pas Egipto valdovą Ptolemėją Euergetą. Deja, niekas nesuprato jo kalbos ir negalėjo sužinoti, iš kur jis ir kaip čia atsiradęs. Nutarė laukti, kol tas svetimšalis išmoks kalbėti vietos kalba. Kai jau buvo galima susikalbėti su juo, dvariškiai sužinojo, kad, plaukiant laivu iš Indijos, visi žuvę, jis likęs vienas. Svetimšalis sutiko parodyti kelią į Indiją. Tuomet buvusi sudaryta ekspedicija, kuriai vadovauti buvo paskirtas minėtasis Eudoksas. “Išplaukė jis su dovanomis į Indiją, o sugrįžo su kvepalais ir brangakmeniais”. Valdovų dvare atvežtieji turtai iš jo buvo atimti. Egipto valdovė Kleopatra Selenė išsiuntė Eudoksą į Indiją antrą kartą. “Grįžtant atgal, vėjai jo laivus nuginė net už Etiopijos”. Matyt, buvo patekęs į šiaurryčių musoną. Galiausiai, plaukdamas palei Afrikos krantus, sugrįžo. Bet ir šįkart visi turtai, atvežti iš Indijos, buvo atimti. Tada Eudoksas, ilgai nedvejodamas, sumanęs ieškoti kito kelio į Indiją, plaukiant iš Ispanijos aplink Afriką. Bet Eudokso įgulos ir jo laivų likimas neaiškus.Mūsų eros pradžioje kelionės šia kryptimi dar labiau suaktyvėjo. Strabonas pateikė žinių, kad per metus į Afrikos rytines pakrantes, taip pat ir Indiją išplaukdavo po 120 laivų. Kai kurie jų pasiekė net Gango žiotis. Iš pradžių kelionės vyko labai sunkiai, nes europiečiai nežinojo musonų ir nesinaudodami jais kelionėse labai ilgai užtrukdavo. Musonus, matyt, žinojo indų jūrininkai, o gal ir arabai, bet galėjo tai laikyti paslaptyje. Iš daugelio kelionių, kurias romėnai atliko į rytus I m. e. a. pradžioje, išsiskiria graikų kilmės keliautojo Hipalo kelionė. Hipalas buvo neeilinis jūreivis, nežinia iš kur turėjęs geografinių žinių, buvo susipažinęs su navigacija. Jis gerai įsivaizdavo, kad Indija yra pusiasalyje, toli įsiterpiančiame į pietus. Be to, jo žinota, kad nuo gegužės iki spalio vėjai pučia iš pietvakarių skersai vandenyno. Hipakas drąsiai pavėjui, neužsukdamas į jokį uostą, pasiekė Indo žiotis. Tuo metu buvo ir daugiau įsidėmėtinų kelionių. Pačioje mūsų eros pradžioje Anijus Plokamas plaukė aplink Arabų pusiasalį, buvo pagautas vėjų ir nuneštas į Ceiloną. Anijaus Plokamo kelionė buvo tarsi paskatinimas kitiems ieškoti tiesaus kelio į Indostaną. Minima, kad netrukus šiuo dar įpietesniu musonų taku ir imta plaukioti tiesiai į Indostano pakrantes. Taigi, dabar į Indiją buvo trys keliai: seniausiai žinotas pakrančių kelias, Hipalo trasa ir tiesus kelias per vandenyną. Visi jie buvo atrasti I m. e. a. Galiausiai romėnų keliautojai, dažniausiai graikų jūreiviai, suprato, kad vandenys už Indostano pusiasalio sudaro įlanką (Bengalijos) ir kad ją galimą perplaukti skersai. Be to, jie tikėjosi ir čia susekti palankius sezoninius vėjus (musonus). Įdomus yra I m. e. amžiuje parašytas “Eritrėjos jūros periplas”. Šiame “Periple” smulkiau aprašytos laivų prieplaukos Afrikos rytinėse pakrantėse, pietinėje Arabijoje, Indostano pusiasalio vakarinėse pakrantėse. Jame taip pat paminėtas Ceilonas, Chrisos sala (manoma, Malakos pusiasalis). Taip pat vienoje iš locijų (trasos į Indiją aprašymų) jau aprašomi jūrų potvyniai. Apie Afriką Romoje žinios tebebuvo negausios ir netikros. Šio laikotarpio graikų jūreiviai buvo linkę manyti, kad Afrikos apiplaukti neįmanoma. Jie manė, kad pietuose Afrika jungiasi su Indija, o Eritrėjo jūra (Indijos vandenynas) yra uždara. Smunkant Romos imperijos galybei ir įsigalint arabams ryšiai su Indija nutrūko. Iš ankstyvojo feodalinės Europos laikotarpio reiktų paminėti “Mappae mundi” (pasaulio žemėlapiai). Jie buvo paišomi ant didelės drobės, pagrindiniai kartografinės situacijos bruožai buvo paimami iš antikinių žemėlapių ir beveik visada rytuose, dažnai Ceilone ir toliau, buvo vaizduojamas rojus. Arabai, nors ir skyrė Vakarų ir Rytų pasaulius, bet buvo jų tarpininkai prekyboje. VII m. e. a. arabai lankė Indijos krantus iki Ceilono, iš kur netrukus pradėjo plaukioti į Kiniją. Taip pat arabai plaukiodavo ir link Afrikos bei palei rytines jos pakrantes. Indijos vandenyno šiaurėje jie orientavosi visai gerai, turėjo locijų. Locmanas Achmedas Ibn Madžudas buvo parašęs netgi navigacijos vadovą. Žinomiausias VII m. e. a. arabų keliautojas buvo Suleimanas iš Basros, kuris buvo lankęsis Indijoje, Kinijoje, Ceilone, Andamanų ir Nikobarų salose, Sumatroje. Savo kelionių aprašymuose jis apibūdina Indijos vandenyno gyvūniją, ypač stebisi kašalotais, vaizdžiai perteikia jūros įspūdį ir audras. Žymus arabų keliautojas al Masudijus savo knygoje “Aukso lankos”, remdamasis jūrininkų pranešimais, abejoja, ar gali būti Indijos vandenynas uždaras: “Aš patyriau, jog jūrų kapitonai iraniečiai ir omaniečiai dažnai nepritaria tam, ką apie Etiopijos jūrą aiškina filosofai … Jie (kapitonai) sako, kad kai kuriose vietose jūra neturi krašto”. Kad Indijos vandenynas yra uždaras abejojo ir žymus X-XI m. e. a. mokslininkas al Birunijus savo veikale “Masudo kanonas”. Iš viduramžių galima paminėti Marino Sanudo žemėlapį, kuriame padarytos tokios klaidos kaip kad Adeno įlanka parodoma Afrikoje, o Raudonoji jūra pažymima kaip nelaivuojama. XV m. e. a. Europoje pradeda atsirasti žemėlapių, sudaromų, vadovaujantis antikinių autorių darbais (daugiausia Ptolemėjo). Juose Indijos vandenyne vaizduojamos nesančios salos, kurių buvo ieškoma netgi Didžiųjų geografinių kelionių metu. Viename iš šių pažymima, kad Indijos vandenyne iš viso yra 7 548 salos, turinčios aukso, sidabro ir brangakmenių. Pasitaikydavo tokių atvejų, kai antikiniuose žemėlapiuose pažymėtas salas keliautojai atrasdavo iš naujo, pavadindavo jas kitais vardais ir vėl žymėdavo žemėlapyje. Vienas iš įspūdingiausių viduramžių žemėlapių yra apie 1459 metus vienuolio Fra Mauro sudarytas žemėlapis, jame Indijos vandenynas nevaizduojamas uždaras ir tiksliau nubrėžti Afrikos ir Indijos kontūrai. Kinai visaip stengėsi įsigalėti jūrų keliuose, ypač aplink pietryčių Aziją, Persų įlankos link. XV m. e. a. (pusė amžiaus iki portugalų pasirodymo) jie atliko net septynias ekspedicijas link Afrikos ir Artimųjų Rytų. Šias ekspedicijas sudarydavo nuo 40 iki 100 didelių laivų, dalyvaudavo nuo 27 000 iki 30 000 žmonių ir trukdavo dvejus metus. Aplankydavo Javą, Sumatrą, toliau plaukdavo į Šri Lanką, palei vakarines Indijos pakrantes į Ormūzo sąsiaurį ir pasiekdavo jį sausio mėnesį. Kelionę į namus pradėdavo kovo mėnesį. Ekspedicijų dalyviai žinojo, kad šias žemes pirmieji atrado indoneziečiai, indai ir arabai. Tačiau buvo sukaupta nauja, vertinga informacija apie pietryčių, pietų ir pietvakarių Azijos pakrantes, artimiausias salas ir rytinį Afrikos krantą. Jie atliko didelius kartografinius darbus šiose teritorijose, ištyrė visas Indokinijos pusiasalio pakrantes ir dalį Malakos pusiasalio pakrančių. Be žemyno pakrančių kinų karininkai ištyrė apie 500 km šiaurinių Javos pakrančių, visas Sumatros pakrantes, kartografavo Nikobarų ir Andamanų salynus ir keletą salų Maldyvų salyne. Aplankė Mozambiko pakrantes, Sokotros salyną ir Zanribavą. Šie duomenys panaudoti XVI m. e. a. antrosios pusės kartografo Mao Kunio žemėlapyje. Daugelio punktų nustatymo paklaida neviršija 1o-1o40′. Šie duomenys beveik 200 metų buvo sudaromų žemėlapių topografinis pagrindas. Apie Indijos vandenyną kalbama ir garsaus XIII m.e. a. keliautojo venecijiečio Marko Polo “Knygoje”. Joje jis kalba apie Ceiloną, mini perlų žvejybą, musonų vėjus vandenyne. Markas Polas buvo bene pirmas viduramžių europietis, pateikęs žinių apie Madagaskaro salą. Girdėjo, kad įpiečiau Zanzibaro Afrikos pakrantėse yra tėkmės, kad laivai, bijodami negalėsią grįžti, ten neplaukia. Musonus mini ir Marko Polo amžininkas prancūzų misionierius Džovanis Montekorvinas. Jis rašė: “Leistis į jūrą galima tik kartą per metus, nes nuo balandžio pradžios iki spalio vėjai pučia į rytus ir dėl to niekas negali plaukti į vakarus, o nuo rugsėjo iki kovo pabaigos į priešingą pusę. Nuo gegužės vidurio iki spalio pučia tokie smarkūs vėjai, kad laivai, nepasiekę iki tol uostų, į kuriuos jie plaukė, patenka į klaikų pavojų, ir, jei jiems pavyksta išlikti, tai didelė laimė”. Indijos vandenyno tyrinėjimų pradžia daugiausia susijusi su prekyba įvairiomis prekėmis. Daugiausia žinių apie Indijos vandenyną turėdavo jo pakrantėje gyvenantys žmonės. Kadangi didieji civilizacijų centrai buvo į šiaurę nuo Indijos vandenyno, tai ir šiaurinė jo dalis buvo ištyrinėta pirmiausiai ir geriausiai. O tuo tarpu apie Indijos vandenyno pietus dažnai netgi buvo manoma, kad čia jis yra uždaras. Taip pat vienos tautos sukauptos žinios dažnai būdavo užmirštamos ir vėl iš naujo kaupiamos.Literatūra:• Č. Kudaba. Geografinės kelionės ir atradimai, Vilnius 1980• K. Švedas. Geografinių atradimų istorija, Vilnius 1997• Lietuviškoji tarybinė enciklopedija