TURINYSĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..31. LIETUVOS BANKO RAIDA…………………………………………………………………………………………….41.1. Trumpa priešistorė……………………………………………………………………………………………………….41.2. Lietuvos banko įkūrimas ir veikla iki 1940 m………………………………………………………………….42. LIETUVOS BANKO TIKSLAS, FUNKCIJOS IR UŽDAVINIAI………………………………………….82.1. Lietuvos banko tikslas………………………………………………………………………………………………….82.2. Lietuvos banko funkcijos ir uždaviniai…………………………………………………………………………..83. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA, VEIKLA IR TARPTAUTINIAI RYŠIAI……………………113.1. Lietuvos banko organizacinė struktūra ir valdymas………………………………………………………..113.2. Pinigų politika…………………………………………………………………………………………………………..123.3. Iždo agento veikla………………………………………………………………………………………………………123.4. Kredito įstaigų priežiūra……………………………………………………………………………………………..123.5. Ryšiai su tarptautinėmis finansų organizacijomis ir centriniais bankais…………………………….12IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………….14LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………………..15ĮVADASLietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Jis savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Taip pat jis turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, nustato pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gavimą bei saugojimą. Aš savo referate, kurio tema: „Lietuvos bankas ir jo vaidmuo kredito sistemoje“, trumpai apžvelgiau Lietuvos banko raidą, pagrindinį jo tikslą, funkcijas ir uždavinius bei jo struktūrą, veiklą ir tarptautinius ryšius.1. LIETUVOS BANKO RAIDA1.1. Trumpa priešistorėLietuvos bankas buvo įkurtas 1922 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos bankas, kuriame dirbo tik penki tarnautojai, savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d., į apyvartą išleisdamas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valiutą – litą. Lietuvos bankininkystės istorija glaudžiai susijusi su šalies valstybingumo istorija. Jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais veikė iždininkų valdomos pinigų kalyklos, didieji kunigaikščiai kalė pinigus ir skolindavo juos pirkliams, tvarkė iždo kasas.Net ir 1569 m., Lietuvai susijungus su Lenkija, Lietuvoje buvo naudojami tik savo pinigai, buvo atskira iždo kasa. 1768 m. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką, turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Tačiau po 1796 m. Lenkijos ir Lietuvos padalijimo Lietuva neteko savarankiškumo ir galimybės kurti savą pinigų ir kredito sistemą. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė stambūs Rusijos bankai.1.2. Lietuvos banko įkūrimas ir veikla iki 1940 m.
1918 m. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Centrinio banko steigimu, savų pinigų įvedimu susirūpinta tik tada, kai buvo atremta užsienio grėsmė, pradėjo atsikurti ūkis.Lietuvos Seimas 1922 m. rugpjūčio 9 ir 11 d. priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos Respublikos pinigų sistema buvo pagrįsta auksu, o litą sudarė 0,150462 gramų grynojo aukso. Lietuvos bankui buvo suteikta teisė reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti stabilią pinigų sistemą. Trečdalis išleistų banknotų turėjo būti padengta auksu, kita dalis – lengvai realizuojamomis vertybėmis. Litui įsitvirtinti daug padėjo griežta restrikcinė Lietuvos banko politika. Nuo 1923 m. vasario 6 d. visoms valdymo įstaigoms buvo uždrausta mokesčius ir rinkliavas priimti užsienio valiuta.Bankas buvo akcinė bendrovė, jo kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 procentų akcijų priklausė valstybės iždui. Be akcinio kapitalo, buvo sudaromas ir atsargos kapitalas, kuriam buvo skiriama 10 procentų metinio pelno, kol jis prilygs pusei pagrindinio kapitalo. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys. Užsieniečiams leista įsigyti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. Lietuvos bankui leista turėti savo skyrius ir agentūras. 1923 m. pabaigoje Lietuvos bankas jau turėjo 23 skyrius, kuriuose dirbo 367 darbuotojai, 1939m. pradžioje – 26 skyrius ir 578 darbuotojus.Lietuvos bankas, kaip ir kiti to meto centriniai bankai, vykdė komercinę veiklą, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, pirmenybę teikdamas eksportui. Lietuvos bankas paskolomis paremdavo tas ūkio šakas, kurių plėtra buvo suinteresuota Vyriausybė, ir kurių įmonės uždirbdavo užsienio valiutos. Nors Vyriausybė buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas ir sugebėdavo įrodyti, kad Vyriausybės finansų politika taip pat turi būti orientuota išlaikyti stabilų litą. Be sumanios Lietuvos banko politikos, lito stabilumui didelę įtaką turėjo subalansuotas Lietuvos Respublikos biudžetas, teigiamas mokėjimų balansas. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti teigiamą užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei. Tačiau dėl nemokių skolininkų buvo laikomasi griežtos nuostatos – jie nebuvo kredituojami.Lietuvos bankas vykdė pinigų emisijos, valstybės banko, aukso valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo ir ūkio kreditavimo funkcijas. Lietuvos bankas kreditavo kitus Lietuvos bankus. Priiminėjo jų indėlius, taigi atliko ir „bankų banko“ funkciją.Iš pradžių į apyvartą buvo išleisti Lietuvos banko laikinieji banknotai, vėliau pakeisti į litus. Pirmieji banknotai buvo pagaminti Berlyne. Vėliau litai buvo spausdinami Prahoje ir Londone. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutos atsargos, vertybiniai popieriai. Lito santykį su doleriu (10:1) lėmė lito aukso paritetas. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išsaugoti lito kursą net ekonominių krizių metais. Litas įgijo visišką pasitikėjimą, tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje ir iki pat 1940 m. buvo išlaikytas pradinis jo paritetas (0,150462).Lietuvos bankas įstatymo buvo įpareigotas atlikti valstybės iždo ir valstybės taupomųjų kasų operacijas, todėl jis nemokamai turėjo dirbti didžiulį mokesčių priėmimo ir gautų pinigų pervedimo darbą. 1931 m. Lietuvos bankas tapo tarptautinių atsiskaitymų banko akcininku.Įstatyme taip pat buvo numatyta Lietuvos banko teisė kredituoti Vyriausybę, įsigyjant jos paskolos lakštų. Veiklos pradžioje, Lietuvos bankui buvo leista pirkti Vyriausybės vertybinių popierių, kurių vertė sudarytų iki 1/3 akcinio kapitalo. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, dėl ekonominės krizės padidėjus valstybės skolinimuisi, šią įstatymo nuostatą teko pakeisti. 1931 m. leista pirkti Vyriausybės vertybinių popierių, kurių vertė sudarė iki 2/3 akcinio kapitalo. Dėl ekonominės kri…zės Vyriausybė buvo priversta skolintis, nes reikėjo mokėti ūkininkams kainų priedus. Todėl 1939 m. Lietuvos bankui leista įsigyti Vyriausybės paskolų lakštų, kurių vertė neviršytų pagrindinio kapitalo vertės. Faktiškai vyriausybės skola Lietuvos bankui 1939 m. rugsėjo mėn. buvo 12 mln. litų ir sudarė apie 1/10 visų banko paskolų.Paskolų teikimas ūkiui ir gyventojams buvo viena iš svarbiausių Lietuvos banko veiklos krypčių. Už tai bankas gaudavo daugiausia pajamų. 1939 m. pabaigoje paskolos sudarė 64% banko aktyvų. Pajamos iš palūkanų už paskolas sudarė 59% visų pajamų. Be to, kredituojant buvo vykdoma pinigų (emisijos) politika. Todėl kreditavimui, kredito politikai ir politikos vykdymo priemonėms buvo skiriama daug dėmesio.Lietuvos bankas savo veiklos pradžioje ūkį kreditavo per kitus bankus. Jis pirmiausia teikė paskolas akciniams bankams, po to – kooperatinėms organizacijoms, o vėliau – įvairioms įmonėms.Lietuvos bankas taip pat stiprino bankų sistemą, tuo užtikrindamas kreditų atsiskaitymų ir taupymo plėtrą bei pasitikėjimą litu. Gausus kitų bankų ir kredito įstaigų kreditavimas susilaukė griežtos kritikos Seime ir spaudoje. Lietuvos bankui buvo priekaištaujama, kad jis kaip valdiška įstaiga, padeda privatiems bankams pelnytis. Iš tiesų bankai, gavę pigesnes paskolas iš Lietuvos banko, lengvai pelnydavosi iš tarpininkavimo. Po 1924 m. Lietuvos bankas pradėjo mažinti rediskonto operacijas. Tokia tendencija išsilaikė iki 1931 m. vidurio.Lietuvos bankas ėmėsi priemonių palūkanų normai mažinti, propagavo šią idėją provincijoje. Dėl to privačių bankų paskolų normos sumažėjo nuo 36 – 40% (1923 m.) iki 12 – 16% (1929 m.).Vykdydamas kredito emisiją, Lietuvos bankas prekiavo ir valiutomis. Banko veiklos pradžioje valiutinės operacijos, valiutų kursų reguliavimas turėjo didelę svarbą įveikiant litų spekuliaciją ir didinant pasitikėjimą valiutų fondu bei litu. Valiutų paklausos patenkinimas tvirtu kursu Kauno biržoje stiprino pasitikėjimą litu ir didino Lietuvos banko užsienio valiutos įplaukas. 1924 m. ne tik galutinai stabilizavosi lito kursas krašto viduje, bet juo pradėjo pasitikėti ir daugelis užsienio biržų, kur oficialiai litas buvo kotiruojamas. Nuo 1927 m. litu buvo prekiaujama Berlyno, Londono, Prahos, Rygos ir Talino biržose. Nuo 1937 m. litas pradėtas kotiruoti ir Stokholme. Lietuvos bankas vykdė intervencijas lito kursui užsienio rinkose palaikyti.Nuo 1935 m. Lietuvos bankas pradėjo kliringų atsiskaitymus su kai kuriomis valstybėmis. Pirmoji kliringo sutartis pasirašyta tais pačiais metais su Latvija, 1936 m. – su Vokietija ir Italija, 1937 m. – su Vengrija ir Graikija, o 1938 m. – su Suomija. Atsiskaitymai su šiomis šalimis buvo vykdomi Lietuvos banke: iš pradžių jie sudarė apie 30, o 1939 m. – apie 40% Lietuvos užsienio prekybos.1930 m. Lietuvos bankas palaikė korespondentinius ryšius su 75 dideliais užsienio bankais. Tai padėjo greitai atlikti mokėjimus bet kuriame pasaulio krašte.Dinamišką ir sėkmingą Lietuvos banko veiklos plėtrą sutrikdė 1931 m. liepos mėn. iš Vokietijos į Lietuvą atsiritusi bankų krizė. Lietuva buvo įtraukta į pasaulinės ūkio krizės verpetą. Tai gerokai apsunkino prekybą, labai sumažėjo prekių eksporto kainos, buvo išvežamas į užsienį kapitalas, sumažėjo emigrantų perlaidų ir kt. Dėl to Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos nuo 1931 m. iki 1935 m. sumažėjo 2,5 karto. Tai atitiko 1923 m. lygį.Lietuvos bankas pasaulinės ekonominės krizės laikais sugebėjo išvengti didesnės bankų krizės bei racionalizuoti kredito sistemą, todėl Lietuva išvengė masiškų bankų bankrotų ar moratoriumų, didesnio kreditavimo apimties mažėjimo. Lietuvos kredito įstaigų suteiktos paskolos sumažėjo tik 1932 m., ir tai nedaug (7%). Lietuvoje bankrutavo tik smulkios kredito įstaigos – savitarpio kredito draugijos ir vienas bankinis namas. Tad Lietuvos bankas padėjo išsaugoti gana didelį visuomenės pasitikėjimą bankais, o kartu ir litu. Krizės metais beveik nesutriko atsiskaitymai krašto viduje, o… įsipareigojimai užsieniui buvo vykdomi be jokių apribojimų, nors daugelis valstybių apribojo tarptautinius mokėjimus.Pastovus lito kursas buvo didelis laimėjimas, nes tai sudarė sąlygas kreditui atsigauti, skatino taupymą ir kartu didino bankų kredito išteklius, jų galimybes kredituoti ūkį. Tai buvo ypač svarbu, nes Lietuva to laikmečio sąlygomis galėjo remtis tik vidaus ištekliais, pirmiausia kreditu. Visų Lietuvos vyriausybių ekonominės politikos viena iš prioritetinių krypčių buvo taupymo sąlygų sudarymas. Šį uždavinį pradėjo įgyvendinti ir Lietuvos bankas. Pagaliau Lietuvos bankas daug prisidėjo prie bankinės infrastruktūros sukūrimo, kvalifikuotų ir sąžiningų bankininkystės specialistų rengimo. Ilgainiui Lietuvos bankas pasiekė centrinio banko statusą šiandienos prasme, nors pinigų politikai įgyvendinti naudojo mažiau priemonių, nes egzistavo aukso standartas ir buvo neišplėtota finansų rinka.Nuo 1938 m. stabilėjantį Lietuvos ūkį pradėjo trikdyti artėjančio Antrojo pasaulinio karo grėsmė. Nepaisant to, kad smarkiai padaugėjo atsiimamų indėlių, Lietuvos bankui pavyko išvengti kredito ribojimų. Tiesa, dėl atsiimamų indėlių bankams teko suteikti apie 15 mln. litų rediskonto. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į palūkanų normos mažėjimą tarptautinėje rinkoje, 1938 m. liepos 1 d. sumažino normą iki 5 procentų. Tai buvo žemiausias lygis per visą jo istoriją. Antai Latvijoje diskonto norma buvo 5 – 5,5%, Lenkijoje – 4,5%, o Vokietijoje – 4%.Taigi po daugiau kaip 100 metų trukusios Rusijos imperijos ekonominės ir kultūrinės priespaudos Lietuvoje susikūrė nacionalinė kredito įstaigų sistema: akciniai komerciniai bankai, savitarpio kredito bendrovės, smulkaus kredito draugijos kaime ir mieste, valstybės taupmenų kasos.Nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas, sėkminga 1923 – 1926 m. žemės reforma, kooperacijos įsigalėjimas kaime padėjo Lietuvai gana greitai likviduoti ne tik karo padarytus nuostolius, bet ir atgauti ekonominę bei finansinę nepriklausomybę nuo užsienio valstybių.Kilus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos bankas nebeteikė naujų paskolų. 1939 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos bankas apribojo vertybinių popierių išpirkimą iš gyventojų. Sunkumai bankininkystėje paskatino skubiai priimti (1940 m. pavasarį) naują Kredito įstaigų įstatymą, kuriame buvo numatyta svarbi naujovė – paramos bankams fondas. Jo lėšomis turėjo būti draudžiami indėliai ir teikiamos paskolos bankams, susiduriantiems su likvidumo problemomis. Šį ir kitus sumanymus sutrukdė okupacija.Lietuvos nacionalinė bankų sistema pradėta atkurti tik atgavus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m.2. LIETUVOS BANKO TIKSLAS, FUNKCIJOS IR UŽDAVINIAI2.1. Lietuvos banko tikslas Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.2.2. Lietuvos banko funkcijos ir uždaviniaiLietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu Nr. IX – 205, kuris buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Šis įstatymas teigia , kad Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Jį steigia ir likviduoja Seimas. Tai yra juridinis asmuo, kuris neatsako už Lietuvos valstybės prievoles. Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Jis turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, nustato pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gavimą bei saugojimą.Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo, o siekdamas šio tikslo jis atlieka šias funkcijas:• Vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją.• Formuoja ir vykdo pinigų politiką.• Nustato lito kurso reguliavimo sistemą.• Valdo ir naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas.• Atlieka valstybės iždo agento funkcijas.• Išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą.• Nustato kredito įstaigų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką.• Kuria ir tvarko tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą.• Sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.Lietuvos banko valdyba:• Nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą.• Nustato rediskonto, paskolų indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo bei laikymo tvarką.• Nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką.• Priima nutarimus ir sprendžia kitus klausimus. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Įstatinis kapitalas yra 100 mln. litų, jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir Lietuvos banko pelno ir yra ne mažesnis kaip 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Lietuvos banko rezervų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos banko pajamų, o finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų atimant išlaidas. Finansinių metų pelnas skirstomas taip: 50 procentų – įstatiniam kapitalui sudaryti; 50 procentų – atsargos kapitalui sudaryti. Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo suma pasieks 100 mln. Lt. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol atsargos kapitalas bus lygus 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir atsargos kapitalams, įmokama į valstybės biudžetą. Pelnas įmokamas vieną kartą per metus ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos. Lietuvos bankas turi teisę duoti paskolas kredito įstaigoms, turinčioms savo sąskaitas Lietuvos banke. Paskolos gali būti užtikrinamos Vyriausybės arba Lietuvos banko skolos vertybiniais popieriais, užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vekseliais ir nekilnojamuoju turtu. Taip pat Lietuvos bankas turi teisę priimti indėlius iš kredito įstaigų, įregistruotų Lietuvos Respublikoje. Jis turi teisę reikalauti, kad kredito įstaigos dalį savo turto laikytų kaip privalomąsias atsargas. Lietuvos bankas valdo bei naudoja užsienio atsargas, kurias gali sudaryti:• auksas;• užsienio valiuta banknotais ir monetomis;• specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde;• kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos. Lietuvos bankui draudžiama skolinti Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybės įmonėms. …Jis pagal sutartį su Finansų ministerija gali organizuoti Vyriausybės vertybinių popierių išleidimą, taip pat tvarkyti valstybės skolą. Lietuvos bankas išduoda licencijas kredito įstaigoms. Jis taip pat nustato kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius ir skaičiavimo metodiką. Lietuvos bankas prižiūri kredito įstaigų veiklą. Lietuvos banko finansiniai metai prasideda sausio mėnesio 1 dieną ir baigiasi gruodžio mėnesio 31 dieną. Finansinę apskaitą Lietuvos bankas tvarko vadovaudamasis tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos Centrinio banko rekomendacijomis. Metinės ataskaitos sudėtis: balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir aiškinamasis raštas. Metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada bankas pateikia Seimui per keturis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Lietuvos bankas vieną kartą per mėnesį leidžia informacinius biuletenius apie pinigų ir finansų būklę. Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Ši strategija yra pagrįsta tokiais principais:• Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti laikomomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis;• litai neribotu kiekiu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu. Nuo 1994 metų balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. lito kursas buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras. Litą reikėjo susieti su euru dėl to, kad Lietuva yra kandidatė į Europos Sąjungą, o jos ūkis labai susijęs su Europos sąjungos valstybėmis. Lietuvos banko reikalus tvarko jo struktūriniai padaliniai. Pinigų politikos departamentas kuria pinigų politikos strategiją, rengia pinigų ir bankų statistiką bei atlieka ekonominius tyrimus. Rinkos operacijų departamentas valdo šalies užsienio atsargas. Kredito įstaigų priežiūros departamentas išduoda licencijas kredito įstaigoms, prižiūri ar jos vykdo riziką ribojančius normatyvus. Tarptautinių ryšių departamentas atstovauja Lietuvos bankui tarptautinėse institucijose bei atsako už Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose. Kasos departamentas išleidžia grynuosius pinigus į apyvartą ir išima iš apyvartos susidėvėjusius banknotus ir monetas. Informacinių technologijų departamentas rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas. Ūkio departamentas atsakingas už optimalių darbo sąlygų sudarymą darbuotojams, taip pat prižiūri ilgalaikio materialiojo turto techninę būklę bei jo panaudojimą. Mokėjimo sistemos departamentas užtikrina tarpbankinės sistemos funkcionavimą. Vidaus audito skyrius audituoja Lietuvos banko veiklą, teikia rekomendacijos dėl veiklos tobulinimo ir vidaus kontrolės veiksmingumo. Juridinis skyrius teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir įgyvendinti Lietuvos banko funkcijas ir teises. Organizacijos ir personalo skyrius įgyvendina personalo valdymo politiką ir koordinuoja strateginį planavimą banke. Bendrasis skyrius organizuoja ir tvarko raštvedybą ir bendruosius banko reikalus. Ryšių su visuomene skyrius teikia informaciją visuomenei ir žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą. Kauno ir Klaipėdos skyriai aptarnauja jiems priskirtų zonų komercinių bankų kasas.3. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA, VEIKLA IR TARPTAUTINIAI RYŠIAI3.1. Lietuvos banko organizacinė struktūra ir valdymasLietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu (žr. 1 pav.).1 pav. Lietuvos banko struktūraEinamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.3.2. Pinigų politikaSvarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys”.3.3. Iždo agento veiklaLietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus. Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.3.4. Kredito įstaigų priežiūraKredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.3.5. Ryšiai su tarptautinėmis finansų organizacijomis ir centriniais bankais
1931 m. Lietuvos bankas buvo vienas iš aštuonių Tarptautinių atsiskaitymų banko (TAB) steigėjų. Tada jis įsigijo 500 pirmosios emisijos akcijų. 1940 m. Tarybų sąjungai aneksavus Lietuvą, Lietuvos banko narystė Tarptautinių atsiskaitymų banke buvo sustabdyta. Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės atkurtos 1992 m. Lietuvos bankas dalyvauja TAB metiniuose akcininkų susirinkimuose, TAB valdybos mėnesiniuose pasitarimuose Bazelyje ir techninės pagalbos koordinatorių susitikimuose. TAB teikia techninę pagalbą bankų priežiūros ir įstatymų leidybos klausimais. Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių 1992 m. tapo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (Pasaulinio banko) nare. Nuo 1994 m. gegužės 3 d. Lietuva vykdo sutarties su TVF VIII straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos litas yra konvertuojama valiuta. Nuo 1992 m. rudens TVF rėmė keturias Lietuvos ekonominės plėtros programas, kurias Lietuva sėkmingai vykdė. Šių metų rudenį baigiasi trejų Išplėstinio finansavimo programa, diskutuojama dėl tolesnio bendradarbiavimo su TVF formų. Nuo 1994 m. Lietuvos Respublika pradėjo rengtis įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Lietuvos bankas aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos užsienio prekybos režimo ir Paslaugų režimo memorandumus. Lietuvos bankas aktyviai bendradarbiauja su Europos Sąjungos, Centrinės bei Rytų Europos, Šiaurės šalių, taip pat kaimyninių Baltijos valstybių centriniais bankais, kurie daug padėjo kuriant Lietuvos banką, rengiant bankininkystės įstatymus ir specialistus. Siekiant pagerinti Baltijos šalių centrinių bankų bendradarbiavimą keičiantis patirtimi, nuo 1990 m. Baltijos šalyse vyksta kasmetiniai centrinių bankų seminarai, kuriuose aptariamos Baltijos šalių pinigų politikos, bankų priežiūros, statistikos ir centrinių bankų apskaitos problemos.IŠVADOS1. Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.2. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti pinigų stabilumo, tačiau ateityje Lietuvos bankas turės jį suvienodinti su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu.3. Lietuvos banką steigia ir likviduoja Seimas.4. Lietuvos bankas, siekdamas pagrindinio tikslo, privalo atlikti visas savo funkcijas ir uždavinius.5. Lietuvos bankas turi išimtinę pinigų emisijos teisę.6. Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, o einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų, penki savarankiški skyriai ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.7. Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, atlieka iždo agento funkciją, prižiūri kredito įstaigas ir aktyviai bendradarbiauja su tarptautinėmis finansų organizacijomis ir centriniais bankais.LITERATŪRA1. Rutkauskas A. V. Finansų rinkos ir institucijos. – Vilnius: Technika, 1998.2. Kancerevyčius G. Finansai ir investicijos. – Kaunas, 2004. 3. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. – Kaunas: Technologija, 1996.4. Meidūnas V. ir kt. Lietuvos finansų sistema. – Vilnius: TIC, 20035. www.finmin.lt (2004 10 20)