CENTRINIS BANKAS IR JO VAIDMUO EKONOMIKOJE

TURINYS

ĮVADAS 3
1. TRUMPA CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO ISTORIJA 4
2. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO TIKSLAS IR FUNKCIJOS 7
3. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO TEISĖS, VALDYMAS IR STRUKTŪRA
10
4. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO KAPITALAS IR FINANSINĖ APSKAITA IR ATSKAITOMYBĖ
15
5. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO NEPRIKLAUSOMUMAS IR VEIKLOS SKAIDRUMAS
17
6. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO VAIDMUO EKONOMIKOJE 20
IŠVADOS 23
LITERATŪROS SĄRAŠAS 24

ĮVADAS

Visų pirma, pabandykime išsiaiškinti, kas yra centrinis bankas, ką jis veikia.
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau „bankų bankas“, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių poopierių dileriais ir šitaip palaikantis savo vykdomą politiką. (A. V. Rutkauskas „Finansų rinkos ir institucijos“)
Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus.
Centrinis bankas – tai vyriausybinė įstaiga, besirūpinanti savo pelno maksimizavimu. (T. Mayer, J. S. Duesenberry, R. Z. Aliber „Pinigai, bankai ir ekonomika“)
Centrinis bankas yra ypatingas bankų sistemos elementas. Paprastai jis neaptarnauja atskirų piliečių, įmonių ir organizacijų. Jo klientai – komerciniai bankai ir vyriausybė. (G. Davulis „Ekonomikos teorija“)
Pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yrra juridinis asmuo, turintis savo statusą bei antspaudą, ir tai yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Respublikos Seimui. (G. Dubauskas „Tarptautiniai finansai“)
Taigi, centrinis bankas – tai vyriausybės institucija, pavaldi Respublikos Seimui, kontroliuojanti Lietuvos Respublikos pi

inigų pasiūlą, kurios klientai yra komerciniai bankai ir vyriausybė.
Darbo tikslas – susipažinti su Centrinio banko – Lietuvos banko istorija, išsiaiškinti koks jo tikslas, funkcijos, teisės, valdymas, struktūra, kapitalas, nepriklausomumas bei veiklos skraidumas, vaidmuo ekonomikoje.

1. TRUMPA CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO ISTORIJA

Trumpai apžvelkime Lietuvos banko istoriją.
1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo.

Lietuvos bankas 1922 – 1940 m.
Pirmasis Lietuvos ceentrinis bankas pradėjo savo darbą 1922 metų spalio 2 d. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui. Banko akcininkai galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys. Užsieniečiams buvo leista turėti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. Lietuvos bankui buvo leista turėti savo skyrius ir agentūras. Svarbiausias banko uždavinys – „reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje” ir skatinti žemės ūk

kio, pramonės ir prekybos kilimą.
Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti.
Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir pradėjo Lietuvos ūkio inkorporavimo procesą į sovietinę komandinio ūkininkavimo sistemą. Praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t. y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankui baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6 d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSRS valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu.

Lietuvos bankas 1990 – 1994 m.
Dar iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo buvo parengta Lietuvos savarankiškų pinigų ir kredito sistemos koncepcija ir įstatymų projektai. Remiantis šiais parengtais dokumentais, 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba paskutiniojoje sesijoje priėmė Lietuvos banko įstatymą. Tą pačią dieną Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba nutarė nuo 1990 m. kovo 1 d. įsteigti Lietuvos banką. Įsteigtas Lietuvos bankas, kitaip negu jo pirmtakas, buvęs akcinis bankas, yra valstybinis bankas, jam suteikta išimtinė teisė leisti į apyvartą pinigus, organizuoti bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus, kontroliuoti bankų steigimą, jų ve

eiklą, konsultuoti Vyriausybę ir teikti jai informaciją apie kreditą ir pinigus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 13 d. nutarimu paskyrė pirmąjį Lietuvos banko valdybos pirmininką.
Nepalankiomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis reikėjo nuo nulio pradėti kurti centrinį banką: suformuoti jo struktūrą ir pagrindinį kapitalą, sutelkti specialistus, gauti patalpas, techninę ryšių įrangą ir lėšų veiklos pradžiai. Tuo metu Lietuvoje veikė SSRS bankai: SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinis bankas, taip pat penki pagal veiklos sritis specializuoti SSRS bankų Lietuvos respublikiniai bankai ir jų skyriai.
Po ilgų derybų su Maskva pavyko pasiekti, kad nuo 1990 m. gegužės vidurio visų Lietuvos įmonių atsiskaitymai su jų partneriais sovietinėse respublikose vyktų per korespondentines sąskaitas, atidarytas jau Lietuvoje.
1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas patvirtino Lietuvos banko statusą, nustatė banko pagrindinio kapitalo dydį ir įpareigojo Lietuvos Vyriausybę 1990 – 1995 m. skirti lėšų jam sudaryti.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. spalio 2 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos veikiančių SSRS bankų įstaigų nuosavybės” ir nutarė perimti juos Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Tai iš esmės buvo SSRS bankų nacionalizacijos pradžia. Iki 1990 m. gruodžio 31 d. Lietuvos bankas perėmė SSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinį banką ir jo skyrius bei Skaičiavimo centrą, SSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinį banką su vi
isais padaliniais bei kitus bankus.
Lietuvos bankas galutinai susikūrė ir ėmė normaliai funkcionuoti tik 1991 m. , pradėjęs vykdyti centrinio banko ir kai kurias komercines funkcijas. Nuo tų pačių metų sausio 1 d. Lietuvos bankas pradėjo kredituoti ne tik ūkio poreikius, bet ir Lietuvos Respublikos biudžetą.
1992 m. pradžioje Lietuvos bankas buvo labai didelė institucija, vykdanti tiek komercinio, tiek centrinio banko funkcijas. Tačiau jau 1992 m. rudenį Lietuvos bankas atsisakė komercinių funkcijų, t. y. jis perdavė banko skyrius ir komercines funkcijas įsteigtam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui.
Lietuvos Respublikoje sukūrus nacionalinę pinigų sistemą – įvedus laikinuosius pinigus – talonus, Lietuvos bankas galėjo pradėti įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką ir kitas centrinio banko funkcijas.

Lietuvos bankas 1994 – 1997 m.
Lietuvos Respublikos Seimo priimti Lito patikimumo (1994 m. kovo 17 d. ) ir Lietuvos banko (1994 m. gruodžio 1 d. ) įstatymai susiaurino Lietuvos nacionalinio banko funkcijas. Kitaip sakant, Lietuvoje buvo pritaikytas valiutų valdybos modelis.
Anksčiau vykdytą Lietuvos banko savarankiškos pinigų politikos strategiją pakeitė Lito patikimumo įstatymo įgyvendinimas. Įstatymu Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršys Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kiekį apyvartoje tik keisdamas turimas aukso atsargas ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervą. Toks emisijos būdas pakeitė centriniams bankams įprastą emisiją, kurią lemia šalies ūkio poreikiai.
Vadovaudamasi Lito patikimumo įstatymu, Vyriausybė kartu su Lietuvos banku nuo 1994 m. balandžio mėn. 1 d. nustatė JAV dolerio ir lito santykį: 1Lt. 0,25 JAV dol.

Lietuvos bankas po 1997 m.
Pasibaigus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Tarptautinio valiutos fondo pasirašytam Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 1 d. iki 1997 m. rugsėjo 30 d. memorandumui, kuris buvo įtvirtinęs valiutų valdybos modelį Lietuvoje, Lietuvos bankas priėmė naują pinigų politikos programą 1997 – 1999 m. Ši programa rodo, kad Lietuvos bankas pasuko nuo valiutos modelio prie visų centriniam bankui būdingų funkcijų atstatymo.
Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., išlaikant fiksuotą valiutos kursą.
2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką. Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje ir Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ruošiamasi būsimam dalyvavimui Europos centrinių bankų sistemoje.
2. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO TIKSLAS IR FUNKCIJOS

Centrinio banko – Lietuvos banko pagrindinis tikslas.
Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnyje sakoma, kad jo pagrindinis tikslas – „siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo“. Kitaip sakant, yra akcentuojama mažos infliacijos ir stabilios piniginio vieneto vertės svarba, nes visi žinome, kad kainų sistema rinkos ekonomikoje veikia geriau efektyviau paskirstydama išteklius, kai infliacija yra maža. Šiam tikslui pasiekti Lietuvos bankas rengia pinigų politikos programą ir ją įgyvendina.
Naujoji Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997 – 1999 m. akcentuoja dvejopą lito stabilumo pobūdį: vidinį ir išorinį. „Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, o išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų atžvilgiu“.
Lietuvos bankas šį pagrindinį tikslą įgyvendina parinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą jos atžvilgiu. Bazinė valiuta turi būti patikima ir plačiai naudojama šalyse, į kurias labiausiai orientuojama Lietuvos ekonomika. Fiksuotas lito kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva ilgainiui padeda pasiekti kainų stabilumą, sudarantį ilgalaikio ekonomikos augimo palankias prielaidas. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras.
Be to, Lietuvos bankas dar turi „užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą“ bei „palaikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui“.

Centrinio banko – Lietuvos banko pagrindinės funkcijos.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo tikslus, atlieka šias pagrindines funkcijas:
– išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
– gali tvarkyti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas;
– organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius;
– įgyvendina pinigų politiką tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą;
– konsultuoja Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;
– renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;
– kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;
– saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus;
– nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų tvarką;
– išduoda ir atšaukia licencijas bankams ir prižiūri jų veiklą;
– įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje;
– organizuoja bankinės informacijos sistemą;
– nustato bankų ir kitų kredito įstaigų apskaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;
– sudaro LR mokėjimų balansą;
– atlieka komercinių bankų ir jų padalinių, kredito įstaigų teisinę registraciją bei registruoja jų statusus.
Trumpai aptarkime keletą iš jų:

– „Organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius“. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos banke įvyko pirmasis Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) aukcionas. Vėliau tokie aukcionai buvo rengiami beveik kiekvieną savaitę. Šiuo metu leidžiami 1, 3, 6, 9 ir 12 mėnesių trukmės iždo vekseliai. (Prekyba VVP kartu su kitais veiksniais paskatino šalies komercinius bankus gerokai sumažinti vidutinę palūkanų normą už juose laikomus terminuotus indėlius bei padėjo bankams diversifikuoti savo aktyvus. VVP pagrindu komerciniai bankai gali sudaryti su Lietuvos banku atpirkimo sandorius, kurie skirti bankų laikiniems likvidumo poreikiams tenkinti).

– „Įgyvendina pinigų politiką tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą“. Pirmoji Lietuvos banko taikyta pinigų politikos priemonė buvo komercinių bankų privalomosios atsargos. Privalomųjų atsargų norma sudarė 10 % komercinių bankų piimtų indėlių sumos, ir ji pradėta taikyti 1991 m. Pavienes pinigų politikos priemones Lietuvos bankas taikė tik 1992 m. , pinigų politikos priemonių sistemą, apimančią privalomąsias atsargas, paskolų ir indėlių aukcionus, specialiosios tikslinės paskirties paskolas bei intervencijas tarpbankinėje valiutų biržoje jam pavyko panaudoti 199? m. Vėliau pinigų politikos priemonės buvo keičiamos priklausomai nuo Lietuvos banko siekiamų tikslų. Šiandien pinigų politikos programą rengia ir banko politikos departamentas.

– „Saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus“. 1993 m. buvo parengti „Lietuvos banko užsienio valiutų rezervų valdymo principai“. Juose numatyta Lietuvos banko valiutinių rezervų komponentų sudėtis ir struktūra, investavimo priemonės bei limitai jiems, likvidumo normatyvai ir investavimo patikimumo reikalavimai. Valiutinius rezervus saugumo sumetimais nutarta investuoti tik į pačių stabiliausių šalių vyriausybių vertybinius popierius ir patikimus bankus. 1998 m. sausio mėn. Lietuvos banko užsienio turtas sudarė 4208,6 mln. litų: apie 68 % viso turto sudarė investicijos į užsienio vertybinius popierius, apie 17 % – indėliai užsienio bankuose, o likusi dalis kituose aktyvuose. Lietuvos banko užsienio turtas sudarė 94,6 % visų Lietuvos banko aktyvų. Užsienio rezervus valdo Lietuvos banko rinkos operacijų departamentas. 1998 m. birželio 4 d. Lietuvos banko valdyba patvirtino naujas Užsienio atsargų investavimo gaires ir nustatė, kad jos įsigalioja nuo 1998 m. birželio 8 d. Užsienio atsargų investavimo gairės – pagrindinis Lietuvos banko užsienio atsargų investavimą reglamentuojantis dokumentas. Juo numatomi Lietuvos banko valdomo turto pagrindinės dalies – užsienio atsargų investavimo principai ir tvarka. Šis dokumentas yra vienintelis, kuriuo Lietuvos banko valdyba nustato užsienio atsargų investavimo principus ir tvarką. Lietuvos banko užsienio atsargų investavimo kriterijai pagal svarbą yra: investicijų saugumas, likvidumas, pelningumas. Lietuvos banko valdyba įsteigė Lietuvos banke investavimo komitetą, kuris svarsto, pritaria ir teikia Lietuvos banko valdybos pirmininkui tvirtinti investicinio portfelio dydį, užsienio atsargų likvidumo normatyvus, palūkanų normų rizikos valdymo taisykles. Komitetas atskaitingas Lietuvos banko valdybos pirmininkui.

– „Išduoda ir atšaukia licencijas bankams ir prižiūri jų veiklą“.
Licencijos. 1990 m. Lietuvoje jau veikė 7 komerciniai bankai. Visi šie bankai pateikė Lietuvos bankui perregistruoti savo statusus. Nauji komerciniai bankai buvo steigiami vadovaujantis Lietuvos banko ir Akcinių bandrovių įstatymais. Priėmus komercinių (akcinių) bankų įstatymą, visi bankai buvo perregistruoti iki 1992 m. lapkričio mėn. pagal naująjį įstatymą. 1994 m. priimtas naujas Komercinių bankų įstatymas, kuris aiškiau reglamentavo bankų steigimo procedūrą. Nustatyta ir užsienio bankų steigimo procedūra. Labiau reglamentuotos ir atskirtos banko tarybos bei valdybos funkcijos. Padaugėjo sankcijų, jos labiau detalizuotos. Šiuo metu visi veikiantys komerciniai bankai turi licencijas. Tiek užsienio, tiek Lietuvos komerciniai bankai, norintys vykdyti bankinę veiklą Lietuvos teritorijoje, turi gauti Lietuvos banko licenciją (leidimą).
Komercinių bankų veiklos priežiūra. Lietuvos bankas nustato banko veiklos riziką ribojančius normatyvus (kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvus) ir verčia bankus jų laikytis. 1993 m. , siekiant stiprinti bankų kapitalo bazę, nustatytas minimalaus bankų pagrindinio kapitalo didinimo grafikas. Nuo 1998 m. sausio 1 d. visi Lietuvos komerciniai bankai privalo turėti 0,5 mln. ECU (litų ekvivalentą) pagrindinį kapitalą. Siekiant apriboti bankų riziką dėl blogų paskolų negrąžinimo, realiai įvertinti bankų aktyvus, o tuo pačiu ir bankų finansinę būklę, 1994 m. priimti normatyviniai dokumentai, leidžiantys sudaryti specialiuosius atidėjimus blogų paskolų nuostoliams padengti ir juos pavaizduoti 1994 metų ataskaitose.
Apskaita ir atskaitomybė. Kad Lietuvos bankas galėtų kontroliuoti komercinių bankų normatyvų laikymąsi, pastarieji privalo periodiškai jam teikti nustatytos formos ataskaitas. Plačiau apie tai kalbėsime 4 skyrelyje.

– „Įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje“. Lietuvos bankas komercinių bankų likvidumui palaikyti gali jiems skolinti pinigus.

3. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO TEISĖS, VALDYMAS IR STRUKTŪRA

Centrinio banko – Lietuvos banko teisės.
Lietuvos banko įstatymo 36 straipsnyje numatyta bankų ir kitų kredito įstaigų priežiūros teisė suteikia Lietuvos bankui tokias teises:
gauti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti;
inspektuoti bankus ir kitas kredito įstaigas bei jų padalinius, tikrinti jų subsąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus;
leisti taisykles, instrukcijas ir kitus teisinius aktus, imtis priemonių, reikalingų efektyviam kredito sistemos funkcionavimui užtikrinti;
taikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones bankams ir kitoms kredito įstaigoms, pažeidusioms įstatymus, arba kai jų rizikinga veikla gali pakenkti finansų sistemos stabilumui, klientų ir investuotojų interesams, arba kai jos savo veikla siekia monopolizuoti kai kurias LR finansų sistemos sritis.
Centrinio banko – Lietuvos banko išimtinė teisė leisti pinigus. Įstatymas patvirtina Lietuvos banko monopoliją tik leidžiant banknotus ir monetas (grynuosius pinigus).
Grynieji pinigai sudaro nedidelę visų pinigų dalį. Planuoti grynųjų pinigų apyvartą yra labai sunku, kadangi jie automatiškai „parduodami“ komerciniams bankams pagal jų reikalavimus ir, kas svarbiausia, jie nagali būti panaudoti biudžeto deficitui padengti. Todėl banknotų emisijos kontrolė visai nereiškia griežtos kokių nors makroekonominių rodiklių kontrolės (dažnai, manoma, kad ji auga lygiagrečiai su BVP augimu), kadangi jie nėra vienintelė arba svarbiausia pinigų, esančių apyvartoje, kiekio dalis. Banknotų emisijos funkcija yra pasyvi visos ekonomikos aprūpinimo grynaisiais pinigais funkcija.
Banknotų emisija iš principo skiriasi nuo kitų valstybės išleidžiamų skolinių įsipareigojimų tuo, kad banknotai – tai vekseliai iki pareikalavimo, kurie gali būti panaudojami kaip mokėjimo priemonė, ir už juos nemokami jokie procentai.
Lietuvos bankas „nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugumą (.)“ (6 straipsnis).
Lietuvos bankas komerciniams bankams parduoda banknotus už nominalą, neimdamas už tai jokių komisinių mokesčių. Komerciniai bankai grynuosius pinigus atsiveža patys.
Banknotai centriniam bankui yra ir prekė, kadangi jis gauna už jų pardavimą pelną, kuris yra skirtumas tarp banknoto nominalo ir gamybos išlaidų. Todėl, kokia bebūtų protinga popierinė emisija, ji visada sukelia nedidelę, tačiau ir neišvengiamą infliaciją. Banknotai – tai visada infliacija, jos svarbi sudedamoji dalis. Kuo didesnis grynųjų pinigų kiekis išleidžiamas į apyvartą, tuo didesnė turėtų būti infliacija.
Centriniam bankui banknotų emisijos monopolija visų pirma reikalinga tam, kad užkirstų kelią pinigų padirbinėjimui ir galėtų vykdyti vieningą pinigų ir kredito politiką.
Pati banknotų emisija – tai daugiau techninis darbas. Jį Lietuvos banke atlieka „Kasos departamentas“.

Centrinio banko – Lietuvos banko valdymas.
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Jis yra Lito komiteto, priimančio svarbiausius pinigų politikos sprendimus, narys. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.
Lietuvos banko valdyba:
1) nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą;
2) nustato rediskonto, paskolų, indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo bei laikymo Lietuvos banke tvarką, nustato kitų pinigų politikos priemonių taikymo tvarką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką;
4) nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką;
5) nustato Lietuvos banko išleidžiamų skolos vertybinių popierių emisijos ir apyvartos tvarką;
6) nustato kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius bei skaičiavimo metodiką;
7) priima nutarimus;
8) sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansų institucijose, jei tai susiję su Lietuvos banko funkcijomis;
9) sprendžia pinigų išleidimo ir išėmimo iš apyvartos bei kitus su tuo susijusius klausimus, nustatytus šio įstatymo 6 straipsnyje;
10) steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkcijoms atlikti, taip pat sprendžia klausimus dėl įmonių, įstaigų, susijusių su Lietuvos banko funkcijomis, akcijų (jų dalies) įsigijimo;
11) tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą ir struktūrą;
12) nustato Lietuvos banko tarnautojų tarnybos (darbo) principus ir tarnautojo statusą, tvirtina valdybos darbo reglamentą;
13) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito įstaigoms;
14) sprendžia klausimus dėl bankroto bylų iškėlimo kredito įstaigoms;
15) tvirtina Lietuvos banko biudžetą, metinę kapitalinių investicijų sąmatą;
16) nustato Lietuvos banko finansinės apskaitos politiką ir tvirtina metinę finansinę ataskaitą;
17) nustato Lietuvos banko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, taip pat pirkimų tvarką;
18) išduoda ir atšaukia licencijas ir leidimus kredito įstaigoms;
19) vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.
2. Lietuvos banko valdyba gali dalį savo funkcijų pavesti vykdyti valdybos pirmininkui, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktuose numatytas funkcijas. (11 straipsnis)
Nuo 1990 – ųjų metų Lietuvos banko struktūra kito labai dinamiškai. Dinamiškumą lėmė banko stiprėjimas, patirties kaupimas, besikeičiantys uždaviniai bei funkcijos. Pagrindinis Lietuvos banko struktūrinis padalinys – departamentas.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje. (1 schema)

1 schema

LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA

4. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO KAPITALAS IR FINANSINĖ APSKAITA IR ATSKAITOMYBĖ

Centrinio banko – Lietuvos banko kapitalas. Pagal Lietuvos banko įstatymo 20, 21, 22, 23, 24 straisnius:
Lietuvos banko kapitalas.
1. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis.
2. Įstatinis kapitalas yra 100 mln. litų. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno.
3. Atsargos kapitalas yra ne mažesnis kaip 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais. Jis sudaromas iš Lietuvos banko pelno.
4. Lietuvos banke sudaromi rezervai. Jų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba.
Lietuvos banko pajamos ir išlaidos.
1. Lietuvos bankas planuoja savo metinį biudžetą numatydamas galimas pajamas ir būtinas išlaidas, siekdamas įgyvendinti savo pagrindinį tikslą ir atlikti šio įstatymo nustatytas funkcijas.
2. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos banko pajamų.
Lietuvos banko pelnas (nuostolis).
Lietuvos banko finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų atimant išlaidas.
Lietuvos banko pelno paskirstymas.
1. Finansinių metų pelnas skirstomas taip: 50 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui sudaryti; 50 procentų – atsargos kapitalui sudaryti. Visiškai sudarius vieną iš kapitalų, kitam kapitalui sudaryti skiriama iki 100 procentų pelno.
2. Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo suma pasieks šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytą sumą.
3. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol atsargos kapitalas bus lygus 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais.
4. Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir (arba) atsargos kapitalams, įmokama į valstybės biudžetą.
5. Jeigu atsargos kapitalas tampa mažesnis negu 10 procentų Lietuvos banko įsipareigojimų litais, atsargos kapitalas sudaromas šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka.
Lietuvos banko ir valstybės biudžeto santykis.
Lietuvos banko pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir (arba) atsargos kapitalams, įmokama į valstybės biudžetą vieną kartą per metus, ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos.

Centrinio banko – Lietuvos banko finansinė apskaita ir atskaitomybė. Pagal Lietuvos banko įstatymo 48, 49, 50, 51, 52 straisnius:
Lietuvos banko finansiniai metai.
Lietuvos banko finansiniai metai prasideda sausio mėnesio 1 dieną ir baigiasi gruodžio mėnesio 31 dieną.
Finansinė apskaita ir metinė finansinė ataskaita.
1. Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą parengia vadovaudamasis tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos centrinio banko rekomendacijomis.
2. Lietuvos banko metinę finansinę ataskaitą sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir aiškinamasis raštas.
3. Metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada per keturis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos Lietuvos bankas pateikia Seimui ir paskelbia jas viešai.
Lietuvos banko metinės finansinės ataskaitos auditas.
Lietuvos banko metinį auditą atlieka audito įmonė, kurią parenka Lietuvos bankas. Šios įmonės paslaugų pirkimo sąlygos turi būti suderintos su Seimo Biudžeto ir finansų komitetu.
Lietuvos banko metinė ataskaita.
Lietuvos bankas viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pranešimai apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas du kartus per metus teikia pranešimus Seimui apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę.

5. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO NEPRIKLAUSOMUMAS IR VEIKLOS SKAIDRUMAS

Lietuvos banko nepriklausomybė yra daug didesnė negu kitų valstybinių įstaigų. Lietuvos banko įstatyme parašyta, kad „Lietuvos bankas yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms“.
Lietuvos banką steigia ir likviduoja LR Seimas. Taipogi jam bankas yra atskaitingas: ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų metinę sąmatą tvirtina Seimas, metinė finansinė ataskaita pateikiama Seimui, kas ketvirtį LB atsiskaito Seimo Biudžeto ir finansų komitetui už savo veiklą bei darbo rezultatus. Be to, ne rečiau kaip kartą per ketvirtį teikia LR Ministrui Pirmininkui informaciją apie bankų bei kitų kredito įstaigų veiklą ir priemones, įgyvendindamas efektyviai jų veiklai užtikrinti.
Būtina pažymėti, kad Lietuvoje buvo įdiegtas modifikuotas valiutų valdybos modelis. Tam tikri centrinio banko veiklos principai liko egzistuoti, bet dalies savo funkcijų neteko, ypač vykdomoje pinigų politikoje. Liko tokie esminiai CB veiklos principai:
1. Komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke;
2. Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją;
3. Buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.
Įvertinus pastarųjų metų patirtį, reikia pažymėti, kad Lito patikimumo įstatymas turėjo tikrų privalumų. Tačiau valiutų valdyba turi ir trūkumų, kurie trukdo įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus.
Valiutos valdybos trūkumai ypač atsiskleidžia bankų krizių metu, kadangi ji neužkerta kelio krizei iš nelikvidžių ir nemokių bankų plisti į nelikvidžius, tačiau mokius bankus. Tokiu atveju aktyvus centrinis bankas yra pajėgus lokalizuoti krizę, teikdamas šiems bankams būtinas paskolas likvidumui palaikyti arba pirkdamas iš jų Vyriausybės vertybinius popierius. Šių bankų indėlininkų ir kitų kreditorių nuraminimas galėtų sugrąžinti pusiausvyrą ir visai bankų sistemai.
Įdiegus valiutų valdybą, pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją iš CB perėmė Vyriausybė, platindama savo vertybinius popierius aukcionuose.
Kol yra valiutų valdyba, neįmanoma daryti įtaką spekuliacinio kapitalo srautams, nes centrinis bankas neturi galimybės neutralizuoti pinigų kiekio pokyčių jam pageidaujama linkme.
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius.
Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus vykdant neutralizavimo operacijas.
Toje pačioje pinigų politikos programoje rašoma, kad valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei, kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir pradėta masiškai atsiimti indėlius. Tokioje situacijoje aktyvus centrinis bankas pajėgtų atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis padengtas paskolas.
Pinigų politikos pačiame pirmame etape numatyta pateikti LR Seimui Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgalinančias įgyvendinti centriniams bankams keliamus reikalavimus ir sukuriančias reikalingas teisines prielaidas centrinio banko nepriklausomybei nuo vykdomosios valdžios organų. Turi būti užtikrintas Lietuvos banko biudžeto sudarymo ir tvirtinimo savarankiškumas, kaip viena svarbiausių jo ekonominio savarankiškumo sąlygų.
Pinigų politikos procesas bus sėkmingas tik tada, jeigu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios. Lietuvos bankas turi tapti ne tik reguliavimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus patikimos statistinės – analitinės informacijos pagrindu.
Šiandien kalbant apie centrinę bankininkystę, viena iš dažniausiai pasitaikančių sąvokų yra „skaidrumas“. Kad centrinio banko veikla būtų skaidri, yra keliami keturi esminiai reikalavimai:
1. Turi būti aiškiai įvardyti tikslai ir strategijos.
2. Turi būti atviras pinigų politikos sprendimų priėmimo procesas.
3. Visuomenei, kuri apima atskirus individus, privačias kompanijas, t. y. visus suinteresuotus ir besidominčius centrinio banko veikla, turi būti prieinama periodiška ir laiku pateikta informacija apie pinigų politiką.
4. Turi būti įvertinta veiklos atsakomybė įgaliotai valstybės valdžios institucijai ir vieša veiklos finansinė atskaitomybė.
Vinskus (2000) atlikęs Vidurio ir Rytų Europos bei Vakarų šalių bankų skaidrumo lyginamąją analizę, nustatė, kad Lietuvos centrinis bankas yra trečioje vietoje tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių bankų. Vadinasi, mūsų šalies centrinio banko veikla yra pakankamai skaidri.

6. CENTRINIO BANKO – LIETUVOS BANKO VAIDMUO EKONOMIKOJE

Kaip buvo minėta, centrinis bankas atlieka nemažai svarbių funkcijų. Viena iš svarbiausių funkcijų yra pinigų pasiūlos kontrolė. Yra kelios priežastys, dėl kurių pinigų pasiūlos kontrolė yra svarbi. Viena iš priežasčių yra tai, kad pinigų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Yra glaudus ryšys tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Centrinis bankas, kontroliuodamas pinigų kiekio augimą, kontroliuoja vartojimo apimtis ir taip daro įtaką visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra tai, kad pinigų masė banknotų pavidalu gali neliminuotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui, todėl vyriausybė, spręsdama ekonomikos problemas, gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų visą verslą, suprantama, kad vyriausybei centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas.
Pinigų kiekio reguliavimo būdai
Pirmiausiai naudinga apžvelgti, kokiais kanalais centrinis bankas veikia šalies ekonomiką (1 paveikslas):
Centrinio banko politikos instrumentai

Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos Bankų rezervų apimtys ir augimo tempai

Paskolų kaina ir Pinigų pasiūlos apimtys Vertybinių popierių Visuomenės lūkesčiai, susiję su

prieinamumas ir augimo tempai rinkos kaina vertybinių popierių kainomis,

palūkanų normomis ir skolini –

mosi galimybėmis

Skolinimosi išlaidų apimtys ir augimas

Šalies ekonominiai tikslai

Visiškas užimtumas Stabilių kainų lygiai Tvarus ekonomikos augimas Satbili mokėjimų balanso pozicija

1 paveikslas. Valstybės centrinio banko tikslai ir priemonės jiems pasiekti
Pagal šią schemą centrinis bankas veikia visą ekonomiką tokiais veiksmais:
 keisdamas paskolų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms, kainas;
 keisdamas pinigų pasiūlą ir paklausą;
 atlikdamas operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei ir taip keisdamas jų turimo turto vertę;
 keisdamas visuomenės lūkesčius dėl pinigų vertės ir kredito gavimo sąlygų ateityje.
Pinigų kiekiui reguliuoti centrinis bankas gali naudoti tokias priemones:
1. Komercinio banko disponuojami pinigai skolinimui priklauso tik nuo jo turimų indėlių sumos bei privalomojo rezervo, kurio dydį nustato centrinis bankas. Būtent šiuos privalomuosius rezervus centrinis bankas naudoja pinigų kiekiui reguliuoti. Privalomąjį rezervą sudaro tam tikras procentas nuo indėlių sumos, bankas šių pinigų skolinti nagali. Centrinis bankas, nusprendęs padidinti pinigų kiekį, privalomojo rezervo normą gali sumažinti. Tokiu būdu bankams suteikiama galimybė skolinti didesnę indėlių dalį. Ir tai labai greitai dėl pinigų multiplikatoriaus poveikio padidina pinigų kiekį.
2. Kitas būdas kontroliuoti pinigų kiekį yra palūkanų normos didinimas ar mažinimas. Centrinis bankas, nusprendęs, kad ekonomika auga per lėtai arba visai neauga, gali sumažinti palūkanų normą, kurią ima už paskolas šalies bankams. Kai bankai pinigus iš banko gauna pigiau, jie gali perskolinti juos už žemesnes palūkanas, kartu suteikdami svarbų stimulą ekonomikai augti. Analogiškai, jeigu ekonomikoje pasirodo per greito augimo požymių. Centrinis bankas gali padidinti palūkanų normą savo paskoloms, teikiamoms bankams, kartu stabdydamas ekonomikos augimą.
3. Dar vienas būdas didinti arba mažinti pinigų kiekį yra vadinamosios operacijos atviroje rinkoje, kai centrinis bankas perka ar parduoda didelius vertybinių popierių (pvz., valstybės iždo obligacijos) kiekius atviroje rinkoje. Pirkdamas didelį kiekį vertybinių popierių, centrinis bankas „pumpuoja“ pinigus į ekonomiką. Tam tikra prasme centrinis bankas sukuria pinigus kiekvieną kartą, kai atidaro savo saugyklas ir atviroje rinkoje perka obligacijas. Kai centrinis bankas rinkoje pats parduoda obligacijas, iš bankų ir vertybinių popierių institucijų gauti pinigai yra uždaromi jo rūsiuose ir taip visiškai pašalinami iš ekonominės veiklos.
Klaidingas centrinio banko sprendimas reiškia sunkius padarinius ekonomikai. Jeigu centrinis bankas leidžia ekonomikai pernelyg greitai plėtotis, laikydamas pernelyg daug pinigų cirkuliacijoje, gali būti infliacija. Jeigu centrinis bankas slopina ekonomiką, išimdamas per daug pinigų iš apyvartos, gali prasidėti ekonomikos nuosmukis, kurio palydovai yra nedarbas ir produkcijos gamybos mažėjimas. Centrinis bankas yra daugiau nei nacionalinė taupyklė, šalies ekonomiką aprūpinanti pinigais. Jis ne tik vykdo šalies pinigų politiką, bet ir prižiūri visą bankų sistemą; kai šalies ekonomikai reikalinga stabilizuojanti įtaka, jis dažniausiai veikia nepaisydamas Vyriausybės.

IŠVADOS

Lietuvos centrinis bankas pradėjo savo darbą 1922 metų spalio 2 d. Tačiau 1940 m. jis buvo perduotas SSRS valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. 1990 m. jis buvo atkurtas ir gyvuoja iki šiol.
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo tikslus, atlieka 15 pagrindinių funkcijų, iš kurių svarbiausios yra: išduoda ir atšaukia licencijas bankams ir prižiūri jų veiklą; įgyvendina pinigų politiką tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą; saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus; organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius.
Lietuvos bankas turi tokias teises: gauti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti; inspektuoti bankus ir kitas kredito įstaigas bei jų padalinius, tikrinti jų subsąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus; leisti taisykles, instrukcijas ir kitus teisinius aktus, imtis priemonių, reikalingų efektyviam kredito sistemos funkcionavimui užtikrinti; taikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones bankams ir kitoms kredito įstaigoms, pažeidusioms įstatymus. Išimtinė jo teisė yra leisti pinigus.
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas.
Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos banko pajamų. Finansinių metų pelnas skirstomas taip: 50 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui sudaryti; 50 procentų – atsargos kapitalui sudaryti. Visiškai sudarius vieną iš kapitalų, kitam kapitalui sudaryti skiriama iki 100 procentų pelno. Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą parengia vadovaudamasis tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos centrinio banko rekomendacijomis. Lietuvos bankas viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą.
„Lietuvos bankas yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms“. Mūsų šalies centrinio banko veikla yra pakankamai skaidri.
Centrinis bankas, kontroliuodamas pinigų kiekio augimą, kontroliuoja vartojimo apimtis ir taip daro įtaką visai šalies ekonomikai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Katkus V. Šiuolaikinės bankininkystės principai. – Vilnius, Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000
2. Dubauskas G. Tarptautiniai finansai. – Vilnius, 2001
3. Pinigų studijos: Vinskus M. Centrinių bankų veiklos skaidrumas. – 2000
4. Davulis G. Ekonomikos teorija. – Vilnius, Lietuvos Teisės Universitetas, 2003
5. Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius, Alma littera, 1995
6. Rutkauskas A. V. Finansų rinkos ir institucijos. – Vilnius, Technika, 1998
7. http://www.lb.lt/lt/apie/istorija.html
8. http://www.lb.lt/lt/klausimai.htm
9. http://www.lb.lt/lt/apie/index.html
10. http://www.lb.lt/lt/apie/schema.html

Leave a Comment