Lietuvos bankas

ĮVADAS
Senovėje auksakaliams žmonės dažnai atnešdavo saugoti savo auksą. Su laiku auksakaliai pastebėjo, kad atnešama daugiau nei atsiimama.Todėl auksakaliams kilo mintis skolinti tą aukso likutį tiems, kam jo reikia. Laikui bėgant toks aukso skolinimas kai kuriems auksakaliams tapo vieninteliu verslu. Jie apsiimdavo saugoti auksą už tam tikrą mokestį, o skolindavo jau už didesnį mokestį. Nuo tada, galima sakyti prasidėjo bankininkystė.
Šiuo metu mes jau negalime įsivaizduoti savo gyvenimo be bankų, kurių paslaugomis vis dažniau naudojamės.
Stebimi dideli ir dramatiški pokyčiai bankininkystėje.Šiuos procesus daaugiau ar mažiau pajuto beveik visos šalys, ne išimtis ir Lietuva. Daugelis apžvalgininkų šiuos procesus vadina „finansine revoliucija.“
Turbūt bet kurioje pasaulio šalyje bankininkystė neįmanoma be svarbiausios sistemos figūros – centrinio banko.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šalies bankininkystę teko kurti iš naujo. Todėl pirmasis žingsnis ir buvo Lietuvos banko įsteigimas, suteikiant jam centrinio banko statusą. Naujojo Lietuvos banko pavyzdžiais buvo ne tik tarpukario Lietuvos bankininkystės tradicijos, bet ir užsienio šalių centrinių bankų veikla.
Kursinio darbo tema – Lietuvos bankas, jo pagrindinis tikslas, funkcijos.
Šio darbo tikslai yrra:
 apžvelgti kaip kūrėsi Lietuvos bankininkystė,
 kaip kito Lietuvos bankas,
 koks pagrindinis jo tikslas,
 kokias pagrindines funkcijas jis atlieka
 ir koks Lietuvos banko vaidmuo ekonomikoje.
Darbą sudaro 2 skyriai, kur pirmame skyriuje apžvelgiama Lietuvos bankininkystės ištakos, Lietuvos banko raida įvairių santvarkų laikotarpiais, o an

ntrajame nagrinėjamos LB funkcijos, jų reikšmė, pateikiama LB organizacinė struktūra.
Svarbiausia užduotis, rašant darbą, buvo susisteminti turimą medžiagą, atsirinkti tinkamą informaciją ir duomenis.
Rašydama kursinį darbą naudojausi įvairia literatūra: knygomis, įstatymais bei internetu. Internete buvo galima rasti naujausios informacijos apie Lietuvos banką.

1. LIETUVOS BANKININKYSTĖS RAIDA
Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861 m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai ėmė ieškoti pigesnių kredito šaltinių, nes jų poreikių neįstengė patenkinti silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos didžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos. 1872 metais buvo įsteigtas Vilniaus akcinis žemės bankas, kuris ir kiti šios rūšies bankai teikė ilgalaikes paskolas, bet tik įkeitus nuolatinį pelną duodančius dvarus. „Trumpalaikius kreditus teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas (1873 m.), savitarpio kredito draugijos, bankininkų namai (bankų kontoros), taip pat kooperatinės skolinamosios taupomosios ir krredito bendrovės.” (2,9). Be akcinių žemės ūkio bankų hipotetinį kreditą teikdavo ir valstybiniai (bajorų ir valstiečių) žemės ūkio bankai.
„Vokietijos armijai užimant Lietuvą, bankų ir kredito įmonių vertybės bei dokumentai buvo evakuoti į Rusiją. Kita dalis kredito įmonių likvidavosi dėl kaizerinių okupantų įvairiausių varžymų (prekybos, susisiekimo, žemės pirkimo).” (4, 8). Kredito poreikius tenkino vokiečių įsteigta Rytų skolinamoji kasa (Darlehenskasse Ost), kuri iki 1922 metų rudens buvo centrinė pinigų emisijos bei kredito įmonė. Okupacijos pabaigoje (1918 m.), o ir 1919 metais priėmus taupomųjų kasų įstatus, buvo palankus metus steigtis kr

redito įstaigoms. Taip buvo įsteigti šie privatūs akciniai bankai: 1918 m. pabaigoje – Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 1919 m. – Ūkio bankas, 1920 m. Lietuvos komercinis bankas, 1921 m. – Kredito bankas, Tarptautinis bankas, Centrinis Lietuvos žydų bankas kooperacijai remti. Šių bankų tikslas buvo kredituoti pramonę, prekybą. „Smulkaus kredito reikalams, ūkininkams ir amatininkams, smulkiai prekybai kredituoti pradėjo steigtis kredito kooperatyvai (1928-1935) ir savitarpio kredito draugijos. Kreditų ir kitų kooperatyvų veiklai konsultuoti ir jiems finansuoti 1920 m. įsisteigė Lietuvos kooperacijos bankas, o 1924 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas (.)” (2, 10).
Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Įvedus nacionalinę valiutą, atskiru įstatymu buvo įsteigtas akcinis emisijos bankas – Lietuvos bankas Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui.
1922 m.spalio mėn.2d Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą.Teigiama, kad 1922m.rugpjūčio 3d. Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, tai yra pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino vieneto lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,
,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą.
Po kelių dienų, 1922m.rugpjūčio 11d. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1922m. rugsėjo 10d. Lietuvos bankui dar nepradėjus veikti, buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai-litai.
Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą
1924 m. žemės ūkiui kredituoti įsteigiamas Žemės bankas. Šių bankų įkūrimas, lito įvedimas ir jo stabilumo palaikymas, turėjo didelės įtakos kredito rinkai ir jos dalyviams
Įvedus litą, bankų turėtas turtas sumažėjo, išnyko iki tol dominavę pajamų šaltiniai. Todėl šios kredito įstaigos turėjo didinti nuosavą kapitalą, ieškoti naujų klientų, naujų veiklos rūšių, keisti išteklių panaudojimo politiką. Nepaisant to, „1924 m. Lietuvos kredito sistemą sudarė:
1. komerciniai bankai;
2. Lietuvos bankas;
3. Žemės bankas;
4. taupomosios valstybės kasos;
5. bankiniai namai, bankinės ir pinigų keitimo kontoros;
6. savitarpio kredito draugijos;
7. smulkaus kredito draugijos;
8. tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos;
9. karininką taupomosios skolinamosios kasos;
10. lombardas.”(4,25).
Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą. 19
940 metais, okupavus Lietuvos Respubliką ir prijungus prie TSRS, bankai buvo nacionalizuoti. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą, o kiti bankai buvo reorganizuoti į TSRS pramonės, prekybos, žemės ūkio bankų respublikines kontoras ir Lietuvos respublikinį komunalinį banką. 1959 m. pertvarkius bankų sistemą, jie buvo pavadinti TSRS valstybinio banko ir TSRS statybos banko respublikinėmis kontoromis su skyriais rajonų centruose ir didžiuosiuose miestuose.
Dar prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas (1990 m. vasario 13 d.) , o 1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas.1990 – 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas
Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu,taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.
Remiantis D.Ivaškevičiaus, A.Sakalo knygos duomenimis (2,11), 1997 metais Lietuvos bankų sistemą sudarė: Lietuvos bankas, Lietuvos vystymo bankas, Valstybiniai akciniai bankai ir komerciniai bankai (1 pav.).

Lietuvos bankas

Lietuvos vystymo bankas

Lietuvos valstybinis komercinis bankas Ūkio bankas

Lietuvos žemes ūkio bankas Vilniaus bankas
Lietuvos taupomasis bankas Lietuvos akcinis inovacinis bankas

”Tauro” bankas
“Litimpeks” bankas
“Hermio”bankas

Šiaulių bankas
“Snoro” bankas
Medicinos bankas
Industrijos bankas

1 pav. Lietuvos bankų sistema (1997 m. vasario 1 d.)
Šiuo metu, be abejo, situacija yra pasikeitusi, kadangi pereinant į naują ekonominę ir bankinę sistemą, reikėjo patirties, žinių, gebėjimo įvertinti tuometinę nestabilią ekonominę situaciją, todėl kai kurie bankai neišvengė blogų paskolų išdavimo, tuo padidindami savo riziką ir keletas jų bankrutavo. Remiantis Lietuvos banko duomenimis (7), dabar Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 3 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija ir 57 kredito unijos (2 pav.).

Lietuvos bankas
Komerciniai bankai Užsienio banku skyriai Užsienio bankų atstovybės Kredito unijos
I lansabankas 3 skyriai t atstovybes 57 kredito unijos
NUR [VLB Lietuva
Snons
PAREX BANKAS
Šiaulių bankas
Okio bankas
Vii Iii IMU kreditu ir obligacijų
Vilniaus bankas
Sampo bankas
Medicinos bankas
2 pav. Lietuvos kredito įstaigų sistema (2004 m. kovo 1 d.)

Svarbiausios Lietuvos banko raidos datos:
1922m.spalio 02d. Lietuvos banko veiklos pradžia.
1925m Išleistos į apyvartą sidabrinės ir bronzinės monetos.
1931m. Lietuvos bankas tampa Tarptautinių atsiskaitymų banko akcininku.
1940m. Nacionalizuotas Lietuvos bankas perduotas TSRS valstybiniam bankui ir tampa jo padaliniu.
1990m vasario 13d Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos banko įsteigimo”
1990m kovo 1d. Atkurtas Lietuvos bankas.
1992m. spalio 1d. Nutraukta rublių apyvarta.
1993m birželio 25d. Į apyvartą išleistas litas.
2002m. vasario 2d. Lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas 3,4528 lito už 1 eurą.

2. LIETUVOS BANKAS
2.1. Lietuvos banko teisinis statusas

Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turi antspaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos bankas“.

Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje.

Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles, išskyrus tuos atvejus, kai pats Lietuvos bankas prisiima tokią atsakomybę arba kai tokią Lietuvos banko atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos bankas atskaitingas Lietuvos Respublikos Seimui.

2.2. Lietuvos banko išimtinė teisė

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Įgyvendindamas ją, Lietuvos bankas:

1) nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja popierinių piniginių ženklų gaminimą, perka iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijos litų ir centų monetas nominalia jų kaina, organizuoja pinigų transportavimą bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką, sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką.

2)įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus.Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir monetas pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia Lietuvos bankas.

2.3. Lietuvos banko pagrindinis tikslas

2004m vasario 5d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Lietuvos banko įstatymo pataisos numato, kad centrinio banko pagrindinis tikslas yra ne siekti kainų stabilumo, o palaikyti kainų stabilumą.
2.4. Lietuvos banko funkcijos ir jų reikšmė ekonomikoje
Keičiantis Lietuvos ekonominei situacijai, atsirandant naujiems tikslams ir uždaviniams, Lietuvos banko įstatymas buvo keletą kartų redaguojamas. Dabar galiojantis įstatymas numato tokias Lietuvos banko funkcijas ir veiklą:
„1. Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:
1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų
veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei
atstovybes ir jiems veikti bei prižiūrėti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos
Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių,
veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų
veikimą;
9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
2. Lietuvos bankas vykdo veiklą, reikalingą šio straipsnio 1 dalyje numatytoms funkcijoms įgyvendinti irtam reikalingai infrastruktūrai sukurti bei palaikyti.” (1).
Tai – dabar galiojančiame Lietuvos banko įstatyme numatytos šio banko funkcijos. Jos siauresnės nei 1990 02 03 išleistame Lietuvos banko įstatyme įtvirtintos Šio banko funkcijos. Po nujojo įstatymo priėmimo, Lietuvos bankas neorganizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymų – tik nustato jų tvarką. Taip pat nenustato Lietuvos pinigų keitimo į užsienio valiutą koeficiento (tik kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi) bei tik išskirtiniais atvejais atlieka kreditavimo operacijas. Lietuvos bankas gali teikti paskolas su trijų mėnesių terminu Lietuvos Respublikos bankams ir kitoms kredito įstaigoms, laikančioms savo privalomųjų atsargų lėšas Lietuvos banke, tačiau tik jei los paskolos užtikrinamos tarptautinių atsargų lėšomis, skolų dokumentais, išleistais ir mokėtinais Lietuvoje ir esančiais valstybinės emisijos dalimi, kitais vertybiniais popieriais, skolų dokumentais, tauriaisiais metalais, kuriuos pagal Lietuvos banko įstatymą Šis bankas turi teisę parduoti ir pirkti.
2.4.1. Pinigų emisija

Lietuvos bankas turi išskirtinę teisę vykdyti pinigų emisiją, t.y.:
• išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
• nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius,
pakeičia juos kitais;
• organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą;
• nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos , jų keitimo
bei naikinimo tvarką;
• sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus;
• atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę labai aktuali tapo savų pinigų problema. Dokumentai lito įvedimui sparčiai rengiami buvo jau 1991 m. pabaigoje, o 1992 m. pradžioje buvo techniškai pasiruošta įvesti litus. „Litų atgabenta tiek, kad jų visiškai pakako pakeisti apyvartoje esančius rublius ir patenkinti apyvartos poreikį. Tačiau tai nebuvo padaryta, nes, susikomplikavus Lietuvos respublikos ekonominei padėčiai dėl įvežamų energetikos išteklių, kitų žaliavų kainų keleriopo padidėjimo, dėl pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamybos mažėjimo, nežabotai didėjo ir sąmoningai buvo didinama infliacija. Tokiomis sąlygomis įvesti litą pasidarė netikslinga, kadangi jis būtų sparčiai nuvertėjęs.”(3,33). Sparčiai didėjant grynųjų pinigų (rublių) poreikiui ne tik dėl didelės infliacijos, bet ir dėl nutraukto iš TSRS valstybinio banko pinigų perdavimo, 1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą buvo išleisti rublinių piniginių ženklų pakaitalai – talonai, kurie cirkuliaro kartu su rubliais (1 talonas = 1 rublis). 1992 m. spalio 1 d. rubliai buvo išimti iš apyvartos ir įvesti Lietuvos Respublikos laikinieji pinigai – talonai. 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleidžiami litai ( 1 litas = 100 laikinųjų pinigų -talonų). Taip po ilgos pertraukos sugrįžo Lietuvos nacionalinė valiuta.
Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200, 500 litų banknotai ir 1, 2, 5 litų bei 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos.
Lietuvos bankas taip pat leidžia progines monetas. Per 1993- 2003 m. laikotarpį buvo išleista 36 skirtingo nominalo ir įvairioms progoms skirtos monetos. Didžiausio nominalo – 200 litų proginė moneta išleista 2003 m., kuri skirta Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms.
Lietuvos bankas siekia užtikrinti stabilios, saugios, kokybiškos, originalios nacionalinės valiutos cirkuliaciją pinigų apyvartoje.
2.4.2. LB pinigų politika
Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų bei kainų stabilumo. Tačiau iki laikinųjų Lietuvos pinigų įvedimo (1992-10-01), kuomet apyvartoje buvo svetimos valstybės pinigai, Lietuvos bankas negalėjo daryti didesnio poveikio pinigų kiekiui, infliacijos lygiui ir palūkanų normoms. Bet kai kurias pinigų politikos priemones, kaip komercinių bankų privalomos atsargos, Lietuvos centrinis bankas pradėjo taikyti jau 1991 metais.
Trumpą laiką (1992 m. pabaigoje- 1993 m. praadžioje) buvo taikomi paskolų limitai, kurie „buvo nustatyti kiekvienam komerciniam bankui atsižvelgiant į banko suteiktų paskolų dydį bei indėlių didėjimo apimtis.” (3,41). Tokios priemonės buvo taikomos todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu dar buvo nevisiškai susiformavę rinkos ekonomikos svertai ir Lietuvos bankas, naudodamas rinkos priemones, negalėjo efektyviai paveikti pinigų pasiūlos bei palūkanų normų. Vėliau privalomosios atsargos pradėtos taikyti ir komercinių bankų įsipareigojimams konvertuojamomis valiutomis. Siekiant padidinti komercinių bankų likvidumą (3 pav.) ir padėti jiems vykdyti privalomųjų atsargų reikalavimus, Lietuvos bankas pradėjo rengti kredito išteklių aukcionus, teikti specialiąsias tikslines paskolas.

1
E leisti įapyvatrą pintgai
Vidutinė atsargų suma konkrečiose sąskaitose
Atsargų suma konkrečiose sąskaitose
FYivalorrosios atsargos litais
Privalomosios atsargos užsienio valiutorris I

i _l
f f |

( 1000 2000 3000 4000 5000 rrtn.Lt 6000

■ 01.03.1998 ■01.03.2004
Duomenys iš:
3 pav. Bankų sistemos likvidumo būklės duomenys
Atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo nustatytą pinigų atsargos limitą, Lietuvos bankas 1993 m. pabaigoje pradėjo vykdyti indėlių aukcionus. „Tai leido sumažinti pinigų pasiūlą, o kartu ir infliacijos tempą bei išlaikyti stabilų JAV dolerio ir kitų konvertuojamų valiutų kursą litais.” (6,44). Pinigų politikos priemonių naudojimas 1993 metais piklausė nuo Lietuvos banko siekiamų tikslų, kurių svarbiausi buvo: talonų, vėliau lito keitimo į užsienio valiutas santykio stabilizavimas, infliacijos mažinimas, lito įvedimas ir jo įtvirtinimas krašto apyvartoje.
Siekiant, kad litas butų stabilus ir realiai atliktų kaupimo ir taupimo funkciją, 1994 m. kovo 17 d. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. nustatytas lito ir JAV dolerio santykis (1Lt = 0,25 dolerio). Tokiu būdu Lietuvos bankas garantavo, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo.
2002 m. vasario 1 d. Lietuvos banko valdyba, suderinusi su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, nustatė, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras (1 euras = 3,4528 lito). Lito susiejimas su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir sudarys palankias sąlygas Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą.
Valiutų rinkoje padėtis keičiasi kasdieną, todėl Lietuvos bankas kasdien skelbia konkrečios dienos valiutų santykį su nacionaline valiuta (1 priedas).
Lietuvos bankas, naudodamasis pinigų politikos priemonėmis – privalomųjų atsargų reikalavimai, skolinimosi galimybės LB, atvirosios rinkos operacijos – siekia:
!) skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2) spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją (suartėjimą) su Europos Sąjunga, derinant
pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3) užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko
laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio
valiuta.
2.4.3. Užsienio atsargų valdymas
Lietuvos bankas valdo užsienio atsargas (1 lentelė) siekdamas užtikrinti lito patikimumą, t.y. visi LB į apyvartą išleisti litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos užsienio atsargas sudaro:
• auksas;
• užsienio valiuta;
• turtas užsienio valiuta užsienyje;
• specialiosios skolinamosios teisės (SST);
• atsargos Tarptautiniame valiutos fonde (TVF);
• kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.
1 lentelė
Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos

Data inhi. USD mln. EUR mln. LTL mln. Lt

Piniginis auksas SST Atsargų pozicija TVF Grynieji pinigai ir indėliai Vertybiniai popieriai
1993-02 116,8 98,6 517,2 274,0 4,1 0,0 176,8 62,2
1994-02 419,2 3723 1636,2 241,6 271,0 0,0 998,9 124,6
1995-02 558,4 439,1 2233,5 247,4 55,7 0,0 954,0 976,3
1996-02 767,6 603,9 3070,3 247,8 54,3 0,0 1764,5 1003,7
1997-02 816,4 709,1 3265,7 248,2 25,1 0,0 1644,6 1347,8
1998-02 1074,5 987,2 4297,8 211,0 17,6 0,1 1317,4 2751,8
1999-02 1444,0 1309,6 5775,9 203,5 53,1 0,1 1830,1 3689,1
2000-02 1448.1 1510,2 5792,5 188,4 8,5 0,1 2678,8 2916,8
2001-02 1478,0 1616,2 5912,0 188,4 2,9 0,1 1938,4 3782,2
2002-02 1813,4 2101,2 7254,9 220,9 247,5 0,1 1011,4 5775,0
2003-02 2608,8 2418,6 8350,8 207.2 0,0 0,1 1465,0 6678,5
2004-02 3269,9 2617,1 9036,2 201,8 0,2 0,1 2128,4 6705,7
Duomenys iš:
Siekiant nustatyti, išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus, įgyvendinimo nuostatas, 2002 m. gruodžio 19 d. buvo patvirtintos „Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos”. Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje, siekiant išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Įgyvendinant šį tikslą užsienio atsargos valdomos vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais, o tik juos patenkinus vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą. Egzistuojant užsienio valiutos kurso rizikai, LB užsienio atsargas laiko ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota.
Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi dalis:
I) likvidumo portfelis -jame esančios atsargos skirtos užtikrinti LB operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą LB operacijų vidaus valiutų rinkoje, todėl taikomas I mėnesio investavimo laikotarpis;
2) investicinis portfelis – nors jame esančias atsargas bet kada galima butų panaudoti intervencijoms vidaus valiutų rinkoje ar kitiems tikslams, tačiau mažai tikėtina, kad to prireiks artimiausiu laikotarpiu. Dėl šių priežasčių investuojant šias atsargas sureikšminamas pelningumo reikalavimas, todėl taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.
Nuostatose numatyta, kad Lietuvos bankas turimų aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina, nes jos atlieka galutinio rezervo, skirto būtiniausiems Šalies poreikiams tenkinti, funkciją.
„Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos.” (11).
2.4.4. LB kaip valstybės iždo agentas
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja šalies viduje Finansų ministerijos išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus. Lietuvos bankas VVP aucionus vykdo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.
Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams. išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:
Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;
Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;

užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.
Šiuo metu Lietuvos banke rengiamų VVP aukcionų dalyviai yra:
• AB bankas „Hansabankas”;
• AB bankas „NORD/LB Lietuva”;
• AB Vilniaus bankas;
• AB bankas „Snoras”;
• Akcinė bendrovė PAREX BANKAS;
• UAB Sampo bankas;
• Akcinė bendrovė finansų maklerio įmonė „Finasta”.
Lietuvos bankas, priimdamas sprendimą dėl įmonės tinkamumo būti aukciono dalyviu, atsižvelgia ar aukciono dalyvis galės visada ir laiku sumokėti už VVP, tinkamai vykdyti savo pareigas, sąžiningai ir aktyviai tarpininkauti VVP rinkoje, taip pat ar savo veikla nesumažins investuotojų pasitikėjimo VVP rinka ir jos infrastruktūra.
2.4.5. Kredito įstaigų priežiūra
Lietuvos bankas jau nuo įsikūrimo pradžios pradėjo reguliuoti komercinių bankų steigimą ir kontroliuoti jų veiklą. Siekdamas apriboti bankų riziką, LB ėmė išduoti licencijas operacijoms užsienio valiuta tik atitinkamus įgūdžius turintiems bankams, buvo stiprinama bankų priežiūra, tobulinami ekonominiai normatyvai, nustatytas maksimalus užsienio valiutų pozicijų dydis, maksimalus banko kapitalo ir aktyvų, įvertintų pagal rizikos laipsnį, santykis.
Bankų veikla reglamentuojama Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme, kuriame nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kurių dydžius ir apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas.
Yra nustatyti šie bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai:
„1) kapitalo pakankamumo;
2) likvidumo;
3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais;
4) maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui; (.)
5) didelių paskolų;
6) kiti Lietuvos banko teisės aktų nustatyti normatyvai, neprieštaraujantys Bazelio bankų
priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.” (13).
Komerciniai bankai siekia didinti savo turtą (3 pav.) tam, kad galėtų plėsti savo veiklą, vykdyti įvairius įsipareigojimus ir kitais tikslais.

nykio bankas ■Vilniaus bankas n Šiaulių bankas D Bankas „Snoras”
■ Medicinos bankas
D Bankas „Nord/LB Lietuva”
■ Bankas „Hansabankas”
D Parex bankas
■ Sampo bankas
■ V B būsto kreditų ir obligacijų
bankas

Duomenys iš:

Leave a Comment