Viskas apie finansus

2411 0

1 TEMA. PINIGAI IR JŲ ESMĖ

1.1. PINIGŲ ATSIRADIMAS IR JŲ RAIDOS ISTORIJA

Pinigai nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kuriuo tepami tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.David Hume, XVIII a. filosofas

Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.

Pinigų raidos istorija prasidėjo nuo mainų, jie tobulėjo ir plėtojosi per amžius ir per šį ilgą procesą buuvo sukurti šiuolaikiniai pinigai – banknotai ir monetos.

Pinigų raida susideda iš šių etapų:

1. Pirmykščiai daiktiniai pinigai;

2. Pirmykščiai metaliniai pinigai;

3. Pirmykštės monetos;

4. Popieriniai pinigai;

5. Šiuolaikiniai elektroniniai pinigai.

Dėl pinigų atsiradimo ir pirmykščių pinigų visų autorių nuomonė yra vienoda. Jie teigia, kad senovėje prekių mainai iš pradžių buvo tiesioginiai – be pinigų. Tokie prekių mainai, kai prekę keisdavo į prekę, vadinami natūriniais mainais. Ši mainų rūšis buvo tarsi pinigų istorijos kūrimo pradžia. Natūriniai mainai buvo pakankami, kol rinkoje prekių pasirodydavo nedaug. Tačiau daugėjant rinkoje prekių, turėjo keistis ir mokėjimai (mainai) už jaas.

Vyraujant natūriniams mainams ir atsiradus rinkoje daugiau prekių, buvo pastebimas prieštaravimas, nes mainai tapo labai sudėtingi. Aštrėjant šiam prieštaravimui, atsiranda įvairių prekių – gyvulių, žvėrių kailių, druskos, kavos pupelių, jūrų kriauklių, akmenų, kurie tapo pinigais. Pirmaisiais pinigais buvo tokios prekės, kurios at

titiko šiuos reikalavimus:

1. Buvo pakankamai paplitusios prekės ir turėjo palyginti didelę bei nekintamą vertę;

2. Galėjo būti mainomos į kitas prekes.

Pirmenybę turėjo vartojimo prekės, nes išoriniai mainai buvo svarbesni už mainus bendruomenėje. Pirmiausiai atsiradusiuose mainuose tarp bendruomenių buvo pradėta keistis tiesioginio vartojimo daiktais. Per ilgus amžius skirtingos tautos yra laikiusios pinigais labai nevienodus daiktus. Tai priklausė nuo ekonominių, politinių, socialinių tautos gyvenimo sąlygų. Pirmiausia pasirenkant pinigus visa priklausė nuo ūkininkavimo būdo – medžioklės, gyvulininkystės, amatų, prekybos įsigalėjimo.

Fiziokratas Tiurgo (1727–1781) bene pirmasis mėgino klasifikuoti pirmykščius pinigus. Dabar galime juos suskirstyti į šias grupes:

1. Sraigių kaušai (kiaukutai). Jie buvo naudojami kaip papuošalas ir kaip pinigai. Visose Ramiojo vandenyno salose, bet ypač Bismarko salyne ir Karolinų salose, ilgą laiką kiaukutai buvo laikomi pinigais.

2. Audiniai. Tai buvo labai paplitęs pinigų matas. Senovės Vaakarų Europoje audiniai buvo prilyginti auksui ir sidabrui. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai XX a. pr. naudojo audinius kaip vertės matą. Rytų Europos kraštai taip pat vartojo pinigus – audinius. Jais buvo mokamos duoklės, išperkami vergai.

3. Namų ruošos įrankiai. Pagal turėtą indų gausą buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes jie parodydavo, kiek žmonių savo namuose gali pavalgydinti indų savininkas. Kiti mainų daiktai, naudojami kaip pinigai, buvo bronzinės lėkštės, arba gangai. Ne tik indai atstodavo pinigus, jais būdavo įvairūs daiktai bei įnagiai. Polinezijos gy
yventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenynų pakrančių žmonėms – meškerės.

4. Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigus atstodavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Daugelis tautų (Skandinavijos, Pabaltijo, Rusijos, Šiaurės Amerikos) plačiai kaip pinigus naudojo žvėrių kailius. Senovės skandinavai baudas mokėjo kailiais: už įžeidimą žodžiu – lapės, už smūgį – kiaunės, o už sužeidimą – sabalo kailiu. Kirgizai ilgą laiką vertindavo daiktus vilkų ir avių kailiais.

5. Galvijai. Visos klajoklių tautos pinigų verte naudodavo galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Daugelio šalių pinigų pavadinimas buvo glaudžiai siejamas su galvijų pavadinimais. Tai rodo, kad pinigų ir galvijų sąvokos buvo labai susijusios. Tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą – jautį. Jis vėliau įsigaliojo visoje Vidurinėje Europoje ir Azijoje.

6. Vergai. Žmogus jau nuo seno buvo ne vien pirklys, bet ir prekybos objektas. Vergovės epochoje vergai buvo pelninga prekė ir pinigai. Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Vergai tapo daiktų vertės matu, nes už juos buvo galima nusipirkti įvairių daiktų. Vergų vyrų vertė, kaip pinigų, priklausė nuo jų sveikatos, amžiaus, specialybės. Labiausiai buvo vertinami stiprūs, tvirti, jauni vyrai, klasiniame pasaulyje brangiausiai mokėta už mokytus ve
ergus arba šiaip už bet kurios srities specialistus. Vergės buvo labiau vertinamos pagal jaunumą ir grožį, negu pagal profesinio darbo gebėjimus.

7. Augalai. Daugelis augalininkystės produktų taip pat buvo tinkami kaip pinigai. Juos naudojo žemdirbyste besivertusios tautos. Pinigais buvo: rugiai, kukurūzai, kakavos pupelės, tabako lapai, ryžiai, pipirai, arbata, cukrus, grūdai.

8. Arbata. Mongolijoje iki XX a. pinigais buvo laikomi supresuoti arbatos ir kai kurių laukinių augalų lapai. Jų plokštės svėrė iki 1,5 kg.

9. Kriauklės. Nuo seniausių laikų primityviausias papuošalų ir pinigų vertės matas buvo kriauklės. Plačiausiai naudotos kriauklės, randamos Indijos ir Ramiojo vandenyno salų seklumose. Jos buvo paplitusios Indijoje, Afrikoje, Amerikoje, Europoje, Ramiojo vandenyno salose.

10. Mineralai. Pinigus kai kur atstojo druskos gabalai. Druska buvo pinigai Abisinijoje (Etiopijoje) dar iki XX a. pradžios.

Be visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais skirtinguose kraštuose buvo laikomi pinigais: panterų iltys, papūgų snapai, raudonos ir geltonos plunksnos, raudoni plaukai iš lapės paausio, plunksnelės, augančios prie vištų akių, kiaulių iltys, šunų, kengūrų ir delfinų dantų vėriniai, banginių dantys, karvių kaukolės, žmonių skalpai, beformiai mineralo nefrito gabalai, žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, opiumas.

Metalinių pinigų atsiradimas – antrasis pinigų raidos etapas. Metalai dėl savo gamtinių savybių labiausiai tinkami daryti pinigams. Visos metalo savybės ti
inkamos, kad jie taptų plačiai naudojamais daiktais. Žmogus lengvai galėjo įsitikinti, kad metalai negenda ir kad palyginti paprastomis techninėmis priemonėmis nesunku pakeisti metalų formą ir kartu jau panaudoti juos visai kitiems tikslams, negu jie buvo skirti, kai turėjo ankstesnį pavidalą. Jie tvirti, lengvai apdirbami, sunkiai sunaikinami, ilgai išlaiko savo vertę. Tokių ypatybių gali turėti ir kitos prekės, tačiau nei viena iš jų neturi visų natūrinių, fizinių, ekonominių ypatybių, būdingų metalams. Ši visuma ir nulėmė, kad brangieji metalai virto pasauliniais pinigais. Pinigams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, kadangi žmonija anksčiausiai pažino varį, geležį, sidabrą, auksą, tai šiems metalams buvo lemta tapti pirmiausia pinigais. Auksas, sidabras, elektronas (natūralus sidabro ir aukso mišinys) buvo brangiau įkainojami negu visi kiti metalai, nes jie turi tokių ypatingų savybių, kurių neturi kiti metalai. Ir todėl brangieji metalai tapo mainų reikmenimis.

Geležiniai pinigai buvo plačiai paplitę Spartoje. Yra manoma, kad geležiniai graikų pinigai buvo vinių pavidalo. Naujaisiais laikais geležis retai naudojama kaldinti žemo nominalo monetoms. Geležines monetas kaldino kaizerinė ir hitlerinė Vokietija, pakeisdama varį ir bronzą. Švininiai pinigai jau yra minimi antikos poetų. Masačuseto valstijoje smulkiems mokėjimams buvo naudojami švininiai šratukai. Švininius pinigus iki XX a. turėjo Birma.

Plečiantis mainams, tikraisiais pinigais tampa auksas ir sidabras. Manoma, kad auksas ir sidabras apie 2500 m. pr. m. e. virto pinigais Babilono žemėje. Naujaisiais amžiais auksas, kaip vertės matas ir pinigų sistemos pagrindas, įsitvirtino daugelyje šalių XIX a. antrojoje pusėje. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis valstybių aukso monetas išėmė iš apyvartos.

Taurieji metalai, palyginti su įprastomis prekėmis, kur kas geriau atitiko visas pinigams priskiriamas funkcijas ir tapo pinigais todėl, kad jie turi daug gerų natūralių savybių:

1. Yra tvirti ir negenda, nepraranda savo fizinių savybių;

2. Yra vienos rūšies;

3. Gali būti dalomi, smulkinami ir vėl sulydomi;

4. Yra reti ir nedaug sverdami turi didžiulę vertę;

5. Jų per metus padaugėja nedaug;

6. Jų laikymo ir pervežimo išlaidos nedidelės.

Pirmieji metaliniai pinigai nebuvo dabar mums įprastos monetų formos. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo gabalų, juostos, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių (aukso) pavidalo. Brangieji metalai, nors ir atitiko visas nustatytas pinigų pakaito ypatybes, tačiau jie nebuvo visai tinkami pakaitai ekonominiame gyvenime, nes:

1. Nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį;

2. Sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Siekiant išvengti svėrimo nepatogumų, brangieji metalai pradėti lydyti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie metalo gabalai buvo daromi su tam tikrais įkirtimais, kurie turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia juos skaldyti. Metalo gabalai, keičiant jų pavidalus, perėjo ilgą raidos etapą, kol virto tikromis monetomis. Metalo gabalai sunkino prekybą, nes reikėjo tuos gabalus ženklinti ir garantuoti jų tam tikrą svorį ir kokybę.

Terminas „moneta“ imtas vartoti vėliau, nei atsirado pirmosios monetos. Monetos išradimas buvo nepaprastai svarbus ekonominio vystymosi įvykis. Jos palengvino, sustiprino ir išplėtė vidaus ir išorinius ekonominius ryšius, o tai savo ruožtu paskatino gamybos raidą. Kadangi jos, būdamos vienodo svorio ir grynumo, turėjo vienodą vertę, nebereikėjo pinigų sverti, užteko tik suskaičiuoti. Be visų teigiamų savybių, monetos turėjo ir trūkumų:

1. Buvo griozdiškos, o tai sunkino ir brangino jų pervežimą ir saugojimą;

2. Kadangi monetos paprastai buvo nedidelės vertės, todėl buvo sunku suskaičiuoti stambias sumas;

3. Monetos susidėvi, patiriami dideli metalo nuostoliai.

Dėl šių priežasčių buvo siekiama metalinius pinigus pakeisti pigesniais.

Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai (618 –907 m.). Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo naudoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis. Popierinius pinigus bet kada buvo galima laisvai iškeisti į metalinius. Kadangi popierinius pinigus buvo lengva suskaičiuoti, saugoti ir gabenti, jie vis labiau populiarėjo.

XX a. visavertės auksinės, sidabrinės monetos užleido vietą pinigams, padarytiems iš popieriaus. Jie yra tik auksinių pinigų pakaitalai. Galima skirti šiuos popierinių pinigų privalumus:

1. Nedidelės jų gamybos išlaidos gerokai mažesnės už nominalią vertę;

2 Svarbiausia pinigų perkamosios galios sąlyga – išlaikomas jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojamų pinigų kiekį.

Banknotai (bank note) – beprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai – kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus, kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės. Svarbiausias banknotų ir popierinių pinigų skirtumas buvo bankų pasižadėjimas popierinius pinigus bet kuriuo laiku iškeisti į auksą. Auksines ir sidabrines monetas savininkai dažnai atiduodavo saugoti už palūkanas juvelyrams, auksakaliams, bankininkams. Bankininkai išrašydavo vekselius (skolos grąžinimo pasižadėjimus) – banknotus. Ilgainiui jie pradėjo cirkuliuoti kaip pinigai, o bankininkai įsitikino, kad pasilikę tam tikrų atsargų, dalį saugomo aukso bei sidabro gali paleisti į apyvartą, paskolinti už palūkanas.

Veikiant aukso standartui, didžiausia bėda yra tokia: negarantuojama, kad pinigų kiekis būtų pastovus ir pamatuotas. Esant aukso standartui, valiutų kursai yra fiksuoti. Buvo sukurta nauja fiksuotų valiutų kursų reguliavimo sistema, paremta ribotu kurso skirtumu nuo pariteto, t.y. kai valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama juos reguliuoti.

Paritetas – vienos šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jų vertei nustatytą aukso kiekį arba pagal jų perkamąją galią. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. ir buvo pavadinta miestelio Breton–Vudo (JAV) vardu, nes čia buvo sušaukta tarptautinė 44 šalių atstovų konferencija finansų klausimais, naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti. Galutinio projekto kūrėjai buvo H. Waitas ir Dž. Keinsas. Šioje konferencijoje buvo susitarta sukurti naują reguliuojamą fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinį valiutos fondą. Norint suteikti valiutų kursams tam tikrą senojo aukso standarto stabilumą bei išvengti pagrindinių trūkumų, buvo numatyta reguliuojamų valiutų kursų sistema. Šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus JAV dolerio atžvilgiu, taip buvo įtvirtintas dolerio standartas.

Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl keleto priežasčių:

1. Po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika buvo labiau išsivysčiusi negu kitų šalių;

2. Aukso atsargų didėjimas priklausė nuo iškasamo jo kiekio bei tos aukso dalies, kuri buvo sunaudojama pramoniniams, juvelyriniams ir kitiems tikslams.

Doleris buvo pavirtęs faktišku aukso pakaitalu ir tapo pasaulinių valiutinių atsargų dalimi. 1971 m. rugpjūčio 15 d. – aukso keitimo į dolerius fiksuotų kursų politikos pabaiga.

Taigi popieriniai pinigai buvo susieti su auksu iki 1971 metų. Nuo 1971 m. buvo pereinama nuo fiksuoto valiutos kurso prie laisvai kintančio valiutos kurso, o auksas perkamas ir parduodamas ne pagal fiksuotą kursą, o rinkos kaina. Valstybių aukso atsargos veikia nacionalinės valiutos kursą. Jeigu banknotai valstybės pripažįstami teisėta mokėjimo priemone, tai ūkio apyvartoje jie atitinka visapusišką pinigų paskirtį.

1.2. PINIGAI LIETUVOJE

Lietuviai jau senovėje naudojo svetimas monetas, kurios įvairiais laikais buvo labai skirtingos ir tai priklausė nuo prekybinių ir politinių santykių su kitomis tautomis. Mūsų krašte buvo rasta varinių, sidabrinių ir auksinių Romos monetų. Manoma, kad nuo IX a. pinigais vartoti kapoti sidabro gabalai ir žvėrių kailiai. Kailinių pinigų sistema buvo populiari iki XIII a. Tuo metu lietuviai vartojo kailių grivinas.

Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atkeliavo ne tik vokiški pinigai, bet ir čekų grašiai, ir lenkų pinigai. Seniausios monetos buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, o antroje pusėje – Gedimino stulpai. Spėjama, kad jie buvo kaldinti apie 1378 metus. Pinigėliai dar kartais yra vadinami denarais arba denariukais.

Maždaug 1519 metais Lietuvoje buvo kaldinami pusgrašiai, o 1535 metais pradėjo kaldinti grašius. Vėl buvo pradėti kaldinti taleriai ir pustaleriai. Jie atitiko piniginės apyvartos reikalavimus. Zigmundo Vazos laikais buvo kaldinamos 9 rūšių monetos. Visos monetos buvo smulkios, krito jų vertė, nes menkėjo juos atitinkanti vertė. 1794 metais buvo pradėti leisti popieriniai pinigai. Jie neilgai egzistavo, nes Lietuva tapo priklausoma nuo Lenkijos bei Rusijos, ir pradėjo cirkuliuoti tų valstybių pinigai.

1915 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, cirkuliuoja osto pinigai. Be šių pinigų, cirkuliavo ostrubliai, Rusijos rubliai ir Vokietijos markės. 1919 metais Laikinosios Vyriausybės įsakymu osto pinigai pavadinami auksinais, o jų viena šimtoji dalis – skatikais. Jie cirkuliavo iki 1922 metų. Tų metų pabaigoje sustiprėjo Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis ir subrendo prielaidos daryti pinigų cirkuliacijos pertvarką. 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbia, kad piniginis vienetas yra litas. Lito emisiją atliko Lietuvos bankas. Atsiskaitymas ostmarkėmis buvo nutrauktas nuo 1923 metų sausio 1 dienos. Per visą nacionalinės valiutos gyvavimo laikotarpį litas nei karto nebuvo devalvuotas. Iki 1940 metų lito pradinis aukso paritetas – 0,150462 gr buvo pastovus. 1940 metais liepos 15 dieną Lietuvą okupavusi Tarybų Sąjunga ėmėsi pertvarkyti pinigų ir kredito sistemas. Tų metų pabaigoje prie lito į apyvartą buvo išleisti rubliai. Gretutinė pinigų apyvarta buvo likviduota ir nuo 1941 metų kovo 25 dienos pereita prie bendros Sąjunginės pinigų sistemos. Litai iš apyvartos buvo išimti ir sunaikinti.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metų kovo mėn. 11 dieną, ypač aktuali tapo savų pinigų įvedimo problema. 1992 metų pradžioje techniškai buvo pasirengta įvesti litą, bet tai nebuvo padaryta dėl susiklosčiusios nepalankios ekonominės padėties. Jei tada būtų buvęs įvestas litas, jis būtų greitai nuvertėjęs. Nuo 1992 metų gegužės mėnesio į apyvartą buvo išleisti rublinių piniginių ženklų pakaitalai – talonai. Lietuva skubėjo atsiriboti nuo rublio ir talonai atitiko pakaitinės valiutos vertę. 1993 metų birželio mėn. 25 dieną pradedamas nacionalinės valiutos, t.y. lito, įvedimas. Nuo tų metų spalio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos Respublikos pinigų įstatymas. Įgyvendinant šį įstatymą pakito Lietuvos banko pinigų politika. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų. Iš esmės pasikeitė pinigų politika: pinigų kiekį šalyje lemia ne ūkio reikmės, o šalies aukso ir užsienio valiutos atsargos.

1.3. PINIGŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS

Pinigų esmė atskleidžiama per jų funkcijas. Šiuo metu, cirkuliuojant popieriniams pinigams, skiriamos tokios pinigų funkcijos:

1. Mainų (cirkuliacijos);

2. Apskaitos vieneto, arba vertės mato;

3. Atsiskaitymo ir mokėjimo;

4. Vertybių išlaikymo, kilnojimo ir taupymo;

5. Kapitalo judėjimo.

Daugelis ekonomistų nurodo ir kitokias funkcijas.

Mainų funkcija. Paprasti natūriniai mainai buvo taikomi primityviame natūriniame ūkyje. Tada vienos prekės buvo mainomos į kitas tiesiogiai. Kiekvienas žmogus gamino, augino viską, ko reikėjo jo poreikiams tenkinti. Siuvėjas, norėdamas gauti žemės ūkio produktų, kreipdavosi į žemdirbį, siūlydamas savo paslaugas ir už tai gaudavo reikalingų produktų. Mainai, kurių metu vienos prekės mainomos į kitas, vadinami natūriniais. Tačiau plętojantis ūkiui, įsigalint privatinei nuosavybei ir darbo pasidalijimui, tokie mainai darėsi neefektyvūs, nes dažnai nesutapdavo abipusiai interesai ir iškildavo problemų dėl nedalumo. Taigi natūriniai mainai buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Plėtojantis mainams susiformuoja skirtingos vertės formos:

1. Natūriniai mainai (paprastoji vertės forma);

2. Mainai, taikant tam tikrus ekvivalentus;

3. Mainai, taikant visuotinį ekvivalentą (piniginės vertės forma).

Atsiradus visuotiniam ekvivalentui (pinigams), mainai skiriami į pirkimą ir pardavimą. Pinigų ir prekės vertės keičiamos viena į kitą tuo pačiu laiku. Šiuo atveju pinigai atstoja mainų prekės vertę Pinigai, kaip mainų priemonė, naudojami mainant, perkant ir parduodant prekes. Tai svarbiausia ir esminė pinigų funkcija. Pinigai naudojami tvarkant prekių cirkuliaciją. Be sutrikimų ši funkcija vyksta tik tuomet, jei tinkamai organizuotas realizacijos procesas. Pinigai yra ilgai naudojami, dalijami, vienarūšiai, jie turi turėti didelę koncentruotą vertę.

Pinigai pagal mainų funkciją yra sėkmingai naudojami, jei realizuojant laikomasi tokių sąlygų:

§ Prekių pasiūla atitinka prekių paklausą;

§ Prekių pasiūla atitinka vartotojo paklausą (kokybę, asortimentą ir t.t.);

§ Jeigu cirkuliuoja pakankamai pinigų, kurių užtenka tvarkant pirkimo ir pardavimo procesą.

Vertės mato, arba apskaitos vieneto, funkciją pinigai atlieka atstodami prekės vertę.

Šiuo metu dažniausiai prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet mainomos į pinigus, o pastarieji – į kitas prekes. Kiekvienos šalies vyriausybė numato savo šalies vertės matą (kainų mastelį). Pvz.: JAV– doleriai; Vokietijoje – DM; Lietuvoje – litai. Kol egzistavo tikrieji pinigai, prekės vertė buvo prilyginama pinigų vertei (auksui, sidabrui).

Kai popieriniai pinigai buvo atskirti nuo aukso kainų, mastu tapo atsiskaitomieji pinigai. Todėl šiuo metu prekės kaina nustatoma ne aukso gramais, o nacionaliniais piniginiais vienetais. Prekių, kurios dar neturi kainos, vertė lyginama su kita verte tų prekių, kurios jau turi kainą. Vienos prekės vertė, paversta atsiskaitomaisiais pinigais, tampa kitų prekių tiesioginiu matu. Prekės kaina dėl daugelio priežasčių gali neatitikti prekės vertės. Per tokius neatitikimus pasireiškia vertės dėsnis. Rinkos sąlygomis kainos turi subalansuoti prekių paklausą ir pasiūlą. Laisvos rinkos sąlygomis turi funkcionuoti pusiausvyros rinkos kainos. Atlikdami vertės mato funkciją, pinigai kartu turi ir apskaitos vieneto funkciją. Pvz.: visas įmonės turtas, jos veiklos rezultatai turi būti įkainoti pinigais pagal apskaitą ir bendrą finansinę atskaitomybę. Naudojant vertės mato funkciją, galima apskaičiuoti įmonės pelną bei nuostolį, prekių importą, eksportą ir kt.

Atsiskaitymo arba mokėjimo funkciją pinigai atlieka įvairiais pinigais mokant ir atsiskaitant. Pagal šias funkcijas pinigai juda savarankiškai, jie nesiejami su prekių judėjimu. Pagal atsiskaitymo ir mokėjimo funkciją pinigai yra ne tik kaip pakaitas, perkant ir parduodant prekes, bet ir kaip efektyvus kontrolės svertas, padedantis nustatyti realizacijos trūkumus ir numatyti priemones, kaip juos likviduoti ir pašalinti. Mokėjimo priemonės funkciją atlieka grynieji pinigai, o šios funkcijos ypatumas tas, kad vykstant pinigų ir prekių judėjimui laikas nesutampa.

Įmonėse yra dažnai vykdomos tokios operacijos, kada už įsigytas prekes ar paslaugas įmonė įsipareigoja sumokėti vėliau arba sumoka iš anksto už dar nepristatytas prekes ar dar nesuteiktas paslaugas. Atsiskaitant su kreditoriais ar šiaip mokant už prekes bei paslaugas, pirkėjai privalo naudoti teisėtas mokėjimo priemones. Teisėtos mokėjimo priemonės – tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokamos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima sumokėti skolą. Jei atsiskaitoma Lietuvoje, tai naudojama Lietuvos nacionalinė valiuta. Mokėjimams yra naudojami grynieji arba negrynieji pinigai. Įmonės didelėms skoloms sumokėti ar atsiskaitymams naudoja negrynuosius pinigus, t.y. atsiskaito per banko sąskaitas, o kasoje laiko tik nedideles pinigų sumas. Su mokėjimo funkcija siejamas ir kredito atsiradimas.

Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo funkciją pinigai atlieka tada, kai dėl tam tikrų priežasčių pinigų cirkuliacija nutrūksta ir jie kaupiami. Pinigai yra patogus turto laikymo būdas, nes ne visas prekes patogu laikyti. Jie atlieka ir kilnojamąją funkciją. Žiloje senovėje vieno turto perkėlimas į kitą sukeldavo daug nepatogumų arba tai buvo visai neįmanoma. Šių dienų praktika rodo, jog tai padaryti nėra labai sudėtinga. Pinigus galima ir taupyti. Žmogus taupo ateičiai, nes ateitis yra neaiški. Todėl taupomi tokie daiktai, kuriais būtų galima patenkinti ateities poreikius, reikmes ar norus. Pačių taupymo priemonių skirtingais laikotarpiais yra skirtinga paskirtis. Senovėje žmonės pinigus taupydavo juos kaupdami. Pinigus laikydavo savo kišenėje „juodai dienai“. Taip darydavo ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybė, ir bažnyčia. Pinigai nėra gera kaupimo priemonė, nes dėl įvairių ekonominių procesų pinigų perkamoji galia gali kristi. Todėl kaupimo funkcijai atlikti reikia stabilių pinigų.

Kapitalo judėjimą atstojanti funkcija yra artima mokėjimo funkcijai. Pinigai yra ir kredito priemonė. Žmogus skolina kitiems savo pinigus ar pats ima paskolas, nes žino, kad už pinigus gali įsigyti įvairių prekių ir atlikti įvairius mokėjimus. Jis taupo pinigus žinodamas, kad rinkoje atsiras norinčių jo santaupas skolintis ir mokėti už jas palūkanas.

1.4. PINIGŲ FORMOS, RŪŠYS IR JŲ APIBŪDINIMAS

Pinigų forma yra vertė, kuriai suteiktas atitinkamas visuotinis ekvivalentas. Jis naudojamas kaip pakaitas, leidžiamas į prekių apyvartą Yra skiriamos tokios pinigų formų grupės:

1. Kredito pinigai;

2. Emisijų pinigai;

3. Prekiniai pinigai.

Kredito pinigai atsiranda plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams. Jie neturi medžiaginės vertės ir todėl jų negalima iškeisti į visaveverčius pinigus. Kredito pinigai yra:

1. Vekselis;

2. Čekis;

3. Kredito kortelė;

Paprasčiausia kredito pinigų forma – vekselis. Vekselis – įstatymo nustatytos formos skolos dokumentas, suteikiantis teisę vekselio turėtojui pareikalauti iš kito asmens (vekseliu įpareigoto) sumokėti atitinkamą vekselyje nurodytą pinigų sumą. Dažniausiai vekseliai naudojami parduodant prekes išsimokėtinai (kreditan) arba suteikiant piniginę paskolą iki tam tikro laiko. Asmuo pardavęs prekes kreditan arba paskolinęs pinigus ir gavęs vekselį gali pasielgti dvejopai:

1. Laikyti vekselį, kol sueis mokėjimo terminas;

2. Vekselį galima panaudoti kitoms prekėms pirkti arba mokėti už paslaugas. Tada daromas papildomas įrašas – indosamentas. Vekselį indosuoti galima daug kartų, tačiau iki tol, kol sueis mokėjimo terminas. Jei suėjus vekselio apmokėjimo dienai skola negrąžinama, vekselis gali būti užprotestuojamas.

Plečiantis kreditui atsiranda nauja pinigų rūšis: banko pinigai (tai indėliai bankuose, banko depozitai).

Pirmoji banko indėlių panaudojimo priemonė buvo čekis. Čekis – indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą nurodytą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekis naudojamas: už perkamas prekes mokėti, įsiskolinimui likviduoti, gryniesiems pinigams gauti.

Čekių rūšys:

1. Vardiniai (tam tikro asmens vardu);

2. Pateikiamieji (priklauso pateikusiam žmogui);

3. Duodami pagal orderį (išrašyti tam tikro asmens įsakymu).

Čekis yra tam tikros formos, rekvizitų, susegamas į knygeles, kurios parduodamos banke. Jie yra griežtos atskaitomybės blankai. Čekis susideda iš šaknelės, kuri lieka knygelyje ir čekio (nuplėšiamosios dalies). Užbaigus čekių knygelę, ji sugrąžinama bankui ir išduodama nauja. Čekių cirkuliacijos raidoje iškyla daug problemų, susijusių su mokėjimu ir dėl daugybės reikalaujamų parašų čekyje. Todėl JAV septintajame dešimtmetyje, o Vakarų Europoje – vėliau čekius pradėjo keisti kredito kortelėmis.

Kredito kortelė – tai bankų ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę. Jis suteikia asmeniui teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekių ar paslaugų nemokant grynų pinigų. Klientas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, o ši periodiškai atsiskaito su banku, nurašydama pinigų nuo kliento einamosios sąskaitos. Įdiegus kompiuterines sistemas atsirado plastikinės kredito kortelės su magnetine juostele. Tai padėjo sukurti piniginių atsiskaitymų elektroninę sistemą ir šitaip labai sumažėjo atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Daugelyje valstybių tokie atsiskaitymai sudaro iki 90% visų atsiskaitymų. Naudotis kredito kortele saugiau, nes nereikia nešiotis grynųjų pinigų. Galima pirkti tada, kai sąskaitoje nėra pinigų ir t.t. Šiuo metu egzistuoja įvairios kredito kortelės (Pvz.: EUROCARD, VISA, MASTERCARD). Kredito kortelių įvedimas naudingas valstybei, bankams, prekyboje. Naudojant tokį atsiskaitymo būdą spartėja prekių ir pinigų apyvarta, mažėja grynų pinigų poreikis ir išlaidos grynųjų pinigų gamybai.

Banknotai – tai yra banko vekseliai. Juos leidžia emisijos bankai. Tai yra neterminuoti skolos pasižadėjimai. Banknotai yra visuotinė mokėjimo priemonė. Šiuolaikiniai banknotai yra kredito ir popierinių pinigų junginys.

Tobulėjant kredito santykiams atsirado nauja pinigų rūšis, t.y. banko pinigai, kurie vadinami banko depozitais. Pagal juos galima atsiskaityti čekiais, kredito kortelėmis bei plastikinėmis kredito kortelėmis.

Emisijų pinigai – tai pinigai be jokios vertės, tačiau galintys atstoti visa- verčius, skirtus už prekes atsiskaityti pinigus. Jiems priklausytų atspausdinti ant specialaus popieriaus su atitinkamais atributais pažymėjimai, suteikiantys jų savininkams tiesę gauti tam tikrą sumą prekėms pirkti.

Šie pinigai tai yra pinigai, kai juos atstojanti prekės vertė visiškai atitinka jų mainų pakaito vertę. Iš pradžių tokiais pinigais buvo prekės, vėliau –brangieji metalai.

1.5. PINIGŲ SISTEMOS, ELEMENTAI IR AUKSO DEMONETIZACIJA

Plečiantis ir tobulėjant mainams, plėtojasi ir keičiasi pinigų sistema. Ji atsirado, susiformavus nacionalinei rinkai. Savo nacionalinę pinigų sistemą turi kiekviena suvereni valstybė. Feodalizmo sąlygomis pinigai į apyvartą buvo leidžiami necentralizuotai (monetas kaldino ne tik centrinė valdžia, bet ir feodalai, stambūs miestai). Tokia mišri pinigų apyvarta neatitiko nacionalinės rinkos poreikių. Kilo būtinumas ją centralizuoti.

Pinigų sistema – yra valstybės įstatymų reguliuojama pinigų apyvartos organizavimo tvarka. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos pinigų sistemos. Jos susiformavo maždaug XVI – XVII a., nors atskiri jų elementai egzistavo ir anksčiau. Pinigų sistemą sudaro tokie elementai:

1. Piniginis vienetas (litas, markė, JAV doleris ir t.t.);

2. Kainų mastas (piniginio vieneto pirkimo vertė);

3. Piniginių ženklų rūšys (monetos, popieriniai ženklai ir t.t.);

4. Pinigų emisija;

5. Valstybės įstaigos, kurios reguliuoja pinigų apyvartą.

Metalinių pinigų cirkuliacijos sistema. Jai esant visuotinį ekvivalentą atstoja taurieji metalai (auksas, sidabras). Jeigu cirkuliuoja monetos, pagamintos iš dviejų metalų, tai ta sistema vadinama bimetalizmu. Ši pinigų sistema susiformavo XVI-XVIII a. pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Tačiau tokia sistema turėjo rimtų trūkumų – ji sukeldavo staigius kainų svyravimus (reikėjo prekių kainas išreikšti ir auksu, ir sidabru). Dėl to vėliau buvo pereita prie monometalizmo. Tokios pinigų sistemos visuotinis ekvivalentas buvo vienas metalas (auksas, sidabras). Šiai sistemai būdinga: laisvas monetų (aukso ar sidabro) kaldinimas (nustatyto pastovaus svorio), laisvas banknotų keitimas į auksą (arba sidabrą), laisvas monetų (sidabro ar aukso) išvežimas ar įvežimas į užsienį.

Aukso monometalizmas pirmą kartą pagal įstatymus buvo įtvirtintas D.Britanijoje 1861 m., o XIX a. pabaigoje ši pinigų sistema įsitvirtino daugelyje valstybių. Kai kuriose šalyse tam tikru metu egzistavo sidabro monometalizmas: Rusijoje (1843-1852 m.), Indijoje (1852-1893 m.), Olandijoje (1847-1875 m.) ir kt. Tačiau XIX a. pabaigoje sidabrą galutinai išstūmė auksas. Funkcionuojant monometalizmui, pradeda cirkuliuoti ir nevisavertės monetos (varinės, nikelinės) bei vertės ženklai (popieriniai ir kredito pinigai). Tačiau jie buvo laisvai keičiami į auksą (arba sidabrą). Valstybių centriniai bankai privalėjo nustatyta tvarka kredito pinigus pakeisti į auksą ar monetas.

Kredito ir popierinių pinigų cirkuliacijos sistemai funkcionuojant tauriuosius metalus išstūmė pinigų ženklai (pinigų pakaitalai – banknotai, iždo bilietai). Jie nebuvo keičiami į auksą, o XIX a. pabaigoje buvo pradėta atsiskaityti ir popieriniais pinigais. Pradžioje jie buvo laisvai keičiami į auksą centriniuose bankuose. Keičiantis politinei ir ekonominei situacijai XX a. pirmoje pusėje palaipsniui žlugo aukso standartas ir įsigaliojo popierinių pinigų sistema. Perėjimas nuo monometalizmo prie kredito popierių pinigų sistemos vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. (1931 m. ekonominė krizė privertė sužlugti aukso standartui). Tik JAV išliko aukso konversija iki 1971 metų. JAV Centrinis bankas turėjo teisę konvertuoti dolerius į auksą. Valstybės nuo 1945 metų atsisako aukso konversijos, tačiau savo valiutoms nustato aukso kiekį, kurį atstoja piniginis (popierinis) vienetas, t.y. aukso turinį (aukso paritetą), pagal kurį skaičiuojamas valiutų kursas. Aukso turinys (aukso paritetas) – aukso kiekis nustatytas valstybės įstatymų, kurį atstoja piniginis vienetas (kainų mastelis). 1976 m. Jamaikos pasitarimo nutarimu Tarptautinis valiutos fondas (TVF) valstybės pinigų sistemą galutinai atskiria nuo aukso, t.y. įvykdo aukso demonetizaciją. Aukso demonetizacija (demonetisation – pinigų nuvertinimas) reiškia aukso išstūmimą iš pinigų sistemos ir jo piniginių funkcijų panaikinimą. Svarbiausios aukso demonetizacijos priežastys buvo:

1. Didėjantis gamybos suvisuomeninimo lygis. Aukso standartas atitiko XIX a. ekonomines sąlygas, kai visuomeniniai ryšiai palyginti buvo nesudėtingi. Smulkūs gamintojai darė didesnę įtaką nustatant gaminamų prekių kainas. Kainos rinkoje formavosi stichiškai. Didėjant gamybos suvisuomeninimo lygiui, augo gamybos koncentracija, didėjo darbo pasidalijimas, plėtėsi ir tapo sudėtingesni gamintojų tarpusavio ekonominiai ryšiai. Šiuos reikalus tvarkant reikėjo gerokai lankstesnes pinigų sistemos, kuri galėjo atitikti stambių gamintojų (galinčių diktuoti rinkai kainas) interesus.

2. Aukso, kaip pinigų, dvejopa vertė: visuomeninė vartojamoji vertė (auksas, kaip pinigai), individuali vartojamoji vertė (auksas, kaip žaliava). Aukso naudojimas pramoniniams ir juvelyriniams tikslams mažino jo, kaip visuotinio ekvivalento, panaudojimo galimybes. Be to, aukso gamyba ir jo atsargos yra ribotos. Auksinių pinigų cirkuliacija buvo brangi, ne visada patogi ir patikima.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Aukso standartas ribojo įvairias galimas taikyti valstybinio reguliavimo formas. Ekonomikos augimas ir Vyriausybės taikomos antikrizinės priemonės, buvo susijusios su vis didėjančiomis biudžeto išlaidomis, kredito išplėtimu. Nei viena Vyriausybė negalėjo leisti stabdyti gamybos apimties ar žmonių užimtumo todėl, kad išsaugotų aukso atsargas ir galėtų popierinius pinigus keisti į auksą. Šiandien auksą valstybės kaupia kaip atsargas, kurios turi vertę. Tuo tarpu valiutinės atsargos dėl infliacijos gali nuvertėti (jų likvidumas priklauso nuo išorinių veiksnių). Todėl turėto aukso susigrąžinimas Lietuvai buvo svarbus ekonominio stabilumo užtikrinimo veiksnys.

1.6. PINIGŲ KIEKIS, PASIŪLA IR PAKLAUSA

Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekis priklauso nuo:

1. Kainų lygio;

2. Nacionalinio produkto apimties.

Kai auksas atstojo pinigus, apyvartos pinigų kiekis nusistovėdavo savaime. Plečiantis gamybai ir prekių apyvartai, auksinių monetų kiekis mažėdavo, o smunkant gamybai ir prekių apyvartai – pinigų apyvartoje padaugėdavo. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, naudojamų tvarkant ūkinę apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms ir valstybėms, visuma. Šalies ūkio vystymasis labai priklauso nuo to, kaip vyriausybė geba kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį, kurio reikia tvarkant ūkį. Organizuojant pinigų apyvartą būtina išmanyti, kiek yra pinigų, ir su jais susijusius pasikeitimus, kokių čia yra pokyčių. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, reikalingų tvarkant ūkio apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms bei valstybei, kiekis.

Pagrindinė pinigų sudėtis yra šitokia:

1. M1 – pinigai siaurąja prasme, kurie naudojami tvarkant įvairius sandorius ir perkant bei parduodant įvairias prekes, mokant už paslaugas. Juos sudaro: gryni pinigai (banknotai, monetos ir t.t.) ir pinigai, esantys einamosiose sąskaitose banke (banko depozitai – banko pinigai).

2. M2 – pinigai plačiąja prasme. Į juos įeina: M1 ir Kvazi pinigai. Prie Kvazi pinigų priklauso terminuoti indėliai sąskaitose komerciniuose bankuose arba kitose kredito įstaigose; užsienio valiutų depozitai.

3. M3 – išsamiausias ūkyje esančio pinigų kiekio apskaičiavimo variantas.

Šiuolaikinės pinigų ypatybės modifikuoja ir pinigų kiekio cirkuliacijos dėsnį. Esant metalinių pinigų cirkuliacijai pinigų kiekis priklausė nuo prekių ir paslaugų masės bei nuo kainų masto. Tie dydžiai buvo santykinai pastovūs, dėl to pinigų kiekį buvo lengva apskaičiuoti. Šiandieninis rinkos ūkis gali sunaudoti bet kokį popierinių pinigų kiekį, todėl su visu tuo turi būti susietos prekių kainos bei jų mastas. Lietuvos Bankas vykdo monetarinę politiką, kuri gali paveikti gamybos apimtį ir kainas. Norint suvokti Vyriausybės vykdomą politiką, būtina suprasti pinigų rinkos mechanizmą. Pinigų rinką sudaro pinigų pasiūlos ir paklausos reguliavimas.

Pinigų paklausa – yra turto kiekis, kurį visi ūkio subjektai (šeimos, įmonės, valstybė) nori turėti pinigais. Pinigų rinkoje puiki padėtis būna tada, kada pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą – tai yra rinkos pusiausvyrą. Dažniausiai rinkoje susidaro svyravimai:

1. Kada pinigų pasiūla yra didesnė už paklausą, rinkoje yra pinigų perteklius;

2. Kada pasiūla yra mažesnė už paklausą, tada rinkoje trūksta pinigų.

Pinigų rinkos pusiausvyrai nustatyti yra taikomi tokie veiksniai: pinigų kiekio keitimas ir palūkanų normos keitimas.

Šalies Vyriausybė, vykdydama pinigų politiką, gali panaudoti tokias priemones pinigų kiekiui padidinti:

1. Supirkti valstybės vertybinius popierius;

2. Sumažinti būtinųjų atsargų normą;

3. Skatinti komercinius bankus skolintis pinigus.

Padidėjus pinigų kiekiui bankas privalo taikyti priemones, kurios sumažintų pinigų kiekį apyvartoje, tai yra: didinti palūkanų normą, parduoti vertybinius popierius, padidinti būtinųjų atsargų normą, apriboti paskolų išdavimą.

1.7. INFLIACIJA. JOS ESMĖ, PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

Infliaciją galima būtų suprasti ir apibūdinti kaip prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos procentinį padidėjimą per tam tikrą laikotarpį, o defliaciją – kaip šių prekių ir paslaugų kainų sumažėjimą. Daugeliui žmonių infliacija – tai periodas, kai žmonės, turėję santaupų „juodai dienai“, atsiduria „juodoje naktyje“. Infliacija – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis kainų kilimu per tam tikrą laikotarpį. Infliacijos tempai – bendrojo kainų lygio kilimas per metus. Infliacijos sąvoka atspindi kainų kilimą šalies ūkyje, t.y. infliacija suprantama kaip piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimas, kurį galima nustatyti pagal kainų lygio didėjimo indeksą. Infliacija atsiranda tada, kai visuomenės pajamos didėja sparčiau (darbo užmokestis aplenkia darbo našumo kilimą) nei jų materialaus aprūpinimo galimybės. Tai atsitinka ne tik dėl gyventojų, bet ir dėl įmonių bei organizacijų pajamų. Atsiradus infliacijai, įmonė nuolat turi organizuoti tikslią realaus sąnaudų augimo apskaitą ir išsiaiškinti jų kitimo tendencijas. Infliacija perskirsto pajamas – sumažina kreditorių pajamas ir padidina skolininkų privataus sektoriaus pajamas, o valstybiniame sektoriuje nukenčia gyventojai ir laimi vyriausybė. Tačiau laimėdama finansiškai, vyriausybė pralaimi politiškai – dingsta pasitikėjimas ja.

Monetarinė politika tai – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, siekdama veikti šalies ekonomiką. Fiskalinė politika – valstybės iždo politika, reguliuojanti vyriausybės išlaidas ir formuojanti jos pajamas per mokesčius. Infliacija paprastai padidėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų (karų, energijos ar skolų krizių) metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų. Ernestas Hemingvėjus yra sakęs, kad „(.) prastai ūkį tvarkančiai šaliai gresia du dalykai – infliacija ir karas. Abu atveda į laikiną suklestėjimą arba į ilgalaikę suirutę. Bet jie yra prieglobstis politiniams ir ekonominiams oportunistams“ Kad šitaip neatsitiktų, kiekviena valstybė stebi infliacijos eigą, vartojimo prekių ir paslaugų grupes, vadinamas „krepšeliu“, kainas. JAV ir kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos, tų prekių kainų kitimas yra vadinamas vartojamųjų kainų indeksu (VKI). Vartojamųjų kainų indeksas – tai rodiklis, pagal kurį įvertinamas pragyvenimo lygio kitimas. Jis įvertina tam tikro fiksuoto skaičiaus būtiniausių prekių ir paslaugų vartotojo „krepšelio“ vertės išraišką per nevienodą laiką. Siekdamos valdyti procesą, vyriausybės tiria prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainas, kurios, kaip manoma, turi atspindėti vidutines žmogaus kiekvieno mėnesio išlaidas. VKI naudojamas koreguoti nustatytoms pajamoms – pensijoms ir socialinio draudimo išmokoms. Infliaciją galima būtų suprasti ir apibūdinti šitaip: tai prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos padidėjimas, įvertintas procentais, per tam tikrą laikotarpį.

Skiriamos tokios infliacijos teorijos:

1. Monetarinė infliacijos teorija teigia, jog infliacijos priežastis yra pinigų kiekio didėjimas, lemiantis mokios paklausos didėjimą, kai kainų lygis yra tiesiogiai proporcingas pinigų kiekiui. Remiantis šia teorija yra apskaičiuojama pinigų cirkuliacija:

P x C = R x K

P – pinigų kiekis, C – pinigų cirkuliacijos greitis,

R – realus nacionalinis produktas, K – kainų lygis.

Ši formulė parodo, jog kiekviena infliacija, kai realus nacionalinis produktas (tai pinigais išreikšta prekių ir paslaugų vertė, kurias gamina šalis per tam tikrą laikotarpį) pastovus, yra susijusi su pinigų kiekio arba su jų apyvartos greičio padidėjimu. Pagal tai išeina, kad kiekvieną infliaciją tiesiogiai sąlygoja arba skatina monetariniai (piniginiai) veiksniai. Pagal monetarinę teoriją, centrinis bankas turėtų garantuoti, kad pinigų kiekis didėtų reguliariai ir nuolat. Jis atitiktų vidutinį metinį realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) prieaugį, kuris reiškia gautinas prekes ir paslaugas, kurias šalies asmenys pagamina ir pateikia per metus.

2. Paklausos perviršio teorija aiškina, kad infliacija yra nepagrįstos realia gamyba, agreguotos (visos) paklausos didėjimas. Pinigų kiekis tik pasyviai pritaikomas padidėjusiems pirkimo poreikiams. Paklausos perviršio teorijoje visuotinis užimtumas priklauso dažniausiai ne vien tik nuo pinigų kiekio politikos. Iš tikrųjų infliaciją gali sukelti ir kiti agreguotos paklausos elementai (valstybės išlaidų, vartojimo reikmenų paklausos). Ši teorija grindžiama tuo, jog kainos susidaro laisvojoje rinkoje ir paklūsta pasiūlos bei paklausos dėsniams

3. Sąnaudų infliacijos teorija nagrinėja nacionalinio produkto gamybos sferą. Infliacijos atsiradimas ir spartėjimas analizuojamas remiantis vadinamąja darbo užmokesčio – kainų kitimu. Kainų dydį nulemia sąnaudos. Kainos priklauso ne nuo paklausos kitimų, o nustatomos prie vidutinio sąnaudų produkcijos vieneto pridedant procentinį pelno priedą. Jeigu didėja sąnaudos, didėja ir kainos, nors paklausa nepakinta. Sąnaudų infliacija turi įvairias pasireiškimo formas: darbo užmokesčio sąnaudų, pelno, palūkanų procento, mokesčių ir muitų mokesčiai, importuota sąnaudų infliacija. Šios teorijos trūkumas yra toks: infliaciją sukeliantis sąnaudų didėjimas traktuojamas kaip autonominis procesas, todėl jos vidinės priežastys smulkiau nenagrinėjamos.

4. Paskirstymo kovos infliacijos teorija pirmine infliacijos priežastimi laiko visuomenės grupių, ypač aktyviųjų (samdomieji darbuotojai, įmonių savininkai), kovą dėl maksimalios nacionalinio produkto dalies. Šios teorijos šalininkai didžiausią dėmesį skiria valdžios rinkoje, asmens ir visuomenės grupių interesų klausimams. Kova dėl paskirstymo gali būti kelių lygių: konkurencija su užsienio valstybėmis, siekiant maksimalios naudos prekyboje; gavėjų tarpusavio konkurencija dėl kontraktinių ir likutinių pajamų; tarp samdomųjų darbuotojų grupės bei įmonių savininkų grupės ir tarp skirtingų ūkio šakų kova.

Kainų ir infliacijos yra abipusis ryšys. Infliacija sukelia kainų augimą. Kainos atitinkamai veikia infliaciją,- jos gali ją stabdyti, bet gali ir paspartinti. Jeigu prekių kainos per žemos, pasiūla ir paklausa nebesubalansuotos, tai pinigai neišvengiamai kaupiasi pas gyventojus, į apyvartą išleidžiamas papildomas jų kiekis ir dėl šio proceso atsiranda infliacija. Netiesiogiai infliaciją spartina ir nepagrįstas kainų kilimas. Jis sulėtina prekių realizavimą, sukelia papildomas išlaidas ir nuostolius, sukuria sąlygas atsirasti ir didėti infliacijai. Vadinasi, ekonomiškai pagrįsta kainų sistema – viena iš infliacijos stabdymo bei sulėtinimo sąlygų. Infliacija yra pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimas. Vieni ekonomistai mano, kad tai turi tęstis bent trejus metus, kiti linkę manyti, kad vienerius metus. Ilgai trunkantį kainų kilimą būtina skirti nuo trumpalaikio dėl to, kad vienu atveju remiamasi viena teorija, kitu atveju – kita. Daugelis veiksnių, sukeliančių kainų padidėjimą per trumpą laiką, visai nedaro poveikio, kai kainos kylant per ilgą laiką

Infliacijos metu pakyla kainos, vadinasi, norint išlaikyti esamą pragyvenimo lygį, reikia vis daugiau ir daugiau pajamų. Mažėja piniginio vieneto perkamoji galia. Darbo užmokestis, kurį gauna darbuotojai, taip pat yra kaina, tai darbo jėgos kaina. Infliacijos metu darbo užmokestis irgi kyla, faktiškai mažai atsilikdamas nuo kainų augimo.

1.1 pav. Infliacijos rūšys.

Vietinė infliacija apima vieną šalį, pasaulinė infliacija apima grupę šalių ar regionų, vidaus infliacija kyla dėl vidinių finansinių ekonominių veiksnių. Gali būti ir įvežtinė infliacija, kuri kyla dėl veiksnių, veikiančių už valstybės ribų. Kainų lygio infliacija gali būti: šliaužiančioji; šuoliuojančioji; superinfliacija arba hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai nedidelis, laipsniškas ekonomikos bendrojo kainų lygio didėjimas. Tai teorinis santykiškai stabilių kainų būvis, kai infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 1–3%. Infliacijos tempas – metinis procentinis bendrojo kainų lygio padidėjimas.

Šuoliuojančioji infliacija būna tada, kai kainos pakyla 20% per metus.

Hiperinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas, kartais viršijantis 1000% per metus. Tai tokia infliacija, kai kainos kyla daugiau kaip 50% per mėnesį. Hiperinfliacija yra toks būvis, kai žmonės pradeda nepasitikėti pinigine verte ir pereina prie natūrinių mainų. Tai yra retas reiškinys, ir jo priežastys būna tiek ekonominės, tiek ir politinės. Tokios hiperinfliacijos atsiranda valstybėse, turinčiose ypač didelių ekonominių problemų. Infliacija sugriauna daugelio žmonių gyvenimus. Taupiusieji pinigus staiga pamato, jog jų santaupos visiškai nuvertėjo. Kasdien kylant kainoms, paskatą taupyti pakeičia paskata kuo greičiau pinigus išleisti. Kadangi hiperinfliacijos sąlygomis niekas neduoda kreditų, klientai turi mokėti grynaisiais pinigais už visas savo prekes ir paslaugas. Nors šios infliacijos metu pinigai tebėra mainų tarpininkas, bet vertės matu jie jau nebegali būti. Ir todėl žmonės vertę ima skaičiuoti tvirta pasauline valiuta, kurios kursas vietinės valiutos atžvilgiu kasdien kyla.

Paslėptąją infliaciją turime tada, kai kainos laisvojoje rinkoje viršija centralizuotai nustatytas kainas. Ji lengvai pastebima: ilgėja eilės parduotuvėse, grįžtama prie tiesioginių mainų ir prekybos, kuri dažniausiai būna paremta užsienio valiuta. Esant tokiai padėčiai žmonės turi daugiau grynųjų pinigų ir mažiau prekių, negu jie norėtų. Pereinant nuo plano prie rinkos būtina, kad šis pinigų perteklius vienokiu ar kitokiu būdu išnyktų. Pagrindiniai būdai, kaip išvengti paslėptosios infliacijos, yra šie:

1. Leisti didinti prekių kainas valstybinėse parduotuvėse.

2. Atlikti pinigų reformą;

3. Vartojimo prekių gamybą didinti kapitalinių įdėjimų ir karinės technikos pagrindu;

4. Daugiau importuoti vartojamųjų prekių, parduodant dalį valstybės aukso atsargų;

5. Leisti valstybinėse parduotuvėse parduoti tam tikras prekes sutartinėmis kainomis.

6. Parduoti valstybinę žemę, įmones, namus ir butus privatiems asmenims.

Infliacija matuojama įvairiais būdais: skaičiuojami kainų indeksai, gamybos kaštų indeksai ir kitais būdais. Naudoti galima bet kurį iš jų, svarbu tik, kad jie teisingai parodytų ekonomikos pokyčius.

Infliacijos priežastys gali būti įvairios: per didelė pinigų pasiūla, per didelės išlaidos, per greitas atlyginimų didinimas, tačiau dažniausiai infliacijos priežastys būna dėl paklausos pokyčio ir padidėjusių gamybos išlaidų. Paklausos sukeltą infliaciją lemia perkamųjų galių perteklius, dėl kurių kyla kainos (per daug pinigų, per mažai prekių). Padėtis, kai pinigų yra daugiau negu prekių, kurias galima būtų už tuos pinigus pirkti, vadinama paklausos sąlygojama infliacija, nes paklausa didėja greičiau, negu pramonė pajėgia patenkinti vis didėjančius poreikius. Pirkėjai perka daug prekių bei paslaugų ir dėl to kyla kainos. Išlaidų sukeltą infliaciją lemia padidėjusios gamybos išlaidos (kai darbo užmokestis padidėja daugiau negu darbo našumas). Tas laikotarpis, kai kainos kyla dėl didėjančių gamybos išlaidų, vadinamos išlaidų sąlygojama infliacija. Ji atsiranda tuomet, kai, kylant darbo užmokesčiui ir kitų išlaidų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja išlaidų didėjimas.

Neigiamos infliacijos pasekmės: didėja ekonomikos disproporcija (netolygus kainų augimas); kapitalas perleidžiamas iš gamybos sferos į apyvartos sferą (nenori gaminti, bet nori parduoti); mažėja realios darbo pajamos; neigiamai veikia tarptautinius santykius; sumažėja vidaus rinkos imlumas (sumažėjus pajamoms, mažiau perka).

Infliacijos pasekmės yra ne tik ekonominės, bet ir socialinės. Ji nevienodai veikia žmones: vieni dėl jos nukenčia, kiti – laimi. Pralaimi pinigų skolintojai, o laimi – skolininkai. Didžiausia infliacijos blogybė ta, kad ji pažeidžia svarbiausias pinigų funkcijas. Pirmiausia ji iškraipo kainas, investuotojai ima abejoti, ar atsipirks investuotos lėšos, todėl vengia investuoti, taip pat bijo sudaryti ilgalaikius kontraktus. Esant didelei infliacijai, finansinės operacijos tampa neefektyvios, grįžtama prie natūrinių mainų. Skaudžios yra infliacijos socialinės pasekmės: nuvertėja gyventojų santaupos, sumažėja realiosios pajamos. Ir dar viena infliacijos blogybė – ji linkusi didėti vis spartėjančiais tempais, gali pereiti į hiperinfliaciją. Tačiau yra du būdai, kaip reikėtų reaguoti į infliaciją: bandyti prie jos prisitaikyti arba stengtis ją mažinti.

Infliacija turi ir teigiamą stimulą: jis susijęs su spartesniu pinigų kiekio didėjimu, skatina daugiau dirbti.

SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI

1. Išvardykite pinigų raidos etapus.

2. Apibūdinkite natūrinius mainus.

3. Kas darė įtaką pasirenkant pinigus?

4. Kaip galime klasifikuoti pirmykščius pinigus?

5. Kokios priežastys lėmė metalinių pinigų atsiradimą?

6. Kokių savybių turėjo auksiniai ir sidabriniai pinigai?

7. Kodėl atsirado monetos?

8. Paaiškinkite popierinių pinigų atsiradimo priežastis.

9. Išvardykite popierinių pinigų privalumus.

10. Apibūdinkite paritetą.

11. Kokie pinigai buvo apyvartoje Lietuvoje iki XIX a.?

12. Kaip atsiskleidžia pinigų esmė?

13. Išvardykite ir apibūdinkite pinigų funkcijas.

14. Kokių reikia sąlygų, kad pinigai sėkmingai atliktų mainų funkciją?

15. Apibūdinkite pinigų formą.

16. Kas tai yra banko pinigai?

17. Apibūdinkite emisijų pinigus.

18. Kas tai yra pinigų sistema? Jos elementai?

19. Išvardykite pinigų sistemos tipus.

20. Apibūdinkite bimetalizmą ir monometalizmą.

21. Kas tai yra aukso paritetas?

22. Nuo ko priklauso pinigų kiekis?

23. Kokios yra pagrindinės pinigų sudėtinės dalys?

24. Kokios yra naudojamos priemonės pinigų kiekiui padidinti?

25. Infliacijos apibūdinimas.

26. Kas yra monetarinė politika?

27. Išvardykite infliacijos teorijas?

28. Kokias žinote infliacijos rūšis?

29. Kas yra šliaužiančioji ir paslėptoji infliacija?

30. Išvardykite būdus, kuriais pasiremiant galima išvengti infliacijos?

31. Kokios yra neigiamos infliacijos pasekmės?

32. Apibūdinkite infliacijos socialines pasekmes.

2 TEMA. FINANSŲ ESMĖ, FUNKCIJOS IR SVARBA

2.1. FINANSŲ ESMĖ IR KILMĖ

Žodis finansai yra kildinamas iš lotynų kalbos žodžio, kuris tapo tarptautiniu žodžiu ir reiškia piniginę prievolę, baudą arba pajamas. Finansai (lot. finire – baigti). Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėja ir finansai ima reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, bet žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės. Finansų esmės nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu, o kaip mokslo šaka ji atsiskyrė XVII – XVIII a. Finansų mokslas yra gamtos, visuomenės mąstymo reiškinių nagrinėjimas, jų apibendrinimas ir išvadų modeliavimas. Jis eina kartu su praktika ir ją aplenkia. Tokiu būdu finansų mokslas atsirado iš praktinių visuomenės poreikių ir tapo jos atrama. Finansų mokslas ne iš karto ėmėsi finansų esmės nagrinėjimo, o pasitenkino pačio mokslo turinio atskleidimu ir apibendrinimu. Finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas.

Finansų mokslas – ekonominio mokslo šaka, tirianti finansinius santykius. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius.

A. Smitas pirmasis pradėjo analizuoti finansus. Finansų negalima sutapatinti su pinigų sąvoka, bet finansai visada turi piniginę išraišką. Pinigai gali būti naudojami įvairiems tikslams. Mainuose pinigai yra tik pakaitas, kaip vertės ekvivalentas. Poreikiams patenkinti turi būti realūs šaltiniai, iš kurių sudaromi tam tikri piniginiai fondai. Pinigai yra ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas.

Finansai – tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.

Finansai, kaip piniginiai santykiai, skiriasi nuo pinigų tiek savo turiniu, tiek funkcijomis. Finansai yra vidaus produkto paskirstymo ir perskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė, o pinigai yra prekės mainų priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai.

Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus ir įstatymus. Finansų veikimo sfera gali būti įvairi priklausomai nuo to, kieno ir kokius poreikius ji atspindi. Todėl bet kurios šalies finansų sistemoje skiriamos atskiros finansų grandys. Finansų plėtra dažnai pereina už šalies ribų, t.y. kuriasi naujos tarptautinės finansinės sistemos. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai.

Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų, nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio.

Finansų funkcijos:

1. Paskirstomoji;

2. Kontrolės.

Paskirstomoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais. Paskirstomosios finansų funkcijos objektas – BNP piniginė išraiška ir nacionalinis turtas. Šios funkcijos lemiamas vyksta pirminis naujai sukurto produkto paskirstymas, pirminis pajamų formavimas. Finansų paskirstymo metodo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose. Pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje.

Kontrolės funkcija. Piniginiai fondai panaudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių įstatymų. Būtinumas turėti finansus yra objektyvus, tačiau jų tvarkymas yra subjektyvus. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas susiję su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė. Gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti, kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su anksčiau sudarytais fondais, kaip atliekama finansinės veiklos analizė. Finansinės kontrolės ekonominis pagrindas yra prekiniai piniginiai santykiai.

2.2. FINANSŲ MOKSLO RAIDA

Valstybė savo funkcijoms įgyvendinti naudoja finansus. Finansinė tvarka remiasi ekonomine, kultūrine, socialine ir politine struktūra. Todėl kiekvieno krašto bei amžiaus finansų teorijose atsispindi materialinė, dvasinė to ūkio kultūra. Yra manoma, kad pirmosios finansinio ūkio užuomazgos atsirado civilizacijos lopšyje – Babilonijoje, o vėliau pateko į Egiptą.

Finansų mokslas, kaip praktikos apibendrinimas, atsirado daug vėliau nei finansai. Kiekvienos žmonijos ir tautos istorija rodo, kad finansai turi didelę reikšmę ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. Su graikų viešuoju ūkiu artimai susietos ir pirmosios finansų teorijos užuomazgos – tai Aristotelio „Ekonomika“ (322 – 384 m.), Ksenofonto „Traktatas apie pajamas“. Šiuos veikalus sukūrę autoriai atvaizdavo to meto realų gyvenimą. Jų rūpestis buvo padidinti iždo pajamas. Žymiausias viduramžių krikščionybės atstovas T. Akvinietis savo raštuose iškelia vieną kitą finansinį klausimą. Jis teigia, kad kiekvieno gyventojo prievolė yra mokėti mokesčius savo valdovui, jį išlaikyti už tai, kad valdovas rūpinasi teritorija. Viduramžiais sparčiai vystėsi amatai, prekyba, prasidėjo ekonominis sąjūdis, kuris gavo merkantilizmo vardą. Merkantilizmas – ankstyvojo kapitalizmo ekonominė politika. XV – XVI a. pradžioje prasidėjo Europos ūkio nauja epocha, t. y. kapitalo kaupimo epochos pradžia. Besiformuojančiai buržuazijai reikėjo savo ekonominio mokymo ir šis laikotarpis vadinamas merkantilizmu. Šiai ekonominei srovei galima priskirti Tomą Merną, kuris parašė veikalą „Samprotavimai dėl Anglijos prekybos su Ost Indija“. Jis aiškino: kuo daugiau valstybė išleidžia pinigų į apyvartą, tuo jai geriau. Merkantilizmo ir feodalizmo junginys suformavo naują vokiečių finansų teoriją – kameralizmą (lot. camera – rūmų iždas). Kameralizmas nagrinėja finansinius klausimus, remdamasis valdovo iždo tvarkymo pavyzdžiu. Jų teorijos turėjo didelę reikšmę tolesnei finansų teorijos raidai, nes jie sukūrė valstybės valdymo žinių sistemą, kuri pradėta dėstyti aukštosiose mokyklose kaip atskiras dalykas.

XVIII a. prancūzų ekonomikos srovė, kuri sprendė ekonomikos problemas, remdamasi metafizine žmonių prigimtimi, gavo fiziokratų vardą. Jie buvo įsitikinę, kad pati gamta geriausiai tvarko tautos ūkį. Jų nuomone, pagrindinis visuomenės turtų šaltinis yra žemės ūkis. Fiziokratai teigė, kad visi mokesčiai yra perkeliami žemvaldžiui. Jie siūlė Prancūzijoje reformuoti mokesčių sistemą įvedant vieną mokestį – žemės mokestį. Tačiau toks finansų valdymas nepasiteisino ir tai nebuvo įgyvendinta.

Tarp finansų mokslo kūrėjų reikia paminėti prancūzą Kolbertą. Jis centralizavo prancūzų finansų sistemą, pertvarkė mokesčius, sustiprino mokesčių kontrolę. Toks racionalių priemonių taikymas rado atgarsį ir kitose šalyse ir buvo pavadintas kolbertizmu.

Klasikinio ekonominio mokslo kūrėjas yra garsus ekonomistas A. Smitas. Jis finansų klausimams paskyrė ištisą savo veikalo „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimo“ skyrių. Tuo laiku buvo kuriama bendroji teorija, o finansų mokslas kaip atskira šaka atsiskyrė dar vėliau.

1772 metais iždininkas A. Tyzenhauzas įkūrė Vilniuje pirmąją buhalterinės apskaitos mokyklą, kurioje dirbo žymūs to meto ekonomistai. Šios mokyklos auklėtiniai dirbo buhalteriais ir kontrolieriais. A. Tyzenhauzo ekonominė veikla primena prancūzų buhalteriją. Kauno universiteto teisės fakultete įkurta finansų katedra, kuriai vadovavo profesorius Vladas Jurgutis. Šioje katedroje dirbo J. Bučas, A. Murovskis, T. Zalevskis ir kiti to meto žymūs ekonomistai.

Nagrinėjant įvairių tautų finansų teorijų kilmę ir jų tolesnę raidą, pastebima, kad sunki mokesčių našta skatino susirūpinti finansų klausimais ir kad visų valstybių finansų teorijų raida kūrėsi panašiai.

2.3. FINANSŲ POLITIKA IR TAKTIKA

Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės finansus vykdo finansų politika.

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką.

Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys yra šios:

1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas. Tai siejama su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos įstatymų reikalavimais.

2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus. Šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas.

3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus.

Šių grandžių vienovė apibūdina finansų politiką. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų finansų politiką sudaro:

1. Finansų strategija.

2. Finansų taktika.

Finansų strategija – ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą, kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. Ji apima prognozuojamų koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų fondus, siejant tai su finansinių santykių principais.

Finansų taktika – tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių išteklių pergrupavimą konkrečiu momentu, finansinių santykių tobulinimą.

Finansų politikos pagrindinis tikslas – tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų politika įtaką daro gamybinėms jėgoms, joms vystantis, išdėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą.

Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodus. Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus, finansų sričių finansinis mechanizmas yra skirstomas:

1. Valstybės finansus;

2. Draudimo finansus;

3. Ūkio subjektų, įmonių, organizacijų finansus.

Kiekviena iš šių sferų apima tam tikras struktūrines grandis.

Pastovus gamybos augimas, jos kokybės gerinimas yra svarbus veiksnys finansų atsargoms didinti. Finansiniai ištekliai visų pirmą būtini ūkiniams subjektams. Jų žinioje formuojami decentralizuoti finansų ištekliai, kurie panaudojami gamybinėms reikmėms ir socialinėms darbuotojų reikmėms finansuoti.

SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI

1. Apibūdinkite finansų sąvoką.

2. Kuriame amžiuje susiformavo finansų mokslas?

3. Kaip atsirado finansų mokslas? Jo apibūdinimas.

4. Ar galime sutapatinti finansus ir pinigus?

5. Nuo ko priklauso finansų veikimo sfera?

6. Išvardykite ir apibūdinkite finansų funkcijas?

7. Kokių reikia sąlygų finansams atsirasti?

8. Išvardykite finansų mokslo pradininkus.

9. Apibūdinkite kameralizmo teoriją.

10. Kaip vadinosi ekonominė srovė, kuri sprendė problemas, atsižvelgdama į metafizinę žmogaus prigimtį?

11. Kaip prisidėjo prie finansų mokslo kūrimo Kolbertas?

12. Apibūdinkite finansų politiką.

13. Išvardykite finansų politikos sudėtines dalis.

14. Kas tai yra finansų strategija?

15. Apibūdinkite finansų taktiką.

3 TEMA. FINANSŲ SISTEMA

3.1. FINANSŲ SISTEMA IR JOS GRANDYS

Valstybės ekonominė bei socialinė raida yra glaudžiai susijusi su finansų sistema ir jos tobulumu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius.

Nuo išteklių kiekio, formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio vystymasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo įstaigų išlaikymas ir t. t.

Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas, tai yra valstybės ekonominis pamatas.

3.1 pav. Lietuvos finansų sistema

Finansų sistemą sudaro dvi grandys:

1. Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų);

2. Valstybės finansai.

Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Šiai grupei priklauso:

1. Valstybės (savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai;

2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai;

3. Nekomercinių organizacijų finansai;

4. Namų ūkio finansai.

Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji grandis. Pagal Keinso koncepciją nacionalines pajamas kuria visi visuomenės nariai. Kuo daugiau nacionalinių pajamų sukurs visuomenė, tuo didesnė jų dalis bus perskirstoma per finansų sistemos grandis ir dėl to bus sukurti didesni valstybės piniginiai fondai (finansiniai ištekliai).

Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose.

Valstybės fondams priklauso:

1. Valstybės biudžetas;

2. Valstybinis socialinis draudimas;

3. Turto ir asmens draudimas;

4. Privalomasis sveikatos draudimo fondas;

5. Valstybės kreditas;

6. Valstybės specialūs fondai.

Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis (per nustatytą mokesčių ir įmokų sistemą, kurias moka įmonės ir gyventojai). Šio fondo lėšos panaudojamos vadovaujantis vyriausybės patvirtintais norminiais aktais ar priimtais įstatymais. Valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai sudaro nacionalinį biudžetą.

Per socialinio draudimo grandį sukuriamas valstybės socialinio draudimo fondas. Šio fondo sudarymo ir reguliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo įstatymas. Jo sudarymo šaltinis – socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos sudaromos iš darbdavių ir darbuotojų įmokų (atitinkamai 31 proc. ir 3 proc. nuo darbo užmokesčio sumos). Šio fondo lėšos panaudojamos materialinei paramai teikti darbuotojams nuolatinio arba laikino nedarbingumo atveju. Tai – senatvės ir invalidumo pensijos, nedarbingumo ir kitos pašalpos.

Per turto ir asmens draudimą sukuriamas turto ir asmens draudimo fondas. Šio fondo sudarymo šaltinis – draudimo įmokos, kurias nustatyta tvarka perveda draudėjai už apdraustą turtą ar asmenį. Draudėjai gali būti įvairių tipų įmonės, įstaigos ir gyventojai.

Draudimas gali būti:

1. Privalomasis;

2. Laisvanoriškasis.

Draudimo santykiai tarp draudėjo ir draudimo bendrovių reglamentuojami draudimo sutartimi. Draudimo fondo lėšos panaudojamos nuostoliams padengti, susijusiems su gaivalinėmis arba stichinėmis nelaimėmis. Nuostolio atlyginimas priklauso nuo apdrausto objekto vertės, draudimo sumos, draudimo rūšies.

Per valstybės kredito grandį sudaromas valstybės skolinamųjų išteklių fondas. Šio fondo sudarymo ištekliai – lėšos, gautos parduodant valstybės paskolų obligacijas gyventojams ar organizacijoms. Dar gali būti išleidžiami iždo vekseliai.

Su valstybės kreditu susijusi valstybės vidaus skola. Šio fondo lėšos panaudojamos valstybės išlaidoms padengti (jei nepakanka biudžeto lėšų).

3.2. FINANSŲ VALDYMO ĮSTAIGOS IR JŲ FUNKCIJOS

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam yra reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą.

Finansų valdymas – tai tikslinė šalies valdymo institucijų veikla. Bendrą vadovavimą atlieka valdžios ir valdymo institucijos (Seimas ir ministrų kabinetas).

Yra išskiriami valdymo objektai ir subjektai.

Valdymo objektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo procesas.

Valdymo subjektas – tai valstybės valdymo institucijų visuma.

Valstybės finansų valdymas apima bendrą valstybės politikos vykdymą, finansavimą, planavimą, finansinių išteklių koordinavimą, finansų panaudojimą ekonomikos ir socialinėje srityje. Prie šios veiklos galima priskirti biudžeto sudarymą, vykdymą, mokesčių sistemą, paskolų gavimą ir t.t.

Finansų sistemai vadovauti sukurta speciali valdymo institucijų sistema.

Svarbiausia grandis yra Finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos.

Finansų ministerija vadovauja valstybės finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą. Ministerijai vadovauja ministras. Ministrą skiria Vyriausybė ir jis įeina į Ministrų kabinetą.

3.2.1 FINANSŲ MINISTERIJA, JOS UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūra

1. Vadovybė.

2. Biudžeto departamentas:

2.1. Biudžeto metodologijos ir planavimo skyrius;

2.2. Švietimo, kultūros ir socialinių sektorių skyrius;

2.3. Ūkio sektorių skyrius;

2.4. Regioninės plėtros ir savivaldybių biudžetų skyrius;

2.5. Investicijų skyrius;

2.6. Krašto ir visuomenės programų skyrius;

2.7. Valstybės fondų skyrius.

3. Iždo departamentas:

3.1. Finansinio planavimo ir analizės skyrius;

3.2. Buhalterinės apskaitos skyrius;

3.3. Biudžetinių įstaigų finansavimo skyrius;

3.4. Įmonių ir organizacijų finansavimo skyrius;

3.5. Audito skyrius;

3.6. Valstybės iždo kompiuterinės sistemos funkcionavimo ir vystymo skyrius.

4. Tarptautinis departamentas:

4.1. Tarptautinių organizacijų ir techninės pagalbos skyrius;

4.2. Ryšių su užsieniu skyrius;

4.3. Europos integracijos skyrius;

5. Fiskalinės politikos departamentas.

6. Apskaitos metodologijos departamentas:

6.1. Finansų rinkos departamentas;

6.2. Finansinių institucijų skyrius;

6.3. Draudimo įmonių skyrius;

6.4. Lošimų reguliavimo skyrius.

7. Teisės departamentas.

8. Bendrųjų reikalų departamentas:

8.1. Informatikos skyrius;

8.2. Kanceliarija;

8.3. Ūkio skyrius;

8.4. Vertėjų–redaktorių grupė.

9. Personalo skyrius.

10. Valstybės skolos valdymo departamentas:

10.1. Paskolų priežiūros skyrius;

10.2. Valstybės garantijų ir projektų skyrius;

10.3. Rinkos operacijų skyrius;

10.4. Valstybės skolos planavimo ir rizikos valdymo skyrius;

10.5. Valstybės skolos apskaitos skyrius.

11. Mokesčių departamentas:

11.1. Tiesioginių mokesčių ir netiesioginių pajamų skyrius;

11.2. Netiesioginių mokesčių skyrius;

11.3. Mokesčių administravimo skyrius.

12. Finansų skyrius.

13. Vidaus audito tarnyba.

14. Ministerijai pavaldžių įstaigų kontrolės skyrius.

Svarbiausieji Finansų ministerijos uždaviniai:

1. Rengti pasiūlymus dėl fiskalinės politikos tikslų bei įgyvendinimo priemonių;

2. Rengti pasiūlymus dėl mokesčių politikos;

3. Valdyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės disponuojamus pinigų išteklius ir valstybės skolą;

4. Kaupti valstybės iždo sąskaitose pinigų išteklius, kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarkyti šių išteklių naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus valstybės iždo procedūrų metu;

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu įgyvendinti mokesčių įstatymus;

6. Rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius įstatymus;

7. Atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valdant valstybės skolą;

8. Metodiškai vadovauti buhalterinei apskaitai;

9. Rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl bankų, draudimo įmonių, kitų finansinių institucijų bei lošimus organizuojančių ūkio subjektų veiklos, taip pat valstybės dokumentų technologinės apsaugos bei tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros;

10. Rengti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą.

Finansų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka tokias funkcijas:

1. Įgyvendina valstybės finansų politiką, rengia pasiūlymus dėl jos tobulinimo;

2. Įgyvendina fiskalinę politiką, užtikrina, kad ji būtų suderinta su monetarine politika;

3. Rengia projektus įstatymų, kitų teisės aktų, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, apskaitos, mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų į Lietuvos nacionalinį biudžetą, tarptautinių finansinių santykių, valstybės turto privatizavimo fondų bei kitais finansiniais klausimais, atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų finansinę ekspertizę ir nustato valstybės iždo veiklos tvarką;

4. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymu, rengia Lietuvos respublikos valstybės biudžeto projektus, organizuoja, kad būtų vykdomas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, tvarko Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės disponuojamų pinigų išteklių apskaitą ir kontroliuoja, kad šie ištekliai būtų tinkamai kaupiami ir išduodami valstybės iždo procedūrų metu, rengia savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektus;

5. Kartu su Ūkio ministerija rengia valstybės investicijų politiką, valstybės investicijų metines bei trimetes programas;

6. Perveda lėšas Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytoms išlaidoms;

7. Rengia pasiūlymus dėl pajamų priskyrimo Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams;

8. Nagrinėja klausimus, susijusius su prašomų per metus papildomų asignavimų skyrimu, ir teikia išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybei;

9. Rengia ir tvirtina finansinės atskaitomybės formas;

10. Pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei valdant valstybės skolą;

11. Organizuoja darbą pagal savo kompetenciją, kad būtų vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautiniai finansiniai įsipareigojimai, rūpinasi, kad būtų vykdomi tarptautiniai finansiniai įsipareigojimai Lietuvos Respublikai ir įgyvendinamos jos teisės šioje srityje. Stebi, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, susijusių su jos tarptautiniais finansiniais santykiais, ir informuoja apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybę;

12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu:

§ skolinasi finansinius išteklius iš tarptautinių finansinių organizacijų, bankų, taip pat skolinasi vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus;

§ nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių dydžius ir išleidimo į apyvartą sąlygas;

§ atlieka operacijas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir užsienio rinkose;

§ skolinasi ir kredituoja valstybines programas.

13. Tvarko valstybės skolos apskaitą:

§ registruoja visas vidaus ir užsienio paskolas, valstybės garantijas;

§ saugo visų paskolų sutarčių ir visų valstybės garantijų originalius dokumentus;

§ apibendrina ir planuoja paskolų poreikį, rengia skolinimosi programų projektus;

§ kontroliuoja, kaip išduodamos, grąžinamos, naudojamos paskolos ir vykdomi kiti finansiniai įsipareigojimai, susiję su paskolomis.

14. Analizuoja ir valdo valstybės vardu paimtas užsienio paskolas ir vidaus skolą.

15. Analizuoja užsienio valstybių įstatymus ir tarptautinės teisės normas finansiniais klausimais ir rengia pasiūlymus, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai atitiktų tarptautinės teisės normas.

16. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės disponuojamų pinigų išteklių ir visų į Lietuvos Respublikos biudžetinę sistemą įeinančių biudžeto sudarymo, vykdymo, apskaitos ir atskaitomybės metodikos klausimų, kartu su Lietuvos banku rengia ir tvirtina Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų kasos operacijų atlikimo taisykles.

17. Perveda lėšas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodymu iš centralizuotų privatizavimo fondų valstybės reikmėms, apskaito šiuos fondus, kaupia ir apdoroja informaciją apie privatizavimo fondų įplaukas bei jų naudojimą, rengia pasiūlymus dėl privatizavimo tobulinimo.

18. Kaupia ir sistemina finansinę, ekonominę, komercinę bei kitokią informaciją, kurios reikia įgyvendinant valstybės finansų politiką

19. Organizuoja žyminio mokesčio ženklų, vekselių ir dokumentų blankų spausdinimą ir pardavimą.

20. Rengia pasiūlymus dėl nustatymo kvalifikacinių reikalavimų, reguliuojančių vertybinių popierių ir dokumentų blankų spausdinimą.

21. Prižiūri valstybės vertybinių popierių ir dokumentų blankų gamybos technologiją.

22. Rengia pasiūlymus dėl veiklos įmonių, atliekančių tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinę priežiūrą,.

23. Rengia metodinius nurodymus klausimais, susijusiais su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais.

24. Rengia pasiūlymus dėl bankininkystės ir draudimo įmonių veiklos.

25. Išduoda leidimus (licencijas) rengti pinigines ir pinigines–daiktines loterijas, reguliuoja pagal nustatytą tvarką loterijų organizavimo veiklą Lietuvos Respublikoje ir vykdo šios veiklos priežiūrą ir kontrolę.

26. Atlieka auditorių ir audito įmonių veiklos priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos audito įstatyme nustatytas funkcijas.

27. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja valstybei bankuose, draudimo įmonėse ir kitose įmonėse, įstaigose bei organizacijose.

28. Teikia Ūkio ministerijai pasiūlymus dėl valstybės politikos muitų ir netarifinio reguliavimo srityse.

29. Dalyvauja rengiant finansų rinkos politiką.

30. Derina su Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų valdytojais jų parengtus darbų, paslaugų, etatų normatyvus, materialinių vertybių atsargų inventoriaus, mitybos, medikamentų finansinius normatyvus pavaldžioms įstaigoms.

31. Atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu valstybės įmonių bei įstaigų steigėjo funkcijas.

32. Organizuoja, kad būtų nagrinėjami įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat gyventojų pareiškimai, skundai ir pasiūlymai ir pagal savo kompetenciją imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai.

3.2.2. MOKESČIŲ INSPEKCIJA IR JOS FUNKCIJOS

Valstybinė mokesčių inspekcija yra Finansų ministerijos struktūros dalis, kuri tiesiogiai pavaldi Finansų ministerijai (mokesčių inspekcijos departamentui).

Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kiti įstatymai, poįstatyminiai aktai bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos – vyriausiojo mokesčių administratoriaus nuostatai. Jos finansinę veiklą kontroliuoja Valstybės kontrolė ir kitos institucijos įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės mokesčių inspekcija yra juridinis asmuo, turintis savo sąskaitą banke, herbinį antspaudą, naudojasi jos simbolika. Ji gali būti reorganizuojama ir likviduojama įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos vadovauja viršininkas, kurį skiria ir iš pareigų atleidžia Lietuvos Respublikos Finansų ministras valstybės įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių inspekcijos viršininkas vadovauja jos darbui ir atsako už tai, kad jis būtų tinkamai vykdomas. Viršininkas tiesiogiai ar per savo pavaduotojus vadovauja mokesčių inspekcijos struktūriniams padaliniams ir užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų ir vykdomi kiti teisės aktai. Viršininkas taip pat teikia finansų ministrui ataskaitas, sudaro sandorius Valstybinės mokesčių inspekcijos vardu, arba įgalioja tai atlikti kitiems darbuotojams, tvirtina jos struktūrą ir pateikia finansų ministrui tvirtinti teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų skaičių bei jų veiklos zonas. Viršininkui tiesiogiai pavaldūs struktūrinių padalinių pavaduotojai, kurie savo veikloje vadovaujasi viršininko patvirtintais atitinkamo skyriaus nuostatais.

Darbuotojų priėmimo į Valstybinę mokesčių inspekciją reikalavimus, atlyginimus, priemokas, priedus nustato jos viršininkas. Dėl teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo, pasiūlymus dėl jų viršininkų darbo užmokesčio dydžio viršininkas teikia finansų ministrui. Jis taip pat tvirtina mokesčių mokėtojų švietimo programas, Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas, tvirtina, neviršydamas nustatytojo metinio darbo užmokesčio fondo, jos išlaidų sąmatą ir etatų sąrašą, tvirtina teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų išlaidų sąmatą ir vykdo kitas jam paskirtas funkcijas.

Mokesčių inspekcijos ir jų skyriai, įkurti apskrityse, miestuose ir rajonuose. Vietinės įstaigos atlieka labai svarbų ekonominį darbą, nes jos tiesiogiai susijusios su įmonių, organizacijų ūkine veikla bei mokesčių mokėtojais.

Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pavaldžios ir atskaitingos teritorinės mokesčių inspekcijos. Ji bendradarbiauja ir keičiasi informacija su visais Lietuvos bei užsienio šalių mokesčių administratoriais ir reguliuoja mokesčių mokėjimą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai:

§ Užtikrinti kontrolę teritorinėse mokesčių inspekcijose, kad mokesčiai ir kitos įmokos būtų surenkamos, apskaičiuojamos, sumokamos ir išieškomos;

§ Organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą, teikti viešą informaciją mokesčių administravimo klausimais;

§ Skatinti savanoriškai mokėti mokesčius ir padėti mokesčių mokėtojams vykdyti įstatymus bei poįstatyminius aktus, susijusius su administruojamais mokesčiais;

§ Organizuoti konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaitą, įkainojimą bei realizavimą;

§ Užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtojus slaptumą ir saugumą;

§ Kontroliuoti, kaip tiriami mokesčių įstatymų pažeidimai ir kalti asmenys patraukiami atsakomybėn.

Valstybinių mokesčių inspekcijų yra tokia paskirtis:

§ Koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų darbui;

§ Kontroliuoja mokesčių mokėtojų, surenkamų mokesčių ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą;

§ Kontroliuoja, kaip apskaičiuojami, sumokami, išieškomi mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, taip pat kaip grąžinamos permokos. Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, Valstybinei mokesčių inspekcijai reikia pateikti nustatytą mokestinę atskaitomybę (deklaracijas, apskaitas, apskaičiavimus) ir per tam tikrą laiką sumokėti mokesčius;

§ Kontroliuoja, kaip perimamas, apskaitomas, įkainojamas, saugojamas, realizuojamas bei grąžinamas konfiskuotas, valstybės paveldėtas, į valstybės pajamas perduotas ir perimtas turtas bei lobiai,;

§ Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos pavedimu mokesčių įstatymų įgyvendinimo klausimais leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus.

§ Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams bei teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms mokesčių mokėjimo klausimais;

§ Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo;

§ Pagal savo kompetenciją atlieka kvotą;

§ Organizuoja, kad mokesčių mokėtojams būtų teikiama vieša informacija, rengia ir leidžia informacinę medžiagą apie mokesčių įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais;

§ Sudaro programas ir organizuoja mokesčių mokėtojų švietimą mokesčių įstatymų bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių mokėjimo tvarką, klausimais;

§ Rengia mokesčių mokėtojų švietimo ir mokymo programas;

§ Nagrinėja ginčus dėl mokesčių ir dalyvauja teismuose nagrinėjant bylas, kai apskundžiami mokesčių inspekcijos sprendimai;

§ Kontroliuoja įsiskolinusių biudžetui mokesčių mokėtojų ir turto paiešką teritorinėse Valstybinėse mokesčių inspekcijose;

§ Dalyvauja rengiant tarptautines sutartis, pagal kurias siekiama, kad būtų išvengta apmokestinimo du kartus, ir kontroliuoja, kaip tarptautinės sutartys vykdomos;

§ Atlieka kitas aktuose nustatytas funkcijas.

3.3. VALSTYBĖS BIUDŽETAS. JO ESMĖ

Valstybė savo funkcijoms vykdyti turi sukaupti piniginius išteklius. Pagal valstybės finansų tvarkymo reikalavimą iš anksto turi būti numatytos išlaidos ir joms padengti pajamos.

Žodis biudžetas reiškia odinį maišelį. Pirmieji šį žodį valstybės ūkio pajamų ir išlaidų sąmatos prasme pradėjo vartoti anglai, XVIII a. pabaigoje –XIX a. pradžioje. XIX a. išryškėjo politinė bei teisinė biudžeto padėtis. Valstybės biudžetas nustato išlaidų ir pajamų straipsnius. Valstybės biudžetas yra apibūdinamas kaip stambiausias valstybės žinioje esantis piniginių lėšų fondas. Jis yra svarbus svertas socialinei ir ekonominei politikai įgyvendinti. Valstybės biudžetas yra svarbiausia finansų grandis. Politikoje ir ekonomikoje valstybės biudžeto pobūdis priklauso nuo esamos ekonominės ir politinės santvarkos, valstybės prigimties ir funkcijų.Viena iš seniausių valstybės funkcijų yra karinė, kita – teisėsauga, vėliau atsirado sveikatos apsaugos, švietimo, aplinkos apsaugos sritys. Vystantis visuomenei, keičiantis materialinių vertybių gamybos ir paskirstymo būdui, keičiasi ir biudžeto pobūdis bei paskirtis, pajamų bei išlaidų struktūra. Valstybės biudžetas nėra paprasta pajamų ir išlaidų sąmata. Jis visų pirma yra politinis ir teisinis valstybės valdžios aktas, kuris atspindi esamus ekonominius ir socialinius santykius, parodo vyriausybės vykdomą politiką. Politinis biudžeto pobūdis viešai pasireiškia tvirtinant biudžetą. Parlamentai, tvirtinantys biudžetą, kartu vertina vyriausybės darbą, jos politiką. Nes per biudžetą yra skiriamos lėšos šiai politikai įgyvendinti. Biudžetas yra ir teisinio pobūdžio. Pagal biudžeto akto sumas reguliuojama, kaip vykdomi jau esami įstatymai. Be to, biudžetas yra tvirtinamas įstatymo aktu. Valstybės biudžetu remdamasi valstybė paskirsto ir perskirsto bendrąjį nacionalinį produktą, sukaupia lėšas ir skiria jas ūkio šakoms finansuoti, kultūrinėms reikmėms tenkinti, valstybės apsaugai, krašto gynybai ir kt.

Valstybės biudžetas – pagrindinis finansinis valstybės planas, sudarytas valstybės piniginis fondas bendroms reikmėms tenkinti, išreiškia biudžeto materialinį turinį.

Valstybės finansiniai ištekliai turi savo ekonominę paskirtį ir nustato ekonominius santykius tarp valstybės ir fizinių bei juridinių asmenų. Taigi biudžetas nustato tokius piniginius ir ekonominius santykius, kuriems esant skirstomas ir perskirstomas bendrasis nacionalinis produktas. Tikslas – sukaupti lėšas kultūros, sveikatos, švietimo, krašto apsaugos poreikiams, teisėsaugos ir kitoms valstybės reikmėms įgyvendinti. Biudžeto materialinio turinio ir visuomeninių ekonominių santykių visuma sudaro jo esmę.

Biudžeto sudarymo principai: viešumo, bendrumo, visumos, realumo, balanso.

Biudžeto viešumas laikomas valstybės valdžios veikimo pagrindu. Biudžeto viešumo būtinumą parodo jo tvirtinimas pagal įstatymą. Ne visada biudžetas skelbiamas viešai. Jei valstybė vykdo tokias funkcijas, kurioms nepritaria gyventojai, tai valstybė neskelbia biudžeto. Apsvarsčius biudžeto projektą, atsižvelgiant į gautus pasiūlymus ir papildymus, jis yra patvirtinamas ir biudžeto įstatymas skelbiamas viešai išleidžiant periodiniu ar atskiru leidiniu.

Biudžeto bendrumas arba universalumas. Jį pagrindžia pati biudžeto esmė. Jis atskleidžiamas, kai yra parodomos visos valstybės pajamos ir išlaidos. Be to, biudžeto bendrumą nustato vienoda biudžeto sistema, vienodi valstybės finansiniai dokumentai, bendra biudžeto klasifikacija. Tai reiškia, kad visi biudžetai (savivaldybių, valstybės, vietos) yra sudaromi vadovaujantis tais pačiais metodais,

Biudžeto visapusiškumas tai biudžeto bendrumo principo papildymas. Pagal jį biudžetas turi būti sudaromas pagal be išlaidų atskaitymo (bruto) metodą, t. y. kad pagal kiekvieną biudžeto straipsnį būtų numatytos išlaidos ir pajamos. Šis principas sudaro sąlygas valstybės finansų kontrolei vykdyti.

Biudžeto realumas (teisingumas). Realus biudžetas bus tada, kai pajamų ir išlaidų sumos atitiks realaus gyvenimo duomenis.

Biudžeto balansas – kai išlaidos lygios pajamoms. Biudžeto pajamos viršija išlaidas, susidaro valstybės lėšų likutis, kuris dažnai naudojamas valstybės skoloms grąžinti ar kitiems valstybės poreikiams tenkinti ar perkeliamas į kitų metų biudžetą. Valstybės biudžetas turi likutį. Tai rodo, jog valstybės finansai, pinigų apyvarta yra stabili. Šiuo metu būdingas valstybės biudžeto bruožas yra deficitas, t. y. kai išlaidos didesnės už pajamas. Biudžeto deficito susidarymas parodo, kad valstybė darytų didesnį poveikį gamybos procesui ir sušvelnintų socialinių ir ekonominių procesų prieštaravimus. Kad būtų padengtas biudžeto deficitas, valstybė turi:

§ Didinti mokesčius ar įvesti naujus mokesčius;

§ Formuoti valstybės skolą (vidaus ir užsienio);

§ Vykdyti pinigų emisiją.

Biudžetinė sandara: tai biudžetinės sistemos organizavimo principai, funkcionuojantys pagal biudžetines teises. Biudžetinę sandarą lemia valstybės sandara. Yra žinomos dvi valstybės sandaros formos:

1. Bendra – unitarinė;

2. Federacinė – sąjunginė.

Bendrą valstybės biudžetinę sandarą sudaro dvi biudžeto grandys:

§ Valstybės;

§ Savivaldybių (vietos).

Biudžetų visuma sudaro bendrą valstybės biudžeto sandarą. Svarbią reikšmę turi valstybės biudžetas, į kurį centrinė valdžia sukaupia dalį nacionalinio produkto, paskirstomo per finansų sistemą. Valstybiniam biudžetui priklauso ir stambiausi valstybės pajamų šaltiniai bei pagrindiniai išlaidų straipsniai, susiję su svarbiausiomis valstybės vykdomomis funkcijomis. Vietiniai biudžetai yra kaip pavaldiniai. Jie skirti aprūpinti finansiniais ištekliais vietines valdžios institucijas. Kiekvienas teritorinis – administracinis padalinys turi savo biudžetą. Jie sudaromi, tvirtinami, vykdomi vietinių valdžios organų. Tačiau jie padeda įgyvendinti centrinės valdžios vykdomą ekonominę ir socialinę politiką. Be to, vietiniams biudžetams yra skiriamos dotacijos iš centrinio biudžeto ir tai parodo jų priklausomybę nuo centrinės valdžios.

Federacinės valstybės biudžetinė sandara susideda iš trijų biudžeto grandžių:

1. Federalinio biudžeto arba valstybės centralizuoto biudžeto;

2. Federacijos narių biudžetų;

3. Vietinių biudžetų.

Svarbiausias yra centrinis biudžetas.

Biudžetinis procesas – tai valstybės ir vietinių valdžios organų įstatymų reglamentuojama veikla, sudarant, peržiūrint, tvirtinant ir vykdant biudžetus. Jis apima skirtingas biudžetinės veiklos stadijas. Šio proceso reikalavimai nevienodi atskirose valstybėse ir tęsiasi nuo 2 ir daugiau metų.

Biudžeto sudarymo stadija prasideda nuo biudžeto projekto rengimo. Jis rengiamas prieš 10 – 18 mėnesių iki biudžetinių metų pradžios. Biudžeto projekto sudarymui vadovauja Finansų ministerija, kuri parengia dokumentus bei reikiamą informaciją biudžeto sudarymo klausimais. Pagrindiniai dokumentai, reguliuojantys biudžeto sudarymo tvarką, yra valstybės Konstitucija, Biudžetinis sandaros įstatymas ir biudžeto sudarymo taisyklės. Finansų ministerija parengia pagrindinius duomenis, nagrinėjama ankstesnių metų biudžeto vykdymo tvarka. Pagrindiniai biudžetinės sandaros rodikliai reikalingi rengiant biudžeto projektą.

Finansų ministerijos parengtas projektas pateikiamas Ministrų kabinetui. Šiuo metu biudžeto projektas gali būti koreguojamas. Projektą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Yra atsižvelgiama į Seimo narių, Biudžeto ir Finansų komisijos pateiktus pasiūlymus. Projektas po 2 – 3 svarstymų patvirtinamas. Patvirtintas biudžetas tampa įstatymu. Jis pradeda galioti, kai pasirašo valstybės Prezidentas. Biudžeto vykdymo procesas baigiasi pasibaigus metams, kuriems biudžetas buvo numatytas. Finansų ministerija turi parengti vykdymo ataskaitą dėl valstybės biudžeto vykdymo ir pateikti ją tvirtinti. Jį patvirtinus užbaigiamas biudžetinis procesas. Biudžeto metai – tai laikotarpis, kurio metu galioja patvirtintas biudžeto įstatymas. Paprastai jis tęsiasi 12 mėnesių. Gali būti lengvatinis terminas – tai laikas užbaigti atskirų objektų finansavimą uždarant sąskaitas. Šiuo metu Vyriausybė turi teisę finansuoti objektus iš lėšų pasibaigus biudžeto metams. Biudžetiniai metai kartu su lengvatiniu laikotarpiu yra vadinami ataskaitiniu laikotarpiu, kuris suprantamas kaip faktinis biudžeto įvykdymo periodas.

Biudžeto klasifikavimas

Biudžeto pajamų ir išlaidų grupavimas pagal nustatytą sistemą, suteikiant kiekvienam padaliniui skaitmeninį simbolį ar atitinkamą pavadinimą – yra biudžeto klasifikavimas. Biudžeto klasifikavimas užtikrina visų vienodų pajamų ir išlaidų grupavimą ir šitaip palengvina darbą sudarant biudžeto projektą ir vykdant biudžetą. Tiksli biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikacija sudaro galimybę nustatyti biudžeto lėšų panaudojimą pagal tikslus, nustatyti Vyriausybės finansų politikos kursą ir kartu parodo biudžeto pajamų šaltinius. Biudžetas, kaip direktyvinio pobūdžio finansinis dokumentas, tvirtinamas ne pagal bendras pajamų ir išlaidų sumas, bet paskirsčius pajamas ir išlaidas pagal atitinkamas grupes. Biudžeto išlaidų klasifikavimo rūšys: žinybinė, šalutinė ar realinė, ekonominė, mišri. Tai yra įprasta išlaidų sistema, tačiau greta šios pastaruoju metu yra taikomos ir naujos rūšys.

Tikslinė – sudaroma pagal funkcinius požymius. Taip pat tikslinė klasifikacija gali būti skirstoma pagal politines, ekonomines, socialines programas.

Biudžeto pajamos daugelyje valstybių grupuojamos pagal pajamų šaltinius, pvz., pajamos iš mokesčių, rinkliavų, turto ir t.t. Pajamos iš mokesčių toliau grupuojamos pagal rūšis: pajamų, pelno, muito mokesčiai ir t.t.

Mokesčių ekonominė esmė – tai juridinių ir fizinių asmenų privalomi mokėjimai valstybei ir nacionalinio produkto paskirstymo sistema.

Lietuvos Respublikos biudžeto struktūra nustatoma pagal valstybės sandarą ir teritorinį–administracinį suskirstymą. Biudžetai sudaromi pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą. Jie sudaromi vieneriems metams nuo sausio mėn. 1 d. iki gruodžio mėn. 31 d. Lietuvos Respublikos biudžete sukaupiama bendro nacionalinio produkto dalis, kuri skiriama sveikatos apsaugos, švietimo ir kitoms programoms finansuoti bei valstybės valdžios ir valdymo įstaigoms išlaikyti. Mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Rajono ir miestų savivaldybės gali nustatyti vietines rinkliavas.

Lietuvos Respublikos biudžetams taikoma vienoda pajamų ir išlaidų klasifikacija, ją nustato Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos biudžetas yra centralizuotas finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma dalis Respublikos nacionalinio produkto. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto sukaupti finansiniai ištekliai yra naudojami bendroms valstybinės reikmėms finansuoti. Be to, per šį biudžetą yra perskirstomi finansiniai ištekliai savivaldybės poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas sudaro šie mokesčiai ir įmokos:

1. Juridinių asmenų pelno mokestis;

2. Pridėtinės vertės mokestis;

3. Akcizai;

4. Loterijų ir azartinių lošimų mokestis;

5. Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

6. Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą;

7. Mokestis už aplinkos teršimą;

8. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius;

9. Rinkliavos;

10. Konsulinis mokestis.

Lietuvos Respublikos biudžeto asignavimai skiriami šioms bendroms valstybės reikmėms:

1. Švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto programoms įgyvendinti;

2. Socialiniam aprūpinimui ir šalpai;

3. Mokslui ir techninei pažangai;

4. Gamtos apsaugai;

5. Krašto apsaugai;

6. Ūkio plėtojimui;

7. Valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos įstaigoms išlaikyti;

8. Išoriniams valstybės ryšiams;

9. Dotacijoms miesto, rajono savivaldybių biudžetams;.

Yra sudaromas vyriausybės rezervo fondas, kurio dydis nustatomas tvirtinant valstybės biudžetą, o jo darbą, kaip jis turi būti atliekamas nustato Vyriausybė per Finansų ministeriją ir jos įstaigas. Valstybės biudžetas turi būti patvirtintas prieš dvi savaites iki tų metų pradžios, kuriems biudžetas yra sudaromas.

Savivaldybių biudžetai. Jie yra sudėtinė Valstybės biudžeto sistemos dalis. Juose sukaupiamos lėšos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. Kiekvieno miesto, rajono savivaldybė turi savarankišką biudžetą. Jo pajamas sudaro:

1. Fizinių asmenų pajamų mokestis;

2. Žemės mokestis;

3. Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis;

4. Paveldimo ir dovanojamo turto mokestis;

5. Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis;

6. Prekyviečių mokestis;

7. Palūkanos už savivaldybių kapitalo naudojimą;

8. Rinkliavos:

8.1. Valstybės rinkliavos;

8.2. Vietinės rinkliavos.

9. Žyminis mokestis.

Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:

1. Savivaldybių vykdomoms švietimo, sveikatos, gamtos ir kitoms programoms bei socialinei šalpai finansuoti;

2. Savivaldybių ūkiui plėtoti bei reguliuoti;

3. Savivaldybių valdžios ir vykdomosioms institucijoms išlaikyti;

4. Kitoms priemonėms, kurios numatytos pagal savivaldybių tarybos sprendimus, įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos biudžeto sandarą sudaro:

1. Lietuvos Respublikos savarankiškas valstybės biudžetas;

2. Savarankiški vietos savivaldybių biudžetai (miestų ir rajonų):

3.2 pav. Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas

SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI

1. Apibūdinkite finansų sistemą.

2. Ką sudaro ūkio subjektų finansus?

3. Kas sudaro valstybės finansus?

4. Išvardykite valstybės fondus.

5. Apibūdinkite draudimą.

6. Kas tai yra finansų valdymas?

7. Apibūdinkite valdymo objektą ir subjektą.

8. Kas vadovauja finansų sistemai?

9. Išvardykite Finansų ministerijos struktūrą.

10. Kokie yra svarbiausi Finansų ministerijos uždaviniai?

11. Išvardykite Finansų ministerijos svarbiausiais funkcijas.

12. Kokias funkcijas atlieka mokesčių inspekcija?

13. Išvardykite svarbiausius mokesčių inspekcijos uždavinius.

14. Apibūdinkite Valstybės biudžetą.

15. Apibūdinkite politinį biudžeto pobūdį?

16. Išvardykite biudžeto sudarymo principus.

17. Paaiškinkite biudžeto bendrumo principą.

18. Kaip sudaryta biudžeto sandara?

19. Kuo skiriasi bendra (unitarinė) valstybės sandaros forma nuo federacinės (sąjunginės) sandaros?

20. Apibūdinkite biudžeto įgyvendinimo procesą.

21. Kaip rengiamas biudžeto projektas?

22. Apibūdinkite, kaip klasifikuojamas biudžetas

23. Kaip grupuojamos biudžeto pajamos?

24. Apibūdinkite savivaldybių biudžetus.

25. Kam yra skiriami savivaldybių biudžetų asignavimai?

4 TEMA. KREDITO SISTEMA

4.1. BANKŲ ATSIRADIMAS IR LIETUVOS BANKŲ PLĖTROS RAIDA

Pats žodis „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais sėdėdavo žmonės, versdavosi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijoje nuo šių stalų pavadinimo (graikų kalba – trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, davė ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trappezitai, tai yra stalininkai, arba mūsų laikais – bankininkai.

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, Romoje. Atsiradus mainams, patys paprasčiausi buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Mainų plitimas, o kartu su jais ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo atlikti paprastą darbą, susijusį su pinigų vartojimu. Tai buvo jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos.

Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir kitos šventos vietos buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti. Todėl ir privatūs bankai ilgą laiką tvarkėsi kaip bažnytiniai bankai. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūrinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai trukdė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis nesaugumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Dėl monetų įvairumo ir netikrų monetų gausumo sąlygos vertė tuos asmenis, kurie užsiėmė pinigų mainymu, būti budriems, įgyti didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojų darbas viduramžiais buvo reikšmingas

Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiais pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo saugoti indėlius, ėmėsi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiamus saugoti. Už šią paslaugą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą. Jei atsiskaitydavo vienas su kitu patys indėlininkai, tai reikėdavo pinigus tik nurašyti iš vienos sąskaitos ir perrašyti į kitą. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija. Žiras – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą pinigų sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą. Todėl tokie bankai buvo pavadinti žiro (itališkai giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai atsiskaitant čekiais.

Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie savo stalo bankininką. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici). Tai šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.

XVII amžiuje jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pirmasis stambus akcinis bankas, kuris tvarkė komercines kredito operacijas, kaip sakytume dabar, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 metais, turintis teisę leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Auksakaliai užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Auksakaliai jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga. Mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra nedidelė. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais.

Tolesnis bankų raidos etapas buvo stambių finansinių akcinių firmų atsiradimas, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais. Šis etapas, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigėsi XIX amžiuje. Būdingas naujausios bankų raidos požymis yra bankų koncentracija. Ši tendencija ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bankų koncentracija pasireiškia ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų k

. . .

5.1 pav. Pasaulio banko struktūra

Atsiradus naujiems poreikiams, prie Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko buvo įkurtos papildomos institucijos. Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

1. Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).

2. Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).

3. Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).

4. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) –International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

Tarptautinė finansų korporacija (TFK), įkurta 1956 metais kaip savarankiška Pasaulio banko grupės narė. Jos įkūrimo tikslas – papildyti Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko veiklą skatinant privataus sektoriaus plėtojimą. Tarptautinė finansų korporacija ne tiek investuoja savo lėšas, kiek skatina privačius investuotojus tai daryti. Korporacija skolina tiesiogiai privačiam sektoriui. Maždaug 80% lėšų skolinamasi tarptautinėse rinkose, likusi dalis – iš Pasaulio banko. 1997 finansiniais metais Tarptautinės finansų korporacijos investicijos siekė 4 mlrd. JAV dolerių. Pagrindiniai TFK valdymo organai – Valdytojų ir Direktorių tarybos. Svarbiausius nutarimus priima Valdytojų taryba, o Direktorių taryba yra atsakinga už visą TFK veiklą. Direktorių tarybą sudaro 24 vadovaujantieji direktoriai. TFK būstinė yra Vašingtone, įstaigos – Londone, Paryžiuje, Tokijuje; regioninės ir rezidentinės misijos – 19 besivystančių šalių. Tarptautinei finansų korporacijai (TFK) priklausė 174 šalys (1999 m.).

Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) buvo įkurta 1960 metais, atsižvelgiant į besivystančių šalių reikalavimus sukurti instituciją, galinčią teikti lengvatines paskolas. Ji rūpinasi tomis šalimis, kurios mažai gauna kreditų arba kreditai jų panaudoti neefektyviai. Paprastai kreditai teikiami be palūkanų neturtingiausioms šalims, imant nedidelį mokestį už paslaugas. Jie teikiami toms šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudarė 925 JAV dolerius ir mažiau (1997 metais). Paskolas reikia grąžinti per 35–40 metų. Asociacija gauna įnašus ne tik iš Pasaulio banko, bet ir labdarą iš turtingų šalių. Tarptautinei vystymo asociacijai priklausė 159 valstybės (1997 m. liepos 1 d.).

Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) savo veiklą pradėjo 1988 m. balandžio mėn. Jos įkūrimo tikslas – užsienio kompanijų investicijų skatinimas besivystančiose šalyse narėse (1999 m. jų buvo 152), apdraudžiant investicijas nuo nekomercinės rizikos ir padedant besivystančioms šalims kurti palankią teisinę ir ekonominę aplinką tiesioginėms užsienio investicijoms. Finansiniais 1997 metais ji suteikė 70 garantijų kontraktams, kurių suma siekė maždaug 614 mln. JAV dolerių. DIGA sutartyje numato tam tikrą draudimo rūšį.

Skiriamos keturios pagrindinės draudimo rūšys:

1. Nuostolių, susijusių su investitoriaus nepajėgumu, gaunamų vietine valiuta pajamų, konvertuojamų į norimą užsienio valiutą ir pervedamų į savo sąskaitą kitoje šalyje, draudimas (currency transfer).

2. Investicijų draudimas nuo vyriausybės veiksmų, siekiant jai konfiskuoti ar riboti nuosavybę, kontrolę ar teises į savo investicijas. Draudžiama ir nuo dalinės ekspropriacijos (pvz., fondų konfiskavimas). Tačiau nediskriminacinės priemonės, kurių imasi vyriausybė įstatymų srityje, neįeina į draudimo sferą. Ši draudimo rūšis vadinama ekspropriacijos (expropriation) draudimas.

3. Materialus kapitalas draudžiamas nuo sunaikinimo dėl tokių politinių veiksmų, kaip karas, politiniai neramumai, revoliucijos, terorizmas, sabotažas. Tai vadinamasis karo ir politinių neramumų (war and civil disturbance) draudimas.

4. Apsaugomos investicijos į akcinį kapitalą nuo nuostolių, atsirandančių dėl šalies vyriausybės kontrakto su investitoriumi nutraukimo ar atsisakymo. Tokiu atveju investitorius gali kreiptis į arbitražą ir gauti atlygį už nuostolius. Jei po tam tikro laiko investitoriui nebus apmokėta, kompensuos DIGA. Ši draudimo rūšis vadinama kontrakto nutraukimo (breach of contract) draudimu. Nuostoliai nepadengiami, jei juos sąlygojo tokie vyriausybės veiksmai, su kuriais garantijos savininkas sutiko arba pats buvo už juos atsakingas.

Tarptautinis investicijų ginčų sprendimo centras (TIGSC) buvo įkurtas 1966 metais. Jo tikslas – skatinti tarptautines investicijas, sudarant sąlygas spręsti ginčus ir nesutarimus, kylančius tarp vyriausybių ir užsienio investuotojų. Centras taip pat teikia patarimus, vykdo tyrimus bei spausdina publikacijas užsienio investicijų teisės srityje. Tarptautiniam investicijų ginčų sprendimo centrui (TIGSC) priklausė 131 valstybė (1999 m.).

Pasaulio banko lėšų sudarymas. Pasaulio Banko narių vyriausybės kuria banko kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka Pasaulio banko akcijas faktiškai sumokėdamos tik nedidelę kiekvienos akcijos vertės dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke. Pinigai atiduoti už akcijas yra kaip įstojimo mokestis. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų savo reputaciją kapitalo rinkoje. Todėl jis gali pareikalauti įdėti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas Pasaulio bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kuria pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandanti dėl svyruojančio valiutų kurso. Didžiausią dalį lėšų, kurios naudojamos ekonominei plėtrai kredituoti, Pasaulio bankas gauna išleisdamas paskolų obligacijas. Šios akcijos platinamos tarp privačių institucijų ir gyventojų daugiau negu 100 šalių. Pasaulio bankas taip pat skolinasi pinigus išduodamas vekselius vyriausybėms, jų agentūroms bei centriniams bankams. Tai pagrindinė besiskolinanti institucija pasaulio kapitalo biržose ir praktiškai stambiausias užsienio debitorius tose šalyse, kuriose parduodami jo vertybiniai popieriai. Pasaulio bankas naudojasi keturiais lėšų šaltiniais:

1. Valstybių narių įnašais, kurių dydis priklauso nuo šalies ūkio dydžio ir svarbos. Įmokama dalis valstybei narei nustatytos sumos – iš jos 10 proc. doleriais arba auksu, kita dalis – nacionaline valiuta, tuo tarpu likusi dalis lieka nesumokėta Pasaulio bankui ir naudojama kaip garantija skolinantis finansų rinkose;

2. Skolinantis kapitalo rinkose, parduodant vertybinius popierius privatiems investuotojams bei centriniams bankams. Paprastai bankas derina savo teikiamų skolų terminus su palūkanų mokėjimo terminais. Pasaulio banko leidžiamoms obligacijoms yra suteiktas A reitingas, ir tai atspindi šios institucijos finansinį pajėgumą;

3. Grąžinamomis skolomis;

4. Uždirbtomis pajamomis.

Pasaulio bankas veikia kaip investicijų bankas, tarpininkaujantis tarp investuotojų ir paskolų gavėjų. Pagrindiniai banko klientai yra besivystančių ar mažiau išsivysčiusių šalių vyriausybės. Pasaulio banko įstatymuose numatyta, jog banko teikiamos paskolos ar garantijos negali viršyti jo kapitalo, rezervų ir pertekliaus sumos. Taigi skirtingai nei privačių finansinių institucijų, skolinančių kur kas didesnes už jų akcinį kapitalą sumas, atvejų, Pasaulio banko skolinimo limitai yra apibrėžti įstatuose ir nepriklauso nuo galimybių skolintis finansų rinkose.

Projektas yra būtina paskolos gavimo prielaida. Paskolą iš Pasaulio banko galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Tuomet Pasaulio bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei Pasaulio bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, vadinamas projekto įgyvendinimo ciklu arba šešių pakopų metodika. Per vienerius metus Pasaulio bankas patvirtina daugiau nei 200 projektų.

Pasaulio bankas skolina mažiau išsivysčiusioms valstybėms, kuriose BVP vienam žmogui viršija 1305 JAV dolerių (šis rodiklis yra keičiamas). Jei BVP vienam žmogui yra mažesnis, valstybėms yra teikiamos lengvatinės Tarptautinės plėtros asociacijos paskolos, už kurias nemokamos palūkanos, o jų grąžinimo terminai gali trukti 40 metų.

Pasaulio bankas teikia trijų rūšių paskolas:

1. Jungtinė valiutų skola (currency pool loan). Skolą sudaro daugiau nei viena valiuta, kurių derinys yra vienodas visoms skolininkėms. Ją sudarančių valiutų kursai fiksuoti ir paskutinį kartą buvo peržiūrėti 1996 metais.

2. Fiksuotų kursų vienos valiutos paskolos (fixed – rate single currency loans). Šiuo metu Pasaulio bankas teikia paskolas Vokietijos markėmis, Prancūzijos frankais, Japonijos jenomis, Olandijos guldenais, svarais sterlingų, Šveicarijos frankais bei JAV doleriais. Šios paskolos 1997 finansiniais metais sudarė 89 proc. visų suteiktų paskolų sumos.

3. LIBOR – pagrįstos vienos valiutos paskolos (LIBOR – based single currency loans), kurios teikiamos anksčiau išvardytomis valiutomis. Skolų grąžinimo sąlygos ir terminai priklauso nuo besiskolinančios valstybės ekonominio išsivystymo lygio.

Pasaulio banko teikiamų paskolų ir kreditų apimtis priklauso nuo kelių veiksnių, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas limitas. Pirmiausia tai priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus ir nuo nacionalinių pajamų, tenkančių vienam gyventojui. Be to, atsižvelgiama ir į buvusių paskolų ir mokėjimų už jas dydžius ir suteikiamo kredito vertingumą (ne pinigais). Šalies finansinis likvidumas, kadrų kvalifikacija, vykdomų ekonominių reformų vykdymas taip pat svarbu, nuo to priklauso, kokia bus paskola ar kredito dydis.

Pasaulio banko veikimo tikslas – sumažinti nuskurdimo lygį ir pagerinti žmonių gyvenimo lygį, sėkmingai skatinti augti ir investuoti. Pagrindinės Pasaulio banko veikimo sritys yra šios:

1. Investavimas į visuomenę;

2. Reguliarios investicijos;

3. Ekonominių reformų palaikymas;

4. Vyriausybės galimybių sustiprinimas;

5. Gamtos apsaugos darbų plėtojimas.

Pasaulio banko veiklos pobūdis per jo funkcionavimo laikotarpį gerokai keitėsi. Pirmosios Pasaulio banko paskolos buvo skirtos karo nuniokotų Vakarų Europos valstybių ūkiams atstatyti. Tuo tarpu šeštame dešimtmetyje Pasaulio bankas vis daugiau dėmesio pradėjo skirti besivystančioms šalims. Besivystančiose šalyse 1950–1965 metais buvo finansuojami stambūs infrastruktūros projektai – telekomunikacijų, kelių, uostų įrengimas (didelė dalis skolų dengdavo tokių projektų valiutų keitimo kaštus). Ekonominis vystymasis buvo skatinamas, remiant vietines pramonės šakas, įvairiais būdais apsaugotas nuo užsienio įmonių konkurencijos. Pasaulio banko lėšos buvo skiriamos kapitalo trūkumui besivystančiose valstybėse sumažinti, finansuojant atskirus projektus. Aštuntajame dešimtmetyje didelis dėmesys pradėtas skirti skurdui bei nelygybei mažinti – skatinama kaimo plėtra, gyventojų planavimas, sveikatos apsauga ir kiti skurdui mažinti skirti projektai. Devintajame dešimtmetyje banko prioritetai pakito, įsigalėjo naujas požiūris į valstybės vaidmenį, skatinant ekonomikos raidą. Pagrindine skurdo priežastimi imta laikyti netinkamą ekonominę politiką ir per didelį valstybės kišimąsi į ūkio plėtros reikalus. Bankas pradėjo teikti paramą besivystančioms šalims, patiriančioms makroekonominių sunkumų, skatinti struktūras prisitaikyti, lemti besivystančių šalių ūkio atvirumą, mažinti protekcionizmą, privatizuoti valstybines įmones, skatinti palankią teisinę aplinką bei atsargią fiskalinę politiką. Siekiant plėtoti struktūrinio prisitaikymo politiką buvo pradėtos teikti paskolos, skirtos mokėjimų balansui išlaikyti, siūlant skolininkėms vykdyti norimą reformų politiką; vėliau diegiant jų prisitaikymo planus sukurtos paskolos ir pagal šakas, skirtos atskirų šakų plėtrai.

Šiame dešimtmetyje banko veikloje labiau pabrėžiamas institucijų vaidmuo, kuriam laisvos rinkos šalininkai neteikė didesnės reikšmės. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog sėkmingai ūkio plėtrai reikalingas efektyviai veikiančių institucijų – apibrėžtų nuosavybės teisių, nekorumpuotų valdininkų, teismų sistemos ir pan., kurios besivystančiose valstybėse yra gana silpnos. Institucijų tobulinimas tapo vienu iš Pasaulio banko veiklos prioritetų. Daugiau dėmesio pradėta kreipti į politinę reformų dimensiją, pripažįstant konsensusą bei vyriausybės pritarimą dėl reformos svarbos. Panašius principus Pasaulio bankas pradėjo taikyti ir į rinkos ekonomiką pereinančiose šalyse, kuriose pradėtos reformos suteikė Bankui naują veiklos erdvę.

Viena iš paskutiniųjų Pasaulio banko veiklos prioritetų peržiūrų įvyko 1997 metų kovo mėnesį ir atsispindėjo Pasaulio banko vykdančiųjų direktorių tarybos patvirtintoje strateginėje sutartyje (Stategic Compact). Joje buvo pabrėžta, jog svarbu mažinti korupciją, stengtis stiprinti klientų finansines sistemas bendradarbiaujant su TVF, plėtoti socialinį vystymą. Numatyta iš esmės reformuoti Banko veiklą keliant jo efektyvumą, teikiant didesnį dėmesį paslaugų paklausai ir stiprinti poveikį skurdui mažinti. Taigi galime daryti išvadą, jog buvo pradėta atsižvelgti ne tik į politikos priemonių efektyvumą, bet ir į skurdo mažinimą, į investicijas, kurios orientuotos į žmones, aplinkos apsaugą, valstybės vaidmens perorientavimą ir privataus verslo skatinimą.

Pasaulio bankas ir Lietuva. Lietuva Pasaulio banko nare tapo 1992 m. liepos mėn. 6 d. Ji yra trijų Pasaulio banko grupės institucijų narė – jai priklauso 1 507 akcijos Tarptautiniame rekonstrukcijos ir plėtros banke, 2 341 akcija – Tarptautinėje finansų korporacijoje ir 106 akcijos – Daugiašalėje investicijų garantijų agentūroje. Lietuvos įstojimo į Pasaulio banką mokestis buvo apie 629,1 tūkst. JAV dolerių. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Lietuva yra gavusi tik Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko paskolas, kadangi dėl per aukšto BVP vienam žmogui lygio ji negali naudotis Tarptautinės plėtros asociacijos paslaugomis. Bendra paskolų suma 1997 m. lapkričio mėn. sudarė 273,2 mln. JAV dolerių, iš jų 2,782 mln. JAV dolerių buvo grąžinta ir 121,233 mln. JAV dolerių buvo išleista. Pagrindinis Pasaulio banko veiklos Lietuvoje tikslas – padėti Lietuvos vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Taigi dėl šios priežasties Pasaulio bankas kartu su šalies vyriausybe numatė keletą veikimo sričių: remti ekonomikos reformos eigą, padėti sukurti socialinės apsaugos priemones, padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas.

Pagrindinės priemonės, siekiant šių tikslų, yra: privataus sektoriaus plėtra bei jam palankios politikos ir aplinkos kūrimas, efektyvaus finansinio tarpininkavimo skatinimas, socialinių paslaugų, energetikos sektoriaus bei infrastruktūros pertvarkymas, siekiant, kad jie atitiktų modernios rinkos ekonomikos poreikius.

Pasaulio bankas teikia paskolas ne tik konkretiems projektams finansuoti, bet ir atskiroms šakoms vystyti. Lietuvai 1996 m. spalio mėnesį buvo suteikta struktūrinio pertvarkymo 80 mln. JAV dolerių paskola, skirta bankininkystės problemoms spręsti bei pagrindinių ūkio šakų neigiamam balansui pašalinti (ypač energetikos, žemės ūkio bei socialinės apsaugos srityse). Pagrindinis šios paskolos paėmimo tikslas – skatinti stabilaus ūkio augimą bei mažinti skurdą.

Lietuva taip pat yra gavusi Institucinio vystymo fondo dotacijų, kurios nuo Pasaulio banko paskolų skiriasi tuo, jog yra negrąžintinos, tačiau 25 proc. projekto sumos turi įdėti Lietuvos Vyriausybė. Jos buvo skirtos Vilniaus senamiesčio atnaujinimo strategijai parengti, Lietuvos statistikos departamentui, siekiant gerinti informacijos kokybę, savivaldybių plėtrai, Klaipėdos jūrų uostui bei sveikatos projektui įgyvendinti. Bendra paskolų suma nuo 1992 m. sudarė 314, 5 mln. JAV dolerių. Tos paskolos buvo panaudotos 13 projektų įgyvendinti.

5.3. EUROPOS REKONSTRUKCIJOS IR PLĖTROS BANKAS, JO VEIKLA

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Vidurio ir Rytų Europoje prasidėjo politiniai ir socialiniai pokyčiai: griuvo Berlyno siena, Rytų Europos šalys viena po kitos nusimetė daug metų slėgusį komunistinį jungą. Jie sutapo su gilia ekonomikos krize, pasireiškusia staigiu gamybos mažėjimu, nedarbo didėjimu, didžiulė kainų infliacija, užsienio prekybos balanso sutrikimu, išaugusia užsienio skola.

1989 metų spalio mėnesio 25 dieną Strasbūre vykusiame Europos Parlamento posėdyje tuometinės Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas iškėlė idėją įkurti Europos banką, kuris palankiomis sąlygomis teiktų paskolas, kredito garantijas, paremtų technika ir teiktų kitą pagalbą Vidurio ir Rytų Europos šalims. Tokia institucija padėtų pokomunistinėms valstybėms pereiti nuo planinės prie laisvosios rinkos ekonomikos ir šitaip paskatintų demokratijos įsigalėjimą šiame regione.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros (vystymo) banko (ERPB) įkūrimo sutartis pasirašyta 1990 metų gegužės mėnesio 29 dieną. Šią sutartį Paryžiuje pasirašė 40 valstybių, Europos Bendrijos komisija ir Europos investicijų bankas. Pagrindinė jo būstinė yra Londone. Savo veiklą jis pradėjo 1991 metų balandyje. ERPB įkūrimo tikslas – skatinti demokratinius pokyčius ir rinkos pagrindais veikiančios atviros ekonomikos kūrimą bei palaikyti privačios verslininkystės užuomazgas Vidurio ir Rytų Europoje.

Organizacinė struktūra. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko struktūra susideda iš Valdytojų tarybos, Direktorių tarybos, prezidento ir viceprezidentų. Pagrindinis ERPB valdymo organas yra Valdytojų taryba, į kurią kiekvienas banko narys skiria savo valdytoją ir valdytojo pavaduotoją. Valdytojų tarybos pirmininkas renkamas kasmetiniame Valdytojų tarybos susirinkime.

Valdytojų taryba – aukščiausias Banko valdymo organas, kuris sprendžia klausimus dėl naujo nario priėmimo (pašalinimo), Banko įstatinio kapitalo padidinimo (sumažinimo), kooperavimosi su kitomis tarpvalstybinėmis organizacijomis, direktorių ir prezidento rinkimo bei jų atlyginimų skyrimo, metinio balanso tikrinimo bei gauto pelno iš turimų rezervų paskirstymo, turi išskirtinę teisę panaikinti ERPB sutartį.

Direktorių taryba – vykdomasis valdžios organas. Ją sudaro 23 asmenys. Juos trejiems metams renka Valdytojų taryba. Vienuolika direktorių renka valstybių, priklausančių Europos bendrijai, skirti valdytojai bei Europos ekonominės bendrijos ir Europos investicinio banko valdytojai. Po keturis – Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kurioms teikiama ERPB parama; kitos Europos valstybės; ne Europos valstybės, bet esančios jo narėmis. Direktorių taryba vykdo Valdytojų tarybos jai pavestas Banko valdymo funkcijas, rengia informaciją Valdytojų tarybos darbui, rengia Banko veiklos strategiją ir koordinuoja jos įgyvendinimą, pateikia finansines ataskaitas metiniam Valdytojų tarybos susirinkimui, tvirtina ERPB biudžetą.

Prezidentą renka Valdytojų taryba ketveriems metams. Prezidentas taip pat yra ir Direktorių tarybos pirmininkas. Abiejų tarybų susirinkimuose jis turi balsavimo teisę, kai neįmanoma priimti sprendimo dėl vienodo balsų skaičiaus.

Viceprezidentus siūlo prezidentas, o patvirtina Direktorių taryba. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke yra penki viceprezidentai, vadovaujantys pagrindiniams Banko padaliniams: komercinės bankininkystės, bankininkystės plėtojimo, personalo valdymo, finansų ir projektų įvertinimo.

Funkcinėje Banko struktūroje svarbiausi – Komercijos bei Plėtros bankininkystės skyriai. Jų paskirtis:

1. Finansuoja privatų sektorių bei remia komerciniais pagrindais veikiančių valstybinių įmonių privatizavimą.

2. Gerina šalies infrastruktūrą:

Narystė. Pagal Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko įstatus šio Banko narėmis gali tapti visos Europos valstybės ir ne Europos valstybės, kurios priklauso TVF (1997 m. jo narės buvo 58 valstybės). ERPB nariais yra ir dvi tarptautinės organizacijos – Europos Ekonominė Bendrija ir Europos investicijų bankas. Narystės klausimas sprendžiamas ne mažiau kaip dviejų trečdalių banko valdytojų, turinčių ne mažiau kaip tris ketvirtadalius balsų nuo bendrojo balsų skaičiaus, nutarimu. Banko Valdytojų taryba, gavusi naujo nario stojimo pareiškimą, priima rezoliuciją, kurioje patvirtinama narystės teisė, nustatomas pasirašomų akcijų skaičius bei jų išpirkimo terminai.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko nariai skirstomi į dvi grupes:

1. Valstybės bei institucijos, palaikančios ir spartinančios ekonomines reformas Vidurio ir Rytų Europoje (nariai donorai);

2. Valstybės, kurioms teikiama Banko kredito ir techninė parama.

Pirmosios narės – Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, TSRS, VDR, ir Vengrija. Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – pasirašiusios po 1000 ERPB akcijų, tikrosiomis Banko narėmis tapo 1992 m. pradžioje.

Kapitalas. Įstatinis Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kapitalas padalytas į 1 mln. akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė yra 10 tūkst. ECU. Įmokamasis kapitalas sudaro 30 proc., pareikalaujamasis – 70 proc. įstatinio kapitalo. Taigi kiekvienas šio Banko narys faktiškai moka tik 30 proc. pasirašytų akcijų nominalios vertės [6, 49]. Didžiausias Banko dalininkas yra JAV (10 proc.), paskui yra Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Didžioji Britanija. Vidurio ir Rytų Europos šalys kartu turi 11 proc., Rusijos Federacija – 4 proc. Įmokamąjį kapitalą Banko nariai sumoka per penkerius metus. Indėlis įmokamas visas iš karto Valdytojų tarybos paskirtu laiku arba pusei kasmetinės indėlio sumos gali būti išrašomas vekselis, kuris padengiamas per trejus metus. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko finansinis kapitalas formuojamas iš narių mokesčių už pasirašytas akcijas, skolintų lėšų ir pajamų, gaunamų atliekant operacijas kapitalo rinkose. Apie 56,5 proc. visų Banko aktyvų sudaro kreditai, išduoti per komercinius bankus, ir avansai šiems bankams, 19,2 proc. – kitos investicijos į kapitalo rinką, 21,7 proc. – investicijos į vertybinius popierius. Apie 70 proc. Banko trumpalaikių finansinių operacijų kapitalo rinkose yra trumpalaikės (iki vieno mėnesio) paskolos. ERPB veikla Vidurio ir Rytų Europoje išskiriamos keturios pagrindinės kryptys: paskolos, investicijos, kredito garantijos ir pagalba teikiant techniką. Banko nariui teikiamų kreditų dydis pirmiausiai priklauso nuo pateiktų projektų realizavimo svarbos, neatsižvelgiant į jo turimų akcijų skaičių.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas teikia paskolas konvertuojamomis valiutomis 10 – 15 metų. Be to, ši institucija nesuinteresuota teikti mažų paskolų (mažiau kaip 5 mln. ECU). Mažesni finansiniai projektai realizuojami per finansinius tarpininkus kredituojant.

Kaip skolintojas ir investitorius, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas dalyvauja maždaug 450 projektų, rengiamų 26 šalyse, beveik trečdalis jų susiję su finansais, bankininkyste, pramone ir infrastruktūromis.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas finansuoja projektus tik tuomet, kai projekto vykdytojus konkurso tvarka atrenka pats Bankas (Jis gali suteikti paskolas be atitinkamų šalių Vyriausybių garantijų). Kai kredituojama ne visa stambaus projekto realizavimo suma (dažniausiai Bankas išduoda paskolą tik vieną trečdalį projekto vertės), Bankas padeda surasti kitus projekto kreditorius. Siekdamas bendrai projektus finansuoti ERPB kooperuojasi su valstybių – Banko narių finansinėmis institucijomis ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis: Europos Bendrija, Europos investiciniu banku, Šiaurės investiciniu banku, Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku ir kitais.

Lietuvos dalyvavimas. Stodama į Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką Lietuva pasirašė 1000 akcijų, iš kurių 300 yra išperkamosios. Pastarąsias akcijas įnašais, kurių bendroji apimtis 3,5 mln. JAV dolerių, nutarta išpirkti per septynerius metus. 1992 m. kovo 5 d., įmokėjusi pirmąjį 0,35 mln. JAV dolerių įnašą už išperkamąsias akcijas, Lietuva tapo tikrąja Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko nare.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, įgyvendindamas įvairius projektus Lietuvoje, prisidėjo prie neatidėliotinų šalies energijos tiekimo problemų sprendimo, efektyvios energijos vartojimo plėtros, geležinkelių sistemos bei telekomunikacijų infrastruktūros modernizavimo. Daug dėmesio skirta finansiniam sektoriui stiprinti, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai. Iš viso 1992–1999 m. ERPB Lietuvoje buvo pasirašęs sutartis dėl 20 įvairių projektų įgyvendinimo beveik už 200 mln. ECU .

Apie Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko būsimos veiklos Lietuvoje pirmenybę 1999 m. kovo 9 d. Europos komitete kalbėjosi George Krivicky, ERPB direktoriaus pavaduotojas Baltijos šalims, Vidurio Europai, Europos Sąjungos reikalams, ir Petras Auštrevičius, Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius. Banko atstovas teigė, kad dalis numatomos veiklos bus susijusi su Lietuvos finansinio sektoriaus stiprinimu. ERPB ketina įsitraukti privatizuojant AB Lietuvos žemės ūkio banką, vėliau privatizuojant AB Lietuvos taupomąjį banką. Taip pat ketinama bendradarbiauti su Lietuvos draudimo kompanijomis, numatoma prisidėti prie pensijų reformos vykdymo.

Energetikos sektoriuje daug dėmesio bus skirta restruktūrizavimui bei privatizavimui. Pasak G. Krivicky, Bankas pasirengęs dalyvauti koordinuojant tarptautinę finansinę paramą, numatomą dėl Ignalinos AE uždarymo. Pažymėta, kad jis galėtų prisidėti prie alternatyvių energijos gamybos būdų finansavimo.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas žada teikti paramą ir teisių derinimo srityje. Lietuvoje vykdant sparčias teisines reformas prekybos ir finansų srityse būtina tobulinti privačių kompanijų veiklą reglamentuojančius įstatymus, taip pat įstatymų nuostatas, reguliuojančias įmonių vadovybės ir akcininkų santykius bei smulkiųjų akcininkų teises. Jis ketina iš dalies finansuoti AB „Mažeikių naftos“ investicinį projektą, kurio vertė gali siekti 480 – 600 mln. JAV dolerių. Bankas į šį projektą norėtų investuoti apie 200 mln. JAV dolerių. Bankas atvėrė galimybes tiesioginėms užsienio investicijoms besivystančiose šalyse.

SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI

1. Kokiems tikslams įgyvendinti buvo įkurtas Tarptautinis valiutos fondas?

2. Išvardykite pagrindinius Tarptautinio valiutos fondo tikslus.

3. Apibūdinkite Tarptautinio valiutos fondo struktūrą.

4. Kaip galima tapti Tarptautinio valiutos fondo nare?

5. Kaip formuojami Tarptautinio valiutos fondo finansiniai ištekliai?

6. Išvardykite Tarptautinio valiutos fondo sritis ir priemones.

7. Kokie yra Lietuvos ir Tarptautinio valiutos fondo saitai?

8. Apibūdinkite Pasaulio banką.

9. Apibūdinkite Pasaulio banko siekius.

10. Apibūdinkite Pasaulio banko struktūrą.

11. Išvardykite Pasaulio banko grupės narius.

12. Kaip sudaromos Pasaulio banko lėšos?

13. Kokie yra Pasaulio banko ir Lietuvos dalykiniai ryšiai?

14. Kokiems tikslams įgyvendinti buvo įkurtas Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas?

15. Kaip galima tapti Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko nariu?

16. Kaip formuojamas Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kapitalas?

17. Apibūdinkite Lietuvos ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko santykius.

Join the Conversation

×
×