tarpatautiniai kreditai

TURINYS
ĮVADAS 3
1. Kredito esmė ir būtinumas 4
2. Tarptautiniai kreditiniai santykiai 5
3. Tarptautinio kredito svarba gamybos plėtojimui 6
4. Tarptautinio kredito formos ir rūšys 8
5. Kredito sistema ir jos veikimas 23
6. Kredito rizika 24
IŠVADOS 27
LITERATŪRA 28ĮVADAS
Kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu ir visais rinkos ekonomikos dėsniais.
Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražinimo pagrindais, įvairių formų ir metodų visuma.
Kredito vaaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Esant planinei ekonomikai kreditas buvo naudojamas kaip ekstensyvios ekonomikos vystymosi svertas.
Perėjus į rinkos ekonomiką, Lietuva pradėjo bendradarbiauti su daugeliu Vakarų Europos, kitomis išsivysčiusiomis šalimis. Įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti tarptautinio kredito formas, bei rūšis.
Siekiant tikslo užsibrėžti uždaviniai:
1. Pateikti taarptautinio kredito klasifikavimą;
2. Apžvelgti tarptautinio kredito formas;
3. Įvertininti galimą riziką imant kreditus.

Darbe aptariau teorinius kredito aspektus: kredito esmę, rūšis, funkcijas, kredito sistemą ir jos veikimą. Naudojausi Lietuvos ir užsienio autorių literatūra. Naudotos literatūros sąrašas nurodytas darbo pabaigoje. Kursiniame darbe pateikta teorinė medžiaga, 4

paveikslai (schemos) ir 2 lentelės.1. Kredito esmė ir būtinumas
Kredito sąvoka kilo iš lotynų kalbos žodžio „ credo “ – „ tikėt “, „ pasitikėti “. Italų kalboje žodis „ credo “ reiškia „ stalą “. Kreditas yra ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir grąžinimo pagrindais.[ 1, p.141 ]
Kredito būtinumą lemia:
 Prekinė gamyba ir su ja susiję mainai;
 Pinigai kaip mokėjimo priemonė.
Kredito būtinumą lemia prekių gamyba, jų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas. Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. [1, p. 141 ] Kita priežastis, kuri lemia kredito funkcionavimą yra įmonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija, kol produkcija nevirto preke irr už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ilgalaikio turto apyvarta. Turtui atkurti amortizaciniai atskaitymai kaupiami per visą turto naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai – vienu metu. Dėl to vienu metu atsiranda laikinai laisvų pinigų, o kitu metu – jų trūksta. Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, taip pat ir dėl to, kad darbo užmokesti išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą per mėnesį. Įm
monės taip pat laikinai naudojasi pinigais, kurie turi būti sumokėti į iždą, socialinio draudimo fondus ir pan.
Dėl išvardintų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai nenaudojamų pinigų, o kitoms įmonėms tuo pat metu jų pritrūksta veiklai tęsti. Atsiranda būtinybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito pagalba.
Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir visos santaupos bei kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje. Nenutrūkstamas kredito veikimas atsispindi 1 paveiksle.

Kredito santykiuose dalyvauja:
1. pirminiai investuotojai, t.y. laisvų finansinių išteklių savininkai, kurie skirtingais būdais kaupia juos bankuose, kitose įstaigose arba paskolina juos tiesiai kredito gavėjams;
2. bankai ir kt. kredito įstaigos, kurie sukaupus išteklius paskolina subjektams, stokojantiems pinigų;
3. kredito gavėjai, kurie per kredito įstaigas arba tiesiogiai per investuotojus gauna kreditą ir panaudoję jį grąžina kredito davėjams. [ 1, p. 142 ]2. Tarptautiniai kreditiniai santykiai
Tarptautinis kreditas tarpininkauja užsienio ekonominėje apyvartoje. Jis pagrįstai priskiriamas prie sudėtingų tarptautinių santykių formų. Jis padeda kompleksiškai spręsti ekonomines, socialines ir politines problemas. Tarptautinį kreditą kitoms šalims teikia valstybės bankai, firmos, bendrovės.
Tarptautinio kredito šaltiniai yra laikinai laisvos įmonės piniginės lėšos ir valstybės bei privataus sektoriaus sukauptos lėšos, esančios bankuose.
Tarptautinio kredito principai:
• grąžintinumas: jei lėšos nėra grąžinamos, tai suprantama kaip finansavimas;
• laikinumas: lėšos turi būti grąžinamos per sutartą laikotarpį;
• apsimokamumas: numatomos skirtingos kredito grąžinimo sąlygos;
• materialinis pagrindimas ka

aip garantija, kad kreditas bus grąžintas;
• tikslinis pobūdis: kredituojami konkretūs projektai, skatinantys kredituojančios šalies eksportą.
Tarptautinio kredito principai parodo jo ryšį su ekonominiais rinkos įstatymais ir yra naudojami rinkos subjektų bei valstybės tikslams pasiekti.
Tarptautinio kredito funkcijos:
• Perskirsto skolinamąjį kapitalą tarp šalių ir taip patenkina išplėstinės reprodukcijos poreikius. Skolinamasis kapitalas patenka į tas sferas, kur garantuojamas pelnas.
• Tikrieji pinigai (auksas, sidabras) keičiami kreditiniais, plečiamos tarptautinės kreditinės operacijos panaudojant čekius, vekselius, bankų pervedimus.
• Greitina kapitalo koncentraciją ir centralizaciją. Panaudojant kitų šalių kapitalą plečiasi individualaus kaupimo ribos, individualios įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis, kuriasi naujos firmos, monopolijos. [ 3, p. 291-292 ]3. Tarptautinio kredito svarba gamybos plėtojimui
Tarptautinis kreditas atsiranda valstybei, integruojantis į pasaulinę ekonomiką. Jis sudaro palankias sąlygas vystytis tarptautiniams santykiams, sudaro sąlygas importui, didina eksportą ir panašiai. Tarptautinis kreditas dalyvauja visose kapitalo judėjimo stadijose: importuojant įrengimus, žaliavas, realizuojant produkciją tarptautinėje rinkoje. Jis, kaip ir nacionalinis produktas, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą ir finansavimą visose jo fazėse. Atskiroms ūkio šakoms tarptautinis kreditas yra tiesiog būtinybė. Tai gali būti susiję su atskiros ūkio šalies lėšų apyvarta, gamybos ir realizacijos ypatumais, gamybos apimčių ir terminų neatitikimu, sudarant užsienio prekybos sutartis, didelių kapitalinių įdėjimų poreikiu. [ 8, p.654 ]
Tarptautinio kredito svarba gamybos plėtojimui turi teigiamą ir neigiamą puses. Teigiamąją pusę atspindi spartesnis gamybinių jėgų plėtojimas. Tai pasireiškia ši
iomis kryptimis :
• Kreditas stimuliuoja tarptautinę ekonominę šalies veiklą, sukuria papildomą paklausą
rinkoje. Tarptautinė prekyba kreditų pagrindu tapo tarptautine norma, ypač toms prekėms, kurių ilgas gamybos ciklas, vartojimas ir aukšta kaina. Dažnai kredituojanti šalis prekes reikalauja pirkti būtent jos rinkoje.
• Tarptautinis kreditas sudaro palankias sąlygas užsienio privatiems investuotojams,
nes jiems paprastai suteikiamos tam tikros lengvatos; padeda kurti infrastruktūrą, būtiną įmonėms funkcionuoti, stiprina nacionalinių įmonių, bankų, susijusių su tarptautiniu kreditu, pozicijas.
• Kreditas užtikrina tarptautinių atsiskaitymo ir valiutinių operacijų nuo kurių priklauso
tarptautiniai šalies ryšiai, tolydumą.
• Kreditas didina tarptautinės prekybos ir kitos tarptautinės ekonominės šalies veiklos
efektyvumą.
Neigiama tarptautinio kredito pusė pasireiškia tuo, kad ekonomikoje gilėja disproporcijos. Tai atspindi prekių perprodukcija, skolinamojo kapitalo tarp šalių perskirstymas, staigus prekių kiekio padidėjimas pakilimo laikotarpiu ir sumažėjimas – ekonomikos nuosmukio metu.
Kreditinė politika stiprina šalių kreditorių pozicijas pasaulinėje rinkoje. Pirmiausia pelnas iš šalių skolininkių atitenka šalims skolintojoms. Be to, šalys kreditorės kuria sau palankias politines ir ekonomines sąlygas šalyse skolininkėse.
Sekdami sustiprinti savo pozicijas bankai, valstybės, tarptautinės ir regioninės valiutinės-kreditinės ir finansinės organizacijos kartais vykdo kreditinės diskriminacijos politiką. Kreditinė diskriminacija – tai nevienodų kreditų gavimo, panaudojimo ir padengimo sąlygų sudarymas šalims taikant ekonominį ir politinį spaudimą. Diskriminacijos metodai – tai apribojimai, palūkanų procento didinimas, laiko trumpinimas, kredito dydžio mažinimas.
Griežčiausia ekonominė sankcija – tai kreditinė blokada, kai atsisakoma suteikti kreditą vienai ar kitai šaliai. Tai paprastai susiję su ekonomine blokada ir daroma oficialiai, o dažnai ir neoficialiai, kai dėl įvairių motyvų atsisakoma suteikti kreditą.
Tarptautinis kreditas gali būti naudojamas kaip šalių bendradarbiavimo priemonė ir kaip priemonė konkurencinėje kovoje. [ 3, p. 292-293p]
Kredito draugijos yra paprasčiausios finansų sistemos institucijos, kurios pritraukia susivienijusių pagal tam tikrus principus gyventojų santaupas ir teikia paskolas bei paramą tik draugijos nariams. Jų svarbiausios funkcijos: sudaryti galimybę smulkiems taupytojams palyginamai saugiai investuoti savo pinigines lėšas. Didėjant kredito draugijos kapitalui, piniginių lėšų perteklių skolinti bei naudoti vidaus rinkoje ir gauti papildomas pajamas, kartu prisidedant prie nacionalinės finansų rinkos vystymo. [ 14, p.38 ]
Kreditų krizė. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sąlygomis cirkuliacijoje esančių pinigų judėjimo vyraujanti kryptis tokia, kad bankai tiesiogiai ar netiesiogiai surenka lėšas iš gyventojų ir skolina jas ūkinėms organizacijoms. Kartu jie atlieka svarbią ekonominę funkciją – perskirsto pinigus, perveda juos iš vartojimo sferos į gamybą; šį procesą lydi ryškus stru.ktūrizavimo efektas. Tiesiog paradoksalu, kad gamybos kreditavimas Vengrijoje mažėja tuo metu, kai gyventojų santaupos didėja. Reali kreditų kaina 1991-1992m. maždaug padvigubėjo, buvo smarkiai sugriežtintos kreditavimo, ypač pradedančiųjų verslininkų, sąlygos. Tačiau vis tiek dalį Vengrijos bankų ištiko katastrofa. Pasaulio banko nesenai atlikti tyrimai rodo, kad Vengrijoje labai trūksta kreditų. Komerciniai bankai daug mieliau skolina vyriausybei, negu investuoja lėšas į rizikingą besikuriančios verslininkystės sritį. Tyrinėtojai teigia, kad verslininkai yra reformos aukos ir atkreipia dėmesį į paslėptą kainą, kurią verslininkai, o per juos ir visa ekonomika turi mokėti už neefektyvius projektus.Vengrijos vyriausybė turi skatinti naujų firmų kreditavimą, inicijuoti konkurencijos tarp bankų didėjimą, tai mažintų maržą, keltų banko paslaugų lygį.
Kreditų krizę Vengrijoje lemia vis didėjantis patikimų skolininkų trūkumas. Komerciniai bankai vis labiau pasigenda pakankamai mokių klientų, kuriems galėtų be baimės, per daug nerizikuodami teikti kreditus. Kartu su solidžių klientų trūkumu kreditų rinkoje pradeda ryškėti užsimezgančios kapitalo rinkos konkurencija. [ 13, p. 19 ]4. Tarptautinio kredito formos ir rūšys
Gamybos ir mainų internacionalizacija, naujų pasaulio ūkio ryšių formų atsiradimas lemia tarptautinio kredito formų įvairovę. [3, p. 293 ] Egzistuoja dvi kredito formos: prekinė ir piniginė. Kreditų rūšys priklauso nuo klasifikavimo kriterijų. Jų gausa lemia rūšių įvairovę. Svarbiausi klasifikavimo kriterijai yra šie:
1) susitarimo būdas;
2) apdraudimo būdas;
3) kreditų terminai;
4) palūkanų rūšys;
5) gavėjas ir skolinimosi tikslas;
6) susidarymo vieta. [ 1, p. 145 ]
Skolinamo kapitalo judėjimas tarptautinių santykių sferoje susijęs su laikinu valiutinių ir prekinių išteklių naudojimu skolon, vadovaujantis apmokėjimo, terminuotumo garantijomis ir tikslingumo principu.
Taip panaudojamos valstybės, įmonių, kolektyvinių skolų fondų, tarptautinių valiutinių – kreditorinių ir finansinių organizacijų lėšos. [ 2, p. 109]
• Pagal šaltinius skiriamas:
 vidinis,
 užsienio ir mišrus kreditavimas,
 bei užsienio prekybos finansavimas.
Šie kreditai yra tarpusavyje susiję ir apima visas prekių judėjimo nuo eksportuotojo importuotojui stadijas (paruošas, gamybą, buvimą kelyje.). [3, p. 293 ] Kuo prekė arčiau realizacijos stadijos, tuo skolininkui palankesnės kredito sąlygos. [ 2, p. 109 ]
• Pagal paskirtį, priklausomai nuo to, kaip bus panaudotos skolintos lėšos, skiriami:
 komercinis tarptautinis kreditas, tiesiogiai susijęs su užsienio prekyba ir paslaugomis.
 finansinis tarptautinis kreditas, naudojamas kitiems tikslams (tiesioginiams kapitaliniams judėjimams, investicinių objektų statybai, vertybiniams popieriams įsigyti, užsienio įsiskolinimams dengti, valiutinei intervencijai).
 tarpinis kreditas, skirtas mišriam kapitalui, prekių ir paslaugų išvežimo formoms aptarnauti.
• Pagal rūšį gali būti:
 kreditai prekėms, kuriuos teikia eksportuojanti šalis savo pirkėjams.
 valiutiniai, teikiami bankų pinigine forma. [ 3, p. 293 ]
Prekine tarptautinio kredito forma skolinamos prekės už kurias bus sumokėta po tam tikro laiko. Naudojantis pinigine forma, ir skolinama, ir grąžinami pinigai. [ 2, p. 109 ]
• Pagal suteikiamo kredito valiutą išskiriami:
 šalies skolininkės arba šalies kreditorės valiuta;
 trečios šalies valiuta arba tarptautinio piniginio vieneto apskaitos valiuta, pagrįsta valiutos krepšiu (SDR, EURU ir kt.).
• Pagal terminus tarptautiniai kreditai skirstomi į:
 trumpalaikius (iki 1 metų);
 vidutinės trukmės (nuo 1 iki 5 metų);
 ilgalaikius (daugiau kaip 5 metai).
Trumpalaikis kreditas suteikia apyvartinio kapitalo ir pasitaiko dažniausiai. Trumpalaikiai kreditai panaudojami užsienio prekyboje ir tarptautinėje mokėjimo apyvartoje aptarnaujant neprekybinius, draudimo ir spekuliacinius sandorius. Jeigu trumpalaikis kreditas pratęsiamas, jis tampa vidutinės trukmės arba ilgalaikiu. [ 3, p. 293 ]
Trumpalaikiai kreditai yra tokie, kurie kartu su palūkanomis turi būti gražinami ne vėliau kaip per vienerius metus. Šios rūšies paskolos dažniausiai skiriamos nekilnojamojo turto remonto išlaidoms, įsiskolinimams apmokėti, žaliavoms pirkti. Kadangi kreditai kartu su palūkanomis turi būti gražinami ne vėliau kaip per vienerius metus, jų gražinimo laikotarpis turi atitikti perkamo turto „uždirbamų“ pinigų laikotarpį. [ 1, p.153 ]
Ilgalaikis tarptautinis kreditas investuojamas į pagrindines gamybos priemones. Ilgalaikis tarptautinis kreditas skiriamas investicijoms ir iki 80 % aptarnauja mašinų bei komplektuojamųjų įrengimų eksportą, stambius projektus, mokslo tiriamuosius darbus ir naujos technologijos diegimą.
• Užtikrinimo prasme tarptautinis kreditas skirstomas į:
 garantuotą;
 bankų.
Kreditą paprastai garantuoja prekės, komerciniai dokumentai, vertybiniai popieriai, vekseliai, nekilnojamas turtas ir kitos vertybės. Prekės užstatas kreditui gauti būna trijų formų:
 tvirtas užstatas, kai banko naudai užstatoma prekių masė;
 prekės užstatas apyvartoje, kai tam tikro asortimento prekės likutis įskaitomas į tam tikrą sumą;
 prekės užstatas perdirbime, kai iš užstatytos prekės galima. gaminti dirbinius.[ 3; p.294.]
Kartais garantą atstoja valstybės importuotojos auksas. Tai ypač aktualu besivystančioms šalims. Tačiau tokia garanto forma nelabai tinkama: jeigu vieni kreditai garantuoti auksu, tai ir gaunant naują kreditą kreditorius jį reikalaus garantuoti auksu. Neįvykdžius kredito sutarties sąlygų ir negrąžinus laiku kredito, valstybė kreditorė turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš garantijos sumos. [ 2, p. 110 ]
Banko kreditas išduodamas pagal skolininko įsipareigojimus padengti jį per tam tikrą laikotarpį. Paprastai šio kredito dokumentas yra solo vekselis su vienu skolininko parašu. Taip pat gali būti naudojamas kontokorentas (einamoji sąskaita), overdraftas (didesnė nei yra einamojoje sąskaitoje pinigų suma).
• Kreditai suteikimo požiūriu būna:
 grynieji kreditai, kurie įrašomi į skolininko sąskaitą jo dispozicijai,
 akceptininiai kreditai,
 depozitiniai sertifikatai,
 obligacinės paskolos ir t.t. [ 3, p. 294 ]
• Pagal tai, kas yra tarptautinio kredito subjektai išskiriamas:
 komercinis kreditas, kurį suteikia įmonės, eksportuodamos savo prekes skolon;
 banko, kai vienas iš kreditinių santykių subjektų yra bankas; šis kreditas apima eksporto
ir importo operacijas, vekselių apskaitą, išlaidų akceptą, investicinius kreditus ir kt.
 tarpvalstybinis kreditas dažnai tampa investicinio forma, panaudojama kapitaliniams
įdėjimams. Jis gali būti suteikiamas pinigine ir prekine forma;
 mišrus, kai dalyvauja ir juridiniai asmenys , ir valstybės.
• Pagal dalyvių skaičių kreditai skirstomi į dvišalius ir daugiašalius.
Išskiriamos šios pagrindinės tarptautinio kredito atsiskaitymo formos:
– inkasavimo: bankui perduodami banko dokumentai, vekseliai. Juos priimdami,
bankai įsipareigoja išieškoti eksportuotojui priklausančius pinigus.
– akredityvai: prekiniu akredityvu garantuojamas mokėjimas laiku. Eksportuotojas
gauna pinigus, pateikęs prekių dokumentus.
– komercinis kreditas, dar vadinamas privačiu, – tai kreditas, kurį dažniausiai suteikia
eksportuotojas importuotojui atidedant mokėjimo terminą. Šis kreditas įmanomas tik prekine forma. Jis dažniausiai apiforminamas: vekseliu, kai eksportuotojas, pasirašęs pardavimo ar pirkimo sutartį, išrašo vekselį importuotojui; šis gavęs visus komercinius dokumentus, akceptuoja vekselį, t.y. sutinka jį apmokėti iki vekelyje nurodyto termino; atvira sąskaita, kai eksportuotojas į importuotojo sąskaitą įrašo suteiktų paslaugų ar parduotų prekių vertę, kaip pirkėjo skolą; šis įsipareigoja skolą grąžinti per tam tikrą laiką.
Dar viena iš komercinio kredito formų yra mokėjimas avansu – kai importuotojas iš anksto apmoka 10-15% užsakytų prekių vertės. Importuotojo mokėjimas avansu yra vienas eksporto kreditavimo būdų; jis verčia importuotoją laikytis sutarties ir priimti užsakytas prekes.
Jeigu sandoris neįvyksta dėl kaltės asmens, sumokėjusio avansą, šis privalo sumokėti su netesybomis susijusius nuostolius, o avansas prarandamas negrįžtamai. Jei sandoris neįvyksta dėl asmens, gavusio avansą, šis privalo grąžinti jį pirkėjui ir atlyginti patirtus nuostolius. Taigi avansas tarsi garantuoja sandorio vykdymą ir vienos, ir kitos šalies.
Kadangi komercinis kreditas yra ribotas, o tarptautinės prekybos mąstai dideli, sustiprėja banko kredito svarba.
Komercinio kredito privalumai:
• Jo neveikia valstybiniai eksporto ir importo apribojimai;
• Galima tiesiogiai tartis dėl kredito kainos;
Išskiriami šie komercinio kredito daliniai trūkumai:
• Kredito terminų ir vertės ribotumas, kuriam įtaką daro įmonės tiekėjos būklė;
• Importuotojo priklausomybė nuo eksportuotojo;
• Prekių kainos importuotojui didinimas ir pan. [ 2, p. 111 ]
Komercinis kreditas teikiamas prekinėje formoje tiekėjo pirkėjui, atidedant mokėjimą tam tikram laikotarpiui už parduotas prekes ar teiktas paslaugas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuo 1992 m. birželio 30d. valstybinėms, valstybinėms akcinėms, akcinėms, privačioms įmonėms ir organizacijoms le.idžiama parduoti viena kitai prekes kreditan. Komercinį kreditą galima teikti išrašant vekselius. [10]
Bankiniai kreditai tarptautinėje prekyboje svarbesni nei komerciniai. Jie leidžia kredito gavėjui lengviau naudotis gautomis lėšomis, jam nereikia kreiptis kredito į tiekėją, kadangi dabar jis už prekes gali atsiskaityti grynais pinigais. Valstybinių lėšų pritraukimas leidžia kai kuriems bankams eksportuotojams suteikti kreditą 10-15-ai metų žemesnėmis nei rinkos palūkanų normomis. Tačiau bankai dažnai riboja kredito naudojimą už šalies ribų ir reikalauja, kad šis būtų skirtas pirkti prekėms iš tų įmonių, kuriomis bankas yra suinteresuotas. Tuo banko kreditas panašus į komercinį.
Bankas išduoda kreditą, jei kaip grąžinimo garantija yra importuojamos ir eksportuojamos prekės, prekių dokumentai, vekseliai ir pan. Kartais bankai išduoda stambioms įmonėms eksportuotojoms, su kuriomis jau senai bendradarbiauja, oficialiai neapdraustus bankinius kreditus. Banko kreditą gali išduoti bankas arba kita kredito organizacija. Kad galėtų koordinuoti užsienio prekybos kreditavimą, mobilizuoti didelius kreditinius išteklius ir pasidalyti su kreditavimu susijusią riziką, bankai kuria konsorciumus, sindikatus.
Bankai teikia eksporto ir finansinį kreditą. Eksporto kreditas – tai kreditas, kurį išduoda šalies eksportuotojos bankas šalies importuotojos bankui. Kreditas išduodamas grynais pinigais, tačiau jo gavėjas šį kreditą turi panaudoti prekybai su šalimi kreditore. Viena tokio kredito formų yra 5-8 metų ir ilgesnis kreditas pirkėjui. [ 2, p. 111]
Kredito pirkėjui eksportuotojo bankas tiesiogiai kredituoja ne savo šalies eksportuotoją, o kitos valstybės importuotoją, t.y. šalies importuotojos įmones ir bankus. Suteiktas kreditas tampa pirkėjo arba jo banko skola. Ši kredito forma dažnai pasirenkama, norint įsigyti prekių iš konkrečios įmonės. Tokiu atveju eksportuotojas nedalyvauja susitarimo dėl kredito procese, kad negalėtų veikti kredito sumos, keldamas parduodamų prekių kainą. Kreditas suteikiamas geresnėmis sąlygomis nei kad siūlo kitos alternatyvios kreditavimo formos. Taip siekiama išlaikyti kredito pirkėjo konkurentiškumą. Terminas yra ilgesnis nei tiekėjo suteikto kredito: dažniausiai suteikiamas ilgalaikis arba vidutinio ilgumo kreditas.
Tiekėjo kreditą suteikia eksportuotojui jo šalies bankas. Tarptautiniame prekybiniame sandoryje eksportuotojas yra tiekėjas, nes jis tiekia prekes importuotojui. Būtent ši eksportuotojo savybė akcentuojama, vadinant eksportuotojui suteikiamą banko kreditą tiekėjo kreditu.
Pirkėjo kreditas suteikiamas užsienio importuotojui, bet kreditorius yra eksportuotojo šalies bankas. Pirkėjo kreditu šis kreditas vadinamas, akcentuojant importuotojo, kaip prekių pirkėjo, savybes.
Banko – bankui kreditas. Esant šiai banko kredito rūšiai, eksportuotojo bankas suteikia kreditą importuotojo bankui. Savo ruožtu, importuotojo bankas sudaro analogišką kredito teikimo sutartį su importuotoju. Pirkėjo kredito ir banko – bankui kredito atveju yra įprasta, kad kredito piniginės lėšos išmokamos eksportuotojui, nors skolininkas yra importuotojas arba jo bankas.
Bankams teikiant vidutinės trukmės ar ilgalaikius kreditus, dažnai reikalaujama papildomų garantijų, kuriomis gali įgauti importuotojo mokėjimo garantijos ir valstybinio kredito draudimo formas. [ 4, p. 259 ]
Stambūs bankai išduoda akceptuotą kreditą. Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks per banką, kai bankas akceptuos eksportuotojo pateiktas su prekių pardavimu susijusias išlaidas. Akceptuotojas tampa pagrindiniu skolininku, atsakingu už tai, kad skola bus grąžinta laiku. Jei skola negrąžinama, vekselio turėtojas gali išieškoti skolos sumą iš akceptuotojo. Bankų akceptuoti vekseliai yra instrumentas tarpbankiniams kreditams, ir tai dar labiau praplečia užsienio prekybos galimybes.
Egzistuoja akceptų rinka. Stambaus ir reikšmingo banko akceptuotos išlaidos lengvai realizuojamos skolinamoje kapitalo rinkoje. Viena iš eksporto k.reditavimo formų yra akceptinis rambursinis kreditas, kai akceptuoja eksportuotojo vekselius trečiosios šalies bankas, o vekselio sumą importuotojas sumoka bankui akceptuotojui. [ 2, p. 112 ]

• Įsipareigojimas akceptuoti įsakytinį vekselį bankui akceptantui.
• Sutikimas akceptuoti.
• Pateikimas neatšaukiamo akceptinio akredityvo, įsipareigojant akceptuoti įsakytinį vekselį.
• Prekių iškrovimas.
• Vekselio apskaičiavimas ir komercinių dokumentų perdavimas.
• Įsakytinio vekselio ir komercinių dokumentų persiuntimas.
• Akceptuoto įsakytinio vekselio grąžinimas.
• Įsakytinio vekselio perskaičiavimas.
• Komercinių dokumentų persiuntimas.
• Komercinių dokumentų perdavimas importuotojui už užstatą.
• Rambursavimas – vekselio sumos pervedimas ir garanto grąžinimas.
• Vekselio sumos pervedimas bankui akceptantui.
• Įsakytinio vekselio pateikimas apmokėti laikui atėjus. [ 3, p. 296 ]
Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks, per banką akceptuojant išlaidų sumą, kurią pateiks eksportuotojas paskutiniam jų savininkui. Taip daroma, jei pardavėjas nėra užtikrintas dėl importuotojo mokumo arba nori gauti pinigus dar nesuėjus vekselio išpirkimo terminui. Įvykus tokiam susitarimui, importuotojas paveda savo bankui sudaryti akcepto sutartį. Bankas akceptuotojas reikalauja vekselį apmokėti laiku ir eksportuotojo bankui pateikia akceptuotą akredityvą. Gavęs apie tai pranešimą, eksportuotojas prekes perduoda importuotojui, suskaičiuoja išlaidas, parengia visus komercinius dokumentus ir visa tai siunčia savo bankui, kur paprastai apskaičiuojama vekselio suma. Eksportuotojo bankas pasiunčia išlaidas ir dokumentus bankui akceptuotojui, kuris akceptuotą sumą nukreipia arba į eksportuotojo banką, arba jo korespondentui arba filialui, o prekių dokumentus – importuotojo bankui. Šiuos dokumentus pastarasis perduoda importuotojui (tačiau pasilieka nuosavybės teises į prekes). Eksportuotojo bankas perskaičiuoja akceptuotas lėšas, o po to jas vekselio forma pateikia į skolinamojo kapitalo rinką. Tai ir yra kredito specifika bei privalumai. Dar iki apmokėjimo termino importuotojas perveda valiutą savo bankui ir atgauna nuosavybės teises į prekes. Importuotojas dengiamų išlaidų sumą perveda bankui akceptuotojui, likus kelioms dienoms iki termino pabaigos. Suėjus paskutinei termino dienai, paskutinis akceptuotų išlaidų (vekselio) savininkas kreipiasi į banką akceptuotoją. Šis patikrina vekselio autentiškumą, išlaidų perdavimo seką ir, įsitikinęs, kad vekselį pateikė tikrai paskutinysis savininkas, jį padengia.
Techniškai akceptiniame rambursiniame kredite naudojamas akredityvas ir pervedamasis vekselis. Tokio kredito sąlygos – limitas, terminas, procentai, dokumentų tvarkymas, eiliškumas, panaudjimas, apmokėjimas – nustatomos remiantis išankstiniu tarpbankiniu susitarimu. Kreditas apdraustas prekių realizavimu.
Kai kuriose šalyse ( Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje ) naudojama tarpinė komercinio ir bankinio kredito forma – brokerinis kreditas. Kaip ir komercinis kreditas, jis susijęs su prekiniais sandoriais, tačiau naudojamos tos pačios priemonės kaip ir suteikiant banko kreditą.
Didžiojoje Britanijoje brokerių firmos sujungtos į asociaciją ir disponuoja informacija apie pasaulines rinkas. Tačiau užsienio prekyboje brokerinis kreditas naudojamas retai.
Bankai suteikia ilgalaikį kreditą kompensaciniams sandoriams, kurių pagrindas – abiejų sandorio šalių keitimasis vienodomis vertės paslaugomis, prekėmis ir pan. Tokio kredito skiriamasis bruožas – stambios sumos, ilgas terminas ir abipusis importo ir eksporto sąlygų kėlimas.
Finansinis kreditas leidžia įsigyti prekių bet kurioje rinkoje pačiomis geriausiomis sąlygomis. Finansinis kreditas daugiau skirtas padengti skoloms. Valstybės užsienio skola pradedama analizuoti nuo įsiskolinimo likučio ir skolos dalies, tenkančios vienam gyventojui. Peržiūrima šių rodiklių analizė, jų struktūra, valiuta, atsiradimo priežastys, šaltiniai ir pan. Toliau šie ro.dikliai susiejami su valstybės ekonomikos vystymosi rodikliais. Pavyzdžiui, priešinama skolos suma ir nacionalinis produktas, skolos suma ir pajamos iš eksporto. Rezultatas parodo, kokia eksporto dalis panaudojama skolai dengti, kiek laiko šalis dengs savo užsienio skolą. Svarbus rodiklis, nusakantis, kiek užsienio skola yra pavojinga, yra grynos užsienio skolos lyginimas su eksporto apimtimi, įvertinant valstybės valiutinę – finansinę padėtį; dar atkreipiamas dėmesys į mokėjimo balanso būklę ir tendencijas, valiutinių išteklių ir importo apimties santykį ir daugelį kitų specialių rodiklių. [ 2, p. 112-113 ]
Vykstant bankų specializacijai ir jiems investuojant, stambios kredito organizacijos suteikia ilgalaikį kreditą teoriškai iki 40 metų, praktiškai – 10-15 metų. Tuo užsiima specialūs kredito institutai – valstybiniai ir pusiau valstybiniai, kapitalą kurdami išleidžiant vertybinius popierius.
Ilgalaikio kredito dalis yra mainai, kai valstybė ir privačios korporacijos gauna joms reikalingų lėšų, į nacionalinę ir pasaulinę skolinamo kapitalo rinką išleisdamos savo įsiskolinimo įsipareigojimus. Ilgalaikio kredito mainais didinamas pagrindinis kapitalas, mašinų, įrengimų eksportas, pramonės projektų realizavimas.
Ilgalaikis tarpvalstybinis kreditas atsirado Pirmojo pasaulinio karo metu. Pagrindinis kreditorius buvo JAV. Tada susikaupė tarpvalstybinis įsiskolinimas, padidinęs tarpvalstybinius prieštaravimus. Prancūzija kreditą dengė iš Vokietijos mokamų reparacijų, o Vokietija – iš naujų JAV teikiamų kreditų. Pasaulinės krizės metu, 1929-1933m., Vokietija ir kitos 25 šalys liovėsi dengti kreditą.
Besivystančiose šalyse atsirado nauja kreditavimo forma, kai kelios kredito organizacijos finansuoja stambų projektą; tai ypač būdinga infrastruktūros finansavimui. Tokio finansavimo iniciatoriai tampa tarptautinės kredito institucijos, kurios pritraukia atskirus lengvatinėmis sąlygomis kreditus teikiančius bankus.
Yra dvi bendro finansavimo formos:
• Paralelinis finansavimas, kai projektas dalomas į atskiras skirtingų kreditorių

finansuojamas dalis pagal nustatytas kvotas;
• Finansavimas kartu, kai visi kreditoriai teikia kreditus projektą vykdant. Vienas jų
koordinuoja ir kontroliuoja projekto rengimą ir įgyvendinimą.
Toks finansavimas teikia naudą skolininkui, kadangi jis gali gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau daugiausia naudos gauna kreditoriai , kadangi toks kreditavimas garantuoja skolos grąžintinumą ir darbo besivystančias šalis priklausomas nuo kreditorės.
Nauja ilgalaikio tarptautinio kredito forma – projektinis finansavimas. Jo specifika ta, kad atskiri finansavimo etapai yra vienas su kitu susiję. Bankas, organizuojantis projekto finansavimą, išskiria 6 jo etapus:
• Patrauklaus projekto paieška.
• Projekto rentabilumo ir rizikos įvertinimas.
• Kreditavimo sistemos sudarymas.
• Kreditorių tarpusavio sutarčių dėl finansavimo sudarymas.
• Kredito padengimo sistemos sudarymas (gamybinė, komercinė ir finansinė programa).
• Finansuojamo projekto įvertinimas ir palyginimas su planiniais rodikliais.
Pagrindiniai, pasaulinėje praktikoje pripažinti, projektų finansavimo principai: vertindamas
projektą, bankas atsižvelgia į pesimistinę prognozę. Nustatant projekto patikimumą, apskaičiavimams naudojamas mažiausiai palankus įvykių vystymosi variantas. Nutarimas dėl projekto suderinamas su visais suinteresuotais banko padaliniais ir peržiūrimas Tarptautinių operacijų komiteto bei banko padaliniais ir peržiūrimas tarptautinių operacijų komiteto bei banko generalinės direkcijos; dar iki kredito sutarties pasirašymo nuodugniai analizuojama produkcijos, kurios gamybai prašoma kredito, paklausos ir kainų dinamika, kad būtų galima nubraižyti projekto eksploatavimo laikotarpiui šių dydžių kitimo kreivę. Sekama produkcijos gamybai reikalingų komponentų kainų kaita; bankas gali reikalauti padengti kreditą iš pajamų, kurias teikia projekto realizavimas, todėl kliento atsakomybė apribojama. Įvykdžius 15 proc. .projekto, laikoma, kad jis baigtas, ir vienintelis kredito padengimo šaltinis yra pajamos iš šios projekto dalies; pridėtinės kredito padengimo garantijos gali būti:
• mokėjimo garantija;
• garantija, kad projektas bus užbaigtas;
• teikimo garantija įmonėms, kurios rūpinsis projekto realizavimu;
• papildoma garantija gali būti rėmimo arba įmonės, realizuojančios projektą, depozitas tam tikrai sumai banke kreditoriuje.
Šios garantijos apsaugo kredito dalį, kuri skiriama projekto ir įstatymo parengimo laikotarpiui. Bankas kreditorius nerizikuoja. Jis prisiima riziką, susijusia su eksploatuojamo projekto realizacija, jis reikalauja, kad būtų sudarytos sutartys su įmonėmis projekto produkcijos naudotojomis; kredito suteikimo sistema numato skirtingas kredito suteikimo sąlygas priklausomai nuo kredito sumos. Nuosavų ir skolintų lėšų santykis įgyvendinant projektą svyruoja priklausomai nuo šakos; įvertindamas kreditą, bankas analizuoja laukiamų grynų pajamų santykį su bendra kredito ir jo pajamų suma. Šis koeficientas turi būti ne mažesnis nei 1,3; kai kur priklausomai nuo šakos 1,8; kreditas dengiamas nuosekliai. Padengimo grafikas susijęs su eksploatacijos ciklu. Kredito dengimo kreivė priklauso nuo gamybos augimo, jos stabilizavimosi ir kritimo, bankai suinteresuoti, kad kreditas būtų padengtas iki gamybos lygio kritimo.
Užsienio prekybos didėjimas, didelių sumų mobilizavimo problema nulėmė tai, kad eksporto kreditavimo sistema, kurią siūlė komerciniai bankai, nepatenkino tarptautinės prekybos poreikių. Daugelyje šalių sukurta speciali mašinų ir įrengimų ilgalaikio kredito sistema.
Privačių bankų sindikatai suteikia kreditus, jei šalis skolininkė gaus kreditą. Tarptautiniame valiutos fonde ar tarptautiniame rekonstrukcijos ir plėtros banke. Pagrindinis tokio darbo pasidalijimo tikslas – atsižvelgus į ekonominius ir politinius veiksnius, reguliuoti šalių skolininkių priėjimą prie pasaulinės skolinamojo kapitalo rinkos. Todėl tarptautinių valiutinių kreditinių ir finansinių organizacijų suteiktų kreditų suma sudaro nedidelę dalį, palyginti su dvipusiais tarp vyriausybiniais kreditais ir ypač privačių bankų kreditais, tačiau jie atlieka svarbų vaidmenį. [ 2, p. 14-115 ]
Firminis kreditas – tai paskola, suteikiama firmos, paprastai vienos eksportuojančios šalies kitos šalies importuojančiai firmai, kad būtu nukeltas mokėjimo terminas. Firminių kreditų trukmė gali būti nuo 2 iki 7 metų, priklausomai nuo pasaulinės rinkos konjunktūros ir prekių rūšies. Šis kreditas apiforminamas vekseliu arba atvira sąskaita. Vekselinis kreditas yra toks, kai eksportuotojas, sudaręs prekės pardavimo sutartį, pateikia pervedimo vekselį importuotojui, kuris, gavęs komercinius dokumentus, jį akceptuoja, t.y. sutinka apmokėti jo nurodytu laiku. Kreditas pagal atvirą sąskaitą naudojamas, kai prekės periodiškai pristatomos ir periodiškai atsiskaitoma mėnesio viduryje ar pabaigoje. [ 3, p. 293-294 ]Firminio kredito privalumai ir trūkumai pateikti 1lentelėje.

1.lentelė.Firminio kredito privalumai ir trūkumai.
Privalumai Trūkumai
1. Nepriklausomumas nuo valstybinio reguliavimo kredituojant eksportą. Sąlyginis valstybinių organų nesikišimas į komercines sutartis. 1. Trukmės ir laiko dydžio apribojimai vien tik firmų lėšomis, būtinumas papildyti kreditą bankų įstaigose.
2. Plačios galimybės tartis dėl kredito kainos tarp pačių komercinio kontrakto šalių. 2. Pirkėjo prisirišimas prie konkretaus tiekėjo.
3. Panaudojimo laiko neįtraukimas (jis tampa ilgesnis už bankinį kreditą). 3. Prekės kainos padidėjimas palyginus su ta kaina, kuria prekė būtų parduodama už grynus pinigus.

Firminio kredito atmaina – pirkėjo avansas, kuris sudarant kontraktą suteikiamas užsienio importo tiekėjui paprastai 10-15 %, kartais 33 % užsakytų mašinų, įrengimų vertės. Tai yra garantas, kad užstatytos prekės bus tikrai priimtos. Nors firminis kreditas išreiškia tiekėjo ir pirkėjo santykius, jis neneigia banko lėšų dalyvavimo. Bankai suteikia eksporto, finansinius ir val.iutinius kreditus.
Eksporto kreditas – tai kreditas, duotas banko šalies eksportuotojo bankui, kad šis kredituotų importuojančios šalies mašinas, įrengimus ir t.t. Tokie kreditai teikiami pinigine forma ir įpareigoja panaudoti paskolą prekėms pirkti šalyje kreditorėje. Viena iš eksporto kredito formų – kreditas pirkėjui, teikiamas 5- 8 ir daugiau metų. Šiuo atveju bankas kredituoja šalies importuotojos firmas ir jos bankus.

Finansinis kreditas sudaro galimybę pirkti prekes bet kurioje rinkoje, vadinasi, palankiausiomis sąlygomis.
Valiutinis kreditas nėra susijęs su prekių tiekimu ir yra skirtas užsienio įsiskolinimams dengti, valiutiniam kursui išlaikyti, sąskaitoms užsienio valiuta papildyti. [ 3, p. 295 ]
Ypatinga tarptautinio kredito forma yra obligacijų, akcijų ir kitų vertybinių popierių emisija tarptautinio kapitalo rinkoje. Pagrindinė šios skolinimo formos ypatybė yra ta, kad bankai čia tampa lyg ir tarpininkais tarp skolininkų ir tiesioginių kreditorių – investuotojų, savo lėšas įdedančių į vertybinius popierius.
Labiausiai paplitusi finansinio kreditavimo rūšis šiuo metu yra sindikuoti (bendri) eurokreditai, kurių šaltinis yra eurovaliutos rinkos ištekliai. Paprastai tokius kreditus organizuoja stambūs komerciniai bankai, kurie vadovauja konsorbcijoms ir su skolintoju derina kreditavimo sąlygas. Paskolos terminas dažniausiai būna nuo 5 iki 10 metų. Eurokrditai paprastai suteikiami roll over sąlygomis. Tai reiškia, kad palūkanų norma nefiksuojama visam kredito terminui, o reguliariai peržiūrima kas 3 arba 6 mėnesiai atsižvelgiant į skolintų lėšų vertės kitimą tarptautinėje pinigų rinkoje. Palūkanų norma pagal roll over kreditus susideda iš 2 dalių : bazinės normos ir maržos, t.y. skirtumo tarp pirkėjo kainos ir pardavėjo kainos perkant vertybinius popierius. Baze imama palūkanų norma pagal trijų arba šešių mėnesių tarpbankinį depozitą atitinkamoje rinkoje (pvz., „libor“ Londone). Marža priklauso nuo skolintojo kreditavimo galimybių ir rinkos konjungtūros. Ji gali svyruoti nuo 1,25 iki 2 % . Į kredito vertę įeina ir įvairios komisinės išlaidos.
Tarptautinėje praktikoje naudojamos įvairios roll over kreditų susitarimų formos ir metodai. Jie gali konkrečiai numatyti valiutos pakitimą ir kredito sumą, pradedant eiliniu tarpiniu jo panaudojimo terminu, kredito arba visos sumos dengimo išmokėjimu, galimybe prieš laiką jį padengti ir t.t.
Finansiniai kreditai suteikiami užsienio skolintojams nacionslinėse kapitalo rinkose, tačiau jie nevaidina tokio svarbaus vaidmens, kaip sindifikuoti (bendri) eurokreditai.
Aštuntąjį dešimtmetį padidėjo obligacinių paskolų reikšmė kaip ilgalaikių lėšų pritraukimo forma iš tarptautinio ir nacionalinio kapitalo rinkos. Obligacinių paskolų emisiją ir išdėstymą organizuoja vadovaujanti bankinio sindikato grupė – vadybininkai. Šios grupės vadovu tampa vadovaujantis vadybininkas, kuris iš esmės yra skolintojo kontrahentas ir atsako už paskolos organizavimą, apsirašymą ir išdėstymą tarp investuotojų. Sindikato dalyviai kartu su vadybininkais garantuoja visos paskolos sumos išdėstymą pagal suderintą kursą. Neparduotas rinkoje obligacijas jie privalo susidėti į savo portfelį.
Tarptautinėje praktikoje naudojamos skirtingos obligacinių paskolų rūšys. Klasikines paskolas suteikia vietinių bankų sindikatai užsienio obligacijų vieša emisija vertybinių popierių nacionalinėje rinkoje atitinkama valiuta su tam tikros šalies kotiravimu biržoje. Šiuo metu pirmauja tarptautinės obligacijų paskolos, kurias eurorinkoje emituoja trečios šalies valiuta internacionaliniai sindikato dalyviai.

Obligacinių paskolų sąlygos labai įvairios. Palūkanų norma gali būti fiksuojama visam paskolos terminui arba reguliariai peržiūrima atsižvelgiant į tarptautinio piniginio kapitalo konjunktūrą. Pastaruoju atveju ji nustatoma remiantis tarpbankinio depozito norma ir pridedant atitinkamą maržą. Be to, dažnai nustatomas minimalus lygis, žemiau kurio palūkanų norma negali kristi. Rečiau emituojamos obligacijos s.u nuliniu kuponu, pagal kuriuos procentai įskaitomi nustatant emisijos kursą. Bet kuriuo atveju paskolos vertė jungia komosinį vadybininkų ir kitų sindikato dalyvių atlyginimą.Obligacijų paskolos leidžiamos griežtai apibrėžtam terminui (paprastai nuo 3 iki 15 metų). Tačiau žinomi atvejai apie aukščiausios rūšies skolintojų neterminuotų obligacijų emisijas.
Tarptautinėje praktikoje naudojamos ir konvertuojamos obligacijos, kurias tam tikromis sąlygomis galima keisti į kompanijos skolininkės akcijas pagal iš anksto nustatytą kursą. Pastaruoju metu tarp investuotojų labai populiarios obligacijos su variantu – atskiru dokumentu, suteikiančiu teisę jos savininkui nustatytu laiku pirkti akcijas pagal fiksuotą kursą. Ypatinga tokių vertybinių popierių rūšis yra obligacijos su aukso variantu, kuris investuotojui suteikia teisę nusipirkti auksą nekintama kaina nepriklausomai nuo rinkos konjunktūros.
Aštuntąjį dešimtmetį skolinamojo kapitalo rinkoje paplito įvairių naujų finansinių instrumentų. Jiems priklauso vadinamos euronotos – trumpalaikiai ir vidutinio ilgumo pasižadėjimai su plaukiojančia palūkanų norma, taip pat reguliariai atnaujinamos garantijos išdėstant vertybinius popierius. Tarp trumpalaikių finansinių instrumentų svarbi vieta tenka eurokomerciniams popieriams – tai privačių korporacijų pasižadėjimai, išleidžiami 3-6 mėnesiams su nedidele marža, palyginus su tarptautinės piniginės rinkos bazine norma.
Jau nuo seno yra žinomos lizinginės ir faktoringinės operacijos. Pavyzdžiui, lizinginės operacijos jau buvo vykdomos Babilone 2000 m. pr. Kr. Ilgainiui jos įgijo naujų bruožų, išsiplėtė jų panaudojimo sritys. Nuo XX a. 50-ųjų metų šios operacijos pradėtos taikyti ir tarptautinėje apyvartoje. Lizinginės kompanijos nuomoja firmoms įrengimus, laivus, lėktuvus ir kt. 3-15 metų ir ilgesniam laikotarpiui be nuosavybės teisių. Dažniausiai lizinginiai susitarimai sudaromi kartu su frachto sutartimi. Tai garantuoja laivo ar lėktuvo užimtumą ilgą laiką
Svarbiausias lizingo privalumas yra galimybė teikti daug paslaugų, apimančių transportavimo organizavimą ir kreditavimą, montavimą, techninį aptarnavimą, lizingo objektų draudimą, aprūpinimą atsarginėmis dalimis, konsultacines paslaugas ir kt.
Pagal lizingo teikėjo ir lizingo gavėjo santykius lizingai gali būti dviejų rūšių:
 tiesioginis – kai gamintojas arba turto savininkas pats yra lizingo teikėjas;
 netiesioginis – kai lizingo operacijose dalyvauja trečias asmuo.
Pagal kreditavimo būdą skiriami skubūs ir atnaujinami lizingai. Skubūs lizingai – tai vienkartinė nuoma, o atnaujinami – kai lizingo sutartis pratęsiama pasibaigus pirmajam sutarties terminui.
Yra ir operacinių lizingų, jeigu įmonė sudaro lizinginį kontraktą neplanuodama ateityje įsigyti nuomojamo objekto savo nuosavybėn, ir finansinių lizingų, kai įmonė sudaro nuomos sutartį su teise vėliau įsigyti objektą.
Kita tarptautinio kredito forma yra faktoringinės operacijos, kai finansinė kompanija nuperka eksportuotojo piniginius įsipareigojimus importuotojui. Faktoringinių kompanijų atsiradimą lemia nemokumas, mokėjimų vėlavimas ir didėjanti eksportuotojo paklausa kreditams.
Terminas „forfetavimas“ kilęs iš prancūzų kalbos a forfait ir reiškia tam tikrų teisių suteikimą už grynus pinigus. Bankų praktikoje tai yra vekselių ir kitų mokėjimo dokumentų pirkimas iš anksto nustatytomis sąlygomis.
Tarpvalstybiniai tarptautiniai kreditai reguliuojami įvairiai:
 eksporto kreditų ir garantijų sąlygų koordinavimu;
 pagalbos kitoms šalims derinimu;
 tarptautinių ir regioninių valiutos-kredito ir finansinių organizacijų veiklos reglamentavimu;
 naftos dolerių reciklavimu.
Svarbi tarpvalstybinio reguliavimo forma yra aukščiausio lygio pasitarimai siekiant paruošti bendras priemones tarptautinio kredito klausimams spręsti. Spartus tarptautinių kreditų augimas galėtų būti vertinamas dvejopai. Pirma, kreditai teigiamai veikia pasaulio ūkį, didina tarptautinių ekonominių ryšių efektyvumą. Antra, didina valiutų kursų svyrav.imą ir atskirų šalių įsiskolinimą. [ 3, p. 298 ]
Kredito klasifikavimą pateiksiu 2 lentelėje pagal D. Ivaškevičiaus pateiktą skirstymą.

2 lentlė. Kredito klasifikavimas
Klasifikavimo kriterijus Kredito rūšis
Kreditavimo trukmė – trumpalaikis (iki metų) apyvartinių lėšų kreditavimas;
– vidutinis (1- 5metai)
– ilgalaikis (per 5 metus) pagrindinio kapitalo kreditavimas
Pagal apdraudimą – kreditas už užstatą vekseliais, prekėmis, dokumentais liudijančiais prekės priklausymą klientui.
– kreditas be užstato arba kreditas kapitalu; šiuo atveju padidėja kliento kapitalas.
Pagal palūkanų ėmimą – palūkanos iš karto išskaitomos iš kredito sumos; tai taikoma nepatikimiems klientams, diskontuojant vekselius, bei suteikiant vartotojiškąjį kreditą;
– palūkanos imamos kredito grąžinimo metu;
– palūkanos mokamos dalimis per visą kredito grąžinimo periodą.
Pagal kreditavimo metodus – pagal likučius – kreditas suteikiamas periodiškai esant poreikiui, palūkanos išskaitomos iš karto;
– pagal apyvartą – kreditas suteikiamas nuolat ir dažnai tuo pat metu vienas kreditas grąžinamas, kitas imamas.
Pagal skolininkų rūšis – komercinis kreditas suteikiamas firmoms laikinai pritrūkus lėšų;
– kreditas fondų biržos tarpininkams
– žemės ūkio kreditas: hipotekinis ir trumpalaikis- sezoninio pobūdžio.
– vartotojiškasis kreditas; jis esti kelių formų: gyvenamųjų namų statybai, prekėms pirkti, grąžinamas dalimis ir grąžinamas iš karto.5.Kredito sistema ir jos veikimas
Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių , organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir grąžintinumo pagrindais, įvairių formų ir metodų visuma.

Kredito sistemoje dalyvauja gyventojai, įmonės bei organizacijos, valstybė ir kredito įstaigos (bankai, kredito unijos, kredito kooperatyvai ir pan.). Viena vertus, minėti kredito sistemos dalyviai yra kredito išteklių tiekėjai, kita vertus – kredito išteklių vartotojai. Sudėtingas šios sistemos veikimas pavaizduotas 4 paveiksle.

Kredito sistemoje susiformuoja santykiai tarp:
1) pačių gyventojų;
2) gyventojų ir įmonių, organizacijų;
3) gyventojų ir kredito įstaigų;
4) gyventojų ir valstybės;
5) pačių įmonių, organizacijų;
6) įmonių, organizacijų ir kredito įstaigų;
7) įmonių, organizacijų ir valstybės;
8) pačių kredito įstaigų;
9) kredito įstaigų ir valstybės.
Daugeliu atvejų kreditiniai santykiai yra abipusiai, išskyrus valstybės santykius su kitais kredito sistemos dalyviais. Valstybė linkusi skolintis, bet pati kreditinių išteklių neteikia, išskyrus atvejus, kai perskolina iš tarptautinių organizacijų arba fondų gautus pinigus įmonėms su valstybės garantija. Išvardinti kreditiniai santykiai padeda susidaryti pagrindinėms kredito sistemos dalims: gyventojų kreditui ( 1,2,3 ), įmonių, organizacijų kreditui ( 2,5,6,7 ), tarpbankiniam kreditui ( 8 ) ir valstybiniam kreditui ( 4,7,9 ).
Kredito sistema veikia per kredito rinką, t.y. susidarius jos dalyvių kreditiniams santykiams. Ji giliai įsiskverbia į finansų sistemą dviem pjūviais:
1) kredito įstaigos, akumuliuojančios visuomenės pinigus, yra tos įmonės, kurios dalį sukurtos pridėtinės vertės atiduoda valstybei;
2) kreditiniai santykiai sąlygoja gyventojų, įmonių, organizacijų ir valstybės pinigų fondų formavimo bei naudojimo procesus.6. Kredito rizika
Rizika – galimybė (tikimybė) negauti tikėtinos grąžos arba patirti nuostolį. Rizika suprantama ir kaip tikėtinos grąžos nepastovumas, t. y. kuo didesnė tikėtinos grąžos dispersija, tuo didesnė rizika.
Kredito rizika – galimybė patirti nuostolį, skolininkui arba sandorio šaliai negalint arba nenorint vykdyti savo įsipareigojimų sutartyje numatytomis sąlygomis. [ 5 ]
Kredito rizika – tikimybė, kad sistemos dalyvis nei nustatytu laiku, nei vėliau negalės sistemoje visiškai įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. [ 6 ]
Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis (angl. counterparty) nenori arba negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis, kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, pvz., tada, kai šalys įveda užsienio valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo įsipareigojimų.
Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti kredito riziką. Nors vertės esant rizikai (VAR, angl. value-at-risk) nustatymo metodai labiausiai tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito rizikai išmatuoti.
Bankų rizikos rūšys:
• Rinkos – galimybė patirti nuostolį dėl rinkos kintamųjų (palūkanų normos, valiutų
kursų, nuosavybės vertybinių popierių, biržos prekių kainos ir kt.), pasikeitimo.
• Operacinė – galimybė patirti nuostolį dėl netinkamų arba neįgyvendintų vidaus
kontrolės procesų, darbuotojų klaidų ir (ar) neteisėtų veiksmų bei informacinių sistemų veiklos sutrikimų arba dėl išorės įvykių įtakos
• Likvidumo – galimybė patirti nuostolį dėl nesugebėjimo laiku įvykdyti savo
finansinius įsipareigojimus ir (ar) siekiant įvykdyti įsipareigojimus priverstinai parduodant finansinį turtą ir(ar) “uždarant” pozicijas. [ 5 ]
Likvidumo rizika – tikimybė, kad sistemos dalyvis dėl lėšų stokos negalės sistemoje nustatytu laiku įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, tačiau juos galės įvykdyti vėliau. Šiai rizikai valdyti taikomos tokios priemonės:
Operacinė rizika – tikimybė, kad dėl netinkamų arba neįgyvendintų vidaus kontrolės procesų, darbuotojų klaidų ir (ar) neteisėtų veiksmų bei informacinių sistemų veiklos sutrikimų arba dėl išorės įvykių įtakos gali atsirasti arba padidėti kredito arba likvidumo rizika. Tokiai rizikai valdyti Lietuvos bankas nustato sistemos apsaugos reikalavimus, numato ir įdiegia atitinkamas apsaugos ir veiklos patikimumo priemones, įvertina sistemos apsaugos padėtį. Mokėjimo sistemoje įdiegtos šios apsaugos ir veiklos patikimumo priemonės:
1. atsarginė sistema, fiziškai atskirta nuo pagrindinės;
2. dubliuojantys nesusijusios infrastruktūros kompiuterių tinklai ir sistemos mazgai;
3. elektroninio sertifikavimo priemonės, leidžiančios mokėjimo pranešimus pasirašyti skaitmeniniu parašu;
4. prieigos teisių įgyvendinimo mechanizmas ir kitos priemonės. [ 6 ]
Kredito rizika nusakoma reitingais. Dvi populiariausios reitingus suteikiančios agentūros: Standard & Poor’s ir Moody’s. Kredito reitingai sudaromi remiantis, įsipareigojimų įvykdymo tikimybe. Šie reitingai išreiškiami raidėmis (Aaa, Aa, A ), o tai padeda nustatyti, kokias palūkanas, išleidžiant obligacijų emisijas, turi mokėti vyriausybės ar kompanijos. Rinka nustato kainą – tuo pačiu ir obligacijos pelningumą. [ 7 ]
Galimų rizikų apibrėžimas
a) Komercinė rizika – apibrėžta nemokumu, įsipareigojimų nevykdymu, savavališku atsisakymu mokėti arba skolos nepripažinimu.
b) Politinė rizika privatiems skolininkams yra apibrėžta – trečiosios šalies sprendimu, moratoriumu, kliūtimis ar vėlavimai.s pervesti lėšas, skolininko šalies teisinėmis nuostatomis, draudiko arba poliso turėtojo šalies sprendimu, Force majeure.
c) Gamybos rizika yra apibrėžta – nuostolių dėl gamybos rizikos pasireiškimu, kai poliso turėtojo sutartinių įsipareigojimų vykdymas arba užsakytų prekių gamyba sustabdomi šešių iš eilės einančių mėnesių laikotarpiui.
d) Kredito rizika yra pasireiškia, kai poliso turėtojas negauna bet kokio dydžio sumos išmokos pagal atitinkamą komercinę sutartį arba paskolos sutartį per trijų mėnesių laikotarpį, skaičiuojant nuo numatytos mokėjimo dienos. [ 8 ]
Kredito bei palūkanų normos rizikos yra susijusios su obligacijų ir kitų fiksuotų įplaukų VP. Kiekvienos iš dviejų minėtų rizikų vaidmuo skiriasi priklausomai nuo investicijos tipo. Pavyzdžiui Vyriausybės obligacijos turi labai mažą kredito riziką, nes yra labai maža tikimybė, kad Vyriausybė negalėtų vykdyti savo įsipareigojimų. Kadangi šių vertybinių popierių kredito rizika yra labai maža tai ir grąža iš investicijų yra žemesnė nei kitų. Tačiau palūkanų normos riziką Vyriausybės obligacijos dalinasi su kitais fiksuotų palūkanų instrumentais. Jei investuotojas nuspręstų parduoti savo obligacijas anksčiau numatyto išpirkimo, tai rinkos kaina priklausytų nuo rinkos situacijos. Jei įsigijus obligacijas, palūkanų norma pakils, tai jas parduoti pavyks tik už mažesnę nei įsigijimo kainą. [ 9 ]
2004 m. sausio 28 d.įvyko, susitikimas, kuriame metu buvo aptartas ES direktyvos dėl vartojimo kredito pakeitimo projektas. Remiantis juo, vartojimo kreditą imančiam vartotojui prieš pasirašant sutartį kredito teikėjas privalės suteikti išsamią informaciją, kad vartotojas galėtų realiai įvertinti savo padėtį ir galimybes. Vartotojas galės per dvi savaites nutraukti kredito sutartį.
Kredito davėjai privalės patys įvertinti kliento kreditingumą. Jeigu vartotojas yra skolingas ir nesugeba išmokėti skolų, o tokiam vartotojui suteikiamas kreditas – kredito įstaiga pati prisiims už šį kreditą atsakomybę. Kreditą suteikiančios įstaigos vartotoją privalės informuoti ne tik kokio dydžio palūkanas jam teks mokėti už paimtą kreditą, bet apskaičiuoti ir galutinę kainą, į kurią įeitų visi papildomi mokėjimai ir išlaidos. Valstybėse narėse taip pat turės būtų įkurtos duomenų bazės apie vartotojų mokumą, kuriomis prieš suteikdami vartojimo kreditą galės naudotis kredito teikėjai. [ 11 ]IŠVADOS
• Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti
akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius.
• Kreditas – tai ekonominė kategorija, nusakanti skolinto kapitalo judėjimą iš vienų
subjektų, turinčių laikinai laisvų lėšų, kitiems subjektams, jų stokojantiems.
• Kredito pagrindinės funkcijos yra šios:
 Perskirsto skolinamąjį kapitalą tarp šalių ir taip patenkina išplėstinės reprodukcijos poreikius. Skolinamasis kapitalas patenka į tas sferas, kur garantuojamas pelnas.
 Tikrieji pinigai (auksas, sidabras) keičiami kreditiniais, plečiamos tarptautinės kreditinės operacijos panaudojant čekius, vekselius, bankų pervedimus.
 Greitina kapitalo koncentraciją ir centralizaciją. Panaudojant kitų šalių kapitalą plečiasi individualaus kaupimo ribos, individualios įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis, kuriasi naujos firmos, monopolijos.
• Rinkos ekonomikos sąlygomis, kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro.
• Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias,
savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditų naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan.
• Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos
yra sudėtingesnės. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan.
• Kredito rizika – galimybė patirti nuostolį, skolininkui arba sandorio šaliai negalint arba
nenorint vykdyti savo įsipareigojimų sutartyje numatytomis sąlygomis.LITERATŪRA
1. Aleknevičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: Enciklopedija, 2005. – 269p.
2. Navickas V. Europos sąjungos rinkų ypatumai. – Kaunas: Technologija, 2003. – 164p.
3. Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorija. – Vilnius: Eugrimas, 2005. – 370p.
4. Startienė G. Tarptautinės prekybos finansavimas. – Kaunas: Technologija, 2002. – 318p.
5. Kredito rizika ir jos vertinimas. http://212.59.24.64/
6. Lietuvos banko ir mokėjimo sistemos. http://www.lbank.lt/lt/mokejimai/index.htm
7. Finansų maklerio įmonė. Jūsu tarpininkas. /Naujienos./
http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=5537
8. Council Directive 98/29/EC of 7 May 1998 on harmonisation of the main provisions
concerning export credit insurance for transactions with medium and long-term cover. Tarybos direktyva98/29/EB http://europe.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod
9. Finansų maklerio įmonė. Jūsu tarpininkas./ Naujienos./

http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=5627
10. VaškelaitisV.Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika: mokėjimo priemonės ir technologijos,
atsiskaitymų rizika ir jos valdymas. – Vilnius: Eugrimas, 2001.
11. ES direktyva dėl vartojimo kreditų. http://www.nvtat.lt/6-es.php#dir
12. Ivaševičius D. Bankų vadyba. – Kaunas: Technologija, 1997. – 240p.
13. Vengrijos ir Čekijos bankų sistemos apžvalga. – Lietuvos bankas, 1994. – 56p.
14. Bartkus E. Finansų institucijos ir finansų rinkos. – Kaunas: Technologija, 1994. – 111p.
15. Rose P.S. Money and Capital Markets. 8th ed. McGraw-Hill, 2003 , New York. 654-655 p.

Leave a Comment