Finansinė kontrolė

Finansinė kontrolė.

Finansų kontrolė. Viena iš pagrindinių finansų funkcijų daugelis autorių išskiria kontrolinę funkciją. Būtent ji nusako FK turinį ir reikšmę. FK objektu yra finansinių resursų, tame tarpe ir visų nacionalinės ekonomikos grandžių piniginių fondų, formavimo ir panaudojimo metu susidarantys pinigų skirstymo procesai.
Priklausomai nuo FK vykdančių subjektų yra skiriama:
– valstybinė kontrolė;
– vidaus tvarkos kontrolė;
– visuomeninė (vieša) kontrolė;
– nepriklausoma (audito) kontrolė.
Vidaus tvarkos kontrolę vykdo ekonominės ar specialios kontrolinės – revizinės tarnybos pačiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose (buhalterija, finansų skyrius ir kt.). Čia kontrolės objektas yra pačios įm monės, įstaigos ar organizacijos finansinė veikla.
Viešą arba visuomeninę kontrolę vadovaudamiesi įstatymais vykdo atskiri asmenys ar grupės specialistų.
Nepriklausomą FK kaip taisyklė susitarimų pagrindu atlieka specializuotos audito firmos ir tarnybos.
Ypatingą vietą FK sistemoje užima valstybinė FK, kurią plačiau ir aptarsime. Valstybinę FK realizuojama per:
– bendravalstybinę FK ir
– žinybinę FK.
Bendravalstybinę FK vykdo valstybinės valdžios ir valdymo institucijos savo kompetencijos ribose. Ji nukreipta į organizacijas ir įstaigas, nepriklausomai nuo jų žinybinės priklausomybės. Bendravalstybinę FK atlieka spec. kontrolės institucijos arba organizacijos, kurių veiklą nustato valstybinės valdžios ir r valdymo institucijos. Bendravalstybinę FK vykdo įstatymus leidžianti institucija – LR Seimas, vykdomosios valdžios institucijos, mokesčių ir kredito įstaigos, draudimo organizacijos, savivaldos institucijos ir pan.
Žinybinę FK atlieka ministerijų, žinybų, koncernų ir t.t. žinioje esantys kontrolės – reviziniai skyriai. Šios kontrolės rūšies ob

bjektu yra tai žinybai priklausančių įmonių įstaigų ir organizacijų finansinė ir gamybinė veikla.
Taigi, valstybinė FK – tai sisteminis procesas, kurį vykdo specialios institucijos ir organizacijos, kad būtų patikrinta kaip valstybinės valdžios ir valdymo institucijos efektyviai paskirsto valstybės finansus, kaip ekonominių santykių subjektai vykdo finansinius įsipareigojimus valstybei ir ar vadovaujasi įstatymais atlikdami finansines operacijas.
Valstybinės FK normos. Visų pirma, tai normos, kurios reguliuoja valstybinės valdžios ir valdymo institucijų kompetenciją FK srityje. Antra normų grupė – tai t.n., reglamentuojančios specialių kontrolės institucijų veiklą: jų funkcijas, uždavinius, teises ir pareigas, susijusias su 1) kitais finansinių santykių subjektais, 2) tarpusavio santykių su valstybinės valdžios institucijomis tvarka, 3) o taip pat tokių institucijų ir organizacijų funkcionavimo tvarka. Šiai grupei taip pat reikėtų priskirti normas, nustatančias valstybinės valdžios ir valdymo institucijų struktūrinių pa adalinių, valstybinių įstaigų, kuriom suteiktos kontrolinės teisės tam tiktoje valstybės finansų srityje (Centrinio LR banko vykdoma bankų reguliavimo ir priežiūros funkcija) darbo tvarką. Trečią FK normų grupę sudaro taip vadinami procedūriniai norminiai aktai, kuriuos priima specialios FK institucijos ir organizacijos savo kompetencijos ribose. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti LR Centrinio banko instrukcijas, Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos instrukcijas, individualius norminius aktus (pranešimas apie piliečio mokesčio sumos sumokėjimą ir kt.). Visos paminėtos FT normų grupės formuoja LR bendravalstybinės FK sistemos pagrindą.
br />Finansų kontrolės metodai – tai priemonės ir būdai naudojami jai (FK) įgyvendinti. Pagrindiniai FK metodai yra šie:
– priežiūra – stebėjimas;
– patikrinimas;
– ištyrimas;
– analizė;
– revizija.
Stebėjimas – tai bendras susipažinimas su kontrolės objekto finansinės veiklos būkle.
Patikrinimas – yra susijęs su pagrindiniais finansinės veiklos klausimais ir vykdomas vietoje tikrinant balanso, atsiskaitymo ir išlaidų dokumentus tam, kad būtų išaiškinti finansinės disciplinos pažeidimai ir pašalintos galimos ar esamos pasekmės.
Ištyrimas – vykdomas siekiant ištirti atskiras finansinės veiklos sritis ir yra tiriamas daug didesnis kiekis rodiklių, kas ir atskiria jį (ištyrimą) nuo patikrinimo. Ištiriant naudojamos tokios priemonės kaip apklausa ir anketavimas. Ištyrimo rezultatai, kaip taisyklė, naudojami įvertinant kontrolės objekto finansinę padėtį, būtinumą reorganizuoti gamybą ir t.t.
Analizė – kaip ir anksčiau minėtų metodų paskirtis yra išsiaiškinti finansinės disciplinos pažeidimus. Ji atliekama remiantis einamu ar metiniu atsiskaitymu. Skiriasi tuo, kad yra naudojamos tokios analitinės priemonės kaip vidutiniai ir santykiniai dydžiai, grupavimas, indeksacija ir kt.
Vienu iš svarbiausių FK metodų yra revizija. Įstatymai užtikrina R. privalomą ir reguliarų pobūdį. R. yra atliekama vietoje ir yra grindžiama pirminių dokumentų apskaitos registrų, buhalterinės ir statistinės atsiskaitomybės, faktiniu grynųjų pinigų kiekio tikrinimu. Esant reikalui R. neapsiriboja tik dokumentacijos tikrinimu, o gali būti papildoma faktiniu materialinių vertybių, likučio sandėlyje patikrinimu, taip pat dokumentinės apskaitos atitikimo faktinei patikrinimu, įvykdytų statybos darbų apimtimis, kontroliniais apskaičiavimais ir kt
t.
Kaip taisyklė R. yra atliekama pagal iš anksto revizorių sudarytą darbo programą, kurioje nurodomas objektas, konkretūs kontrolės klausimai ir jos atlikimo terminai. R. rezultatai įforminami specialiu aktu, turinčiu įrodymo vertę tardyminėje ir teisminėje praktikoje. Šio akto pagrindu revizuojamai organizacijai iškyla pareiga imtis priemonių nurodytiems trūkumams pašalinti, o asmenys, dėl kurių kaltės buvo pažeista finansinė disciplina, turi būti patraukti atsakomybėn pagal galiojančius įstatymus.
Vykdant FK revizoriams yra suteikiamos plačios teisės, tarp kurių reikia paminėti šias:
– tikrinti revizuojamuose objektuose pirminius dokumentus, įrašus, buhalterinės apskaitos registruose statistinę ir buhalterinę atsiskaitomybę, planus ir sąmatas, grynuosius pinigus, vertybinius popierius, prekines – materialines vertybes;
– atlikti dalines arba pilnutines inventorizacijas, esant reikalui užantspauduoti sandėlius, kasos aparatus;
– tikrinti kreditinėse – finansinėse įstaigose, kitos žinybinės priklausomybės organizacijose dokumentų, susijusių su revizuojamo objekto operacijomis, tikrumą;
– kviesti specialistus ir ekspertus padėti atlikti R.;
– iš vadovaujančių ir materialiai atsakingų asmenų gauti raštinius paaiškinimus iškilusius R. metu ir kt.
Reikia pažymėti, kad atliekant R. tikrų dokumentų išėmimas pateisinamas jeigu negali būti garantuotas jų saugumas ar gali būti įvykdytas dokumentų padirbimas ar suklastojimas. Pirminiai dokumentai ir apskaitos registrai gali būti išimti, tik gavus kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ar teismo nutarimą. Revizoriaus išimti dokumentai apiforminami protokolu, kurio kopija pasirašytinai įteikiama revizuojamos įstaigos vadovui.
Revizijos programą sudaro dokumentinės ir faktinės kontrolės priemonių vi
isuma.
Dokumentinės kontrolės metodinių priemonių klasifikacija:
– formalus dokumentų patikrinimas, turint tikslą patikrinti kontroliuojamų dokumentų užpildymo (surašymo) teisingumą;
– aritmetinis dokumentų patikrinimas tikrinant dokumentuose nurodytų paskaičiavimų ir tarifų teisingumą;
– dokumentuose įformintų ūkinių operacijų teisėtumo patikrinimas, atliekamas tam, kad būtų galima nustatyti dokumentuose užfiksuotų operacijų atitikimą galiojantiems įstatymams bei jų ekonominį tikslingumą;
– loginis patikrinimas, atliekamas tam, kad patikrinti ūkinių operacijų užfiksuotų dokumentuose objektyvų galimumą;
– priešpriešinis patikrinimas, kai yra sutikrinami revizuojamos įmonės pirminiai dokumentai ar sąskaitos su atitinkamais įmonės, su kuria revizuojamoji turi ūkinius ryšius, dokumentais ar sąskaitomis;
– palyginimas, kai lyginami kontrolės objektai, turint tikslą nustatyti tapatumus ir skirtumus tarp jų;
– prekių ir materialinių vertybių judėjimo balansinis derinimas (atitikimas), kai lyginama gautos inventorizuojamu periodu atskirų rūšių vertybės su jų pardavimu (išleidimu) ir likučiu per tą laiką iki R. dienos;
– kt. metodinės priemonės.
Faktinė kontrolė apima tikrinamų objektų faktinę būklę juos apžiūrint. Naudojamos šios priemonės:
– inventorizacija – tikrinami pagrindinių lėšų, prekių bei materialinių vertybių, piniginių lėšų faktiniai likučiai su sąskaitomis, jų atitikimas buhalterinės apskaitos duomenims, konkrečiai dienai;
– ekspertinis įvertinimas – kvalifikuotų specialistų atliekamos ekspertizės nustatant: atliktų darbų kokybę ir apimtį, panaudotų materialinių vertybių ir gautos produkcijos atitikimą ir kt.
– vizualinis stebėjimas – ištyrimas vietoje ar teisingai yra saugomos materialinės vertybės sandėliuose, ar teisingai atliekama kontrolė įvežant ir išvežant medžiagas ir gautą produkciją ir kt.
Dokumentinė ir faktinė kontrolė egzistuoja neizoliuotos viena nuo kitos, o papildo viena kitą. Už teisingai užpildytų dokumentų ir vedamos apskaitos gali slėptis grobimai ir piktnaudžiavimai. Tai paaiškina faktinės kontrolės reikalingumą, savo ruožtu faktinė kontrolė negali būti viską apimanti dėl nepertraukiamo gamybos proceso pobūdžio ir greitos ūkinės situacijos kaitos ir todėl būtina dokumentinė kontrolė.
Pagal paskyrimo būdą R. gali būti planinė ir neplaninė. Šios R. skiriasi tuo, kad neplaninė R. skiriama pareikalavus tardymo institucijoms. Tokios R. yra ne tik FK vykdymo metodas, bet ir įrodymų šaltinis baudžiamosiose bylose, susijusiuose su grobimais ir piktnaudžiavimu.
Pagal revizuojamų duomenų lygį yra skiriamos vientisa (tikrinami visi dokumentai ir materialinės vertybės) ir atrankinė (tikrinamas ne visas objektas, o jo dalis).
Pagal revizuojamų duomenų apimtį gali būti skiriama pilna, dalinė, kompleksinė ir teminė R.
Pilna R. apima visos dokumentacijos tikrinimą, per visą revizuojamą laikotarpį.
Dalinė R. taip pat apima visą dokumentaciją, tačiau apsiriboja mažesniu laiko periodu.
Kompleksinė R. apima kompleksą tarpusavyje susijusių gamybinės ir finansinės ūkinės veiklos elementų. Jose dalyvauja skirtingų profilių specialistai – technologai, buhalteriai, finansininkai ir kt. Kompleksinių R. išskirtinumas yra ištisiniai patikrinimai, vienu metu apimantys valstybinio valdymo ir jai žinybingai priklausančios įmonės ar organizacijos finansinės ūkinės veiklos kontrolę. Tai padeda įvertinti atskiros įmonės ir bendrai visos šakos finansinės ūkinės veiklos efektingumą, kas leidžia pilniau atskleisti darbo našumo ir finansų ekonomikos resursų vidaus ūkio rezervuose pobūdį.
Teminė R. atliekamos tada kai tikrinamas atskiros įmonės ar organizacijos veiklos kryptys, pavyzdžiui, uždarbio apmokėjimo fondų panaudojimo (išleidimo) teisingumas (teisėtumas), kapitalinio remonto finansavimas ir kt.

4 Tema. Valstybės pajamos ir išlaidos.
Mokesčiai yra valstybės ar teritorinės valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei biudžetinius fondus. Už privalomuosius mokėjimus jokia paslauga tiesiogiai mokėtojui neteikiama, t.y. už įmokas nėra atlyginama.
Mokesčių socialinis- ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose. Svarbiausios funkcijos yra dvi: fiskalinė ir reguliavimo.
Bet kuri valstybė atlieka daug svarbių funkcijų. Valstybės gyvavimo pradžioje jos funkcijos apsiribojo ginti savo piliečius nuo išorės priešų ir palaikyti vidaus tvarką. Dabartiniu metu valstybės svarbiausios funkcijos yra tokios: apsaugos, vystymo (švietimas, mokslas, menas), komercinės ir gamybinės funkcijos, administracinės funkcijos. Šių funkcijų vykdymui reikalingi dideli finansiniai ištekliai. Finansinių išteklių svarbiausias šaltinis yra mokesčiai. Jeigu išlaidų padengimui šio šaltinio nepakanka, tai valstybė priversta imti paskolas ir kartu daryti papildomas išlaidas, t.y. mokėti palūkanas.
Vadinasi, mokesčiai yra būtini, nes jie yra bet kurios valstybės ekonominio gyvavimo pagrindas.
Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad valstybinio biudžeto pajamos formuojamos, remiantis šalies mokesčių sistema.
Mokesčiai dažniausia suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis. Tačiau mokesčiai yra ir galingas ekonominis įrankis valstybės rankose. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį vystymą arba stagnaciją ir smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis ekonominis reguliavimas, taikant mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai ir yra patikima priemonė.
Visuma mokesčių rūšių, nustatytų įstatyminiais aktais, sudaro valstybės mokesčių sistemą.
Kiekvienas mokestis susideda iš tokių elementų: subjekto, objekto, šaltinio, apmokestinamųjų vienetų, mokesčių tarifų arba kvotų.
Fiziniai ar juridiniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatytus mokesčius yra vadinami tam tikro mokesčio subjektais arba mokesčio mokėtojais.
Mokesčio objektais laikomi daiktai, darbai bei vertė, paslaugos bei vertė, kurie yra įstatymais apmokestinami. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamos, turtas bei nejudamas turtas, tam tikrų prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys, vertybinių popierių finansinės bei kreditinės operacijos, teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų ir paslaugų pridėtinė vertė bei kiti objektai.
Mokesčių šaltiniai yra subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, procentai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčių šaltiniai ir objektai gali sutapti. Pavyzdžiui, korporacijų pelnas apmokestinimo vienetu yra laikomas objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio – aras ar hektaras ir pan.
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą. (dažniausia išreiškiamas procentais).

Pagal tai į kokį biudžetą (valstybė ar savivaldybės) mokesčiai yra mokami, jie klasifikuojami į tris kategorijas:
1)Mokesčiai mokami į valstybės biudžetą;
2)Mokesčiai mokami į savivaldybių biudžetus;
3)Mokesčiai mokami ir į valstybės, ir į savivaldybių biudžetus (daliniai mokesčiai).
VALSTYBĖS

• Pelno mokestis
• Pridėtinės vertės mokestis
• Akcizai
• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
• Konsulinis mokestis
• mokestis už valstybinius gamtos išteklius
• Naftos ir dujų išteklių mokestis
• Mokestis už aplinkos teršimą
• Atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti
• Atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą
• Baltojo cukraus virškvočio mokestis
• Cukraus mokestis
• Prekių apyvartos mokestis
• Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą
• Įnašai į sveikatos draudimo fondą
Dalomosios mokestinės pajamos.
Dalomosios mokestinės pajamos yra pajamos iš mokesčių, kurių viena dalis atitenka savivaldybėms, o kita lieka valstybei. Dalomieji mokesčiai tai fizinių asmenų pajamų mokestis,juridinių asmenų pelno mokestis, žyminis mokestis, pridėtinės vertės mokestis. Kiekvienais metais valstybė sprendžia, kokį procentą savivaldybės teritorijoje gautų pajamų skirti savivaldybei;

Valstybės nemokestinės pajamas, pagal LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, sudaro šios biudžeto įplaukos:
1. Lietuvos Banko likutinis pelnas;
2. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
3. Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą;
4. Gautos palūkanos už paskolas ūkiniams subjektams;
5. Dividendai už akcijas;
6. Pajamos iš baudų ir konfiskacijos;
7. Mokestis už aplinkos teršimą;
8. Valstybės institucijų ir kontroliuojančių organizacijų specialiųjų lėšų įmokos ;
9. Kitos lėšos.

Nemokestinės pajamos sudaro apie 10% visų biudžeto pajamų. Reikia pastebėti, kad skirtingais finansiniais metais nemokestinių biudžetinių pajamų rūšys gali keistis.

1. Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:

1) mokestinės pajamos;

2) nemokestinės pajamos;

3) dotacijos.

. Savivaldybių biudžetų mokestinių pajamų sudėtis

Savivaldybių biudžetams priskiriamos šios mokestinės pajamos:

1) fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo įstatymą skirtas lėšas;

2) žemės mokestis;

3) valstybinės žemės ir valstybiniam vandenų fondui priskirtų vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;

4) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

5) žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio įstatyme;

6) prekyviečių mokestis;

7) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

8) kitos įstatymų nustatytos mokestinės pajamos.

Savivaldybių biudžetų nemokestinių pajamų sudėtis

Savivaldybių biudžetams priskiriamos šios nemokestinės pajamos:

1) pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės);

2) baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų nustatyta tvarka;

3) vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų įstatymą;

4) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;

5) kitos pajamos:

a) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;

b) pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;

c) kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.

Dotacijos savivaldybių biudžetams
Jų dydį Savivaldybių biudžetai gauna dotacijas, kurių apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarka nustatyto 1997 m. liepos 2 d. LR savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas Nr. VIII-385. Šio įstatymo 9 straipsnis nustato valstybės biudžeto bendrosios dotacijos savivaldybių biudžetams nustatymo tvarką. Ši tvarka yra tokia:
Finansų ministerija valstybės biudžeto bendrosios dotacijos (D), skiriamos savivaldybių biudžetams, dydį apskaičiuoja pagal formulę D=A – B – C, kur:

1) A – prognozuojamas planuojamų biudžetinių metų visų savivaldybių biudžetų išlaidų dydis. Prognozuojamos visų savivaldybių biudžetų išlaidos nustatomos kaip valstybės ir savivaldybių biudžetų bendrų išlaidų dalis procentais;

2) B – prognozuojamas planuojamų biudžetinių metų visų savivaldybių biudžetų mokestinių ir nemokestinių pajamų dydis. Nemokestinių pajamų dydis nustatomas kaip fiksuota mokestinių pajamų dalis procentais;
3) C – planuojamų biudžetinių metų specialios tikslinės dotacijos iš valstybės biudžeto.

Savivaldybių biudžetams gali būti skiriamos šios specialios tikslinės dotacijos:

a) asignavimai, skirti kompensacijoms už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus buvusiems savininkams;

b) asignavimai kapitalo investicijoms, numatyti Valstybės investicijų programoje;

c) asignavimai grįžtantiems į Lietuvą politiniams kaliniams ir tremtiniams namams statyti ar pirkti;

d) asignavimai gyvenamiesiems namams, butams statyti ir pirkti pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą;

e) kitos tikslinės lėšos iš valstybės biudžeto.

Savivaldybių biudžetai taip pat gali naudotis paskolomis:

1) valstybės biudžeto paskola, kai laikinai savivaldybių biudžetams trūksta lėšų;

2) kitomis paskolomis.
Savivaldybės turi teisę imti paskolas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Savivaldybių biudžetai ima labai mažai paskolų dėl šių priežasčių;
• Labai dideli palūkanų procentų;
• Paskolų trumpalaikiškumo;
• Garantijų nebuvimo (turto);
• Susilaikymo naudotis iki šiol nenaudotu finansavimo būdu.
Dėl šių priežasčių Lietuvos bankai beveik neteikia paskolų savivaldybėms. Nėra įstaigos, užsiimančios vien tik savivaldybių finansavimu.
Paskolos neįrašomos į biudžetą. Jame figūruoja tik valstybės skiriami avansai, už kuriuos nereikia mokėti palūkanų.

Savivaldybių finansiniai partneriai.
Savivaldybės gali laisvai pasirinkti banką, kuris aptarnaus jų sąskaitas, tačiau jos negali turėti savo sąskaitų daugiau nei dviejuose bankuose.
Bendros draudimo finansų sąvokos.

Draudimo objektas

Draudimo objektai gali būti turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;

3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.

Draudimo formos

1. Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis.

2. Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato

Lietuvos Respublikos įstatymai.

3. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo

įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.

2. Draudimo formos

Labiausiai apibendrinant draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šios dvi draudimo formos yra nustatytos ir LR draudimo įstatyme. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:

1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.

2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.

3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas.

4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.

5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.

6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supapras-tinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.

Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).

Apibūdinant savanorišką draudimo formą galima paminėti šiuos jos principus:

1. Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi.

2. Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti. Be to, draudimo rūšies taisyklėse yra draudimo sutarčių sudarymo apribojimai, kuriais remdamasis draudikas gali atsisakyti apdrausti objektą.

3. Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu. Draudimo termino pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui.

4. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra draudimo sutarties nustojimas galios.

5. Draudimo apsauga savanoriškame draudime priklauso nuo draudėjo noro. Turto draudime draudėjas gali nustatyti draudimo sumos dydį turto draudimo įvertinimo ribose. Asmens draudime draudimo suma yra nustatoma sutartyje šalių susitarimu.

Optimalus privalomojo ir savanoriškojo draudimų santykis leidžia suformuoti tokią draudimo rūšių sistemą, kuri garantuotų universalios apimties draudiminę apsaugą visuomenėje.

Privalomosios draudimo formos rūšys

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.

Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis. Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasėkoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).

Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).

Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.

Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas, valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas, tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12 31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje. Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų ir draudimo brokerio privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės ir gyventojų indėlių privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.

Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio dienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.

Privalomąja tvarka turi draustis notarai. Notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.

Advokatai taip pat turi draustis ne mažesne kaip 50 000 litų suma.

Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.

1996 10 03 įstatymu įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

Draudimo šakos ir grupės
Draudimo šakos – tai gyvybės ir ne gyvybės draudimas.
Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:
1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas; 2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui; 3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).
Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:
1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų; 2) draudimas ligos atvejui; 3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas; 4) geležinkelio transporto priemonių draudimas; 5) skraidymo aparatų draudimas; 6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas; 7) vežamų krovinių draudimas; 8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų; 9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą); 10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas; 11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas; 12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas; 13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas; 14) kredito draudimas; 15) laidavimo draudimas; 16) finansinių nuostolių draudimas; 17) teismo išlaidų draudimas; 18) pagalbos draudimas.

Valstybės kreditas ir kreditavimas

Valstybės kreditas – tai finansų teisės normomis sureguliuota valstybės veikla, nukreipta gauti kreditą, t.y. pasiskolinti piniginių lėšų iš fizinių bei juridinių asmenų, o taip pat iš užsienio valstybių, laikinumo, grąžintinumo, atlygintinumo ir laisvanoriškumo sąlygomis. Išimtinais atvejais gali būti ir beprocentis pinigų skolinimasis.

Kreditas yra Lietuvos Respublikos finansinės sistemos sudėtinė dalis.

Lietuvos Respublika kitų valstybių atžvilgiu gali būti tiek skolininkė, tiek ir kreditorė. Teisiniuose valstybinio kreditavimo santykiuose šalys negali keisti valstybės nustatytų teisinių nuostatų.

Pasiskolintos iš gyventojų, juridinių asmenų ar kitų valstybių piniginės lėšos, tampa valstybės papildomais resursais. Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu gali imti paskolas šiems tikslams:

1) Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti;

2) valstybės investicijoms finansuoti ir įmonių apyvartinėms lėšoms papildyti;

3) išlaidoms, susijusioms su valstybės skola, apmokėti ir valstybės skolai dengti;

4) kitiems tikslams, kai yra atskiras Lietuvos Respublikos įstatymas.

Valstybės skola ir iš jos išplaukiantys procentai padengiami ir valstybės biudžeto, kuriame kasmet patvirtinamas atskiras biudžetinių išlaidų punktas. Tačiau augant valstybės deficitui, valstybė gali refinansuoti valstybės skolą t.y. padengti senąsias skolas skolindamasi iš naujo. Į valstybės kredito sferą patenka laikinai laisvos gyventojų ir ūkio subjektų piniginės lėšos, neskirtos einamajam naudojimui.

Valstybės skolos rūšys yra trys:

1) Užsienio skola – Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai užsienio valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, pagal kuriuos lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar negrąžintos, taip pat pagal LR Skolos įstatymą įsteigtos garantijų institucijos arba draudimo įmonės neįvykdytų įsipareigojimų bankams pagal garantijos ar draudimo sutartis sumos dalis, kuri yra apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus normatyvus.

2) Vidaus skola – Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, pagal kuriuos lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar negrąžintos, taip pat pagal LR Skolos įstatymą įsteigtos garantijų institucijos arba draudimo įmonės neįvykdytų įsipareigojimų bankams pagal garantijos ar draudimo sutartis sumos dalis, kuri yra apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus normatyvus.

LR Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 124 DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SKOLINIMOSI UŽSIENIO IR VIDAUS RINKOSE, yra nustatyta, kad LR Finansų ministerijai yra pavedama, leisti LR Vyriausybės vertybinius popierius ( obligacija bei taupymo lakštus) ir taip imti vidaus paskolą šiems tikslams: 1) kapitalo investicijoms finansuoti, 2) valstybės skolai, susidariusiai iki 1999 m. sausio 1d., dengti, 3) likviduojamų bankų kreditoriams suteiktoms valstybės garantijoms vykdyti, 4) bankams restruktūrizuoti, 5) išleistiems vertybiniams popieriams išpirkti, 6) kompensacijų įsiskolinimui už valstybės išperkamą žemę bei atlyginimui už išperkamus ūkinės-komercinės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus iš dalies dengti bei kitiems įstatymuose nustatytiems tikslams;

3) Paskola su valstybės garantija – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, gautos Lietuvos Respublikos juridinio ar fizinio asmens arba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, kurių sąlygų įvykdymą garantuoja valstybė.
Skolininkai arba skolininkai, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, iki visiško skolos grąžinimo be Finansų ministerijos raštiško leidimo neturi teisės atlikti šių veiksmų:

1) reorganizuoti įmonės;

2) mažinti įstatinio kapitalo;

3) parduoti, išnuomoti ar įkeisti ilgalaikio turto;

4) laiduoti ar garantuoti savo turtu kitų subjektų prievolių įvykdymo;

5) teikti paskolas (išskyrus trumpalaikį prekinį kreditą);
6) investuoti už gautą paskolą įsigytą turtą į kitus ūkio objektus.
Valstybės lėšų skolinimąsi ir skolinimą vykdo Finansų ministerija LR Vyriausybės pavedimu. Valstybės kredito sferoje Finansų ministerija turi šias teises ir pareigas:
Teisės.

1) skolinasi finansinius išteklius iš tarptautinių finansinių organizacijų, bankų bei skolinasi vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus;

2) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių parametrus bei išleidimo į apyvartą sąlygas;

3) atlieka operacijas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir užsienio rinkose;

4) skolinasi ir kredituoja valstybines programas.

Finansų ministerija privalo:

1) tvarkyti valstybės skolos apskaitą;

2) registruoti visas vidaus ir užsienio paskolas, valstybės garantijas;

3) saugoti visų paskolų sutarčių ir visų valstybės garantijų originalius dokumentus;

4) apibendrinti ir planuoti paskolų poreikį, rengti skolinimosi programų projektus;

5) kontroliuoti paskolų išdavimą, grąžinimą, naudojimą ir kitų finansinių įsipareigojimų, susijusių su paskolomis, vykdymą.

Valstybės skola gali būti išreikšta 1)paskolų sutartimis, 2)valstybės garantijomis, 3) vertybiniais popieriais arba įrašais vertybinių popierių sąskaitose bei kitais skolos įsipareigojamaisiais dokumentais.

Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos rezervai negali būti įkeisti kaip valstybės turtinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė. Lietuvos bankas nėra atsakingas už Lietuvos Respublikos turtinius įsipareigojimus, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos bankas prisiima tokius įsipareigojimus arba kai tokie įsipareigojimai yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės vardu gautas užsienio arba vidaus paskolas turi teisę perskolinti Lietuvos Respublikos juridiniams ar fiziniams asmenims arba įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, jeigu nėra kitaip numatyta paskolų sutartyse. Paskolos sutartis su skolininkais pasirašo finansų ministras arba jo įgalioti Finansų ministerijos pareigūnai.
Valstybės skolinimosi procesą galima pavaizduoti šia schema:

Be valstybinio kredito, taip pat yra:
1)Bankinis. Bankai teikia kreditus įmonėms, organizacijoms ir gyventojams.
2)Vartotojiškas. Jį gauna gyventojai pavyzdžiui, buto statybai.
3)Komercinis. Šis kreditas teikiamas prekinėje formoje tiekėjui, atidedant mokėjimą tam tikram laikotarpiui už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas išrašant vekselį.

Valstybės išlaidos

Valstybės išlaidoms skirtų lėšų panaudojimo sferas ir tvarką nustato LR Biudžetinės sandaros įstatymas, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, taip pat kiti norminiai aktai.
LR valstybės biudžeto lėšos skiriamos įvairioms valstybės socialinėms funkcijoms įgyvendinti. Pagal LR Biudžetinės sandaros įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms:

1) švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti;

2) socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti;

3) mokslui ir techninei pažangai;

4) gamtos apsaugai;

5) ūkio plėtojimui reguliuoti;

6) krašto apsaugai;

7) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti;

8) dotacijoms savivaldybių biudžetams;

9) viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai;

10) išoriniams valstybės ryšiams;

11) valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms;

12) valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;

13) išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti;

14) valstybės skoloms grąžinti;
15) kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.
Detaliau, kiek lėšų, kokiai sričiai skirti, reglamentuoja LR LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.
Išlaidos
(perduoti asignavimai)
Bendras valstybės valdymas
Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga
Krašto apsauga
Švietimas
Sveikatos apsauga
Socialinė apsauga globa ir rūpyba
Butų ir komunalinis ūkis
Sveikatingumas (sportas, rekreacija, kultūra)
Kuro ir energijos tiekimo paslaugos
Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija
Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba
Transportas ir ryšiai
Kita ekonominė veikla
Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms
Perduota savivaldybių biudžetams:
Pagal Vyriausybės sprendimus
Bendroji dotacija
Speciali tikslinė dotacija
Iš viso išlaidų:

5 tema. Bankų kredito ir pinigų apyvartos bei atsiskaitymų teisinis režimas

1.Bankinio kredito sąvoka. Banko kreditas (creditum – lot. k. paskola, skola) kaip ekonominė kategorija yra viena iš paskolinto kapitalo judėjimo forma. Vykdant bankinį kreditavimą atsiranda ekonominiai (piniginiai) santykiai, kurių procese laikinai laisvos (nenaudojamos) valstybės, juridinių ir fizinių asmenų piniginės lėšos, akumuliuotos (įsisavintos) bankų, suteikiamos verslo subjektams laikantis grįžtamumo sąlygų. Bankiniai kreditai sudaro būtinas sąlygas, kurioms esant fiziniai ir juridiniai asmenys gali papildyti savo pinigines lėšas tenkinti įvairiems poreikiams, reikalaujantiems papildomų lėšų, tame tarpe ir kapitalo investavimui.
Tad bankinis kreditas gali būti apibrėžiamas kaip ekonominiai santykiai, kurių procese bankai suteikia skolininkams pinigines lėšas grąžintinumo sąlygomis. Šie santykiai išreiškia skolinto kapitalo vertės judėjimą iš banko (kreditoriaus) paskolos gavėjui (debitoriui) ir atgal.
Svarbu, kad vienos įmonės ar visos ekonomikos ribose skolininko susigrąžinta gauta vertė (įsiskolinimo bankui panaikinimas) būtų augančios apimties reprodukcijos rezultatas. Tai lemia kredito ekonominę rolę ir tarnauja vienai iš svarbiausių sąlygų bankui gaunant pelną iš kreditinių operacijų. Gyventojų kreditavimas užtikrina vartojimo augimą, padidiną prekių paklausą (ypač brangių, ilgalaikio naudojimo) ir priklauso nuo gyventojų pajamų lygio, apsprendžiančio galimybę bankams gauti pelną iš šių operacijų. Kredito operacijos užima beveik didžiausią dalį banko aktyvo sąskaitų struktūroje.
Bankinį kreditą galima suprasti ir taip: Banko paskola (bank loan) – tai kreditas, kurį komerciniai bankai gali suteikti privatiems asmenims ir firmoms.
Visuomeniniai santykiai, atsirandantys bankinio kreditavimo metu, priklausomai nuo jų specifikos reglamentuojami administracinėmis, finansinėmis ir civilinėmis normomis.
Reguliuojant bankinį kreditavimą svarų vaidmenį vaidina taip pat ir bankiniai papročiai bei tam tikrų principų – esminių vadovaujančių teiginių, įtvirtintų teisės normose.
Pagrindiniai principai yra šie:
1. Gražintinumo, kuri reiškia, kad piniginės lėšos, gautos kaip paskola, tarnauja skolininkui tik kaip laikinu finansiniu šaltiniu ir turi būti gražintas bankui ar kitai kredito įstaigai.
2. Iš minėto principo išplaukia terminuotumo principas reiškiantis, kad paskola turi būti grąžinta nustatytais paskolos sutarties terminais, kurių pažeidimas užtraukia tam tikras sankcijas.
3. Atlygintinumo principas reiškia, kad bankinis kreditavimas remiasi paslaugų, kurias suteikia bankai teikdami kreditą`, grąžintinumo charakteriu. Už suteiktas bankui paskolas, kaip taisyklė, imamas atitinkamas mokestis procentų pavidalu. Procentų dydis nustatomas šalių susitarimu pagal kredito sutartį. Rinkos sąlygomis bankų kredito procentinį dydį lemia pinigų masės pasiūla ir paklausa.
4. Užtikrintumo principas pasireiškia tuo, kad bankai, siekdami užsitikrinti kredito grąžintinumą, išduodą jį už tam tikrą užstatą: prekybines materialines vertybes, pagal garantijas, pagal kitas įsipareigojimo formas.
5. Tikslingumo principas nustato, kad bankinis kreditas išduodamas tik griežtai nustatytiems tikslams; paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį užtraukia atitinkamą atsakomybę – civilinę, baudžiamąją.
2.Bankinio kreditavimo rūšys. Kreditavimas suprantamas kaip kredito teikimas pagal sutartą programą suderintiems ir kreditoriaus remiamiems tikslams.
Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms privatūs asmenys ar įmonės neturi savų lėšų ( arba jų nepakanka) ir kurioms įsigyti ar panaudoti suteikiamas kreditas.
Kreditų rūšys – tai visuma kokybinių ypatybių. Rūšys nustatomos pagal ekonominį kreditavimo objektų pobūdį, paskirtį, pagal kredito grąžinimo terminus ir kitus požymius. Užbaigto ir tikslaus kredito rūšių grupavimo nėra.
Tačiau reikia skirti dvi bankinio kreditavimo operacijas: piniginę paskolą (Geldleigeschäft) ir banko įsipareigojimą garantuoti kliento mokėjimą suteikiant jam kreditą (Kreditleigeschäft). Toks išskyrimas turi praktinę reikšmę. Piniginė paskola – tai tokia bankinė oprecija, kurios metu bankas suteikia skolininkui tam tikrą pinigų sumą nustatytam laikotarpiui. Tokios bankinės opracijos apibrėžiamos kaip paskolos operacijs, nes paskola sugrąžinama pinigų forma.
Garantinėmis operacijomis suprantamos tokios banko operaciojs, kurių metu bankas nesuteikia skolininkui piniginės paskolos, o tik pažada įvykdyti mokėjimus tuo atveju, jei skolininkas nesugebės apmokėti savo įsipareigojims. Šioms operacijoms priskiriami akceptiniai ir avaliniai kreditai. Toks sąlyginis banko pasižadėjimas praktiškai garantuojams banko mokėjimais remiantis kliento įsipareigojimais.
Apibendrinant galima teigti, kad piniginių paskolų reikšmė žymiai didesnė nei garantinės operacijos.
Kalbant apie kreditavimo rūšis svarbios yra garantijos ir laidavimo sąvokos.
Užsienio literatūroje išskiriamos tokios pagrindinės bankinio kreditavimo rūšys:
1. Pagal terminus:
• „trumpalaikiai (iki 1 m.);
• vidutinės trukmės (nuo 1 iki 3-6 m.);
• ilgalaikiai (kaip taisyklė daugiau kaip 8-10 m.)“.
2. Pagal užtikrinimo būdą:
• be užstato (personalinės – asmenims, turintiems pastovią ir tvirtą finansinę padėtį, nepriekaištingos reputacijos ir kuriais pasitiki bankai arba blankinis);
• su užstatu.
3. Pagal skolininkų rūšį:
• žemės ūikio kreditas;
• verslo kreditas (gamybinei kompanijai ar smulkiai verslo įmonei);
• komunalinis kreditas;
• personalinis kreditas.
4. Pagal paskirtį:
• vartojimo kreditas;
• verslo kreditas;
• kapitalo formavimui skirtas kreditas;
• investicinis kreditas;
• sezoninis kreditas;
• kreditas, skirtas laikiniems finansiniams sunkumams pašalinti;
• tarptautinis kreditas;
• kreditas operacijoms su vertybiniais popieriais;
• importo (eksporto) kreditas;
5. Pagal dydį:
• smulkus;
• vidutinis;
• stambus.

Vienas iš kreditavimo be užstato porūšių yra blankinis kreditas. Pagal jį bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo.
Su banku susijusiais asmenimis yra laikomi:
1) banko ir jo dukterinių bankų bei jo įmonių akcijų paketo savininkai, jų sutuoktiniai, tėvai ir vaikai arba įmonės, kuriose minėti asmenys tiesiogiai ar (ir) netiesiogiai įsigijo arba valdo daugiau kaip 20 procentų nuosavo kapitalo;
2) banko ir jo dukterinių bankų bei įmonių tarybų ir valdybų nariai, revizoriai, administracijos ir filialų (skyrių) vadovai bei jų sutuoktiniai, tėvai ir vaikai arba įmonės, kuriose minėti asmenys tiesiogiai ar (ir) netiesiogiai įsigijo arba valdo daugiau kaip 20 procentų nuosavo kapitalo.
Bankai apie išduotas paskolas su banku susijusiems asmenims privalo pateikti informaciją Lietuvos bankui jo nustatyta tvarka
Labiau apsistosime ties tokiomis bankų paskolomis, kurios priskiriamos vienai iš šių kategorijų: verslo paskolos, nekilnojamojo turto paskolos, vartojimo ir užsienio paskolos.
I. Verslo paskolos. Vienas iš būdų, kuriuo bankai karatais tenkina klientų ilgalaikius kapitalo poreikius, yra gamybos įrenginių pirkimas ir jų nuomojimas klientams. Nuomodamas įrenginius, bankas mokesčių pajamų iš sparčios amortizacijos. O jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, tai nuomininkas turi naudos iš to, kad jo balanse neatsispindi skola, kuri išryškėtų, jei lėšų tiems įrengimams pirkti būtų buvę reikėję tiesiogiai skolintis iš banko
1.Tai, taip vadinamasis lizingas. Jo rūšys :
a) Operatyvusis (Operete) lizingas, kai nuoma suteikiama 3-5 metams ir sutartis nuomininko gali būti nutraukta bet kuriuo metu. Tai leidžia nuomininkui greitai pereiti prie naujų technologijų. Pagal šią nuomos sutartį pardavėjas kartu vykdo ir garantinį remontą, ir techninį aptarnavimą;
b) Nekilnojamojo turto (Inmobilien) lizingas, kada išnuomojami stambūs objektai: cechai, parduotuvės ir pan. Sutarties laikas 15-20 metų. Po sutarties pasibaigimo objektas gali būti parduotas nuomininkui;
c) Finansinis (Finance) lizingas – tai įvairių objektų (automobilių, lėktuvų, mašinų, kompiuterių, spec. aprangos) nuoma, kurią atlieka specializuotos lizingo kompanijos. Sutartis sudaroma 2-6 metams ir negali būti nutraukta iki jos pasibaigimo. Aptarnavimas ir garantinis remontas atskirti. Išnuomoti daiktai gali būti po to parduoti nuomininkui.
2.Vietoj vidutinės trukmės paskolos skolininkas gali paimti trumpalaikį finansavimą. Vienas jo būdų yra kreditų linijos, dar vadinamos kredito linija (įsipareigojimas teikti paskolas tol, kol reikalauja firmos padėtis). Tai susitarimas, pagal kurį bankas sutinka suteikti firmai paskolą beveik tokiai sumai, kurios pastarajai reikia. Ji suteikiama iki 1 metų. Dažnai bankas ima mokestį už nepanaudotą kredito dalį ir palūkanas už paskolos sumą, kuri jau panaudota.
3.Atnaujinamas kreditas – pagal šią sutartį firma gali skolintis iki tam tikros sumos ir vėliau grąžinti panaudotą sumą, nemokėdama baudos kaip kredito limito atveju už nepanaudotą dalį. Be to, firma gali gauti oficialų banko įsipareigojimą teikti paskolą ateityje, mokant nedidelį mokestį.
II. Vartojimo paskolos.Vartojimo paskolos JAV sudaro 12 % visų paskolų. Vienas svarbiausių šių paskolų privalumas yra jų likvidumas. Jos trumpalaikės ir grąžinamos dalimis, tad jų apyvarta labai greita, o palūkanų norma kintanti.
1.Vartojimo kreditas – tai individualiems vartotojams suteikiama paskola prekėms ar paslaugoms įsigyti. Jos būna kelių rūšių:
a)pirkimas išsimokėtinai – tai prekių sutartis, kai mokama dalimis. Pradinis mokestis sumokamas grynaisiais, o po to mokama kas mėnesį, įskaitant ir palūkanas, tam tikrą laiko tarpą.
b)paskolos kreditas – tai vartotojo pasiskolinami pinigai, už kuriuos pirksime prekes ir paslaugas. Objektais esti tokie daiktai ir prekės, kurios pačios gali būti užstatas.Pvz. buto įkeitimo paskola yra ilgalaikė paskola buto pirkimui finansuoti. Visiška nuosavybe butas tampa tuomet, kai sumokama skola.
c)pardavimo kreditas – tai vartotojo galimybė pirkti prekes ir paslaugas iškart, nors už jas mokama bus vėliau. Pirkėjas nemoka grynais pinigais už prekes. Nereikia mokėti už naudojimąsi pirkėjo sąskaitą, jei mėnesio pabaigoje apmokama visa skola, jei ne už negrąžintą sumą mokamos palūkanos. Bankas laimi gaudamas komisinius iš pardavėjo. Komisiniai – tai piniginiai atsiskaitymai, tiesiogiai susiję su atliktų paslaugų dydžiu, tai užmokestis agentams už paslaugas pirkėjo ar pardavėjo naudai.
d)kredito kortelė – tai banko identifikacijos kortelė, leidžianti teisėtam savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais, t.y. pirkti kreditan. Paprastai už pirkėjo sąskaitas ir už naudojimąsi kredito kortelėmis mokėti nereikia, jeigu jos savininkas apmoka ją visą ir laiku.
III. Nekilnojamo turto paskolos.
1.Labiausiai paplitusi ilgalaikės paskolos forma – hipotekos kreditas, kurio grąžinimas garantuojamas įkeistuoju nekilnojamo turtu: žeme, pastatais. Jo esmė ta, kad kreditas išduodamas negrynaisiais pinigais, o įkaito lakštais, kuriuos realizuoja patys skolininkai pinigų rinkoje. Realizacijos galimybė remiasi tuo, kad hipotekos bankai tuos lapus išperka periodinio tiražo būdu. Hipotekos lakštai – vertybiniai popieriai, pažymintys fizinių arba juridinių asmenų nekilnojamojo turto įkeitimą įstatymo nustatyta tvarka, imant paskolą. Dėl išsiplėtusios hipotekos rinkos sumažėjo tokių paskolų likvidumas. Iš dalies išliko jų rizika, nors ir dauguma tokių paskolų suteikiama su kintama palūkanų norma (periodiškai tikslinama, atsižvelgiant į tuo metu nusistovėjusias palūkanų normas). Paskolos suteikiamos 10-30 metų.
2.Kita rūšis yra paskola su paties nekilnojamojo turto užstatymu (įkeitimu). Tai taip pat ilgalaikė paskola. Skolininko nesilaikymas sutarties sąlygų suteikia teisę perimti skolintojui nuosavybėn tą turtą.

3.Lietuvos banko teisinis statusas. Prieš pradedant kalbėti apie bankų finansines funkcijas, kurias, beje, ir atlieka Lietuvos bankas (toliau – LB), pravartu būtų apžvelgti Lietuvos bankininkystės istoriją šiuo aspektu.
Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis tik nuo 1907 metų ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABERŽĖS bendrovė, įkurta 1871 m.
Bet tai buvo gan nedidelės kredito įstaigos. Tik atgavus nepriklausomybę buvo įkurti pirmieji stambieji akciniai bankai. Pirmasis 1918 m. buvo PREKYBOS IR PRAMONĖS bankas, antrasis 1919 m. – ŪKIO bankas. Iki 1940 metų Lietuvoje veikė be smulkesniųjų 8 stambūs bankai, kurių balanso vertė siekė nuo 6,8 iki 291,4 mln. litų. 1922 m. spalio 2d. pradėjo veikti LB, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas (1922 m.rugpjūčio 9 .). Šis bankas reguliavo pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvino pinigų iš mokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtino pastovią bei patikimą pinigų sistemą bei skatino žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. Tačiau bakų steigimo ir kontrolės funkcijų nevykdė.
Po 50 metų pertraukos 1991 m. kovo 13 d. LR AT priėmė nutarimą paskirti LB valdybos pirmininku Bronių Povilaitį. Šią datą galima laikyti Lietuvos centrinio banko, kaip prieškarinio LB darbų tęsėjo, veiklos pradžia. (Lietuvos Banko įstatymas buvo priimtas 1990 m. vasario 13 d.) Tų pačių metų liepos 31 d. B.Povilaitį pakeitė Vilius Baldišius, kurio parašą galite matyti ant pirmųjų litų banknotų. Pastarąjį 1993 m. pakeitė Romualdas Visokavičius, šį 1994 m. – Kazys Ratkevičius, o nuo 1996 m. valdybos pirmininku esti Reinoldijus Šarkinas.
1990 m. rugsėjo 4 d. LR AT savo nutarimu “Dėl LB statuto ir pagrindinio kapitalo“ patvirtino LB statutą. Tačiau nors ir buvo skirti 21,7 mln. iš numatytų 40 mln. rublių pagrindiniam banko kapitalui formuoti, sudaryta ir patvirtinta banko valdyba, dėl objektyvių priežasčių jis galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją – kontroliuoti ir reguliuoti kitus bankus.
Tik 1991 metais, LB galutinai susiformavo ir buvo sukurta dabartinė jo struktūra, o jo kūrimas buvo baigtas 1992 metų vidury. Iki 1992 m. vidurio LB vykdė ir komercines funkcijas, kurias po reorganizacijos perėmė Lietuvos Komercinis bankas (1992 09 01). 1992 m. spalio 1 d. įvedus laikinuosius pinigus – talonus ir pradėjus įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką, LB veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinę centrinio banko modelį. 1992 m balandžio 29 d. LB tapo Tarptautinio valiutos fondo nariu. 1994 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas naujos redakcijos LR LB Įstatymas, kuris juridiškai įtvirtino LB teisinį statusą.
Ir dar, prieš nagrinėjant banko LB statusą, trumpai nusakysiu centrinio banko padėtį bankų sistemoje. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus. Taigi, centriniai bankai įprastine reikšme – tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams, t.y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojam (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Be šių svarbiausių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti paslaugas komerciniams bankams, leisti valiutą, teikti daug paslaugų vyriausybei ir pan. Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Tai bankų bankas, kuriame kiti bankai laiko savo privalomus rezervus. Be to, jis kartu su šalies Finansų ministerija per kredito įstaigas organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų (vertybinių popierių) pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas mokėjimą.
Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
Lietuvos banką steigia ir likviduoja Lietuvos Respublikos Seimas.
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas turi:
1) užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą;
2) palaikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui.
LB teisinis statusą galima sąlygiškai dalinti į tris sritis:
1. Lietuvos kainų politikos formavimas;
2. Užsienio valiutos režimo, tarptautinių atsargų ir operacijų su užsienio kredito įstaigomis reguliavimas;
3. Bankų ir kitų kreditų įstaigų licencijavimas bei priežiūra.
Tad 8 straipsnyje išdėstytos funkcijas galima grupuoti taip:
I. grupei priskiriame šias:
1) išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
2) gali aptarnauti Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas;
3) organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius;
4) įgyvendina įstatymų nustatyta tvarka pinigų politiką tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;
5) konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;
6) renka ir skelbia pinigų bei finansinę statistiką;
II. grupei priskiriame:
7) kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;
8) saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus;
9) nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų, tarp jų ir kliringinių atsiskaitymų tvarką;
III. grupei priskiriame:
10) išduoda ir atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūri jų veiklą;
11) įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje;
12) organizuoja bankinės informacijos sistemą;
13) nustato bankų ir kitų Lietuvos banko licencijuotų kredito įstaigų apskaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;
14) sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
15) atlieka komercinių bankų ir jų padalinių, kredito įstaigų teisinę registraciją bei registruoja jų statutus (įstatus).”
16) vykdo komercinio banko tarybos įgaliojimus, kurie pereina Lietuvos banko valdybai pagal Komercinių bankų įstatymo 39 straipsnio ketvirtosios dalies 1 punkto nuostatas.

Pagrindinė teisės ir pareigos formuojant pinigų politiką
Pareigos:
Lietuvos bankas rengia pinigų politikos programą ir ją įgyvendina.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pinigų politiką:

1) perka ir parduoda Lietuvos Respublikos išleistus skolos dokumentus (vertybinius popierius);

2) atlieka rediskonto operacijas.
Įgyvendindamas pinigų emisijos teisę, Lietuvos bankas:

1) nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų pakeitimo bei sunaikinimo tvarką, sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką;

2) įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir monetas pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia Lietuvos bankas.”
Lietuvos bankas nustato, didina ar mažina kiekvieno banko rediskontavimo dydžio ribas arba visiškai nutraukia rediskontavimo operacijas.
Lietuvos banko rediskonto ir jo kredito operacijų palūkanų
normas nustato Lietuvos bankas.
Teisės:
Lietuvos bankas savo nustatyta tvarka turi teisę bankams rediskontuoti litais išreikštus vekselius ir kitus skolinius įsipareigojimus, kurie turi būti apmokėti Lietuvos Respublikoje ir užtikrinti ne mažiau kaip trijų mokių garantų ar laiduotojų, iš kurių bent vienas yra bankas, parašais, ir jeigu nuo jų pateikimo rediskontuoti dienos iki jų apmokėjimo dienos yra likę ne daugiau kaip trys mėnesiai.

Išimtiniais atvejais banko valdybos nutarimu galima priimti rediskontui vekselius ir kitus komercinių operacijų įsipareigojimus, užtikrintus dviejų garantų ir laiduotojų, iš kurių bent vienas yra bankas, parašais, jeigu nuo diskontavimo dienos iki jų apmokėjimo yra likę ne daugiau kaip šeši mėnesiai, ir su dviejų garantų ir laiduotojų parašais, iš kurių bent vienas yra bankas.

Lietuvos bankas rediskontuoja vekselius neviršydamas kiekvieno banko maksimalaus galimo rediskontavimo dydžio, kuris apskaičiuojamas atitinkamu santykiu nuo bankų registruoto kapitalo.
Lietuvos bankas gali savo nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti Lietuvos Respublikos bankams ir kitoms kredito įstaigoms, laikančioms savo privalomųjų atsargų lėšas Lietuvos banke, terminu iki trijų mėnesių paskolas, užtikrintas:

1) tarptautinių atsargų lėšomis: auksu, užsienio valiuta, įskaitant ir esančią jų sąskaitose užsienio bankuose, tratomis ir vekseliais užsienio valiuta;

2) skolų dokumentais, išleistais ir mokėtinais Lietuvos Respublikoje,jeigu jie yra valstybinės emisijos dalis;

3) kitokiais vertybiniais popieriais ir skolų dokumentais, tauriaisiais metalais, kuriuos pagal šį įstatymą Lietuvos bankas turi teisę pirkti ir parduoti.
Neįprastomis ekonominėmis sąlygomis maksimalias kreditavimo ir diskonto operacijų palūkanų normas visiems Respublikos bankams ir kitoms kredito įstaigoms gali nustatyti Lietuvos bankas.

Pagrindinė teisės ir pareigos reguliuojant užsienio valiutos režimą, tarptautines atsargas ir operacijas su užsienio kredito įstaigomis
Pareigos:
Lietuvos bankas:

1) nustato užsienio valiutos operacijų vykdymo tvarką;

2) išduoda licencijas užsienio valiutos operacijoms vykdyti ir prireikus atšaukia šias licencijas;

3) nustato bankams ir kitoms kredito įstaigoms leistiną užsienio valiutų atvirosios pozicijos riziką;

4) laiko Lietuvos Respublikos užsienio valiutos atsargas ir jas tvarko
Lietuvos bankas sudaro, laiko ir tvarko Lietuvos Respublikos atsargas, kurios gali būti sudarytos iš:

1) aukso;

2) konvertuojamos užsienio valiutos banknotais ar monetomis, taip pat esančios užsienio bankų sąskaitose;

3) bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų, įskaitant:

a) teisę įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį;

b) specialią skolinimosi teisę (SDR) Tarptautiniame valiutos fonde;

c) vekselius konvertuojama užsienio valiuta;

d) vertybinius popierius, apmokamus konvertuojama užsienio valiuta, kuriuos išleido ir garantavo, įskaitant perpirkimo įsipareigojimus, užsienio valstybė ar jos centrinis bankas arba tarptautinė institucija
Teisės:
Lietuvos bankas gali ir savo vardu, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, jai pavedus, sudaryti su užsienio valstybėmis arba privačiomis centrinėmis kliringo institucijomis užsienyje kliringo ir mokėjimo sutartis arba kitokius susitarimus dėl šių operacijų vykdymo.
Lietuvos bankas turi teisę:

1) imti paskolas iš užsienio ir tarptautinių bankų bei kredito įstaigų;

2) teikti paskolas užsienio bankams bei tarptautinėms kredito įstaigoms;

3) atidaryti sąskaitas, priimti iš užsienio valstybių centrinių ir tarptautinių bankų, kredito įstaigų ir kitų institucijų lėšas į jų sąskaitas arba indėlius;

4) atidaryti savo sąskaitas užsienio valstybių bankuose;

5) būti garantu, išduoti garantinius raštus pagal Lietuvos Respublikos ir užsienio juridinių asmenų bei tarptautinių institucijų piniginius įsipareigojimus;

6) vykdyti kitas įstatymų numatytas tarptautines valiutines
operacijas.

Teisės ir pareigos vykdant bankų ir kitų kreditų įstaigų licencijavimą bei priežiūrą
Pareigos:
Be Lietuvos banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla.

Licencijų suteikimo sąlygas ir tvarką nustato bankų ir kitų kredito įstaigų steigimą bei jų veiklą reglamentuojantys ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei Lietuvos banko leidžiami
teisės aktai.
Lietuvos bankas registruoja užsienio banko filialus (atstovybes).
Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos banko licenciją turinčių bankų ir kitų kredito įstaigų veiklą.
Lietuvos bankas nustato bankams ir kitoms kredito įstaigoms riziką ribojančius normatyvus ir privalomąsias atsargas nuo jų indėlių bei kitų skolintų lėšų (pasyvų). Normatyvų, privalomųjų atsargų dydį ir šių atsargų laikymo tvarką nustato Lietuvos bankas valdybos nutarimais.
Bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir kitomis valstybės institucijomis Lietuvos bankas ne rečiau kaip kartą per ketvirtį teikia Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui informaciją apie bankų bei kitų kredito įstaigų veiklą ir įgyvendinamas priemones efektyviai jų veiklai užtikrinti.

Lietuvos bankas teikia teisėsaugos institucijoms informaciją apie bankuose ir kitose kredito įstaigose nustatytus įstatymų, kitų teisės aktų, tarnybinių instrukcijų ir finansinių operacijų pažeidimus. Informacijos pateikimo tvarką nustato Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisės:
Lietuvos bankas turi teisę:

1) gauti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti;

2) inspektuoti bankus ir kitas kredito įstaigas bei jų padalinius, tikrinti jų sąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus;

3) leisti taisykles, instrukcijas ir kitus teisės aktus, imtis priemonių, reikalingų efektyviam kredito sistemos funkcionavimui užtikrinti;

4) taikyti šiame ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas poveikio priemones bankams ir kitoms kredito įstaigoms, pažeidusioms įstatymus bei Lietuvos banko teisės aktus arba kai jų rizikinga veikla gali pakenkti finansinės sistemos stabilumui, klientų ir investitorių interesams, arba kai jos savo veikla siekia monopolizuoti kai kurias Lietuvos Respublikos finansinės sistemos sritis.

Informacija, kurią Lietuvos bankas gauna iš bankų ir kitų kredito įstaigų jų priežiūros tikslui, negali būti skelbiama viešai ar perduota kitoms valstybės valdymo, kontrolės ir teisėsaugos institucijoms, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Lietuvos bankas turi teisę patikrinti sąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus bet kurio ūkio subjekto, kuris Lietuvos banko turimomis žiniomis verčiasi kredito įstaigos veikla be Lietuvos banko licencijos.
Lietuvos bankas turi teisę taikyti bankams ir kitoms kredito įstaigoms Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas poveikio priemones.
Lietuvos bankas, norėdamas apsaugoti indėlininkų interesus, užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą, turi teisę taikyti bankams šias poveikio priemones:

1) įspėti banką dėl jo veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus;

2) įstatymų nustatyta tvarka skirti banko vadovams administracines nuobaudas;

3) laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną, kelias ar visas operacijas (moratoriumas);

4) laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą banko filialo (skyriaus), filialų (skyrių) veiklai;
5) reikalauti nušalinti ar nušalinti banko valdybos narį (narius) ar administracijos vadovą;
6) reikalauti sustabdyti ar sustabdyti banko tarybos nario (narių) įgaliojimus;”.
7) sustabdyti banko tarybos įgaliojimus, nušalinti banko valdybą, administracijos vadovą ir paskirti banko laikinąjį administratorių;
8) apriboti disponavimą sąskaitomis, esančiomis Lietuvos banke;
9) atšaukti banko licenciją. Banko licencija netenka galios nuo tos dienos, kai Lietuvos bankas priima sprendimą ją atšaukti dėl:

1) banko likvidavimo;

2) banko reorganizavimo;

3) to, kad per 6 mėnesius nuo banko įregistravimo dienos bankas nepradėjo veikti Lietuvos bankas parenka poveikio priemonę atsižvelgdamas į pažeidimo, kurio pagrindu taikoma poveikio priemonė, turinį, šio pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės pasekmes banko ir bankų sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui.

Nutarimo dėl poveikio priemonių taikymo pagrįstumas gali būti per 1 mėnesį apskųstas teismui, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų nenustatyta kitaip. Apskundimas nesustabdo šio nutarimo vykdymo.

Teismas nagrinėja, ar buvo pagrindas taikyti poveikio priemonę ir ar laikytasi jos taikymo tvarkos. Teismas negali spręsti klausimo dėl poveikio priemonės rūšies parinkimo ir jos taikymo tikslingumo.

4.Lietuvos banko santykiai su komerciniais bankais. LB santykiai su komerciniais bankais pasižymi tuo, kad iš vienos pusės LB turi plačius valdinius įgaliojimus reguliuojant LR piniginę-kredito sistemą. Iš kitos – LB juridinis asmuo, dalyvaujantis civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais komerciniais bankais. LB tiesiogiai nekontroliuoja komercinių bankų ūkinės veiklos, o vykdo tik jų veiklos priežiūrą, imasi priemonių indėlininkų interesams apsaugoti, užtikrindamas bankų sistemos stabilumą sudaro rezervinį fondą iš privalomųjų bankų atskaitymų, kurių tvarką ir sąlygas nustato LB valdybos priimtos “Komercinių bankų privalomųjų atsargų taisyklės” (1993 12 28 Nr. 52).

Siekdamas paveikti bankinės sistemos likvidumą LB refinansuoja bankus suteikdamas jiems trumpalaikius kreditus “Paskolų komerciniams bankams suteikimo taisyklių” (LBV 1997 06 22 Nr. 54) nustatyta tvarka. LB yra paskutinė kreditinė institucija komerciniams bankams. Tai sudaro sąlygas stabiliam komercinių bankų funkcionavimui, nesikišant į jų operatyviąją veiklą. Vykdo komercinių bankų įkūrimo ir veiklos kontrolę. Nurodyta kontrolė vykdoma sprendžiant komercinių bankų įstatų pakeitimo klausimą, išduodant ar atšaukiant banko licencijas.
LB kaip LR kredito sistemos valdymo institucija, atlikdama savo funkcijas turi teisę leisti norminius aktus klausimais , kurie priskirtini bankiniam kreditavimui. LB aktyviai veikia kredito institucijų veiklą ir stiprina LR kredito sistemą nustatydamas pastarosioms tokius pagrindinius ekonominius normatyvus:
1. Minimalų privalomų rezervų dydį, deponuojamą LB. Jis nustatomas nuo banko įsipareigojimų (pasyvų) procentiniu dydžiu.
2. Kapitalo pakankamumo. Jis išreiškiamas skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykiu ;
3. Kapitalo likvidumo. Šie rodikliai nustatomi normatyvų pavidalu tarp banko aktyvų ir jo įsipareigojimų. Atsižvelgiant į banko aktyvų realizaciją ir įsipareigojimo terminus.
4. Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais;
5. Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui. Šis rodiklis nustatomas atitinkamo procento pavidalu nuo bendros sumos kapitalo, pagal kurio dydį gali būti išduotas kreditas skolininkui
6. Apribojant priimtų depozitų panaudojimą įsigyjant juridinių asmenų akcijas
Šis sąrašas nėra pilnas. Pagal LR LBĮ bei LR KBĮ LB gali nustatyti kitus ekonominius normatyvus.
5.Piniginės sistemos sąvoka. Piniginė sistema – tai valstybės įstatymais reguliuojama pinigų cirkuliacijos tvarka. Ji susideda iš šių elementų:
• piniginės prekės;
• piniginio vieneto;
• aukso turinio;
• piniginių ženklų;
• piniginių ženklų emisijos bei cirkuliacijos tvarkos.
Pinigine preke vadinamas bet kuris brangusis metalas, atliekantis vertės mato ir visuotino ekvivalento vaidmenį. Kadangi bankų leidžiami pinigai nebeturi prekės formos, pinigų sistemą galima apibūdinti kaip kreditinių pinigų cirkuliaciją. .
6.Lietuvos Respublikos piniginės sistemos elementai. LR piniginę sistemą sudaro šie elementai:
1. Oficialus piniginis vienetas. Lietuvos Respublikos piniginis vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų. Grynieji pinigai yra litų banknotai ir monetos bei centų monetos. Lietuvos bankas nustato banknotų bei monetų vertę, taip pat jų dizainą. (LR Pinigų įstatymas, 1 str.) Litas buvo išleistas į apyvartą 1993 m. birželio 25 d. ir iki tų pačių metų liepos 20 d. cirkuliavo greta laikinųjų pinigų-talonų, kurie buvo keičiami santykiu100 talonų už vieną litą. Laikinieji pinigai-talonai, cirkuliavo nuo 1991 m. liepos 29 dienos kaip didesnės paklausos prekių įsigijimo priemone (kartu su rubliais) (LRV 91 05 31 pot. Nr. 354p. ). Nuo 1992 m. gegužės 1 d. 200 ir 500 nominalo talonai cirkuliavo kaip rublių pakaitalas – teisėta mokėjimo priemonė (LRV 91 04 28 nut. Nr. 301). Nuo 1992 m. birželio 16 d. (paskelbtas nutarimas rugpjūčio 31 d.) jau visų nominalų talonai cirkuliavo greta rublių kaip jų pakaitalas (LRV 91 06 16 nut. Nr. 465). Tačiau nuo 1992 m. spalio 1 dienos talonai tapo vienintele mokėjimo priemone LR (LRV 91 09 23 nut. Nr. 695).
2. Grynųjų pinigų emisijos tvarka;
3. Piniginės apyvartos organizavimas ir reguliavimas.

7. Pinigų emisija. Lietuvos bankui priklauso išimtinė teisė išleisti ar išimti iš apyvartos litus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu.

Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų (rinkos kainomis) ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo (pagal oficialų lito kursą). Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kiekį apyvartoje, tik atitinkamai keisdamas turimas aukso atsargas ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervą.

8. Pinigų apyvartos rūšys. Pinigų apyvarta – tai pinigų (grynųjų ir negrynųjų) judėjimas, aptarnaujantis prekių apyvartą, taip pat neprekinius mokėjimus ir atsiskaitymus. Išskiriamos dvi pinigų apyvartos rūšys:
1. Grynųjų pinigų apyvarta, t.y. piniginių ženklų (popierinių banknotų ir metalinių monetų). Šiuo atveju atsiskaitymo vienetu esti piniginiai ženklai, perduodami vieno subjekto kitam už prekes, paslaugas ar kitais įstatymo nustatytais atvejais.
2. Negrynųjų pinigų apyvarta. Jos esmę išreiškia nurašymas tam tikros sumos iš vieno subjekto sąskaitos banke ir įrašymas įkito subjekto sąskaitą, esančią tame pačiame ar kitame banke arba kitoks pinigų pervedimas, kuriame piniginiai ženklai kaip mokėjimo priemonė nedalyvauja. Atsiskaitymus grynaisiais galime suprasti kaip atsiskaitymus, kurie atliekami darant buhalterinius įrašus įmonių ir bankų sąskaitose.
Teisė pasirinkti atsiskaitymo formą –grynaisiais ar negrynaisiais- priklauso suinteresuotiems asmenims (įmonėms, fiziniams asmenims). Tik specialiais įstatymų nustatytais atvejais atsiskaitymų forma gali būti konkrečiai apibrėžta. Pabrėždamas šių dviejų pinigų apyvartos kategorijų glaudų ryšį įstatymų leidėjas operuoja “pinigų masės sąvoka”.
9. Pinigų masės sąvoka. Pinigų masės (tiek nacionaline, tiek užsienio valiuta) sąvoka apima:

1. Piniginius ženklus esančius apyvartoje;

2. Pinigines lėšas, esančias juridinių bei fizinių asmenų sąskaitose ir indėliuose;

3. Kitus besąlyginius bankų įsipareigojimus.
10. Grynųjų pinigų apyvartos teisiniai pagrindai. Grynųjų pinigų apyvarta prasideda nuo jų emisijos t.y. išleidimo. Ši teisė suteikta tik Lietuvos bankui.
Grynieji pinigai (popieriniai banknotai ir metalinės monetos) be abejonės esti LB įsipareigojimais ir užtikrinami visais jo aktyvais.
Banknotų ir monetų pavyzdžiai yra tvirtinami LB. Oficialūs pranešimai apie Naujo pavyzdžio banknotų ir monetų išleidimą publikuojami “Valstybės Žiniose”. Siekiant padidinti banknotų ir monetų apsaugą nuo klastojimo laikas nuo laiko vykdoma jų modifikacija (kaip taisyklė, ypač didelių vertės banknotų). O siekiant maksimalių grynųjų pinigų apyvartos patogumų gali būti įvesti naujų nominalų banknotai.
Vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas.
Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą.
Užsienio valiuta Lietuvos Respublikoje gali būti naudojama įstatymų nustatyta tvarka.
Įvedus litą, visi finansiniai aktai, skolų ir pasižadėjimų dokumentai bei sutartys, mokėjimai ir atsiskaitymai atliekami litais.
Lietuvos bankas, kiti Lietuvos Respublikos bankai, kredito įstaigos bei kiti juridiniai asmenys privalo be apribojimų priimti Lietuvos Respublikos teisėtą mokėjimo priemonę – litus. Susidėvėjusius ir sugadintus Lietuvos Respublikos pinigų
banknotus bei monetas priima ir keičia Lietuvos bankas ir kiti bankai. (LR Pinigų įstatymas, 7 str.)
Netikrų litų ar centų gaminimas, laikymas arba paleidimas apyvarton baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
11. Negrynųjų pinigų apyvartos teisiniai pagrindai. Kaip minėta negrynųjų pinigų apyvartoje realūs piniginiai ženklai nedalyvauja; panaudojami tam tikri simboliai, t.y. pinigų masės apyvartą atspindintys skaitmeniniai įrašai.
Yra trys negrynųjų pinigų apyvartos rūšys:
1. Pirmąją galima pavadinti “klasikine”. Ją sudaro juridinio ar fizinio asmens pavedimas savo bankui nurašyti nuo šio asmens sąskaitos tam tikrą pinigų sumą ir įrašyti į kito (pavedime nurodyto) asmens sąskaitą, esančią tame pačiame ar kitame banke (kredito įstaigoje). Negryniems pinigams saugoti asmenys turi atsidaryti banke savo sąskaitą (atsiskaitomąją, einamąją ir kt.). Negrynųjų atsiskaitymų sistemoje vis daugiau naudojama kompiuterinė technika, įgalinanti per minimaliai trumpą laiką perduoti tinkamą informaciją apie atsiskaitymus ne tik vieno miesto ar respublikos ribose, bet ir tarptautiniu mastu. Kiekviena valstybė nusiteikusi maksimaliai išnaudoti negrynųjų pinigų atsiskaitymo privalumus, nes banknotai bei monetos kaip fiziniai objektai linkę į natūralų nusidėvėjimo procesą (ypač mažesnio nominalo banknotai. Būtent dėl šios priežasties LB išleidi į apyvartą 1, 2, 5 litų vertės metalines monetas), nusidėvėjusius banknotus ir monetas reikia išimti iš apyvartos bei pakeisti naujais. Kiekviena moneta ar banknotas turi atitinkamą savikainą, kuri mažesnio nominalo (vertės) monetos (banknoto) sąlygiškai didesnė (lyginant su nominalu) nei didesnės vertės monetų. Be to grynųjų pinigų saugojimui, perskaičiavimui, inkasacijai, pervežimui reikalingos papildomos išlaidos. Negrynieji pinigai neturi šių trukumų. Kiekvieno pervedimo savikaina yra menka. Todėl valstybė visokeriopai stimuliuoja tokius atsiskaitymus, panaudojant ir tiesioginius juridinius draudimus atsiskaitymams grynaisiais pinigais .
Bankiniai atsiskaitymai vykdomi įvairiomis formomis. Atsižvelgiant į teritorinį atsiskaityme dalyvaujančių įmonių išsidėstymą, atsiskaitymai skirstomi į:
Vietinius – kai atsiskaitymus tarp tiekėjų ir klientų aptarnauja tas pats bankas;
Nevietinius – kai tiekėją ir klientą aptarnauja skirtingi bankai.
Abiejų rūšių atsiskaitymai turi keletą formų:
a) Akceptinė – kai pinigai išrašomi iš pirkėjo sąskaitos remiantis reikalavimu pavedimu (siunčiamas mokėtojui, aplenkiant jo banką) arba, atsiskaitant už žemės ūkio produkciją, mokėjimo reikalavimais (siunčiamas tiesiai mokėtojo bankui);
b) Akredityvinė – naudojama, kai ji numatyta sutartimi, kuomet tiekėjas taiko pirkėjui sankcijas reikalaujant bankui. Jo esmė ta, kad pirkėjas negauna prekių tol, kol perveda atitinkamos pinigų sumos į tam tikslui atidarytą sąskaitą (akredityvą) tiekėjo banke.
c) Mokėjimo pavedimas – tai įmonės įsakymas savo bankui nurašyti nuo jos sąskaitos pavedime nurodytą sumą ir įskaityti ją į gavėjo sąskaitą. Keliems atsiskaitymams gali būti išrašomas suvestinis mokėjimo pavedimas.
c) Antrąja negrynųjų pinigų apyvartos rūšimi yra atiskaitymai vekselių, čekių ir kitų besąlyginių piniginių įsipareigojimų pagalba.
Vekselis yra vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Asmuo gavęs vekselį (vekselio laikytojas) turi teisę panaikinti savo piniginius įsiskolinimus tretiesiems asmenims pateikdamas pastariesiems iš pirmojo gautą vekselį. Ši grandinė gali būti pratęsiama. Pagaliau asmuo, turintis vekselį, turi teisę pateikti vekselį jo davėjui, reikalaudamas apmokėti vekselyje nurodytą sumą. Nesant atitinkamos pinigų sumos vekselio pateikėjas turi teisę į atitinkamą vekselio davėjo turtą, kuris buvo vekselio garantas. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis).
Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui), kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.
Paprastuoju (solo) vekseliu davėjas pats pasižada mokėti jame nurodytą sumą.
Vekseliai naudojami:
d) juridinių ir fizinių asmenų skolai už išsimokėtinai gautas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus įforminti;
e) bankų kreditui gauti. Kreditai juridiniams ir fiziniams asmenims teikiami diskontuojant bei rediskontuojant, taip pat įkeičiant turimus vekselius;
f) bankų paskoloms, apdraudžiant jas paskolų gavėjų išduodamais vekseliais.
Čekis- įstatymo nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo įsako bankui besąlygiškai išmokėti čekyje nurodytam arba jį pateikusiam asmeniui čekyje įrašytą pinigų sumą. Čekiai naudojami atsiskaitymams su tiekėjais. Jis išrašomas, jei jų sąskaitoje yra pinigų jį apmokėti, o apmokamas čekis gali būti pere 8 dienas nuo jo išdavimo. Čekio davėjas atsako už tai, kad čekio suma būtų apmokėta ir pervesta.
3. Trečia atsiskaitymo forma negrynaisiais pinigais – bankų kreditinės kortelės. Kredito kortelė – tai banko identifikacijos kortelė, leidžianti teisėtam savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais, t.y. pirkti kreditan. Paprastai už pirkėjo sąskaitas ir už naudojimąsi kredito kortelėmis mokėti nereikia, jeigu jos savininkas apmoka ją visą ir laiku. Taip pat ji naudojama vykdant vienkartinius įsipareigojimus (dažnai vykstant į komandiruotes, perkant prekes ir kt.), suteikiant ją vietoj avanso. Tuomet pinigai iš einamosios (valiutinės ) sąskaitos pervedami į kortelės sąskaitą. Ši forma labiausiai paplitusi išsivysčiusiose šalyse tarp fizinių asmenų. Jos (kortelės) veikimo principas pasireiškia tuo, kad jų patalpinimas į nuskaitymo įrenginį garantuoja momentinį ryšį su banku, kuriame yra kortelės savininko sąskaita.
12. Kasos operacijų taisyklės. Kasos operacijos – tai visuma materialinių-techninių procedūrų, pasireiškiančių grynųjų pinigų priėmimu, saugojimu ir išdavimu. Nurodytos procedūros reguliuojamos finansų teisės normomis, kurios sudaro specialų finansinį-teisinį institutą.

Paskaityti: LRV nutarimą 2000 02 17 d. Nr.179 “ dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo”; LRV nutarimą 2002 08 13 d. Nr.1283 “ dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos patvirtinimo”

6 tema. Valiutinio reguliavimo ir kontrolės teisinis režimas
1.Valiutos ir valiutinių vertybių sąvoka. Monetos ir popieriniai pinigai, kurie kartu vadinami valiuta ( valuta – italų k., valeo – lot. k., esu vertas; pinigai, pinigų vertė, kaina) arba grynaisiais pinigais yra naudojami įvairiuose sandoriuose.
Terminas “valiuta” naudojamas trimis prasmėmis:
1) tai valstybės piniginis vienetas;
2) tai užsienio valstybių kreditiniai ir mokėjimo dokumentai, išreikšti užsienio piniginiais vienetais ir priimamais atliekant tarptautinius atsiskaitymus (užsienio valiuta);
3) tarptautinis (regioninis) piniginis atsiskaitymo ir mokėjimo vienetas: EKU, EURO, SDR ( Special Drawing Rights – spec. skolinimosi teisės – Valiutos fondo leidžiami tarptautinės atsiskaitomosios ir rezervinės lėšos, atliekančios kai kurias pasaulinių pinigų funkcijas).

Finansuose ir finansų teisėje, tarnybinėje ir butinėje leksikoje turimas “valiutos” terminas dažniausiai naudojamas paskutinėmis dviem reikšmėmis. Finansų teisės šaltiniuose pateiktas valiutos apibrėžimas konkretizuojasi taikant objektams, apimtiems “valiutos” terminu.

LR Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 1 straipsnyje užsienio valiuta apibrėžiama kaip bet kurios užsienio valstybės ar užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta.

Vidaus ir užsienio valiutos santykiui charakterizuoti naudojamos šios sąvokos:
1) “nekeičiamoji (nekonvertuojama) valiuta” naudojama tik vienos valstybės ribose;
2) “keičiamoji (konvertuojama) valiuta”, kuri keičiama į užsienio valiutą ir tokiu būdu esti mokėjimo priemone tarptautinėje rinkoje;
3) “dalinai keičiamoji (konvertuojama) valiuta” naudojama ne visuose išorinėse valiutinėse operacijose ir ne visų subjektų atžvilgiu.

Valiutinės vertybės suprantamos kaip:
1) užsienio valiuta (popieriniai banknotai ir monetos);
2) vertybiniai popieriai užsienio valiuta – mokamieji dokumentai (čekiai, vekseliai, akredityvai ir kt.), fondinės vertybės (akcijos, obligacijos), ir kitokie ilgalaikiai įsipareigojimai, išreikšti užsienio valiuta.
3) brangieji metalai – auksas, sidabras, platina ir platinos grupės metalai (paladis, iridis, rutenis, osmis), įvairų formų ir būsenų, išskyrus juvelyrinius dirbinius, taip pat laužas iš tokių dirbinių;
4) gamtinės kilmės brangieji akmenys – deimantai, rubinai, safyrai, smaragdai ir aleksandritai, apdoroti ir ne, taip pat perlai, išskyrus juvelyrinius ir kitokius dirbinius iš šių akmenų ir tokių dirbinių laužą.
Lietuvos Respublikos piniginis vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų. Grynieji pinigai yra litų banknotai ir monetos bei centų monetos. Vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Lietuvos bankas, kiti Lietuvos Respublikos bankai, kredito įstaigos bei kiti juridiniai asmenys privalo be apribojimų priimti Lietuvos Respublikos teisėtą mokėjimo priemonę – litus. Litus į užsienio valiutą keičia tik Lietuvos banke įregistruotos kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotus leidimus operacijoms užsienio valiuta atlikti. Valiutų, privalomai keičiamų į litus, sąrašą nustato Lietuvos bankas.
Kredito įstaigos valiutos keityklos be apribojimų keičia bazinę valiutą į litus ir litus į bazinę valiutą. Kitas valiutas kredito įstaigos valiutos keityklos superka, parduoda ir keičia pasirinktinai.
2. Valiutų kurso sąvoka. Tarptautinėje prekyboje naudojamos dvi valiutos: importuotojo ir eksportuotojo. Šalių piniginiai vienetai vieni su kitais yra susiję per jų valiutos kurso vertės tarptautinės prekybos ir investicijų srityje. Kiekvienos valiutos vertė yra nustatoma kitų valiutų atžvilgiu. Pasaulio valiutų vertė yra išreiškiama valiutų kursu. Jis parodo, pvz., kiek Šveicarijos frankas vertas JAV dolerių ir atvirkščiai. Valiutos kursai paprastai nustatomas valiutos paklausos-pasiūlos valiutinėje rinkoje. Tačiau gali būti ir vienpusiško charakterio, kai valstybė vienašališka tvarka nustato valiutos kursą.

Valiutos kursas (exchange rate) – tai vienos šalies pinigų kaina išreikšta kitos šalies pinigais. Kitaip tariant, užsienio pinigų kaina išreikšta vietiniais pinigais yra laikoma valiutos kursu, kuris parodo dviejų valiutų tarpusavio keitimo proporciją. Valiutos kursas, kuriam esant panašių keliose šalyse perkamų prekių kainos yra maždaug vienodos., skiriasi tik dėl draudimo ar frachto išlaidų, importo apribojimų ir muitų. Jeigu pagal vyraujančias palūkanų normas panašių prekių kainos keliose šalyse labai daug skiriasi, tai prekiautojai pirktų prekes ten, kur jos pigios , ir vežtų į tas šalis, kuriose jos brangios. Tų prekių kainos pirmose šalyse pakiltų, o antrosiose nukristų, kartu pakiltų pirmosios šalies valiutos kaina.
Skiriami du valiutos kursai, kuriais išmatuojamas tarptautinis konkurentingumas:
1) Nominalusis valiutos kursas – tai paprasčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta, pvz.: DEM litais.
2) Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus; tai vienos valiutos kaina išreikšta kitomis valiutomis, atsižvelgiant į prekių kainų kitimą.

Taip pat gali būti tokie valiutos kursai:
Kryžminiai kursai – kai tai dviejų valiutų santykis, apskaičiuotas remiantis jų kursais trečios valiutos atžvilgiu.

Fiksuotos valiutos kursas – valiutos keitimo kursas, kai leidžiama jam svyruoti siaurame diapazone; tai valiutos kursas, kurį reguliuoja ir pastovumą užtikrina valstybės monetarinės institucijos. Lietuvoje – LB.
Lietuvos bankas garantuoja aukso atsargomis ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervu laisvą litų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio antrojoje dalyje, keitimą Lietuvos Respublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų lito kursą, taip pat šios valiutos laisvą keitimą į litus.

Vykdydama Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, suderinusi su Lietuvos banku, nutarė:
1. Nustatyti, kad bazinė valiuta yra Euras (anksčiau buvo JAV doleris).
2. Nustatyti oficialų lito kursą – 3.45 litai už 1 Eurą.
Kita užsienio valiuta į litus ir litai į ją Lietuvos Respublikos teritorijoje keičiami rinkos kursu.
Lito ir užsienio valiutos santykių nustatymo tvarka patvirtinta LBV 1998 m. birželio 4 d. nutarimu Nr.109:
1. Lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą, įvertinant bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio valiutų rinkoje.
2. Lito ir Lietuvos Respublikos ūkio subjektams svarbiausių valiutų santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną.
3. Lito ir kitų valiutų, turinčių reikšmės Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę.
4. Nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai galioja tol, kol nenustatomi nauji.
5. Bazinės valiutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus REUTERS informacinėje sistemoje 10 valandą ryto Lietuvos laiku. Jeigu REUTERS informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami BLOOMBERG arba DOW JONES TELERATE informacinių sistemų duomenys.
6. Lito ir užsienio valiutų santykius nustato, oficialiuose dokumentuose įformina ir 8 p. nurodytoms institucijoms perduoda Lietuvos banko Rinkos operacijų departamentas. Dokumentus pasirašo Lietuvos banko Rinkos operacijų departamento direktorius arba jo pavaduotojas.
7. Lietuvos banko Rinkos operacijų departamentas nustato Lietuvos Respublikos ūkio subjektams svarbiausių valiutų bei kitų valiutų, turinčių reikšmės Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, sąrašus. Sąrašai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ūkio subjektų poreikius, peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per ketvirtį.
8. Lito ir užsienio valiutų santykiai pateikiami Lietuvos Respublikos komerciniams bankams, užsienio bankų filialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektams, renkantiems ir rengiantiems informaciją visuomenei, ir 5 p.nurodytoms informacinėms sistemoms. Konkretų gavėjų sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijų departamentas.
3. Valiutinio reguliavimo sąvoka. Valiutinis reguliavimas – tai valstybės institucijų veikla reglamentuojant valiutines operacijas. Apribodama užsienio valiutos ir valiutinių vertybių cirkuliaciją valstybė užtikrina savosios, nacionalinės valiutos prioritetą.

Valiutinis teisinis reguliavimas vykdomas dviem lygiais:
Normatyvinis-teisinis reguliavimas susideda iš teisės normų kūrimo (parengimo ir priėmimo), kurių objektu esti su valiuta susiję visuomeniniai santykiai.
Individualus teisinis reguliavimas – tai teisinių normų taikymas konkrečioms gyvenimo aplinkybėms, kas lemia konkrečių valiutinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir nutraukimą.

Pagrindinį reguliavimo vaidmenį atlieka LB vaidmenį. Jam LR Lietuvos banko įstatymo 29 str. pavesta nustatyti valiutos operacijų vykdymo tvarką, išduoti (atšaukti) licencijas užsienio valiutos operacijoms vykdyti, nustatyti bankams leistiną užsienio valiutos atvirosios pozicijos riziką.
Valiutinis reguliavimas apima :
I. Valiutinių operacijų tvarką;
Valiutinė operacija – tai tokia operacija, kurios vertė nustatyta (kuri denominuota) užsienio valiuta arba kurios metu yra atsiskaitoma užsienio valiuta.[LBV 1997 m. sausio 16 d. nut. Nr.12]
Pagal LR Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 16 d. raštą Nr. 11N valiutinėmis operacijomis laikomos ūkinės operacijos, kurių įvykimas ar įvykdymas susijęs su užsienio valiuta. Prie valiutinių operacijų priskiriami tokie sandoriai, kai įmonė, įstaiga arba organizacija:
a) perka arba parduoda prekes, paslaugas ir kitą turtą, už kurį sumoka arba įsipareigoja sumokėti užsienio valiuta;
b) ima arba suteikia paskolas, kurios turės būti grąžintos arba gautos užsienio valiuta;
c) kitu būdu įsigyja arba perleidžia turtą, prisiima finansinius įsipareigojimus arba vykdo šiuos prisiimtus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Valiutinė operacija apima operacija susijusias su:
1) valiutinių vertybių nuosavybės teisių perėjimu;
2) naudojant užsienio šalių valiutą, taip pat ir litą, kaip mokėjimo priemonę tarptautinės prekybos metu;
3) išvežant ir siunčiant į Lietuvos Respubliką iš užsienio ar į užsienį iš LR valiutines vertybes, taip pat tarptautinių piniginių pervedimų metu.
Be to, draudžiama vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui išvežti iš Lietuvos Respublikos vienkartinę grynųjų pinigų sumą, viršijančią 500 000 litų, ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, išskyrus, kai grynuosius pinigus į savo sąskaitas išveža Lietuvos bankas ar komerciniai bankai bei įstatymų ar Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytus atvejus.
“Operacijas užsienio valiuta atlieka tik Lietuvos banke įregistruoti bankai ir tik tas operacijas, kurioms atlikti turi Lietuvos banko išduotus leidimus.
Lietuvos bankas išduoda Lietuvos Respublikoje registruotiems bankams, priklausomai nuo jų pasiruošimo lygio, leidimus tokioms operacijoms užsienio valiuta vykdyti:
1. Supirkti, parduoti ir keisti;
2. Atidaryti ir tvarkyti klientų einamąsias sąskaitas, priimti indėlius (depozitus) ir teikti paskolas (kreditus);
3. Tiesioginiams korespondentiniams ryšiams su užsienio bankais nustatyti.
Bankai, turintys 2 punkte nurodytą leidimą, tarptautinių atsiskaitymų operacijas atlieka per Lietuvos bankus, turinčius leidimą tiesioginiams korespondentiniams ryšiams su užsienio bankais nustatyti.”

Valiutinės operacijos skirstomos į:
• Einamąsias valiutines operacijas;
• Valiutines operacijas, susijusias su kapitalo judėjimu.
“Toliau yra išvardintos dažniausiai bankų atliekamos operacijos užsienio valiuta (gali būti ir kitokių operacijų užsienio valiuta), kai bankas:
• Suteikia arba ima paskolas užsienio valiuta;
• Priima arba padeda indėlius užsienio valiuta;
• Atlieka užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo operacijas;
• Atlieka vertybinių popierių, kurių vertė nustatyta užsienio valiuta, pirkimo ir pardavimo operacijas;
• Priskaičiuoja ir kaupia mokėtinas palūkanas (t.y. sukauptas pajamas ir išlaidas) už gautas ar suteiktas paskolas bei priimtus ar padėtus indėlius užsienio valiuta;
• Yra neįvykusio sandorio užsienio valiuta šalis (pvz., sumokėjo avansą, bet pirkinio negavo);
• Įsigyja ar perleidžia kitą turtą, prisiima ar padengia kitus įsipareigojimus užsienio valiuta;
• Prisiima nebalansinius įsipareigojimus arba įgyja nebalansinių pretenzijų, kurių vertė yra nustatyta užsienio valiuta.”
Kalbant apie operacija turime žinoti dvi svarbias sąvokas: rezidento ir nerezidento.
“Rezidentas – reiškia bet kokį asmenį, kuris pagal tos valstybės (Lietuvos Respublikos) įstatymus apmokestinamas joje jo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvimo vietos, vadovybės buvimo vietos, inkorporacijos vietos arba bet kokio kito panašaus požymio pagrindu. Sąvoka taip pat apima pačią valstybę, jos politinius padalinius ir vietos valdžią. Bet ši sąvoka neapima jokio asmens, kuris toje valstybėje (Lietuvos Respublikoje) apmokestinamas tik todėl, kad toje valstybėje turi pajamų šaltinį ar kapitalo.
Jeigu fizinis asmuo yra abiejų valstybių (ir Lietuvos Respublikos) rezidentas, jo statusas apibrėžiamas taip:
a)jis laikomas rezidentu tos valstybės, kurioje jis savo dispozicijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą; jeigu jis savo dispozicijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą abiejose valstybėse, tai laikomas rezidentu tos valstybės, su kuria turi glaudesnius asmeninius ir ekonominius ryšius (gyvybinių interesų centras);
b) jeigu negalima nustatyti valstybės, kurioje yra jo gyvybinių interesų centras, arba jeigu jis nė vienoje valstybėje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, tai laikomas rezidentu tos valstybės, kurioje jis paprastai gyvena;
c) jeigu jis paprastai gyvena abiejose valstybėse arba negyvena nė vienoje iš jų, tai laikomas rezidentu tos valstybės, kurios nacionalas jis yra;
d) jeigu jis yra abiejų valstybių arba nėra nė vienos jų nacionalas, tai valstybių kompetentingi asmenys sprendžia šį klausimą abipusiu susitarimu.
Jeigu pagal šio straipsnio nuostatas asmuo, bet ne fizinis asmuo, yra abiejų valstybių rezidentas, tai valstybių kompetentingi asmenys stengiasi išspręsti šį klausimą abipusiu susitarimu ir nustatyti sutarties taikymo būdą tokiam asmeniui. Jeigu tokio susitarimo nėra, toks asmuo nėra laikomas nė vienos valstybės rezidentu sutarties teikiamos naudos pasinaudojimo tikslams.”
Nerezidentas – reiškia bet kokį asmenį, kuris pagal tos valstybės (Lietuvos Respublikos) įstatymus neapmokestinamas joje jo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvimo vietos, vadovybės buvimo vietos, inkorporacijos vietos arba bet kokio kito panašaus požymio pagrindu. Ši sąvoka apima asmenį, kuris toje valstybėje (Lietuvos Respublikoje) apmokestinamas tik todėl, kad toje valstybėje turi pajamų šaltinį ar kapitalo.

II. Rezervo fondų formavimą;
Finansų teisėje vartojama rezervinės valiutos sąvoka suprantama kaip užsienio šalies valiuta, kuri kaupiama į rezervus ir saugoma kitos šalies bankų tarptautiniams atsiskaitymams pagal užsienio prekybos operacijas ir užsienio investicijoms vykdyti. Vienok, kitų šalių valiutos naudojimas veda į prieštaravimus dėl ūkinio gyvenimo internacionalizavimo, užtikrintos ekonominės priklausomybės augimo. To padeda išvengti kaupimas į rezervus tarptautinių kolektyvinių valiutų.

Lietuvoje LB sukauptą užsienio valiutos rezervą sudaro:
1) Lietuvos banko turimi konvertuojamos valiutos banknotai ir monetos;
2) Lietuvos banko korespondentinėse sąskaitose užsienio bankuose ir Tarptautiniame valiutos fonde esanti konvertuojamos valiutos suma;
3) Lietuvos banko turimi skoliniai įsipareigojimai, depozitų sertifikatai, obligacijos ir kiti skolos vertybiniai popieriai, mokėtini konvertuojama valiuta.

III. Valiutinę kontrolę;
Valiutinė kontrolė – tai valstybės veikla užtikrinant valiutinių operacijų teisėtumą. Apibrėžiant šios veiklos rūšį galima vartoti tikslesnį terminą “priežiūra”. “Priežiūra” visuotinai suprantama kaip teisėtumo laikymosi užtikrinimas, “kontrolė” – ir kaip teisėtumo laikymosi, ir kaip atitinkamos veiklos tikslingumo užtikrinimas. Priežiūrą vykdančių institucijų, valiutines operacijas reglamentuojančių normų sukūrimas tarnauja valiutinių operacijų teisėtumo garantija. Valiutinių operacijų tikslingumu valstybė, išskyrus biudžetines organizacijas, nesirūpina. Tačiau terminas “kontrolė” dėl savo visuotinio priimtinumo palčiai vartojamas, nežiūrint į minėtą netikslumą.
Valiutinė kontrolė yra dalis finansinės kontrolės, todėl valiutinė kontrolei būdingi visi pirmosios bruožai. Bet tuo pat metu ji turi ir savo specifinių ypatumų: valiutinės kontrolės tikslas yra užtikrinti teisėtumą atliekant valiutines operacijas.
Pagrindinėmis valiutinės kontrolės kryptimis esti:
a) valiutinių operacijų atitikimo galiojantiems teisės aktams bei būtinų tam leidimų ir licencijų nustatymas;
b) rezidentų įsipareigojimų valstybei, taip pat įsipareigojimų parduodant valiutą vidaus rinkoje patikrinimas;
c) valiutos operacijų apskaitos ir atskaitomybės objektyvumo ir pilnumo patikrinimas, taip pat nerezidentų operacijų valiuta patikrinimas.
Paskaityti : Lietuvos Banko nutarimas 1993 07 29 d. Nr.22 dėl “operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banuose tvarkos” patvirtinimo

Finansų teisės egzamino klausimai

1. Finansų teisės sąvoka ir dalykas.
2. Finansų teisės vieta Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.
3. Finansų teisės ypatumai ir ryšys su kitomis teisės šakomis.
4. Finansų teisės sistema: bendroji ir ypatingoji dalis.
5. Lietuvos Respublikos finansų teisės šaltiniai.
6. Finansų teisės normų sąvoka ir rūšys.
7. Finansiniai-teisiniai santykiai, jų specifika ir rūšys.
8. Finansinių teisinių santykių dalyviai.
9. Finansų teisės subjektų klasifikacija.
10. Finansų sąvoka, reikšmė ir funkcijos.
11. Lietuvos Respublikos finansinės sistemos esmė ir struktūra.
12. Valstybės ir savivaldybių finansinės sistemos.
13. Finansų rinkos sąvoka.
14. Finansinės kontrolės sąvoka ir esmė.
15. Finansinė disciplina.
16. Finansų kontrolės rūšys.
17. Finansinės kontrolės metodai.
18. Finansų kontrolę vykdančios institucijos.
19. Biudžeto sąvoka.
20. Biudžeto socialinė-ekonominė reikšmė.
21. Valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
22. Valstybės ir savivaldybių biudžeto asignavimų valdytojai.
23. Valstybės iždas.
24. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokami mokesčiai.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondas.
26. Valstybės biudžeto tvirtinimo tvarka ir terminai.
27. Savivaldybių biudžetams mokami mokesčiai.
28. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimų paskirtis.
29. Savivaldybių biudžetų tvirtinimo tvarka ir terminai.
30. Valstybės pajamų sąvoka ir klasifikacija.
31. Valstybės pajamų sistema.
32. Mokesčių sąvoka ir jų vieta valstybės pajamų sistemoje.
33. Valstybės nemokestinių pajamų sąvoka, sistema ir pagrindiniai bruožai.
34. Valstybinio kredito /valstybės vidaus skolos/ teisiniai pagrindai.
35. Valstybinio kredito formos.
36. Europos Sąjungos struktūriniai fondai.
37. Draudimo sąvoka ir rūšys.
38. Privalomasis draudimas.
39. Valstybės išlaidų sąvoka.
40. Valstybės ir savivaldybių išlaidų sistema.
41. Valstybinio finansavimo sąvoka ir principai.
42. Bankinio kredito sąvoka ir principai.
43. Bankinio kreditavimo rūšys.
44. Lietuvos Banko teisinis statusas.
45. Lietuvos Banko santykiai su komerciniais bankais.
46. Piniginės sistemos sąvoka.
47. Lietuvos Respublikos piniginės sistemos elementai.
48. Pinigų apyvartos rūšys.
49. Pinigų masės sąvoka.
50. Grynųjų pinigų apyvartos teisiniai pagrindai.
51. Pinigų emisija.
52. Negrynųjų pinigų apyvartos teisiniai pagrindai.
53. Kasos operacijų taisyklės.
54. Valiutos ir valiutinių vertybių sąvoka.
55. Lietuvos Respublikos valiuta.
56. Užsienio valiuta.
57. Valiutų kurso sąvoka.
58. Valiutinių vertybių sąvoka.
59. Valiutinių operacijų rūšys.
60. Valiutinio reguliavimo sąvoka.
61. Valiutinės kontrolės sąvoka ir rūšys.
62. Institucijos, atliekančios valiutinę kontrolę.
63. Mokesčių sąvoka.
64. Mokesčių esmė.
65. Mokesčių reikšmė valstybės pajamų formavime.
66. Pagrindiniai mokesčių požymiai.
67. Mokesčių rūšys.
68. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
69. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema.
70. Mokesčių teisės sąvoka.
71. Mokesčių teisės šaltiniai.
72. Mokestiniai teisiniai santykiai.
73. Mokesčių teisės subjektai.
74. Mokesčių administravimo sąvoka.
75. Mokesčių administratorius: sąvoka ir rūšys.
76. Vietinis mokesčių administratorius ir centrinis mokesčių administratorius.
77. Mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos.
78. Mokesčių administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas.
79. Mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos.
80. Informacijos apie mokesčių mokėtoją paslaptis.
81. Reikalavimai mokesčio deklaracijai.
82. Mokesčio apskaičiavimo tvarka.
83. Mokestinės lengvatos.
84. Mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tikrinimas.
85. Mokesčio bazės netiesioginis nustatymas.
86. Mokesčio apskaičiavimas pagal valstybinių institucijų dokumentus.
87. Mokesčio sumokėjimas ir išieškojimas.
88. Priverstinis mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimas.
89. Mokesčio mokėtojo turto areštas.
90. Delspinigių sąvoka ir jų skaičiavimo tvarka.
91. Mokesčio grąžinimo pagrindai.
92. Gyventojų pajamų mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
93. Pelno mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
94. Valstybinio socialinio draudimo įmokos: objektas, mokėtojai, mokesčio mokėjimo tvarka ir terminai.
95. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos: objektas, mokėtojai, mokesčio mokėjimo tvarka ir terminai.
96. Pridėtinės vertės mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio mokėjimo tvarka ir terminai.
97. Akcizai: mokesčio objektas, mokėtojai, mokesčio mokėjimo tvarka ir terminai.
98. Muitai: objektas, mokėtojai, mokesčio mokėjimo tvarka ir terminai.
99. Azartinių lošimų mokestis.
100. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus sąvoka ir rūšys.
101. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus esmė ir pagrindimas.
102. Piktybiniai mokesčių įstatymų pažeidimai.
103. Mokesčių administratoriaus naudojamų įspėjamųjų, kardomųjų ir atstatomųjų /kompensacinių/ priemonių sąvoka ir rūšys.
104. Finansinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.
105. Mokestinių ginčų sąvoka.
106. Mokesčio mokėtojo teisės skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus realizavimas.
Mokestinių ginčų nagrinėjimo procesas.

1. Valstybės finansai ir finansinė veikla.
Pagrindinė literatūra:
1. V.Meidūnas, P.Puzinauskas. Finansai. V., 2003 m.
2. V.Rutkauskas. Finansų rinkos ir institucijos. V., 1998 m.
3. J.Rimas. Vietiniai mokesčiai. K., 2000 m.
4. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
5. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.

2. Finansų teisės dalykas, sistema ir šaltiniai. Finansų teisės normos ir finansiniai teisiniai santykiai.
Pagrindinė literatūra:
1. V.Meidūnas, P.Puzinauskas. Finansai. V., 2003 m.
2. A.Vaišvila. Teisės teorija. V., 2000
3. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
4. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.

3. Finansinė kontrolė.

Pagrindinė literatūra:
1. A.Katkus. Valstybės ekonominė kontrolė. V., 1997 m.
2. V.Rutkauskas. Finansų rinkos ir institucijos. V., 1998 m.
3. V.Jurgutis. Finansų mokslo pagrindai. K., 1938 m.
4. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
5. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.
6. Lietuvos Respublikos audito įstatymas//http://www.lrs.lt
7. Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas // http://www.lrs.lt
8. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas //http://www.lrs.lt

4. Lietuvos Respublikos biudžetas ir biudžetinis procesas.
Pagrindinė literatūra:
1. LR Konstitucija.
2. V.Meidūnas, P.Puzinauskas. Finansai. V., 2003 m.
3. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios.-2000, Nr.61-1826.
4. Lietuvos Respublikos Valstybės iždo įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios.-1999, Nr.33-945.
5. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
6. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.
7. Бюджетное право. Под редакцией Е.Ю.Грачевой. М., 2001
8. Бюджетное право. Под редакцией А.М.Никитина. М., 2001

5. Valstybės pajamų ir išlaidų teisinis reguliavimas.
Pagrindinė literatūra:
1. V.Meidūnas, P.Puzinauskas. Finansai. V., 2003 m.
2. E.Bartkus. Finansai ir kreditas.- K., 1993.
3. LR valstybės skolos įstatymas //http://www.lrs.lt
4. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas //http://www.lrs.lt
5. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
6. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.
7. Бюджетное право. Под редакцией А.М.Никитина. М., 2001

6. Mokesčių samprata ir mokestiniai teisiniai santykiai.
Pagrindinė literatūra:
1. A.Marcijonas, B.Sudavičius. Mokesčių teisė. V., 2003 m.
2. E.Buškevičiūtė. Mokesčių sistema. K., 2003m.
3. G.M.Pajuodienė. Lietuvos mokesčių teisiniai pagrindai.//Teisės problemos. 1998 Nr. 1.
4. V.Pukelienė, E.Buškevičiūtė. Valstybės mokesčių sistema. K., 1998m.
5. Налоги и налоговое право. Учебное пособие под ред. Брызгалина А.В. Москва, 1997
6. Финансовое право. М. 1995, изд. БЕК
7. R.Mastalski. Prawo podatkowe. Czesc ogolna. W., 1998

7. Mokesčių administravimas.
Pagrindinė literatūra:
1. A.Marcijonas, B.Sudavičius. Mokesčių teisė. V., 2003 m.
2. E.Buškevičiūtė. Mokesčių sistema. K., 2003m.
3. S.Bagdonavičius. Mokesčių administravimo įstatymo komentaras. Mokestinių bylų teismų praktikos apibendrinimas / V.: AB Standartų spaustuvė.
4. R.Degesys. Mokesčių mokėtojų teisė į informaciją // Apskaitosir mokesčių apžvalga. 2000, Nr.2
5. V.Pukelienė, E.Buškevičiūtė. Valstybės mokesčių sistema. K., 1998m.
6. LR mokesčių administravimo įstatymas //http://www.lrs.lt
7. Налоги и налоговое право. Учебное пособие под ред. Брызгалина А.В. Москва, 1997

8. Lietuvos respublikos mokesčių sistema.
Pagrindinė literatūra:
1. A.Marcijonas, B.Sudavičius. Mokesčių teisė. V., 2003 m.
2. E.Buškevičiūtė. Mokesčių sistema. K., 2003m.
3. S.Bagdonavičius. Mokesčių administravimo įstatymo komentaras. Mokestinių bylų teismų praktikos apibendrinimas / V.: AB Standartų spaustuvė.
4. V.Pukelienė, E.Buškevičiūtė. Valstybės mokesčių sistema. K., 1998m.
5. LR mokesčių administravimo įstatymas //http://www.lrs.lt
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 09 03 d. nutarimas Nr.1073 Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo // Valstybės žinios. Nr.79-2235
7. Налоги и налоговое право. Учебное пособие под ред. Брызгалина А.В. Москва, 1997
8. R.Mastalski. Prawo podatkowe. Czesc ogolna. W., 1998

9. Atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Pagrindinė literatūra:
1. A.Marcijonas, B.Sudavičius. Mokesčių teisė. V., 2003 m.
2. S.Bagdonavičius. Mokesčių administravimo įstatymo komentaras. Mokestinių bylų teismų praktikos apibendrinimas / V.: AB Standartų spaustuvė.
3. V.Dauskurdas. Kokią sankciją taikyti? // Apskaitos ir mokesčių apžvalga. V., 2000, Nr.1.
4. LR mokesčių administravimo įstatymas //http://www.lrs.lt
5. LR administracinių bylų teisenos įstatymas //http://www.lrs.lt
6. LR administracinių teismų įsteigimo įstatymas //http://www.lrs.lt
7. LRV 1998 12 03 nutarimas Nr. 1396, Dėl mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigimo ir jos nuostatų patvirtinimo //http://www.lrs.lt
8. Налоги и налоговое право. Учебное пособие под ред. Брызгалина А.В. Москва, 1997

10. Bankų kredito ir pinigų apyvartos bei atsiskaitymų teisinis režimas
Pagrindinė literatūra:
1. V.Terleckas. Pinigų apyvarta ir kreditavimas. V., 1988
2. Bankininkystės ir komercijos terminų žodynas. I dalis. V., 1997
3. V.Baldišis, V.Terleckas. Pinigų fenomenas. V., 1990
4. E.Bartkus. Finansai ir kreditas.- K., 1993
5. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymas //http://www.lrs.lt
6. Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas // http://www.lrs.lt
7. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas // http://www.lrs.lt
8. Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas // http://www.lrs.lt
9. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymas // http://www.lrs.lt
10. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymas // http://www.lrs.lt
11. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas // http://www.lrs.lt
12. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas // http://www.lrs.lt
13. Lietuvos Respublikos čekių įstatymas // http://www.lrs.lt
14. Комерчиские банки их операции, М. Изд. ЮНИТИ, 1995.
15. Гамидов Г.М. Банковское и кредитное дело. М., изд. ЮНИТИ, 1994.
16. Финансовое право. Ответственный редактор Химичева Н.И. Москва, Юрист. 2000

11. Valiutinio reguliavimo ir kontrolės teisinis režimas.
Pagrindinė literatūra:
1. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymas // http://www.lrs.lt
2. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymas // http://www.lrs.lt
3. Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas // http://www.lrs.lt
4. Lietuvos Respublikos dėl prekybos užsienio valiuta uždraudimo Lietuvos Respublikoje vidaus rinkoje įstatymas // http://www.lrs.lt
5. “Operacijų užsienio valiuta apskaitos ir atskaitomybės bankuose taisyklės”, patvirtintos Lietuvos Banko valdybos 1997 01 16 d. Nutarimu
6. Балабанов И. Т. Валютные операции. М. 1993.
7. Роде Э. Банки, биржи, валюты современного капитализма, М. 1986.
8. Финансовое и банковское право. Словарь – справочник. Инфра∙М. 1997.
9. Финансовое право. М., 1995, изд. БЕК,
10. М.В.Федоров М. В. Валюта, валютные системы и валютные курсы. М. 1995.

12. Draudimo teisiniai santykiai.
Pagrindinė literatūra:
1. J.Čepinskis, D.Raškinis. Draudimas. K., 1999
2. LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas //http://www.lrs.lt
8. LR sveikatos draudimo įstatymas //http://www.lrs.lt
9. Финансовое право. M., 1996, изд. БЕК.
10. Финансовое право. M., 2002, изд. БЕК.

Leave a Comment