Lietuvos centrinis bankas ir jo atliekamos funkcijos

VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

Viktorija Baranauskaite
Ekonomikos bakalauro neakivaizdinių studijų programos studentė

LIETUVOS CENTRINIS BANKAS
IR JO ATLIEKAMOS FUNKCIJOS

Makroekonomikos darbas

Tikrino prof. habil dr. Remigijus Čiegis

Kaunas 2005

Turinys

Įvadas..............................3
1. Lietuvos banko veiklos istorija.......................3
2. Lietuvos banko sudėtis ir valdymo struktūra.................5
2.1. Lietuvos banko struktūriniai padaliniai................5
2.2. Valdymas ir struktūra........................6
2.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą...............7
3. Lietuvos banko atliekamos funkcijos...................7
3.1 Pagrindinių funkcijų išskyrimas...................8
3.2 Centrinio banko vykdoma pinigų politika...............8
3.2.1. Lietuvos banko pinigų politikos tikslai..............8
3.2.2. Centrinio banko pinigų politikos priemonės............10

3.2.2.1 Rezervų reglamentavimas.................10

3.2.2.2 Atviros rinkos operacijos................11

3.2.2.3 Diskonto norma....................12
3.3 Užsienio atsargų valdymas.....................13
3.4 Kredito įstaigų priežiūra......................15

Išvados..............................16

Naudota Literatūra...........................17

Įvadas

Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas ceentrinis bankas. Šiame darbe aš pasirinkau paanalizuoti Lietuvos centrinį banką ir jo atliekamas funkcijas.
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną patvirtintas Lietuvos banko strateginis planas “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys”.
Lietuvos bankas, turėdamas ypač didelę reikšmę, rengia projektus ir siūlys priimti Lietuvos baanko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu.
Taigi darbo objektas – Lietuvos centrinis bankas bei jo atliekamos funkcijos.
Darbo tikslas yra paanalizuoti Lietuvos ba

anką, jo sudėtį ir valdymo struktūrą, taip pat jo atliekamas funkcijas.
Tikslas bus pasiekiamas iškeliant šiuos uždavinius:
1. Pristatyti trumpą Lietuvos banko veiklos istoriją.
2. Panagrinėti Centrinio banko sudėtį ir valdymo struktūrą bei jo atskaitomybę.
3. Išskirti pagrindines banko atliekamas funkcijas
4. Plačiau paanalizuoti Centrinio banko vykdomą pinigų politiką.
5. Atkreipti dėmesį į užsienio atsargų valdymą bei kredito įstaigų priežiūrą.
Darbe taikomi metodai: informacijos rinkimas ir sisteminimas, struktūrizuotas pateikimas, jos analizė.

1. Lietuvos banko veiklos istorija

Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėnesio 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė “Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y. pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui [6, p. 190].

1922 m. rugpjūčio 11 d. buvo patvirtintas Lietuvos banko įsstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1922 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos bankui oficialiai dar nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.

1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V. Jurgutį, kuris iki tol dirbo užsienio reikalų ministru. Ir 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą. Tuo būdu per pusantro mėnesio nuo atitinkamų įstatymų priėmimo Seime ir per vieną mėnesį nuo jų paskelbimo “Vyriausybės žiniose” buvo pasirašytos visos Lietuvos banko akcijos ir sudaryti banko valdomieji or

rganai, o penktąją dieną po steigiamojo akcininkų susirinkimo bankas jau pradėjo savo operacijas ir sėkmingai dirbo iki 1940 m. bolševikinės operacijos [6, p. 191].

Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 litų kiekviena. Be pagrindinio kapitalo buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams padengti.

Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų nuo įsteigimo dienos spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus, o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą.

Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą [6, p. 194 – 195]: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę. Būdamas emisinis bankas, jis negalėjo teikti žemės ūkiui kredito ilgesniam laikui, tačiau ir šioje srityje šis tas padaryta, kredituojant įvairias kooperavimo ir visuomeninio pobūdžio žemės ūkio organizacijas, remiant įvairios rūšies šalies ūkio bankus. Kredito politikoje bankas naudojo diferencijuotus diskontus – mažesnius eksporto pramonei ir prekybai, didesnius kitiems reikalams.
Bene svarbiausiu Lietuvos banko uždaviniu jo vadovybė laikė Lietuvos banko įstatymo įpareigotą “įgyvendinimą nuolatinai pa
astovios bei patvarios pinigų sistemos” [6, p. 195].

Tai ir buvo bankinės politikos pagrindas, lėmęs visus Lietuvos banko valdybos darbus.

Lietuvos banko įstatymas ir statutas leido jam daryti įvairias bankines operacijas, o kita vertus, įpareigojo jį rūpintis visuomenės bei valstybės finansiniais reikalais. Taigi Lietuvos bankas buvo padarytas ne paprasta verslo įmone, suinteresuota vien tik didesniais komerciniais tikslais – didesniu pelnu, bet visuomenine įstaiga, kurios veikimas pelno sumetimais tik tiek tegali būti pagrįstas, kiek tai yra reikalinga banko egzistencijai ir visuomenės pasitikėjimui juo palaikyti.

Devintajame dešimtmetyje, prasidėjus pertvarkos procesams, susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką.

Dar sovietinei Aukščiausiajai Tarybai paskutiniosios sesijos metu 1990 m. vasario 13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m. kovo 1 d. įsteigiamas Lietuvos bankas.

Nuo 1992 m. vidurio buvo pradėtas dar vienas Lietuvos banko kūrimo etapas – reorganizacija, atsisakant centriniam bankui nebūdingų komercinių funkcijų. Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko komercinės funkcijos buvo perduotos naujai įsteigtam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui [6, p. 200].

1992 m. spalio 1 d., įvedus Lietuvos Respublikoje savus laikinuosius pinigus – talonus ir pradėjus įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį centrinio banko modelį.

Taigi pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, ir tai yr
ra Respublikos Centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.

2. Lietuvos banko sudėtis ir valdymo struktūra

Plačiau panagrinėsiu Lietuvos banko struktūrinius padalinius, valdymą ir struktūrą bei atskaitomybę ir informavimą apie Lietuvos banko vykdomą veiklą.

2.1. Lietuvos banko struktūriniai padaliniai

Kalbant apie Lietuvos banko struktūrinius padalinius, tikslinga juos būtų analizuoti atskirai pagal departamentus bei pagal savarankiškus skyrius. Pristatysiu juos kiek plačiau.

Išskiriami šie Lietuvos banko departamentai [8.]:
Pinigų politikos – formuoja Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, kuria ir tobulina Lietuvos banko pinigų politikos priemones bei jų taikymą.
Rinkos operacijų – valdo šalies oficialiąsias tarptautines atsargas.
Kredito įstaigų priežiūros – prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Tarptautinių ryšių – užtikrina Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, Lietuvos banko atstovavimą tarptautinėse institucijose.
Mokėjimo sistemų – užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulinimą.
Kasos – užtikrina kokybiškų ir saugių grynųjų pinigų išleidimą ir susidėvėjusių išėmimą iš apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą.
Apskaitos – tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę.
Informacinių technologijų – rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas.
Ūkio – sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, užtikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą.
Vindikacijos – užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą;

Išskiriami šie pagrindiniai Lietuvos banko savarankiški skyriai [8.]:
Vidaus audito – audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo.
Juridinis – teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises.
Organizacijos ir personalo – įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planavimą banke.
Bendrasis skyrius – organizuoja visus su raštvedyba susijusius reikalus bei bendrųjų reikalų tvarkymą.
Ryšių su visuomene – teikia informaciją visuomenei bei žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.

Lietuvos banko skyriai Kaune ir Klaipėdoje – aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais.

Aptarus pagrindinius departamentus ir savarankiškus skyrius, tikslinga būtų panagrinėti patį Lietuvos banko valdymą ir jo struktūrą.

2.2. Valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų [8.]: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

2.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi šiais principais [6., p. 204]:
– atskaitomybės prieš visuomenę
– skaidrumo
Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje [8.].
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
Kokios yra Lietuvos banko atliekamos pagrindinės funkcijos? Apibūdinsiu jas plačiau.

3. Lietuvos banko atliekamos funkcijos

Išskirsiu pagrindines Lietuvos banko atliekamas funkcijas, paanalizuosiu Centrinio banko vykdomą pinigų politiką (panagrinėsiu pinigų politikos tikslus bei pinigų politikos priemones), užsienio atsargų valdymą ir kredito įstaigų priežiūrą.

3.1. Pagrindinių funkcijų išskyrimas

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą – siekti kainų stabilumo – atlieka šias funkcijas [8]:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
– formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

3.2. Centrinio banko vykdoma pinigų politika

Plačiau panagrinėsiu Centrinio banko vykdomos pinigų politikos tikslus ir pinigų politikos priemones.
3.2.1. Lietuvos banko pinigų politikos tikslai

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo.Pinigai ir bankai yra ypač svarbūs elementai ekonomikoje. Vargiai rastume sferą kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigai bet kokiu atveju tarpininkauja mainuose, prekių apskaitos, taupymo ir mokėjimo funkcijose. Pinigai ekonomikoje reikalingi kaip priemonė atlikti tam tikrus sandėrius, prekėms įsigyti ar jas parduoti, taip pat t.y. apskaitos įvertinimo vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. Lietuvos bankas siūlys priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu [2.].

Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai [7.].

Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:
– mokėjimų balanso būklė;
– bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei

prognozės);
– šalies rizika;
– bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;
– tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;
– kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis.

Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.).

Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.

Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai [6.]:
1. skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2. spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3. užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Taigi reikalinga dar kartą akcentuoti, kad svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga [8.].

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys”.

Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą (valiutas) ir bazinės valiutos (valiutų) į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas [4.].
3.2.2. Centrinio banko pinigų politikos priemonės

Jis įgyvendina du pagrindinius uždavinius [3, p. 205]:
1. Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centrinis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, gresiant finansinei krizei.
2. Centrinis bankas turi užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui.
Pagrindinė centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje, pinigų leidimas (emisija), centrinis bankas yra “ Bankų bankas”, “bankų tėvas”, jo tikslas yra veikti užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriuose parduodami kitų šalių pinigai. Šiuo tikslu jis naudoja tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą.
Panagrinėkime plačiau.
3.2.2.1 Rezervų reglamentavimas

Rezervų norma yra privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. Rezervų normą komerciniams bankams nustato centrinis bankas kaip procentinį dydį. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose [3, p. 205 – 206].
Privalomas rezervas – tai rezervų minimumas, viršyti bankai jį gali visada.

Lietuvos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus taiko siekdamas bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo ir reguliuodamas pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje.

Lietuvos bankas visiems Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams taiko vienodus privalomųjų atsargų reikalavimus. Lietuvos finansų rinkai vystantis ir integruojantis tarptautiniu mastu Lietuvos bankas švelnins privalomųjų atsargų reikalavimus, derindamas su Europos centrinio banko reikalavimais. Centrinis bankas laikinai sugriežtins privalomųjų atsargų reikalavimus, jeigu to reikės finansų sistemos stabilumui užtikrinti.
Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą.
Privalomųjų atsargų bazė – tai komercinių bankų įsipareigojimai, išskyrus įsipareigojimus Lietuvos bankui ir kitiems komerciniams bankams, kuriems Lietuvos bankas taiko privalomųjų atsargų reikalavimą. Privalomosios atsargos litais apskaičiuojamos nuo įsipareigojimų litais, užsienio valiuta – nuo įsipareigojimų užsienio valiuta. Taikoma privalomųjų atsargų norma – 6%. Nulinė atsargų norma taikoma [8.]:
1. indėliams ir jiems prilygintiems kitiems įsipareigojimams, kurių pradinis terminas ilgesnis kaip 2 metai arba atitinkamoje sutartyje numatyto išankstinio įspėjimo apie atsiėmimą terminas ilgesnis kaip 2 metai;
2. išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kurių pradinis terminas yra ilgesnis kaip 2 metai ir kurie negali būti išpirkti prieš terminą;
3. atpirkimo sandoriams.
Grynieji pinigai bankų kasose į privalomąsias atsargas neįtraukiami. Lietuvos bankas nemoka bankams jokios kompensacijos už privalomąsias ir perteklines atsargas.

3.2.2.2 Atviros rinkos operacijos

Atviros rinkos operacijos – tai vyriausybės vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi – keičiama pinigų pasiūla [3, p. 206].

Kituose šaltiniuose išskiriama, kad atvirosios rinkos operacijos – Lietuvos banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į bendrą finansų rinkos padėtį, bankams vienodomis sąlygomis konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku. Atvirųjų rinkų operacijų sandorių dalyviai yra komerciniai bankai, laikantys Lietuvos banke privalomąsias atsargas [4.].

Lietuvos banko atvirųjų rinkų operacijos didina bankų sistemos likvidumą (atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos bankui gali būti tikslinga atlikti skolos vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo antrinėje rinkoje operacijas bei išleisti savo vertybinius popierius.

Lietuvos bankas vykdo atvirųjų rinkų operacijas, jeigu tai gali padėti [4.]:
– išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui.
– perduoti Lietuvos pinigų rinkai palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinėje rinkoje, kai Lietuvos pinigų rinka dėl nepakankamo išsivystymo pavėluotai į jas reaguoja.

Sprendimai dėl atvirosios rinkos operacijų ir kitų pinigų politikos priemonių panaudojimo priimami įvertinus konkrečią situaciją. Šį tikslą įgyvendina Pinigų rinkos komitetas, kuris yra patariamasis Lietuvos banko valdybos ir Lietuvos banko valdybos pirmininko organas ir kurio pagrindinis uždavinys – siūlyti pinigų politikos priemones ir jų naudojimo sąlygas.
Kai ši operacija atliekama tarp centrinio banko ir komercinių bankų, grynųjų pinigų čia išvis nenaudojama: centrinis bankas tiesiog įrašo savo knygose, fiksuodamas, kad obligacijas pardavęs komercinis bankas dabar padidino savo rezervą, privalomai laikomą centriniame banke, ir todėl gali atitinkamai (keleriopai) išplėsti paskolines operacijas.
To paties efekto – pinigų pasiūlos padidėjimo – susilauks ekonomika ir tuo atveju [3, p. 206], kai šalies vyriausybė savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius – nuo 3 mėnesių iki metų) centriniam bankui, kuris “pirks” juos tuo būdu, kai atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą.
Analogiškai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje.

3.2.2.3 Diskonto norma

Centrinis bankas, suteikdamas dalį komercinių bankų rezervų, sykiu tais pinigų ištekliais gali jiems ateiti į pagalbą, t.y. paskolinti pinigų. Nors tai, kaip jau minėjome, atliekama vien įrašais atitinkamose sąskaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniesiems pinigams ir komercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelią kartotiniam pinigų pasiūlos sumažėjimui.
Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. Apibrėžiant ją kiekybiškai bei keičiant jos dydį siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto normą keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas – suvaržomi, ją mažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos daro įtaką komercinių bankų rezervams labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1 procentą viso skolinamojo kapitalo.

Lietuvos bankas gali teikti bankams vienos nakties paskolas, kai trūksta lėšų atsiskaitymams.

Vienos nakties paskola – tai Lietuvos banko per paskutinį dienos kliringą atliekamas ir banko įkeistais Lietuvos bankui priimtinais skolos vertybiniais popieriais užtikrinamas bankui pateiktų mokėjimo dokumentų apmokėjimas, kai banko korespondentinėje sąskaitoje nepakanka lėšų. Vienos nakties paskolų tikslas – užtikrinti nenutrūkstamus tarpbankinius atsiskaitymus [4.].

Lietuvos bankas, gavęs priimtiną paskolos užtikrinimo priemonę, gali teikti likvidumo paskolas mokiems bankams, turintiems likvidumo problemų, arba sudaryti su jais tiesioginius Lietuvos bankui priimtinų skolos vertybinių popierių atpirkimo sandorius.
Centrinis bankas tobulins bankams suteikiamas skolinimosi galimybes, siekdamas didinti bankų ir visos pinigų sistemos stabilumą.
Tačiau centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu – į numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio elitas, kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių.
Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos – paklausos sąlygoms yra nemažas. Reikalinga pažymėti, kad taip yra, jei vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką (o taip ji elgiasi dažnai pirmiausia vadovaujamasi mokėjimų balanso interesais, t.y. siekiama pritraukti užsienio finansus į savo rinką), nes aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams – tos šalies vertybinių popierių pirkėjams. Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi – centrinis bankas tiesiog keičia ją taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų normą.
Centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti kiekį, kurį skolina komerciniams bankams [3, p. 207]:
– Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi iš Centrinio banko.
– Jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra laikina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo rezervus iki reikalingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indėlių atsiėmimo ar kitų nenumatytų aplinkybių. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.

3.3. Užsienio atsargų valdymas

Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus. Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu [4.].

Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.
Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).

Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis [4.]:
– likvidumo
– investicinį portfelį

Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti Lietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.

Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.

Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos bankas turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina [4.].

Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos.

Lietuvos bankas valdo užsienio atsargas įgyvendindamas Lietuvos banko pagrindinį tikslą ir užtikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos užsienio atsargas sudaro: auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos [4.].

3.4. Kredito įstaigų priežiūra

Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus [4.].

Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme [5.] yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

Taip pat Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme nustatyta, kad bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo, o banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo.

Šios nuostatos netaikomos banko investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms, akcijas ar kapitalą [5.].

Bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu. Taip pat bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo.

Banko pagrindinis kapitalas negali būti mažesnis už Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį (kuris šiuo metu sudaro 5 mln. eurų litų ekvivalentu).

Taigi Lietuvos Centrinio banko sprendimai šiais atvejais yra lemiami, įtakingi ir apsprendžiantys komercinių bankų funkcionavimo sąlygas.

Išvados

1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą.
Pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, ir tai yra Respublikos Centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų ir penki savarankiški skyriai bei Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi dviem esminiais principais: atskaitomybe prieš visuomenę ir skaidrumo principu. Kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą – siekti kainų stabilumo, jo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą.
Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Centrinis bankas turi užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui. Ypač svarbu skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą.
Siekdamas kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje, Centrinis bankas naudoja tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą.

Lietuvos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus taiko siekdamas bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo.

Lietuvos bankas vykdo atvirųjų rinkų operacijas, jeigu tai gali padėti išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui.

Centrinis bankas, sukaupdamas dalį komercinių bankų rezervų, tais pinigų ištekliais gali ir disponuoti – juos paskolinti komerciniams bankams. Tačiau šios paskolos daro labai menką įtaką komercinių bankų rezervams. Lietuvos bankas gali teikti bankams vienos nakties paskolas, kai trūksta lėšų atsiskaitymams.
Užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu.
Lietuvos bankas yra nustatęs veiklos riziką ribojančius normatyvus, susijusius su paskolų suteikimu, kapitalo likvidumu, prekybos užsienio valiuta ir kt.

Naudota Literatūra

1. Centrinis bankas ir jo funkcijos // finansai.tripod.com/2.htm
2. Centrinio banko vaidmuo // www.lja.lt/naujas/egames/banku_konkurencija/ daugiau_apie_ bankus /CB.htm
3. Jakutis A., Petraškevičius V. Ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija, 2002.
4. Lietuvos banko pinigų politikos programa // Valstybės žinios, Nr. 61-2024, priimtas 1999-07-01 tapo galiojančiu 1999-07-15.
5. Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas, Nr. I-720, 1994 m. gruodžio 21 d., Vilnius. Komercinių bankų įstatymas buvo priimtas 1994 m. vėliau buvo daug pakeitimu ir tapo negaliojančiu, nes 2004m. kovo 30 d. Nr. IX-2085 priimtas bankų įstatymas.
6. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunas: Technologija, 1996.
7. Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys. Lietuvos bankas, 1999 07 01.
8. www.lb.lt

Leave a Comment