Laimė ir draugystė pagal Aristotelį

Draugystė. Pasak Aristotelio, draugystė yra dorybė, ir ją laiko pačiu reikalingiausiu dalyku gyvenime. Draugystė yra reikalinga ir turtingiems, ir vargstantiesiems. Ji suburia visuomenę, miesto bendruomenę. Anot Aristotelio „didžiausias teisingumas yra draugiškumas“. Ji yra ne tik reikalinga, bet ir kilni. Aristotelis draugystę skirsto į tris rūšis: 1. tai draugaujantieji, kurie vienas kitam linki pagal mylėjimo motyvą; 2. tie, kurie vienas kitą myli dėl naudos, myli ne pačius draugus, o draugauja su jais dėl to, ką vienas iš kito gali gauti gero; 3. tie, kurie yra drraugai dėl malonumo, kurie būdami draugijoje jaučia ir teikia vienas kitam malonumą.
Kai draugystės pagrindas yra nauda, ir žmonės myli tik dėl naudos arba, kai siekia malonumo, vadinasi, draugaujama ne dėl pačio žmogaus, o tik dėl teikiamo naudos ar malonumo. Tokią draugystę Aristotelis vadina atsitiktine, nes draugas yra vertinamas ne už tai, koks jis yra, o už tai, kad tas draugas teikia naudą arba malonumą. Tokios draugystės yra labai nepastovios, jos lengvai išyra, jeigu draugai pasikeičia, arba jei jie pasidaro neenaudingi ar nebesuteikia norimo malonumo. Kai dingsta draugystės pagrindas, nutrūksta ir draugystė, nes ji buvo užmegzta tik dėl teikiamos naudos ar malonumo. Tokio tipo draugystė, anot Aristotelio, būna užmezgama senatvėje, nes tokio amžiaus žmonės siekia daugiau naudos, nei malonumo. Tokia dr

raugystė vyrauja ir tarp jaunų žmonių, jei jie siekia naudos. Dažniausiai tokie žmonės nelabai sugyvena tarpusavyje. Kartais jie būna nemalonūs vieni kitiems. Jeigu draugystėje nenusimato naudos, jauni žmonės net nejaučia poreikio draugauti. Tokie žmonės nebendrauja su jais ir būna malonūs tiek, kol jie teikia naudos. Svetingumas yra viena iš savybių , priklausančių tokio tipo draugystei. Anot Aristotelio, jaunų žmonių draugystės pagrindas yra malonumas, nes jaunuoliai gyvena aistromis, labiau siekia malonumo ir to, kas juos tą akimirką jaudina. Aristotelis teigia, kad bėgant metams malonumai keičiasi, mat jaunuoliai begalo greitai susidraugauja, ir taip pat greitai išsiskiria. Bėgant metams, pradeda keistis malonumai, taigi keičiasi ir draugystė. Jaunuoliai yra linkę į kūnišką meilę, kuri dažniausiai susideda iš aistrų ir malonumų siekimo. Taigi jaunimas greitai įsimyli, taip paat greitai ir nustoja mylėti. Filosofas prideda, kad jie dažnai nustoja mylėti net tą pačią dieną. Jaunuoliai ištisas dienas norėtų būti drauge ir kartu gyventi, nes taip jie gauna tai, ko jiems reikia iš draugystės.

Aristotelio teigimu dorų ir savo dorybėmis panašių žmonių draugystė būna tobula, nes jie visada vienas kitam linki tik gero, „nes yra lygiai geri, ir geri iš esmės“. Aristotelis teigia, kad „tie, kurie linki draugams gero dėl pačių draugų, yra geriausi draugai.“ Tokie draugai yra geriausi, nes ji
ie myli vienas kito būdą. Taigi jų draugystė tęsiasi iki tol, kol jie yra dorovingi, o dorybė išlieka labai ilgai. „Kiekvienas iš draugų yra geras savaime ir geras draugui“, nes dorovingieji yra apskritai geri, ir vienas kitam naudingi, taip pat ir malonūs. Aristotelis teigia, kad kiekvienam žmogui jo paties poelgiai. Tokia draugystė dažniausiai būna pastovi, nes joje yra visa, kas draugystei reikalinga. Kiekviena draugystė turi savo tikslą – arba gėrį, arba malonumą, arba abu dalykus pačius savaime, arba dėl draugo. Anot Aristotelio, tokie dalykai yra labiausiai verti mylėti, todėl tokių žmonių draugystė yra geriausia ir kilniausia. Tokio tipo draugysčių pasitaiko gana retai, nes tokių žmonių yra nedaug. Aristotelis paaiškina, kad tokiai draugystei reikia ilgesnio laiko ir įpratimo. Filosofas aiškina, kad žmonės vienas kitą pripažina draugais, kai vienas kitam parodo, jog yra verti draugystės ir pasitikėjimo. Susidraugauti galima labai greitai, bet pati daugystė įsižiebia negreitai. „Šita draugystė yra tobula ir trukmės, ir kitais atžvilgiais“ – teigia Aristotelis. Kiekvienas žmogus gauna lygiai tiek pat arba panašiai, kiek jis pats duoda kitam. Taip ir turi būti tarp gerų draugų.

Aristotelis teigia, kad draugystė dėl malonumų taip pat yra panaši į tobulą draugystę, pagrįsdamas, kad ir dori žmonės būna vieni kitiems malonūs. Beveik tas pats būna ir draugystėje dė
ėl naudos, nes dori žmonės būna naudingi ir kitiems. Šitokių žmonių draugystė tęsiasi gana ilgai, jei jie viena i kito gauna atpildą. Šiek tiek kitaip būna tarp įsimylėjusio ir mylimojo, nes jie išgyvena ne tą patį malonumą: „Vienas džiaugiasi regėdamas mylimąjį, o kitas tuo, kad jam patarnauja įsimylėjėlis.“ Labai dažnai tokia draugystė išyra senatvėje, nes vienas iš jų jau nebesidžiaugia reginiu, o kitam jis nebeteikia įprastų patarnavimų. Žinoma, daugelis ir toliau išsaugo draugystę, nes jie jau būna pripratę vienas prie kito ir pamilę vienas kito būdą. Jeigu meilėje apsikeičiama tik tuo, kas naudinga, draugystė tęsiasi neilgai, nes ji būna netvirta. Draugai siekiantys tik naudos, greitai išsiskiria, kai nebelieka naudos, nes jie buvo draugai ne vienas kitam, o tik dėl teikiamo naudos.

Dėl malonumo ir naudos gali draugauti ir nedori žmonės, ir dori su nedorais, bet dėl pačios draugystės gali draugauti tik geri žmonės. Nedori žmonės nesidžiaugia vieni kitais, jeigu jiems nėra iš to jokios naudos. „Tik gerų žmonių draugystė atsilaiko prieš šmeižtą“ teigia Aristotelis. Geri draugai visada pasitiki vienas kitu ir netiki bei neįsivaizduoja, kad draugas jam darytų ką nors bloga. Jie elgiasi taip, kaip reikalauja draugystė.

Laimė. Aristotelio teigimu, laimė yra pats aukščiausias gėris. Galutinis žmogaus tikslas yra eudemonija (eudemonija – „geriausias dr

raugas“, „geroji dvasia“). Todėl jo etika vadinama Eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas, žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo. Laimė siekiama tik veikiant. Anot Aristotelio, laimė yra daug kam prieinama. Ją išgyventi gali visi mokydamiesi ir lavindamiesi, jei tik jie nėra doroviškai suluošinti. Aristotelis teigia, jog siekiant laimės reikia ugdyti dorybes, kurios ir padeda laimę išsaugoti. Laimę reikia tyrinėti remiantis ne tik loginėmis išvadomis ir prielaidomis, iš kurių darome tas išvadas, bet ir taip pat žmonėse paplitusiomis nuomonėmis apie ją, nes su tiesa visi faktai sutinka, o tarp netiesos ir tiesos tuojau iškyla nesutarimų.

Pagal Aristotelį gėrybės yra skirstomos į tris rūšis: į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes. Sielos gėrybes Aristotelis laiko pačiomis aukščiausiomis ir gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o pačios sielos veiklą ir darbą priskiriame prie sielos gėrybių. Taip pat tam tikra veikla ir darbas ir darbas yra laikomas galutiniu tikslu. Galutinis tikslas yra priskiriamas prie sielos, o ne prie išorinių vertybių. Iš to išplaukia, kad laimingas žmogus yra tas, kuris gerai gyvena ir jam gerai einasi, nes laimė yra geras gyvenimas ir gerovė. Anot Aristotelio, laimė yra ir visi paprastai žmonių reikalaujami laimės elementai. Vieniems žmonėms laimė yra dorybė, kitiems supratingumas, o dar kitiems – filosofų išmintis. Kiti žmonės dar prie visų išvardytų elementų prideda malonumą, arba patys žmonės supranta, kad laimė yra susijusi su malonumais. Dar kita žmonių grupė prie viso šito prideda ir išorinę sėkmę. Šios nuomonės yra labai plačiai paplitusios, pasak Aristotelio, jos atsirado dar senovėje. Kitas nuomones „skelbia tik kai kurie žymūs vyrai“. Aristotelis neneigia, kad šios nuomonės yra visiškai klaidingos, kai kuriais atvejais jos būna teisingos.
Filosofas sutinka su tų žmonių nuomone, kurie teigia, kad laimė yra dorybė, arba tam tikra dorybė, nes dorybei būdinga sielos veikla, atitinkanti dorybę. Anot Aristotelio, yra labai didelis skirtumas, ar aukščiausiąjį gėrį suprantame kaip dorybės turėjimą, ar kaip naudojimąsi ja, ar jį (t. y. aukščiausią gėrį) laikome tik sielos nuostata, ar veikla. Aristotelis sutinka su teiginiu, kad aukščiausias gėris gali būti sielos nuostata, bet dėl to nieko gero nepadarome, pavyzdžiui: miegodami ar nieko neveikdami. Veikloje viskas yra priešingai, nes žmogus būtinai veiks ir veiks labai gerai. Šiam teiginiui Aristotelis pateikia labai gerą pavyzdį: „olimpiadose apvainikuojami ne tie, kurie yra gražiausi ir stipriausi, o tie, kurie dalyvauja varžybose – iš jų kai kurie tampa nugalėtojais.“ Mūsų gyvenime viskas vyksta taip pat, kaip ir varžybose, apdovanojimą gauna tie, kurie teisingai veikia – teigia Aristotelis.

Aristotelio pamąstymai apie malonumą. Jo teigimu, jau pats gyvenimas yra malonumas, nes malonumas yra sielos būsena. Malonumą kiekvienam teikia tai, ką kiekvienas mėgsta. Daugelio žmonių malonumai kovoja vieni su kitais, nes tai nėra malonumai iš prigimties. Žmonės, kurie mėgsta kilnius dalykus, dažniausiai tiki tais dalykais, kurie iš prigimties yra malonūs. Anot Aristotelio, štai tokie dalykai būna dorybingi darbai. Tokių žmonių gyvenimas yra savaime malonus. Aristotelis priduria, kad žmogus, kuris nesidžiaugia kilniais darbais, negali būti dorybingas. Žmogus negali būti laikomas teisingu ar kilniaširdžiu, jei jis nesidžiaugia teisingu elgesiu ar kilniaširdiškais darbais. Dori veiksmai yra patys savaime malonūs. Jie yra ne tik malonūs, bet ir vertingi bei gražūs. Taigi, laimė yra aukščiausias, gražiausias ir maloniausias gėris. Visi šie išvardyti dalykai priklauso prie aukščiausiųjų veiklos formų. Pačią geriausią veiklos formą vadiname laime.

Jau anksčiau minėjau, kad laimei reikia ir išorinių gėrybių. Jeigu neturime materialių išteklių, neįmanoma arba bent jau nelengva kilniai elgtis. Aristotelio teigimu, daug ką galime pasiekti tik turėdami daug draugų, kurie yra tarsi įrankiai, turintys turto arba politinę galią. Kai kurių gėrybių stoka, pavyzdžiui, gerų vaikų, grožio aukštos kilmės, aptemdo laimę, ir Aristotelis aiškina, kad nei vienas žmogus nebus laimingas, jei bus žemos kilmės, negražus, vienišas ar neturintis vaikų žmogus. Dar mažiau laimės turės tas žmogus, kurio draugai ar vaikai bus blogi, arba, kurio geri vaikai išmirs. Iš viso šito galima padaryti išvadą, kad laimei reikia palankių aplinkybių, Taigi, kai kurie žmonės sėmę sutapatina su laime, o kiti – su dorybe.

Savo pamąstymuose Aristotelis iškelia labai įdomų klausimą: „Ar laimę įgyjame mokydamiesi, ar į ją įprasdami, ar kokiu kitu būdu lavindamiesi? O gal laimė yra dievų dovana arba atsiranda atsitiktinai?“ Aristotelis šį klausimą pagrindžia tuo, kad laimė turėtų būti dievų dovana, nes ji yra vertingiausia iš visų žmogiškųjų gėrybių, nes dievai žmonėms suteikia ir kitų dovanų bei gėrybių. Jei laimė ir nebūtų dievų siunčiama, ji vis tiek būtų dieviškiausia iš visų gėrybių. Laimė yra daug kam prieinama. Aristotelio teigimu, ją gali įgyti visi mokydamiesi ir stropiai lavindamiesi, su viena sąlyga, jei jie nebus doroviškai suluošinti. Laimę geriau įgyti šitokiu būdu, negu atsitiktinai – teigia filosofas. Laimė yra tam tikra sielos veika jai būdingos dorybės prasme. Aristotelis teigia, kad „iš kitų gėrybių vienos yra laimei būtinos, o kitos savo esme yra jai tik pagalbinės priemonės ir naudingi įrankiai“. Jis tai sutapatina su valstybės veldimo menu, nes tai taip pat yra aukščiausias tikslas.

Aristotelio teigimu, laimingas gali būti tik tas žmogus, kuris užsiima tam tikra veikla. Taigi, mes negalime nei arklio, nei kurio kito gyvūno pavadinti laimingu, nes nė vienas iš jų negali dalyvauti jau anksčiau minėtoje veikloje. Anot filosofo, vaikas taip pat negali būti laimingas, nes jis yra per jaunas dalyvauti tokioje veikloje, kurioje dalyvauja suaugęs žmogus. Jeigu vaikai yra vadinami laimingais, tai taip sakoma tik turint viltį, kad jie bus tokie. Aristotelis savo teiginį pagrindžia tuo, kad laimei reikia tobulos dorybės ir ištiso gyvenimo. Gyvenime įvyksta įvairiausių ir keisčiausių pasikeitimų, taigi net laimingiausią žmogų senatvėje gali ištikti net baisiausia nelaimė.

Savo teiginiuose Aristotelis iškelia kitą labai prasmingą klausimą: „O gal nė vieno žmogaus negalima laikyti laimingu ,kol jis tebegyvena?“ Jeigu sutinkame su šituo teiginiu, kad žmogus laimingu tampa tik po mirties, tuomet Aristotelis vėl iškelia klausimą: „Argi galima sakyti, kad numiręs žmogus jau yra laimingas?“ Tai teigti būtų neprotinga, kadangi buvo teigiama, kad laimę laikome tam tikra veikla. Taigi žmogų reikia laikyti tikrai laimingu tada, kai jis būna išsivadavęs nuo nelaimių ir nesėkmių. Aristoteliui šitas požiūris taip pat sukelia tam tikrą neaiškumą. Yra teigiama, kad miręs žmogus patiria gera ir bloga kaip ir gyvas žmogus. Miręs žmogus nejaučia nei garbės, nei negarbės, nei vaikų ar palikuonių sėkmę ar nesėkmę. Šioje vietoje filosofui vėl kyla neaiškumų. Jis mano, kad žmogui, kuris visą gyvenimą nugyveno laimingai ir gražiai, iš palikuonių gali grėsti visokių nelaimių, nemalonių dalykų. Bet taip pat būtų keista, jei jau miręs žmogus visa tai kartu su palikuoniais išgyventų ir būtų čia laimingas, čia nelaimingas. Jeigu žvelgiame į gyvenimo pabaigą ir tik tada žmogų laikome laimingu, tai ar nepasidaro keista, jei laimingam žmogui vengiame sakyti tiesą, kad gyvuosius negalima laikyti laimingais, nes galimi įvairiausi laimės pasikeitimai. Pagal Aristotelį. Laimė yra įsivaizduojama kaip tai, kas pastovu ir sunkiai išjudinama. Taigi tą žmogų turime vadinti čia laimingu, čia nelaimingu. Tokiu būdų laimingą žmogų paverčiame tarsi statula, neturinčia jokių jausmų bei gyvybinių funkcijų. Gal būt iš vis neverta paisyti likimo permainų, nes ne nuo jų priklauso, kas yra gera ar bloga. Permainos žmogaus gyvenime yra kaip tam tikras priedas. Tikrajai laimei lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas. Tai kas dorovingam tobulėjimui priešinga, sukelia nelaimę.

Jokie žmogaus darbai nepasižymi tokiu pastovumu kaip dorovinga veikla. Ši veikla yra patvaresnė už mokslus, o aukščiausios tos veiklos formos yra pačios patvariausios ir laimingas žmogus nuolat vykdo savo gyvenimo paskirtį. Dėl šios priežasties jos niekuomet neužmirštamos. Tad laimingas žmogus visuomet jaus tą siekiamą laimės pastovumą, visą gyvenimą jis išliks toks pat laimingas. Jei ne visuomet, tai jis savo darbu realizuos dorovines vertybes. Atsitiktines laimės permainas išgyvens ir kuo puikiausiai prisitaikys prie kiekvienos iš jų. Šitoks žmogus bus tikrai geras, tvirtas ir nepriekaištingas.

Atsitiktinių permainų būna įvairiausių. Vienos jų būna mažos, kitos didelės. Mažos laimės permainos – tiek geros, tiek blogos – neišmuša žmogaus gyvenimo iš vėžių. Didelė s ir dažnos laimės permainos, ypač jei jos būna geros, žmogaus gyvenimą padaro dar laimingesnį. Anot Aristotelio, jos skirtos gyvenimui papuošti, o jomis pasinaudojant galima atlikti i vertingus darbus. Labai dažnai pasitaiko, kad įvyksta atvirkščiai, ir tos permainos gadina bei apkartina laimę. Jos sukelia liūdesį ir dažniausiai sutrugdo darbą. Žinoma, Aristotelio teigimu, šitokiais atvejais pasitaiko ryškus kilnus elgesys. Tai labai priklauso nuo pačio žmogaus, jei jis iškenčia daug ir didelių smūgių.

Anot Aristotelio, pagrindinis žmogaus gyvenimo požymis yra veikla. Iš viso šito išplaukia, kad nė vienas žmogus negali tapti nelaimingu, nes žmonės niekada nedarys to, kas yra žema, ir to, ko verta neapkęsti. Tikrai geras ir protingas žmogus visas laimės permainas iškęs kilniai ir kantriai, ir kiekvienu atveju, kuo geriau jomis pasinaudos. Aristotelio teigimu, jis pasielgs taip, kaip jam atrodys gerai.

Laimingu žmogumi negali tapti ir būti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas įvairiausių permainų. Atsitiktinės permainos tokį žmogų gali išmušti iš pastovios laimės, nebent jei šie smūgiai būtų labai stiprūs ir dažni.

Leave a Comment