Žmogaus likimas

VILNIAUS KOLEGIJA

Žmogus ir likimas
Filosofijos referatas

STUDENTĖ..............................

2005 11 26
DĖSTYTOJA..............................

Vilnius
2005

Turinys

1. psl. Įvadinė dalis.
2. psl. Likimo problematiškumas.
3-4. psl. Žmogaus likimo sėkmės ir nesėkmės.
5. psl. Optimizmas, pesimizmas ir gabumai.
6. psl. Išvada.
7. psl. Naudota literatūra.

Įvadas

Šiame referate aš bandysiu paanalizuoti, kas yra žmogaus likimas, kas mums kliudo būti laimingiems? Pabandysiu paanalizuoti, kiek likimas priklauso nuo individualių žmogaus savybių, jo asmeninių bruožų ir vertybių. Šią temą pasirinkau, nes man pačiai įdomu, kaip laimingo gyvenimo siekis paveikia žmogaus gyvenimą ir likimą, ar nuo jo priklauso gyvenimo kokybė, kiek laimė svarbi žmogaus socializacijos procese.
Manau, kad kiekvienas žmmogus nori būti laimingas, tačiau kaip sakoma nuo likimo nepabėgsi. Tad pamąstyti apie laimę šiandien svarbu kiekvienam, ir žengiančiam sėkmės keliu, ir tiems, kurie neišsivaduoja iš nepriteklių ir slogios nuotaikos. Lietuvių autorius B.Kuzmickas teigia, kad laimingumo ir nelaimingumo, kaip blogio ir gėrio, riba nebūtinai sutampa su linija, skiriančia turtą nuo neturto, sveikatą nuo neįgalumo. Ta riba eina per žmogaus dvasią, asmenybės vertybių, siekių akiratį. Todėl dažnai mes matome nelaimingą gerai besimokančią studentę, ar turtingą verslininką. Tarp išorinių sąlygų ir konkretaus žmmogaus savijautos nesama tiesioginės priklausomybės.

Kalbant apie likimą mes negalime kalbėti, jog tai yra tik kas gera, gražu ar net stebuklinga. Bet dažnai juk mums nutinka nelaimės, neviltys, aptinka blogis, nutinka įvairūs nelaimingi atsitikimai, kurių mes išvengti negalime, tai tiesiog mūsų li

ikimo dovana, neišvengiama aplinkybių eiga.
Visa tai susija ir su laime, kuri yra tikroji, intymioji žmogaus savastis, dažnai ir neabejotinas apsisprendimų ir veiklos motyvas. Todėl kalbėdami apie likimo-laimės temą, gilinsimės į žmogaus vidų, santykį su aplinka ir pačiu gyvenimu.

Atsiradusios naujovės neabejotinai pakeitė tikrovės suvokimą. Tačiau ar atitinka tikrovę neigiama daugelio žmonių reakcija į dabartinius pokyčius, į savo pačių gyvenimą. Kodėl vis dažniau išgirstame frazę, kad laimei šiandien nėra sąlygų, ir dėl to kaltas kažkas kitas. Kas lemia labiau- realūs sunkumai ar mūsų pačių nusiteikimai, kad nuvertėja žmogus, jo gyvenimas ir gyvybė?
Tikiuosi šis referatas padės atskleisti į daugelį mano iškeltų kalusimų.

1.

Likimo problematiškumas

Kas tai yra likimas? Ar kiekvieno žmogaus pastangų tikslas yra pasiekti laimę? Likimą mes galime apibendrinti kaip nuo žmogaus priklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą, lemtį. Tai dėėl įvairių gyvenimo sąlygų susidariusi būklė, lemtis, laimė. Prieš du su puse tūkstančio metų senovės mąstytojai mąstė ir rašė apie likimo laimę, kaip apie svarbiausią ir realiai pasiekiamą žmogaus tikslą. Taip pat jie gilinosi į vertą laimės žmogų, anot jų tai turėtų būti dorovinga, turinti gyvenimo prasmę asmenybė.
Daugelio gyvenimas šiandien yra toks spartus, kad žmogus tiesiog neturi laiko savęs paklausti, laimingas jis ar ne, bet laimė niekur nepasitraukė, nes neišnyko asmenybinis žmogaus būties matmuo, neišnyko pasitenkinimo siekis, kaip elgesio motyvas. Likimas ta

ai ir yra veiksmų ir poelgių pagrindas, kuris lydi mus kasdiena ir veda į galutinę gyvenimo savivertą. Pasisekimas ir nepasisekimas, laimės ir nelaimės, prasmė ir beprasmybė visais laikais buvo nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai, keičiasi tik konkretus jų turinys, neatsiejamas nuo besikeičiančių žmonių poreikių ir norų. Tačiau tai neatima pagrindo kelti, ir seniau keltų, tačiau sunkiai atsakomų klausimų. Ar gyvename tam, kad būtume laimingi, ar žmogaus gyvenime svarbiausia yra jo asmeninė laimė? Kas yra svarbiau vieno asmens ar visos žmonijos laimė?
Gal „aukso amžius“, kai vyravo visuotinė laimė ir tobulybė, kaip aiškino Ovidijus ir kiti senovės poetai, jau negrįžtamai praėjo, o mes gyvename blogajame „geležies amžiuje“? O gal kaip tik priešingai, visuotinės laimės laikai dar neatėjo, kaip teigia kai kurios žmonijos pažangos utopijos?
Netrūksta ir tokių aiškinimų, kuriais vadovaujantis pati laimės sąvoka tėra garsų derinys, išreiškiantis vien mūsų neįgyvendinamus troškimus ir svajones. Taigi, laimė, kaip ir kiti pamatiniai žmogaus būties dalykai ir šiandien išlieka aktualūs ir problematiški, kaip ir seniau. Ir seniau, ir dabar klestinčią vienų gerovę ir laimę atsveria kitų skurdas ir vargas, laimėtojo džiaugsmą palydi pralaimėjusio liūdesys, poilsio valandėlės malonumas įmanomas tik nuovargio kaina, susirgus geriau įvertinama sveikatos reikšmė.
Taigi ir vėl galima abejoti, ar likimas tikrai yra esminis,būtinas ar tik at
tsitiktinis, epizodiškas, visai nebūtinas žmogaus būties aspektas? Gal tikroji žmogiškojo gyvenimo paskirtis ir prasmė yra ne siekti laimės, bet atsiduoti kažkam, kas pranoksta gyvenimą, yra indiferentiška individo džiaugsmui ar skausmui, bet kartu apima visą jo egzistenciją?
Tokie ir panašūs klausimai neišvengiamai kyla bene kiekvienam, bandančiam apmąstyti gyvenimo tikrovės ir likimo santykį. Filosofija, socialiniai mokslai pateikia skirtingus, neretai ir prieštaringus atsakymus, nors nepalieka abejonės, kad apie likimą galime pamatuotai kalbėti tik susieję jį su gėrio, tiesos, grožio, dorovės, tikėjimo idealais.
Vis dėl to laimė, nepaisant neaiškumų ir skepticizmo, vienokia ar kitokia išraiška slypi visų žmonių mintyse ir jausmuose. Laimė yra esminis žmogiškojo gyvenimo reiškinys. Ji žmogų aplanko visuose jo likimo vingiuose ir išbandymuose, jeigu ne kaip ilgalaikė būsena, tai bent kaip reti dvasios pakilimo momentai.
Individuali likimo samprata ir siekis yra esminė asmenybės dvasiškumo dalis. Didesnis ar mažesnis likimo pasisekimas kiekvienam iš mūsų stovi skersai kelio. Negalėdami išvengti ar pašalinti objektyvių likimo priešų, galime bent nedidinti to kas subjektyviai kliudo.

2.

Žmogaus likimo sėkmės ir nesėkmės

LIKIMAS – ne tik asmeninės žmogaus sėkmės ar nesėkmės. Humanistiškų įsitikinimų ir jautrios sąžinės žmogus nebus laimingas, matydamas aplinkui daug neteisingumo, smurto, kančių, kurių jis negali pašalinti, nei sumažinti. Tėvas ar motina nesijaučia laimingi, matydami savo vaikų nesėkmes. Sporto sirgalius nuliūsta, kai pr

ralaimi jo mėgstama komanda. Dėl kitų žmonių nelaimių kartais sielojamės ne mažiau negu dėl savų. Tad likimas plačiąja prasme yra žmogaus pasitenkinimas ne tik savo individualia lemtimi, bet ir kitų žmonių dalia, savo tautos, pagaliau visos žmonijos būkle.
Ar žmogus laimingas ar ne gali pasakyti tik jo paties savijauta, bet tuomet iškyla klausimas, ar likimas yra tik subjektyvus išgyvenimas, tik psichologinė būsena, prie kurios nėra ko daugiau pridėti? Aš manau, kad vien subjektyvumu paremtas likimas negali būti tikras, tai sakyčiau ir iliuzijų pasaulis. Likimui tikrąja prasme nepakanka vien gerosios savijautos, vien subjektyvumo, jam reikalingi mano nuomone ir tam tikri teigiami, objektyvūs išgyvenimai. Šiuo atveju galima pritaikyti aristotelišką eudaimonia sampratą, kad žmogus tik tada gali būti ,,eudaimon,, , tai yra laimingas, kai jo gyvenimas atitinka tam tikrus protingo ir gero gyvenimo reikalavimus, taikytinus visiems žmonėms.
Tai gi žmogus susiduria su dvejomis sampratomis apie laimingą gyvenimą, ką tik mano paminėtą ir galime vadinti subjektyviu, o kitą- objektyviu. Pirmuoju atveju likimo atskaitos taškas yra individo savijauta, antruoju- gyvenimo atitikimas tam tikrus standartus,momentus. Abu aspektai yra reikšmingi, o kuris reikšmingesnis priklauso nuo konkrečių atvejų ir neabejotinai nuo žmogaus.
Objektyvioji žmogaus gyvenimo pusė, istorinė, kultūrinė jo darbų, jo asmens atminimas taip pat yra reikšmingas. Tikrajam likimui reikalinga subjektyvi savijauta ir reikšmingas objektyvumas. Paradoksas, bet dabarties vargus gali palengvinti pripažinimo ir įvertinimo ateityje numatymas. Bet toks numatymas neturi būti iliuziškas. Žmogus gali būti laimingas plačiausia prasme, kai pats yra patenkintas savo gyvenimu bei pasauliu ir kai suvokia, jog ilgam palieka apie save gražų atminimą. Tačiau tikrovėje šitokia laimė vargu ar pasiekiama. Realiame gyvenime jaustis visiškai laimingam neįmanoma dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi siekiai, norai ir geismai. Jaustis visiškai laimingam neįmanoma ir dėl to, kad žmogui gali paprasčiausiai vienoda, monotoniška laimė nusibosti. Vis dėl to verta norėti būti laimingam ir žinant, kad aukščiausia prasme laimė nepasiekiama. Vienu požiūriu būdami laimingi, kitu požiūriu galime jaustis nelaimingi, ne visada būname patenkinti savo likimu ir tada, kai didesnė laimė atsveria mažesnę nelaimę. Taigi apie likimą, kaip įvairiapusišką ir nuolatinį pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealų vaizdinį, gyvuojantį visuomenės sąmonėje. Idealas yra kaip horizonto linija- kiek žingsnių žengiame jos link, tiek ji nuo mūsų tolsta.
Gyvenant mums lemta patirti ir pergalių, ir pralaimėjimų. Pasiekus brandos amžių, dažnam tenka su kartėliu pripažinti, kad jaunystės lūkesčiai neišsipildė ir kad, jaunystės akimis žvelgiant iš esmės pralaimėta. Jei mūsų praeitis mus liūdna, gyvenimas dabar atrodo ir nenusisekęs. Pralaimėjimo suvokimas yra nelengvas išmėginimas, tačiau nereikia pamiršti, kad laimi tas, kuris su pralaimėjimu nesusitaiko, nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Dažnas žmogus dar jaunystėje susidaro savo tikslų ir siekių, sėkmingo ir laimingo gyvenimo viziją, stengiasi ja vadovautis. Tam turi įtakos daugelis dalykų- individualūs polinkiai ir patirtis, artimų žmonių nuomonė, socialinės aplinkos įpročiai, kultūrinis išprusimas. Gyvenimo sėkmė labiau lydi tą žmogų, kurio laimės vizija yra daugiau ar mažiau tikroviška- atitinka objektyvias galimybes, individualybę ir būdo bruožus.
3.

Kaip jau minėjau savo referate, manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, tačiau kaip klostosi gyvenimas, koks yra jo likimas, lemia daug numatomų ir nenumatomų veiksnių. Likimas neatsiejamas nuo objektyvių sąlygų, bet labai daug priklauso nuo paties žmogaus poelgių, siekių, pastangų, pažiūrų, tai yra nuo subjektyvių veiksnių. Objektyvieji veiksniai- tai artimoji aplinka, istoriniai įvykiai, aplinkybės, apibrėžiančios bendrąją mūsų gyvenimo situaciją. Objektyvus mūsų likimo veiksnys taip pat yra tie žmonės, tarp kurių mums tenka gyventi, kuriuos tenka sutikti. Galima pasirinkti draugus, apsispręsti su kuo kurti šeimą, deja, negalima pasirinkti tėvų, kaimynų, bendradarbių, viršininkų. Negalime žinoti kokius- gerų ar blogų polinkių žmones kurią dieną sutiksime savo gyvenimo kelyje.
Prie objektyvių sąlygų priskirtini ir kai kurie įgimti individualybės bruožai. Žmonės iš prigimties yra nevienodai sveiki ir stiprūs, nevienodai gabūs ir gražūs. O tai lemia, kad vieni nuo jaunystės susilaukia daugiau dėmesio, sėkmės, pripažinimo, meilės, patiria daugiau džiaugsmo, kitų daliai daugiau tenka svetimumo, vienatvės, ir skausmo, o pripažinimą reikia pelnyti didelėmis pastangomis. Ne taip retai nieko nekaltiems žmonėms dėl nepalankiai susiklostančių aplinkybių tenka patirti skriaudų ir nuoskaudų. Tai neišvengiamai paveikia mūsų gyvenimą.
Seniai pastebėta, kad žmonės būna nevienodai patenkinti savimi ir savo gyvenimu skirtingais savo amžiaus laikotarpiais. Tas pats žmogus jaunystėje yra laimingas vienaip, senatvėje- kitaip. Vieni visą gyvenimą negali pamiršti savo laimingos vaikystės, gyvena jos prisiminimais, ji yra atskaitos taškas vertinant savo brandaus amžiaus išgyvenimus. Kitiems geriausias jų amžiaus laikas yra veržlios ir gyvybingos jaunystės metai. Treti, patyrę sunkumų ir nesijautę laimingi jaunystėje, pasitenkinimą gyvenimu patiria brandžiame amžiuje.
Taigi žmogus gali būti laimingas, jeigu jis sugeba tinkamai elgtis, mąstyti ir vertinti, o kartu moka savo laimę suprasti, ją vertinti, saugoti, jos siekti. Šitai yra sunkiai įmanoma, jeigu neugdoma asmenybė. Kiekviena žmogus yra individualus, unikalus. Jis gali į aplinkybes reaguoti ir jas paveikti. Dažnai žmonėms gyvenime nesiseka tik dėl jų pačių nerūpestingumo, neveiklumo ir neryžtingumo. Keista, bet žmonės dažnai elgiasi lyg patys būtų savo priešai, nors dėl nesėkmių ir nelaimių kaltina gyvenimo sąlygas, aplinkybes, kitus žmones.
Realiam likimui reikalingas vidinis turtingumas ir dvasinė harmonija, lydima reiklios savistabos, kartu ir gebėjimas suvokti įvykių ir išgyvenimų santykinumą. Tokios laimės gali siekti tik žmogus, kuris skiriasi savo elgesiu, savojo „aš“ pajautimu skiriasi nuo visų kitų individų, jaučia sielos ir kūno harmoniją. Toks žmogus matydamas kitą laimingesnį žmogų, gal ir norės atsidurti jo kailyje, tačiau niekada nenorėtų susitapatinti su kito žmogaus individualybe. Kiekvienas nori būti laimingas, bet tik savo, ne kito laime. Kiek pasaulyje yra žmonių, tiek yra ir individualybių, tiek ir likimų, ir laimių. Žmonės skiriasi vieni nuo kitų savo dvasinio gyvenimo turiniu ir turtingumu, pasirenkamu gyvenimo keliu, likimo vingiais, savo laime ir nelaimėmis.
Šekspyras yra pasakęs, kad visas pasaulis yra didelis teatras, visos moterys ir vyrai yra jo aktoriai ir kiekvienas atlieka ne po vieną vaidmenį. Nuo to, kokius vaidmenis ir kaip sėkmingai žmogui tenka per savo gyvenimą atlikinėti, kaip jie atitinka jo individualybę, didele dalimi priklauso ir jo likimas.

4.

Optimizmas,pesimizmas ir gabumai

Optimizmas ir pesimizmas. Optimistiškam žmogui būdingas pasitikėjimas savimi, drąsa, atvirumas ir aktyvumas, o tai suteikia daugiau laimės negu pesimisto netikėjimas, skeptiškumas, prislėgta nuotaika. Didžiausiu optimistu laikomas filosofas G.W.Leibnizas aiškino, kad geros valios žmogus randa savo laimę, pripažindamas, jog, nepaisant širdį veriančio blogio, mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių.
Tiek pesimistinė, tiek optimistinė nuostata, priklausomai nuo kitų individo savitumų, nevienodai atsispindi elgsenoje, nevienodai paveikia ir jo savijautą, jo likimą. Daug ką lemia sąmoningas nusiteikimas, kylantis iš pažiūrų ir įsitikinimų. Kiekvienas žmogus gali siekti tokių tikslų, kurie jo gyvenimą darytų prasmingą ir laimingą. Laimei netgi palankiau- skeptiškas optimizmas, derinamas su įsitikinimu, kad kiekvienas žmogus gali gyventi vertingai ir prasmingai, kartu nelaukdamas iš gyvenimo vien tik gero, iš anksto emociškai pasirengdamas sutikti ir blogį.
Gabumai. Likimui reikšmingas individualybės komponentas yra gabumai ir su jais susiję polinkiai į vienokią ar kitokią veiklą. Didesni gabumai, jeigu jie laiku išlavinami, teikia galimybę užsiimti įdomesniu ir kūrybingesniu darbu, greičiau pasiekti sėkmę, pagerinti savo visuomeninę padėtį, o tai reikšmingos laimės sąlygos. Taip pat viena iš laimingo gyvenimo sąlygų yra laiku išryškėjęs polinkis tiems dalykams, kurie atitinka gabumus, galimybė juos lavinti, pasirinkti tinkamą veiklos sritį.
Nors vienokie ar kitokie gabumai dažnai vaidina lemiamą vaidmenį žmonių gyvenime, vis dėlto nėra tiesioginio ryšio tarp gabumų ir likimo. Ne vieno savo gabumus kūrybiškai plėtojančio žmogaus asmeninis gyvenimas klostosi anaiptol ne laimingai. Nuo laimės srities čia pereiname prie gyvenimo prasmės srities. Gyvenimo įprasminimas priklauso dar nuo kitų individualybės ir asmenybės savitumų, nuo to, kiek įvairiapusiškai jie išugdomi.
Manoma, kad labai svarbu subjektyvioms laimės sąlygoms meninių gebėjimų ugdymas bei bendro pobūdžio estetinis auklėjimas. Tai kartu yra ir nepamainomas asmenybės ugdymo būdas. Ugdoma ir harmonizuojama individualybė yra žmogaus laimės pamatas.
Suprantama, dideli uždaviniai skatina ir telkia, bet jeigu jie neįmanomi, gali tik žlugdyti gabumus. Šitoks gabumų ir siekių neatitikimas gyvenimą paverčia kančia, daro jį tragišką, nelaimingą. Ne vieno dvasinė harmonija pagerėtų, mažiau galvojant apie sėkmę, bet didinant reiklumą sau, sąžiningiau ir atkakliau dirbant. Jeigu išmoktume sistemingai ir atsidavusiai dirbti, laikui bėgant įsitikinsime, kad pasiekta ne taip mažai, ir sėkmė bei pripažinimas ateis savaime.

5.

Įšvados

Aš manau, kad žmogaus likimas priklauso ne tik nuo jo pačio. Žmogus gali pakreipti savo likimą viena ar kita linkme, bet pakeisti jo ne. Kas lemta tai jau lemta! Kartais, kai kas nors man nutinka, galvoju, jeigu prieš tai bučiau pasielgusi kitaip, to nebūtų nutikę. Dabar suprantu, kas turi įvykti, tas ir įvyks. Tu eik vienu ar kitu keliu, kas tau lemta nutiks bet kur ir bet kada. Pažįstu daug žmonių, kurie galvoja, kad jie yra savo likimo ‚,kalviai‘‘, bet aš tam nepritariu. Tu juk negali žinoti, kas bus rytoj ir kaip viskas susiklostys. Žmogaus likimui įtakos turi ir jį supanti aplinka, žmonės.
Manau, kad žmogus turi stengtis, kad jo likimas susiklostytų kuo geriau. O jeigu jis tik sėdės ir lauks kada kas atsitikiks, jis praras visą gyvenimo džiaugsmą.
Žmogaus likimą aš suprantu, kaip nuo žmogaus priklausomų aplinkybių eigą ie lemtį. Tai tarsi dėl įvairių gyvenimo sąlygų susidariusi būklė. Taip pat tai yra lyg mūsų lemtis, gyvenimo laimė. Tai ir yra apibendrinimas žmogaus likimo esmės.
Tad būkime atsargūs, atlaidesni savo gyvenimo bėgyje, bei nenusivilkime ir pasitikėkime savimi, kad ir kas be nutikiktų. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas, kaip sakoma: ‚,ne rožėm klotas.‘‘!

6.

Naudota literatūra

1. Putinaitė N. Paskutinioji proto revoliucija. Kanto praktinės filosofijos studija. – Kaunas, Aidai, 2004.
2. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius, ,,Katalikų pasaulis,, ,1992.
3. Dabkus R. Filosojija.- Kaunas, Technologija, 2000.
4. Mačeina A. Raštai VI. – Vilnius, Mintis, 1994.
5. Fichte J.G. Žmogaus paskirtis.-Vilnius, Mintis.

Leave a Comment