Sholastine filosofija vakaru europoje

” SCHOLASTINE FILOSOFIJA VAKARU EUROPOJE”

ĮVADAS

Vakarų Romos imperijos žlugimas, senovės graikų kultūros židinių rusenimas Bizantijoje, sąlytis su arabų ir žydų kultūromis, frankų, germanų imperijų susidarymas, anglosaksų politinė integracija ir jų kultūros vystymasis, krikščionybės ekonominis, politinis ir ideologinis įsigalėjimas, kryžiaus žygiai, miestų kūrimasis, feodalizmo formavimasis ir įsigalėjimas, feodalizmo epochos socialiniai, politiniai, ideologiniai prieštaravimai, etniniai, konfesiniai, kultūriniai procesai bei sąjūdžiai- toks buvo istorinis viduramžių filosofijos Vakarų Europoje fonas. Jame galima išskirti keletą veiksnių, sąlygojusių viduramžių filosofijos prigimtį, esmę ir likimą. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad bendram kultūros vystymuisi būdingas perimamumas. Viduramžių Europos kultūra formavosi, buvusioms barbarų gentims ir tautoms (germanams, anglosaksams, frankams, slavams ir kt.) perimant senovės graikų ir romėnų kultūrinį palikimą. Antra, feodalinėje Vakarų Europoje klostėsi savita kultūra, atitinkanti feodalinės visuomenės poreikius. Todėl besikuriančios viduramžiu švietimo ir mokslo institucijos – mokyklos, universitetai (tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai)- buvo orientuotos pozityviai: teikti valdantiesiems sluoksniams išsilavinimą, padeti perimti dvasines kulturos lobius, o ne stabdyti mokslo raidą, skleisti obskurantizmą, izoliuoti mokyklą nuo gyvenimo. Be abejo, viduramžiais netruko obskurantizmo ir fanatizmo, tačiau tai negalėjo nustelbti kultūros ir mokslo raidos, kurią sąlygojo feodalizmo epochos socialinė, politinė, ideologinė situacija. Trečia, kadangi Vakarų Europoje katalikų bažnyčiai viduramžiais priklause kulturinis ir ideologinis monopolis, tai ji ir nuleme religini to meto filosofijos pobudi, kuris anaiptol nebuvo nei absoliutus, nei vienareikšmis. Ketvirta, viduramžiu filosofija buvo ne tiek katalikiškųjų institucijų komponentas, kiek specifinis feodalinių santykių susvetimėjimo, feodalizmo ideologinio proceso dvasinis produktas. Taigi, nors viduramžių filosofija ir buvo stipriai susijusi su religija ir bažnyčia, būtų neteisinga laikyti ją tik katalikybės įrankiu.

Vakarų Europos viduramžių filosofijos ištakos nevienalytės. Betarpiškai ji rėmėsi romėniškosios ir bizantiškosios patris-tinės filosofijos pagrindais. Per visą jos gyvavimo laikotarpį neišsemiamas šaltinis buvo Platono ir Aristotelio filosofija, neoplatonizmas ir augustinizmas. Vėliau jau susiformavusią Vakarų Europos viduramžių filosofiją smarkiai paveikė arabų ir žydų filosofija.Kalbant apie viduramžiu filosofijos pagrindiniu problemu ir metodo ištakas, pirmiausia minetini tokie filosofai, kaip Plotino mokinys Porfirijas (232/233 – apie 304), neoplatonikas Proklas (410 – 485), romenu filosofas Boecijus (480 – 524) ir Bizantijos filosofas bei teologas Jonas Damaskietis. Porfirijas pagarsejo kaip Platono ir Aristotelio komentatorius ir logikas. Jo „Ivadas” Aristotelio „Kategorijoms” dave pradžią realistu ir nominalistu ginčui dėl universalijų. Porfirijas išliko populiarus per visą viduramžių filosofijos laikotarpį. Proklas vienas pirmųjų filosofijos istorijoje parodė įvairių filosofinių problemų enciklopedinio sisteminimo pavyzdį. Galutinai užbaigdamas neoplatonizmo sistemą, jis sukūrė universalų dialektinį triadinį metodą, kuris viduramžiais buvo interpretuojamas teologiškai. Nuo Proklo prasidėjo Platono asmenybės autori-tarizavimas. Be to, jis siekė į racionalizmą įvesti religinių bei mistinių pradų. Paskutinis antikinės filosofijos atstovas Boecijus, logikos traktatų autorius, įvairių Platono, Aristotelio, neoplatonikų ir stoikų raštų kompiliatorius, tapo vienu iš pirmųjų antikinio filosofinio palikimo krikščionintojų, jo lotyniškojo modelio kūrėjų. Jonas Damaskietis, būdamas enciklopedinio išsilavinimo, gerai pažindamas senovės graikų kultūrą, sukūrė filosofijos ir teologijos kompendiumą, sulydė įvairias idėjines pakraipas į vieną uždarą sistemą, pagrįstą aristoteliškąja logika, ir tuo padėjo metodologinius pagrindus viduramžių filosofijai. Sistemindamas graikiškąją patristiką, jis siekė visas mokslo žinias interpretuoti bažnytinių dogmų požiūriu. Jonas Damaskietis vienas iš pirmųjų iškėlė tezę apie filosofijos pajungimą teologijai. Vėliau italų filosofas Petras Darnia-314nis (apie 1007 – 1072) suformulavo garsųjį posakį: „Filosofija yra teologijos tarnaitė” (lot. philosophia ėst ancilla theologiae).

ŽYMIAUSI JOS VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS VEIKĖJAI

Vakarų Europos viduramžių filosofija visuotinai vadinama scholastika (iš graikų kalbos – mokyklinis). Tai rodo, kad ji turėjo tęsti vadinamosios senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma : gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika nuo antikinio mokytumo skyrėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota. Daugelis scholastų buvo to meto įžymybės: lektoriai, oratoriai ir t.t. Scholastikoje išmintis ir mokslas teocentrinio pobūdžio. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo institucionalizuota. Scholastai su išmintimi pasielgė kitaip negu antikos mąstytojai: pastarieji logiką iš dievų prometėjiškai sugrąžino žmonėms, o viduramžių scholastai išmintį vėl adresavo dieviškajam absoliutui, įrodinėdami ją formaliai, logiškai. Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Scholastikos chronologija: ankstyvoji (XI – XII a.), klestėjimo periodas (XII – XIII a.) ir vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.). Tomas Akvinietis – žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas, kurio idėjos iki šiol tebėra įtakingos katalikybei. Jis atliko ideologinį katalikų užsakymą – pajungti filosofiją ir mokslą teologijai. Tomas Akvinietis perėjo prie Aristotelio fizikos ir metafizikos metodologinio apdorojimo, konstruodamas sistemą, kurioje filosofija susiliejo su teologija, o teologija – su filosofija. Filosofija su teologija susiliejančios vienu objektu, būtent galutinių būties priežasčių pažinime. Būtis suprantama kaip abstrakti esybė, kurios atributai – vienybė, teisingumas, gerumas. Jeigu jie visi absoliučiai sutampa tai būtis yra tapati Dievui. Aktuali būtis yra pirminė – potenciali tik išvestinė. “Grynoji būtis” negalinti neegzistuoti. Iš jos iškylanti visa realios būties herarchija. Herarchija nuo absoliučios būties iki materialių daiktų. Tik Dieve sutampa esmė ir egzistencija. Pasaulis esąs sukurtas ir egzistuojąs materijos ( galimybė, atsitiktinumas, padarinys, atskyrybė) ir formos (substancija, esmė, priežastis, bendrybė) pavidalu. Tomistinė pažinimo teorija. Žmogus turįs du pažinimo sugebėjimus jausmą ir intelektą. Todėl pažinimo procese jungiasi jutimiško patyrimo ir protinio suvokimo vaizdiniai. Pripažindamas valios laisvė poelgiuose tomizmas vis dėlto pirmenybė teikia intelektui. Dorybė esanti palaimoje, kurios aukščiausia būsena intelektinis Dievo pažinimas.

Tomo Akviniečio “teolofijos sąvadas”Dievo buvimas įrodomas penkiais būdais. išplaukia iš judėjimo supratimo. Visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. taigi būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju laikomas Dievas.išplaukia iš veikiančios priežasties supratimo. Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilė. Tačiau nėra tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų savės veikiančioji priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti aukščiau už save patį, o tai neįmanoma. Pašalinė priežatį, mes pašaliname ir padarinį. Taigi būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kurią visi vadina Dievu. išplaukia iš būtinybės ir galimybės supratimo. Taigi būtinai turi būti kas nors savaime, o ne dėl kokios nors priežasties, ir tai yra visų kitų būtinybių dalykų priežastis. Visų manymu tai Dievas.Išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo. Pvz. daiktas, kuris yra arčiau šilumos šaltinio jis šiltesnis negu ta, kuris toliau. Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu.Išplaukia iš daiktų valdymo supratimo. Visi gamtos daiktai turi tikslą. Vadinasi jie pasiekia tikslą neatsitiktinai, bet vadovaujami sąmoningos valios. Taigi yra kažkokia protinga būtybė, kuri visa,kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tą būtybė vadiname Dievu. Scholastinės filosofijos formavimosi periodo žymiausias mąstytojas buvo Jonas Skotas Eriugena (apie 810 – apie 877), kuris savo kūryba nutiesė tiltą tarp antikinės filosofijos ir Vakarų krikščioniškosios scholastikos. Į filosofijos istoriją Eriugena įėjo kaip pirmosios viduramžių filosofinės sistemos kūrėjas, scholastinio realizmo pradininkas. Remdamasis Platonu ir neoplatonizmu, jis išdėstė nuoseklią idealistinę monistinę teoriją, sulydydamas idealizmą su teologiniu apreiškimu, filosofinį protą – su religiniu tikėjimu. Bet Eriugenos scholastinė sistema, paveikta senosios graikų filosofinės kultūros, buvo dar svetima katalikiškajai dogmatiškai doktrinai, juo labiau, kad jo filosofinis idealizmas buvo panteistiškas, nesiderinantis su krikščioniškuoju monoteizmu, o jo metodas – dialektiškas. Eriugenos kūryboje, atsiradusioje dviejų kultūrų sąlytyje, dar dominavo nenumarinta graikiškoji mintis, paveikta daugiau gnostikų, o ne Vakarų patristikos.
Filosofiją Eriugena suprato kaip autonomišką mokslą (ontologinę dialektiką), kurio objektas – visos buties prigimtis. Butis – tai vieninga ir vienintele substancija, panteistiškai isivaizduojama gamta, iš kurios emanacijos budu atsiranda visa tikroves ivairove, turinti keturis savo raidos etapus, kuriuos Eriugena vadina gamtomis. Pirmoji gamta ne sukurta, bet kurianti. Tai dievas – visu daiktu šaltinis. Antroji gamta ir sukurta, ir kurianti. Tai ideju, kaip kuriamuju potenciju, vienybe dievuje. Trečioji gamta kuriama, bet nekurianti. Tai juti-miškas pasaulis. Ketvirtoji gamta nesukurta ir nekurianti. Tai vėl dievas, bet kaip galutinis visų daiktų tikslas. Šioje idealistinėje emanacijos teorijoje judėjimas „žemyn” pasikeičia judėjimu „aukštyn”; tai reiškia ontologinę dievo ir pasaulio vienovę. Joje daiktų idėjos sutampa su pačiais daiktais, mąstymo dialektika – su buties dialektika. Ideju (universaliju) „naturalumo” (substancialumo) pripažinimu (trečioji gamta) Eriugena davė pradžią idealistiniam realizmui. Panteistinė Eriugenos koncepcija yra racionalistinė. Pasak jo, filosofija esanti aukščiausias pažinimas, besiremiantis proto autoritetu, tačiau žmoguje filosofuojąs pats dievas. Teologijos ir filosofijos santykyje Eriugena dar neapibreže pastarosios tarnybinio vaidmens pirmosios atžvilgiu; racionalizuodamas tikejimą ir jo šaltini- dieviškąji apreiškimą,- jis nepriešpriešino teologijos absoliutizmo filosofijai, laikydamas pastarąją permanentiniu vieningo dieviškojo, žmogiškojo ir daiktiškojo pasaulio pažinimu. Bet dievą Eriugenos panteistinis racionalizmas pašalino iš pažinimo ir proto sferos, nes apie dievą esą nieko deramai negalima pasakyti – jis geriau yra pažistamas nežinojimu, netgi pats dievas nepažistąs savęs. Tai buvo savotiška laisva-manybe. Racionalistinis filosofijos autonomiškumo teigimas reiške pažinimo ir mokslo autonomijos pripažinimą. Taigi jau pačioje scholastinės filosofijos ir teologijos sąjungos pradžioje buvo jų išsiskyrimo užuomazga.Filosofų (dialektikų) ir teologų (antidialektikų) kovoje X- XI a. vis labiau ryškėjo nominalizmo ir realizmo konfrontacija. Iš Sartro mokyklos kilo nominalizmas (Jonas Roscelinas, apie 1050 – apie 1122 m.), iš šv. Viktoro mokyklos – realizmas (Gijomas Sampietis, apie 1068-1121 m.). Nominalistai ir realistai ginčijosi Porfirijo „Įvade” iškeltais klausimais: ar giminės ir rūšys (genera et species – universalios) egzistuoja substan-cialiai ir kaip reiškiasi jų egzistavimas? Vieniems (realistams) universalijos buvo realios, kitiems (no-minalistams) jos – tik pavadinimai. Scholastiniame nominalistų ir realistų ginče dėl universalijų prigimties glūdėjo reikšminga didelės istorinės tradicijos filosofinė problematika, ideologiškai ir politiškai susijusi su socialine praktika. Universalijų problema viduramžiais – tai tik scholastiškas bendrybės, ypatingybės ir atskirybės kategorijų santykių problemos, egzistuojančios filosofijoje nuo Platono ir Aristotelio iki šiuolaikinių pozityvistų ir fenomenologų, variantas. Universalijų problemos sprendimas susijęs ne tik su pagrindinio filosofijos klausimo, bet ir su pažinimo bei mokslo prigimties ir esmės supratimu. Nominalizmas, empiriškai orientuodamasis į tikrovę, reiškė materialistinę tendenciją, kuri vėliau realizavosi anglų filosofijoje. Jis buvo susijęs su gamtamoksliniu racionalizmu. O realizmas – tai objektyviojo idealizmo atmaina. Racionalizmas čia spekuliatyviai pajungiamas teologijai. Realizmas, suteikdamas bendrybei subs-tancialią prasmę, metodologiškai grinde krikščionybės dogmas ir katalikybės klerikalines pretenzijas į pasaulietine valdžią, jos integracinę ideologinę bei politinę funkciją feodalinėje visuomenėje. Nominalizme glūdėjo ne tik teorinė opozicija katalikiškajai ortodoksijai. Jis buvo susijęs su sektantiškumu, erezijomis ir kitais opoziciniais socialiniais sąjūdžiais; tuo tarpu realizmas atspindėjo feodalinės santvarkos hierarchinę tvarką ir jos simboliką.
Scholastikos klestėjimo laikotarpis pasižymėjo ypatingu scholastų aktyvumu ir jų darbų gausumu, grandioziškų scholastinių sąvadų (sumų) kūrimu, naujų institucijų atsiradimu ir jų scholastine veikla (Paryžiaus, Oksfordo ir kiti universitetai, Sorbonos teologinė kolegija, dominikonų ir pranciškonų ordinai), graikų, arabų ir žydų mokslinių bei filosofinių tekstų vertimu j lotynų kalbą. Stambiausi šio periodo scholastai buvo Bonaventūras, Albertas Didysis, Tomas Akvinietis. Scholastinė filosofija subrendo ir suklestėjo dėl to, kad į savo apyvartą ji priėmė naujų antikinės filosofijos šaltinių, scholastiškai juos apdorodama.Scholastikos suklestėjimas anaiptol nebuvo idiliškas. Filosofijos ir teologijos sutaikymas, natūralizmo (iš Šartro mokyklos) ir racionalizmo (iš P. Abelaro ir jo šalininkų pusės) grėsmės įveikimas XII a. buvo laikinas dalykas. XIII a. Vakaru Europos scholastikos centruose paplitus Aristotelio darbams ir empiriniams gamtos mokslams (labiausiai dėl arabų ir žydų įtakos), atsiradus lotyniškajam averoizmui, pagyvėjo intelektualinis gyvenimas, iškilo naujų konfliktų tarp filosofijos ir teologijos; be to, katalikybei tada grasino katarų eretikai, mėginę grįsti savo opoziciją bažnyčiai Aristotelio mokslu. Katalikybės hierarchai iš pradžių priešiškai reagavo į Aristotelio anksčiau nežinomu darbu paplitimą ir kelis kartus juos, ypač „Fiziką” ir „Metafiziką”, draude. Bet tai buvo nesekminga akcija, ir bažnyčia nuo Aristotelio draudimo perėjo prie jo adaptacijos. Popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu, Aristotelio darbai buvo „taisomi” ir pritaikomi scholastikai bei teologijai. -.Scholastika ir religiniai prietarai paėmė iš Aristotelio tai, kas negyva, o ne tai, kas gyva: problemų iškėlimas… Aristotelio logika – tai problemų iškėlimas, ieškojimas, priėjimas prie Hėgelio logikos,- o iš jos, iš Aristotelio (kuris visur, kiekviename žingsnyje iškelia kaip tik dialektikos klausimą) logikos, buvo padaryta negyva scholastika, išmetant visus ieškojimus, svyravimus, klausimu pa-statymo budus” 5. Pajungti Aristotelį krikščioniškajai scholastikai dabar buvo žymiai sunkiau, negu jos formavimosi laikais’ tada reikejo adaptuoti tik logiką, o dabar – fiziką ir metafiziką, etiką ir estetiką, antropologiją ir psichologiją, socialine ir politinę filosofiją. Buvo ir dar viena reikšminga sunkinanti aplinkybe: reikejo „sutaikyti” Aristoteli su Augustinu, nes Augustino autoritetas scholastikoje iki tol buvo didžiausias. Scho-lastizuojant Aristoteli, daugiausia darbavosi pranciškonai ir dominikonai; pirmieji kure augustinizmo ir aristotelizmo hibridą, antrieji tiesiog perdirbinejo Aristotelio filosofiją. Pritaikant Aristotelio filosofiją scholastikai, daugiausia pasižymejo Paryžiaus universitetas: čia buvo atliekama sunkiausia ir skausmingiausia operacija Aristotelio palikimui – jis buvo pritaikomas katalikybei. Oksfordo universitete daugiau buvo adaptuojamas Aristotelio gamtamokslinis palikimas. Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje pradėjo plisti susisteminti šio didžiojo senovės graikų mąstytojo raštų perdirbiniai. Pagal Aristotelį susiorientavę stambiausieji scholastikos centrai autoritariškai padarė iš jo viduramžių Filosofą iš didžiosios raidės. Atsirado net pseudoaristoteliškų tekstų, kuriuose buvo tvirtinama, jog pats dievas pavadinęs Aristotelį labiau angelu negu žmogumi ir su šviesos stulpu paėmęs jį pas save 6.
Scholastikos klestėjimo laikais naujai adaptuojant Aristotelį, pirmiausia pasižymėjo pranciškonų ordino generolas, kardinolas Bonaventūras (1221 – 1274). „Bonaventūro filosofija,- pažymi J. Legovičius,- tai grynas augustinizmas su visa neo-platoniška metodologija, trim ketvirtadaliais formaliai išdėstytas aristoteliška kalba”7. Kuo daugiau šaltinių apimdavo scholastika, tuo eklektiškesnė, kompiliatyvesnė, gremėzdiškesnė ji darėsi savo struktūra. Tai ypač būdinga nelabai originaliai Bonaventūro kūrybai, kurioje tilpo ir scholastinis realizmas, ir ortodoksinis misticizmas. Aristotelį jis priėmė ne tiek scholastinės filosofijos interesais, kiek rūpindamasis teologų mokytumu, kad jie neatsiliktų nuo laiko dvasios. Bonaventūras savo pažinimo teorijoje derino Augustino mistišką iliuminizmą su Aristotelio racionaliu empirizmu, kosmologijoje laikėsi hi-lomorfizmo, materiją suprato kaip „nekūniškos šviesos” ikū-(dvasinė materija); „dvasinės materijos”-tai substancijos su daugybe formų (rationes seminales), iš kurių kylanti besikeičianti pasaulio įvairovė. Dievo „pažinime” Bonaventūras siejo mistifikuotą intuiciją su aprioriniu racionaliu įrodinėjimu, vis dėlto pirmenybę teikdamas kontempliacinei ekstazei.Su Bonaventūru baigiasi ortodoksinės scholastikos orientacija į Augustiną ir Platoną. Aristotelio filosofijos derinimas su Augustino filosofija nedavė bažnyčiai teigiamų rezultatų. Miestų kultūros ir mokslo plitimo, lotyniškojo averoizmo ir racionalizmo įtakos bei Aristotelio autoriteto augimo, taip pat erezijų grėsmės sąlygomis augustinizmas ir platonizmas jau nebeatitiko to meto idėjinių poreikių. Pirmasis iš scholastų, visiškai pritaikęs Aristotelio filosofiją krikščioniškajai teologijai ir kartu kovojęs prieš averoizmą, buvo vokiečiu filosofas, teologas ir gamtininkas dominikonas Albertas Bolšte-tietis (tarp 1193 ir 1207-1280), už enciklopedini mokytumą, didžiuli sisteminimo darbą ir bažnytinę veiklą bei scholastini ortodoksiškumą pramintas Didžiuoju (Magnus). Jo filosofiniai darbai skirstomi i tris grupes: racionaliąją filosofiją (logika), realiąją filosofiją (fizika, matematika ir metafizika) ir moralinę filosofiją. Užsimojęs aprepti visą Aristotelio filosofinę sistemą ir interpretuoti ją teologiškai, Albertas Didysis vis delto nesugebejo atsiplešti nuo Aristotelio filosofiniu sąvoku ir pereiti prie krikščioniškosios teologijos simbolių. Dėl to kilo nemaža dviprasmiškumu; be to, jo darbuose, be aristotelizmo, buvo jaučiama ir kitų šaltinių įtaka. Taigi Albertui Didžiajam sunkiai sekėsi apdoroti pagal lotyniškąjį katalikišką modelį senovės pagoniškos minties korifėjų.
.Žymiausias tomizmo kritikas buvo pranciškonas Jonas Dun-sas Škotas (apie 1266-1308). Jo filosofija tuometinėmis sąlygomis buvo paradoksalus reiškinys. Nors ir veikiamas ortodoksinės augustiniškos tradicijos, kritikuodamas tomizmą iš spekuliatyvinės teologijos pozicijų, Jonas Dunsas Škotas savo kritišku protu, metodu ir idėjomis praaugo ir platoniškąjį au-gustinizmą, ir aristoteliškąjį tomizmą. Šitaip vienas žymiausių XIII a. scholastų pradėjo griauti taip sunkiai statytą scholastikos tvirtovę. Susipažinęs su senovės graikų dialektika, jis nepripažino užbaigtų teologinių-filosofinių sistemų, teologijos bei etikos racionalizavimo. Intelektualizmui jis priešpriešino voliuntarizmą, universalizmui – individualizmą, teologiniam racionalizmui – fideizmą. Tai, kas tomizme dievo vardan buvo taip kruopščiai derinama, būtent tikėjimas ir pažinimas, teologija ir filosofija,- škotizmas irgi dievo vardan pradėjo išskirti ir priešpriešinti. Teologija – tai esą „praktiškoji išmintis”, kuriai nereikia racionalistinių konstrukcijų. O filosofija (metafizika) – tai mokslas apie būtį, kurioje protas nepajėgia suvokti jokios dieviškosios substancijos. Ontologinėje būties sampratoje vietoj abstraktaus tomizmo universalizmo Jonas Dunsas Škotas teigia konkretų individualizmą. Būtis visu savo tobulumu esą reiškiasi ne bendrybėje, bet atskirybėje. Škotizmas atmetė tomistinę teoriją apie būties struktūrą, teigdamas jos vientisumą, o materiją laikė visos tikrovės visuotiniu pagrindu. Materijos individualumą esą lemianti nemateriali forma. Tik dievas esąs gryna forma. Škotizmas išjudino scholastinio dogmatizmo pagrindus, skatino tolesnes minties paieškas, kurios vedė į atradimus ir paklydimus. Mintis siekė laisvės, ir neramus teologas buvo priverstas manyti, jog absoliuti dievo laisvė galinti suteikti materijai sugebėjimą mąstyti. Tokia mintis Jono Dunso Škoto amžininkams atrodė šventvagiška. Iš tikrųjų savotiškas jo nominalizmas buvo rimta paraiška į materializmą. K. Marksas, atkreipęs dėmesį į Jono Dunso Škoto klausimą: „Ar materija nesugeba mąstyti?”, pareiškė, kad jis „vertė pačią teologiją skelbti materializmą” .
Žymiausias velyvosios scholastikos atstovas ir nominalizmo atgaivintojas buvo garsus anglu filosofas, ekskomunikuotas pranciškonas Viljamas Okamas (apie 1285-1349). Jo filosofinė teorija atliepė jo politinę koncepciją. Išskirdamas filosofiją iš teologijos, pripažindamas dviejų tiesų teoriją, jis stojo už pažiūrų toleravimą ir idėjų laisvę. Paneigdamas universali j aš, jis kovojo su popiežystės absoliutizmu bei teokra-tija, su feodalinės krikščioniškosios ideologijos universalizmu. Providenciališko eretiško mąstymo požiuriu tai buvo rimta Reformacijos pranašyste.Svarbiausia Viljamo Okamo filosofijoje – jo pažinimo teorija ir logika, su kuriomis susijusios jo gamtamokslines, etines ir socialines pažiuros. Stengdamasis atsiriboti nuo spekuliatyvines metafizikos (prie kurios pirmiausia jis priskyre realizmą), Viljamas Okamas pripažino tik atskirybes substancialumą ir pažinimo objektu laike tik konkrečius daiktus, o bendrybėms teikė tik terminų, ženklų ar konceptų prasmę. Pažinime skyrė intuiciją ir sugebėjimą abstrahuoti. Intuityvus pažinimas esąs pirminis, kylantis iš patyrimo; juo turi būti verifikuojamos abstrakčios sąvokos pagal principą: be reikalo nekalbeti apie bendrybę. Universaluose (terminuose) skyre pirmąją ir antrąją intencijas. Pirmosios intencijos terminus atitinka realus mokslai (gamtotyra), antrosios – racionalus (logika, gramatika).Viljamo Okamo įtaka buvo didžiulė. Jo filosofija iš esmės, reiškė scholastikos pabaigą. XIV – XV a. nominalizmas paplito daugelyje Europos universitetų. Po Oksfordo ir Paryžiaus jo židiniais tapo Vienos, Heidelbergo, Prahos, Erfurto, Krokuvos, Leipcigo universitetai. Realizmas gyvavo Liuvene ir kai kuriuose Italijos bei Ispanijos universitetuose. Nominalizmas tapo perėjimo iš viduramžių scholastikos į Renesansą ir naujuosius amžius filosofija.

IŠVADOS

Scholastika – ypatingas reiškinys filosofijos istorijoje. Būdama tam tikras minties dinamizmo antipodas, ji stebino paradoksaliu gyvybingumu beveik tūkstantmetėje viduramžių kultūroje. Atgimdavo ji ir vėliau – Kontrreformacijos laikais; kaip neoscholastika ji atgijo XIX – XX a. Nuo Renesanso laikų paplitęs scholastikos, kaip formalizuotos mokyklinės išminties, prieštaraujančios gyvenimo tikrovei ir mokslui, vertinimas yra lėkštas, neatskleidžiantis nei jos prigimties, nei esmės. Scholastika buvo to meto filosofijos ir mokslo gyvavimo forma. Ji ne tik atspindėjo feodalinę tikrovę, bet iš dalies ir konfrontavo su ja. Ji buvo tuometinio dvasinio gyvenimo kultūrinio-ir ideologinio proceso apraiška. Viduramžiais ji buvo „būtina pasekmė tos padėties, kurią buvo užėmusi bažnyčia kaip bendriausio j i esamosios feodalinės santvarkos sintezė ir bendriau-sioji jos sankcija” 12. Vis dėlto scholastinė filosofija tą funkciją vykdė netolygiai, nevienareikšmiškai, ne tik apologetiškai. Kartais ji nukrypdavo nuo ortodoksinės linijos ir suartėdavo su opoziciniais socialiniais sąjūdžiais. Daugelis scholastų nebuvo apsaugoti vienuolynų, bažnyčių, universitetų mūrų nuo savo epochos kolizijų. Ne vienas iš jų susilaukė tragiško likimo. Atsiduodami mokslui, filosofijai, teologijai ir bažnyčiai, jie neretai atsisakydavo turtų, aristokratiškos padėties,, šeimyninio gyvenimo ir meilės. Vieni iš jų bažnyčios buvo skelbiami šventaisiais, kiti – eretikais. Kai kurių scholastų raštai buvo draudžiami, deginami, o jų autoriai tardomi bažnyčios teismuose, verčiami atsisakyti eretiškų pažiūrų. Apskritai viduramžių bažnyčios hierarchai turėjo nemaža bėdos,valdydami savo tarnus. Tai suprantama: juk filosofija, kaip teologijos tarnaitė, buvo protinga ir todėl negalėjo pakankamai ištikimai atlikti tarnaitės pareigų.

Kadangi scholastika buvo orientuota į autoritarinę tekstų, kuriuose esą slypinčios „amžinos tiesos”, interpretaciją dedukciniu silogistiniu metodu, ji buvo kliutis moksliniam pasaulio pažinimui. «Orientacija i griežtai fiksuotas mąstymo „taisykles” padejo scholastikai išlaikyti intelektualiniu igudžiu perimamumą, butiną sąvokini terminologini aparatą, restauruojant antikini palikimą kraštutiniu formalizuotu pavidalu»13. Tačiau scholastinėje logikoje glūdėjo svarbių šiuolaikinio logikos mokslo problemų kėlimo ir sprendimo užuomazgos.Scholastika galėjo gyvuoti tol, kol religinės pasaulėžiūros žmogus buvo orientuotas transcendentiškai bei teocentriškai, t. y. iki Renesanso ir Šviečiamosios epochos, kai žmogus nukreipe savo žvilgsni i save pati ir i realuji pasauli. Išbaigto scholastikos sistemingumo ir krikščioniškojo universalizmo, simboliškai integravusio hierarchinio feodalizmo ideologiją, krize – tai abipusiai determinuoti reiškiniai. Feodalinę pasauležiurą, ideologiją ir politiką su ju gyvybingu scholastiniu produktu paneige gilus socialiniai-ekonominiai ir etnokulturiniai procesai. Kosmopolitinis „dievo žmogus” pradejo laikyti save savo tautos ir savo klases žmogumi. Po Šventojo rašto, kurio autoritetas išsilaike apie tukstanti metu, jis atsiverte didžiąją Pasaulio knygą. Jai skaityti netiko scholastinis metodas. Reikejo mokslo. Anot F. Bekono, po ilgos ir nevaisingos santuokos su skaisčiąja Kristaus mergele filosofija pasuko kurybines sąjungos su mokslu keliu.