Laimė
Laimė. Dažnai girdime šį žodį… Tačiau ar dažnai susimąstome apie tikrąją jo reikšmę? Juk laimė tai ne vien laimėti loterijoje puodų rinkinį, ar tūkstantį litų. Laimė yra daug daug daugiau., tai yra daug gilesnis ir brandesnis jausmas, visapusiškas gyvenimas, jo pilnatvė. Gebėjimas džiaugtis ir užjausti. Gyvenimu reikia mėgautis, nes gyvenimas tai dovana, o dovanotam arklui į dantis nežiūrim, ir tada kai džiaugsies gyvenimu laimė pati ateis, nereikės jos nei ieškoti nei medžioti..
Laimė (graikiškai EUDAIMONIA,lotyniškai BEATITUDO) daugiaprįasmė sąvoka, formaliai reiškianti tai, kas tikima kaip galutinis žmogaus siekimų patenkinimas, jų tikrovėje išsipildymas. Įvairus turinys gali būti dedamas ir į laimės sąvoką pagal tai, kur žmogus visų pirma mato savo gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad laimė yra paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategorija. Kas vienam atrodo laimė, kitam iš viso nėra laimės vardo verta. Antra vertus, tie patys dalykai, tie patys dalykai, kurie pirma atrodė atneša laimę, pasiektri svajotos laimės nesuteikia neatneša. T ai verčia laimę vaizduotis lyg tokia magiška viliotoja, kuri vis masina tolyn, niekada neleisdama jos sugauti, tarsi vaivorykštė. Kiek laimės ieškoma tiek paprastai jos ir nerandama. Yra kalbama apie laimės ieškojimoptrgiką, bet tragizmas greičiau teslypi iliuzijoje, kad laimė gali būti pasiekiama kaip koks išorinis laimėjimas. Niekada laimė negali būti kurnors randama, nes ji yra pačiame žmoguje tiesiog reikai sugebėti ją atskleisti. Laimė ateina ne kaip laiminga atsitiktenybė, ar užtarnautas nuopelnas, nesiekta ir neuždirbta, lyg dovana, už pilnavertį gyvenimą, ir gebėjimą juo džiaugtis, nenusiskant nuo kitų. Giliai šią laimės prasmę išreiškė Vaižgantas savuoju prisipažinimu:ieškojau laimės kitiems radau ją sau pačiam. Tačiau ta laimė, kuri nerandama jos siekiant ir kuri dovanojama besirūpinant kitų laime, yra anapus to kas vulgariai vadinama laimės ir nelaimės žodžiais. Pačiame savyje randamoji laimė, nepriklauso nuo sėkmės ar nesėkmės pasaulyje: ji lieka nepaliečiama, to ,kas vyksta pasaulyje, ne iš asketinio abejingumo pasauliui, o dėl to, kad laimės rūpestis yra surealiatyvinamas prasmės rūpesčiu. Būtent: užout apsoliutinus laimę galutiniu siekiu, laimės ilgesys paverčiamas rūpesčiu prasmingai gyventi, ilgesio tuštumą užpildyti ne išoriniais daiktais, o savo paties vertingu atsiskleidimu. Laimingas ne tas kuriam sekasi(kuriam laimė šypsosi), o tas, kuris vertingai gyvena, pripildydamas savo gyvenimą ir laiką, tuo kas turi antilaikinę vertę. Žinoma trupalaikė laimę galima pasiekti ir per materialinius gyvenimo malonumus ar laimėjimus.
Kasdieninė laimės sąvoka, pagal kurią laimė yra tiek pat savaime neapibrėžta savo prasme, visų pirma remiasi tradicine laimės samprata, laikančią laimę galutiniu žmogaus tikslu ir tapatinančia laimę su aukščiausiu gėriu. Nors ir besiskirdamos tarp savęs pagal skirtingą gėrio sampratą, visos graikų etinės sistemos buvo pagrįstos Eudemonizmu, vaizduojančiu laimę dorinės veiklos pagrindu ir tuo būdu tapatinančios laimės sąvoką su gėrio sąvoka. Krikščioniškoji viduramžių filosofija laimės sąvokai suteikė religiškai metafizinę sielos išganymo ir amžinosios palaimos prasmę.
Naujųjų amžių filosofijoj plačiai paplitęs utilitarizmas. Laimės sąvoką pasaulietino į ūkinę bei socialinę gerovę ir iškėlė laimę politinės bei socialinės veiklos tikslu. Jungtinių Amerikos valstijų vyriausybė net specialiai įpareigojo valstybę laiduoti piliečiams laimės siekimo teisę. Griežtai prieš eudemonistinį laimės absoliutinimą pirmasis sukilo E. Kantas savo formalistine etikos samprata. Pagal Kantą, tapatinti gėrį su laime yra tolygu iškreipti jo esmę daryti gera dėl paties gėrio, o ne dėl laukiamo atpildo, būti doram vykdant pareigą, o ne laimės siekiant. Kantui paskutiniu tikslu yra nebe laimė o paslaptingumas suprastas kaip vertingumas būti laimingam. Atmesdama Kanto etinį formalizmą, vertybių filosofija taip pat akcentuoja, kad laimės jausmo versmė slypi ne laimės gėriuose(nes nebūtinai laimingas turi jaustis ir tasai, kuris juos pasiekia), o savo paties laimei pajėgume, nepriklausančiam nuo išorinių aplinkybių. Užtat laimė nepasiekiama siekimu to, kas vadinama jos gėrybėmis. Tikroji laimė ateina iš kitos pusės, negu manoma. Ji visada yra ten kur jos neieškoma. Ji visada ateina kaip dovana, ir nėra nei išplėšiama, nei iškovojama. Ji slypi visada esančioje gyvenimo vertybių pilnatvėje(pačiame žmoguje). Ji atsiskleidžia tam, kas atkreipia žvilgsnį į šias pirmines vertybes. Bet ji bėga nuo to, kurio žvilgsnį pavergusi tik laimės vertybė, visas kitas vertybes lydinčioji jausminė vertybė(Hartman). Savo ruoštu egzistencinė filosofija akcentuoja laimės siekimo ir pačios tariamai pasiektos laimės iliuziškumą. Stebėtina kaip gryna laimė palieka žmogų tuščią; kaip fizinė kančia naikina faktine būtį, taip laimė atrodo gresianti tikrajai būčiai(K. Jaspers). Paradoksalinę laimę ir tikrosios egzistencijos įtampą K. Jaspers išreiškia sakydamas, kad žmogus privalo rizikuoti būti laimingas, nors žmogus pats yra greičiau nelaimėj, negu laimėj(ten pat). Šios paradoksalios išraiškos prasmė yra ta pati, kuri nuo seniai yra manoma daranti tikrosios ir tariamosios laimės skirtuma:tikroji laimė yra anapus tų gėrybių pasaulyje, kurių siekimas vadinama laimės siekimu. Bet jei skiriama tikroji ir tariamoji laimė, tuo pačiu yra pripažįstama, kad yra aukštesnis principas už laimę, kad laimė nėra pats galutinis tikslas. Kas renkasi jos siekimą savo gyvenimo idealu, iš tikrųjų renkasi būti seklus ir agoistiškai džiaugtis savo gyvenimo sėkme, užmerkęs akis į kitų vargą ir kančias. Jų laimė ir pasitenkinimas remiasi ne savo laime, o manymu, kad kitus yra ištikusi nelaimė. Kita vertus būti atviram kitų dalei(kur niekada nestinga nelaimių) anaiptol nereiškia neigti laimę. Savotiškai laimė ateina iš pačios kovos su gyvenimo tamsa, su visu tuo kas žmogų slegia ar jam gresia, todėl visada malonu laimėti nors mažą mūšį. Gyvenimo išmintis slypi ne agoistinėje laimės medžioklėje, o rūpestyje prasmingai gyventi.
Kita vertus laimė yra toks abstraktus dalykas, kad jos tiesiog neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus, paklaustas kas yra laimė kiekvienas žmogus atsakys visiškai skirtingai ir iš dalies panašiai.
Todėl galima teigti kad yra kažkokiai bendri visiems laimės komponentai, bet ne pati laimė. Todėl reikėtų pamąstyti kas man yra laimė, ko aš trokštu iš gyvenimo. Ir pabandyti tai įgyvendinti. Tačiau laimės negalima medžioti. Ją reikia prisijaukinti!
Naudota literatūra:
K. Šerpeteris „FILOSOFIJOS PASAULĖRIŪROS PAGRINDAI“
„Bostono“ enciklopedija
A. Maceina „Raštai“ antras tomas
„Tarybinė“ enciklopedija
Džiugas