Laimė
Laimė. Dažnai girdime šį žodį. Tačiau ar dažnai susimąstome apie tikrąją jo reikšmę? Juk laimė tai ne vien laimėti loterijoje puodų rinkinį, ar tūkstantį litų. Laimė yra daug daug daugiau., tai yra daug gilesnis ir brandesnis jausmas, visapusiškas gyvenimas, jo pilnatvė. Gebėjimas džiaugtis ir užjausti. Gyvenimu reikia mėgautis, nes gyvenimas tai dovana, o dovanotam arklui į dantis nežiūrim, ir tada kai džiaugsies gyvenimu laimė pati ateis, nereikės jos nei ieškoti nei medžioti..
Laimė (graikiškai EUDAIMONIA,lotyniškai BEATITUDO) daugiaprįasmė sąvoka, formaliai reiškianti tai, kas tiikima kaip galutinis žmogaus siekimų patenkinimas, jų tikrovėje išsipildymas. Įvairus turinys gali būti dedamas ir į laimės sąvoką pagal tai, kur žmogus visų pirma mato savo gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad laimė yra paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategorija. Kas vienam atrodo laimė, kitam iš viso nėra laimės vardo verta. Antra vertus, tie patys dalykai, tie patys dalykai, kurie pirma atrodė atneša laimę, pasiektri svajotos laimės nesuteikia neatneša. T ai verčia laimę vaizduotis lyg tokia magiška viliotoja, kuri vis masina toolyn, niekada neleisdama jos sugauti, tarsi vaivorykštė. Kiek laimės ieškoma tiek paprastai jos ir nerandama. Yra kalbama apie laimės ieškojimoptrgiką, bet tragizmas greičiau teslypi iliuzijoje, kad laimė gali būti pasiekiama kaip koks išorinis laimėjimas. Niekada laimė negali būti kurnors randama, ne
Kasdieninė laimės sąvoka, pagal kurią laimė yra tiek pat savaime neapibrėžta savo prasme, visų pirma remiasi tradicine laimės samprata, laikančią laimę galutiniu žmogaus tikslu ir tapatinančia laimę su aukščiausiu gėriu. Nors ir besiskirdamos tarp savęs pagal skirtingą gėrio sampratą, visos graikų et
Naujųjų amžių filosofijoj plačiai paplitęs utilitarizmas. Laimės sąvoką pasaulietino į ūkinę bei socialinę gerovę ir iškėlė laimę politinės bei socialinės veiklos tikslu. Jungtinių Amerikos valstijų vyriausybė net specialiai įpareigojo valstybę laiduoti piliečiams laimės siekimo teisę. Griežtai prieš eudemonistinį laimės absoliutinimą pirmasis sukilo E. Kantas savo formalistine etikos samprata. Pagal Kantą, tapatinti gėrį su laime yra tolygu iškreipti jo esmę daryti gera dėl paties gėrio, o ne dėl laukiamo atpildo, būti doram vykdant pareigą, o ne laimės siekiant. Kantui paskutiniu tikslu yra nebe laimė o paslaptingumas suprastas kaip vertingumas būti laimingam. Atmesdama Kanto etinį formalizmą, vertybių filosofija taip pat akcentuoja, kad laimės jausmo versmė slypi ne laimės gėriuose(nes nebūtinai laimingas turi jaustis ir tasai, kuris juos pasiekia), o savo paties laimei pajėgume, nepriklausančiam nuo išorinių aplinkybių. Užtat laimė nepasiekiama siekimu to, kas vadinama jos gėrybėmis. Tikroji laimė ateina iš kitos pusės, negu manoma. Ji visada yra ten kur jos neieškoma. Ji visada ateina kaip dovana, ir nėra nei išplėšiama, nei iškovojama. Ji slypi visada esančioje gyvenimo vertybių pilnatvėje(pačiame žmoguje). Ji
Kita vertus laimė yra toks abstraktus dalykas, kad jos tiesiog neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus, paklaustas kas yra laimė kiekvienas žmogus atsakys visiškai skirtingai ir iš dalies panašiai.
Todėl galima teigti kad yra kažkokiai bendri visiems laimės komponentai, bet ne pati laimė. Todėl reikėtų pamąstyti kas man yra laimė, ko aš trokštu iš gyvenimo. Ir pabandyti tai įgyvendinti. Tačiau laimės negalima medžioti. Ją reikia prisijaukinti!
Naudota literatūra:
K. Šerpeteris „FILOSOFIJOS PASAULĖRIŪROS PAGRINDAI“
„Bostono“ enciklopedija
A. Maceina „Raštai“ antras tomas
„Tarybinė“ enciklopedija
Džiugas