Aristotelis

1796 0

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (384—322 m. pr. m. e.).

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jįį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę,— atidavė tu

uo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais. Ir kai naujųjų amžių mokslas, rodės, lengviau atsikvėpė nusimetęs gniuždančią Aristotelio autoriteto naštą, vėliau išsiplėtojusi pretenzinga kova su kiekviena metafizika pasirodė vis dėlto beviltiškai pralaimėta, ir nenuostabu, kad net ta dabarties filosofija, kuri vadina save skambiu mokslo filosofijos vardu, ieško taikaus sambūvio su Aristotelio šmėkla.

Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo priežastis? Aišku, kad pritapti prie labai skirtingų kultūros kontekstų ir būti konstitutyviu įvairių pasaulėžiūros tipų veiksniu aristotelizmas galėjo tiktai patirdamas kitų idėjų poveikį ir esmingai atsinaujindamas. Iš tikrųjų pati grandiozinė ir kiek konglomeratiška Aristotelio filosofinė sistema davė beveik neribotas idėjų atrinkimo ir interpretavimo galimybes. Didžiulę interpretacijų įvairovę iš dalies lėmė ir pati vėlesnius laikus paasiekusių Aristotelio veikalų būklė: tik retais atvejais jiems būdingas nuoseklumas ir užbaigtumas, dažniausiai tai greičiau parengiamoji medžiaga, kuri dar galutinai neapdorota ir kurios atskirų fragmentų tvarka ir ryšys tėra gana atsitiktiniai. Jau nekalbant apie tai, kad tyrinėtojai juose suranda ir nemaža tokių vietų, kurias labai sunku suprasti ir pateisinti Aristotelio filosofijos kontekste, todėl kyla įtarimas, kad tai yra jo mokinių ar vėlesnių laikų komentatorių intervencijos pėdsakai.

Tačiau kad ir kokią reikšmę būtų turėjusios šios aplinkybės, ne jos lėmė tą nuostabų Ar
ristotelio filosofijos gyvybingumą ir poveikį vėlesniems amžiams. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalankių aplinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų.

Aristotelis — antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tiesa, ir tuo laikotarpiu filosofinis gyvenimas dar gana intensyvus, bet, šiaip ar taip, jis jau atsigręžęs į praeitį, eksploatuoja jos lobius, geriausiu atveju juos šiek tiek apdoroja ir perdirba. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iš-

kėlęs ją į tokią aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa ta
ai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.

Nenuostabu, kad iš tokių aukštumų Aristotelis galėjo šiek tiek įžvelgti tolimų būsimųjų istorinių epochų kontūrus. Jo filosofijoje jau atsiranda tokių motyvų, kurie lyg ir nebūdingi antikinio pasaulio dvasiai, kurie nepritampa prie antikinės pasaulėžiūros konteksto ir netgi peržengia pačios filosofijos kaip žmonių dvasinio gyvenimo būdo ribas. Kaip tik šie motyvai, liudijantys Aristotelio mąstymo galią ir įžvalgumą, ir susiejo jo filosofiją su vėlesne pasaulio, ypač Vakarų Europos, istorija, su būsimomis pasaulėžiūromis ir būsimais kultūros tipais. Toks Aristotelio filosofijos atvirumas ateičiai kartu buvo įrodymas, kad antikinė filosofija taip ir nesurado tokio ją kankinusių klausimų paaiškinimo, kuris galėtų būti laikomas patenkinamu visais atžvilgiais, kuris nekeltų kitų ir, tiesą sakant, dar sunkesnių klausimų.

Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą, kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius,— jų dramatiškas konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją vienijančia gija. Iš pasaulio substancialaus prado paieškų išsirutuliojo Heraklito tapsmas ir Parmenido būtis, ir abu kartu šie principai padėjo įsisąmoninti filosofijos prasmę ir paskirtį — aiškinti kintamąjį pasaulį remiantis nekintamais jo pradais.

Tai, kad išmintis negali apsiriboti suvokiamąja tikrove, vien reiškiniais, o tu
uri postuluoti vienokį ar kitokį tvirtą ir pastovų jos branduolį, kuriame galėtų užgesti pažinimui nepagaunamas daiktų kitimas ir įvairumas, ir yra ta didžioji filosofijos supozicija, kurios ji nepajėgia atmesti neišsižadėdama pati savęs. Klausimas tik toks: kas ir koks yra šitas reiškiniuose slypintis pradas? Neabejotina buvo tai, kad jo įžvelgimas yra mąstymo uždavinys, o tai jau rodė tam tikrą šio prado giminiškumą protui. Iš Parmenido būties išsirutuliojo Sokrato pažinimas sąvokomis ir galų gale Platono idėjos, buvo pripažintas jų, kaip daiktų pirmavaizdžių, savaiminis buvimas, taigi jos tapo atskiru pasauliu, nukreipiančiu į save pažįstančiojo mąstymo veiklą. Atrodė, kad Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą — kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką turi būti orientuotas tikrasis žinojimas?

Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu.

Tatai atrodė tiktai kaip šiek tiek kitokia Platono teorijos interpretacija, kaip tam tikras jos patikslinimas, ir taip, matyt, savo poziciją suprato ir pats Aristotelis. Tačiau iš tikrųjų ši pataisa palietė gyvybinį visos idėjų teorijos nervą, r Aristotelis, nenorėdamas ir negalėdamas atmesti visos teorijos, šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa. Tokia Aristo-telio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėl-to lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais aitais ir, tiesą sakant, yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame pla-tonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai, ką mes iš tikrųjų žinome apie šių didžių filosofų asmeninius santykius, rodos, neduoda paskaloms jokio pa-grindo.

Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncep-ciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę in-tenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas.

Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vien tisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Dualizmas yra tiktai šalutinis tokio Platono idealistinio radikalizmo produktas. Jis atsiranda dėl to, kad juslinė tikrovė, kuri Platono filosofijoje tampa iš esmės nereikalinga, sukyla ir keršija už visišką jos nepripažinimą ir ignoravimą. Aristotelis ištaiso šitą Platone klaidą, jis reabilituoja nepagrįstai užmirštą daiktų pasaulį kurio pažinimą laiko bene svarbiausia filosofijos paskirtimi Bet kaip tik dėl to abu Platono pasauliai Įėjo į Aristotelio filosofiją, keldami nuolatinę dualizmo grėsmę; jo Aristoteliui nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įveikti. Platone idėja konfliktuoja su išoriniais reiškiniais, Aristotelio pirminė esmė — idėjos (formos) ir materijos junginys, — kaip mes vėliau pamatysime, nuolat dvejinasi, t. y. konfliktuoja pati su savimi.

Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija — remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybinė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiškia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Bet čia paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis Priešingai, juo remdamasis Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas (nesvarbu, kokios priežastys būtų tam paskatinusios) reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pasaulis, kuris Platonui buvo tik regimybė ir kurio atžvilgiu buvo galima tik nuomonė, o ne žinojimas, Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė, nes tik dėl jos daiktai gali tapti pažinti vertu ir pažinti įmanomu dalyku. Tačiau esmę daiktams galėjo suteikti tiktai idėjos. Todėl natūralu, kad reabilituotas domėjimasis reiškinių pasauliu Aristotelio filosofijoje galėjo būti pateisintas ir pagrįstas tik sujungus daiktus ir idėjas.

Daiktai gali būti aiškinami idėjomis tik todėl, kad idėjos yra daiktuose. Bet idėjos yra sąvokos ir šia prasme — bendrybės, o tai reiškia, kad kiekvieno atskiro daikto prigimties esmę žymi kaip tik bendrybė, Todėl pažįstant daiktus ypač didelę reikšmę įgyja bendrybės ir atskirybės problema, iš kurios nagrinėjimo ir išsirutuliojo Aristotelio logikos mokslas. Mat bendrybės ir atskirybės santykis, atsietas nuo konkrečių ir faktinių tyrinėjimų, fiksuoja formalųjį mąstymo aspektą, kurio pažinimas gali būti paverstas savarankišku uždaviniu. Kaip tik bendrybės ir atskirybės problema, kuri kilo iš aristoteliškosios filosofijos paskirties sampratos, ir lėmė tai, kad dėmesys nuo sąvokų buvo sutelktas į sąvokų ryšius, į sprendinius, kurių sąsajų tyrinėjimas savo ruožtu galėjo būti išplėtotas į samprotavimų ir įrodymų teoriją, tapusią Aristotelio logikos pagrindu. Tai, kad kaip tik Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsitiktinumas: pati Aristotelio pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu.

Logikos mokslas Aristotelio filosofijoje užima ypatingą vietą. Aristotelio logika nėra visai savarankiškas mokslas, kurio interesai apsiriboja tik formaliuoju mąstymo aspektu. Priešingai, ji yra neatskiriamai susijusi su filosofinėmis su-pozicijomis, kurios iš dalies gnoseologinės, iš dalies ontologinės. Aristotelis įsitikinęs, kad loginiai sąvokų ryšiai kartu yra ir realių daiktų ryšiai, taigi kad logiškas mąstymas yra ne tiktai taisyklingas, bet ir teisingas. Dėl šios priežasties Aristotelio logikos veikalai jo sekėjų ir buvo vadinami „organiniais”, „organonu”. Toks filosofinis logikos pagrindimas turėtų padaryti ją filosofijos dalimi. Tačiau atrodo, kad Aristotelis linkęs pripažinti logikos dalinį savarankiškumą, traktuoti ją kaip tokią visuotinai galiojančią formalią discipliną, kuri greičiau yra parengiamoji filosofijos problemų svarstymo sąlyga. Matyt, todėl Aristotelio mokslų sistemoje ji ir nebuvo priskiriama nei prie teorinių, nei prie praktinių mokslų.

Jau pats būtinas Aristotelio logikos ryšys su filosofija, su platoniškąja jos atmaina suteikia šiai logikai dedukcinį pobūdį. Aiškinti suvokiamus daiktus remiantis jų esmėmis ir priežastimis — vadinasi, atskirybę matuoti bendrybe, logiškai išvedinėti atskirus sprendinius iš bendrų, todėl silogistika ir tampa loginės teorijos karkasu. O tai reiškia, kad samprotavimų ir įrodymų teorija, išdėstyta Aristotelio ,,Analitikose”, yra svarbiausioji jo logikos dalis. Tačiau kaip tik tai, kas Aristotelio filosofiją skyrė nuo Platono, neleido jam logikos apriboti vien „Analitikose” nagrinėjama problematiką. Analitinis metodas gali pretenduoti į universalumą tik

tokiu mastu, kokiu bendrieji sprendiniai patys savaime pri-imami kaip pagrįsti ir akivaizdūs. Ir nors Aristotelis tiems paskutiniams pažinimo postulatams, kurie toliau galėtų būti plėtojami dedukcinio samprotavimo būdu, priskiria intelektualinės intuicijos akivaizdumą, jis vis dėlto nemėgina tokių postulatų kildinti iš nemirtingos žmogaus sielos ir jos giminystės su idėjomis, o pažinimą traktuoti platoniškai—kaip sielos prisiminimą. Priešingu atveju Aristotelio postuluojamas uždavinys pažinti juntamąjį pasaulį būtų praradęs prasmę.

Visai natūralu, kad šitoks pažinimo uždavinys turėjo įtakos ir Aristotelio logikai. Joje, greta silogistikos, kaip tam tikras jos tęsinys ir papildymas atsiranda indukcijos problema, kuri svarstoma „Topikoje”. Čia Aristotelis siekia pagrįsti ir įteisinti tą patyrimu paremtą žinojimą, kurį šalino dominuojanti racionalistinė graikų filosofijos tradicija. Tokio žinojimo įteisinimo reikšmės nemenkino ir ta aplinkybė, kad jis, kaip ir beveik viskas Aristotelio filosofijoje, turėjo teorinio kompromiso atspalvį. Pasak Aristotelio, betarpiškas pažinimo postulatų aiškumas negali būti nei loginės, nei psichologinės kilmės. O tai jam jau yra nuoroda į patyrimo sritį. Paskutinieji principai įgyjami patyrimu, tačiau patyrimas negali tų principų pagrįsti, nes nuo patyrimo faktų nėra būtino ir logiškai griežto kelio prie bendrų sąvokų ir bendrų teiginių, kuriais tegali remtis mokslinis žinojimas. Tačiau dėl to patyrimas netampa bereikšmis,— mat jis gali aptikti anas bendrybes, ir nors toks aptikimas gali suteikti joms ne tikrumą, o tik tam tikrą tikėtinumą, jis gali būti pasitelkiamas reiškiniams aiškinti ir šiame procese įgyti patvirtinimą. Tokia tiriamoji veikla, kurią Aristotelis vadina dialektika, negali būti laikoma įrodymo būdu ir pretenduoti į tokią pat mokslo idealo reikšmę, kokią turi silogizmas. Bet, šiaip ar taip, pažinimas be jos negali apsieiti, nes tokiu būdu įsigiliname į tiriamus reiškinius ir, aiškindamiesi faktus, siekiame suvokti tas priežastis ir tas esmes, kurios potencialiai juose glūdi. Taigi jau Aristotelio logikoje savaip atsiskleidžia bene svarbiausias visos jo filosofijos motyvas—suderinti Platono filosofiją su empiriniu gamtos tyrinėjimu.

Tokioje Aristotelio filosofijos orientacijoje galima įžvelgti vėlesnių žmonijos pasaulėžiūros tipų nuojautą. Ir ši nuojauta Aristotelio neapgavo. Šiuo atžvilgiu Aristotelis pasirodė kur kas įžvalgesnis už savo mokytoją, kuris gyvenimo pabaigoje savo idėjų teoriją pernelyg susiejo su pitagoriška skaičių filosofija ir tuo suteikė jai kiek mistišką pobūdį, po kūrėjo mirties persidavusį visai jo mokyklai. Aristotelis tokioje platonizmo raidos tendencijoje nematė perspektyvos ir savo įkurtos filosofijos mokyklos, vėliau gavusios peripatetikų mokyklos vardą, veiklą nukreipė kitokia linkme. Pirmenybė šioje mokykloje buvo teikiama labai įvairių sričių moksliniams tyrinėjimams, tokie tyrinėjimai buvo grindžiami atidžių ir kruopščiu įsigilinimu į tiriamuosius dalykus ir faktinės medžiagos kaupimu. Aristotelis savo mokykloje buvo ne tiktai filosofijos dėstytojas, bet ir mokslinio darbo organizatorius, sugebėjęs tyrinėjimams pasitelkti darbo pasidalijimo teikiamus pranašumus. Tiktai planingas ir sistemiškas visos mokyklos įjungimas į tyrinėjimus, tiktai orientacija j savaiminę empirinės medžiagos vertę galėjo išsiskleisti įvairiausiais gamtos ir socialiniais mokslais bei jų sukauptais rezultatais, o patį Aristotelį iškelti kaip universaliausią ir enciklopedinį senovės graikų pasaulio protą. Nereikia išleisti iš akių to Aristotelio sugebėjimo, kuris ypač ryškus apskritai spekuliatyvios antikinės filosofijos fone,— sugebėjimo pastebėti tokius tiriamojo dalyko niuansus, kuriuos gali atskleisti tik gausi empirinė medžiaga ir kruopšti jos analizė.

Tačiau Aristotelis jokiu būdu ne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir tai įrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą. Kad ir kaip plačiai išsiskleistų, kad ir kokias skirtingas sritis apimtų toks žinojimas, Aristotelis siekia visada išsaugoti viso žinojimo rišlumą, kurį jis tikisi surasti ir išryškinti esmių lygmenyje. Todėl būties esmių ir pradų mokslas, kuris vėliau gavo metafizikos pavadinimą, jo požiūriu, galįs ir turįs suvienyti visas žinojimo sritis, jų kaupiamą faktinę medžiagą ir tapti viso patyrimu paremto mokslo plėtojimo pagrindu. Ir tai, kad vėlesniaisiais amžiais Aristotelis išliko ne tik kaip įvairių specialiųjų mokslų pradininkas, bet ir kaip žymiausias antikos filosofas, pirmiausia lėmė tas vaidmuo, kuris visoje jo žinių sistemoje priklauso metafizikai. Metafizika, Aristotelio žodžiais,— tai tas mokslas, kuriam kiti mokslai kaip vergai negali prieštarauti. Metafizikos principai paliečia visus Aristotelio mokslinius tyrinėjimus, ir jeigu jo pastangos suteikti tam tikrą vientisumą išsišakojusiam ir beribiam patyrimu grindžiamam žinojimui nebuvo visiškai sėkmingos, taip atsitiko dėl to, kad jis siekė suderinti iš esmės nesuderinamus dalykus. Aristotelio įteisintas empirinio tikrovės tyrinėjimo

interesas nepasiduoda metafizikos valdžiai ir griauna jos sąvokų apibrėžtumą.

Bendrybės ir atskirybės santykį, kuris yra Aristotelio lo-gikos konstravimo pamatas, metafizikoje savaip atkartoja formos (idėjos) ir materijos koreliacija. Laikydamas klaidinga Platono dviejų pasaulių koncepciją, Aristotelis siekia juos sujungti ir jų vienybę įžiūri daikte kaip konkrečioje realybėje, kuri ir esanti formos ir materijos junginys, esmė arba substancija. Aristotelis čia remiasi materijos formavimo vaizdiniu tardamas, kad Į viską pasaulyje galima žiūrėti kaip į konkrečiu pavidalu realizuotą esmę arba formą įgijusią ma-teriją. Tačiau esmė yra bendrybė, t. y. tai, kas bendra daugeliui daiktų, o kita vertus, kaip bendrybė ji negali egzistuoti nepriklausomai nuo jutimais suvokiamų daiktų. Taigi tik atskiram daiktui būdinga metafizinė realybė, o rūšinės idėjos yra daiktų kokybės, bendros daugeliui daiktų. Todėl esmėmis vadinami ir atskiri daiktai, ir rūšinės idėjos, taigi jos nėra vien materija, bet materijos ir formos junginys arba vien forma. Tad esmės kaip formos yra, ir kartu jų nėra. Aišku, kad Aristotelį visą laiką persekioja klausimas, ar gali ir kaip gali toje pačioje sąvokoje tilpti tokios skirtingos reikšmės.

Daiktas kaip priešybių vienybė pasirodo dialektikos žvilgsniui. Bet nereikia pamiršti, kad dialektika yra išėjimas už logikos ribų, tam tikra logikos įveika, ir natūralu, kad logikos mokslo pradininkas nepriima dialektikos tokia jos reikšme. Tai, kas nelogiška, Aristotelio požiūriu, negali būti ir tikra. Dėl šios priežasties Aristotelis ir nesutinka su Heraklito pažiūra į tikrovę kaip į tapsmą. Todėl Aristotelis atsisako pačios galimybės įžvelgti priešybių vienybę, jų tapatumą, matydamas tik jų sąveiką. O kadangi vienos priešybių sąveikos aiškinimas būtinai suponuoja kitą jų sąveiką ir t. t., tai sąvokų reikšmių neapibrėžtumas visą laiką grėsmingai didėja.

Aristotelis mano, kad daikte yra tiek tiesos, kiek jame yra būties. Mes pažįstame daiktus tiek, kiek atskleidžiame tai, kas juose yra tapatu ir bendra. Dėl to pažįstant daiktus ir kyla regimybė: dažnai tai, kas žmonėms atrodo gerai suprantama, iš tikrųjų yra blogai suprantama ir turi maža būties. Jeigu pažinimas per sąvokas, kaip bendrybes, yra daiktų būties pažinimas, tai pastarasis sutampa su loginiu apibrėžimu, kuriame nuo bendriausių sąvokų einama prie konkrečių daiktų. Savo ruožtu jeigu sąvokos, rūšinės idėjos negali būti hipostazuotos, tai daiktą kaip esmę tegalima suprasti kaip tą pastovų branduolį, kuris išlieka daikto apraiškų įvairovėje. O tai reiškia, kad suvokiamo daikto ir mąstomos jo esmės, materijos ir formos santykiui apibūdinti Aristotelis pasitelkia dinaminį požiūrį.

Pasaulio matymas dinaminiu jo aspektu materijos ir formos koreliaciją paverčia galimybės ir tikrovės koreliacija. Viskas, kas atsiranda, atsiranda iš ko nors, ir čia kas nors — tai materija. O tai, kuo tampama, vadinama esme, kurią nusako forma. Taigi materijai būdinga galimybės būtis, kuri nesutampa su esančiu daiktu: gali būti tai, ko dar nėra, bet, žinoma, negali būti to, kieno būtis negalima. Tuo tarpu forma yra tikra realizuoto proceso prasme: tikrovė—tai ne buvimas kaip galimybė, o realizuota galimybė. Tam tikru požiūriu egzistuoti kaip galimybei ir egzistuoti iš tikrųjų — tas pat; galimybę su tikrove suvienija pats jų virtimas vienos kita. Tačiau, kita vertus, tarp galimybės ir tikrovės nėra būtino ryšio, o tai ir išryškina dar vieną svarbų materijos ir formos santykio aspektą. Aristotelis laiko klaidingu požiūrį, kad apie tai, kas galima, sprendžiama tik iš to, kas įvyksta; jeigu taip būtų, tai galimybė ir tikrovė sutaptų. Galimybėje visada slypi tam tikras neapibrėžtumas, viena galimybė visada ribojama kitų galimybių, taigi slepia savyje atsitiktinumą, o neapibrėžtumas ir atsitiktinumas daiktuose — iš materijos. Tikrovė, priešingai, būdama realizuota forma, yra apibrėžta ir būtina. Todėl tikrovė yra aukštesnė už galimybę ir apibrėžimo, ir formos atžvilgiu, taigi ir forma yra aukštesnė už ją.

Aišku, kad dinaminis materijos ir formos sampratos aspektas, nusakomas galimybės ir tikrovės terminais, šias sąvokas padaro santykines, nes pašalina statišką, rymantį daiktą, kuriame buvo teigiama jų vienybė. Pasaulis dabar išsiskleidžia kaip daiktų eilės, kaip jų virtimas vienų kitais, kaip savotiški jų laiptai. Jis tampa hierarchine tvarka, kai kiekviena pakopa yra tarpinė žemesnės ir aukštesnės atžvilgiu ir todėl gali būti dvejopai nusakyta — pirmuoju atveju kaip tikrovė, antruoju — kaip galimybė. Bet tada materijos ir formos sąvokos yra sąlygiškos, nes tai, kas vienu atžvilgiu yra forma, kitu atžvilgiu yra materija. Taigi materija ir forma įgyja savarankiškumą, kuris galutinai užfiksuojamas kraštiniuose hierarchinės pasaulio sąrangos taškuose — pirmojoje materijoje ir grynojoje formoje. Taip pro duris išvytas Platono filosofijos dualizmas sugrįžta į Aristotelio filosofiją pro langą.

Taigi, neatsisakydamas Platono amžinų ir nekintamų idėjų, Aristotelis mėgina suderinti jas su daiktų atsiradimo ir kitimo pripažinimu. Būtį jis supranta ne parmenidiškai, o kaip nuolat virstančią iš galimybės tikrove i

. . .

Join the Conversation

×
×