Aristotelis

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (384—322 m. pr. m. e.). Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę,— atidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais. Ir kai naujųjų amžių mokslas, rodės, lengviau atsikvėpė nusimetęs gniuždančią Aristotelio autoriteto naštą, vėliau išsiplėtojusi pretenzinga kova su kiekviena metafizika pasirodė vis dėlto beviltiškai pralaimėta, ir nenuostabu, kad net ta dabarties filosofija, kuri vadina save skambiu mokslo filosofijos vardu, ieško taikaus sambūvio su Aristotelio šmėkla. Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo priežastis? Aišku, kad pritapti prie labai skirtingų kultūros kontekstų ir būti konstitutyviu įvairių pasaulėžiūros tipų veiksniu aristotelizmas galėjo tiktai patirdamas kitų idėjų poveikį ir esmingai atsinaujindamas. Iš tikrųjų pati grandiozinė ir kiek konglomeratiška Aristotelio filosofinė sistema davė beveik neribotas idėjų atrinkimo ir interpretavimo galimybes. Didžiulę interpretacijų įvairovę iš dalies lėmė ir pati vėlesnius laikus pasiekusių Aristotelio veikalų būklė: tik retais atvejais jiems būdingas nuoseklumas ir užbaigtumas, dažniausiai tai greičiau parengiamoji medžiaga, kuri dar galutinai neapdorota ir kurios atskirų fragmentų tvarka ir ryšys tėra gana atsitiktiniai. Jau nekalbant apie tai, kad tyrinėtojai juose suranda ir nemaža tokių vietų, kurias labai sunku suprasti ir pateisinti Aristotelio filosofijos kontekste, todėl kyla įtarimas, kad tai yra jo mokinių ar vėlesnių laikų komentatorių intervencijos pėdsakai. Tačiau kad ir kokią reikšmę būtų turėjusios šios aplinkybės, ne jos lėmė tą nuostabų Aristotelio filosofijos gyvybingumą ir poveikį vėlesniems amžiams. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalankių aplinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų. Aristotelis — antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tiesa, ir tuo laikotarpiu filosofinis gyvenimas dar gana intensyvus, bet, šiaip ar taip, jis jau atsigręžęs į praeitį, eksploatuoja jos lobius, geriausiu atveju juos šiek tiek apdoroja ir perdirba. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iš-

kėlęs ją į tokią aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija. Nenuostabu, kad iš tokių aukštumų Aristotelis galėjo šiek tiek įžvelgti tolimų būsimųjų istorinių epochų kontūrus. Jo filosofijoje jau atsiranda tokių motyvų, kurie lyg ir nebūdingi antikinio pasaulio dvasiai, kurie nepritampa prie antikinės pasaulėžiūros konteksto ir netgi peržengia pačios filosofijos kaip žmonių dvasinio gyvenimo būdo ribas. Kaip tik šie motyvai, liudijantys Aristotelio mąstymo galią ir įžvalgumą, ir susiejo jo filosofiją su vėlesne pasaulio, ypač Vakarų Europos, istorija, su būsimomis pasaulėžiūromis ir būsimais kultūros tipais. Toks Aristotelio filosofijos atvirumas ateičiai kartu buvo įrodymas, kad antikinė filosofija taip ir nesurado tokio ją kankinusių klausimų paaiškinimo, kuris galėtų būti laikomas patenkinamu visais atžvilgiais, kuris nekeltų kitų ir, tiesą sakant, dar sunkesnių klausimų. Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą, kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius,— jų dramatiškas konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją vienijančia gija. Iš pasaulio substancialaus prado paieškų išsirutuliojo Heraklito tapsmas ir Parmenido būtis, ir abu kartu šie principai padėjo įsisąmoninti filosofijos prasmę ir paskirtį — aiškinti kintamąjį pasaulį remiantis nekintamais jo pradais. Tai, kad išmintis negali apsiriboti suvokiamąja tikrove, vien reiškiniais, o turi postuluoti vienokį ar kitokį tvirtą ir pastovų jos branduolį, kuriame galėtų užgesti pažinimui nepagaunamas daiktų kitimas ir įvairumas, ir yra ta didžioji filosofijos supozicija, kurios ji nepajėgia atmesti neišsižadėdama pati savęs. Klausimas tik toks: kas ir koks yra šitas reiškiniuose slypintis pradas? Neabejotina buvo tai, kad jo įžvelgimas yra mąstymo uždavinys, o tai jau rodė tam tikrą šio prado giminiškumą protui. Iš Parmenido būties išsirutuliojo Sokrato pažinimas sąvokomis ir galų gale Platono idėjos, buvo pripažintas jų, kaip daiktų pirmavaizdžių, savaiminis buvimas, taigi jos tapo atskiru pasauliu, nukreipiančiu į save pažįstančiojo mąstymo veiklą. Atrodė, kad Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą — kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką turi būti orientuotas tikrasis žinojimas? Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Tatai atrodė tiktai kaip šiek tiek kitokia Platono teorijos interpretacija, kaip tam tikras jos patikslinimas, ir taip, matyt, savo poziciją suprato ir pats Aristotelis. Tačiau iš tikrųjų ši pataisa palietė gyvybinį visos idėjų teorijos nervą, r Aristotelis, nenorėdamas ir negalėdamas atmesti visos teorijos, šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa. Tokia Aristo-telio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėl-to lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais aitais ir, tiesą sakant, yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame pla-tonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai, ką mes iš tikrųjų žinome apie šių didžių filosofų asmeninius santykius, rodos, neduoda paskaloms jokio pa-grindo.
Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncep-ciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę in-tenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas. Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vien tisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Dualizmas yra tiktai šalutinis tokio Platono idealistinio radikalizmo produktas. Jis atsiranda dėl to, kad juslinė tikrovė, kuri Platono filosofijoje tampa iš esmės nereikalinga, sukyla ir keršija už visišką jos nepripažinimą ir ignoravimą. Aristotelis ištaiso šitą Platone klaidą, jis reabilituoja nepagrįstai užmirštą daiktų pasaulį kurio pažinimą laiko bene svarbiausia filosofijos paskirtimi Bet kaip tik dėl to abu Platono pasauliai Įėjo į Aristotelio filosofiją, keldami nuolatinę dualizmo grėsmę; jo Aristoteliui nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įveikti. Platone idėja konfliktuoja su išoriniais reiškiniais, Aristotelio pirminė esmė — idėjos (formos) ir materijos junginys, — kaip mes vėliau pamatysime, nuolat dvejinasi, t. y. konfliktuoja pati su savimi. Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija — remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybinė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiškia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Bet čia paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis Priešingai, juo remdamasis Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas (nesvarbu, kokios priežastys būtų tam paskatinusios) reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pasaulis, kuris Platonui buvo tik regimybė ir kurio atžvilgiu buvo galima tik nuomonė, o ne žinojimas, Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė, nes tik dėl jos daiktai gali tapti pažinti vertu ir pažinti įmanomu dalyku. Tačiau esmę daiktams galėjo suteikti tiktai idėjos. Todėl natūralu, kad reabilituotas domėjimasis reiškinių pasauliu Aristotelio filosofijoje galėjo būti pateisintas ir pagrįstas tik sujungus daiktus ir idėjas. Daiktai gali būti aiškinami idėjomis tik todėl, kad idėjos yra daiktuose. Bet idėjos yra sąvokos ir šia prasme — bendrybės, o tai reiškia, kad kiekvieno atskiro daikto prigimties esmę žymi kaip tik bendrybė, Todėl pažįstant daiktus ypač didelę reikšmę įgyja bendrybės ir atskirybės problema, iš kurios nagrinėjimo ir išsirutuliojo Aristotelio logikos mokslas. Mat bendrybės ir atskirybės santykis, atsietas nuo konkrečių ir faktinių tyrinėjimų, fiksuoja formalųjį mąstymo aspektą, kurio pažinimas gali būti paverstas savarankišku uždaviniu. Kaip tik bendrybės ir atskirybės problema, kuri kilo iš aristoteliškosios filosofijos paskirties sampratos, ir lėmė tai, kad dėmesys nuo sąvokų buvo sutelktas į sąvokų ryšius, į sprendinius, kurių sąsajų tyrinėjimas savo ruožtu galėjo būti išplėtotas į samprotavimų ir įrodymų teoriją, tapusią Aristotelio logikos pagrindu. Tai, kad kaip tik Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsitiktinumas: pati Aristotelio pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu. Logikos mokslas Aristotelio filosofijoje užima ypatingą vietą. Aristotelio logika nėra visai savarankiškas mokslas, kurio interesai apsiriboja tik formaliuoju mąstymo aspektu. Priešingai, ji yra neatskiriamai susijusi su filosofinėmis su-pozicijomis, kurios iš dalies gnoseologinės, iš dalies ontologinės. Aristotelis įsitikinęs, kad loginiai sąvokų ryšiai kartu yra ir realių daiktų ryšiai, taigi kad logiškas mąstymas yra ne tiktai taisyklingas, bet ir teisingas. Dėl šios priežasties Aristotelio logikos veikalai jo sekėjų ir buvo vadinami „organiniais”, „organonu”. Toks filosofinis logikos pagrindimas turėtų padaryti ją filosofijos dalimi. Tačiau atrodo, kad Aristotelis linkęs pripažinti logikos dalinį savarankiškumą, traktuoti ją kaip tokią visuotinai galiojančią formalią discipliną, kuri greičiau yra parengiamoji filosofijos problemų svarstymo sąlyga. Matyt, todėl Aristotelio mokslų sistemoje ji ir nebuvo priskiriama nei prie teorinių, nei prie praktinių mokslų.
Jau pats būtinas Aristotelio logikos ryšys su filosofija, su platoniškąja jos atmaina suteikia šiai logikai dedukcinį pobūdį. Aiškinti suvokiamus daiktus remiantis jų esmėmis ir priežastimis — vadinasi, atskirybę matuoti bendrybe, logiškai išvedinėti atskirus sprendinius iš bendrų, todėl silogistika ir tampa loginės teorijos karkasu. O tai reiškia, kad samprotavimų ir įrodymų teorija, išdėstyta Aristotelio ,,Analitikose”, yra svarbiausioji jo logikos dalis. Tačiau kaip tik tai, kas Aristotelio filosofiją skyrė nuo Platono, neleido jam logikos apriboti vien „Analitikose” nagrinėjama problematiką. Analitinis metodas gali pretenduoti į universalumą tik tokiu mastu, kokiu bendrieji sprendiniai patys savaime pri-imami kaip pagrįsti ir akivaizdūs. Ir nors Aristotelis tiems paskutiniams pažinimo postulatams, kurie toliau galėtų būti plėtojami dedukcinio samprotavimo būdu, priskiria intelektualinės intuicijos akivaizdumą, jis vis dėlto nemėgina tokių postulatų kildinti iš nemirtingos žmogaus sielos ir jos giminystės su idėjomis, o pažinimą traktuoti platoniškai—kaip sielos prisiminimą. Priešingu atveju Aristotelio postuluojamas uždavinys pažinti juntamąjį pasaulį būtų praradęs prasmę. Visai natūralu, kad šitoks pažinimo uždavinys turėjo įtakos ir Aristotelio logikai. Joje, greta silogistikos, kaip tam tikras jos tęsinys ir papildymas atsiranda indukcijos problema, kuri svarstoma „Topikoje”. Čia Aristotelis siekia pagrįsti ir įteisinti tą patyrimu paremtą žinojimą, kurį šalino dominuojanti racionalistinė graikų filosofijos tradicija. Tokio žinojimo įteisinimo reikšmės nemenkino ir ta aplinkybė, kad jis, kaip ir beveik viskas Aristotelio filosofijoje, turėjo teorinio kompromiso atspalvį. Pasak Aristotelio, betarpiškas pažinimo postulatų aiškumas negali būti nei loginės, nei psichologinės kilmės. O tai jam jau yra nuoroda į patyrimo sritį. Paskutinieji principai įgyjami patyrimu, tačiau patyrimas negali tų principų pagrįsti, nes nuo patyrimo faktų nėra būtino ir logiškai griežto kelio prie bendrų sąvokų ir bendrų teiginių, kuriais tegali remtis mokslinis žinojimas. Tačiau dėl to patyrimas netampa bereikšmis,— mat jis gali aptikti anas bendrybes, ir nors toks aptikimas gali suteikti joms ne tikrumą, o tik tam tikrą tikėtinumą, jis gali būti pasitelkiamas reiškiniams aiškinti ir šiame procese įgyti patvirtinimą. Tokia tiriamoji veikla, kurią Aristotelis vadina dialektika, negali būti laikoma įrodymo būdu ir pretenduoti į tokią pat mokslo idealo reikšmę, kokią turi silogizmas. Bet, šiaip ar taip, pažinimas be jos negali apsieiti, nes tokiu būdu įsigiliname į tiriamus reiškinius ir, aiškindamiesi faktus, siekiame suvokti tas priežastis ir tas esmes, kurios potencialiai juose glūdi. Taigi jau Aristotelio logikoje savaip atsiskleidžia bene svarbiausias visos jo filosofijos motyvas—suderinti Platono filosofiją su empiriniu gamtos tyrinėjimu. Tokioje Aristotelio filosofijos orientacijoje galima įžvelgti vėlesnių žmonijos pasaulėžiūros tipų nuojautą. Ir ši nuojauta Aristotelio neapgavo. Šiuo atžvilgiu Aristotelis pasirodė kur kas įžvalgesnis už savo mokytoją, kuris gyvenimo pabaigoje savo idėjų teoriją pernelyg susiejo su pitagoriška skaičių filosofija ir tuo suteikė jai kiek mistišką pobūdį, po kūrėjo mirties persidavusį visai jo mokyklai. Aristotelis tokioje platonizmo raidos tendencijoje nematė perspektyvos ir savo įkurtos filosofijos mokyklos, vėliau gavusios peripatetikų mokyklos vardą, veiklą nukreipė kitokia linkme. Pirmenybė šioje mokykloje buvo teikiama labai įvairių sričių moksliniams tyrinėjimams, tokie tyrinėjimai buvo grindžiami atidžių ir kruopščiu įsigilinimu į tiriamuosius dalykus ir faktinės medžiagos kaupimu. Aristotelis savo mokykloje buvo ne tiktai filosofijos dėstytojas, bet ir mokslinio darbo organizatorius, sugebėjęs tyrinėjimams pasitelkti darbo pasidalijimo teikiamus pranašumus. Tiktai planingas ir sistemiškas visos mokyklos įjungimas į tyrinėjimus, tiktai orientacija j savaiminę empirinės medžiagos vertę galėjo išsiskleisti įvairiausiais gamtos ir socialiniais mokslais bei jų sukauptais rezultatais, o patį Aristotelį iškelti kaip universaliausią ir enciklopedinį senovės graikų pasaulio protą. Nereikia išleisti iš akių to Aristotelio sugebėjimo, kuris ypač ryškus apskritai spekuliatyvios antikinės filosofijos fone,— sugebėjimo pastebėti tokius tiriamojo dalyko niuansus, kuriuos gali atskleisti tik gausi empirinė medžiaga ir kruopšti jos analizė.
Tačiau Aristotelis jokiu būdu ne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir tai įrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą. Kad ir kaip plačiai išsiskleistų, kad ir kokias skirtingas sritis apimtų toks žinojimas, Aristotelis siekia visada išsaugoti viso žinojimo rišlumą, kurį jis tikisi surasti ir išryškinti esmių lygmenyje. Todėl būties esmių ir pradų mokslas, kuris vėliau gavo metafizikos pavadinimą, jo požiūriu, galįs ir turįs suvienyti visas žinojimo sritis, jų kaupiamą faktinę medžiagą ir tapti viso patyrimu paremto mokslo plėtojimo pagrindu. Ir tai, kad vėlesniaisiais amžiais Aristotelis išliko ne tik kaip įvairių specialiųjų mokslų pradininkas, bet ir kaip žymiausias antikos filosofas, pirmiausia lėmė tas vaidmuo, kuris visoje jo žinių sistemoje priklauso metafizikai. Metafizika, Aristotelio žodžiais,— tai tas mokslas, kuriam kiti mokslai kaip vergai negali prieštarauti. Metafizikos principai paliečia visus Aristotelio mokslinius tyrinėjimus, ir jeigu jo pastangos suteikti tam tikrą vientisumą išsišakojusiam ir beribiam patyrimu grindžiamam žinojimui nebuvo visiškai sėkmingos, taip atsitiko dėl to, kad jis siekė suderinti iš esmės nesuderinamus dalykus. Aristotelio įteisintas empirinio tikrovės tyrinėjimo interesas nepasiduoda metafizikos valdžiai ir griauna jos sąvokų apibrėžtumą. Bendrybės ir atskirybės santykį, kuris yra Aristotelio lo-gikos konstravimo pamatas, metafizikoje savaip atkartoja formos (idėjos) ir materijos koreliacija. Laikydamas klaidinga Platono dviejų pasaulių koncepciją, Aristotelis siekia juos sujungti ir jų vienybę įžiūri daikte kaip konkrečioje realybėje, kuri ir esanti formos ir materijos junginys, esmė arba substancija. Aristotelis čia remiasi materijos formavimo vaizdiniu tardamas, kad Į viską pasaulyje galima žiūrėti kaip į konkrečiu pavidalu realizuotą esmę arba formą įgijusią ma-teriją. Tačiau esmė yra bendrybė, t. y. tai, kas bendra daugeliui daiktų, o kita vertus, kaip bendrybė ji negali egzistuoti nepriklausomai nuo jutimais suvokiamų daiktų. Taigi tik atskiram daiktui būdinga metafizinė realybė, o rūšinės idėjos yra daiktų kokybės, bendros daugeliui daiktų. Todėl esmėmis vadinami ir atskiri daiktai, ir rūšinės idėjos, taigi jos nėra vien materija, bet materijos ir formos junginys arba vien forma. Tad esmės kaip formos yra, ir kartu jų nėra. Aišku, kad Aristotelį visą laiką persekioja klausimas, ar gali ir kaip gali toje pačioje sąvokoje tilpti tokios skirtingos reikšmės. Daiktas kaip priešybių vienybė pasirodo dialektikos žvilgsniui. Bet nereikia pamiršti, kad dialektika yra išėjimas už logikos ribų, tam tikra logikos įveika, ir natūralu, kad logikos mokslo pradininkas nepriima dialektikos tokia jos reikšme. Tai, kas nelogiška, Aristotelio požiūriu, negali būti ir tikra. Dėl šios priežasties Aristotelis ir nesutinka su Heraklito pažiūra į tikrovę kaip į tapsmą. Todėl Aristotelis atsisako pačios galimybės įžvelgti priešybių vienybę, jų tapatumą, matydamas tik jų sąveiką. O kadangi vienos priešybių sąveikos aiškinimas būtinai suponuoja kitą jų sąveiką ir t. t., tai sąvokų reikšmių neapibrėžtumas visą laiką grėsmingai didėja. Aristotelis mano, kad daikte yra tiek tiesos, kiek jame yra būties. Mes pažįstame daiktus tiek, kiek atskleidžiame tai, kas juose yra tapatu ir bendra. Dėl to pažįstant daiktus ir kyla regimybė: dažnai tai, kas žmonėms atrodo gerai suprantama, iš tikrųjų yra blogai suprantama ir turi maža būties. Jeigu pažinimas per sąvokas, kaip bendrybes, yra daiktų būties pažinimas, tai pastarasis sutampa su loginiu apibrėžimu, kuriame nuo bendriausių sąvokų einama prie konkrečių daiktų. Savo ruožtu jeigu sąvokos, rūšinės idėjos negali būti hipostazuotos, tai daiktą kaip esmę tegalima suprasti kaip tą pastovų branduolį, kuris išlieka daikto apraiškų įvairovėje. O tai reiškia, kad suvokiamo daikto ir mąstomos jo esmės, materijos ir formos santykiui apibūdinti Aristotelis pasitelkia dinaminį požiūrį.
Pasaulio matymas dinaminiu jo aspektu materijos ir formos koreliaciją paverčia galimybės ir tikrovės koreliacija. Viskas, kas atsiranda, atsiranda iš ko nors, ir čia kas nors — tai materija. O tai, kuo tampama, vadinama esme, kurią nusako forma. Taigi materijai būdinga galimybės būtis, kuri nesutampa su esančiu daiktu: gali būti tai, ko dar nėra, bet, žinoma, negali būti to, kieno būtis negalima. Tuo tarpu forma yra tikra realizuoto proceso prasme: tikrovė—tai ne buvimas kaip galimybė, o realizuota galimybė. Tam tikru požiūriu egzistuoti kaip galimybei ir egzistuoti iš tikrųjų — tas pat; galimybę su tikrove suvienija pats jų virtimas vienos kita. Tačiau, kita vertus, tarp galimybės ir tikrovės nėra būtino ryšio, o tai ir išryškina dar vieną svarbų materijos ir formos santykio aspektą. Aristotelis laiko klaidingu požiūrį, kad apie tai, kas galima, sprendžiama tik iš to, kas įvyksta; jeigu taip būtų, tai galimybė ir tikrovė sutaptų. Galimybėje visada slypi tam tikras neapibrėžtumas, viena galimybė visada ribojama kitų galimybių, taigi slepia savyje atsitiktinumą, o neapibrėžtumas ir atsitiktinumas daiktuose — iš materijos. Tikrovė, priešingai, būdama realizuota forma, yra apibrėžta ir būtina. Todėl tikrovė yra aukštesnė už galimybę ir apibrėžimo, ir formos atžvilgiu, taigi ir forma yra aukštesnė už ją. Aišku, kad dinaminis materijos ir formos sampratos aspektas, nusakomas galimybės ir tikrovės terminais, šias sąvokas padaro santykines, nes pašalina statišką, rymantį daiktą, kuriame buvo teigiama jų vienybė. Pasaulis dabar išsiskleidžia kaip daiktų eilės, kaip jų virtimas vienų kitais, kaip savotiški jų laiptai. Jis tampa hierarchine tvarka, kai kiekviena pakopa yra tarpinė žemesnės ir aukštesnės atžvilgiu ir todėl gali būti dvejopai nusakyta — pirmuoju atveju kaip tikrovė, antruoju — kaip galimybė. Bet tada materijos ir formos sąvokos yra sąlygiškos, nes tai, kas vienu atžvilgiu yra forma, kitu atžvilgiu yra materija. Taigi materija ir forma įgyja savarankiškumą, kuris galutinai užfiksuojamas kraštiniuose hierarchinės pasaulio sąrangos taškuose — pirmojoje materijoje ir grynojoje formoje. Taip pro duris išvytas Platono filosofijos dualizmas sugrįžta į Aristotelio filosofiją pro langą. Taigi, neatsisakydamas Platono amžinų ir nekintamų idėjų, Aristotelis mėgina suderinti jas su daiktų atsiradimo ir kitimo pripažinimu. Būtį jis supranta ne parmenidiškai, o kaip nuolat virstančią iš galimybės tikrove ir aktualizuojančią potencialias savo formas. Formos išsaugo pastovų apibrėžtumą, bet tiktai kaip diskretiški substancijos plėtros momentai. Formos nejuda, juda daiktai, ir juda todėl, kad turi ir materiją, dėl kurios jie gali būti arba nebūti. Materija daiktui atsitiktinė, neesminga. Pati savaime materija — tik neapibrėžta galimybė, todėl yra nepažini. Kaip neapibrėžta galimybė, materija nėra judėjimo priežastis. Judėjimas — tai potencialių formų aktualizavimas, ir veiklusis šio proceso pradas — pačios formos. Nors galimybės ir glūdi materijoje, tačiau apibrėžtumą jos įgyja tik per formas. Todėl materija yra judinama, o forma — judinanti. Tačiau ir materija savaip dalyvauja judėjime, dalyvauja tuo, kad priešinasi griežtam ir tiksliam galimų formų realizavimui ir tuo sukelia tokius padarinius, kurie formų gradacija pasireiškiančios racionalios pasaulio struktūros atžvilgiu yra šalutiniai ir atsitiktiniai. Kadangi formos yra daiktų esmės apibrėžtis, tai jos kartu yra ir daiktų tobulumo matas. Daikto tobulumas — potencialios formos aktualizavimosi adekvatumas. Pastarasis lieka daugiau ar mažiau ribotas, nes šiame procese dalyvauja ir materija, kuri nepasiduoda visiškai formos įveikiama. Šia prasme materija yra daiktų netobulumo priežastis. Palyginti su Platono idėjomis kaip realiais tobulumo pirmavaizdžiais, toks Aristotelio požiūris yra daug nuosaikesnis: jau nepripažįstamas grynojo tobulumo savaiminis buvimas, o kartu tam tikras pasaulio netobulumas laikomas savaime suprantamu dalyku. Išimtis šiuo atžvilgiu — tiktai viršutinis hierarchinės pasaulio sąrangos taškas, kuriame sukoncentruota aukščiausioji tobulybė. Tatai — grynoji forma, pirminis judintojas. Šiame aukščiausiame visatos taške visos galimybės jau yra realizuotos ir forma galutinai įrodžiusi savo pranašumą prieš materiją. Aristotelio pirminis judintojas jau aiškiai turi monoteistinio Dievo bruožų. Pirminis judintojas viską išjudina, bet pats nejuda, į jį viskas nukreipta ir jo viskas siekia, o jis pats, kaip absoliuti tobulybė, nieko nesiekia ir nieko nekuria. Toks Dievas — aukščiausias protas, kuris gali mąstyti tik tai, kas tobuliausia pasaulyje,— save patį; jis yra save mąstantis mąstymas, sąmonės sąmonė. Dievas tampa transcendentinis pasaulio atžvilgiu, jo esmė — savimonė. Toks filosofijos persiėmimas religinio mąstymo principais buvo antikos kultūros sąlyčio su viduramžių kultūra ženklas. Kartu tai šiek tiek paaiškina Aristotelio filosofijos populiarumą tuo viduramžių scholastinės filosofijos raidos tarpsniu, kai į jos akiratį pradeda skverbtis naujųjų amžių gamtotyros poreikiai.
Kaip jau buvo sakyta, Aristotelio metafizikoje padarytos tokios Platono idėjų teorijos korektyvos, kad ją būtų įmanoma suderinti su empirinio mokslo poreikiais. Tačiau svarbi buvo ir kita Aristotelio metafizikos ryšio su patyrimu linkmė. Aristotelio tyrinėtojai pripažįsta, kad svarbiausius savo metafizikos konstravimo principus jis susidarė stebėdamas organinius procesus ir techninę žmogaus veiklą. Šios patyrimo sritys įteigė Aristoteliui mintį, kad pačiai daiktų esmei būdingas aktyvumas, be paliovos stumiantis juos iš galimybės į tikrovę kaip naują galimybę ir t. t. Tokį aktyvumą Aristotelis įžiūri savaiminiuose organinės gamtos procesuose ir žmogaus vykdomame tikslingame medžiagos formavime.’ Tokiems vyksmams būdingas raidos savaimingumas k tikslingas pobūdis Aristotelio metafizikoje sujungiami, jie čia persiima vienas kitu ir paverčiami visuotine daiktų prigimtimi. Dėl to visa Aristotelio pasaulėžiūra įgyja teleologinę orientaciją, kuri, beje, ir leido šią pasaulėžiūrą suderinti su empiriniais pažinimo interesais. Šiuo atžvilgiu Aristotelis pasirodė pranašesnis už Demokritą, žymiausią senovės graikų gamtamokslinės mąstysenos filosofinį pranašą, kuris užsimojo plėtoti pasaulio vaizdą iš patyrimu įgyto žinojimo, paremto mechanistine priežastingumo samprata, ir kuris dėl to taip ir nesurado kelio į žmogaus veiklos ir gyvenimo problemas,— o tai buvo pats svarbiausias visos antikinės filosofijos interesas. Priešingas, Aristotelio nužymėtas, kelias — traktuoti priežastingumą universalios teleologinės pasaulio sąrangos požiūriu — pasirodė esąs vaisingesnis, nes jis nekonfliktavo su senovės graikų pasauliui būdingu kultūros vertybių filosofiniu įprasminimu. Čia negalima neprisiminti, kad daugiau kaip po dviejų tūkstantmečių Vakarų Europos dvasinio gyvenimo istorijoje šie du filosofiniai mokslo sampratos ir mokslo įteisinimo būdai vėl susidūrė. Atrodė, kad nuo XVII amžiaus vis labiau tvirtėjanti filosofijos k gamtotyros sąjunga buvo neabejotinas Demokrito revanšas prieš Aristotelį, nes ši sąjunga buvo grindžiama mechanistinio determinizmo principais. Aristotelio filosofijos teleologiniuose ir antropomorfiniuose motyvuose to meto mokslinė pasaulėžiūra matė kliūtį ir priešą. Jau T. Hobsas iš Aristotelio keturių rūšių priežasčių paliko tiktai dvi — materialiąją ir veikiančiąją. Filosofija vis labiau persiėmė gamtamoksliniu požiūriu ir pradėjo ieškoti būdų atsiriboti nuo metafizikos. Tačiau visiškai apsivalyti nuo metafizikos mokslinei filosofijai taip ir nepavyko. Paaiškėjo, kad gamtamokslinis mąstymas nustoja būti patikimu vadovu, kai tik pažinimo interesai išsiplečia ir mėgina apimti žmogaus pasaulį ir jo vertybes. I. Kantas, smarkiai apgriovęs metafizikos moksliškumo pretenzijas, kartu savaip ją reabilitavo, įžvelgęs joje neįveikiamą žmogaus dvasios poreikį k pateisinęs principinę jos galimybę. Ir tai buvo dar kartą patvirtinta tada, kai po to vėl įsiliepsnojęs radikalus pozityvistinis metafizikos neigimas išeikvojo visą savo energiją ir, nepasiekęs tikslo, natūraliai užgeso. Tiesa, mūsų laikais atgimstanti metafizika nėra tiktai grįžimas prie Aristotelio, bet, šiaip ar taip, ji yra reiškinys, liudijantis, kad Aristotelio metafizikos neįmanoma paprasčiausiai atmesti, taigi kad ji yra būtinas žmonijos dvasinės kultūros raidos tarpsnis, išsaugantis savo reikšmę k dabar. Šiandien, skaitant Aristotelį, savaime peršasi mintis, kad jis mėgina suderinti nesuderinamus dalykus. Sekdamas racionalistine antikinės filosofijos tradicija, jis įsitikinęs protinga, net logiškai sutvarkyta pasaulio sąranga k jos metafizinio aiškinimo galimybe. Kita vertus, jo vis dėlto nepatenkina grynai metafizinis pažinimas, k todėl jis imasi tyrinėti įvairias tikrovės sritis, remiasi gausiais empiriniais duomenimis. Tačiau Aristotelis nemano, kad tokiame empiriniame pažinime metafizikai tenka tik metodologinio orientyro vaidmuo,— priešingai, jo požiūriu, tikrasis pažinimas pačia savo esme tegali būti metafizinis. Todėl Aristotelis yra priverstas savo mokslinius tyrinėjimus kiekvieną kartą įvilkti į metafizikos rūbą, tačiau dėl to, kad jis nesutinka besąlygiškai aukoti patyrimo duomenų teorinei schemai, tasai metafizikos rūbas turėjo prarasti griežtus kontūrus. Tokia atskirų sričių metafizinio pažinimo regimybė neišsisklaidydavo tik todėl, kad konkrečiais atvejais ji rėmėsi skirtingomis interpretacijomis, atrenkančiomis tokiems atvejams tinkančias metafizikos kategorijų reikšmes. Tiktai tokios interpretacijos, kurios iš dalies priklauso nuo skaitytojo, ir leidžia Aristoteliui kartu būti ir filosofu, ir mokslininku.
Gamtą Aristotelis supranta kaip savo formas aktualizuojančių pavienių substancijų sąryšį, sukuriantį vientisą visumą. Todėl gamta esanti veikli ir turinti tam tikrus tikslus. Čia vyrauja teleologijos principas, apimantis ir mechaninius judesius, kurie esą formų aktualizavimo priemonė. Gamtai būdinga hierarchinė tvarka — nuo žemesnės neorganinės prie aukštesnės organinės. Tarp šių gamtos pakopų esąs kokybinis skirtumas, nes organiniams kūnams būdinga ypatinga forma— siela. Todėl Aristotelio gamtos filosofija apima ir psichinio gyvenimo aiškinimą. Siela — kūno, kaip materijos, potencijas aktualizuojanti forma. Aišku, kad ta materija, kuri yra sielos potencija, sudėtingesnė, labiau organizuota negu negyvosios gamtos materija. O kadangi organinė gamta irgi turi savo pakopas, tai jas atitinka įvairios sielos rūšys. Aukštesnėse sielos rūšyse glūdi žemesnės. Žemiausia yra maitinančioji siela, kuri būdinga visiems gyviems organizmams, tačiau jos pakanka tik augalams; šios sielos pagrindu išsivysto aukštesnė juntančioji siela, apibūdinanti gyvūnų psichinius sugebėjimus, o aukščiausia yra mąstančioji siela, kuri apima ir žemesnes sielos pakopas, bet pati būdinga vien žmogui. Natūralu, kad mąstančioji siela įperša Aristoteliui sunkų žmogaus prigimties, žmogaus ir gyvūnų skirtumo klausimą. Ir čia Aristotelis susiduria su neįveikiamais keblumais. Jis neabejoja, kad žmogus yra kai kas daugiau negu gyvosios gamtos rūšis, todėl žmogaus sielos negalima apibrėžti vien kaip jo kūno formos. Mąstančioji siela, arba protas, yra greičiau žemesniųjų sielos pakopų formą, todėl ji netelpa į rūšinę sielos kaip kūno formos sąvoką. Protas, kaip aktualizuojantis sielos potencijas, atitrūksta nuo materijos ir tampa grynųjų formų buveine. Protas aktualina grynas, nuo materijos nepriklausomas daiktų formas, todėl jis ir yra aukščiausioji pažinimo galia. Tačiau kaip tik šitas proto išlaisvinimas nuo materijos išardo tą galimybės ir tikrovės, pasyvaus ir aktyvaus vystymosi pradų koreliaciją, kuria remiasi visų tikrovės procesų aiškinimas. Svarbiausia proto veikla—pažinimas. Pažinimo galimybė išplaukia iš to, kad protas apima visas formas, taigi tiesiogiai su jomis sąveikauja. Bet kad tokia pažinimo galimybė virstų tikrove, turi būti aktualizuotos vienokios ar kitokios formos, nes priešingu atveju pažinimas liktų beformis ir neapibrėžtas. Kaip žinome, Aristotelio metafizikoje kiekvienas procesas kildinamas iš formos ir 18 materijos sąveikos. Proto veikloje abiejų funkcijas turi prisiimti jis pats, o tai reiškia, kad jis tampa savo paties potencijų aktualizavimu, taigi suskyla į dvi dalis — į pasyvųjį ir aktyvųjį protą. Pirmasis iš jų, kaip žmogaus sielos forma, išlaiko tam tikrą, nors ir tarpišką, ryšį su žmogaus kūnu, antrasis yra transcendentinis žmogaus kūno ir individualios sielos atžvilgiu. Vienas yra žmogaus asmenybinio savitumo pradas ir yra mirtingas, kitas — dieviškos pasaulio sąrangos pradas, tik atsitiktinai susijęs su konkrečiu žmogumi ir nemirtingas. Argi reikia stebėtis, kad visos viduramžių scholastų pastangos atskleisti tikrąjį, vienareikšmį žmogaus sielos nemirtingumo ir sielos individualizacijos problemų išsprendimą Aristotelio filosofijoje taip ir liko bevaisės. Dvilypė proto prigimtis pasirodo ir tada, kai Aristotelis svarsto žmogaus elgesio ir visuomenės gyvenimo problemas, t. y. jo etikoje ir politikoje, kurios kartu sudaro Aristotelio praktinę filosofiją. Praktinė filosofija remiasi praktinio pažinimo skyrimu nuo teorinio pažinimo. Teorinio pažinimo dalykas yra išmintis, protas čia užsiėmęs pats savimi, teorine idėjų žiūra, kontempliacija. Teorinis protas regi daiktų formas, idėjas grynu pavidalu, t. y. nepriklausomai nuo jų aktualizavimosi materijoje. Kaip tik todėl šis protas yra greičiau dieviškos prigimties ir negali spręsti nei apie žmogaus, nei apie valstybės veiklą. Apie tą veiklą spręsti ir ją nukreipti gali tik tas protas, kuris priklauso tam tikram žmogui ar tam tikrai valstybei, kuris yra jų forma, t. y. praktinis protas. Tiktai toks protas gali nurodyti, ko reikia siekti ir ko vengti, bet šie nurodymai nėra teorinė tiesa, jie neturi visuotinės reikšmės, nes atskiriami nuo tos žemesnės žmogaus sielos, kuri yra kūno forma ir todėl greičiau atsitiktinė, neapibrėžiama, iracionali. Žmogaus praktinis elgesys, kaip ir valstybės sutvarkymas, nėra teorinio pažinimo reikalas. Teisingo žinojimo neužtenka nei dorybei, nei teisingumui pasiekti.
Taigi ir savo praktinėje filosofijoje Aristotelis jau gerokai nukrypsta nuo to racionalistinio ir idealistinio kelio, kuris ‘ buvo nužymėtas jo pirmtakų Sokrato ir Platono. Nukrypsta nuo jo, bet jo neatsisako. Šis kelias jam lieka svarbiausias, nors jau nėra vienintelis. Ir etikos, ir politikos teorijoje Aristotelis skiria idealius veiklos kriterijus, etinį ir politinį idealą nuo realios veiklos ir įvairių tą veiklą lemiančių aplinkybių, bet jis nesiima realios veiklos vertinti vien idealo požiūriu. Mat idealas yra ne žmogiškos, bet dieviškos prigimties dalykas. Ir žmogus, ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kas dieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami. Žmogus, kurio elgesys priklausytų tiktai nuo proto, jau nebūtų žmogus. Požiūris į žmogų kaip į tarpinę būtybę, esančią tarp gyvulio ir Dievo, paženklino visą Aristotelio etikos ir politikos problematiką. Antai etikoje jis skirsto dorybes į dianoetines (proto) ir etines (būdo); pirmąsias žmogaus gyvenime laiko vertingesnėmis, o antrąsias — reikšmingesnėmis, nes jos labiau atitinka žmogaus prigimt. Pastarosios dorybės kyla ne iš mąstymo, o iš įpročio. Įprotis nėra visiškai iracionalus dalykas, nes jis remiasi visuomeniniu žmogumi — visuomenės papročiais, valstybės santvarka ir įstatymais. Valstybė turi savą teisingumą, kuris yra aukštesnis už žmogaus dorybę, nes visuma visada pranašesnė už dalį. Tai, kas žmogui yra protas, valstybėje yra įstatymas. Valstybės, jų santvarkos, jų įstatymai, kaip ir žmonės, skiriasi savo tobulumu, bet nėra ir negali būti valstybės, kuri būtų visiškai tobula, t. y. ideali. Ši Aristotelio nuostata lėmė jo politinių svarstymų linkmę: pateikęs valstybės formų klasifikaciją, įžvalgiai apibūdinęs kiekvieną iš jų, nurodęs jų pranašumus ir trūkumus, jis nesiima, sekdamas savo mokytoju, konstruoti tokį idealios valstybės modelį, kuris leistų vertinti visas realias valstybes. Utopijų kūrimas nesiderina su Aristotelio pažinimo uždavinių samprata. Žmonijos kultūros istorijoje Aristotelis užima vietą, kuri jam teisėtai priklauso,— jis yra vienas iš pačių didžiausių visų laikų filosofų ir mokslininkų. Ir vis dėlto ta didžiulė Aristotelio figūra, kurią mes matome dabar iš amžių perspektyvos, yra ne itin ryški ir net dvejinasi. Kaltas dėl to ne vien didžiulis laiko tarpas, skiriantis mus nuo jo. Gyvenimas mėgsta pajuokauti ir su dideliais žmonėmis, tarsi nejučiomis suteikdamas jų kūriniams kiek kitokią prasmę negu ta, kuri buvo svarbiausia patiems kūrėjams. Pats Aristotelis savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovės graikų filosofijos idealą — atskleisti ir išskleisti tuos pirmuosius pasaulio pradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. Jis tikėjo absoliučia tiesa ir manė kuriąs visa apimančią, bet vis dėlto uždarą žinojimo sistemą. Tačiau toks sistemos uždarumas pasirodė esąs tik iliuzija. Tai buvo uždavinys, kurį sprendžiant nežinomųjų visą laiką daugėjo, tai buvo viltis kopiant į kalną geriau įžiūrėti horizonto liniją. Ir kaip tik šitas į Aristotelio filosofiją įsimetęs miražas vėlesniais laikais pasirodė esąs magiškai patrauklus, nes jis geriau negu uždara filosofiją atspindėjo kai kuriuos amžinus žmogaus būties momentus. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl vėlesnių laikų, ypač viduramžių, filosofams Aristotelis taip dažnai tapdavo savotišku tikrovės pakaitalu. Suprasti Aristotelį jiems atrodė kur kas svarbiau negu stebėti ir studijuoti gamtą ir žmogų. Ir Aristotelis visada pasirodydavo esąs tikrovės vertas jos pakaitalas — niekam iš jo uolių gerbėjų taip ir nepavykdavo aprėpti, išreikšti ir susisteminti visų iš jo filosofijos išplaukiančių išvadų, taigi „pagaliau” suprasti Aristotelį. Tuo galima paaiškinti ir vėlesnių laikų neigiamą požiūrį į Aristotelį, demaskuojantį jį vos ne kaip didžiausią kliūtį, iškilusią pozityvaus mokslo kelyje. Tokie priešingi ir vis dėlto panašūs Aristotelio filosofijos vertinimai jau neimponuoja mūsų laikų filosofijai. Ji niokosi žiūrėti į Aristotelį visų pirma jo meto žmogaus ir visuomenės, jo meto filosofijos ir mokslo akimis, ji laikosi požiūrio, kad suprasti gyvenimą remiantis Aristoteliu galima tik tuo atveju, kai pirma pats Aristotelis suprantamas remiantis gyvenimu, kai jis atrandamas tame ir savo meto, ir savo tautos, ir pasaulio kultūros kontekste, kuriame išryškėja visos jo kūrybos prasmė ir išliekamoji galia. Tai yra labai sunkus, bet, matyt, vienintelis produktyvus Aristotelio skaitymo būdas.