viduramžiai

Įžanga

Viduramžių terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVII a. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika, jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą. Toks viduramžių supratimas išliko ir iki mūsų dienų. Panašiai apie juos atsiliepiama ir šiais laikais. 529 m. Bažnyčia uždarė Platono Akademiją Atėnuose. Tais pačiais metais įsikūrė Benediktinų ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuolių ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip krikščionių bažnyčia uždėjo savo leteną ant graikų filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas švietimo, mąstymo ir tyrinėjimo monopolis. Viduramžiai iš tiesų reiškia laikotarpį, įsiterpusį tarp dviejų kitų epochų. Viduramžiai buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”, temdžiusi europą tarp antikos ir renesanso. Pirmaisiais amžiais po 400 metų kultūra tikrai išgyveno nuosmukį. Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir pekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė vadinamasis feodalizmas. Ką galėčiau pasakyti apie kulūrą, tai graikų – romėnų kultūra iš dalies buvo išsaugota Romos katalikų kultūros vakaruose, iš dalies – rytų Romos kultūroje rytuose ir iš dalies – arabų kultūroje pietuose. Labai apibendrintai galima būtų sakyti, kad neoplatonizmas buvo išsaugotas vakaruose, Platonas – rytuose, Aristotelis – arabų žemės pietuose. Svarbu tai, kad viduramžiams einant į pabaigą, visos trys šakos susilieja Šiarės Italijoje. Tada ir prasideda renesansas, antikinės kultūros “atgimimas’.

Kultūros istorijos požiūriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat užgrobė senąjį helenistinį Aleksandrijos miestą. Taigi arabams atiteko nemažas graikų mokslo palikimas. Per visus viduramžius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir šiandien tebevartojame “arabiškuosius skaitmenis”. Taigi daugeliu požiūrių arabiškoji kultūra buvo pranašesnė už krikščioniškąją.

Norėčiau paminėti du žymiausius viduramžių filosofus. Pirmasis jų – Augustinas, gyvenęs 354 – 430. Šio vieno žmogaus gyvenime galime įžvelgti vėlyvosios antikos perėjimą į viduramžių pradžią. Prieš pereidamas į krikščionybę, Augustinas išbandė ne vieną religinę ir filosofinę kryptį. Vienu metu jis prisijungė prie manichėjų. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinę, pusiau filosofinę išganymo teoriją. Pagrindinė mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus gali pakilti virš medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški skirtis tarp gėrio ir blogio. Kurį laiką Augustinui taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraukė mintis, jog visa būtis esanti dieviškos prigimties. Jis pats, žinoma, tarėsi esąs šimtaprocentinis krikščionis. Tačiau nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės ir platono filosofijos. Todėl galime teigti, kad Augustinas sukrikščionino platoną. Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę. “Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje’, – rašė jis. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai turėjo stengtis iš paskutiniųjų, norėdami suvienyti graikų ir žydų pasaulėžiūras. Jie buvo tarsi dviejų kultūrų piliečiai. Norėčiau pridurti, kad Augustinas pirmasis iš mums žinomų filosofų, į kurio filosofiją įeina ir įstorija. Pati mintis apie gėrio ir blogio kovą nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama į istoriją. Augustinas tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurią randame Senajame Testamente. Istorija būtina norint išauklėti žmones. Arba tariant Augustino žodžiais “Dieviškoji apvaizda vadovauja žmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai būtų atskiro žmogaus, kuris pamažu bręsta nuo vaikystės iki senatvės, istorija’.
Tuo metu prasidėjo Įpanijos arabų įtaka. Per visus viduramžius arabai išsaugojo gyvybingą Aristotelio tradiciją, ir nuo 12 a. pb. Į Šiaurės Italiją vietinių kunigaikščių kvietimu ėmė vykti mokyti arabai. Tokiu būdu paplito daugelis Aristotelio raštų ir ilgainiui buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų kalbą. Tai sukėlė naują susidomėjimą natūrfilosofijos temomis. Be to, vėl tapo aktualus krikščioniškojo apreiškimo ir graikų filosofijos santykis. Didžiausias ir svarbiausias brandžiųjų viduramžių filosofas buvo tomas Akvinietis, gyvenęs 1225 – 1274 metais. Jis “sukrikščionino “ Aristotelį taip, kaip Augustinas viduramžių pradžioje sukrikščionino Platoną. Tomas Akvinietis buvo vienas iš tų, kurie pabandė sujungti Aristotelio filosofiją su krikščionybe. Tai jis padarė nagrinėdamas Aristotelio filosofiją ir kibdamas prie žodžių. Tomas sakė, jog tai, ką mums sako filosofija arba protas, ir tai, ką skelbia krikščioniškasis apreiškimas arba tikėjimas, nebūtinai turi prieštarauti. Labai dažnai krikščionybė ir filosofija pasako tą patį. Todėl protu galime prieiti tas pačias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje. Anot Akviniečio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti “pirminę priežastį”. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena ‘akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinė teologija’. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmogus turi gyventi. Tačiau dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas įginta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijoje: “Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam “. Bet ir čia tiesiausias kelias būtų paklusti Biblijos įstatymams.

Dėstymas

Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas. Materialinio gyvenimo savitumą sudaro feodalinės ekonominės sanklodos išsivystymas. Šie procesai, nors ir ne vienu metu, vyko ir Vakaruose, ir Rytuose: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai – Europoje. Rytų monoteizmas išaugo iš tūkstantmečių kultūros tradicijų, o krikščioniškasis tikėjimas į Europą atėjo kaip jos dvasiai priešiška represyvi jėga. Europos gentys nebuvo dar išnaudojusios mitologinės pasaulėžiūros vystymosi galimybių. Padėtį komplikavo ir tai, kad žlugus Romos imperijai, Europos barbarai atsidūrė laimėtojų, padėties šeimininkų padėtyje. Krikščionybės tikslas buvo nugalėti tą priešišką stichiją ir ji nugalėjo. Tačiau po savo pergalės ji aprimo, atsisakydama savo užmojų ir tapdama daugiau dvasinio gyvenimo forma, idealistine, beveik kiekvieno doro europiečio siekiu ir atsidavimu.

Nebuvo regreso ir staganacijos ir viduramžių filosofiniame mąstyme. Tiesa, filosofija viduramžiais patyrė nelengvą dalią. Krikščionybė, tapusi oficialia feodalizmo ideologijos reiškėja, sakralizavo visas kultūros sritis, taip pat ir filosofiją, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo religijos nelaisvėje. Sukrikščionintos Europos tautos filosofiją galėjo toleruoti tik kaip teologijos tarnaitę. Paradoksalu, tačiau kaip tik tokia filosofijos vieta buvo vienintelė jos išlikimo sąlyga viduramžiais. Antikos laikais pasiektas aukštas filosofinio mąstymo lygis viduramžiais išliko tik dėl to, kad filosofija atsisakė iki tol turėto dominuojančio vaidmens ir susitaikė su teologijos tarnaitės dalai. Kita vertus, būdama griežtoje teologijos priežiūroje, filosofija pamažu suracionalino ir pačią teologiją, padarė ją filosofiškesnę. O kuo racionalesnė ir filosofiškesnė buvo teologija, tuo pakantesnė ji darėsi filosofijai. Nors filosofija ir negalėjo pasirinkti analizės objekto, ieškoti naujų tiesų, tačiau ji turėjo santykinę laisvę nuspręsti, kaip pagrįsti jau esamas tiesas. Kaip tik šioje srityje filosofija parodė savo euristinę galią, ieškodama tiesų pagrindimo bei įrodymo būdų. Ji mokė nuosekliai ir logiškai mąstyti, tiksliai formuluoti mintis, sukūrė tokių mąstymo formų, įrodymo būdų, samprotavimo stereotipų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofinės minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos. Nors viduramžių filosofija ir buvo teologijos tarnaitė, ji neabejotinai buvo išmintinga tarnaitė. Dar daugiau, ji buvo protinga mokytoja. Iš tikrųjų mokyti buvo viena iš jos pagrindinių funkcijų. Todėl viduramžių filosofija ir vadinama scholastine, t. y. mokykline. Ji, galima teigti, ir išmokė europiečius šiuolaikiškai filosofuoti. Kita vertus, filosofija ne visuomet buvo teologijos nuolanki tarnaitė. Nuolatine religijos ir laisvamaniškų erezijų kova, nominalistų ir realistų ginčai, gamtamokslinių ir materialistinių idėjų susidūrimas su religijos sukurta pasaulėžiūra stimuliavo filosofijos aktyvumą, skatino ją siekti savarankiškumo. Dažnai ji keldavo maištą prieš teologijos autoritetą ir imdavosi pozityviai svarstyti realias problemas.
Viduramžiais gimė nemažai tokių filosofinių idėjų, kurios buvo išvystytos tik mūsų amžiuje. Ypač aukšto lygio buvo viduramžių logika, klestėjo ir spekuliatyvusis mąstymas, pateikęs daugybę įvairių filosofinių minčių interpretacijų. Viduramžiai žymiai praturtino filosofijos terminiją. Viduramžių filosofija yra krikščioniška tiek intencijų, tiek svarbiausių atstovų, kurie beveik visi buvo dvasininkai, požiūriu. Todėl nuolatinė šio laikotarpio tema yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Tačiau, kaip jau minėjau, kad mąstymas yra dogmiškai vieningas. Filosofinių srovių tarpusavio ginčai bei tai, jog kai kuriuos teiginius pasmerkė bažnyčios autoritetai, rodo, kad mąstymas greičiau plėtojosi savarankiškomis ir skirtingomis kryptimis. Viduramžių protas iškelia labai rimtų pažinimo klausimų. Viena iš svarbiausių tapo idealybės realumo problema. Tuo metu, kai krikščionybė užklupo Europos tautas, jų intelektualinėje patirtyje dominavo dar ne tiek racionaliu priežasčių – padarinių santykių nustatinėjimu, kiek empirinių vaizdinių abstraktinimu paremtas mąstymas. Teologinių “realijų perėmimas tokiai mąstysenai didesnių sunkumų nekėlė: jai kiekviena idealija buvo reali. Filosofiniam protui to buvo negana. Pasaulio sukurtumas reiškė dievo minčių įsikūnijimo pasaulyje nelygiavertiškumą, reikalavo nustatyti idealijų realumo hierarchiją. Jei dievo minčių, arba idėjų, tikrumas buvo neabejotinas, tai kokio realumo laipsnio galėjo būti žmogaus mintys, žodžiai, sąvokos? Turėdamas sielą – amžinybės kibirkštį – žmogus savo ir dieviškosios tikrovės santykį, aišku, suvokia, tačiau, be abejo, neadekvačiai – būtų tiesiog nedovanotinai išdidu manyti, kad jo mintys gali sutapti su dievo mintimis. Problematiškas buvo ir žmogaus minčių reprezentavimo sąvokomis klausimas. Todėl žmogaus kalba apie dieviškąją tikrovę netgi tada, kai ta kalba abstrakčiausia, realiausia, laikyta tik kalba analogijomis, tik uždaiktinės tikrovės simbolizavimu.
Svarbiausias viduramžių palikimas visai Vakarų Europos kultūrai yra žmogaus individualios vertės, jo kaip asmens samprata. Asmenybės vertė viduramžiais matuota ne žmogaus originalumu, jo sugebėjimu išsiskirti iš kitų žmonių, o priešingai – žmogaus integralumu, jo sugebėjimu įsilieti į sociumo struktūrą, t. y. pajungti save kolektyvo, luomo, titulo reikalavimams, vaidinti savo socialinį vaidmenį taip, kaip reikalavo hierarchinis tų bendrybių supratimas, savo ruožtu vedęs į universumo harmoniją. Viduramžių žmogus – dar ne renesanso žmogus, kuris jau save patį laiko pasaulio centru. Viduramžių žmogus suvokia savo atskirumą, bet aukoja jį aukščiausiai bendrybei – dievui, stengdamasis jame ištirpdyti savo individualumą. Bizantija savo kultūra buvo Vakarų Europai giminingas kraštas, tačiau religiniai ir politiniai jų santykiai nuo krikščionybės skilimo laikų nuolat buvo įtemti. Bizantija nebuvo pasiekusi ir tokio, kaip arabų kraštai, kultūros ūgio. Eklektizmas Bizantijos kultūroje neleido vystytis nei arabiškai rafinuotam juslingumui, nei europietiškai kategoriškam tikslingumui. Užtat Bizantija turėjo daug senosios graikų minties paminklų, kuriuos, gelbėdamiesi nuo užkariautojų turkų, Bizantijos intelektualai atgabeno į Vakarų Europą. Taip čia su senovės graikų veikalais buvo susipažinta jau iš pačių originalų, pradedant naujųjų laikų autentiško šaltinių studijavimo tradiciją. Prasmingiausiai antikine mintimi viduramžiais pasinaudota universitetuose, studijuojant arabų aktualizuotą Aristotelio palikimą. Šio antikos pagonio filosofiją giliausiai išgyvenęs ir ją krikščionybei tobuliausiai pritaikęs Tomas Akvinietis tikėjimo ir žinojimo tiesų netapatumo problemą išsprendžia, pagrįsdamas jų subordinaciją ir filosofiją pajungdamas teologijai kaip tik tuo metu, kai filosofinis pažinimas tampa žmonių dvasinio ir praktinio gyvenimo poreikiu. Tačiau ir Tomo Akviniečio teologiškai perdirbta Aristotelio mąstymo metodika lieka tokia paveiki, kad sugeba turtinti net religinės pasaulėžiūros racionalųjį turinį, kuris savo ruožtu drąsina protus atsidėti jau vien filosofinio pažinimo priemonių ir metodų tobulinimui.
Viduramžių kultūros branda nuo jos ankstesniųjų amžių skiriasi tuo, kad netgi tose kultūros srityse, kur antikos įtaka dar ne tokia betarpiška (mene), racionalusis kūrybos pradas vis drąsiau teigia empirinio gyvenimo patirtį. Kalbant apie viduramžių filosofijos pagrindinių problemų ir metodo ištakas, pirmiausia minėtini tokie filosofai, kaip Plotino mokinys Porfirijas, neoplatonikas Proklas, romėnų filosofas Boecijus ir Bizantijos filosofas bei teologas Jonas Damaskietis. Porfirijas pagarsėjo kaip Platono ir Aristotelio komentatorius ir logikas. Jo “Įvadas” Aristotelio “Kategorijoms” davė pradžią realistų ir nominalistų ginčui dėl universalijų. Porfirijas išliko populiarus per visą viduramžių filosofijos laikotarpį. Proklas vienas pirmųjų filosofijos istorijoje parodė įvairių filosofinių problemų enciklopedinio sisteminimo pavyzdį. Galutinai užbaigdamas neoplatonizmo sistemą, jis sukūrė universalų dialektinį triadinį metodą, kuris viduramžiais buvo interpretuojamas teologiškai. Nuo Proklo prasidėjo Platono asmenybės autoritarizavimas. Be to, jis siekė į racionalizmą įvesti religinių bei mistinių pradų. Paskutinis antikinės filosofijos atstovas Boecijus, logikos traktatų autorius, įvairių Platono, Aristotelio, neoplatonikų ir stoikų raštų kompiliatorius, tapo vienu iš pirmųjų antikinio filosofinio palikimo krikščionintojų, jo lotyniškojo modelio kūrėjų. Jonas Damaskietis, būdamas enciklopedinio išsilavinimo, gerai pažindamas senovės graikų kultūrą, sukūrė filosofijos ir teologijos kompendiumą, sulydė įvairias idėjines pakraipas į vieną uždarą sistemą, pagrįstą aristoteliškąja logika, ir tuo padėjo metodologinius pagrindus viduramžių filosofijai. Sistemindamas graikiškąją patristiką, jis siekė visas mokslo žinias interpretuoti bažnytinių dogmų požiūriu. Jonas Damaskietis vienas iš pirmųjų iškėlė tezę apie filosofijos pajungimą teologijai. Vėliau italų filosofas Petras Damianis suformulavo garsųjį posakį: “Filosofija yra teologijos tarnaitė”. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo institucionalizuota, o tai ir nulėmė jos atitinkamą statusą. Kadangi institucija buvo klerikalinė, tai scholastai su išmintimi pasielgė kitaip negu antikos mąstytojai: pastarieji logą iš dievų prometėjiškai sugrąžino žmonėms, o viduramžių scholastai išmintį vėl adresavo dieviškajam absoliutui, įrodinėdami ją formaliai, logiškai, savo įrodinėjimo technika pasiekdami logikos viršūnę. Jie tesugebėjo spekuliatyviai sukoncentruoti gigantišką, pavyzdžio istorijoje neturinčią kompiliacinę griežtais silogizmais suręstą sistemą, kurioje antikos humanistinės kultūros gyvybinis pradas buvo numarintas, jį teizuojant.
Kaip rašė G. Hėgelis, scholastika su savo sausu protu visiškai susipainiojo nordiškos- germaniškos prigimties atšakoje, ir neišsemiama dvasinė tiesa jai tapo sunkiasvoriu akmeniu. Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, taip pat jų nagrinėjimo būdas buvo susiję su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Iš šių problemų reikšmingą vietą užėmė keletą šimtmečių trukęs scholastų ginčas dėl universalijų prigimties. Scholastiniame nominalistų ir realistų ginče dėl universalijų prigimties glūdėjo reikšminga didelės istorinės tradicijos filosofinė problematika, ideologiškai ir politiškai susijusi su socialine praktika. Universalijų problema viduramžiais – tai tik scholastiškas bendrybės, ypatingybės ir atskirybės kategorijų santykių problemos, egzistuojančios filosofijoje nuo Platono ir Aristotelio iki šiuolaikinių pozityvistų ir fenomenologų, variantas. Universalijų problemos sprendimas susijęs ne tik su pagrindinio filosofijos klausimo, bet ir su pažinimo bei mokslo prigimties ir esmės supratimu. Nominalizmas, empiriškai orientuodamasis į tikrovę, reiškėmaterialistinę tendenciją, kuri vėliau realizavosi anglų filosofijoje. Jis buvo susijęs su gamtamoksliniu racionalizmu. O realizmas – tai objektyviojo idealizmo atmaina. Racionalizmas čia spekuliatyviai pajungiamas teologijai. Realizmas, suteikdamas bendrybei substancialią prasmę, metodologiškai grindė krikščionybės dogmas ir katalikybės klerikalines pretenzijas į pasaulietinę valdžią, jos integracinę ideologinę bei politinę funkciją feodalinėje visuomenėje. Nominalizme glūdėjo ne tik teorinė opozicija katalikiškajai ortodoksijai. Jis buvo susijęs su sektantiškumu, erezijomis ir kitais opoziciniais socialiniais sąjūdžiais; tuo tarpu realizmas atspindėjo feodalinės santvarkos hierarchinę tvarką ir jos simboliką. XII a., vystantis miestų kultūrai, atsiradus pasaulietinių mokyklų, veikiant arabų kultūrai, Europos scholastikos centruose plito vis naujos idėjos, kurias katalikybė stengėsi pajungti savo interesams. Bet ne visuomet ji sugebėdavo tai padaryti. Į teologijos racionalizaciją nemaža bažnyčios tėvų reaguodavo taip, jog patys nukrypdavo nuo ortodoksijos į panteizmą arba į mistiką. Pripažinto misticizmo židiniu XII a. Prancūzijoje buvo šv. Viktoro mokykla, Gijomo Šampiečio įkurta kovai su pažangiomis ankstyvosios scholastikos idėjomis. Mistikų sąjūdyje prieš aristotelizmą ir scholastikos racionalizavimą labiausiai pasižymėjo Bernardas Klervietis, rėmęs popiežių ekspansiją ir kryžiaus karus. Bet tuo metu Prancūzijoje pagarsėjo Šartro mokykla, kurios scholastai bene pirmieji Vakarų Europoje pradėjo semtis antikinės filosofijos ir mokslo idėjų iš autentiškų šaltinių. Joje buvo kultivuojamos natūrfilosofijos ir gamtamokslinio racionalizmo su aiškia materializmo tendencija idėjos, čia plačiau susipažinta su Aristotelio darbais, taip pat buvo naudojamos antikinės meninės kūrybos formos.
Apie mokslo ir filosofijos nesuderinamumą su teologija, apie tai, kaip sunkiai buvo perimamas klasikinis senovės dvasinės kultūros palikimas katalikiškose mokyklose, kaip filosofija ir mokslas lyg Trojos arklys iš vidaus griovė teologiją, liudija Šartro mokyklos istorija. Ši bažnytinė mokykla antikinės filosofijos ir mokslo bei racionalizmo įtakoje nustojo buvusi teologinė ir pasidarė filosofinė, sąlygiškai nepriklausoma nuo katalikybės autoritetų, nors joje ir dirbo katalikiškieji teologai. Kaip tik iš jos sklido panteistinio materializmo erezijos, įkvėpusios opozicinius socialinius sąjūdžius. Ryški tokios dvasios asmenybė buvo Dovydas Dinanietis, kurio idėjos buvo artimos albigiečių ir amalrikiečių erezijoms. Scholastikos klestėjimo laikotarpis pasižymėjo ypatingu scholastų aktyvumu ir jų darbų gausumu, grandioziškų scholastinių sąvadų (sumų) kūrimu, naujų institucijų atsiradimu ir jų scholastine veikla (Paryžiaus, Oksfordo ir kiti universitetai, Sorbonos teologinė kolegija, domininkonų ir pranciškonų ordinai), graikų, arabų ir žydų mokslinių bei filosofinių tekstų vertimu į lotynų kalbą. Stambiausi šio periodo scholastai buvo Bonaventūras, Albertas Didysis, Tomas Akvinietis. Scholastinė filosofija subrendo ir suklestėjo dėl to, kad į savo apyvartą ji priėmė naujų antikinės filosofijos šaltinių, scholastiškai juos apdorodama. Scholastikos suklestėjimas anaiptol nebuvo idiliškas. Filosofijos ir teologijos sutaikymas, natūralizmo ( iš Šartro mokyklos ) ir racionalizmo ( iš P. Abelaro ir jo šalininkų pusės ) grėsmės įveikimas XII a. buvo laikinas dalykas. XIII a. Vakarų Europos scholastikos centruose paplitus Aristotelio darbams ir empiriniams gamtos mokslams ( labiausiai dėl arabų ir žydų įtakos ), atsiradus lotyniškajam averoizmui pagyvėjo intelektualinis gyvenimas, iškilo naujų konfliktų tarp filosofijos ir teologijos. Taip pat katalikybei tada grasino katarų eretikai, mėginę grįsti savo opoziciją bažnyčiai Aristotelio mokslu. Katalikybės hierarchai iš pradžių priešiškai reagavo į Aristotelio anksčiau nežinomų darbų paplitimą ir kelis kartus juos, ypač “Fiziką” ir “Metafiziką”, draudė. Bet tai buvo nesėkminga akcija, ir bažnyčia nuo Aristotelio draudimo perėjo prie jo adaptacijos. Popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu, Aristotelio darbai buvo “taisomi” ir pritaikomi scholastikai ir teologijai. Scholastika ir religiniai prietarai paėmė iš Aristotelio tai, kas negyva, o ne tai kas gyva: problemų iškėlimas… Aristotelio logika – tai problemų iškėlimas, ieškojimas, priėjimas prie Hėgelio logikos, – o iš jos, iš Aristotelio logikos, buvo padaryta negyva scholastika, išmetant visus ieškojimus, svyravimus, klausimų pastatymo būdus. Pajungti Aristotelį krikščioniškajai scholastikai dabar buvo žymiai sunkiau, negu jos formavimosi laikais. Tada reikėjo adaptuoti tik logiką, o dabar – fiziką ir metafiziką, etiką ir estetiką, antropologiją ir psichologiją, socialinę ir politinę filosofiją. Buvo ir dar viena reikšminga sunkinanti aplinkybė: reikėjo “sutaikyti” Aristotelį su Augustinu, nes Augustino autoritetas scholastikoje iki tol buvo didžiausias. Scholastizuojant Aristotelį, daugiausia darbavosi pranciškonai ir domininkonai. Pirmieji kūrė augustinizmo ir aristotelizmo hibridą, antrieji tiesiog perdirbinėjo Aristotelio filosofiją. Pritaikant Aristotelio filosofiją scholastikai, daugiausia pasižymėjo Paryžiaus universitetas. Jame buvo atliekama sunkiausia ir skausmingiausia operacija Aristotelio palikimui – jis buvo pritaikomas katalikybei. Oksfordo universitete daugiau buvo adaptuojamas Aristotelio gamtamokslinis palikimas. Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje pradėjo plisti susisteminti šio didžiojo senovės graikų mąstytojo raštų perdirbiniai. Pagal Aristotelį susiorientavę stambiausieji scholastikos centrai autoritariškai padarė iš jo pagrindinį viduramžių filosofą. Atsirado net pseudoaristoteliškų tekstų, kuriuose buvo tvirtinama, jog pats Dievas pavadinęs Aristotelį labiau angelu nei žmogumi ir su šviesos stulpu paėmęs jį pas save.
Katalikų bažnyčiai mažiausiai rūpėjo Aristotelio filosofija, juo labiau gamtos mokslai apskritai. Jai svarbu buvo pasinaudoti loginiu bei filosofiniu moksliniu aparatu ir racionalistinėms teorijomis, o ypač – iškilusiu Aristotelio autoritetu, savo dogmiškai doktrinai išreikšti, pagrįsti ir įtvirtinti. Tomistinė Aristotelio adaptacija prasidėjo jo graikiškų tekstų vertimu į lotynų kalbą. Tai buvo atliekama Romos kurijoje ir turėjo konceptualinę reikšmę: filosofiniai terminai bei sąvokos iš karto buvo derinami su teologiniais. Tokios filologinės premisos pagrindu Tomas Akvinietis perėjo prie Aristotelio fizikos ir metafizikos metodologinio apdorojimo, konstruodamas sistemą, kurioje teologija susiliejo su filosofija, o filosofija – su teologija. Pasinaudodamas Aristotelio logika, priežasčių teorija, teleologiniu principu, jo filosofijos objekto samprata, Tomas Akvinietis denatūralizavo ir teizavo Aristotelio metafiziką, apeidamas visas jos fizikines premisas. Filosofija ir teologija, Akviniečio teigimu, susiliejančios vieno objekto, būtent galutinių būties priežasčių, pažinime. Ieškodamas galutinių būties priežasčių, teologas negali nesivadovauti postulatu apie jų buvimą dieviškoje substancijoje. Galutinė priežastis esanti viena, jos pažinimo kelias dvejopas: racionalistinis ( filosofinis ) ir fideistinis ( teologinis ). Pastarasis – ne iracionalus ar mistinis, bet superracionalus. Filosofijos ( mokslo ) ir religijos tiesos neprieštaraujančios, nes protas – tai tikėjimo preambulė, o filosofija – teologijos propedeutika. Tokia ortodoksinė katalikiškojo scholasto išvada bažnyčiai buvo ypač svarbi kovoje su arabiškąja dviejų tiesų koncepcija. Taip pasiekta filosofijos ir teologijos, pažinimo ir tikėjimo, mokslo ir religijos “harmonija” visiškai pavertė filosofiją teologijos instrumentu: filosofija savomis priemonėmis turėjo ne tik argumentuoti teologinius dalykus, bet ir saugoti nuo paklydimų tuos, kurie galį prasilenkti su sveiku protu. O pagrindinė doktrinieriška kontrolė ir atitinkamos sankcijos mokslo bei filosofijos atžvilgiu priklausė teologijai ir bažnyčiai. Vis dėlto Tomo Akviniečio atliktas darbas objektyviai turėjo didesnę reikšmę, negu to jis siekė pats ir katalikų bažnyčia. Nepaisant visų pastangų scholastizuoti ir teologizuoti Aristotelio filosofiją, pažintis su tokiu antikinės minties milžinu negalėjo nesužadinti išsilavinusių žmonių protų. Scholastikos persiorientavimas iš augustinizmo bei platonizmo į aristotelizmą buvo tam tikra intelektualinė revoliucija, kurioje racionalizmas, filosofija, mokslas, nors ir tramdomi teologijos bei varžomi religijos, atskleidė savo gyvybingumą ir perspektyvas. Net ir Tomo Akviniečio pavyzdys rodo, jog filosofijai buvo ankšta patristinėje tradicijoje, ir ji veržėsi iš jos prieš globėjų valią. Jau pats Tomas Akvinietis sukėlė didelį filosofų, teologų ir bažnyčios veikėjų ginčą. Opozicija prieš jį buvo labai skirtinga. Tai rodo jo didelę, įvairiareikšmę įtaką. Toje opozicijoje išryškėjo trys srovės: spekuliatyvinė teologinė, gamtamokslinė ir racionalistinė – materialistinė.
Žymiausias tomizmo kritikas buvo pranciškonas Jonas Dunsas Škotas (apie 1266 – 1308 ). Jo filosofija tuometinėmis sąlygomis buvo paradoksalus reiškinys. Nors ir veikiamas ortodoksinės augustiniškos tradicijos, kritikuodamas tomizmą iš spekuliatyvinės teologijos pozicijų, Jonas savo kritišku protu, metodu ir idėjomis praaugo ir platoniškąjį augustinizmą, ir aristoteliškąjį tomizmą. Šitaip vienas žymiausių XIII a. scholastų pradėjo griauti taip sunkiai statytą scholastikos tvirtovę, susipažinęs su senovės graikų dialektika, jis nepripažino užbaigtų teologinių – filosofinių sistemų, teologijos bei etikos racionalizavimo. Intelektualizmui jis priešpriešino voliuntarizmą, universalizmui – individualizmą, teologiniam racionalizmui – fideizmą. Tai, kas tomizme Dievo vardan buvo taip kruopščiai derinama, būtent tikėjimas ir pažinimas, teologija ir filosofija, – škotizmas irgi Dievo vardan padėjo išskirti ir priešpriešinti. Kiek anksčiau už škotišką opoziciją tomizmui gamtamokslinės Oksfordo tradicijos pagrindu prieš jį stojo kitas pranciškonų vienuolis ir bažnyčios kalinys, anglų filosofas ir gamtininkas Rodžeris Bekonas. Niekas taip nenuvainikavo katalikiškosios scholastikos jos klestėjimo metu, kaip šis ištikimas katalikybės šalininkas. Jis skelbė mokslo kultą ir drąsiomis mokslinėmis spėlionėmis, atmieštomis alchemijos, astrologijos ir magijos prietarais, bent dviem šimtmečiais pralenkė savo epochą, įžiebęs būsimo renesanso žariją. Vietoj hibridinių teologinių – filosofinių sistemų R. Bekonas užsimojo sukurti mokslo enciklopediją, kurioje filosofija įgautų mokslinę reikšmę ( metafiziką, natūrfilosofiją ir etiką jis skyrė prie patyriminės gamtotyros ). Vietoj filosofijos teologizacijos teigdamas jos scientifikaciją, R. Bekonas ypač pabrėžė patyriminio pažinimo reikšmę, kartu kreipdamasis į autentišką Aristotelio, kaip didžiojo mąstytojo ir gamtininko, autoritetą. Nors ir labai aštri buvo Jono Dunso Škoto ir R. Bekono opozicija tomizmui, ji vis dėlto skaitėsi su teologijos interesais. Stipriausia opozicija prieš tomizmą ėjo iš lotyniškojo averoizmo su jo racionalizmo ir materializmo akcentais. Pastaroji filosofinė srovė buvo paplitusi beveik visoje Europoje, bet labiausiai Prancūzijoje ir Italijoje. Jos žymiausias atstovas buvo garsus Paryžiaus universiteto profesorius Sigeras Brabantietis. Jis stojo prieš Aristotelio filosofijos teologizavimą, apkaltino Albertą Didįjį ir Tomą Akvinietį Aristotelio suklastojimu ir, sekdamas Ibn Rušdu, priėmė autentišką jo mokslą, gynė jo autonomiją. Dviejų tiesų teoriją, materijos amžinumo koncepciją, determinizmo ir monopsichizmo principus jis priešpriešino ne tik tomizmui, bet ir visai sudogmintai scholastikai, jos teologiniam turiniui.
Žymiausias vėlyvosios scholastikos atstovas ir nominalizmo atgaivintojas buvo garsus anglų filosofas, ekskomunikuotas pranciškonas Viljamas Okamas. Jo filosofinė teorija atspindėjo jo politinę koncepciją. Išskirdamas filosofiją iš teologijos, pripažindamas dviejų tiesų teoriją, jis stojo už pažiūrų toleravimą ir idėjų laisvę. Paneigdamas universalijas, jis kovojo su popiežystės absoliutizmu bei teokratija, su feodalinės krikščioniškosios ideologijos universalizmu. Providenciališko eretiško mąstymo požiūriu tai buvo rimta Reformacijos pranašystė. Viljamo Okamo įtaka buvo didžiulė. Jo filosofija iš esmės reiškė scholastikos pabaigą. XIV – XV a. nominalizmas paplito daugelyje Europos universitetų. Po Oksfordo ir Paryžiaus jo židiniais tapo Vienos, Heidelbergo, Prahos, Erfurto, Krokuvos, Leipcigo universitetai. Realizmas gyvavo Liuvene ir kai kuriuose Italijos bei Ispanijos universitetuose. Nominalizmas tapo perėjimo iš viduramžių scholastikos į Renesansą ir naujuosius amžius filosofija.

Išvados

Scholastika – ypatingas reiškinys filosofijos istorijoje. Būdama tam tikras minties dinamizmo antipodas, ji stebino paradoksaliu gyvybingumu beveik tūkstantmetėje viduramžių kultūroje. Atgimdavo ji ir vėliau – kontrreformacijos laikais, kaip neoscholastika ( XIX – XX a. ). Nuo renesanso laikų paplitęs scholastikos, kaip formalizuotos mokyklinės išminties, prieštaraujančios gyvenimo tikrovei ir mokslui, vertinimas yra lėkštas, neatskleidžiantis nei jos prigimties, nei esmės. Scholastika buvo to meto filosofijos ir mokslo gyvavimo forma. Ji ne tik atspindėjo feodalinę tikrovę, bet iš dalies ir konfrontavo su ja. Ji buvo tuometinio dvasinio gyvenimo kultūrinio ir ideologinio proceso apraiška. Viduramžiais ji buvo būtina pasekmė tos padėties, kurią buvo užėmusi bažnyčia kaip bendriausioji esamosios feodalinės santvarkos sintezė ir bendriausioji jos sankcija. Vis dėlto scholastinė filosofija tą funkciją vykdė netolygiai, nevienareikšmiškai, ne tik apologetiškai. Kartais ji nukrypdavo nuo ortodoksinės linijos ir suartėdavo su opoziciniais socialiniais sąjūdžiais. Daugelis scholastų nebuvo apsaugoti vienuolynų, bažnyčių, universitetų mūrų nuo savo epochos kolizijų. Ne vienas iš jų susilaukė tragiško likimo. Atsiduodami mokslui, filosofijai, teologijai ir bažnyčiai, jie neretai atsisakydavo turtų, aristokratišks padėties, šeimyninio gyvenimo ir meilės. Vieni iš jų bažnyčios buvo skelbiami šventaisiais, kiti – eretikais. Kai kurių scholastų raštai buvo draudžiami, deginami, o jų autoriai tardomi bažnyčios teismuose, verčiami atsisakyti eretiškų pažiūrų. Apskritai viduramžių bažnyčios hierarchai turėjo nemaža bėdos, valdydami savo tarnus. Tai suprantama: juk filosofija, kaip teologijos tarnaitė, buvo protinga ir todėl negalėjo pakankamai ištikimai atlikti tarnaitės pareigų.

Scholastika galėjo gyvuoti tol, kol religinės pasaulėžiūros žmogus buvo orientuotas transcendentiškai bei teocentriškai, tai yra iki Renesanso ir Šviečiamosios epochos, kai žmogus nukreipė savo žvilgsnį į save patį ir į realųjį pasaulį. Išbaigto scholastikos sistemingumo ir krikščioniškojo universalizmo, simboliškai integravusio hierarchinio feodalizmo ideologiją, krizė – tai abipusiai determinuoti reiškiniai. Feodalinę pasaulėžiūrą, ideologiją ir politiką su jų gyvybingu scholastiniu produktu paneigė gilūs socialiniai – ekonominiai ir etnokultūriniai procesai. Kosmopolitinis “Dievo žmogus” pradėjo laikyti save savo tautos ir savo klasės žmogumi. Po Šventojo rašto, kurio autoritetas išsilaikė apie tūkstantį metų, jis atsivertė didžiąją Pasaulio knygą. Jai skaityti netiko scholastinis metodas. Reikėjo mokslo. Anot F. Bekono, po ilgos ir nevaisingos santuokos su skaisčiąją Kristaus mergele filosofija pasuko kūrybinės sąjungos su mokslu keliu.

Turinys

Įžanga ……………………………………………..1

Dėstymas………………………………………….3

Išvados……………………………………………12

Naudotos literatūros sąrašas………………………15

Naudotos literatūros sąrašas:

1.Friedrich Hegel “Filosofijos istorijos paskaitos” III tomas, 2001 Vilnius

2.KTU “Filosofijos chrestomatija” 2000 Kaunas

3.P. Kunzmann, F. Burkard, F. Wiedmann “Filosofijos atlasas”, 2000 Vilnius

4.Filosofijos istorijos chrestomatija “Viduramžiai”, 1980 Vilnius