Įžanga
Viduramžių terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVII a. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika, jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą. Toks viduramžių supratimas išliko ir iki mūsų dienų. Panašiai apie juos atsiliepiama ir šiais laikais. 529 m. Bažnyčia uždarė Platono Akademiją Atėnuose. Tais pačiais metais įsikūrė Benediktinų ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuolių ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip krikščionių bažnyčia uždėjo savo leteną ant graikų filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas švietimo, mąstymo ir tyrinėjimo monopolis. Viduramžiai iš tiesų reiškia laikotarpį, įsiterpusį tarp dviejų kitų epochų. Viduramžiai buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”, temdžiusi europą tarp antikos ir renesanso. Pirmaisiais amžiais po 400 metų kultūra tikrai išgyveno nuosmukį. Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir pekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė vadinamasis feodalizmas. Ką galėčiau pasakyti apie kulūrą, tai graikų – romėnų kultūra iš dalies buvo išsaugota Romos katalikų kultūros vakaruose, iš dalies – rytų Romos kultūroje rytuose ir iš dalies – arabų kultūroje pietuose. Labai apibendrintai galima būtų sakyti, kad neoplatonizmas buvo išsaugotas vakaruose, Platonas – rytuose, Aristotelis – arabų žemės pietuose. Svarbu tai, kad viduramžiams einant į pabaigą, visos trys šakos susilieja Šiarės Italijoje. Tada ir prasideda renesansas, antikinės kultūros “atgimimas’.
Kultūros istorijos požiūriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat užgrobė senąjį helenistinį Aleksandrijos miestą. Taigi arabams atiteko nemažas graikų mokslo palikimas. Per visus viduramžius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir šiandien tebevartojame “arabiškuosius skaitmenis”. Taigi daugeliu požiūrių arabiškoji kultūra buvo pranašesnė už krikščioniškąją.
Norėčiau paminėti du žymiausius viduramžių filosofus. Pirmasis jų – Augustinas, gyvenęs 354 – 430. Šio vieno žmogaus gyvenime galime įžvelgti vėlyvosios antikos perėjimą į viduramžių pradžią. Prieš pereidamas į krikščionybę, Augustinas išbandė ne vieną religinę ir filosofinę kryptį. Vienu metu jis prisijungė prie manichėjų. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinę, pusiau filosofinę išganymo teoriją. Pagrindinė mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus gali pakilti virš medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški skirtis tarp gėrio ir blogio. Kurį laiką Augustinui taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraukė mintis, jog visa būtis esanti dieviškos prigimties. Jis pats, žinoma, tarėsi esąs šimtaprocentinis krikščionis. Tačiau nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės ir platono filosofijos. Todėl galime teigti, kad Augustinas sukrikščionino platoną. Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę. “Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje’, – rašė jis. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai turėjo stengtis iš paskutiniųjų, norėdami suvienyti graikų ir žydų pasaulėžiūras. Jie buvo tarsi dviejų kultūrų piliečiai. Norėčiau pridurti, kad Augustinas pirmasis iš mums žinomų filosofų, į kurio filosofiją įeina ir įstorija. Pati mintis apie gėrio ir blogio kovą nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama į istoriją. Augustinas tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurią randame Senajame Testamente. Istorija būtina norint išauklėti žmones. Arba tariant Augustino žodžiais “Dieviškoji apvaizda vadovauja žmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai būtų atskiro žmogaus, kuris pamažu bręsta nuo vaikystės iki senatvės, istorija’.Tuo metu prasidėjo Įpanijos arabų įtaka. Per visus viduramžius arabai išsaugojo gyvybingą Aristotelio tradiciją, ir nuo 12 a. pb. Į Šiaurės Italiją vietinių kunigaikščių kvietimu ėmė vykti mokyti arabai. Tokiu būdu paplito daugelis Aristotelio raštų ir ilgainiui buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų kalbą. Tai sukėlė naują susidomėjimą natūrfilosofijos temomis. Be to, vėl tapo aktualus krikščioniškojo apreiškimo ir graikų filosofijos santykis. Didžiausias ir svarbiausias brandžiųjų viduramžių filosofas buvo tomas Akvinietis, gyvenęs 1225 – 1274 metais. Jis “sukrikščionino “ Aristotelį taip, kaip Augustinas viduramžių pradžioje sukrikščionino Platoną. Tomas Akvinietis buvo vienas iš tų, kurie pabandė sujungti Aristotelio filosofiją su krikščionybe. Tai jis padarė nagrinėdamas Aristotelio filosofiją ir kibdamas prie žodžių. Tomas sakė, jog tai, ką mums sako filosofija arba protas, ir tai, ką skelbia krikščioniškasis apreiškimas arba tikėjimas, nebūtinai turi prieštarauti. Labai dažnai krikščionybė ir filosofija pasako tą patį. Todėl protu galime prieiti tas pačias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje. Anot Akviniečio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti “pirminę priežastį”. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena ‘akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinė teologija’. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmogus turi gyventi. Tačiau dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas įginta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijoje: “Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam “. Bet ir čia tiesiausias kelias būtų paklusti Biblijos įstatymams.Dėstymas
Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas. Materialinio gyvenimo savitumą sudaro feodalinės ekonominės sanklodos išsivystymas. Šie procesai, nors ir ne vienu metu, vyko ir Vakaruose, ir Rytuose: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai – Europoje. Rytų monoteizmas išaugo iš tūkstantmečių kultūros tradicijų, o krikščioniškasis tikėjimas į Europą atėjo kaip jos dvasiai priešiška represyvi jėga. Europos gentys nebuvo dar išnaudojusios mitologinės pasaulėžiūros vystymosi galimybių. Padėtį komplikavo ir tai, kad žlugus Romos imperijai, Europos barbarai atsidūrė laimėtojų, padėties šeimininkų padėtyje. Krikščionybės tikslas buvo nugalėti tą priešišką stichiją ir ji nugalėjo. Tačiau po savo pergalės ji aprimo, atsisakydama savo užmojų ir tapdama daugiau dvasinio gyvenimo forma, idealistine, beveik kiekvieno doro europiečio siekiu ir atsidavimu.
Nebuvo regreso ir staganacijos ir viduramžių filosofiniame mąstyme. Tiesa, filosofija viduramžiais patyrė nelengvą dalią. Krikščionybė, tapusi oficialia feodalizmo ideologijos reiškėja, sakralizavo visas kultūros sritis, taip pat ir filosofiją, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo religijos nelaisvėje. Sukrikščionintos Europos tautos filosofiją galėjo toleruoti tik kaip teologijos tarnaitę. Paradoksalu, tačiau kaip tik tokia filosofijos vieta buvo vienintelė jos išlikimo sąlyga viduramžiais. Antikos laikais pasiektas aukštas filosofinio mąstymo lygis viduramžiais išliko tik dėl to, kad filosofija atsisakė iki tol turėto dominuojančio vaidmens ir susitaikė su teologijos tarnaitės dalai. Kita vertus, būdama griežtoje teologijos priežiūroje, filosofija pamažu suracionalino ir pačią teologiją, padarė ją filosofiškesnę. O kuo racionalesnė ir filosofiškesnė buvo teologija, tuo pakantesnė ji darėsi filosofijai. Nors filosofija ir negalėjo pasirinkti analizės objekto, ieškoti naujų tiesų, tačiau ji turėjo santykinę laisvę nuspręsti, kaip pagrįsti jau esamas tiesas. Kaip tik šioje srityje filosofija parodė savo euristinę galią, ieškodama tiesų pagrindimo bei įrodymo būdų. Ji mokė nuosekliai ir logiškai mąstyti, tiksliai formuluoti mintis, sukūrė tokių mąstymo formų, įrodymo būdų, samprotavimo stereotipų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofinės minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos. Nors viduramžių filosofija ir buvo teologijos tarnaitė, ji neabejotinai buvo išmintinga tarnaitė. Dar daugiau, ji buvo protinga mokytoja. Iš tikrųjų mokyti buvo viena iš jos pagrindinių funkcijų. Todėl viduramžių filosofija ir vadinama scholastine, t. y. mokykline. Ji, galima teigti, ir išmokė europiečius šiuolaikiškai filosofuoti. Kita vertus, filosofija ne visuomet buvo teologijos nuolanki tarnaitė. Nuolatine religijos ir laisvamaniškų erezijų kova, nominalistų ir realistų ginčai, gamtamokslinių ir materialistinių idėjų susidūrimas su religijos sukurta pasaulėžiūra stimuliavo filosofijos aktyvumą, skatino ją siekti savarankiškumo. Dažnai ji keldavo maištą prieš teologijos autoritetą ir imdavosi pozityviai svarstyti realias problemas. Viduramžiais gimė nemažai tokių filosofinių idėjų, kurios buvo išvystytos tik mūsų amžiuje.