ĮvadasMano šio referato tikslas yra palyginti dviejų, skirtingų epochų veikėjų – filosofų – Tomo Akviniečio(viduramžiai) ir Aristotelio(antika) dorybių teorijas, kokias dorybes jie laikė svarbiausiomis, kaip vienas ar kitas iš jų skirstė tas dorybes, ir kas pasak jų yra žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas. Nors šie veikėjai skirtingų epochų, tačiau tarp jų filosofijos, o jei konkrečiau tarp jų etikos, randame nemažai panašumų ir, aišku, skirtumų. Reikėtų paminėti nors mano nagrinėjami veikėjai skirtingų epochų, tačiau ne maža dalis antikos ir viduramžių filosofų, skyrė tikrai nemažai dėmesio etikos problemoms, tokiom kaip: galutinio tikslo, moralės normų, dorybių suskirstymo, dorybių prigimties ir kt. Todėl savo referate ir pamėginsiu palyginti Aristotelio ir Tomo Akviniečio požiūrius į šiuos, mano anksčiau paminėtas problemas.Visų pirma pradėkime nuo Aristotelio.Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui – visų pirma bendruomenės narys. Valstybės gėrį Aristotelis laiko svarbesniu ir tobulesniu už individo gėrį.Aristotelis, kitaip nei Platonas, teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos. Gėris visada pasireiškia per atskirybę. Neužtenka žinoti būdo dorybės apibrėžimą. Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Kai norima tapti santūriam, tiesiog reikia elgtis santūriai, kai norima tapti drąsiam – elgtis drąsiai. Abstraktus dorybės apibrėžimo žinojimas čia nepadės. Aristotelis pakoregavo Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tačiau neatsisakė šių filosofų esminių įžvalgų. Jis tęsė antikos intelektualizmo tradiciją. Aristotelis, kaip ir bet kuris kitas antikos mąstytojas, neabejoja, kad žmogus yra pajėgus protu suvaldyti savaip jausminę prigimtį.Išsiaiškinę dorybės sąvoką, Aristotelis pabando ją pritaikyti konkrečių jau žinomų dorybių analizei. Aristotelis dorybių nesieja taip aiškiai ir griežtai su žmogaus sielos struktūra, kaip tai darė Platonas savo ,,Valstybėje”, nes jam čia rūpi ne filosofinė sistema, o siauresnis ir specialesnis dalykas – doras elgesys. Todėl jis analizuoja gerokai daugiau dorybių, įveda naują dorybių klasifikaciją, skirstydamas jas į proto ir į būdo.
Taigi referate susipažinsime su pagrindinėmis Aristotelio pateiktomis dorybėmis: saikingumas,drąsa, išmintis, teisingumas. Bei ne ką mažiau svarbesnes – dosnumą ir iškilnumą, didybė, draugiškumas ir sąmojingumas. Taip patTačiau prieš tai susipažinkim su jų skirstymu.DORYBIŲ LENTELĖ ARISTOTELIO TEORIJOJENors Aristotelis perima iš Platono svarbiausių dorybių teorijų pagrindines mintis, tačiau savo ruožtu Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes, tam kad geriau apibrėžtų specifinį sielos gėrį. Todėl ,,dorybę” jis suvokia platesne prasme kaip vertingos žmogiškos veiklos habituaciją. Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime. Šios dorybės skirstomos į dvi grupes.1 grupė – protas, kaip pirmųjų pažinimo principų savybė, išmintis kaip žinojimas, to kas iš prigimties verčiausia. Ir mokslas – kaip iš principų išvedamas žinojimas.2 grupė – praktikos. Tai savaime vertingo elgesio sritis. Šia praktika remiasi praktinis protas, kurio dorybė yra protingumas. Aristotelis dorybės protingumą apibrėžia kaip vidurį tarp ydingų kraštutinumų.Etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Etinių dorybių įvairovę atskleidžia visuomeninio gyvenimo, piliečių visuomeninių tarpusavio santykių ir politikos kontekste. Šiuo atveju didžiausia dorybė – teisingumas, nes tai dorybė, kuri santykiuose su aplinkiniais kiekvienam paskiria jam priklausančią dalį atsižvelgiant į pusiausvyrą arba tam tikrą lygybęAristotelio dorybių etikoje tipiškas yra etinių dorybių įpynimas į politinės valstybės duotą teisę ir etosą. Todėl jo etika nesiekia išplėtoti diferencijuotą pareigos teoriją ir pagrįsti normas[3,135-136].Dabar norėčiau pateikti pagrindines dorybių teorijas.SAIKINGUMASTaigi saikingumas – tai mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir seksualiniai dalykai. Ištvirkavimas ir rajumas yra ydos, bet nemažesnės ydos graikui yra ir marinimasis, askezė(stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidurio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas, – visos jos yra savotiškos saikingumo atmainos kitų sielos pradų raiškoje.[1]Nuostatų intelekto, regos, klausos, kvapų teikiamų malonumų atžvilgiu Aristotelis nepriskiria saikingumo dorybei. Jis teigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja atsisakyti malonumų[2].DRĄSA – NARSUMASIš keturių Platono išskirtų dorybių Aristotelis pirmiausia nagrinėja narsumą. Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą.Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas kuris bijo, – teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo – begėdis. Drąsa susijusi su didžiausiu blogiu – mirtimi. Ir ne su bet kokia mirtimi, o su mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus, pasak, Aristotelio yra tas, kuris nebijo mirties. Aiškiausia ir suprantamiausia yra kario drąsa, kurią jis gali parodyti ir mūšyje, ir ištverdamas skausmus, jei būna sužeistas. Drąsa yra vidurys to, kas karo situacijose sukelia beprotišką pasitikėjimą, ir to, kas sukelia baimę. Drąsus veikia ir ištveria iki galo dėl to, kad jo neatlikti būtų gėdinga. Ir čia galėtume padaryti tarsi apibendrinimą iš to kas čia buvo pasakyta, t. y. atrasti šios dorybės vidurį. Taigi tas vidurys tarp baimės ir didelės drąsos – narsumas. Iš žmonių, viršijančių saiką, tas, kuris neturi jokio baimės pajautimo, neturi vardo; kuris pernelyg drąsus, yra įžūlus, o tas, kuris per daug baimingas ir kuriam trūksta drąsos, – bailys. Malonumų ir skausmų atveju – ne visų vidurys yra santūrumas, o perteklius – nesusivaldymas. Nedaug yra tokių kurie nebūtų linkę į malonumus, todėl tokie žmonės neturi pavadinimo. Mes juos pavadinsime nejautriais.Aristotelis taip pat išskiria ir penkias drąsos rūšis, iš kurių svarbiausia be jau paminėtos yra – piliečio drąsa.Karys – irgi pilietis, taigi jo drąsa yra piliečio drąsos atmaina, tarnaujanti valstybės gynimui[1].Kita drąsos forma yra profesionalių kareivių patirtis. Taip pat yra drąsa, kurią įkvepia pyktis ir skausmas. Egzistuoja ir sangviniško temperamento drąsa, bei nežinojimo drąsa. Drąsa esanti teisinga nuostata ir pasitikėjimo, ir baimės jausenos atžvilgiu. Jos pabaiga esanti maloni, tačiau kelias į ją – skausmingas[2]. IŠMINTIS,,Išmintis – kaip teigė Aristotelis knygoje Nikomacho etika – yra tobuliausia pažinimo forma”. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų,bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus. Todėl išmintis yra ir protas, ir mokslinis pažinimas. Nors iš prigimties niekas nesąs išminčius, vis dėlto prigimtis žmogui gali suteikti sveiką protą bei nuovoką. Šie sugebėjimai galimi išugdyti. Supratingumas yra proto priešybė. Protui rūpi bendros sąvokos, supratingumui – paskirybė. Aukščiausias gėris esąs laimė. Kad būtum laimingas nepakanka vien proto, reikia ir supratingumo. O laimei būtina išmintis ir supratingumas nes tai padeda išugdyti dorybę – sugebėjimą aptikti saiką, ,,aukso vidurį” [5]. Taigi pagal Aristotelį, išmintis – protingosios sielos dorybė – yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimo ir visiško nepasitikėjimo savimi, rezignacijos, nepilnavertiškumo komplekso( ,,aš nieko nežinau” ). Sokrato formulė ,,žinau, kad nieko nežinau” ir yra to vidurio apibrėžtis: žmogus blaiviai įvertina savo proto galią, kitų žmonių elgesį, konkrečią situaciją ir visada gali vadovautis protu, vadinasi elgtis išmintingai. Išmintis ir žmogaus narsumą nukreipia į tą vidurį, kurį vadiname drąsa, apskritai išmintis visados yra ne kas kita, kaip proto sugebėjimas surasti vidurį.Kadangi protas yra toji žmogaus sielos dalis, kuri sugeba rasti vidurį, tai protas vadovauja valiai ir jausmams, – šie du patys, be proto pagalbos, negalėtų būti dori, nes jie nemąsto, neturi protavimo funkcijos. Todėl teisinga, kad jausmai ir valia klausytų proto ir jo dėka galėtų įgyti savąsias dorybes[1].TEISINGUMASTeisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito piliečio atžvilgiu, Todėl teisingumas yra ne būdo, o pilietinė dorybė.Teisingumui bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio apima visą gyvenimą. Jie reguliuoja ir tarpusavio santykius. Geri įstatymai įtvirtina dorybes.Apie teisingumą Aristotelis kalba ir kaip apie dalinį dorybės pasireiškimą. Išskiria dvi jo rūšis: paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybę dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybes. Antrasis kalba apie savanoriškai ir nesavanoriškai žmonių sudaromas sutartis.Tai kas teisinga, rašo Aristotelis, yra proporcinga. Neteisingas žmogus pažeidžia lygybę – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno.Neteisingumas pasireiškia dvejopai: kai turime per mažai ir kai turime per daug. Pirmuoju atveju patiriame skriaudą, antruoju – neteisingai elgiamės. Teisingumas nėra vien vidurio ir proporcijos laikymasis, jis suponuoja ir tam tikrą proto nuostatą. Tai sąmoningas pasirinkimas veikti tam tikru būdu. Jei nežinodami sukeliame neteisingumą, kurio nebuvo galima tikėtis, tai yra nelaimingas atsitikimas, tačiau jeigu veikiame nežinodami, neturėdami blogų ketinimų, ir sukeliame neteisingumą, kurio buvo galima tikėtis, tai yra klaida. Kita vertus, jeigu veikiame žinodami, bet netyčia ( apimti pykčio ar aistros), veiksmas yra neteisingas, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo yra neteisingas[1].DOSNUMAS IR IŠKILNUMASAristotelio etika iš kitų etikos koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Turto išdalijimas – Aristotelio etikoje vadinama švaistymo yda. Pagal Aristotelio etiką, kilniam žmogui turtas būtinas, kitaip pirmasis negalės įrodyti savo kilnumo. Turtas jam reikalingas, kad galėtų dalyti. Jo tikslas – padėti kitiems. Jis visada duoda daugiau, negu gauna. O kilnus žmogus duodamas išreiškia savo galią. Pinigų kiekis, kurį žmogus sugeba išdalyti, netgi suteikia dorybei svarumo. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilnumu. Tačiau, pasak Aristotelio dažnai duoti elgetai nėra iškilnumo ženklas. Nes noras parodyti savo turtingumą, jau liudija ydą – pasipūtimą. Tačiau bene svarbiausia yra pati duodančiojo elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria[2].DIDYBĖIškilnumas artimas didybei. Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Didžiu laikomas tas, kuris laiko save vertu didžių dalykų, ir toks yra iš tikrųjų.Galima laikyti save didžiu, bet tokiam nebūti. Tai yda. Toks žmogus – pasipūtėlis. Galima būti nedaug vertam, ir tokiu save laikyti. Toks žmogus bus santūrus, bet ne didis. Didžiam žmogui, pasak Aristotelio, svarbiausia išorinė vertybė yra garbė.Jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Pasak Aristotelio tik didis žmogus pagrįstai kitus niekina, nes jis teisingai sprendžia, o dauguma žmonių kitus vertina bet kaip. Jis mielai padeda kitiems, bet gėdijasi, kai kiti jam padeda, mat padėti – vadinasi, būti pranašesniam, o priimti pagalbą – vadinasi, jausti kito pranašumą.Aristotelio etikoje nerasime argumentų, skatinančių kilnųjį atlaidžiai, su meile žvelgti į žmonių silpnybes[2,54-55]. DRAUGIŠKUMAS IR SĄMOJINGUMASPasak Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą. Ir meilikavimas, ir sąmoningas neprieštaravimas kito nuomonei, manant, kad pašnekovui nedera būti nemaloniam, yra vis tas pats meilikavimas. Aristotelis meilikavimą laiko yda, kaip ir kitą priešingybę – visišką nesirūpinimą savo elgesiu. Tuos, kurie negalvoja apie tai, ar jie nesukelia kam nors nemalonumų, Aristotelis vadina bambekliais ir užsispyrėliais. Vidurio nuostata abiejų kraštutinumų atžvilgiu tarsi ir neturinti pavadinimo. Labiausiai ji primenanti draugystę. Skiriasi tuo, kad draugaudami mylime savo draugus. Gebėjimas dalyti draugiškumą kitiems ir įvairiose situacijose vienodai gerai elgtis su pažįstamais ir su nepažįstamais liudija žmogaus kilnumą. Toks žmogus veikiau skleis gerą nuotaiką ir vengs suteikti nemalonumų. Be to, paisys savo elgesio padarinių.Nuoširdumas – tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia tai, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Bet vis dėlto, tie kurie dedasi kuklūs daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus. Mokėjimas bendrauti poilsio valandėlėmis taip pat dorybė. Tačiau ir čia reikia žiūrėti ką ir kaip kalbi, jausti saiką juokaujant. Nes taktiškas juokavimas linksminant draugiją liudija saiko pajautimą, mandagumą ir sąmojingumą[2].EUDEMONIJA –KAIP AUKŠČIAUSIAS GĖRISAristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris. Todėl jo etiką vadiname eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo. Laimės siekiama tik veikiant, todėl laimė yra daug kam prieinama; tam tikru būdu mokydamiesi ir lavindamiesi, ją gali išgyventi visi, jei tik jie nėra doroviškai suluošinti.Siekiant laimės reikia ugdyti dorybes, kurios ir padeda laimę išsaugoti.KODĖL ŽMOGUS PRIVALO BŪTI DORASTai štai išanalizavę Aristotelio pateiktas dorybes, reikėtų pasvarstyti ir tai kodėl žmogus privalo būti doras, kokia dorumo arba gėrio sielos pradų ir visos sielos funkcionavimo prasmė?Kadangi mąstanti siela yra žmogaus esmė, skirianti jį nuo augalų ir nuo gyvūnų, tai šios sielos veiklos prasmė yra ir žmogaus veiklos, jo gyvenimo prasmė. O kiekviena veikla turi tikslą. Tikslų yra daug, bet galutinis tikslas, kuriam tarnauja visi kiti tikslai, yra vienas. Galutinis tikslas yra tas, kurio siekiame dėl jo paties, ir kuris niekuomet nebūna priemonė kitiems tikslams pasiekti; jis yra tobuliausias; jis yra aukščiausias gėris. Kas jis yra – kas yra aukščiausias gėris žmogui? Kitaip: kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas?Eudemonija – tai žodis paprastai verčiamas į laimę. Laimės esmę Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejamai nuo dorybių. Kaip minėjau anksčiau, kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas? Dabar ir rasime atsakymą į šį klausimą.Laimės sąvoka yra žymiai abstraktesnė už eudemoniją. Laimė gali būti suprantama labai įvairiai, ir tokią pačią sąvoką konkrečiame tekste tenka gerokai siaurinti – aiškinti, kaip ją supranta Aristotelis. O štai eudemonijos sąvokos turinį nurodo pati žodžio reikšmė: eu – demon – geras demonas, gera dvasia. Žmogaus gyvenimo tikslas – draugauti su gera dvasia, tapti gera dvasia arba pasiekti palaimingą būseną. Ji mums yra aukščiausias gėris, nes ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o ne dėl ko nors kito. Tą būseną įgyjame būdami dori. Būdamas išmintingas arba visur surasdamas vidurį, protas tarsi užčiuopia tą vertikalųjį kanalą, jungiantį žmogaus sielą su nemirtingais dievais. Žmogaus protas ir yra ta jungiančioji grandis, nes aukščiausia proto veikla – kontempliacija – yra tapati dievų veiklai. ,,Todėl dievų veikla, teikianti didžiausią palaimą, yra kontempliacija. Taigi ir žmonėms didžiausią laimę teikia ta veikla, kuri yra artimiausia dieviškai veiklai”. Ir kuo žmogus sugeba labiau kontempliuoti tuo jis yra laimingesnis, ir ne dėl atsitiktinių aplinkybių, o dėl pačios kontempliacijos, nes ji yra savaime vertinga. Taigi laimė yra tam tikra kontempliacija.Taigi Aristoteliui eudemonija yra vidurio arba doros kelią atrandančio proto veiklos padarinys. Eidamas doros keliu, žmogus pasiekia eudemoniją – savo gyvenimo tikslą[1].IŠVADATaigi susipažinę su Aristotelio etika pastebėjote jog Aristotelio etikos objektas žmogus, kuriam būdingas gėrio siekimas. Nes būtent antikos etikos didžioji prielaida – gėris yra. Kaip sako žymūs mąstytojai: gėrio apraiška žmoguje yra dorybė. O kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, o jei žmogus stengiasi daryti tai kam jis skirtas, žmogus patiria aukščiausią gėrį – eudaimoniją.Savo etikoje Aristotelis nagrinėjo ir pagrindines dorybes, kurių žmogus turėtų laikytis. Šios dorybės svarbios ir šiandien. Aristotelio dorybės apibrėžimas skamba taip: dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Jis išskyrė keturias klasikinėmis vadinamas dorybes: saikingumas, drąsa, išmintis, teisingumas. Bei ne mažiau svarbias – dosnumą ir iškilnumą, didybę, draugiškumą ir sąmojingumą. O kad geriau apibrėžti specifinį sielos gėrį, Aristotelis išskyrė dianoetines ir etines dorybes. Iš kurių dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime. Protą Aristotelis skirsto į teorinį ir praktinį. Tuo tarpu etinės dorybės yra jau žmogui duotos.Ir lieka bene svarbiausias dalykas, kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas? Pagal Aristotelį tas tikslas tai – eudemonija. Eu – demon – geras demonas, gera dvasia. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas – draugauti su gera dvasia, tapti gera dvasia arba pasiekti palaimingą būseną. Ji mums yra aukščiausias gėris, nes ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o ne dėl ko nors kito. Todėl jei norime pasiekti tą būseną privalome būti dori.TOMAS AKVINIETISKitas mano nagrinėjamas veikėjas yra Tomas Akvinietis – tai viduramžių filosofas, kuris pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Nors labiau Tomas rėmėsi Aristoteliu[3,138]. Todėl, akivaizdu jog tarp šių veikėjų idėjų rasime netik daug panašumų, bet ir skirtumų. Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis,dorybes suskirsto į teologines ir kardinalines. Beje, Tomas Akvinietis kaip dorybę pamini nuolankumą, kurio neįvardijo Aristotelis. Nors Tomo Akviniečio etika artima Aristotelio etikai, vis dėlto grindžiama kitomis prielaidomis. Reikėtų paminėti, ir tai jog Akvinietis praplečia ir pagilina dorybės sampratą. Todėl dabar ir pamėginsime atrasti pagrindinius skirtumus, ir panašumus tarp Aristotelio ir Tomo Akviniečio etikos.
Taip vadinamos teologinės dorybės, yra tos kurios žmogui dovanojamos per Dievo malonę ir kurios užbaigia moralines dorybes. Tomas skiria tris teologines dorybes: tikėjimas- kuris yra malonės pilnas proto atbaigimas, viltis ir meilė. Viltis ir meilė čia užbaigia valią, bet taip, kad viltis yra susiejama su nirštu, o meilė- su geismu; taip malonė tampa visos jusliškos – dvasinės žmogaus tikrovės prielaida ir užbaigimu[3,138]. Be to meilė – visus žmogaus veiksmus nukreipia į galutinį, dieviškąjį tikslą[4,85].Kardinalinės – yra pagrindinės moralinės dorybės, kurios apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas. Protą atitinka išmintis bei protingumas, kuris yra svarbiausia praktinio proto dorybė, teisingumas, kuriama kalbama apie santykį su kitais, svarbiausia valios dorybė, siekimą – narsumas, o troškimą – santūrumas[4,85]. Šias dorybes Tomas Akvinietis sieja su praktine išmintimi, anot jo, moralinis gyvenimas – tai žmogaus sugebėjimas maksimaliai išugdyti prigimtines galias, kad bet kokioje situacijoje galėtų veikti vadovaudamasis protu. Praktinis protas pasirenka veikimo priemones, atitinkančias protingumo dorybę. Todėl Tomas Akvinietis šią dorybę vertino kaip pagrindinę dorybę, nukreipiančią ir valdančią visas kitas dorybes. Tomo teigimu, panašiai kaip ir Aristotelio, protingumas įgyjamas ne pažinimo keliu, o ugdomas visą gyvenimą. Tam būtina patirtis. Protingumas – tai sugebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju geriausiai nuspręsti, kaip pasielgti, o tam reikalinga praktinė patirtis, reikia mokytis ir iš kitų, tačiau ir to nepakanka. Būtina greitai ir taikliai pačiam apsispręsti, kaip pasielgti, o tokią savybę Tomas Akvinietis vadina išradingumu arba praktiniu sumanymu- tai protingumo dalis. Išlavintas praktinis protas geba išanalizuoti visus realios problemos aspektus, numatyti bet kurio veiksmo padarinius, įvertinti konkrečias aplinkybes ir t. t.Praktinę išmintį įgijęs žmogus geba maksimaliai suvaldyti visas savo aistras. Gebėjimas suvaldyti baimę vadinamas – drąsa, kuri geriausiai atsiskleidžia mirties akivaizdoje. Tikroji dvasios galia akivaizdžiai pasireiškia tuomet, kai žmogus sąmoningai rizikuoja savo gyvybe, pavyzdžiui nebijodamas užsikrėsti slaugo sergantį draugą, arba kilnaus tikslo vedamas leidžiasi į tolimą kelionę. Tačiau ir Aristotelis ir Tomas Akvinietis sutinka, jog akivaizdžiausia drąsa pasireiškia teisingame kare. Drąsus žmogus anot Tomo Akviniečio, neatsisako nieko, kas pavojaus akivaizdoje galėtų padėti jam išlaikyti dvasios tvirtybę, pavyzdžiui jeigu pyktis padeda jam drąsiai kariauti, jis neslopins savo pykčio[2,123-124].Drąsą – kaip dorybę išskyrė ir Aristotelis, tai jau minėjau kalbant apie jo dorybes. O štai Tomas Akvinietis vietoj drąsos įvardijo kantrybės dorybę. Tai nėra kažkas naujo, o tik Aristotelio ivardytos drąsos dorybės vieną atmainų. Drąsa – tai sugebėjimas ne tik eiti paskui, bet ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti. Priešiškoje aplinkoje svarbu išlaikyti dvasios stiprybę,neleisti liūdesiui išsklaidyti energiją, būtiną sunkiai būklei įveikti. Visa tai ir yra, pasak Tomo Akviniečio, kantrybės dorybė. Pasitelkęs drąsą žmogus priešinasi baimei, pasitelkęs kantrybę – liūdesiui.Akviniečio manymu, kantrybės dorybė lengviau pasiekiama nei drąsos dorybė[2,130-131].Dar viena dorybė kurią pabandė išskirt ne tik Aristotelis , bet ir Tomas Akvinietis tai saikingumo dorybė, beja ir čia jis vadovaujasi aristoteliškąja saikingumo dorybe, kuri pirmiausia nusako saikingumą visų juslinių malonumų – valgio, gėrimo, lytinio potraukio – atžvilgiu. Protas nustato šių malonumų ribas. O tais malonumais mėgaujamasi tiek, kiek to reikia gyvybei išsaugoti. Saikingumas glūdi kiekvienoje dorybėje, todėl jokia kita dorybė be jos negalėtų gyvuoti. Tačiau, kad protas galėtų valdyti malonumų troškimą, žmogus turi juos patirti, bet jei žmogus tai nepatiria, tai jo trūkumas. Saikingumas tai ir gebėjimas atsisakyti malonumo dėl aukštesnio tikslo(pvz. gebėti atsisakyti gardaus valgio ir lytinių santykių teikiamų malonumų dėl sveikatos, ir t.t)[2,141].AUKŠČIAUSIAS GĖRISDabar pabandykime išsiaiškinti kaip kiekvienas iš šių, mano nagrinėjamų veikėjų aiškina kas yra žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas. Tiek Aristotelis, tiek Tomas Akvinietis sutinka, jog aukščiausias žmogaus tikslas, kuriam tarnauja daliniai tikslai, yra laimė. O laimė yra Aukščiausias gėris, ir kaip jau minėjau prieš tai, galutinis žmogaus gyvenimo tikslas. Visų pirma pradėkime nuo Aristotelio. Aristotelis laimės esmę siūlo aptarinėti neatsiejamai nuo dorybių. Taigi Aristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris – arba tiksliau aukščiausias žmogaus gėris.Todėl jo etiką dar vadinama eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo. Laimės siekiama tik veikiant, todėl laimė yra daug kam prieinama; tam tikru būdu mokydamiesi ir lavindamiesi, ją gali išgyventi visi, jei tik jie nėra doroviškai suluošinti. Siekiant laimės reikia ugdyti dorybes, kurios ir padeda laimę išsaugoti. Nes, pasak Aristotelio, tik eidamas doros keliu žmogus gali pasiekti eudemoniją. O kokia yra dorumo arba gėrio sielos pradų ir visos sielos funkcionavimo prasmė?Kadangi mąstanti siela yra žmogaus esmė, skirianti jį nuo augalų ir nuo gyvūnų, tai šios sielos veiklos prasmė yra ir žmogaus veiklos, jo gyvenimo prasmė. O kiekviena veikla turi tikslą. Tikslų yra daug, bet galutinis tikslas, kuriam tarnauja visi kiti tikslai, yra vienas. Galutinis tikslas yra tas, kurio siekiame dėl jo paties, ir kuris niekuomet nebūna priemonė kitiems tikslams pasiekti; jis yra tobuliausias; jis yra aukščiausias gėris. Kas jis yra – kas yra aukščiausias gėris žmogui? Kitaip: kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas?Eudemonija – tai žodis paprastai verčiamas į laimę. Laimės esmę Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejamai nuo dorybių. Kaip minėjau anksčiau, kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas? Dabar ir rasime atsakymą į šį klausimą.Laimės sąvoka yra žymiai abstraktesnė už eudemoniją. Laimė gali būti suprantama labai įvairiai, ir tokią pačią sąvoką konkrečiame tekste tenka gerokai siaurinti – aiškinti, kaip ją supranta Aristotelis. O štai eudemonijos sąvokos turinį nurodo pati žodžio reikšmė: eu – demon – geras demonas, gera dvasia. Žmogaus gyvenimo tikslas – draugauti su gera dvasia, tapti gera dvasia arba pasiekti palaimingą būseną. Ji mums yra aukščiausias gėris, nes ją visuomet pasirenkame dėl josTomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis, vertino kiekvieną gėrio apraišką ir kiekvienai stengėsi rasti deramą vietą[5,320]. Anot šių veikėjų, gėris yra tai ko kiekviena siela siekia pagal savo esmę. Tačiau kas yra tas aukščiausias gėris? Tiek Aristotelis, tiek Tomas Akvinietis tokiu gėriu pripažįsta laimę[4,85]. Aristoteliui kelias į laimę buvo grindžiamas dorybių ugdymu, o Tomas Akvinietis mano, jog laimė yra Dievo rankose. Laimė susijusi ne su jusliškumu, o su protingąja sielos dalimi. Pati tobuliausia laimės forma – protinga kontempliacija. Kontempliuojantis išorinį pasaulį, žmogus negali būti visiškai laimingas, nes jo laimė užteršta jusliškumu. Tobuliausia yra ta veikla, kurios ir objektas tobuliausias. Toks yra Dievas. Todėl laimė – tai tiesioginis Dievo kontempliavimas. Tačiau žmogui tokia palaima nepasiekiama. Ji galima tik amžinybėje. Šiame pasaulyje žmogui tenka ribota palaima[5,211].NAUDOTA LITERATŪRA
1. DANUTĖ KAPAČIAUSKIENĖ – ,,Antikos etika”, Vilnius, 19932. JŪRATĖ BARANOVA – ,,Etika: filosofija kaip praktika”, Vilnius, 20023. JŪRATĖ BARANOVA – ,,Filosofinės etikos chrestomatija”,Vilnius, 19994. ARNO ANZELBACHER – ,,Etikos įvadas”,5. FILOSOFIJOS ATLASAS, ,,Alma littera”, Vilnius, 19996. WLADISLAW TATARKIEWICZ – ,,Filosofijos istorija – 1 dalis”, ,,Alma litera”, Vilnius, 20017. ŠV. TOMAS AKVINIETIS – ,,Suma prieš pagonis”, 1 – oji knyga, ,,Logos”, Vilnius, 1999