Kanto ir Aristotelio laimės samprata

„Aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme“

(Aristotelis)

„Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“

(I.Kantas)

Aristotelio „Nikomacho etiką“ galima vadinti pirmąja etikos sistema.Filosofo etinių pažiūrų centre – teisingos gyvensenos klausimas.Jis remiasi tuo, kad žmogaus veiklos ir poelgių tikslas yra siekti gėrio.Aukščiausią tikslą, kurio siekiama dėl jo paties, Aristotelis apibūdina kaip eudaimoniją arba „laimę“.

Kas, Aristotelio nuomone, sudaro laimę kaip aukščiausią žmogaus tikslą?Į šį klausimą galima atsakyti tik tuomet, kai aišku, kaas sudaro apskritai žmogaus kaip būtybės veiklos savitumą.Kokia žmogui būdinga veikla atneša jam laimę?Aristoteliui laimė yra aukščiausias gėris.Laimė, pasak filosofo, žmogaus gyvenimo tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors tikslo.Šis tikslas turėtų būti aukščiausias ir labiausiai siektinas, jis tarytum keltų kitus tikslus.

Mąstytojui žmogus – protinga būtybė.Protas esąs žmoguje tai, kas jame geriausia ir vertingiausia.Jau pati žmogaus prigimtis, jos konkretus realizavimas rodo, koks žmogus turi būti.Aukščiausia paskirtis – būti doram, nes tik toks žmogus daro tai, ką jiis turi daryti.

Aristotelis teigia, kad kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, kuriame randa savo užbaigimą.Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.Toje veikloje žmogus randa laimę, kaip galutinį savo siekių tikslą.Eudaimonija „laimė“ nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. „Nikomacho etikoje“ sakoma: „Jeigu žm

mogaus darbu laikome tam tikrą gyvenimo būdą, t.y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu,. tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės (proto) prasme.“

Tuomet ar laimę sudaro dorybė? Kokių dorybių turėtų įgyti protu besivadovaujantis žmogus, kad būtų laimingas? Dorybė pagal filosofą yra dviejų rūšių: intelektinė ir etinė. Intelektinių dorybių žmogus išmoksta. Tai išmintis, mąstymas, protingumas. Etinių dorybių žmogus įgyja veikdamas.Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytis vidurio kelio. Veiksmai, kaip mano filosofas, yra geri, kai laikomasi saiko.Perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys gėriui.Bet, anot mąstytojo, ne kiekvienas veiksmas ar afektas (pyktis, laimė, drąsa) tinkami vidutiniškumui, nes kai kurie iš jų yra savaime blogi (vagystė, žmogžudystė).

Mąstytojas pripažįsta, kad žmogaus dorybė priklauso nuo įpročių, nuo jųų sąsajų su papročiais ir doru žmogų gali padaryti tiktai teisingas auklėjimas, įstatymai. Žmogaus elgesį, kuriam toną duoda aistros ir jausmai, turi padėti valdyti deramas ir nuolatinis auklėjimas, kurio uždavinys – ugdyti dorybes. Aptariamos čia dorybės yra drąsa, santūrumas, nuosaikumas, puikumas, sielos didingumas, geras būdas ar švelnumas, neišsišokimas draugijoje, šmaikštumas, kuklumas. Dorybę, pasak mąstytojo, galime apibrėžti kaip protingą vidurį tarp „per daug“ ir „per mažai“. Žmogus, kuris laikosi tikrojo tikslo, gyvena protingai ir nuosekliai, vengia kraštutinumų. Teisingiausiu keliu tarp dviejų kraštutinumų la
aiko „aukso vidurį“.

Aristotelis didžiausiu gėriu laiko laimę tokią, kurią lemia dora ir tvarkinga siela. Tai įmanoma, kai deramas auklėjimas suformuoja doros įgūdžius. Auklėjimas verčia ugdyti mąstymo galias, kad žmogus gebėtų rinktis. Žmogus, anot mąstytojo, iš gyvenimo turėtų imti tai, kas padaro „gyvenimą pageidaujamą ir neturint jokių trūkumų“. Atrodo, kad laimė ir yra tai, kas tobula, kas pakanka paties savęs, ji yra mūsų veiklos galutinis tikslas, o aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti save kaip protingą būtybę, sukurti save patį., o aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti save kaip protingą būtybę, sukurti save patį. „Kaip olimpiadose ne tie apvainikuojami, kurie yra gražiausi ir stipriausi, o tie kurie dalyvauja varžybose – iš jų kai kurie tampa nugalėtojais, – taip ir gyvenime tik tie gauna pergalės vainiką, kurie teisingai veikia.“

Doroviniame, pasak autoriaus, tobulėjime, svarbus vaidmuo priklauso žmogaus valiai, kuri turi padėti saugotis to, kas malonu ir smagu.Mąstytojas siūlo vengti malonumo ne apskritai, o kiekvienu atveju apie jį spręsti sveiku protu, visur ieškoti vidurio, o kartais, jei reikia, ir nukrypti į pertekliaus ar stokos pusę, t.y. iš dviejų blogybių pasirinkti mažesniąją. „Jeigu etinė dorybė yra valios laikysena, o valia yra aukštesnis siekis, tai įžvalga turi būti nukreipta į tiesą, siekis turi būti teisingas, jei apsisprendimas turi būti geras, vienas ir
r tas pat turi būti tai, kam pritaria mąstymas, ir tai, ko ieško siekis“. Aristotelio požiūriui būdinga tai, jog dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, pratimais bei lavinimusi.

Aristotelis sutinka ir su tuo, kad laimei reikia ir išorinių gėrybių, nes neturint materialinių išteklių, „neįmanoma arba bent nelengva kilniai elgtis.“

Laimei reikia tobulos dorybės ir ištiso gyvenimo. Nė vienas laimingas žmogus negali tapti nelaimingas, teigia filosofas, nes jis niekada nedarys to, kas yra žema ir ko verta neapkęsti. Teigia, kad protingas žmogus visas laimės permainas būtinai iškęs ir kiekvienu atveju pagal aplinkybes kiek tik įmanoma kuo geriausiai jomis pasinaudos.

Laimingas žmogus taip pat negali būti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas permainų. ,, Tad kas galėtų sukliudyti pavadinti laimingu žmogumi tą ,kuris, darbuodamasis pagal tobulos dorybės dėsnius ir būdamas pakankamai aprūpintas išorinėmis gėrybėmis , nugyvena ne kuri nors trumpą laiko tarpą , o visą savo gyvenimą .

Aristotelis kalba apie tris laimės rūšis . Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais , antroji – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu , trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu .
Tam , kad žmogus pasiektų laimę , turi būti visos trys sąlygos . Taigi jis atmeta bet kokį vienpusiškumą. Mano, kad laimės pilnatvei reikia , kad žmogaus gyvenimas truktų ilgai , kad būtų pakankamai aprūpintas materialiai , kad tu
urėtų draugų. Tačiau , filosofas šių dalykų nelaiko pakankamomis laimės sąlygomis . Jam laimė pirmiausia dorovinga veikla .

Priemones siekti laimės žmogus turi rinktis pats vadovaudamasis proto ir valios pastangomis . Aristotelis sako ,kad laimė nėra sielos nuostata. ,,Nes jei tai būtų laimė , ją turėtų ir tas , kuris visą gyvenimą miegotų arba gyventų kaip augalas , arba patirtų didžiausias nelaimes.”Laimę filosofas laiko veiklą , pasirinktą dėl jos pačios .

Žmogus gyvenimo esmė , sako Aristotelis , yra protinga veikla .Gyvendami ir veikdami žmonės siekia vienokių ar kitokių tikslų.Tas,kuris siekia tikslo neprotingai, nemoka pasirinkti priemonių, padedančių pasiekti tikslo, dažnai net atitolina savo siekių įgyvendinimą. Reikia gerai žinoti, kokios priemonės tikslą priartina, ir kokios – ne . Todėl reikia tyrinėti gyvenimą , domėtis , ką ir kodėl apie jį galvoja ir galvojo kiti žmonės . Sugebėti nustatyti , kas yra teisinga , o kas ne . Bet ir žinojimas , kaip ką daryti , dar ne viskas . Žinojimas gali padėti įgyvendinti ne tik gerus , bet ir blogus tikslus .Žmogui nesvetimi ir geri ir blogi polinkiai . Kokiu taps ką pasirinks , priklauso nuo žmogaus ,nuo jo doros . Kas yra dora ? Dora – žmogaus proto iškeltas siekimas įveikti kraštutinumus ir saiko jausmas. Nuolatinis žmogaus uždavinys – ieškoti geriausio , protingiausio veiksmo būdo. Tikrai doro ir žmogiško gyvenimo , žmogaus būties prasminga raiška yra sugebėjimas išspręsti kiekvieną klausimą taip , kad tas sprendimas kilnintų žmogų , vestų jį didžiųjų tikslų keliais .

Aristotelio eudaimonistinei etikai priešinga yra Kanto imperatyvinė etika . Ji yra paremta proto motyvais , kurie nepriklauso nuo jokių malonumo ir nemalonumo motyvų.

I.Kantas skirtingai nuo Aristotelio moralę atskiria nuo laimės .Laimė , anot filosofo , individuali , dėl to labai įvairi ir nepastovi . Todėl , nors žmogus jau iš prigimties yra linkęs siekti laimės , etika tokių receptų duoti negali .
,,Etika iš esmės yra mokslas ne apie tai , kaip mes turime pasidaryti laimingi , bet apie tai , kaip mes turime tapti verti laimės.”Kantas teigia , kad būti laimingam įmanoma retai ir toli gražu ne kiekvienam . Kas kita žmogaus siekimas būti vertu laimės . Tai priklauso nuo žmogaus valios ir proto . Jam gera valia yra vertybė,kuri prilygsta brangakmeniui , žėrinčiam savaime , nes tik žmogaus vidinis apsisprendimas yra didžiausia vertybė .

Filosofo požiūriu , žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera . Gerą valią žmogus parodo tada ,kai jis elgiasi taip , kaip reikalauja jo protas , neatsižvelgdamas nei į polinkius , nei į laimę. Proto tikslas – ne laimės siekti , o sukurti valią . ,,Niekur pasaulyje ,netgi ir už jo ribų , nėra tokio dalyko kurį neapribojus galima būtų pavadinti geru , išskyrus tik gerą valią .”

Svarbiausiu etiniu tikslu filosofas laiko ne laimę ,o pareigą . ,,Pareiga draudžia žmogui blogį , kad jis pats iš savęs neatimtų moralinės būtybės pranašumo , vidinės laisvės , ir šiaip nepaverstų savęs vien tik polinkių žaismo mechanizmu , t.y.daiktu .”Blogai elgdamasis žmogus pats tampa blogas . Šis buvimas blogu prieštarauja pats sau : žmogus kaip moralinė būtybė turi orumą , tačiau blogai elgdamasis jis pažeidžia šį orumą . Tačiau pareiga ir polinkis gali ir sutapti . Tada mes su malonumu darome tai , kas gera .

Kantas likęs manyti , kad poelgis praranda dalį moralinės vertės , jei pareiga ir polinkis sutampa . Tik prieštaraudamas polinkiui malonumas įgyja tikrąją prasmę . Kitaip Aristotelis teikdamas , kad ,,nėra tikrai dorybingas tas , kuris nesidžiaugia doroviškai gerais poelgiais . Aristotelis mano , kad valia gali ir yra moraliai įpareigota polinkius išugdyti taip , kad šie atitiktų protą . Todėl ,kai pareiga prieštarauja polinkiui ,reikia elgtis pagal pareigą , kaip mano Kantas , ir tai , kad polinkius reikia valingai išugdyti ir paveikti taip , jog tarp pareigos ir polinkio nekiltų prieštaravimų . Aristotelis mano , kad tikrai geras žmogus būtų tas , kuris , pareigą harmoningai suderintų su polinkiu , t.y. visada su malonumu darytų tai , kas gera .Todėl dorybingas žmogus , kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu ( polinkiu ).

Laimė , teigia Kantas , ne proto , o vaizduotės idealas . Todėl neįmanoma apibrėžti būtinų ir visuotinių sąlygų , kaip žmogui tapti laimingam . Laimės sąlygos kinta net vieno žmogaus gyvenimo tėkmėje . Tai , ką kiekvienas laiko laime –priklauso nuo jam būdingo malonumo ir nemalonumo jausmo .

O moralės dėsnis teigia : ,,kad aš visada privalau elgtis tik taip , kad galėčiau taip pat norėti , jog mano maksima taptų visuotiniu dėsniu “. Kanto nuomone , moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto . Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais , nei praktiniais pavyzdžiais . Moralė yra kaip tik ta sritis , kur žmogus tampa laisvas ir savarankiškas , nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga – valia . Gerą valią žmogus parodo tuomet,kai jis elgiasi taip , kaip reikalauja protas , neatsižvelgdamas nei į polinkius nei į laimę.

Žmogus –ne daiktas , taigi jis ne tai , ką galima panaudoti tik kaip priemonę : visuose jo poelgiuose jį visada reikia traktuoti kaip tikslą patį savaime . Vadinasi , ,,ir savo asmenyje aš negaliu disponuoti žmogumi ,jį suluošinti , gadinti arba žudyti.”Tai nereiškia , kad turime tenkinti bet kokius individo interesus ar pataikauti . Teigia , kad net atsiradus priešiškumui kitas žmogus turi būti laikomas lygiaverte asmenybe .

Žmogų valdo ne vien protas , bet ir impulsai , kuriems priklauso poreikiai , interesai , aistros . Todėl , anot mąstytojo , gerai elgiasi žmogus , kuris pats nori pareigos ir trokšta , kad ,,tai kas teisinga , būtų daroma dėl vienintelės priežasties – todėl , kad tai teisinga .”

Kantas žmogaus veikloje ieško moralinio kriterijaus ir moralinio gėrio . Jis atsisako moralinio gėrio ieškoti laimėje , susijusioje su valdžios , turtų , garbės , netgi sveikatos siekimu . Teigia , kad protas nepajėgus susikuri visuotinių ir tvirtų moralės principų.

,,Proto paskirtis iš esmės yra siekti tikslo , o ne laimės , nes protas gali ją dargi visiškai sunaikinti .”

Užsitikrinti sau laimę yra pareiga , tačiau ir nekreipdami dėmesio į pareigą , visi žmonės jau savaime turi didžiulį vidinį norą būti laimingais , nes šioje idėjoje susijungia visi polinkiai . Kantas mano , kad spartinti savo laimę žmogus turėtų remdamasis ne polinkiais , o pareiga , nes tik tuomet žmogaus elgesys turėtų tiesioginę moralinę vertę .

Žmogus pats savyje , savo poreikiuose ir polinkiuose , kurių visapusišką patenkinimą jis vadina laime , jaučia galingą veiksnį , kylanti prieš visus pareigos įsakymus , nors protas ir sako , kad jie yra verti gilios pagarbos .

Kanto teigimu , žmogus apsisprendžia pareigai ir gėriui , tai priklauso nuo jo atsakomybės , pasirinkimo ir valios laisvės .

Išvados

Remiantis Aristoteliu ir Kantu aukščiausiąjį gėri galima būtų apibrėžti taip : būti geram sveikai ir pasiturinčiai gyventi , pasiekti laimę santuokoje ir šeimoje , turėti gerų draugų , dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime ir būti atsakingu laisvos teisinės valstybės piliečiu .

Aukščiausias gėris Aristoteliui esąs laimė (palaima). Laimei būtina išmintis ir supratingumas – šitai padeda išugdyti dorybę – sugebėjimą aptikti saiką ir ,,aukso vidurį .”

Aukščiausias gėris Kantui , tobulas moralumas , dorybė , realizuojama moraliai elgiantis arba tas gėris yra žmogaus laimė (laimingumas) , kurios žmogus nusipelno moralumu . Pirmasis gėris priklauso tik nuo mūsų moralinės valios . Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (sveikatos , kitų asmenų moralumo , politinių santykių ir kt.)kuriomis mūsų valia negali disponuoti .

Aristotelis mano , kad dorovinis gėris yra tai kas atitinka žmogaus esmę , jį pasiekdamas žmogus visiškai save realizuoja . Kantas teigia , kad visi žmonės pavaldūs dėsniui , pagal kurį nė vienas iš jų nei savęs paties ,nei kurio nors kito niekados negali traktuoti vien kaip priemonės , o visada ir kaip tikslą patį savaime .

Kantas vartodamas žodį ,,laimė” perima hedonistinę laimės sąvoką , bet susieja ją su kitais asmenimis . Jis įspėja , kad pavojinga sukeisti sąvokas ir siekti ,,savo paties laimės”bei ,,kitų tobulumo”: mat savo paties laimės kiekvienas siekia net jei ji nėra pareiga , o tobulumą uždaviniu sau gali padaryti kiekvienas tik pats . Vadinasi šis tobulumas yra savojo sugebėjimo (arba įgimto gabumo) kultūra (lavinimas) . Tą patį teigia ir Aristotelis . Žmogaus pareiga yra jam būdingo sugebėjimo duoto tiesiogiai su juo , kaip žmogaus esmė , išskleidimas , įgyvendinimas , lavinimas . Čia kalbama apie pareigas sau pačiam .

Aristotelis pripažino žmogų kaip didžiausią vertybę , protingą būtybę , kuri lemia ne tik kultūrą , mokslą , meną , bet ir patį save . Akcentavo laimės ir malonumo reikšmę žmogaus gyvenime . Svarbiausia neišsižadėti malonumo ar laimės , o sugebėti protingai siekti moralinio gėrio , justi saiką , mokėti tvarkyti savo norus surasti vidurį tarp kraštutinumų .

Aristoteliui žmogus – protinga būtybė . Protas esąs žmoguje tai kas jame geriausia ir vertingiausia . Jau pati žmogaus prigimtis jos konkretus realizavimas rodo koks žmogus turi būti . Aukščiausia paskirtis – būti doram , nes tik toks žmogus daro taiką jis turi daryti.Aristotelis ir Kantas sutinka , kad doriniame tobulėjime svarbus vaidmuo priklauso žmogaus valiai , kuri turi padėti visur labiausiai saugotis to kas malonu ir smagu . Gera valia pasak Kanto , kuri vadovaujasi pareiga niekada netaps blogiu , nes pareiga visada įjungia privalėjimą dorai elgtis kitų atžvilgiu . Dorovė žmogui teikia gėri jau pačiu savo buvimu .

Skirtingai nuo Aristotelio , kuris teigė , kad žmogus neturi įgimto polinkio į dorybę , o taip pat jokio sugebėjimo skirti blogį ir gėrį (tik valstybė gali įpratinti žmogų elgtis dorai). Kantas teigė , kad žmogaus protas sugeba skirti gėrį nuo blogio. Visi žmonės žino . kas yra gerai ar blogai , bet tai žinome ne todėl , kad išmokome ,bet todėl , kad tai slypi mūsų sąmonėje .
Aristotelis

,,Žmogaus gerovę galima apibūdinti žinant kokiame polyje jis gyveno , nes tik nuo politikos priklauso aukščiausio gerovė . Aukščiausias gėris , kurio ieško žmogus , yra laimė , bet ji pasiekiama ir neideali. Laimę vainikuoja malonumas.”
Kantas

,,Moralės dėsnio laikymasis , o ne laimės siekimas yra vienintelis deternuojantis valios pagrindas . Tačiau žmogui , kaip juslinei būtybei , laimė turi padėti pasiekti visišką gėri .

Kiekvienas žmogus turėtų ,,ieškoti laimės remiantis ne polinkiais , o pareiga tik tuomet žmogaus elgesys turėtų tiesioginę vertę .”

Literatūra
1.Aristotelis. Nikomacho etika// Aristotelis Rinktiniai raštai . –Vilnius: Mintis , 1990, P. 71-84.

2.Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius :Mintis , 1980, P. 47-48.

3.Anzenbacher A. Filosofijos įvadas .-Vilnius:Katalikų pasaulis , 1992 .

Leave a Comment