Aristotelio gėrio ir laimės samprata

Įvadas

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje rėmiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis.
Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) – žymiausias, savarankiškiausias Platono mokinys, taip pat pripažįstamas kaip vienas geriausių Platono kritikų. Nors lygindami Aristotelį suu Platonu atrandame daug panašumų, tačiau jie suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijomis kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija – tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu, materealizmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas.
Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo iš

štrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos.

Turinys

Aristotelio gėrio ir laimės samprata.........................4 – 10 psl.
Literatūros sąrašas..............................11 psl.

Aristotelio gėrio ir laimės samprata

Anot Aristotelio, kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisingai buvo pavadinta gėriu tai, ko visi siekia. Aišku, kad visi siekiai, tikslai būna skirtingi: vienų tikslai yra tik veikla, o kitų – dar ir tos veiklos padariniai. Kai tikslai neapsiriboja tik veikla, tos veiklos padariniai būna vertingesni negu pati veikla. Kadangi yra daug veiklos rūšių, tai būna ir daug tikslų: gydymo tikslas yra svveikata, laivų statybos – laivas, karo – pergalė, ūkio tvarkymo – turtas. Kai tokios veiklos būna pajungtos kuriai nors aukštesniai veiklos sričiai, tai aukštesniu veiklų tikslai yra vertingesni už jiems pajungtų veiklų tikslus, nes dėl anų tikslų siekiama ir šių.
Jeigų įvairių veiklos rūšių tikslas yra tas, kurio siekiama dėl jo paties, o visa kita norima pasiekti tik dėl galutinio tikslo ir kiekvienu atveju pasirenkama, žiūrint ne kokio kito tikslo (tai būtų beprasmiška), o tik šito, tai tas galutinis tikslas bus gėris, aukščiausiasis gėris. Ar

ristotelio manymu, aukščiausiasis gėris priklauso svarbiausiosios ir aukščiausiosios veiklos sričiai. Anot jo, tokia veikla – valstybės valdymo menas, nes jis nustato tai, kas yra reikalinga valstybei ir jis naudojasi visomis veiklos sritimis, be to, dar įstatymais nustato, ką reikia daryti ir nuo ko susilaikyti. Tai gi valstybės valdymo meno galutinis tikslas apima ir visų veiklos sričių tikslus.
Jei kiekviena veiklos sritis, kiekvienas pasirinkimas siekia tam tikro gėrio, tai koks gėris iš visų veikla pasiekiamų gėrių yra aukščiausias. Pasak Aristotelio, dėl jo pavadinimo beveik visi žmonės sutinka: ir minia, ir išsimokslinusieji. Aukščiausiasis gėris – laimė. Tačiau dėl pačios laimės esmės nėra vieningos nuomonės. Dauguma ją laiko kokiu nors aiškiai matomu, apčiuopiamu dalyku, pavyzdžiui, malonumu, turtu, garbe – kiekvienas vis kuo kitu. Dažnai net tas pats žmogus apie ją yra vis kitos nuomonės: susirgęs laiko laime sveikatą, nuskurdęs – turtą.
Taip pat vienas iš Aristotelio keliamų klausimų – ar yra koks nors visuotinis gėris vienos idėjos prasme? Visuotinis gėris vienos idėjos prasme aprėpia gėrybes, nes gėrybes – priemonės gėriui pasiekti. Tačiau gėrybės esti dviejų rušių: gėrybės pačios savaime ir gėrybės kaip priemonės anoms įgyti. Gėrybėmis pačiomis savaime galima būtų vadinti tokias, kurių siekiama tik dėl jų pačių, pavyzdžiui, protingumą, regėjimą, malonumus, garbę. Nors kartasi jų siekiama ir dėl kitų tikslų, ta
ačiau vis tiek jas galima priskirti prie gėrybių pačių savaime. Tačiau jeigu nebūtų kito gėrio paties savaime, kaip tik gėrio idėja, tada ši idėja būtų tik tuščia forma be turinio. O jeigu ir kiti dalykai priklauso prie gėrybių pačių savaime, tai juose visuose turėtų išryškėti ta pati gėrio sąvoka, pavyzdžiui, ta pati baltumo sąvoka tinka tiek sniegui, tiek baltiems dažams. Bet garbei, protingumui, malonumui būdinga vis kita, skirtinga gėrio sąvoka. Taigi nėra tokio visuotinio gėrio vienos idėjos prasme.
Iš čia kyla dar vienas klausimas – tada kokia prasme “gėris” vadinamas gėriu? Juk “gėris” – ne atsitiktinis homonimas, taikomas įvairiems dalykams. Galbūt jis taip vadinamas dėl to, kad visi gėriai yra kilę iš vienintelio bendro gėrio arba todėl, kad visi gėriai siekia to paties vienintelio gėrio. Net jeigu ir egzistuotų gėris pats savaime, kuris būtų vienas ir būtų siejamas su visais gerais dalykais apskritai arba jei egzsituotų skyrium ir pats savaime, žmonės savo veiksmais negalėtų jo realizuoti arba įgyti. Bet žmonės kaip tik siekia tokio gėrio. Tačiau Aristotelis savo veikale “Nikomacho etika” pastarąjį klausimą palieka atvirą, į jį toliau neieškoma atsakymo.
Toliau vėl sugrįžtama prie klausimo “kas yra gėris?”. Kiekvienoje veikloje ir kiekviename, taip Aristotelio vadinamajame, mene jis būna vis kitoks. Vienoks jis būna gydymo me
ene, kitoks karo. Ir tas kiekvieno meno gėris yra tai, dėl ko daroma visa kita. Gydymo mene tai yra sveikata, karo mene – pergalė, statybos – statinys. Tai – kiekvienos veiklos ir kiekvieno pasiryžimo tikslas, nes dėl jo žmonės daro viska kita. Taigi, jeigu visos veiklos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir viena veikla pasiekiamas gėris, o jei yra daug tikslų, tai bus daug ir pasiekiamų gėrybių. Kadangi yra daug tikslų, o kartais vieni tikslai pasirenkami dėl kurio nors kito tikslo, tai aišku, kad ne visi tikslai yra galutiniai – tik aukščiausiasis gėris yra galutinis gėris. Taigi, jeigu yra tik vienas galutinis tikslas, tai jis ir bus siekiamas gėris, o jeigu jų yra daug, tai gėris bus tas, kuris bus tobuliausias. Tikslas, kurio siekiama tik dėl jo paties, vadinamas tobuliasniu už tą, kuris yra tik priemonė kitam tikslui, o tas, kurio niekuomet nesiekiama dėl kitų tikslų, – tobuliasniu už tuos tikslus, kurių siekiama ir dėl jų pačių, ir dėl kitų tikslų. Absoliučiai tobulu vadinamas tas tikslas, kurio siekiama tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų.
Toks gėris kaip tik yra laimė. Nes ji visuomet pasirenkama dėl jos pačios, o niekuomet – dėl ko nors kito. Garbė, malonumas, išmintigumas, kiekviena dorybės rūšis pasirenkama dėl jų pačių – juk, net nesitikint iš jų jokios naudos, kiekvieną iš jų žmogus pasirinktų, – bet ir dėl laimės, nes manoma, kad jie ves žmogų į laimę. Tačiau laimė nesirenkama dėl kitų dalykų, o pasirenkama tik dėl jos pačios.
Taip pat yra ir remiantis laimės pakankamumo sau sąvoka. Tobuliausiam gėriui pakanka paties savęs. Ši sąvoka taikoma ne tik vienišam žmogui, bet taip pat susijusiam su tėvais, vaikais, žmona, draugais, piliečiais, nes, anot Aristotelio, žmogus iš prigimties yra skirtas bendruomenei. Pakankamumu sau vadinama tai, kas, visiškai atskirai imama, padaro gyvenimą pageidaujamą ir neturinį jokių trūkumų . Platono mokinio manymu, tai yra laimė: ji yra labiausiai iš visų gėrybių siektina, nes nėra kitų gėrybių sumos sudedamoji dalis, o jei įjungtume ją į kitų gėrybių aibę, net mažiausio gero dalyko prisidėjimas padarytų ją dar labiau siektiną, nes tas priedas padidintų jos vertę, o didesnė gėrybė visuomet yra labiau siektina. Taigi laimė yra tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties. Laimė yra žmogaus veiklos galutinis tikslas. Jeigu taip yra ir jeigu žmogaus darbu laikytume tam tikrą gyvenimo gyvenimo būda, t.y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu ir jeigu kiekvienas darbas atliekamas tik remiantis jam būdinga dorybe, tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme, o jeigu yra daug dorybės formų, tai geriausios ir tobuliausios dorybės prasme.
Gėrybės yra skirstomos į tris rūšis: į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes. Iš jų sielos gėrybės laikomos aukščiausiomis ir gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o sielos veikla ir darbas priskiriamas prie sielos gėrybių. Taigi aukščiausiojo gėrio apibrėžimas yra teisingas. Jis teisingas dėl to, kad tam tikra veikla ir darbas yra laikomi galutiniu tikslu, nes tuo galutinis tikslas priskiriamas prie sielos, o ne prie išorinių vertybių. Su šiuo apibrėžimu dera ir teiginys, kad laimingas žmogus gerai gyvena ir jam gerai einasi, nes pagal apibrėžimą laimė yra geras gyvenimas ir gerovė.
Laimės apibrėžime yra ir visi paprastai žmonių reikalaujami laimės elementai. Nes vieniems laimė yra dorybė, kitiems supratingumas, tretiems – filosofų išmintis. Kiti prie šių dalykų arba prie vieno kurio nors dar prideda malonumą arba juos supranta kaip neatskiriamai susijusius su malonumais, arba ne be malonumų, pagaliau dar kiti prie viso to prideda išorinę sėkmę.
Apibrėžimas sutinka su tų nuomonėmis, kurie sako, kad laimė yra dorybė arba tam tikra dorybė, nes dorybei būdinga sielos veikla, atitinkanti dorybę. Žinoma, yra didelis skirtumas, ar aukščiausiajį gėrį suprantame kaip dorybės turėjimą, ar kaip naudojimąsi ja, ar jį laikome tik sielos nuostata, ar veikla. Juk gali būti sielos nuostata, bet nieko gero nepadaroma, kaip antai miegant arba šiaip nieko neveikiant. Pasak Aristotelio, veikloje šito negali būti, nes žmogus būtinai veiks ir gerai veiks. Kaip olimpiadose ne tie apvainikuojami, kurie gražiausi ir stipriausi, o tie, kurie dalyvauja varžybose – iš jų kai kurie tampa nugalėtojais,- taip ir gyvenime tik tie gauna pergalės vainiką, kurie tesingao veikia. Jų gyvenimas jau pats savaime yra malonus. Nes malonumas yra sielos būsena, o malonumą kiekvienam teikia tai, kas ką mėgsta, pavyzdžiui, arklys tam, kuris megsta arklius, scenos reginys tam, kuris tokius reginius mėgsta, lygiai tai pat ir teisingi darbai tam, kuris mėgsta teisingumą, ir apskritai doras poelgis tam, kuris mėgsta dorybę. Daugumos žmonių malonumai kovoja vieni su kitais, nes jie nėra malonumai iš prigimties, o tas, kuris mėgsta kilnius dalykus, džiaugiasi tik tais dalykais, kurie iš prigimties yra malonūs – tokie būna dorybingi darbai: jie yra malonūs ir tiems, kurie mėgsta kilnumą, ir patys savaime. Tokių žmonių gyvenimui nereikia malonumo tarsi kokio prikabinamo pauošalo, nes jų gyvenimas savaime malonus. Dar reikėtu pridurti, jog tas, kuris nesidžiaugia kilniais darbais, negali būti laikomas dorybingu; juk nepavadinsi teisingu to, kuris nesidžiaugia teisingu elgesiu, nei kilniaširdžiu to, kuris nesidžiaugia kilniais darbais,- taip yra, anot Aristotelio, ir visais kitais atvejais. O jeigu taip, tai dori veiksmai yra patys savaime malonūs: kiekvienas iš jų yra ne tik amlonus, bet ir vertingas bei gražus – ir dižiausiu mastu, jeigu tik kilnus žmogus apie juos teisingai sprendžia, o jis sprendžia teisingai. Taigi laimė yra aukščiausias, gražiausias ir maloniausias gėris; šios trys sąvokos yra viena nuo kitos neatskiriamos, kaip pasakyta ir Delo įraše:
Kas teisingiausia – gržiausia, o būti sveikam – naudingiausia .
Bet maloniausia užvis – tai, ką tu myli, laimėt .
Visi šie dalykai priklauso prie aukščiausiųjų veiklos formų. Tos veiklos formos arba viena iš jų – pačti geriausia – vadinama laime.

Vis dėlto laimei reikia ir išorinių gėrybių. Nes neturint materialinių išteklių, neįmanoma arba bent jau nelengva kilniai elgtis. Juk daug ką galima pasiekti tik turint draugų, turto arba politinę galią. Kai kurių gėrybių, pavyzdžiui, aukštos kilmės, gerų vaikų, grožio stoka aptemdo pačią laimę. Juk nebus labai laimingas bjaurios išvaizdos, žemos kilmės, vienišas ir bevaikis žmogus. Dar mažiau laimės turės tas, kurio vaikai ir draughai bus blogi arba kurio geri vaikai išmirs. Todėl laimei reikia ir šitokių palankių aplinkybių. Užtat kai kurie žmonės sėkmę sutapatina su laime, o kiti – dorybę.

Čia, pasak Aristotelio, ir kyla klausimas: ar laimė įgyjama mokantis, ar ją įprantant, ar kokiu kitu būdu lavinantis? O gal laimė yra Dievo/dievų dovana arba atsiranda atsitiktinai? Jeigu Dievas/dievai apskritai žmonėms duoda kokių dovanų, tai ir laimė tūrėtų būti Dievo/dievų dovana, tuo labiau jog ji yra vertingiausia iš visų žmogiškųjų gėrybių. Tačiau net jeigu ji nebūtų Dievo/dievų siučiama, o tik atsirastų iš doro elgesio arba mokymosi, arba lavinimosi, vis tiek ji būtų dieviškiausia iš visų gėrybių, nes, būdama dorybės tikslas ir atpildas už dorybę, ji vis tiek būtų dieviška ir palaiminga.

Laimė yra daug kam prieinama; tam tikru būdu mokantis ir stropiai lavinantis, ją gali įgyti visi, jei tik jie nebus doroviškai suluošinti. Jeigu geriau šitokiu būdu tapti laimingam, o ne atsitiktinai, tai reikia manyti, kad iš tikrųjų taip ir yra, nes dalykams, kurie susiję su prigimtimi, būdinga būti kuo tobuliausiems. Panašiai ir dėl tų dalykų, kuriuos žmogus ir kiekviena priežastis kuria sąmoningai, o ypač tų, kurie susiję su geriausios priežasties veikimu. Aristotelio manymu, grubiausia klaida būtų kilniausią ir gražiausią dalyką patikėti atsitiktinumui.

Taip pat žymiausias Platono mokinys mano, jog vaikas nėra laimingas, nes dėl jauno amžiaus jis dar negali užsiimti sąmoninga, tikslą turinčia veikla, o jeigu vaikai būna vadinami laimingais, tai tik turint viltį, kad jie tokie bus. Mat laimei reikia ir tobulos dorybės, ir ištiso gyvenimo. Juk gyvenime įvyksta visokių pasikeitimų ir visko atsitinka: net laimingiausią žmogų senatvėje gali ištikti baisios nelaimės.

O gal tada nei vieno žmogaus negalima laikyti laimingu, kol jis tebegyvena? Gal, kaip patarė Solonas, reikia “žvelgti į galą”? Jeigu tai tiesa, tai argi galima galima sakyti, kad numiręs žmogus yra laimingas? Gal tai būtų nesąmonė, ypač todėl, kad laimė Aristotelio yra laikoma tam tikra veikla? Bet jeigu miręs žmogus nelaikomas laimingu – ir Solonas to nenori teigti, jo mintis tokia: žmogų rekia laikyti laimingu tik tada, kai jis būna jau išsivadavęs nuo nelaimių ir nesėkmių, – šitas požiūris gali sukelti priešiškumą. Nes, anot Aristotelio, paplitusi nuomonė, kad ir miręs patiria ir gera, ir bloga kaip ir gyvasis, kaip antai garbę ir negarbę, vaikų, apskritai palikuonių sėkmes ir nesėkmes, tik šito nejaučia. Bet ir čia yra neaišku. Juk žmogui, kuris visą gyvenimą nugyveno laimingai ir gražiai numirė, iš palikuonių gali grėsti visokių nemalonių dalykų: vieni palikuonys gali būti geri ir pelnytai sėkmingai gyventi, o kiti – atvirkščiai. Be to, priklausomai nuo atstumo tarp atskirų kartų jų likimai gali visaip įvairuoti. Būtų tikrai keista, jei miręs visa tai kartu su jais išgyventų ir būtų čia laimingas, čia nelaimingas. Bet, kita vertus, lygiai taip pat keista būtų, jei palikuonių likimas visiškai arba bent trumpą laiko tarpą neatsilieptų jų protėvių likimui. Bet vis dėlto jeigu reikia žvelgti į gyvenimą pabaigą ir tik tada žmogų laikyti laimingu – ne dėl to kad jis yra laimingas, bet kad ankščiau buvo laimingas, tai argi ne keista, jei tada, kai žmogus laimingas, bus vengiama sakyti tiesą dėl tos priežasties, kad gyvųjų nenorima vadinti laimingais, nes galimi visokie laimės pasikeitimai, o laimė įsivaizduojama kaip tai, kas pastovu ir labai sunkiai išjudinama, tuo tarpu žmogų dažnai ištinka visokios likimo permainos? Juk žiūrint tų permainų, tą patį žmogų reiktų vadinti čia laimingu, čia vėl nelaimingu. O gal apskritai klaidinga žiūrėti likimo permainų? Juk ne nuo jų priklauso tai, kas gera ar bloga; žmogaus gyvenime jos yra reikalingos kaip tam tikras priedas, bet tikrajai laimei lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas, o tai, kas jam priešinga, sukelia nelaimę. Juk jokie žmogaus darbai nepasižymi tokiu pastovumu kaip dorovinga veikla – toji veikla yra net patvaresnė už mokslus, o aukščiausios tos veiklos formos yra pačios patvariausios, nes laimingas žmogus jomis giliausiai ir nuolat vykdo savo gyvenimo paskirtį. Matyt, dėl tos priežasties jos niekuomet neužmirštamos. Tad laimingas žmogus visuomet jaus tą siekiamą laimės pastovumą, visą gyvenimą jis išliks toks pat laimingas. Jei ne visuomet, tai bent dažniausiai jis savo darbu ir kontempliacija realizuos dorovines vertybes, o atsitiktines laimės permainas iškęs kuo kilniausiai, prisitaikydamas prie kiekvienos iš jų. Atsitiktinių permainų būna daug, didelių ir mažų. Mažosios laimės permainos – tiek geros, tiek priešingos – neišmuša gyvenimo iš vėžių. Didelės ir dažnos gyvenimo permainos, priešingai, jeigu jos būna geros, gyvenimą padaro dar laimingesnį – jso skirtos gyvenimui papuošti, o jomis pasinaudojant galima atlikti ir vertingus darbus. O jeigu vyksta atvirkščiai, tada jos apkartina ir gadina laimę: kelai liūdesį ir dažnai sutrukdo darbą. Bet net ir tokiais atvejais būna ryškus kilnus elgesys, jei tik žmogus ramiai iškenčia daug ir didelių smūgių – ne todėl, kad jis būtų nejautrus, bet todėl, kad yra kilnus ir didžiadvasis.

Bet jeigu pagrindinis gyvenimo požymis yra veikla, tai nė vienas laimingas žmogus negali tapti nelaimingas, nes jis niekada nedarys to, kas yra žema ir ko verta neapkęsti. Tikrai geras ir protingas žmogus visas laimės permainas kilniai iškęs ir kiekvienu atveju pagal aplinkybes, kiek tik įmanoma, kuo geriausiai jomis pasinaudos. Laimingas žmogus taip pat negali būti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas permainų. Atsitiktiniai likimo smūgiai iš pastovios laimės jį nelengvai išmuš, nebent jie būtų stiprūs ir dažnai. Po tokios nelaimės jis greitai negalėtų vėl tapti laimingas: jeigu iš vio taptų, tai tik po ilgų nugyventų metų, per kuriuos įgytų daug garbės ir sėkmės. Tad kas galėtų kliudyti pavadinti laimingu žmogumi tą, kuris, darbuodamasis pagal tobulos dorybės dėsnius ir būdamas pakankamai aprūpintas išorinėmis gėrybėmis, nugyvena ne kurį nors trumpą laiko tarpą, bet visą savo gyvenimą? O gal dar, pasak Aristotelio, reikia pridurti – kuris visą gyvenimą šitaip nugyvens ir gražiai numirs? Juk ateitis nežinoma, o laimė yra galutinis tikslas ir visais atžvilgiais tobulas. O jeigu taip, tai laimingais galima vadinti tuos tebegyvenančius žmones, kurie turi ir turės visus tuos dalykus – vadinasi, laimingais žmonėmis, kiek žmonės gali būti laimingi. Bet, anot žymaus Antikos filosofo, sakyti, kad prie žmogaus laimės niekuo neprisideda jo palikuonių ir draugų likimai, būtų negražu ir priešinga žmonių nuomonei. Juk žmonėms atsitinka daug visokiausių ir skirtingiausių dalykų. Vieni įvykiai būna artimesni, kiti mažiau. Kaip iš atskirą žmogų užgriūvančių nelaimių vienos sunkiai jį prislėgia ir paveikia, o kitos atrodo lengvesnės, panašiai ir viso draugų būrio nelaimės. Tad jei koks nors gėris ar blogis pasiekia mirusius, tai jis turi būti – imamas absoliučiai arba mirusiųjų atžvilgiu – tik nežymus ir menkas. O jei ne, tai kiekybės ir kokybės atžvilgiu jis gali būti tik toks, kad neįstengia nei nelaimingųjų padaryt laimingųjų, nei iš laimingųjų atimti laimę. Taigi galima padaryti išvadą, kad draugų sėkmės, taip pat ir nesėkmės mirusiems daro šiokią tokią įtaką. Bet toji įtaka yra tokio pobūdžio ir tokio stiprumo, kad negali nei laimngųjų padaryti nelaimingų, nei šiaip ką nors panašiai pakeisti.

Ar laimė priklauso prie vertybių, kurias žmonės tik giria, ar prie garbingiausių vertybių? Aišku tik, kad ji nepriklauso prie galimybių. Kiekvienas vertas pagyrimo dalykas yra giriamas dėl tam tikros ypatybės arba dėl tam tikro santykio su kuo nors. Juk giriamas teisingas, narsus ir apskritai dorovingas žmogus ir pati dorybė dėl jų veiklos ir pasiekimų, o stipruolis, bėgikas ir kiekvienas įvairių sporto šakų atstovas dėl to, kad jie iš prigimties turi tam tikrą ypatybę ir yra susiję su vertingumu ir laimėjimais. Jeigu giriami ką tik paminėtieji dalykai, tai aišku, kad aukščiausioms vertybėms yra skiriamas ne pagyrimas, o kai kas aukštesnio ir geresnio. Juk niekas negiria laimės, kaip giriamas teisingumas, o priskiria jai didžiausią vertingumą ir laiko ją palaiminga, nes ji yra dieviškesnė ir vertingesnė.

Pagyrimas teikiamas dorybei, nes ji įgalina žmones dorovingai elgtis, o šlovinami lygiai ir kūno, ir dvasios laimėjimai. Taigi laimė priklauso prie didžiausiųjų vertybių ir yra tobula. Taip yra ir dėl to, kad laimė yra pradas. Juk dėl jos žmogus visa kita daro, o pradas ir gėrybių priežastis yra laikoma garbingiausiu ir dievišku dalyku.

Literatūros sąrašas

· “Rinktiniai raštai”, Aristotelis, Mintis, Vilnius, 1990 m.;
· “Aristotelis iš amžių perspektyvos”, A. Lozuraitis, http://filo.web1000.com ;
· “Filosofinė etika: aš ir tu”, J. Baranova, Alma littera, Vilnius, 2004 m.;
· www.tingiu.lt (ištrauka iš vieno referato panaudota įžangoje);

Leave a Comment