Esė pagar F.Nyčės preliudiją "Pokštas, klasta ir kerštas"

Untitled

Esė pagal Frydricho Nyčės preliudiją “Pokštas, klasta ir kerštas”

Frydrichas Nyčė yra vienas iš jaunatviškiausių pasaulio filosofų. Jis sugeba sudominti skaitytoją ne tik dėstomomis mintimis, bet ir savo kūrinių stilistika. Pradėjusi skaityti “Linksmąjį mokslą” likau sužavėta stiliumi, kuriuo ši knyga parašyta: visa knyga susideda iš trumpų aforizmų. Taip daug lengviau skaityti ir nepamesti minties, kaip dažnai atsitinka skaitant kokią nors kitą, sudėtingos struktūros knygą. Rimuota preliudija “Pokštas, klasta ir kerštas” reikalauja įsigilinti į kiekvieną žodį, nes dažniausiai viskas turi paslėptos ironijos ar paajuokos prieskonį. Pasikapščius kiek giliau, galima nustebti: tai kas iš pirmo žvilgsnio atrodo liaupsinama, pažvelgus kitu kampu gali tapti peikiama. Taigi,iš gausybės aforizmų esančių šioje preliudijoje, išsirinkau tuos, kurie paliečia patirties ir vertybių sferas.

Visų laikų visuomenėje patirtis buvo ir iki šiol yra vienas iš esminių vertinimo ir pripažinimo kriterijų. Frydrichas Nyčė savo knygoje, metaforų pagalba, patirtį netiesiogiai sieja su amžiumi, rašydamas: “Ir rūdys būtinos: vien ašmenų -mažai! Nes nuolat tau sakys: “Per jaunas jis, matai!””. Tai kiek primena stereotipinį mąstymą, kuuomet yra manoma, kad žmogus su amžiumi įgyja vis daugiau patirties. Tai yra esminis faktas. Tačiau kiekvienas žmogus yra individualus ir tai reiškia, kad net ir artimiausių žmonių patirtys yra visiškai skirtingos. Mano manymu, kartais jauna asmenybė, kai kuriose gyvenimiškose si

ituacijose, ar tam tikrose srityse , gali turėti žymiai daugiau patirties, nei brandaus amžiaus žmogus. Svarbu paminėti tai, kad jaunas žmogus yra imlus naujiems dalykams ir yra linkęs išbandyti gyvenime vis kažką naujo. Tuo tarpu brandesnio amžiaus asmenybė yra sėslesnė ir dažnai pokyčius gyvenime vertina neigiamai. Tačiau nepaisant to, žmogus, kaip tas Nyčės minimas kalavijas – bėgant amžiui yra vertinamas ir gerbiamas vis labiau.

Žmonės nebevertina garbės. Dar viduramžiais žmonės saugodavo savo garbę taip pat, kaip pačią gyvybę. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi. Daugumai visai nesvarbu, ar jie yra gerbiami ar ne, ypač jei kalba pasisuka apie karjerą ar šlovę. F.Nyčė savo preliudijoje taip pat pavaizduoja šlovės ir garbės santykį, tarsi kreipdamasis į skaitytoją: „Šlovės panūdai, juk tikrai? Galiu tau tarti: Nepretenduoti teks visaiį garbę!“ Teelevizijos istorijoje yra gausu projektų, kurie žada turtus ir garantuoja, kad nugalėtojas bus žinomas visoje Lietuvoje. Tačiau niekas nekalba apie tai, kokia yra tos šlovės kaina. Labai liūdna, kad tiek eteryje, tiek realiame gyvenime yra nemaža dalis žmonių, kurie yra pasiryžę padaryti ar pasakyti, bet ką, kas garatuotų jiems kelią į šlovę ar laikiną išgarsėjimą. Yra tokių, kurie netgi tampa pajuokos objektu, vien dėl to, kad būtų žinomi. Mano nuomone, garbė yra tai, ko neverta paaukoti dėl kelių minučių šlovės, nes šl

lovėyra laikina ir nepastovi. Visgi garbę susigražinti yra daug sunkiau. O dar sunkiau tada, kai dėl šlovės žmogus praranda net draugų pagarbą.

Draugai yra viena iš socialinio gyvenimo grandies dalių, savo reikšmingumu nenusileidžianti šeimai ir karjerai. Kiekvienam reikia turėti žmogų, kuriuo būtų galima pasitikėti,pasidalinti įspūdžiais, kankinančiu nerimu ir svajonėmis, kitaip tariant, reikia draugo. Kas iš tiesų yra toji draugystė? Ji dažnai apibūdinama, kaip žmonių tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės ir artimi tikslai. Tačiau ar galima tokį dalyką, kaip draugystė įsprausti į kokio nors apibrėžimo rėmus? Žinoma, kad ne. Kiekvienas iš mūsų socialiniuose tinkluose turi šimtus, o kai kurie net ir tūkstančius draugų. Ar tai reiškia, kad mes turime begales tikrų draugų? Kažin. Dėl to reikia mokėti atsirinkti tinkamus draugus, žmones su kuriais jautiesi laisvas, kurie nevaržo, o padrąsina ir visuomet būna šalia. Tikriausiai, dauguma sutiks, jog kartais geriau pabūti vienam, nei su netinkama kompanija. Frydricho Nyčės požiūris yra šiek tiek kraštutiniškesnis. Jis rašo – “Verčiau jau vientisa priešystė, nei sulipdyta dirbtinai draugystė!” Aš visapusiškai pritariu šiai minčiai. Nuslėpti savo nepasitenkinimą, ir palaikyti dalykiškus santykius yra menas. Tačiau visai kas kita, kai žmogus stengiasi ne tik nekonfliktuoti, bet ir prisimeilinti, apsimesti draugu, o praradus budrumą, smogti visa jėga ir begalo įskaudinti. To

okiu atveju, tikriausiai visi mieliau rinktumėmės nuožmų priešą, nei netikrą draugą. Taigi, aš manau, kad daug geriau yra parodyti aiškią antipatiją, nei gyventi šalia tokio žmogaus, nuolat mūvint draugiškumo kaukę.

Kiekvienas pasaulio žmogus nori būti laimingas. Deja, jaustis laimingu dažniausiai trukdo du pagrindiniai dalykai. Pirmiausia tai, kad gyvename moderniosios visuomenės laikais ir laimę dažniausiaisiejama su materialinėmis gėrybėmis. Antra yra tai, kad kartais mes nemokame įvertinti to, ką turime ir savo laimę suvokiame tik ją paleidę vėjais. F.Nyčė apie laimę rašo: “Kada ieškoti pavargau, išmokau būt radėjas”. Tai reiškia, kad laimė yra visai netoli. Galėtumėme jaustis daug laimingesni, jei tik gebėtume apsidairyti aplink, ir nors minutę stabtelėję įvertinti tai, ką turime šalia: draugus, šeimą, jaukius namus, kuriuose kažkas laukia sugrįžtant, šiltą vasaros lietų ar saulėtą vakarą prie jūros. Niekada negalvokime, kas mūsų gyvenime yra blogo, nes net ir blogiausioje situacijoje galime pamatyti kažką gero. Ne veltui Nyčė savo preliudijoje rašo : “Kas pamiršo, tas gyvuos”. Tai reiškia, kad norint būti laimingam reikia judėti į priekį ir išmokti patirtas skriaudas rašyti ant smėlio, o džiaugsmą ant akmens.

Išvada ta, kad žmonės praranda savo humaniškumą. Jiems nebelabai rūpi dvasinės vertybės. Taigi, noriu visiems palinkėti, kad netaptumėte tokiais žmonėmis, apie kuriuos rašiau. Neatsisakykite svajonių, tausokite draugystę ir patys bū

ūkite verti “draugo” statuso. Išmokite rasti laimę paprasčiausiuose dalykuose. Būkite šiek tiek paprastesni ir visada atminkite, kad gyvenimas priklauso optimistams, pesimistai – tiesiog žiūrovai.

Leave a Comment