Kanto ir Nyčės darbų palyginimas

I. Kanto bei F. Nyčės moters ir vyro suvokimas

Imanuelis Kantas savo veikale “Antropologija pragmatiniu požiūriu“, tiksliau jo ištraukoje, pateiktoje J. Baranovos knygoje “Filosofinės etikos chrestomatija“, kalba apie moters ir vyro skirtumus. Jis teigia, kad gamta vyrą apdovanojo didesnėmis fizinėmis jėgomis nei moterį, tačiau į moters struktūrą ji įdėjo daugiau meno. Tačiau moteris, nors ir silpnesnė už vyrą, visgi turi įgimtą sugebėjimą jį patraukti. Nors moteriai ir yra būdingos silpnybės ir nors, kaip sako I. Kantas „Kvailiai iš jų šaiposi.“, tačiau protingi žmmonės puikiausiai mato, jog moteris yra „.svertas, padedanti valdyti vyrą.“ ir, kad ji puikiausiai sugeba pasinaudoti stipriąją lytimi jai reikalingiems tikslams. Anot Kanto, moterį yra labai sunku pažinti, nes ji savo paslapčių neišduoda, iki galo neatsiskleidžia vyrui, o jos pagrindinis ginklas prieš stipresniąją lytį yra jos liežuvis. Ji juo ir gamtos dovanota iškalba bei šnekumu ypač naudojasi „ namų kare“ taip suglumindama vyrą, o pasipiktinimo ašaromis ir priekaištais dėl jam stingančio kilnumo – visiškai jį nuginkluodama. Tačiau ne visada jai liežuvis pasitarnauja teeigiama prasme, nes dėl to paties gamtos padovanoto šnekumo, atvirkščiai nei savųjų, svetimų paslapčių moteris saugoti nemoka. Na, o „namų pasaulyje“, kaip teigia Kantas, moteris naudojasi silpnesniojo teise, t.y. teise savo vyro būti apsaugota nuo kitų vyriškosios giminės atstovų ir bū

ūti jo globojama.
Veikalo ištraukoje Imanuelis Kantas kalba ir apie moterį pilietinėje visuomenėje. Jis sako, kad tokioje visuomenėje moteris yra laisva ir, kad ši jos laisvė pasireiškia tuo, jog atvirkščiai nei necivilizuotose šalyse, kur „. vyras baudžia žmoną, kuri grasina jam įsigysianti meilužį.“, ji „ .neatsiduoda vyro užgaidoms be santuokos, ir be to, be monogaminės santuokos.“ bei dar ji yra laisva viešai turėti ne tik sutuoktinį, bet ir meilužių. Filosofas rašo, kad moters gudrus charakteris atsiskleidžia būtent per koketavimą su vyrais, net ir svetimais, ir nors tai tuomet ir buvo smerktina, tačiau Kantas moterį pateisina tuo, jog koketuodama „.savo palankumu vyrams moteris siekia būti laisva ir kartu užkariauti visą vyrišką lytį.“. Taip ji apsisaugo nuo galimybės likti viena ir neglobojama galimos našlystės atveju. Taaigi, koketuodama moteris stengiasi apkerėti visus pagal turtinę padėtį jai tinkančius vyrus, kad likus našle „ . netrūktų siekiančių jos rankos.“.
Kantas konstatuoja ir tai, jog būtent moteris sugeba vyrus padaryti padoriais ir moraliais. Tuo, taip pat, pasirūpino gamta, norėdama, kad žmonijoje klestėtų kultūra, kuri, anot filosofo, yra negalima be bendravimo ir padorumo jausmo. O kadangi vyrai, ką galima spręsti iš Kanto veikalo ištraukos, nepasižymi tinkamomis kultūrai savybėmis, gamta sutvėrė moterį tokią, kuri sumaniai sukaustytų vyrus nematomomis grandinėmis ir, dėka savo įgimto taurumo, gr
ražbylystės ir veido raiškumo bei sumanumo valdyti vyrus, pasinaudodama vyrų vaikišku kilnumu, priverstų vyrus su ja elgtis švelniai ir mandagiai, taip juos padarydama „.jei ne iš tiesų, tai bent išoriškai moralius.“.
Filosofas I. Kantas teigia, kad moteris ne tik nori valdyti, bet ir anksti suvokia, kad gali patikti vyrams ir gali būti išdidi, tramdyti vyrų įkyrumą bei reikalauti iš jų pagarbos sau jau vien todėl, jog ji yra moteris. Ji turi saugoti ir ginti savo išdidumą, tačiau, nors ir yra gamtos paskirta visada „atsisakančiąja“ puse, negali būti išrankia, nes „Gamta nori, kad moters būtų ieškoma, dėl to moteris pasirinkdama (pagal savo skonį) neturi būti tokia išranki, kaip vyras.“. O jei moteris įsimylėdama būtų išranki, taptų ne „atsisakančiąja“, o „siekiančiąja“ puse, t.y. perimtų vyrų vaidmenį ir tai pažemintų ją net vyrų akyse. Kantas įsitikinęs ir tuo, kad meilėje moteris privalo būti šalta ir lengvai šiam jausmui nepasiduodanti, nes tai jai užtrauktų negarbingumą.

Moters dorybės ir ydos, anot filosofo, nuo vyrų skiriasi savo motyvais. Silpnoji lytis turi būti jautri ir kantri, o ūkio reikaluose- rūpintis taupumu. O štai pavyduliauja moteris ne tik mylėdama, bet ir nemylėdama vyro, nes „.ji iš savo gerbėjų būrio praranda tiek vyrų, kiek jų pradeda mergintis kitoms moterims.“. Ji tu

uri galią padaryti „.save kiekvieno skonio objektu.“ bei privalo vadovautis principu, kuris dažnai nesuderinamas su moters charakteriu, jog tai, ką daro ir kalba visuomenė- gera ir teisinga.
Na, o apie vyrą, Kantas kalba kiek mažiau nei apie moterį. Pagrindinis jo pastebėjimas yra toks, kad, nors vyras ir yra gamtos apdovanotas didesne fizine jėga, tačiau iš tikrųjų, sumaniai ir jam net nepastebint, jį valdo moterys. Vyrą yra lengva pažinti, jis „.mėgsta namų pasaulį ir noriai paklūsta žmonos tvarkai, kad tik neatsirastų kokių nors kliūčių jo reikalams(už namų ribų).“. Tačiau, nors jis ir remiasi stipriojo teise būti namų valdovu ir privalo savo tvirtovę bei žmoną ginti nuo visų išorės priešų, tačiau vis tik silpnoji lytis, dėka savo liežuvio ir ašarų vyrą suglumindama ir nuginkluodama, sugeba panaudoti jį savo tikslams pasiekti. Pilietinėje visuomenėje, anot Kanto, vyras moters išnaudoti savo užgaidoms negali be santuokos, nes ji tam nepasiduoda, o ir parodyti pavyduliavimo, taip pat, negali, nes iš to prabangos periodo visuomenėje tik pasijuokiama. Tokioje visuomenėje vyras siekia moters palankumo ir tikisi savo turtine padėtimi patraukti jos dėmesį. Be to, kaip rašo Kantas, vyras, net nepastebėjęs, moters yra paverčiamas padoriu, moraliu ir taip tinkančiu žmonijos kultūrai.
Iki santuokos Kanto vyras dažniausiai nori paklusti moteriai, o būdamas jaunas „.
.visada bijo, kad gali nepatikti ir dėlto moterų draugijoje jaudinasi(būna drovus).“ Tačiau vis dėl to, vyras yra įkyrioji, „siekiančioji“( kaip pavadino Kantas)pusė, o tą įkyrumą moterys siekia sutramdyti išdidumu ir pagarbos sau reikalavimu. Bet, vis tik, vyras, kuris gamtos sukurtas grubesniu, su kilnumo trūkumu ir, kuris žavi moteris savo fizine jėga bei sugebėjimu jas apginti, turi būti išrankus rinkdamasis žmoną. Meilėje jis turi būti aistringas, o nepaklusti meilės šauksmui- jam nedera. Pavyduliauja vyras tuomet, kai myli, be to jis turi skonį sau bei privalo pasižymėti pakantumu ir jausmingumu, o ūkio reikaluose- rūpintis įsigijimu.
Kitas žymus filosofas Frydrichas Nyčė savo veikale „Anapus gėrio ir blogio“ taip pat kalba apie vyrą ir moterį. Šio veikalo ištraukoje filosofas rašo, kad moteris sugeba būti žavinga, lengvai į viską žiūrėti ir pasižymėti kitomis teigiamomis savybėmis. Šis sugebėjimas- tai jos paslaptis, kurią ji labai paprastai gali prarasti, jei bandys įgyti lygias teises su vyrais.
Visų pirma, F. Nyčė moteris vadina būtybėmis, kurios paslaptingai atsiranda vyrų gyvenime ir, kurios nėra lygios vyrui. Jos yra laisvos kaip paukščiai ir tik netikėtai, tarsi, per klaidą, atsiduria vyro gyvenime, o šis, norėdamas ją išlaikyti, kad neišskristų, t.y. kad jo nepaliktų, turi ją uždaryti į narvą, apriboti jos laisvę. Vyras moteris laiko „.subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis.“. Tačiau Nyčė teigia, kad visa tai, moteriai pradėjus siekti lygių teisių su vyrais, keičiasi į neigiamą pusę.
Filosofas dėsto, jog moteris iš prigimties yra melagė ir moters melą jis vadina jos didžiuoju menu. Nyčės moters didžiausias rūpestis yra iliuzija ir grožis. Vyrus moteris savo žvilgsniais, rankų prisilietimais ir kvailystėmis sugeba priversti, tarsi, suabejoti savimi, pažvelgti į savo rimtumą, protingumą ir vyriškumą beveik kaip į kvailystę. Jis rašo ir apie tai, jog moteris nepripažįsta kitų moterų, ypač tų, kurios yra protingos ir, kurių širdys yra teisingos. Filosofas teigia, kad būtent pačios moterys, o ne vyrai, labiausiai ir niekina moteriškos lyties atstoves. Anot jo, tikra moteris yra ta, kuri tyli bažnyčioje, nesikiša į politiką ir nešmeižia kitų moterų. Labiausiai jis akcentuoja tai, jog su vis didėjančia savo valdžia, savo gausėjančiomis teisėmis ir pretenzijomis ,,.moteris žengia atgal. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje mažėjo tiek, kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; ,,moterų emancipacija”, kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys(o ne tik bukagalviai vyrai ), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas.” . Šio moters padėties keitimosi kiekviena protinga ir padori moteris turėtų gėdytis ir vengti visa savo esybe. Nyčės požiūriu, tikra moteris nesigilina į tai, kaip pasiekti savų tikslų, nepuoselėja savo ginklo vartojimo meno, vyro atžvilgiu nepraranda savitvardos, neskaito knygų, yra subtili, drausminga ir gudriai kukli. Be to, tikra moteris nebando pakeisti vyro nuomonės, nesipriešina vyro tikėjimui ,,.moteryje slypinčiu iš esmės kitokiu idealu. Kažkokiu Amžinu ir Būtinu Moteriškumu.”, taip pat, moters praeityje ir dabartyje neieškanti vergovės ir baudžiavos elementų, nes būtent vergija visuomenėje, Nyčės manymu, ir yra aukštesnės kultūros pagrindas. Ir tikra moteris jokiu būdu neklausys ,,.idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų.”, nes jie, jas skatindami siekti lygių teisių su vyrais, tik nužemintų ,,.moterį iki ,,bendrojo išsilavinimo” ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo.”. O moteris literatė ar mąstytoja paprasčiausiai vyrams būtų atstumianti ir juokinga.
Tikrasis moters pašaukimas, anot filosofo, yra sveikų vaikų gimdymas, o moteris nepaklūsdama šiam pašaukimui kasdien tampa vis isteriškesnė. Noras vis labiau ją ,,kultūrinti” tik susilpnins jos valios jėgas ir tik valios jėgos, kurios yra stipresnės už vyro, o ne mokslas, pakelia kai kurias moteris aukščiau už juos. Tačiau svarbiausias dalykas moteryje, kuris kelia ne tik pagarbą, bet ir baimę, yra jos paslaptinga prigimtis, ,,.kuri ,,gamtiškesnė” negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas.”. Bet tuo pačiu, Nyčės moteris, kurią jis sulygina su pavojingu ir gražiu žvėrimi- kate, kelia ir užuojautą, nes ,,.labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau pasmerkta nusivylimui.”. Taigi, jis nuolat pabrėžia, jog moteris šviesdamasi, siekdama lygių teisių su vyrais praras savo prigimtą paslaptingumą ir pamažu taps vis nuobodesnė.
Na, o vyras Nyčei yra akivaizdžiai aukščiau už moterį. Vyras turi daug daugiau teisių ir laisvių nei moteris, ir kas tinka ir priimtina vyrui, kaip pavyzdžiui mokslas, politika ir pan., visiškai netinka jai. Filosofas teigia, kad vyrui gyvenimas yra sunkus ir tik paslaptingoji moteris savo menu, savo instinktu, savo sugebėjimu priversti vyrą į savo savybes pažiūrėti beveik kaip į kvailystę, vienintelė gali praskaidrinti jam gyvenimą. Vyras, kaip rimtas, protingas, dvasingas ir stiprus žmogus, niekada neniekina moters labiau nei ji pati bei siekia išgelbėti ją nuo bukumo, moteriškumo praradimo susikompromituojant švietimu. Jo noras, kad moteris nesikištų į politiką, tylėtų bažnyčioje ir nekalbėtų apie kitas moteris – jo rūpinimosi ja ir jos tausojimo išraiška. Tačiau yra ir ,,.tarp vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų.”, kurie skatindami jas siekti lygių teisių, jas tik gadina ir nužemina. Anot Nyčės, tikras vyras moterį ne tik tausoja ir jaučia jai užuojautą, bet kartu ir pagarbą bei baimę, nes suvokia, jog ji, nors būdama fiziškai ir silpnesne, tačiau yra daug ,,gamtiškesnė” ir paslaptingesnė būtybė už jį.
Savo veikaluose ir I. Kantas, ir F. Nyčė daugiausiai rašo apie moterį, jos padėtį visuomenėje, jos padorumą ir kaip ji turėtų elgtis. Apie vyrą filosofai rašo nedaug, pateikia tik kelias jų savybes bei kokie turėtų būti jų santykiai su moterimis. Abiejų mąstytojų išdėstytose mintyse apie vyrą ir moterį galima rasti nemažai panašumų bei skirtumų. Taigi, Kantas ir Nyčė moterį aprašo, kaip paslaptingą, ,,gamtiškesnę” už vyrą, nors fiziškai už jį ir silpnesnę, tačiau Kantas į ją žiūri, kaip į žmogų, o Nyčė- kaip į būtybę ar gudrų gyvūnėlį- katę. Manau, šis filosofų skirtingas moterų įvardijimas byloja apie tai, jog, Kanto požiūriu, moteris visuomenėje ar tarp vyrų yra savo teisėmis ir laisvėmis vos ne lygi jiems, gal tik nedaug žemesnėje padėtyje, nes minima, jog vyras- valdovas tik namie, veikale į ją žiūrima palankiau ir nuolaidžiau. O štai Nyčė, kaip minėjau, apie ją kalba kaip apie būtybę ar gyvūną, ir taip ją dar labiau nužemina, jog ji yra net ne žmogus, o būtybė, suteikia jai dar daugiau paslapties, mistiškumo. Skaitant jo veikalo ištrauką atrodo, jog moteris beveik neturi jokių laisvių ar teisių, o jai pabandžius jas apginti ir jų išsikovoti daugiau- ji Nyčės gėdinama ir jai primenama, jog jos paskirtis tik gimdyti vaikus. Be to, Kanto moteris yra laisva net viešai turėti meilužių, koketuoti, o Nyčės moteris, lyg paukštis, netyčia nutūpęs į vyro delną, yra uždaroma į narvelį, kad nepabėgtų.
Nors gamta į moters struktūrą įdėjo daugiau meno, tačiau abu autoriai sutinka su tuo, jog vis tiek vyras privalo ją tausoti, saugoti ir ginti bei gerbti, o Nyčė prideda, kad vyras moteriai turi jausti dar ir baimę bei užuojautą. Tačiau, Kanto teigimu, vyras moterį, ypač žmoną, labiausiai turi ginti nuo kitų vyrų, išorės priešų, o Nyčės vyras- labiausiai ją ginti nuo švietimo. Būtina paminėti ir tai, jog Kantas savo veikale pateikia netik stipriąsias vyro savybes, bet kalba ir apie jo savitas ydas(pvz.,kilnumo stoką, nepakankamą morališkumą ir pan.), o Nyčė labiau akcentuoja vyro gerąsias savybes( pvz., rimtį, gilumą, svorį).
Ir vienoje ir kitoje ištraukoje, moteris savo prigimtimi priverčia vyrus save gerbti, tačiau Kantas teigia, jog ji tai daro savo taurumu, gražbylyste, veido raiškumu ir sumaniu vyrų valdymu, o Nyčė- kad, savo grobuonišku klastingu gracingumu, tigrės nagais pirštinaitėse, naiviu egoizmu, neišauklėjamu laukiniškumu, nesuvokiamumu. Ir nors, Kanto nuomone, gamta moterį sukūrė sumania vyrų valdytoja, kuri siekia užkariauti visą vyrų giminę, o Nyčės- gudraus kuklumo, dorybinga gimdytoja, tačiau abu sutinka su tuo, kad gamtos jai yra skirta vyrą patraukti, tačiau be santuokos, jo užgaidoms ji neturi pasiduoti. Vis gi, moteris turi galingą ginklą prieš vyrą- tai jos liežuvis, tik Kanto veikalo ištraukoje ji savo šnekumu, aistringa iškalba vyrą suglumina, valdo ir priverčia su ja švelniai ir mandagiai elgtis, o Nyčės- šis ginklas yra melas, kuriuo ji sukuria iliuziją bei, kuris naudojamas ne tik vyrams apkerėti, bet ir kitas moteris apkalbėti. Abu filosofai rašo ir apie tai, kad moteris siekia laisvės. Kanto veikale ji tai daro palankumu, koketavimu su vyrais, kai, tuo tarpu, kito filosofo- šviesdamasi, siekdama lygesnių teisių su jais. Filosofai kalba ir apie ribą, kada moteris praranda padorumą, nusižemina: Kantas sako, kad tai įvyktų, jei moteris taptų ,,siekiančiąja” puse bei lengvai pasiduotų meilės šauksmui, kitas- tuomet, kai išsimokslintų, taptų mąstytoja, literate ar pan. Nors Kanto moteris yra ne tokia drausminga ir subtili kaip Nyčės, tačiau abu filosofai sutinka, jog ji privalo leisti vyrui tikėti ją esant tokią, kokią jie įsivaizduoja ir neišsklaidyti šių jų vaizdinių.

Medžiaga: J.Baranova, Filosofinės etikos chrestomatija, Vilnius, 1998m.

Leave a Comment