VII-VIII amžiaus filosofija

Renesanso antropocentrizmas ir humanizmas.

Pirmą kartą terminas humanismus buvo pavartotas 1808 metais vokiečių leidėjo F. Niethammerio. Šio termino negalima painioti su sąvoka humanis. Šis vardas veikiausiai kilo iš senesnio termino humanities, kuris kai kuriuose tekstuose buvo rašomas ir kaip studia humanitatis. Į studia humanitatis įtraukiama daugelis mokyklinių disciplinų- gramatika, retorika, poezija ir moralinė filosofija.Kristellerio nuomone, su filosofija humanizmas buvo susijęs tik svarstant bendrąsias moralines problemas. Tokie šio kūrybingo autoriaus pateikti humanizmo vertinimai kyla iš pasitikėjimo pozityvia sąvokine analize, bet ne remiantis simbolinio mąstymo reikšmių interpretacijomis. Kitados puikiai bendrąją humanitas judėjimo prasmę apibūdino W. Dilthey: “Istorinis idealios graikų dvasios pažinimas turėjo ugdyti nuostabų humaniškumą”.Pažymėtina, kad Renesanso epochoje humanitas judėjimas prasideda ne tiek ieškant filologinio grynumo, kiek žmogaus esmiškumo. Kristelleris atskyrė Renesanso humanizmą nuo tuometinės neoplatoniškosios, peripatetikų ir viduramžių scholastinės tradicijos. Humanistinis judėjimas tapo didžiausias intelektinės įtampos, naujo konceptualizmo ir simbolizmo dinaminis šaltinis.Renesanso epochos retorikoje kaip pamatiniai terminai nebuvo vartojamos nei esmės, nei būties sąvokos, nebuvo svarstomos daikto ir proto, kūno ir idėjų santykio problemos. Tačiau daugelis Atgimimo meto mąstytojų manė, kad humanistinė retorika yra tikriausia, laisva nuo scholastinio sustabarėjimo, sokratiška ir ciceroniška, pagaliau netgi platoniška filosofija. Atgimimo laikotarpio mąstytojams didžiausi autoritetai ir pavyzdžiai buvo Platonas ir Ciceronas. Tai yra retorikos filosofiškumo arba filosofijos retoriškumo galimybė.

Atgimimas, kaip esmingas, sielą formuojantis praeities prisiminimas, Renesanso epochoje buvo įgyvendinamas remiantis antropocentrine pasaulėžiūra. Atgimimas prasideda pirmiausia kaip filologinis Renesansas ir antropocentriškai estetiškai traktuotos humanitas idėjos išsirutuliojimas. Viduramžiais humanitas ir divinitas nebuvo iš principo skiriami, čia dominavo nuodėmingumo ir apsivalymo idėjos, kurios ir lėmė to laikotarpio mokslą.Apmąstant Renesanso humanitas idėją, beveik išnyko žmogiškojo nepakankamumo Dievo šviesoje prasmė. Čia žmogus pirmiausia buvo traktuojamas kaip savipakankama asmenybė. Dantės kūrybos stilistika, jo nagrinėjamos temos ir dominuojantys sakraliniai vaizdiniai bei simboliai yra vis dar viduramžiški, juose galima pastebėti stiprią scholastinio aristotelizmo ir tomizmo įtaką.Dėl Dantės poezijos įtakos galima buvo apmąstyti literatūrą, istoriją ir galiausiai politiką kaip tas savipakankamas realybės sferas, kuriose pasireiškia išbaigti ir istoriški herojų pavidalai. Žmogus gali suvokti tikrovę ir perprasti savo tikrojo žmogiškumo prigimtį. Šiuolaikinė humanizmo samprata: požiūrių sistema, laikanti žmogų pagrindine vertybe, jo gerovę- socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą- trokštamais žmonių santykių principais.Žmogaus žmogiškumo koncepcija žymi kiekvienos epochos žmogaus esmės suvokimo būdą. Italijos Atgimimo humanistai priešpriešina save viduramžių žmogui ir jo kūrybai, vadinasi, ir tos epochos mokslui bei teologijai. Žmogiškosios sielos transformacija vyksta kaip valingas savęs išrutuliojimas, dėl kurio žmogus save ima suvokti savo paties valdovu.Reikia žmogų mąstyti esantį Dievu, bet taip, kad jis kartu yra ir kūrinys, ir kūrėjas: kūrėju- kūriniu, be jų sumišimo ar sudėjimo. Humanitas idėjos intencija gimsta noras visa ką apmąstyti, vidiniais savo išgyvenimais esmiškai pamatuoti visas savo esybes, kad kartu įsitrauktų į tyrinėjimą, į apmąstymus ir taip pasiektų tobulą savo minčių išraišką.

Pasak Aristotelio, “retorika- analogiškas dialektikai menas”. Retorika pamažu virsta gražiakalbyste su jai būdingais tropais ir figūromis. Mažai ką tokio iš antikinės retorikos kūrinių Renesanso mąstytojai žinojo, kas nebuvo žinoma viduramžiais. Skiriasi kiekvieno laikotarpio požiūris į retorikos panaudojimą ir jos vertę. Viduramžiais jos svarba iš pradžių buvo nustelbiama gramatikos, o vėliau ir logikos.Ars dictaminis- laiškų rašymo menas, kuris pradėjo gaivinti ir plėtoti antikinę retorinę laiškų tradiciją. Retorikos atgimimas sietinas ir su to laikotarpio poezijos ir prozos pokyčiais. Renesanso epochoje teiginio teisingumas pirmiausia priklausė nuo jo estetiškumo ir emocionalaus įtaigumo. Retorika ir filosofija yra tiesiogiai susijusios ir kartu auklėja bei formuoja žmogaus dvasią.Žmogaus vidus (protas, siela) ir išorė (kalbos grožis) yra neišskiriamai susiję. Scholastika siekė sujungti protą su apreiškimu, intuicija ir vidiniais jausmais. Humanizmas ima save rutulioti kaip naują požiūrį į laisvą poetinį žodį. Meilė artimam yra studia humanitatis stimulas ir tikslas. Tiesa yra aukščiausias proto pasiekimas. Humanistinė proto, kuris yra neatsiejamas nuo valios, koncepcija yra gilus ir totaliai organizuotas patyrimas.Tradicinė krikščioniškoji mirtingumo patirtis dažnai tapatinama su absoliučia vienatvės ir atsiribojimo patirtimi. Vienatvė ir intymus, iš giliausių sielos gelmių besiveržiantis žodis, o kartu tikėjimas, meilė artimam ir didelis visuomeninis aktyvumas- štai tos nesutaikomos prieštaros, iš kurių ėmė skleistis Renesanso humanizmas.Retorika, kaip ir poezija, išreiškė aitringos žmogaus dvasios ir proto tapsmą. Tik žodžiais. Išaukštinančiais meilę Dievui ir garbinančiais gėrį, “žodžiais, artimais ir pažįstamais, ne tiktai įspraustais į širdį, bet ir skambančiais lūpose, paprastai žadinu miegančią dvasią”. Kalbą 14 a. nominalistai ir humanistai traktavo kaip nepriklausomą nuo būties (nuo Dievo) sferą, kurioje kūrybiniai žmogaus gebėjimai galėjo niekieno nevaržomi reikštis.Literatūra ir poezija buvo ta sfera, kurioje žmogus pirmiausia pasijuto laisvas ir tai kilo kaip būtinybė, kaip Aukščiausiojo dovanota aistra, kurios negalima nepaisyti. Renesanso humanitas studijos ypatingą dėmesį skyrė kalbai, kaip svarbiausiam ne tik auklėjančiam, bet ir transformuojančiam ar paruošiančiam tikrajam gyvenimui veiksniui.Atgimimo mąstytojai kalbą suvokė kaip tą religiją, kuri formuoja individą bei visuomenę, skatina energingą žmogaus sielos tapsmą. Antropocentriniame pasaulio regėjimo horizonte žmogus pasidaro autonomiškas, savaimingas individas, atsakingas už kiekvieną savo poelgį ir už kiekvieną visuomeninį įvykį. Šitai tiesiogiai atsispindėjo ir studia humanitatis programoje, skatinusioje ir nereglamentuotą sielos tapsmą, ir nepagrįstumo baimę, raginusią būti itin kritiškiems, skeptiškiems, kurti pagrįstą kritinį aparatą, o vėliau ir metodologijas.Tai žadino gyvą istorijos jausmą, visuomenės ir individo tapsmo dėsningumų paiešką. Vienintelis tuometinės savikūros būdas, vienintelė įvairiausius procesus paneigianti ar įtvirtinanti logika buvo retorika. Retorika yra neabejotinai gerokai platesnis menas nei logika ir apima ją kaip savo dalį. Kiekvienas oratorius privalo atlikti tris dalykus: mokyti, teikti malonumą ir skatinti veikti, tuo tarpu logikas vykdo tik pirmąją užduotį- moko.Publika patikės tokiu oratoriumi, kuris turi daug patirties, gerbia tautų ir jų vadų istorinį patyrimą, yra dvasingas, orus, turi šventumo žymę ir pelno liaudies pasitikėjimą. Retorikos svarba susilieja su aktyvaus gyvenimo ir atviro visuomeninio argumentavimo būtinybe. Analogiškas retorikos užduotis buvo išdėstę šv. Augustinas ir šv. Bonaventūra.Logikos mokslas paverčiamas paprasčiausiu retorikos segmentu. Ne loginių argumentų kritikavimas, o mėgavimasis retorikos pranašumu atspindi to laikotarpio mąstymo plėtrą bei naujų filosofinių orientyrų formavimąsi. Retorika tampa bendrąja mokykline disciplina, kuri įgauna vis daugiau formalių logikos požymių, o logika pasidaro vis labiau retoriška.Dėmesys žmogaus sielos kilnumui ir grožiui, jos dangiškajam prisikėlimui skleidėsi kaip antikos atgimimas ir kaip kritiškas praeities įvykių vertinimas. Istoriją nuolatos realizuoja retoriniai įrodymai, pateisinimų ir kaltinimų menai, šlovinančios ir amžinybės geismą žadinančios kalbos.

Pilietinio humanizmo samprata- viena iš pagrindinių Renesanso procesų charakteristika. Italų mene buvo du atgimimai. Vėlyvesnės retorinės kalbos vartoja simboliką, kuria buvo žadinamas piliečių narsumas, nepakantumas veidmainiavimui, skatinamas laisvės troškimas. Neapsieita čia ir be pilietinės dvasios ir krikščioniškųjų jausmų vienijimo, antikinės ir krikščioniškosios tradicijų sąveikos.1440-ųjų metų pabaigoje, iš pradžių Florencijoje, o paskui ir visoje Italijoje neoplatonizmas užgožė humanizmą kaip dominuojantį judėjimą. Filosofija- ta, kuri lipdo, žiedžia mūsų dvasią, formuoja dorovę, nuplauna nusidėjimų dėmes, išsiaiškina tiesą be dialektinių gudrybių. Tik žmones suburianti ir suartinanti filosofija yra verta pagarbos.Pačiame žmonių gyvenime slypi kažkokia veikianti gyvais, suburiančiais ir išaukštinančiais žodžiais bendro buvimo, tvarkos esmė. Ne taisyklingai sudaryti silogizmai, samprotavimai, o emocionali ir įtaigi kalba- štai kas daugumai grindžia ir įrodo tiesą. Garbingumas, kilnumas yra tikrasis gėrio troškimas, o virtus yra žmogaus garbingumo ir vidinio sielos kilmingumo prielaida.Virtus samprata yra susieta su tokiomis dorybėmis kaip teisė, išmintis, savitvarda, saikingumas. Virtus ne tik vien narsumas, dorumas ir išmintis, bet ir pilietinė dvasia ir valia išmintingai tai išsakyti. Energingai kritikuojamos imperiškos Cezario užmačios ir jo pasekėjų tironiškas valdymas. Antikinio pasaulio istorija bandoma paaiškinti pilietinės laisvės ir valios pakilimu bei kritimu.Žmogų laisvą daro nepriklausomi valios aktai, o intelektas rodo laisvės nepasiekiamumą. Pilietybė- tai laisvė viešai aikštėje išsakyti tai, ką mąstai ir ko sieki. Politinė laisvė ir pilietinė gerovė buvo interpretuojamos retoriniame diskurse ir siejamos su autonomine individo savirealizacijos idėja. Istorija pamažu ėmė virsti pilietinio gyvenimo pagrindu ir jo demonstravimu, retorinių pratybų arena.Retorika ir istorija tampa neatsietinomis viena nuo kitos, tarp jų vyksta nenutrūkstantis dialogas, leidžiantis atsiskleisti tikrajam pilietiškumui- naujajai žmogaus esmei. Retorinėmis manipuliacijomis kiekvienas pateiktas istorinis argumentas buvo vertinamas galimo visuotinio ir būtino dėsnio atžvilgiu. Jėga ir protu pasižymintis narsumas yra svarbiausia prielaida įveikti istorines negandas.Virtus idėja interpretuotina kaip protingas, doras, karingas narsumas bei šlovės siekimas. Ji privalėjo ugdyti aktyvią ir valdingą asmenybę. Politiniai, socialiniai bei istoriniai mokslai negali būti analogiški fizikos ar matematikos tikslumui. Kitas reikalas- tai siekis analitinėmis procedūromis bei istoriniais tyrimais numatyti ateinančius įvykius bei įrodyti taisykle, kurios privalomos profesionaliam politikui.Florencijos humanistai siekė įgyvendinti studia humanitatis projektą, kaip dvasios laisvės ir harmonijos pagrindą. Humanista pirmiausia reiškė tinkamą savo proto ir dvasios išlavinimą antikine, patriotiška ir virtus bei laisvės principus puoselėjančia dvasia. Istoriją pradedama suprasti kaip “išminties knygą”, kurią gali skaityti kiekvienas, įgijęs tinkamus studia humanitatis pagrindus.Moralė, tikėjimas atskleidžia vieną tiesą, o reali, nuo tikėjimo užgaidų priklausanti istorija- kitą. Tikslą įkūnijančios veiklos dorybingumas priklauso nuo jai būdingo gėrio ir jos priemonių pagrįstumo. Veikla sklidina gėrio, jei ji techniškai teisingai pagrįsta ir nuosekli. Visi žmonės yra vienodai blogi, todėl ir jų galimybės politiniu požiūriu yra lygios.Alkis ir skurdas padaro žmones išradingais, o įstatymai- gerais. Individas turi būti traktuojamas priklausomai nuo socialinių, ekonominių ir politinių situacijų. Energetiškai galingų simbolių paiešką keičia socialinės- ekonominės determinacijos analizės.

Mathesis universalis idėja ir Renesanso mokslas.

Cusietis formuluoja iš principo intelektualų, autonominį klausimą: kaip galima pažinti Dievą? Bet koks žmogiškasis pažinimas galimas tik lyginant, pamatuojant nežinomus daiktus žinomais. Jei žmogiškasis pažinimas pirmiausia skleidžiasi kaip žinomo ir nežinomo sulyginimas ir, vadinasi, pamatavimas, tokių matų pažinimas yra matematika. Cusiečiui svarbiausia buvo paaiškinti ontinį pažinimo statusą, nurodyti daiktus, žmogaus protą ir Dievą siejančias dimensijas.Dievas ir daiktas esą homogeniški tuo atveju, kai jie mąstomi kaip aukščiausias ir žemiausias emanacijų lygmuo. Kaip galima sulyginti begalinius ir baigtinius dalykus? Klausimas, kaip galima Dievą pažinti, yra apmąstomas simboline matematine kalba, įprasminančia pasaulio vienybę. Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikos, jų ryšių tiesa buvo pažįstama intelektualiomis, erotinio proto ir širdies patoso persmelktomis simbolinėmis matematinėmis vizijomis.Būtent šios vizijos ir skleidė mathesis universalis idėją. Cusiečio matematiką būtina skirti nuo šiuolaikinių matematikos versijų. Matematika- tai žinojimas ir pirmiausia būties esinių pažinimas. Pažinti esinių saiką ir matą reiškė sužinoti daiktų ribas, formą. Matematika pasidaro dieviškojo daiktų įforminimo pažinimas. Pasak Cusiečio, tikslingiausias Aukščiausiojo pažinimo būdas yra neigiamas- apofatinis- t. y. mokytas nežinojimas.Dekartui skaičius jau nėra visų esybių ar substancialios kokybės savipakankama forma. Matematika virsta suvokimu, paaiškinimu to, kaip ir kokiu saiku protas įformina kūniškąjį pasaulį ir nemirtingą sielą. Cusiečiui “skaičius yra simbolinis daiktų pirmavaizdis”. Skaičiui yra būdingos dvi funkcijos: intelektuali pažintinė ir ontinė kūrybinė.Protas esąs Dievo pirmavaizdis, skaičius- proto pirmavaizdis. Jei Dievas sukūrė pasaulį naudodamasis skaičiais, Jo veiksmus galima suvokti kaip tobulas aritmetikos, geometrijos ir muzikos menų išraiškas. Iš chaoso kilęs Kosmosas- visų daiktų ir judėjimų dermė- egzistuoja ir skleidžiasi kaip muzikinė harmonija, kurioje skambiausios gaidos priklauso tobuloms planetoms ir angelų chorams.Cusiečio filosofija, jo matematikos samprata tapo viena svarbiausių Renesanso kosmologijos reiškėjų. Mathesis universalis- tai mistinė, sakralinė matematika, siekianti įvairiausiais skaitmeniniais ir geometriniais simboliais pažinti Aukščiausiąjį, paaiškinti jo reiškimąsi tiek gamtoje, tiek ir žmogaus veikloje. Nagrinėjant Mathesis universalis principą, negalima neaptarti begalinės Visatos koncepcijos kilmės bei dėl jos paplitimo įvykusių bendrų simbolinio pasaulio suvokimo pokyčių.Vienas iš pirmųjų, įvardijusių daugelio pasaulių ir begalinės Visatos galimybę, teologų buvo Paryžiaus vyskupas Etjenas Tampje. Aristoteliškosios fizikos požiūriu anapus baigtinio pasaulio nėra jokių vietų, negali būti ir tiesaus linijinio judėjimo, kuris numato judėjimą ne pagal vietų, o pagal tuštumos principą. Pasak Cusiečio, Dievas- Vienis slypi savo Begalybėje, vadinasi, ir išsirutuliojantis iš Dievo pasaulis taip pat yra potencialai beribis. Jeigu pasaulis yra regima Dievo demonstracija, vadinasi, ir visi joje rodomi protui pažįstami ženklai yra “gamtos knyga” analogiška šventajai knygai- Biblijai.

Dievas sukūrė tobulą Kosmosą, kuriame visoms planetoms yra būdinga ideali harmonija. Atgimė ypač reikšminga tolesnei renesanso raidai pitagorietiška muzikinės ir matematinės pasaulio harmonijos teorija. Giorgi išdėstė makrokosmoso muzikos elementus ir šios muzikos plitimo pobūdį, aptarė jos lygiagretumą mikrokosmoso harmoningoms kompozicijoms.Fluddas muziką aiškina ir kaip fundamentalią kosminę realybę, ir kaip matematinį, proporcijomis besiremiantį meną. Pasaulio muziką jis aptaria kaip sklindančios pasaulio sferomis šviesos aidų sąskambį. Saulės šviesa ir oro judėjimai priverčia suskambėti pasaulį nelyginant vargonus ir leidžia tobuliausiems iš magų išgirsti šią dieviškąją simfoniją.Florencijos neoplatonikai Atgimimo žmogaus idealą transformuoja į estetinį pavyzdį. Giorgi, kaip ir Cusietis tvirtina, kad pasaulio centras yra visur, o apskritimo ribos nėra niekur. Mirandola tvirtino, kad tinkamai tyrimams ir suvokimui panaudotais skaičiais galima visa ką pažinti. Hebrajų abėcėlės raidės turi savo skaitmeninius atitikmenis, ir todėl Dievo vardai ir angelų vardai gali būti išreikšti skaičiais. Kabala buvo vienas iš svarbiausių faktorių, skatinusių Reformaciją ir pažinimą. Matematika visur išliks reikšminga kaip didelio ir mažo harmonijos išraiška.

Florencijos akademijos būrelio atstovai norėjo išsilaisvinti iš aristoteliškos filosofijos dvasios. Daugelis to laikotarpio mąstytojų stebėtojo protą palygindavo su veidrodžiu, kuris atspindi daugiaspalvę pasaulio įvairovę. Renesanso mąstytojų ir technikų praktikų ieškojimai bei darbai buvo nulemti noro kurti ir dalyvauti kūrimo procese. Cardano matematika buvo ne metodiškai, o magiškai ir, vadinasi, praktiškai orientuotas gabumas.Žinių ir religijų sinkretizmas buvo greičiau meninės kolekcijos, o ne sistemos pobūdžio. Mikrokosmoso ir makrokosmoso santykiai buvo daugumos panašybių šaltinis. Tai, ko negalima išvystyti realybėje, meninio ir religinio simbolio dėka tampa akivaizdus, vaizdingas, skatinantis pasitikėjimą. Renesanso religinis- maginis, estetinis eksperimentavimas, labiausiai pasireiškęs alchemijos ir mechanikos srityse, siekė atverti tokius natūralius ir stebuklinius dalykus, kuriuos būtų galima praktiškai panaudoti.

Materija siekia tobulumo. Dėmesys ne patiems daiktams, o protui ir jo juslinėms išraiškoms leido lyginti patyrimo atrastas analogijas ir jungti jas į gyvą, mentalinę kosmoso harmoniją. Dažnai buvo siekiama rekonstruoti ar tiesiog pakeisti senojo žodžio prasmę, taip pritaikant jo ankstesniąją simbolinę galią naujajam suvokimui. Pvz., ženklu aš vadinu bet ką, kas yra paviršiuje ir galima matyti. Daugelis Atgimimo laikmečio matematikų, astronomų, medikų vartojo būtent meninių matematinių ieškojimų suformuluotą simbolinę estetinę vaizdinę terminiją.

Tarp išskirtinių Mathesis universalis simbolinių geometrinių figūrų buvo trikampis, tiesė, taškas, tobuliausia dieviška figūra- apskritimas bei meniniai ir stilistiniai simetrijos modeliai. Vienas pagrindinių faktorių, nulėmusių didžiąją astronomijos reformą, buvo ne tiek tikslūs stebėjimai ir bažnytinės kalendorinės reformos būtinybė, keik estetiniai, metafiziniai ir humanistiniai požiūriai.Daugelio Renesanso mokslininkų mąstymo pobūdis priklauso nuo to laikotarpio visuotinių estetinių bei skonio tendencijų, kurias mes ir įvardytume simboliniu mathesis universalis idėjos pagrindu. Kiekvienos epochos, kiekvieno meto mokslas tiesiogiai santykiavo su kitomis kultūrinėmis formomis vidinėmis vaizduotės struktūromis.Copernicus teigia, kad Saulė yra protas, gyvybės ir šviesos pradas, nuostabi pirmoji Dievo apraiška ir todėl ji yra verta būti visa ko centre. Šį teiginį jis įrodinėja remdamasis ne tiek astrologiniais, kiek estetiniais ir filosofiniais metafiziniais motyvais. Saulei skirta funkcija protu apžvelgti ir apšviesti pasaulį Copernicui yra be galo svarbi, nes ji griovė hierarchinę dangaus skliautų koncepciją.Jo kūriniuose atsispindi antropocentrinė žmogaus, kaip mikrokosmoso, kaip Visatos centro, traktuotė. Copernico pasiūlyta heliocentrinė sistema, jos geometrinis ir matematinis pagrindas sužavėjo pirmiausia tuo, kad ji buvo elegantiškesnė. Brahe, pasisakydamas prieš heliocentrizmą, pabrėžia, kad dangaus medžiaga yra gerokai lengvesnė ir nuostabesnė, tobulesnė nei Žemės, kuri ne tik yra sunki, bet vangi ir niekinga.Visos planetos gali darniai, estetiškai suktis apie Saulę, o ši- apie Žemę. Brahe Copernico kritikoje išryškėja tik fizikiniai ir matematiniai argumentai ir be reikalo eliminuojami estetiniai, o kartu ir bendra metafizinė ir pasaulėžiūrinė kritika. Keplerio tekstams būdingas atviras estetiškumas. Apskritimas yra puikiausia kosminė figūra, ir todėl būtent taip suktis privalo tobulos figūros.Kosmoso harmonijos, grožio idėja ir idealios matematinės perspektyvos paieškos buvo estetiškai realizuotos Copernicui ir Kepleriui modeliuojant matematinį ir fizikinį kosmosą. Keplerio estetinis misticizmas šiuo metu mokslo filosofijos ir filosofijos istorijos tyrinėjimuose yra beveik visuotinai pripažintas faktas. Taigi daugelis žymiausių Copernico šalininkų pakankamai mistiškai ir metafiziškai suvokė pasiūlytą heliocentrinę pasaulio sistemą.Koperniškasis posūkis buvo svarbus tuo, kad angeliškųjų dangaus skliautų hierarchijos koncepciją pakeitė ne mažiau sakraline matematinės harmonijos metafizika. Renesanso epochos klasifikacija į Renesansą, Manierizmą ir Baroką neoplatoniškai orientuotam renesanso epochos mokslui bei jo magiškosioms, okultinėms paieškoms nėra tikslingas, kadangi šiuo požiūriu esmingų skirtumų tos epochos mąstytojų tekstuose nėra. Jų filosofija išlieka iš principo renesansiška.

Saulė, pasak Bruno, yra raiškiausia Dievo savidemonstracija, nuostabiausias dieviškumo simbolis. Saulė tėra tik atspindys, regima demonstracija neregimos Dieviškosios Saulės, kuri kartu yra aukščiausias protas ir dvasinės gyvybės šaltinis. Svarbiausia pamoka yra ta, kad Saulė esanti pasaulio centre ir savo gaivinančiais spinduliais skatina planetas ją mylėti.Saulės spindulių išsiliejimai neša visiems gyvybę ir realizuoja buvimo visur, o kartu ir koncentruoja savyje principą. Regimoji Saulė yra savotiška magiškojo prisiminimo emblema, energetiškai atminties atžvilgiu veikli figūra. Žemės, kaip planetos, ir visų joje vykstančių socialinių procesų išaukštinimas, suteikiant jiems sakrališkumo, šventumo bruožų, buvo viso Renesanso kūrybinių paieškų rezultatas, lygiaverčiai pasireiškęs dailėje ir architektūroje, religiniuose judėjimuose ir filosofijoje.Mathesis universalis principas grindė magiškąjį- estetinį Renesanso sąmonės kontinuumą, kurio plotmėje formavosi tiek Naujųjų amžių dailė, architektūra, filosofija, tiek ir religija, mokslas ir inkvizicija.

Renesanso epochos okultinės filosofijos.

Renesanso okultinės filosofijos pradininkais tradiciškai laikomi Marsilio Ficino, gaivinęs ir neoplatoniškai aiškinęs Hermio Trismegisto palikimą, bei Pico della Mirandola, antropocentriškai ir krikščioniškai interpretavęs žydų kabalą. Analogiškų Renesansui okultinės filosofijos apraiškų galime rasti viduramžių islamo, žydų filosofijoje bei įvairiuose viduramžių pabaigos krikščioniškuose traktatuose.Sąmonę galima apibūdinti kaip pastangą ką nors suvokti ir kaip gebėjimą šį suvokimą keisti mąstymo procese, o bet kokius suvokimo procesus vadinti simbolizuojančiais, ir, vadinasi, antropomorfizuojančiais realybę. Bendras simbolizuojantis sąmonės aktyvumas iš prigimties yra poliloginis ir esti įgyvendinimas sociumo komunikacijos procesuose.Antropomorfiškumas charakterizuoja bet kokį mąstymo tipą ar racionalumo formą ir ypač yra būdingas mitiniam bei simboliniam mąstymui. Renesansas žymi gilią viduramžiško mąstymo krizę, kuri ir skatino susidomėjimą, atvirumą viskam, kas jusliška, gaivališka, praktiška. Žmogaus kaip realizuojančio pasaulio vienybę apmąstymo nuostata yra būdingiausias Renesanso mąstymo ir kultūros bruožas.Antropocentrinę visų pasaulio vyksmų mąstymo nuostatą perteikia daugelio mąstytojų tuo metu suformuluotos ir išreikštos žmogaus savaimingumo, savikūros, saviformavimo idėjos. Žmogus yra pašauktas išbaigti žemiškas esybes, suteikti daiktams ir savo likimui galutines formas. Kadangi Dievas tiesiogiai reiškiasi ir per žmogaus kūrybinį įkvėpimą, toks žmogus gali atskleisti tobulus žemiškų daiktų pavidalus, suteikti sau ir jiems dangiškas būsenas.Žmogus yra savotiška mikrovisata, potencialus pasaulis, kuris gali save realizuoti, besiremdamas tik visa ką įvaldančiu protu ir aistringa valia. Ne tik žmogaus siela, bet ir žmogaus kūnas buvo apibrėžiamas kaip visa jungiantis ir visa kuo virstantis pradas. Renesansas įtvirtino absoliučios tuštumos galimybę: Kosmosas- tai tarpas, plyšys tarp Dievo ir žemės kūnų, bedugnė, kurią menininkas yra pašauktas užpildyti.Harmoningo Kosmoso vietų, padėčių ir hierarchijų santykis su gimstančia savaiminga, socialinius ir gamtos procesus projektuojančia mąstymo nuostata reikalauja neribotos tolydžios erdvės ir neigia stabilių hierarchijų buvimo galimybę. Bendroje Atgimimo kultūroje dominavo magiškasis- simbolinis sąmoningumas. Okultizmas išnyko todėl, kad buvo fiziškai sunaikinti magai, alchemikai ir jiems pritariantys filosofai bei menininkai, o ne todėl, kad šios apmąstymų ir praktinės veiklos kryptys buvo sukritikuotos ir pragmatiniais bei analitiniais sumetimais jų buvo sąmoningai atsisakyta.Todėl renesansiškas antropocentrizmas turi būti apmąstytas ne magizmo paneigimo, o magijos ir okultizmo kuo laisviausiai besiskleidusių Renesanso filosofijoje aiškinimo nuostata. Kūrybinė žmogaus mintis suvokiama kaip kosminė jėga, kaip analogija gamtiškajai bei Dievo realybėms. Renesanso Kosmosui svarbu buvo Dievo, žmogaus ir pasaulio vienybė.Pasaulis atsiveria kaip grožis ir harmonija, kaip Kosmosas ir kaip paveikslas. Žmogus siekia suvokti pasaulį kaip vieningą genialų meninį kūrinį ir nori išreikšti šį suvokimą subtiliomis, kerinčiomis savo stilistine išmone retorinėmis formomis. Atgimimui būdingas nenutrūkstantis praktinis siekis įgyvendinti panteistinę nuostatą. Renesanso filosofijos klausimas- koks yra žmogus savo vidiniu ir išoriniu pasauliu ir kaip šiuo žmogumi ir iš šio žmogaus gali skleistis Kosmoso vienybė.Kodėl mes privalome gėrėtis žmogaus kilnumu, jį mylėti ir puoselėti? Poezija, retorika ir istorija buvo dėmesingai apmąstomos kaip tai, dėl ko įgyvendinama dieviška vienybė. Renesanso panteizmas- tai nerealizuotas nei išoriniame pasaulyje, nei vidiniame žmogaus pasaulyje idėja, visad gyva, pasaulyje ir sociume realizacijos siekianti potencija.

Stebuklo fenomenas yra mitinės kilmės ir numato netikėtą dieviškos, sakralinės sferos įsiveržimą į aktualią kasdienybę arba tiesiog laikinų ribų įveikimą, kai kažkas įvyksta ne dėl natūralių priežasčių, o reiškiasi iškart, kai šis įvykis išsitenka kažkieno suteiktoje galioje ar energijoje. Mitui ir antikiniam mąstymui stebuklas kyla iš lygiagrečių, viena kitą papildančių totemų, dievų ir žmonių sferų.Viduramžiška stebuklo samprata slypi plyšyje tarp prasmės orumo ir ženklo negarbingumo, kadangi kiekvienas ženklas yra laikinas, nykstantis ir todėl neertas sutapti su amžinomis ir nekintančiomis dieviškomis prasmėmis. Krikščioniškas stebuklas apibūdinamas taip: tai Dieviškojo Logo susidūrimo su žodžiu momentas. Stebuklais nebuvo laikomi triukai, fokusai, tačiau tik dėl jų, t. y. žmogaus apsukrumo ir karnavalinio apgaulingumo, buvo galima išryškinti rimtąją stebuklo esmę.Dieviškosios tiesos supratimas buvo įmanomas tik kaip viršgamtinė ar viršlaikė transformacija. Žmogaus užduotis buvo įgyti tinkamą religinį semiotinį arba tiesiog simbolinį regėjimą, dėl kurios tikri stebuklai būtų atskirti nuo apgaulingų. Renesanso epochoje stebuklo samprata praranda ryškų biblinį ir semiotinį pobūdį. Pradeda nykti ir antgamtiškumo samprata.Natūralioji magija neneigia stebuklinių aktų, tačiau ir nenagrinėja jų kaip išeinančių už žmogaus pažinimo ribų. Okultizmą magijos atžvilgiu galima nagrinėti kaip fundamentalų teorinį pamatą praktiniams, net pragmatiniams maginiams veiksmams. Jau ankstyvosiose žmonijos civilizacijose paplitusiam okultizmui būdingos taikomosios ir filosofinės mistinės tendencijos.Magiškumas būdingas visoms antikinėms religijoms. Į liaudies magiją nuolat apeliuodavo daugelio magijų ir alchemijos virtuozas, astralinės medicinos propaguotojas Paracelsus. Beveik visi magai buvo dėmesingi folklorui. Foucalt skiria tokius pagrindinius natūraliosios magijos principus: pritapimą, lenktyniavimą, analogiją, simpatiją ir antipatiją.Viskas siekia Dievo, ir tai reglamentavo esama dangiškųjų ir žemiškųjų hierarchijų tvarka bei ją atitinkanti simbolika. Folklorinei magijai būdingas neapibrėžtas, nepastovus ir tam tikrose ribose kintantis natūraliosios magijos kultivavimas. Liaudies magijos atstovai paprastai nesilaikydavo griežtų kosmologinių ar religinių, fizikinių ar dvasinių pažiūrų.Ficino nagrinėja planetų įtaką įvairiausiems daiktams, augalams ir gyviams. Platoniškasis idėjų prisiminimo principas buvo vienas svarbiausių sielos ugdymo, įforminimo būdų ir artimai siejosi su magiškaisiais lenktyniavimo bei simpatijos ryšiais. Meilė buvo traktuojama kaip ontinė, būtiška jėga, analogiška kitoms gamtos stichijoms, kaip paklusni žmogui, pasaulį ir žmonių sielas įforminanti galia.Neoplatonizmas yra svarbus apmąstant Renesanso okultizmą, nes būtent šios pakraipos filosofija tapo poetinių, retorinių ir meninių žmogaus galimybių suvokimo pamatu. Kalba ir vaizduotė buvo grindžiami neoplatoniškąja filosofija.

Hermetizmas- gnostinė, mistinė filosofija. Hermetiškoji pasaulio ir žmogaus koncepcijos buvo skirtos pašvęstiesiems ir turėjo mistinį bei magišką pobūdį. Šios temos svarba neabejotina ir reikalauja dėmesio analizuojant viduramžių islamo ir europietiškojo Renesanso kultūrą. Hermetizmas numato keliolika kūno, dvasios bei proto tobulėjimo pakopų, akcentavo dievų ir dangaus skliautų teoriją.Ši religinė filosofija hermetizmu vadinama todėl, kad pagrindinis jos herojus buvo tapatinamas su senovės graikų kelionės, gyvulininkystės ir, svarbiausia, sapnų, vizijų ir išminties dievu- Hermiu. Hermis romėnų religijoje buvo tapatinamas su Merkurijumi. Galima skirti mažiausiai tris Hermio kilmės legendas. Arabų filosofai jį vadino Hirmis al-haramisah vardu.Samprotavimai apie Hermį Trismegistą į Europą pateko iš viduramžių arabų pasaulio. Musulmonai filosofai Hermį laikė išminties, arba sofijos, šaltiniu. Neretai hermetizmo simboliai bei idėjos buvo integruojami į sufijų gnozį. Žmogus, pasikliaudamas tik savo jėgomis, negali įžvelgti Dievą ir atrasti tikrąjį žinojimą. Yra tik vienas būdas, atskleidžiantis dangiškąsias esybes,- apsivalymo, dvasios nušvitimo ir pagaliau spiritualinių Tiesos vizijų būdas.Dangiškoji išmintis aiškinama kaip slapta, paslėpta filosofijos širdyje žinia, kuri gali atsiskleisti tik tiems, kas pasiekia aukščiausią išmintį. Hermetinei minties būsenai būdinga:a) polinkis į eklektizmą;b) hermetiniai samprotavimai pirmenybę teikia ir žmogaus, ir Dievo valios aktams;c) hermetiniams pamąstymas būdinga svarbi vidinė prieštara, du skirtingi suartėjimo su gnoziu būdai: optimistinis ir pesimistinis.Kadangi Dievas atsiskleidžia visuose daiktuose, žmogus irgi gali tapti panašus į Jį. Žmogus savo pažinimo kelio pabaigoje atgaivins, įvaldys ir utilizuos dieviškąsias jėgas. Atgimstantis žmogus ir žemė, kurioje jis gyvena, gali pražysti savo šlovingąja ikikritimo būsena ir tapti iš tikro aktyvus. Mąstytojų vertimai ir komentarai į Trismegisto korpusą įeinantiems darbams turėjo didžiulę humanistų, meno žmonių ir okultinės filosofijos atstovų paklausą. Renesanso epochos žmogus ne tik priėmė visus pasaulyje vykstančius procesus, gamtos, dangaus ir širdies stichijas, bet ir pats skleidė šią energiją.

Vardas alchemija yra kilęs iš arabų kalbos žodžio alkimia- “menas”. Ankstyvuoju alchemijos plėtros laikotarpiu, kuris sutapo su Egipto civilizacija, šis menas buvo vadinamas “Egiptietišku menu”. Alchemijos kūrybos fenomenui parankesnė būtų mišri, poetinė simbolinė analizė. Alchemija yra pilnavertis, savitas kūrybinis menas, o kartu ir labai turtingas meninis mokslinis, filosofinis psichologinis, eksperimentinis mistinis sąjūdis.Alchemijos meistrai kartu ir laikydavosi labai griežtų cechinių įvairių preparatų gaminimo taisyklių, ir vadovavosi laisviausiomis imaginacijomis, iliuminacijomis, skatino įvairiausias vizijas bei jų pagrindu kūrė simbolius. Siera, merkurijus, akmens medžiaga buvo vadinami raudonuoju vyru ir baltąja moterimi. Distiliacijosir sublimacijos procesai galėjo būti lyginami su erotiniais žaidimais, kolbos- laivai su pelikanų šokiais.Renesanso alchemija pasižymėjo vis didėjančia tekstų bei kūrinių poetizacija, augančiu magizmu ir simbolizmu. Pagrindinis visų nagrinėjamo meno meistrų tikslas buvo pažinti gamtą ir gyvus kūnus jų nepreparuoajnt, nepriešstatant prieš save kaip tyrinėjamą objektą, o juos pažįstant iš vidaus, iš savo mikrokosminių gelmių remiantis tik simboliais, tradicija bei simboline vaizduote.Kiekvienas alchemijos aktas yra veiklus siekis jau čia, žemėje, suvienyti kūną ir dvasią, atrasti tą sielos pilnatį, kurią viduramžių krikščionybės žadėjo tik danguje. Alchemikų darbus nelengva skaityti, kadangi jie sąvokas vartoja ne tik tiesiogine prasme, bet ir alegoriškai, metaforiškai, dviprasmiškai, ironiškai. Įmantrūs alcheminiai vardai būdavo siejami su daugiareikšmiais ir labai subtiliais astrologijos simboliais.Paprastai čia dominuodavo istoriniai, legendiniai, mitiniai, ritualiniai ir “archetipiniai” simboliai. Tikrasis alchemijos žydėjimas tapatinamas su islamo civilizacija bei su europietiškojo Renesanso epocha. Šis mistinis transmutacijų menas atsirado ir pradėjo plėtotis kaip pagoniška, nekrikščioniška kultūra, kas ją pavertė krikščioniškoje Europoje ypatinga subkultūra, reikalaujančia, ją analizuojant, papildomo dėmesingumo įvairiausioms idėjų konvergencijoms.Europos alchemikai dažnai minėdavo Avicennos darbus. Metalų transformacijos- gyvsidabrio ir sieros junginių pavertimas auksu ir sidabru. Pirmosios medžiagos realizacijos yra keturi gamtos elementai: ugnis, vanduo, žemė ir oras. Kiekvienas iš metalų nuo kitų skiriasi savo ypatinga pirmųjų keturių elementų kompozicija ir proporcijomis.Ugnis buvo tapatinama su siera, o vanduo- su gyvsidabriu. Populiarūs buvo Gėberio darbai. Juos pravartu nagrinėti viduramžių pabaigos kontekste. Gėberis skiria septynias svarbiausias alcheminio proceso pakopas: apdeginimą, kalkinimą; išaukštinimą; suskaidymą, susilpninimą; tręšimą, pūdinimą; valymą; sutvirtinimą; spalvinimą.Išaukštinimas vyksta trimis skirtingomis ugnies intensyvumo pakopomis. Kiekvienas metalas prieš savo atgimimą sidabru ir auksu privalėjo patirti pirminio mineralo formos mirtį. Spalvinimas transmutacijos kūnams suteikia, pirma, spindėjimą ir puikią spalvą- baltą arba intensyvią citrininę ir, antra, paverčia juos panašius į Mėnulį (sidabras) arba į saulę (auksas).Geberis tikėjo, kad alcheminio eleksyro elementus galima rasti gyvulių, augalų ir mineralų substancijose. “Smaragdinė lentelė” išreiškia alcheminį tikėjimą, kad tarp dangiškųjų ir žemiškųjų kūnų egzistuoja atitikimas ir sąveikos ir kad visos daugialypės formos, kuriomis materija pasirodo, yra vienos kilmės. Šis darbas suartino renesansinį hermetizmą ir alchemiją.

Ahmadas suteikė persiškoms astronominėms lentelėms arabišką chronologiją. Ypatingą svarbą Renesansui turėjo vėlyvųjų viduramžių autorių Alberto Didžiojo bei Rogero Bacono alcheminiai ir fizikiniai kūriniai. Albertas Didysis alchemiją apibūdino taip: “Alchemija yra mokslas apie paruošimą tokio eliksyro arba analogiško darinio, kurį pridėjus prie netauriųjų metalų jis juos paverčia tobulais metais”.Renesanso epochoje tampa pakankamai populiari homunkulo sukūrimo idėjas. Baconas skyrė dvi alchemijos rūšis: “spekuliatyvinę” (poetinę) ir “praktinę”. Metalų transmutacija remiasi trijų svarbiausių elementų- sieros, merkurijaus (gyvsidabrio) ir druskos- kompozicijomis. Alchemija nebuvo atsitiktinis ir nereikšmingas kultūros reiškinys, o daugelis filosofinių, poetinių ir religinių traktatų siejosi arba galėjo sietis su šiuo menu.Arnaldas Villanovietis ir Ramon Lully buvo gerai susipažinę su islamo kultūra, tenykščiais alchemijos darbais bei puikiai sugebėjo šią turtingą tradiciją krikščioniškai interpretuoti. Villanovietis teigė atradęs stebuklingą amžinosios jaunystės eliksyrą. Lully puikiai išmanė aristotelišką fiziką, logiką, augustiniškąją filosofiją, ispaniškosios kabalos tradiciją, hermetizmą. Alcheminiam auksui pagaminti yra būtina pasinaudoti “kilniąja rože”. Be ypatingo dvasinio, mistinio patyrimo metalų transmutacijos negalima įgyvendinti.

Paracelsus savo filosofijoje vienija hermetines, kabalistines ir alchemijos idėjas, siekia sutaikyti krikščioniškąjį misticizmą su neoplatoniškąja tradicija bei su realia gamtos filosofija, pabrėžia septynių planetų, metalų ir augalų santykius. Paracelsus skiria Dievo, Kristaus ir Gamtos šviesas. Pastaroji reiškiasi ne tik išorinėje gamtoje ir ne tik pirmųjų keturių elementų dėka, bet ir slypi žmogaus širdyje.Atitinkamai dviem šviesoms egzistuoja ir du simboliniai pažinimo būdai. Kūno funkcionavimą, jo reakcijas turėtume suvokti siekdami jį su dangaus ir žemės kūnų išsidėstymu, jų tarpusavio sąveika. Teisingos medicininės išvados galimos tik alcheminių, astrologinių ir natūraliosios magijos tyrinėjimų, t. y. menų, siekiančių suvokti dangiškumo ir žemiškumo sąveikas ir jų rezultatus, išvadų kontekste.Filosofas tikėjo, kad ligą ir sveikatą nulemia astralinės įtakos. Viduramžių Gamtos knyga buvo pakeista astraline gyvos Visatos knyga. Dievas esti pasaulyje ne kaip “autorius savo kūrinyje”, o kaip dvasia savo kūne”. Paracelsus siekė sutaikyti liaudišką, pagonišką skerdžių, žiniuonių ir kalvių mediciną su krikščioniškomis pažiūromis į tiesą ir į žmogaus gyvenimą.Gydytojas privalo būti dėmesingas laikinajam mūsų kūno pradui ir vardan jo su Dievo pagalba įvaldyti demoniškąsias jėgas. Alchemija jam pirmiausia reiškė medikamentų gaminimo, burtų ir alcheminių procesų išmanymą. Apeliavo į metalų transformacijas.Paracelsus bandė sieti alchemijos, medicinos ir kabalos patyrimą. Pirmapradžio žmogaus figūrą jis identifikavo su astralinio žmogaus koncepcija, teigdamas, kad tikrasis žmogus yra žvaigždė mumyse.Kiekviename žmoguje slypi vidinis dangus, išorinio dangaus analogas. Taip jis rodė Renesansui būdingą siekį sutaikyti protą ir erotišką, gaivališką valią. Sunku yra lyginti Paracelso alcheminę medicininę simboliką su šiuolaikinės medicinos sampratomis. Pažymėtina, kad jis, kaip ir dauguma to meto alchemikų, pripažino metalų transmutaciją, bet laikė ją tik pagalbine, siekdamas medicininių gyvybės valdymo galių bei amžinybės.Paracelso medicininių astralinių ir medicininių alcheminių ieškojimų pagrindas buvo gilus tikėjimas mikrokosmoso ir makrokosmoso tapatumu bei būtinybe suvokti ir gydyti žmogų, kai šis yra tapatumas. Žymiausi Paracelso pasekėjai pateikė planą ir nuosekliai aprašė idealų “cheminį miestą”, kūrė savotišką alcheminę utopiją.

Demonų vaizdiniai nuolat Antikos laikų funkcionavo kaip savotiški pozityvūs nesuvoktų reiškinių ir jų kompleksų animistiniai simboliai. Svarbu ne paneigti įvairias demonologijas, o paaiškinti, kokios yra pasaulį įprasminančios žmogaus mąstymo funkcijos ir kaip jos reiškėsi daugialypiais demonų pavidalais. Viduramžių angelogelijose žmogaus ir kitų protingų, galingų nematerialių būtybių santykio problema buvo gvildenama, aptariant įvairių substancijų egzistavimo galimybę.Porfirijus pagal demonų vykdomas funkcijas skiria juos į aukštesniuosius ir žemesniuosius. Aukštesnieji suteikia žmogui gerovę, o žemesnieji neša įvairiausias negandas ir nelaimes. Paprastam žmogui nevertėtų bandyti susisieti su piktaisiais demonais. Arkangelai emanuoja virsdami pasaulio dvasia, kuri visur skatina grožį ir gėrį.Daugelis iš Porfirijaus paminėtų demonų yra spontaniškos, priklausomai nuo situacijos kintančios būtybės, nepaklūstančios įprastinei gamtos tvarkai ir valdančios kūnų priežastingąsias sąsajas. Visi demonai yra anapus absoliutaus, nekintančio Dievo, gyvena žemiškoje pokyčių buveinėje ir todėl patys nuolat kinta. Demonologija neigia tiesioginio ekstatinio bendravimo su Aukščiausiuoju galimybę.Pomponazzi apmąsto demonų egzistavimo ir jų veiksmingumo galimybes. Pirmiausia “būtina visiškai pripažinti demonų egzistavimą, remiantis ne tik bažnyčios apibūdinimais, bet taip pat ir norint paaiškinti daugelį mūsų patyrimo liudijimų”. Demono simbolis įprasmina mums nesuvokiamus vyksmus, procesus ir jų priežastis. Žmogus gali prilygti didžiausiems iš angelų ir demonų, pažinęs savo vaizduotės galią bei makrokosmoso simpatinius ryšius.Demonai yra, tačiau ir mes galime būti kaip jie, galime juos paveikti, pažinti, atstumti ir per neatsargumą galime būti jų sunaikinti. Inkvizicija paskatino demonologijos mokslo paplitimą. Analogiškai demonologijai galima traktuoti ir tuometinę astrologiją. Apie astrologijos svarbą Renesanso mokslui liudija ir tas faktas, kad pats Galileo manė esąs veikiamas melancholiškų Saturno įtakų, kurios lemia genialumą ir dangišką, prilygstančią angelams vaizduotę.Tuometinė astrologija atsiskleidžia ne kaip mokslas apie žvaigždes, o tiesiogiai- kaip žvaigždžių žodis, kaip žvaigždėlogija. Norint suvokti žvaigždžių kalbą, reikia būti labai nuosekliam, dėmesingam ir kantriam, turėti tinkamą dvasingą klausą.

Nikolo Makiavelio požiūris į moralę ir politiką.

Makiavelio politinių pažiūrų interpretacijų yra labai daug. “Valdovas”- trumpa knyga: jos stilius paprastai apibūdinamas kaip nepaprastai skaidrus, glaustas ir kandus. “Samprotavimai” nėra, kaip įprasta politiniams traktatams, pernelyg ištęsti, tai tokia pat aiški ir tiksli knyga. Tačiau yra prieštaravimų tarp respublikoniškos “Samprotavimų” nuostatos ir patarimų absoliutiems monarchams “Valdove”.Tačiau ne tai sukrėtė vakariečių mąstymą. Tas faktas, kad nedorėliai klesti ar kad nemoralūs keliai, pasirodo, būna naudingi, niekada visiškai nebuvo išblėsęs iš žmonijos sąmonės. Kad atskleistume šio nuolatinio pasibaisėjimo ir komentatorių skirtingų nuomonių priežastis, neabejotinai reikia dar kažko.(Kritikams “Valdovas”- arba įspėjamoji istorija, norint parodyti, kokie gali būti arba ką aiškiai gali padaryti tironai, ir tuo paakinti žmones, kad jiems labiau priešintųsi.vieni “Valdovą” laiko antikrikščionišku kūriniu ir traktuoja jį kaip puolimą prieš bažnyčią ir visus jos principus, kaip pagoniško požiūrio įgyvenimo gynimą. Kiti mano, kad Makiavelis buvęs krikščionis, nors ir šiek tiek savotiškas. Makiavelis ir moralistas, ir taiką mylintis humanistas, ir karštas patriotas, ir šaltas technikas. Makiavelis patikimai aprašęs tai, ko kiti nepriėmė ar nepripažino, o gebėjęs giliai įžvelgti realias istorines jėgas, formuojančias žmones ir ypač transformuojančias jų moralę. Jis suprato savo amžiaus reikalavimą- jog išmušė modernios, centralizuotos, politinės valstybės gimimo valanda. Makiavelis visų pirma buvo italas ir patriotas, pirmiausiai kalbėjęs savo kartai, tačiau jam vienodai stinga ir mokslinės, ir istorinės nuovokos. Jis pirmiausia esąs didžiausias realistas ir utopiškų fantazijų vengiantis žmogus. “Valdovas” turįs būti skaitomas kaip geriausio neoklasikinio, neopastoralinio, renesansinio stiliaus idilė. “Valdovas” iš tikrųjų esąs fantazija, tačiau baisiai frustruoto žmogaus fantazija. Makiavelis yra politinis pragmatikas, kuris labiausiai rūpinosi Florencijos nepriklausomybe ir sveikino kiekvieną tai užtikrinančią valdymo formą. Trumpai gyvavusios Florencijos respublikos restauratoriams jis akivaizdžiai vien tik parsidavėliškas ir klastingas pataikūnas, trokštantis tarnauti bet kokiam šeimininkui. Makiavelis turėjęs išvystytą valstybės kaip meno kūrinio koncepciją. Makiavelio politikos koncepciją perkeliama į meno, kuris suvokiamas kaip esantis už moralės ribų, sritį. Tačiau bendras požiūris į Makiavelį vis dar yra toks: žmogus, velnio įkvėptas vesti kitus į pražūtį, didysis tvirkintojas, blogio mokytojas, o “Valdovas”- tai “vadovėlis gangsteriams”.)Koks kitas rašytojas savo skaitytojus privertė taip labai ir iš esmės nesutarti dėl savo tikslų? Nuostabu rasti mąstytoją, visiškai laisvą nuo to, ką mes mokomi laikyti įprastinėmis jo epochos intelektualinėmis prielaidomis. Makiavelis nė neužsimena apie prigimtinę teisę. Jis visiškai ignoruoja tas sąvokas ir kategorijas, kuriomis save išreikšti buvo įpratinti žymiausi jo meto mąstytojai ir mokslininkai.Iš Viduramžių palikimo teliko labai nedaug, tačiau nėra jokio platoniškosios ar aristoteliškosios teleologijos pėdsako. Metodas ir tonas- empiriniai. Religijos vertingumo kriterijus- tai jos kaip solidarumo ir susitelkimo skatintojos vaidmuo. Kai kurios religijos atmainos (pvz., romėnų pagonybė) tinka visuomenėms, nes jas padaro stiprias ir energingas; kitos- priešingai (pvz., krikščionių nuolankumas ir nežemiškumas),- sąlygoja sunykimą ir suirimą.Religija, jei ji socialiai efektyvi, neprivalo būti grindžiama tiesa. Nedaroma jokių rimtų prielaidų apie Dievo ar dieviškojo įstatymo egzistavimą. Vienintelė jo pripažįstama laisvė- politinė.. tradicija dažniausiai vertinama kaip socialinio stabilumo šaltinis. Nėra ir materialios bei dvasinės pažangos sąvokos. Makiavelio nuolatinis rūpinimasis konkrečiais bei praktiškais savo meto klausimais yra tai, kas jam suteikia tokį modernų skambesį.Tai kas gi jeigu ne Makiavelio realizmas, ne jo empirizmas šitaip šokiravo per visus tuos šimtmečius? “Valdovas”_ tai paprasčiausia valdžios, valdovų tipų ir juos palaikančių metodų klasifikacija. Visi tie jo sukelti “jausmai ir kontroversijos” akivaizdžiai laikosi beveik visuotinai neteisingu išimtinai aiškaus, moraliai neutralaus teksto perskaitymu.

Makiavelis buvo įsitikinęs, jog tai, ko žmonės siekė, buvo pilnatvė ir garbė, kurią teikia bendromis pastangomis sukuriama ir išlaikoma stipri ir gerai valdoma socialinė visuma. Žmonėms reikia stiprios ir energingos pilietinės valdžios, nes jiems reikalingas kažkas, kas sutvarkytų skirtingų interesų valdomas žmonių grupes ir suteiktų žmonėms saugumą, stabilumą ir pirmiausia apsaugą nuo priešų, kas įsteigtų socialines institucijas, kurios vienintelės leidžia žmonėms patenkinti jų poreikius bei aspiracijas.Kol žmonių visuomenės nevaldys kompetentingi specialistai, tol ji smuks į chaosą ir vargą. Negalima daryti išvados, kad Makiaveliui nerūpėjo, kam valdymo menas bus taikomas. Studijuotina tiek žmonių elgsena, tiek jų įsitikinimai. Žmonės nėra tokie, kaip juos vaizduojasi tie, kurie juos idealizuoja. Jiems mažai terūpi laisvė ir laisvę jie vertina mažiau už saugumą, turtą ar keršto troškimą.Žmonės lengvai sugadinami ir sunkiai išgydomi. Visuomenė paprastai yra mūšio laukas, kuriame vyksta konfliktai tarp grupių ir jų viduje. Makiavelio teorijos neabejotinai nėra pagrįstos moksliniais 17 amžiaus principais. Jo metodas- tai praktiško, apytikrio apskaičiavimo, stebėjimo, istorinio pažinimo bei paprasto įžvalgumo mišinys.Makiavelis pirmiausia perspėja saugotis tų, kurie nežiūri į žmones tokius, kokie jie yra, o mato juos pro savo vilčių ir norų, meilės ir neapykantos nuspalvintus akinius, per idealizuoto žmogaus, kokį jį nori matyti, o ne koks jis yra, modelį. Svarbus yra neadekvatus supratimas, kaip panaudoti valdžią. Makiavelio tekstuose pasikartoja perspėjimai prieš nepatikimus informacijos šaltinius.Valstybės veikėjus vedė ir ves į pražūtį vien tik jų idealai. Jie blogi, nes negali būti pasiekti. Makiavelis turi aiškią visuomenės, kurią jis nori matyti realizuotą žemėje, viziją. Žmonės buvo išsitiesę visu ūgiu Periklio Atėnuose ir didžiuoju žmonijos istorijos laikotarpiu- Romos respublikoje prieš jos nuosmukį, kai Roma valdė pasaulį. Tai buvęs aukso amžius žmonijos gyvenime.Gera yra ta visuomenė, kuri džiaugiasi stabilumu, vidine harmonija, saugumu, teisingumu, galybės ar didingumo jausmu. Miestus padaryti didžius galima ugdant tam tikrus žmonių sugebėjimus- vidinę moralinę jėgą, didžiadvasiškumą, stiprybę, vitališkumą, kilnumą, ištikimybę ir pirmiausia visuomeninę dvasią, pilietinę sąmonę, atsidavimą patria ir jos saugumui, galiai, šlovei, jos plėtimuisi.Antikos žmonės šias savybes vystė visomis įmanomomis priemonėmis. Makiavelis netiki, kad istorinis procesas negrįžtamas ir kiekviena jo fazė unikali. Tam, kad išsigimstantys gyventojai būtų išgydyti nuo savo ligų, kad neprarastų reikiamos būklės, jie turi būti palaikomi priemonių, kurios neabejotinai nusižengs paplitusiai moralei. Tam tikra prasme tai gali būti pateisinta, tam tikra- ne.Paprastai teigiama, kad Makiavelis politiką atskyrė nuo moralės. Tikslai, kuriuos Makiavelis kelia, yra tikslai, kuriems savo gyvenimą paskirs išmintingi, tikrovę suprantantys žmonės. Makiavelis neatskiria specifiškai moralinių nuo specifiškai politinių vertybių; jis neišvaduoja politikos nuo etikos ar religijos. Krikščionybės idealais tikintys ir juos praktikuojantys žmonės negali sukurti patenkinamos žmonių bendruomenės.Krikščioniškosios dorybės- kliūtys kurti visuomenę, kurios natūraliai nori visi normalūs žmonės. Valstybės valdymo menui rūpi veikla žmogaus galimybių ribose. Žmones galima pakeisti, bet ne iki fantastiško laipsnio. Negalima apsakyti, kad Makiavelis nepaiso įprastinių sąvokų- tradicinio, pripažinto moralinio žodyno. Tačiau faktiškai neįmanoma suderinti krikščioniškųjų dorybių su stabilia, energinga, stipria visuomene šioje žemėje.Žmonės nenori pripažinti fakto, jog šitie du tikslai vienas su kitu nesuderinami. Jie bando daryti kompromisus ir užbaigia silpnumu bei nesėkme. Bendras krikščioniškojo mokymo tikslas- sunaikinti pilietinę žmonių dvasią, išmokyti juos nesiskundžiant kęsti pažeminimus, kad šitaip griovėjai ir despotai susidurtų su kuo mažesniu pasipriešinimu.Jei krikščioniškų respublikų valdovai būtų išlaikę religiją tokią, kokią sukūrė jos kūrėjas, tai krikščioniškos valstybės ir respublikos būtų vieningesnės ir laimingesnės negu dabar. Jei bažnyčia būtų veikusi patriotiškai bei būtų buvusi karingesnė ir žmones būtų padariusi drąsius, nepermaldaujamus, pamaldžius ir visuomeniškai nusiteikusius, tai jos sukurti socialiniai rezultatai būtų žymiai geresni.Makiavelis reikalauja panašios į pagonybę religijos- pakankamai raumeningos praktiniams tikslams ir ne mažiau veiksmingos. Skirtingai negu sistemiški moralistai, jis nesistengia naujai apibrėžti terminus, kad juos suderintų su egoistišku racionalizmu. Jis tik teigia, kad šitų dorybių naudojimas neleidžia sukurti tokios visuomenės, kuri mums tikrai pažadins stiprų troškimą.Makiavelis nėra pesimistas ar cinikas. Jis nėra kupinas vilčių įprastine to žodžio prasme, bet tiki, kad pažinta tiesa padėtų žmonėms suprasti save ir žengti toliau. Krikščioniškas gerumo tipas negali sukurti ar pagrįsti stiprios, saugios ir energingos visuomenės, jis jai netgi pražūtingas. Krikščioniškos valstybės idėja Makiaveliui turėjo atrodyti kaip utopija, kaip pasaulis, kuriame visi ar beveik visi žmonės geri.Tačiau krikščioniški principai susilpnino žmonių pilietines dorybes. Makiavelis atvirai nesmerkia krikščioniškos moralės: jis tik nurodo, kad ji, bent kai jos laikosi valdovai, nesuderinama su tais socialiniais tikslias, kurių siekimą jis laiko žmonėms natūraliu ir išmintingu dalyku. Geras žmogus nėra tapatus geram piliečiui. Dosnumas, gailestingumas, kilnumas, žmoniškumas, atvirumas, dorumas, pamaldumas ir pan. iš tikrųjų yra dorybės, ir pagal tas dorybes nugyventas gyvenimas būtų sėkmingas, jei visi žmonės būtų geri.Tačiau žmones turime priimti tokius, kokie jie yra, ir įmanomais būdais siekti juos pagerinti. Žmogus trokšdamas kas žingsnis daryti gera, prapultų tarp žmonių, nepripažįstančių gero. Jei visi žmonės būtų garbingi, ši taisyklė netiktų, bet jei blogi. Jėgą ir klastą reikia sutikti su jėga ir klasta. Ten, kur visuomenė palyginti tvirta ar kur valdžia yra tradicinė, paveldima ir visuomenės nuomonės remiama, ten visiškai netiktų vartoti smurtą dėl smurto.

Tikras valdžios geismas yra destruktyvus. Makiavelis domisi visuomeniniais reikalais: saugumu, nepriklausomybe, sėkme, šlove, neįveikiamumu, galia, laime šioje žemėje, o ne danguje, realiame, o ne įsivaizduojamame pasaulyje. Makiavelis neneigė krikščioniškosios moralės pagrįstumo ir nesidėjo manąs, kad nusikaltimas, kurio reikalauja politinė būtinybė, yra bent kiek mažesnis nusikaltimas.Ši moralė tiesiog negalioja politiniuose reikaluose. Tačiau galima suderinti politikos ir moralės sritis. Kadangi žmonės sukurti gyventi visuomenėse, tai jų visuomeniniai tikslai yra galutinės vertybės, iš kurių išvedamos likusios ar su kuriomis tapatinami jų kaip individų tikslai. Politinis elgesys esmingas tam tikros civilizacijos pakopos žmogui, ir tai, ko ji reikalauja, esminga sėkmingai nugyventam žmogaus gyvenimui.Makiavelis atrado, kad politika yra būtina ir autonomiška, kad ji yra už gėrio ir blogio ribų, kad ji turi savo dėsnius, kuriems priešintis- tuščias darbas. Jeigu šitie dėsniai susiduria su moralės dėsniais, tai galimas dalykas, jog iš tikrųjų privalu tokią veiklą atmesti. Jis iš tikrųjų atmeta vieną moralę- krikščioniškąją. Dėl tikslų, kurie tiek pat galutiniai, kaip ir krikščioniškajame tikėjime, dėl visuomenės, kurioje žmonės kovoja ir pasirengę numirti už tikslus siekiamus dėl jų pačių.Tai nėra tik terminologijos klausimas. Tezė, kuri klaidinga- tai mintis, kad Makiavelis į savosios visuomenės nusikaltimus žiūrėjęs su sielvartu. Pavaldiniai ar piliečiai privalo būti neturtingi, sukarinti, sąžiningi ir paklusnūs; jeigu jie gyvena krikščioniškai, tai pernelyg nesiskųsdami pripažins tikrų sukčių ir niekšų valdžią. Neteisingas aiškinimas, Makiavelį vaizduojantis kaip mažai ar visiškai nesirūpinantį moraliniais klausimais.Jo vertybės nėra krikščioniškos, bet jos yra moralinės vertybės. Makiavelio moralė buvo ne individuali, o socialinė, bet tai vis tiek moralė, o ne su morale nesusijusi sritis už gėrio ir blogio ribų. Politiniai sugebėjimai vertinami vien tik kaip priemonės- pagal jų veiksmingumą mėginant atkurti sąlygas, kuriomis sergantys žmonės atgauna sveikatą ir gali klestėti.“Valdovo” ir “Samprotavimų” bendra vizija- svajonė apie stiprią, suvienytą, moraliai atsigavusią, didingą ir pergalingą patria, kurią gelbsti vieno ar daugelio žmonių virtu. Abiejuose darbuose pasitaiko skirtingų politinių vertinimų, tačiau nesikeičia pagrindinės vertybės ir galutinis tikslas. Jo vizija yra socialinė ir politinė. Tai visai kas kita negu paprastas užsispyrimo arba realizmo, taikomo nepriklausomai nuo tikslo, gynimas.Makiavelio vertybės yra moralinės ir galutinės, ir vardan jų jis kviečia didelėms aukoms. Jeigu jūs protestuojate prieš pasiūlytus politinius metodus, tai reiškia, kad jums visiškai leista gyventi moraliai gerą gyvenimą, būti privačiu piliečiu. Tačiau tokiu atveju jūs neturite imtis atsakomybės už kitų gyvenimą ar tikėtis geros kloties.Makiavelis rekomenduoja griežtą valymą: nauji pareigūnai, nauji titulai, nauji įgaliojimai ir nauji žmonės. Nugalėtojas turi statyti naujus miestus, griauti senus, kilnoti gyventojus iš vienos vietos į kitą ir apskritai tame krašte viską pakeisti, kad neliktų jokių pareigų, jokios tarnybos, jokios vietos, jokio turto, už kurį jo savininkas nebūtų jam dėkingas.Šios priemonės yra labai žiaurios ir absoliučiai netinkamos ne tik krikščionio, bet ir apskritai žmogaus gyvenimui, tad kiekvienas turi jų vengti ir stengtis verčiau gyventi paprastai, negu karaliauti tokios daugybės žmonių pražūčiai. Egzistuoja du pasauliai: asmeninės moralės ir visuomeninės organizacijos. Jei žmogus renkasi antrąjį kelią, jis turi numalšinti savo asmenines dvejones, jeigu tokių turi.Šitie žiaurūs metodai būtini kaip priemonės geriems rezultatams pasiekti. Jeigu jau imatės plano pertvarkyti visuomenę, tai jį turite realizuoti bet kuria kaina: neryžtingai tūpčioti, trauktis, pasiduoti skrupulams- reiškia išduoti pasirinktą reikalą. Egzistuoja mažiausiai du pasauliai: reikia išmokti tarp jų pasirinkti, o pasirinkus nesidairyti atgal.Viena didžiausių iliuzijų- kad dori valdovai sukuria dorus žmones. Dosnumas ir gerumas- dorybės, bet ne valdovams. Makiavelis daug nemoralizuoja, bet iliustruoja konkrečią tezę: žmonių prigimtis diktuoja visuomeninę moralę. Klaidinga yra analogija tarp valstybės ir žmonių bei individo. Galima su tuo ir nesutikti. Bet tokiuose palaiduose politiniuose audiniuose žmonės ilgai negali gyventi.Makiavelis pirmenybę teikia respublikiniam valdymui, kuriame nesikerta valdovų ir valdinių interesai. Savybės, kuriomis jis žavisi ir kurias laiko būtinomis ilgalaikei visuomenei: tai energija, drąsa, gera fortūna, antiqua virtus, virtu- stiprybė nelaimėje, charakterio jėga. Makiavelis nori sužinoti, ar žmogus, kuris pakankamai didžiadvasis kurti puikią valstybę, bus pakankamai tvirtas, kad panaudotų smurtą ir nurodytas negeras priemones; ir atvirkščiai, ar pakankamai žiaurus ir brutalus žmogus bus pakankamai nesavanaudiškas, kad siektų visuomeninio gėrio, kuris vienintelis pateisina blogas priemones.Gal Makiavelio vertybės klaidingos, pavojingos, atstumiančios, bet jis laikosi jų visiškai rimtai. Tikslas visada yra tas pats: valstybė. Vertindami priemones, žiūrėkite tik į tikslą: jeigu valstybė žūsta, prarandama viskas. Kurie jo žodžiai sukėlė tokius susijaudinimo virpulius tarp skaitytojų, kurių poveikis tęsėsi beveik iki mūsų dienų?Pagonybės skelbimas praėjus daugiau kaip tūkstantmečiui po krikščionybės triumfo vertė žmones sąmoningai rinktis. Pasirinkimas skausmingas, nes tai pasirinkimas tarp dviejų ištisų pasaulių. Žudydami, apgaudinėdami, išduodami- Makiavelio valdovai ir respublikonai daro blogus dalykus, kurie nedovanotini įprastinės moralės požiūriu. Jis pats šito neneigia.Tie veiksmai racionalūs, kurių reikalauja pati daiktų prigimtis- visuotinis gėris, tikrieji žmonių tikslai ir kuriuos smerkia tik tie, kas dvasiškai akli ar trumparegiai. Makiavelis neišvedžioja jokios abstrakčios teorijos. Jis visiškai sąžiningas ir aiškus. Valstybės gerovė nėra tas pat, kas individo gerovė. Tikslas, jeigu jis pakankamai didingas, “pateisina” priemones, kad ir kokias baisias.Jeigu atsidavimu ir meile žmonėms įmanu pasiekti tinkamą rezultatą, tai, be abejo, reikia taip ir daryti. Viskas leista, jeigu kitaip negali būti realizuotas tikslas, t. y. tam tikroje situacijoje įgyvendinti visuomenės pagrindiniai interesai. Vienintelis šių priemonių pateisinimas yra tai, kad jos išimtinės- jų reikia tam, kad būtų išsaugota sistema, kurios tikslas šalinti tokių atstumiančių priemonių būtinumą, ir todėl vienintelis dalykas, pateisinąs tokius žingsnius, yra tai, kad jie panaikins tas situacijas, kurios juos padaro būtinus.Visuomeninis gyvenimas turi savo moralę, kuriai nereikalinga kliūtis dažniausiai esti krikščioniški principai (ar kokios nors absoliučios asmeninės vertybės). Visuomenėje, kurioje tokia prievarta ar jos galimybė naudojama teisingai, išauklėti žmones gyvens laimingą gyvenimą. Jie bus charakterizuojami kaip vitališki, genialūs, visapusiški, išdidūs, stiprūs, klestintys.Žmonės negali būti patobulinti toliau tos ribos, už kurios nebeaktualūs jėgos sumetimai. Klaidingas pats įsitikinimas, jog iš esmės gali būti surastas teisingas, objektyviai pagrįstas sprendimas, kaip žmonės turi gyventi. Ši doktrina vienokiu ar kitokiu pavidalu europietiškajame mąstyme dominavo nuo Platono laikų. Skelbti racionalumą elgsenos dalykuose reiškė skelbti tai, kad iš esmės gali būti surasti teisingi, galutiniai atsakymai.Anksčiau būdavo manoma, jog bent jau bendrais bruožais gali būti įsivaizduojama tobula visuomenė. Tačiau niekada nebuvo sakoma, jog kažkoks nenuoseklumas glūdi pačioje sąvokoje. Neįmanoma sukurti net tokios tobulos visuomenės sąvokos, nes egzistuoja mažiausiai dvi dorybių sistemos, kurios nesuderinamos ne tik praktikoje, bet ir iš esmės.Europos moderniųjų laikų racionalistai ir empirikai sutaria, kad protu paremtas tikrovės tyrinėjimas, neklaidinamas regimybių, gali atskleisti tikrus, siektinus tikslus, turinčius padaryti žmones laisvus ir laimingus, stiprius ir protingus. Nė vienas mąstytojų nekėlė minties, jog gali egzistuoti tokie pat galutiniai, bet vienas su kitu nesuderinami tikslai- tikslai savyje, pateisinantys visa kita,- lygiai kaip ir nekėlė minties, jog gali neegzistuoti joks vienas universalus ir visa apimantis kriterijus, leidžiantis žmogui racionaliai pasirinkti tinkamiausius tikslus.Pagal ją žmonės, norėdami nuosekliai gyventi ir veikti, suprasti, ko jei siekia, turi ištirti savo moralines vertybes. Pačiam Makiaveliui aiškiai nerūpėjo konfliktas tarp jo vertybių ir įprastinės moralės. Kai tik mąstytojas išjudina stiprius debatus, tai paprastai paaiškėja, kad jis yra iškėlęs tezę, griaunančią kokią giliai įsišaknijusią tezę, kurią vis dėlto sunkiai pavyksta arba iš viso nepavyksta atmesti arba paneigti tiems, kurie nori likti ištikimi senajam įsitikinimui.

Tai atradimas, jog galima daugiau negu viena vertybių sistema be jokio bendro kriterijaus, kuriuo remiantis būtų įmanoma racionaliai pasirinkti vieną iš jų. Apgavystė yra įsitikinimas, kad visos tikrosios vertybės galų gale suderinamos. Ar gali būti kokia nors kalba apie nesunaikinamas teises? Pasaulinės istorijos žygis yra už dorybės, blogio ir teisingumo, sakė Hėgelis.Makiavelis tampa vienu ankstyviausiu šios doktrinos šalininkų. Makiavelis nesąs nuo visko atsiribojęs, ciniškas ar neatsakingas. Jo patriotizmas, respublikonizmas, įsipareigojimas- neabejotini. Jo psichologija dažnai pernelyg primityvi. Jį svaigina didžio, žmonėms kaip instrumentu grojančio, valdovo vizija. Žmonėms jis pripažįsta pernelyg mažai idealių paskatų.Jis neturi istorinės sąmonės ir mažai teturi ekonominės sąmonės. Nesupranta, kaip vystosi ir kinta tiek individai, tiek visuomenės ar kultūros. Jo žmonės turi tiek mažai vidinio gyvenimo, sugebėjimo bendrauti ar socialiai vienytis, jog net ir rūpestingai reguliuojamos smurto šešėlyje galėjo sukaupti pakankamai tarpusavio pasitikėjimo, kad sukurtų ilgalaikę socialinę visumą.Makiavelio “Valdovas” žmones šokiravo daug labiau ir pastoviau negu bet kuris kitas politinis traktatas. Makiavelio pagrindinis pasiekimas yra tai, kad jis užčiuopė neišsprendžiamą dilemą ir palikuonių kelią pažymėjo nuolatinio klausimo ženklu. Makiavelis teiginį, kad galutiniai tikslai gali būti nesuderinami, supainiojo su visiškai skirtingu teiginiu, kad įprastiniai žmonių idealai,- t. y. idealai, pagrįsti prigimtinės teisės, broliškos meilės ir žmogiškojo gerumo idėjomis,- yra neįgyvendinami, ir tie, kas veikia remdamiesi priešinga prielaida, esą kvaili, o kartais ir pavojingi.Tol, kol tikras tikslas yra tik vienas vienintelis idealas, žmonėms visada atrodys kad tam, kas reikalinga galutinio tikslo įgyvendinimui, jokios priemonės negali būti per sunkios, jokia kaina negali būti per didelė. Jis padėjo žmonėms įsisąmoninti kankinančių pasirinkimų tarp nesuderinamų alternatyvų visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime būtinumą.

Humanistinė Mišelio Montenio filosofija.

Mišelis Montenis- 1533 – 1592 m. Labiausiai jam rūpėjo išsiaiškinti žmogaus pasaulėžiūros, moralės ir religijos santykius, mokslo vaidmenį. Montenis ieškojo savo argumentų, skeptiškai vertindamas tiek ankstesnį, tiek amžininkų patyrimą. Montenio amžininkai kritikavo prancūzų humanizmo pradininkus už perdėtą antikos garbinimą, aklą sekimą italų humanistais.Nacionalinės kultūros negalima sukurti iš svetimų idėjų. Prancūzų istorijoje ir liaudies kūryboje prancūzų mąstytojai surado racionalistinę pažiūrą į visuomenę, į moralę, natūrfilosofinę žmogaus sampratą bei skepticizmo užuomazgas. Koperniko heliocentrinė pasaulio sistema, Amerikos žemyno ir kiti atradimai skatino Europos šalių intelektualus toliau plėtoti gamtamokslines idėjas, ryžtingiau kritikuoti scholastinę filosofiją.Imta ieškoti naujų, racionalesnių idėjų žemiškajam žmogaus gyvenimui aiškinti. Humanistai populiarino protingo valdovo idėją, jie vylėsi, jog stipri, nuo popiežiaus bei bažnytininkų valios nepriklausoma valstybė bus pajėgi apginti humanistus nuo inkvizicijos persekiojimų. Ši idėja pasklido po visas Europos šalis. Prancūzijos pilietiniai karai turėjo įtakos visam prancūzų humanistiniam sąjūdžiui, daugelio mąstytojų gyvenimui, veiklai ir kūrybai.Montenio veikale “Esė” pateikiama plati to meto įvykių panorama, filosofiškas jų vertinimas. Humanistai daugiausia buvo kilę iš miestelėnų sluoksnio ir reiškė besiformuojančios buržuazijos interesus. Jie skelbė nacionalinės valstybės ir religinės tolerancijos idėjas. Iš esmės humanistų uždaviniai ir tikslai buvo gana radikalūs- jie siekė atskirti bažnyčią nuo valstybės, religiją bei scholastiką- nuo mokslo.Tačiau humanistai darbavosi ir bažnyčiai, ir karaliui pavaldžiose įstaigose kartu su scholastais. Todėl nesutarimai ir konfliktai tarp jų kildavo ne tik teoriniuose disputuose, bet ir praktiniame gyvenime. Pačios drąsiausios naujosios pakraipos mąstytojų idėjos buvo didžiausias humanistų ginklas prieš bažnytinį dogmatizmą ir krikščionišką moralę.Skepticizmas prancūzams pasidarė savotiška visos nacijos mąstymo maniera. Žymiausio to meto moralisto bei skeptiko Montenio veikalai įspūdingai kritikavo religinį dogmatizmą, senąją religinę moralę. Jis aktyviai dalyvavo to meto įvykiuose, buvo pačiame jų sūkuryje, jautria reagavo į viską, ką matė aplinkui. Montenio tėvas buvo labai įtakingas žmogus, kuris labai domėjosi visuomenės gyvenimu.Montenio tėvas ir jo amžininkai parodė retą uolumą, rūpindamiesi savo šalies kultūros, mokslo reikalais. Patys neturėdami humanistinio išsilavinimo, stengėsi, kad jį įgytų bent jų vaikai. Jie išugdė žymiausius Prancūzijos Renesanso kultūros atstovus- F. Rablė, M. Montenį, E. de La Boesi, Ž. Bodeną ir kitus. Montenis buvo auklėjamas pagal visas tėvo idėjas, mokytas mylėti knygą, būti smalsus, siekti gyvenimo išminties.Turtingi Montenio tėvai atidavė jį vos gimusį nuošalaus kaimo žindyvei, nes norėjo jį mokyti meilės liaudžiai. Religija jų šeimoje niekas per daug nesidomėjo, be to, tėvai nevaržė savo vaikų: vienų iš jų buvo protestantai, kiti- katalikai, tačiau tai netrukdė jiems būti draugiškiems ir švelniems. Kilūs idealai, kurių veikiamas augo ir brendo jaunasis mąstytojas, nesiderino su brutalia realybe.Montenio konfliktas su konservatyviom jėgom prasidėjo nuo jo, kaip teisininko, darbo praktikos. Nors daugelis humanistų stojo prieš bažnyčios įstatymų žiaurumą, tačiau beveik niekas nesiimdavo ginti raganų tiek iš baimės patekti į inkvizicijos rankas, tiek dėl prietaringumo. Montenis buvo vienas iš tų, kurie nepabūgo bažnyčios kaltinimų ir grasinimų ir drąsiai stojo prieš viduramžių prietarus, tikėjimą stebuklais ir raganų buvimu.Nemaža įtakos Montenio gyvenime turėjo pažinti su E. de La Boesi. Visaip aukštindamas savo draugą ir draugystę, Montenis norėjo pasakyti, kad tik žmogus žmogui gali ir turi būti tarsi dievas. Prieš mirtį E. de La Boesi prašė savo artimuosius ir draugus neprasidėti su tais, kurie skatina savo tautoje sąmyšį, kursto fanatizmą. Dešimt metų Montenis paskyrė antikos, viduramžių ir jo laikų filosofijos studijoms, aktyviai bendravo su žymiausiais prancūzų humanistais, politikos veikėjais, atidžiai sekė savo šalis ir kitų Europos valstybių politinius įvykius, rašė savo apmąstymų knygas.1580 m. Montenis išvyksta į ilgalaikę kelionę po Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Vėliau savo įspūdžius apibendrino “Esė” knygose. Jam buvo pasilyta išbraukti kai kuriuos pagoniškus žodžius, tačiau Montenis tų pastabų nepaisė. Vėliau jis prikaišiojo į savo knygas šešis šimtus citatų, kurios suteikė knygoms reikiamą statusą ir, svarbiausia, geriau paslėpė laisvamaniškas idėjas.Pirmasis Montenio kūryboje nuoseklią krikščioniškos pasaulėžiūros kritiką pastebėjo Blėzas Paskalis. Montenis buvo nusipelnęs nepaprastą tėvynainių autoritetą, kai būdamas Bordo miesto meru, pavojingu metu parodė iš tiesų nepaprastus diplomato gabumus, šaltakraujiškumą, sugebėdamas be kraujo praliejimo numalšinti priešininkų aistras.Jis neteikė pirmenybės nei katalikams, nei hugenotams, bet niekada nepamiršo, kad ir vieni, ir kiti yra jo tautiečiai- prancūzai. Montenio drąsa, nuoširdumas, sveikas protas darė įspūdį net jo priešams. Henriką IV jis mokė valdyti pagal humanistų principus. Trečiojoje “Esė” knygoje jaunatvišką, kupiną patoso stoicizmą pakeičia išmintingas, gyvenimo patyrimu paremtas epikūrizmas.

Pirmosiose knygose Montenis suformulavo ir pagrindė savo metodą- filosofinį skepticizmą, o trečioje knygoje jis sukūrė humanistinę žmogaus koncepciją, pagrindė natūrfilosofinę etiką. Moralės pamatų jis ieškojo žmogaus prigimtyje, jo psichikos ypatybėse, individo ir visuomenės santykiuose. Montenis analizavo save kaip paprastą žmogų, gamtos padarą.Kiekvienas žmogus turi tai, kas būdinga visai žmonių giminei. Monteniui rūpėjo ne vien tik įgimtos žmogaus savybės, bet ir tai, ką jis pajėgus išsiugdyti- žmogaus dorumas ir ydingumas, proto šviesumas ir bukumas, egoizmas ir altruizmas. Kiekviename žmoguje gali tarpti ir gėris, ir blogis. Požiūris į gėrį ir blogį priklauso nuo oficialios ideologijos, religijos, papročių, tradicijų, išsilavinimo ir kitų dalykų.Montenis ypač pabrėžė gamtos ir žmonių nuomonių įvairovę. Tuo jis siekė išlaisvinti žmogų iš dogmatinio mąstymo varžtų, viduramžių prietarų ir papročių jungo. Gamta užtikrina žmogaus kūniško, o sveikas protas- dvasinio gyvenimo laisvę. Sveikas protas- būtina blaivaus, kūrybiško požiūrio į mokslą, moralę ir valstybės valdymą sąlyga.Montenis nagrinėjo ir sąžinės laisvės problemą. Bažnyčios autoriteto slegiamas žmogus atprato savarankiškai mąstyti, kurti. Mąstytojas vertino mokslą ir įžvelgė didžiulę praktinę jo reikšmę. Protas ir jausmas dažnai eina skirtingais keliais. Pernelyg didelis emocinis krūvis, sustiprinamas kūno alinimo, asketizmo, jo nuomone, žalingas.Žmogų reikia mokyti ir pratinti savarankiškai mąstyti. Būtina harmoningai ugdyti jauno žmogaus fizinius ir dvasinius sugebėjimus. Mechaniškai įkaltos mokslo žinios būna bevaisės, nes neišmokoma auklėtinio mąstyti ir savarankiškai viską vertinti. Remiantis tikėtinomis religijos tiesomis, kurių protu neįmanoma įrodyti, negalima yra nustatyti moralės normų.Etiką jis laikė autonomiška filosofijos dalimi. Įstatymus reikia derinti prie žmogaus, o ne žmogų prie įstatymų. Montenis gilinosi į individo ir visuomenės santykius, ieškodamas juose moralės pamatų. Jo žmogus laisvas, įvairiapusiškas, neuždarytas į griežtos sistemos rėmus. Svarbiausiu dorovės kriterijumi Montenis laikė sąžinę. Dorovė reikalauja, kad jos būtų laikomasi dėl jos pačios.Būti dorovingam, nereiškia būti nuolankiam. Žmogaus dorovei turi įtakos materialiosios žmogaus gyvenimo sąlygos, socialinė jo padėtis. Už visas savo meto negeroves Montenis kaltino tuos, kuriems nauda, asmeniniai interesai buvo svarbiausias rūpestis. Dorovingu jis laikė tokį žmogaus elgesį, kuris, suderintas su sveiku protu, neprieštarauja sąžinei ir vadovaujasi tiesa ne iš savanaudiškumo, o dėl teisybės plačiausia šio žodžio prasme.Norėdamas surasti tiesą, jis rašė ir savo “Esė”, nebijodamas galimų pavojų. Net kraštutinėmis aplinkybėmis žmogus turi elgtis taip, kad nenusikalstų humanistiniams idealams. Montenio skepticizmas padėjo kovoti su scholastinio mokslo atgyvenomis, su religiniais prietarais. Tačiau švietėjai manė, kad jo žmogaus koncepcijoje iškeliama vien gamtinė žmogaus prigimtis.Pedagoginėmis jo idėjomis, teigiančiomis, kad reikia harmoningai derinti dvasinį ir fizinį žmogaus auklėjimą, domėjosi Dž. Lokas, Ž. Ž. Ruso. Montenis skatino eksperimentinio mokslo raidą naujaisiais laikais. Žmogaus kūrybinių sugebėjimų, noro pažinti save ir aplinką neįmanoma nuslopinti.

Vaikystėje man dažnai būdavo apmaudu, kad pas mus magistro vardas nelabai gerbiamas. Negaliu suprasti, kaipgi atsitinka, kad siela, praturtinta tiekos dalykų žinojimo, nepasidaro gyvesnė ir jaudresnė. Protas nuo nesaikingų studijų ir žinių, prislėgtas ir užgriozdintas jų begalybės, nepajėgia išsinarplioti ir nuo tokios naštos palūžta ir nukeipsta.Filosofų, vengiančių visokios viešumos, pažiūros ir manieros vertos pašaipų. Tamsuomenė juos niekina už paprasčiausių ir visiems suprantamų dalykų neišmanymą, taip pat už įžūlumą ir pasipūtimą. Senovės filosofai, mano nuomone, buvo didūs išmintimi, bet dar didingesni buvo savo poelgiais. Senovės išminčiai kartais save išbandydavo darbuose.Jie teisėjo kėdę ir net paties karaliaus sostą laikė nereikšmingais ir nevertingais. Kai kurie išminčiai buvo vadinami ne visai protingais žmonėmis dėl to, kad šie nepakankamai rūpinosi žymiai naudingesniais dalykais. Mokslo tikslas- prikimšti mūsų galvas įvairiausių žinių, o dėl mūsų proto bei dorybių niekas galvos nekvaršina. Būtų protingiau stengtis išsiaiškinti ne tai, kas daugiau išmano, bet tai, kas geriau išmano.Mes plūkiamės vien dėl to, kad prikimštume savo atmintį, o sąmonę ir sąžinę paliekame dykas. Žinios pedantams- tarsi netikros monetos, kurios jokiam kitam reikalui netinka, tik skaičiuoti ar žaisti. Gamta, siekdama įrodyti, kad visame, ką ji yra sukūrusi, nieko nėra laukinio, neretai mažiau kultūringose tautose pažeria tokių išminties perlų, kad jie galėtų varžytis su pačiais tobuliausiais meno kūriniais.Ką mes galime pasakyti savo galva? Juk kitų išmintį galėtų pakartoti net papūga. Mes kemšamės svetimą išmintį į galvą tarsi į saugyklą, tik tiek. O juk reikia ją sava padaryti. Mes taip atkakliai laikomės įsikibę svetimų rankų, kad pagaliau prarandame pasitikėjimą savimi. O juk galėčiau pasikliauti ir savimi, jeigu tik būčiau kitaip auklėtas. Blogai, jei mokslas nė kiek nesutaurina mūsų sielos, o mūsų išmintis dėl to nepasidaro nė kiek tobulesnė. Mokytojai dažniausiai atrodo lyg kvaištelėję, neturintys nė sveiko proto. Jiems sekasi išraityti įmantrią kalbą, bet dar reikia, kad kas nors kitas ją paverstų realybe. Jie gali teoriškai pasakyti viską apie viską, bet pamėginkite surasti tokį, kuris visa tai mokėtų pritaikyti praktikoje.Jie nepajėgia suprasti nei savęs, nei kitų; ir nors jų atmintis prigrūsta įvairiausių dalykų, tačiau jų galvose- visiška tuštuma. Mokslo žinias aš vertinu žymiai mažiau negu sugebėjimą mąstyti. Turime rūpintis, kad žinios mūsų sieloje įsišaknytų. Tokių žmonių, kuriuos pati gamta sukūrė kilniai, o ne pajamingai veiklai, visa širdimi atsidedančių mokslams, labai nedaug.Visomis keturiomis į mokslą įklimpsta tik likimo nuskriausti žmonės, kurie ieško jame pragyvenimo šaltinio. Mokslo paskirtis- ne suteikti sielai regėjimą, o lavinti ją, nukreipti jos žingsnius teisinga linkme. Gamta viską gali ir viską lemia. Netyros ir grubios sielos negali atsiverti filosofijai. Mokslas moko sumanumo, doros ir ryžto.

Su didžiausias ir pačiais svarbiausiais sunkumais žmogaus protas susiduria tada, kai imama nagrinėti vaikų auklėjimo ir mokymo problemas. Žmonės, nuolat savindamiesi svetimus įpročius, nuomones, įstatymus, lengvai pasiduoda permainoms ir taip užmaskuoja savo tikrąjį veidą. Dėl to ypač nelengva pakeisti savo įgimtus polinkius. Mokytojas, įsiklausęs į savo auklėjamo vaiko sielą, turi leisti jai pačiai išsiskleisti.Norintiems ko nors išmokti dažniausiai kliudo autoritetas tų, kurie moko. Tegul mokytojas klausinėja mokinio ne tik žodžių, kurie buvo sakomi pamokoje, bet ir apie jos esmę ir turinį ir sprendžia apie naudą, kurią davė, ne pagal auklėtinio atmintį, o pagal jo elgesį. Mūsų dvasios procesai priklauso nuo išorinio poveikio, mes pasiduodam kitų įtakai ir sekam kitų pavyzdžiu.Jie neglobojami nebemoka gyventi. Tik kvailai visada būna įsitikinę savo teisumu. Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Virš mūsų juk nėra valdovo; tegu kiekvienas pasirūpina savim. Tiesa ir išmintis priklauso visiems, dėl to jos nėra didesnis turtas tų, kurie pirmieji jas paskelbė, negu tų, kurie pasisavino. Žmogaus auklėjimas, darbas, mokymasis turi vieną tikslą- sukurti jo asmenybę.Protas viešpatauja visiems ir visus valdo. Mokėti atmintinai dar nereiškia žinoti, o tik laikyti atmintyje tai, kas buvo patikėta saugoti. Knyginė išmintis- menka išmintis! Bendravimas su kitais žmonėmis, taip pat kelionės po svetimus kraštus yra ypač naudingos, nes iš ten grįžtame supratę tų tautų dvasią ir jų gyvenimo būdą. Neprotinga laikyti vaiką po tėvų sparnu, neleisti jam patirti gyvenimo sunkumų ir išmokti, kaip ir dera, drąsiai juos įveikti.Negana grūdinti vaiko sielą, reikia grūdinti ir jo kūną. Įpratimas sunkiai dirbti tolygus įpročiui kentėti skausmą. Dėl mokėjimo bendrauti su žmonėmis, tai užuot siekę geriau pažinti kitą žmogų, mes stengiamės pirmiausia save išaukštinti. Pirmiausia tegu vaikas išmoksta gerbti tiesą ir sudėti prieš ją ginklus, kai tik ją kur pamatys. Jokia būtinybė neverčia jo ginti tai, kas raštu ar žodžiu įsakyta.Pripažinti klaidą, kurią padarei savo paties samprotavimuose, net jeigu to niekas nepastebėjo, yra požymis proto ir nuoširdumo. Reikia išmokti naudotis viskuo ir iš kiekvieno imti pagal galimybes, nes viskas gali praversti. Mokydamasis iš istorijos, jaunuolis turės progos bendrauti su didžiomis praėjusių laikų asmenybėmis. Bendravimas su žmonėmis mūsų protui teikia nuostabaus aiškumo.Juk mes taip atsiribojame nuo visko, taip įninkame į save, kad toliau savo nosies nieko nebematome. Pasaulis turi būti parankine mokinio knyga. Samprotavimai, kuriuos pirmiausia reikia pateikti jaunuolio protui, turėtų būti tokie, kurie padėtų jam tvarkyti savo elgesį it jausmus, išmokytų jį pažinti save, garbingai gyventi ir garbingai mirti.Visi menai be išimčių moko mus, kaip reikia gyventi ir kaip naudotis gyvenimu. Reikia apsiriboti studijavimu vien to, kas neabejotinai naudinga. Jaunuolis, būdamas jau subrendusio proto, kad ir kokį mokslą jis pasirinktų, vis tiek greitai apsieks laimėjimų. Vaisia čia būna kur kas didesni ir subręsta greičiau. Filosofija net mąstantiems žmonėms tėra vien nieko nereiškiantis ir nesuprantamas žodis.Iš tikrųjų nieko nėra už ją linksmesnio, žvalesnio, smagesnio ir- vos nepasakiau- žaismingesnio. Filosofija pripažįsta tik šventę ir poilsį. Pats ryškiausias išmintingumo ženklas- nuolatinis gyvenimo džiaugsmas. Filosofijos galutinis tikslas- dorybė. Dorovė duoda mums ištvermės, o ne jėgos. Ji- visų žmogaus malonumų motina maitintoja.Pati pagrindinė ir svarbiausia laimės pareiga- išmokyti naudotis gyvenimo gėrybėmis.Filosofija moko mus gyvenimo meno. O mus moko gyventi, kai gyvenimas jau būna praėjęs. Tik filosofijoje reikia ieškoti didžiausio savo sielos tikslo ir paramos senatvėje. Net pats jauniausias nebijo filosofuoti ir net pats seniausias nuo to nepavargsta.Auklėtinis neturi būti laikomas nelaisvėje. Protingumas- tai išmintingumas, kuris nors pareiškia labai anksti, tačiau išlieka neilgai.koledžai- sukvailėjimo priežastis. Norėtųsi, kad derama laikysena, manieros, mokinio išorė būtų tobulinama kartu su jo dvasia. Auklėjimas turi būti pagrįstas griežtumo ir švelnumo derinimu. Tegul jis užauga ne lepūnėlis ir dabita, o sveikas ir tvirtas jaunuolis.Koledžai tikri kalėjimai jaunuomenei, uždarytai juose. Ten mokoma ištvirkimo, už kurį, beje, baudžiama anksčiau, negu jis iš tikrųjų pradeda reikštis. Ten kur vaikams, naudinga, turi būti jiems ir malonu. Tegul jaunuolis išmoksta daryti viską, bet tegul mėgsta daryti tik gera. Kaip būčiau aš laimingas, jeigu reikalus svarbiausius išmoktų jis tvarkyt lengvai- lyg žaisdamas.Iš mano patarimų didesnę naudą turės ne tas, kuris juos išmoks, bet tas, kuris jais vadovausis pagal reikalą. Tad tegul mūsų auklėtinis išmoksta ne iškalti pamoką, o pritaikyti ją gyvenime. Visi prašmatnūs papuošalai greitai nublanksta šviesoje, kurią skleidžia paprasta be jokių gudrybių gyvenimo tiesa. Daug protingiau iš kvailysčių juoktis, negu į jas gilintis.Sugebėjimas gražiai kalbėti- puikus ir naudingas dalykas; tačiau jis iš tikrųjų nėra toks geras kaip paprastai galvojama, ir gaila, kad visas mūsų gyvenimas pilnas gražbyliavimo. Mano dvasia buvo ugdoma romiai, suteikiant jai visišką laisvę, be jokio griežtumo ir prievartos. Būdamas maždaug penkerių- aštuonerių metų amžiaus, aš jau atsisakydavau visų kitų malonumų, kad tik galėčiau mėgautis skaitymu.Jeigu mano auklėtojas būtų ėmęs ir privertęs mane nutraukti visą šį švietimąsi, man mokykla būtų subrandinusi tik gilią neapykantą knygoms. Mano sielai netrūko stiprių jausmų, taip pat aiškaus ir apibrėžto požiūrio į aplinką, kurią ji pakankamai gerais suvokė ir įvertino. Svarbiausias mūsų uždavinys- ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui.

Jei ką nors ir studijuoju, tai tik mokslą, kuris gali man padėti geriau pažinti save patį ir išmokyti mane vertai gyventi ir vertai numirti. Aš retai kada skaitau mūsų laikų autorius, nes senovės rašytojai, mano nuomone, yra daug subtilesni ir turiningesni. Beveik visos Ezopo pasakėčios yra daugiareikšmės ir daugiaprasmės. Vergilijaus, Lukrecijaus, Katulo ir Horacijaus poezija, mano nuomone, yra labai vertinga.Mane žavi Terencijaus sugebėjimas perteikti dvasinius išgyvenimus, papročių reikšmę žmonių gyvenime. Pačiu tobuliausiu poezijos kūriniu aš laikau Vergilijaus “Georgikas”. O koksai išprotėjęs mūsų amžius! Terencijaus literatūrinė maniera tokia tobula, tokia patraukli, kad imi nesidomėti jo pjesių siužetu, o stiliaus subtilumas ir žaismingumas mus tiesiog keri.Didieji senovės poetai vengė ne tik nenatūralaus įmantrumo ir fantastiško puošnumo, bet net ir santūraus pikantiškumo. Mūsų laikų poetai kuo mažiau jie turi talento, tuo svarbesnis jiems kūrinio siužetas. Plutarcho ir Senekos knygos moko mąstyti ir ugdyti jausmus. Jų skaitymas nereikalauja didelių pastangų; gali užversti knygą, kai tik panori- mat šie kūriniai neturi vientiso siužeto.Senekos veikalai kupini žaismingumo ir sąmojo, Plutarcho- gilių minčių. Cicerono rašymo maniera nuobodi, jis tik suka aplinkui. Jo stilius visai tinka mokytojams, teisėjams, pamokslininkams. Bet aš mielai skaitau Cicerono “Laiškus Atikui”, nes juose galima matyti jo asmeninių išgyvenimų raidą. Istorinėse knygose žmogus vaizduojamas daug visapusiškiau negu kur nors kitur.Mano širdžiai patys artimiausi tie autoriai, kurie aprašinėja kitų žmonių gyvenimą. Man patinka arba labai naivūs istorikai, arba labai įžvalgūs. Istorikai, esantys viduryje, viską gadina.

Hugo Grocijaus politinė filosofija.

Lemiamas kalvinizmo teologijos istorijos įvykis, turėję reikšmės politinei teorijai, buvo Arminijaus ir Olandijos remonstrantų sukelta polemika, kuri išlaisvino Hugo Grocijų iš griežto kalvinizmo varžtų ir padėjo jam pritapti prie humanistinės Erazmo tradicijos. Grocijus prieštaravo Bodino teisės mokslo ir politikos sumaišymui ir todėl manė esant būtina juos atskirti.Grocijaus pateiktas suverenumo aiškinimas painioja valstybės valdžią su paveldima valdžia, kurią teikia žemės nuosavybės teisė. Galutinį žingsnį, visiškai atskyrusį prigimtinę teisę nuo religijos autoriteto, žengė filosofiškiau nei Altuzijus mąstęs Grocijus.

Aukščiausiąją valdžią ir valstybę Grocijus aptarė ne taip aiškiai kaip Altuzijus. Konstitucinė valdovų galia pasidarė svarbesnė už pačius aukščiausiosios valdžios teorinius principus. Aukščiausioji valdžia- teisinei kontrolei nepavaldi galia, kurios subjektas yra valstybė. Liaudis gali visiškai atsisakyti savo aukščiausiosios valdžios, o žemės valda gali būti užkariauta, perduota ar gauta kaip palikimas.Grocijaus reikšmę teisės mokslo istorijoje lėmė jo suverenių valstybių santykius reguliuojančios teisės koncepcija. Susiformavus absoliutinėms monarchijoms, jėga tapo tarpvalstybinių reikalų arbitru. Prie to prisidėjo ir religinių karų padariniai. Todėl žmonijos gerovės labui reikėjo išsamiai ir sistemiškai išnagrinėti taisykles, reguliuojančias valstybių tarpusavio santykius.

Politinės teorijos istorijoje Grocijaus reikšmę sudaro filosofiniai principai, kuriais jis siekė pagrįsti savo specialią discipliną. Jis rėmėsi prigimtinės tiesės idėja, kuri sudaro kiekvienos tautos civilinės tiesės pagrindą ir dėl jai būdingo teisingumo saisto visas tautas, tiek valdinius, tiek valdovus. Grocijus atsigręžė į senesnę, ikikrikščioniškąją prigimtinės tiesės tradiciją, kurią jis rado klasikinės senovės autorių veikaluose.Karneadas prigimtinį teisingumą atmetė: teisė paprastai esanti naudinga ir palaikoma ne teisingumo jausmo, bet protingumo. Grocijus atsakė, kad toks apeliavimas į naudą yra iš esmės dviprasmiškas, nes žmonės iš prigimties yra socialios būtybės, kurioms visuomenės išsaugojimas yra didesnė nauda, neišmatuojama individams tenkančiomis asmeninėmis naudomis.Taigi taikingos socialinės tvarkos išsaugojimas pats yra tikras gėris. Egzistuoja tam tikros minimalios sąlygos arba vertybės, kurios turi būti realizuotos, kad išliktų organizuota visuomenė: nuosavybės saugumas, garbingumas, teisingumas ir visuotinė žmonių elgesio padarinių ir jų nuopelnų darna. Prigimtinė teisė sukuria pozityviąją valstybių teisę, kurios galiojimas priklauso nuo esminių visų socialinių įsipareigojimų pagrindų ir ypač nuo garbingo sutarčių vykdymo.Taigi prigimtinė tiesė yra teisingo proto balas, nurodantis, jog vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai niekingas arba moraliai būtinas ir jog todėl tokį veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties kūrėjas Dievas. Prigimtinis įstatymas reikalautų lygiai to paties, jeigu, tarkime, nebūtų Dievo.Dievo galia nesiekia tiek, jog padarytų teisingą vidujai prieštaringą teiginį; tokia galia būtų ne stiprybė, o silpnybė. Valia veikia situaciją tik kaip vienas iš veiksnių. Grocijus rūpestingai skyrė įsakymus, kuriuos Dievas davė žydams kaip išrinktajai tautai ir pagrindimą, kurį jis kartu su kitais svarbiais liudijimais suteikia prigimtiniams žmonių santykiams.Niekas negalėtų aiškiau parodyti jo nepriklausomybės nuo dieviškosios aukščiausiosios valdžios sistemos, besąlygiškai būdingos kalvinizmui.

Išimtinę šios prigimtinės teisės teorijos reikšmę lėmė ne Grocijaus jai suteiktas turinys, o metodologija. Ši teorija davė racionalų metodą, kaip prieiti prie pamatinių teiginių, pagrindžiančių politinius susitarimus ir pozityviosios teisės turinį. Kai kurie teisės teiginiai yra aksiomos. Kartą suvokti, jie tampa principais, kuriais remdamasis sistemiškas samprotavimas gali konstruoti visiškai racionalią teoremų sistemą.Grocijus aiškiai pareiškė, kad ketina atsieti savo protą nuo kiekvieno konkretaus fakto. Įsigalėjus šiai gero metodo idėjai, 17 a. buvo siekiama kiek tik įmanoma visiems mokslams- ir socialiniams, ir fizikiniams- suteikti pavidalą, kuris, kaip buvo tikima, paaiškina geometrijos tikrumą. Samuelis Pufendorfas prieštaravo, kad įrodymo idealas turi būti siejamas tik su teise ir politika.Visur vyravo nuomonė, kad prigimtinės tiesės sistema pateikia pagrįstą mokslinį požiūrį į socialines disciplinas ir mokslinį vadovavimosi principą socialinei praktikai. Autoritetą, kurį įgijo šis metodas, daugiausia lėmė tai, kad jis buvo laikomas analogišku procesui, paskatinusiam stulbinančią fizikos mokslų pažangą laikotarpiu nuo Galilėjaus iki Niutono.Pats metodas patraukė teisės ir politikos tyrinėtojų dėmesį todėl, kad loginiai analizės, paprastumo, savaime akivaizdaus aiškumo idealai atrodė vienodai pritaikomi visiems dalykams. Be to, jie puikiai švelnino autoritetą ir grynai paprotinį tikėjimą. Dedukcinės technikos plėtra išryškino dvilypį žodžio “tiesa” vartojimą kartais juo nurodant loginę išvados priklausomybę nuo jos prielaidų, o kartais- aptariamų dalykų arba įvykių faktinį egzistavimą.Grocijus niekada neabejojo, kad daug kas teisėje priklauso nuo to, ką jis vadino “laisva valia”, t. y. nuo įstatymo įvedimo, ir puikiausiai gali būti keičiama neprievartaujant proto. Tačiau kai kurie santykiai yra “būtini”; nei valia, nei autoritetas negali jų pakeisti. Visuotinai buvo pripažinta tokio pobūdžio prigimtinės ir pozityviosios teisės koncepcija.Praktinį prigimtinės teisės teorijos naudingumą daugiausia lėmė tai, kad ji į teisę ir politiką įvedė normatyvinį elementą, tokių transcendentinių vertybių kaip teisingumas, ištikimybė ir garbingumas derinį. Tai buvo pradžia visų vėlesnių pastangų moralizuoti teisę. Prigimtinė tiesė buvo “idėja, į tobulą geometrinę figūrą panašus tipas ar modelis, prie kurio priartėja esatis, bet kurio pagrįstumas nepriklauso nuo jo ir fakto atitikimo.Prigimtinės teisės sistema visada pripažino, kad jos savaime akivaizdūs teiginiai yra nustatantys ne tik to, kas yra, bet ir to, kas turėtų būti, idealų matą. Pvz., teiginys, kad visos vertybės galioja amžinai, vis dėlto toli gražu nėra savaime akivaizdus. Vienintelis filosofas, mėginęs rimtai kelti šią problemą 17 a., buvo Spinoza. Hobbesas taip pat dėjo pastangas suderinti savo materializmą su vyraujančia prigimtinės teisės antrine reikšme.

Beveik visiems mąstytojams aksioma atrodė tai, kad įsipareigojimas yra tikrai saistantis tada, kai jį laisvai prisiima jo saistomos šalys. Galų gale įsipareigojimas negali būti primestas jėga, jis visada yra prisiimtas. Todėl nėra kito racionalaus būdo suprasti įsipareigojimą, kaip tik laikyti jį pažadu. Taigi kiekvienas saistantis įsipareigojimas turėjo būti pateiktas kaip savanoriškai prisiimtas.Prigimtinė būklė, kuri egzistavo be sutarties, tiko dviem svarbiems atvejams: privačių individų santykiams (suformuoja vidaus teisę) ir suverenių valstybių santykiams (suformuoja tarptautinę teisę). Ir valstybės vidaus, ir tarptautinė teisė kyla iš susitarimo. Plėtojant prigimtinės teisės teoriją pasidarė akivaizdu, kad žmonių sugebėjimą susitarti reikia paaiškinti.Paprasčiausia buvo aiškinti įsivaizduojant du susitarimus- vieną sukūrusį pačią bendruomenę ir susaisčiusį jos narius vieną su kitu, o antrą tarp šitaip suformuotos bendruomenės ir ją valdančių pareigūnų. Šitokiu būdu sutarties idėja tapo universalia teorija, apimančia visas įsipareigojimo formas ir visas socialinio grupavimosi formas. Sutarties teorija nebūtinai turi būti naudojama kaip priemonė apriboti valdžios galiai arba apginti pasipriešinimui.Grocijus pabrėžė moralinius valdovų apribojimus, nes teisė ir valdžia priklauso etikos sričiai. 17 a. vyravo sąmoningas praeities atsisakymas ir ryžtingos pastangos išsilaisvinti iš papročių ir tradicijos gniaužtų. Žmonių gerovės veiksnio pradėta ieškoti apsišvietusiame prote. Labiau apsišvietusieji jautė, kad žinojimas yra jėga. Individualus žmogus su savo interesais, savo iniciatyva, savo laimės ir pažangos troškimu, o labiausiai su savo protu, kuris buvo laikomas visų kitų jo sugebėjimų sėkmingo panaudojimo sąlyga, atrodė esąs tas pamatas, ant kurio turi būti kuriama stabili visuomenė.Tradiciniai padėties skirtumai jau praėjo atrodyti nepagrįsti. Turi būti tam tikros minimalios sąlygos, reikalingos, kad žmonės galėtų tvirtai jungtis į socialines grupes, tad ir tam tikros pamatinės gero elgesio ir gero valdymo taisyklės, kurių nebaudžiamai negalėtų ignoruoti joks valdovas. Žmogus individas kartu yra žmogus pilietis ar valdinys.Prigimtinės teisės teorija tikėjo, kad tai išplaukia iš jo individualios prigimties. Visuomenė sukurta žmogui, o ne žmogus visuomenei. Todėl žmonija visada turi būti traktuojama kaip tikslas, o ne kaip priemonė. Ši tariama individo pirmenybė tapo ryškiausia ir pastoviausiai prigimtinės teisės teorijos savybe ir aiškiausiu požymiu, skyrusiu naujųjų laikų teoriją nuo viduramžių teorijos.

Dekarto pažinimo teorija.

Abejojimas- pažinimo mėginamasis akmuo. Abejoti galima viskuo. Norėdamas ką tvirta ir pastovu savo žinojime pasiekti, turi visa, iki šiol nekritiškai priimta, perkratyti. Negali pasikliauti ne tik kitais, bet ir savim, nes jei pojūčiai kartą apgavo, tai gali ir vėl pasikartoti. Reikia abejoti ne tik išorinių daiktų kokybe, bet ir pačia jų egzistencija. Negalima pasikliauti ir matematika.Nei kitų sprendimai, nei mano pojūčių pagavos, nei mano proto operacijos neturi neabejotino pagrindo. Tikra belieka tik pats abejojimo faktas. Mąstau, taigi esu. Pastarojoje frazėje kritikuotinas yra žodis “taigi”, nes jis lyg ir nurodo į išvadą, o išvados gali būti abejotinos. Todėl geriau būtų “esu mąstydamas”. Aš, kuris atranda save egzistuojant- mąstantis daiktas.Mąstymas turi būti suprastas kaip turėti sąmonę. Gali klysti, jei sakai “einu”, bet nesuklysi teigdamas “man atrodo, kad einu”. Taip savivokos įtikimybė iškeliama į aukščiausio principo vietą Dekarto filosofijoje. Kad susidaryti pasaulėžiūrą, vien tik “mąstau- esu” neužtenka. Tarp daugybės įvairiausių savo vaidinių (idėjų) žmogaus dvasia įžiūri visažinančios, visagalinčios ir tobuliausios begalinės Esybės vaidinį.Vaidinių kilmė: iš šalies, įgimti, mano paties sukurti. Begalinės Esybės vaidinys manin įsisunkia taip pat iš kažkokios begalinės Esybės, t. y. iš Dievo. Taip įrodomas ne tik Dievo buvimas, bet ir tai, kad tą idėją Dievas pats mumyse yra įdėjęs ir ji, pasak Dekarto, įgimta. Jei nebūtų savarankiškos tobulos idėjos manyje, tai neturėčiau ir kriterijaus savajam netobulumui pažinti.Dievo idėja yra elementari, nesudėtinga, paprasta ir aiški. Dievo buvimui įrodyti Dekartas dar naudoja ir Anzelmo vartotą vadinamąjį ontologinį argumentą, kuris išplaukia iš pasaulio kūrybos tolydumo: jei yra Dievo sąvoka, tai turįs būti ir Dievas. Jei tobuliausios Esybės idėjoj glūdi būtina ir amžina egzistencija, reikia daryti išvadą, kad toji tobuliausioji esybė egzistuoja.Sutvertuose ir baigtiniuose daiktuose mes esame įpratę jų esmę nuo egzistencijos skirti, tačiau Dievo sąvokoj tai reikštų prieštaravimą. Be to, iš Dievo idėjos negali būti išvesta Dievo egzistencija. Todėl tik Dievo esybė yra tokia, kuri vienintelė gali būti mąstoma kaip būtinai egzistuojanti. Jei Dievas yra be galo tobula Esybė, tai Jis turi būti ir aukščiausiame laipsnyje teisingas.Teisingumo stoka dieve turėtų būti laikoma moraliniu minusu arba silpnybe, todėl Jis mūsų negali apgauti. Prigimtinė šviesa, kurią Jis mums suteikė, yra visiškai patikimas instrumentas, jei tik žmogus tikru ir teisingu laiko tik tai, kas absoliučiai aišku ir ryšku. Dėl šio išvedžiojimo kritikai Dekartui dažnai priekaištauja, kad jis pateko į uždarą ratą.Tačiau šito neišvengia nei viena pažinimo teorija. O uždaras ratas susidaro todėl, kad tik dėl daugybės įrodymų Dievo idėja darosi įtikinamesnė, nors jos įtikimybės pagrindas vis dėlto glūdi intuicijoj. Be to, galima skirti pažinimo pagrindą ir realybės pagrindą. Aiškiosios idėjos eina Dievo egzistencijos pažinimo pagrindu, tuo tarpu Dievas turi būti šių idėjų realybės pagrindas.Jei prigimtinė šviesa yra patikima, tai tada ir joje suformuoti vaidiniai turi būti teisingi. Dekartas patenka į kitą kraštutinumą- klaida pasidaro problematiškas dalykas. Klaida negali būti kildinama iš Dievo, dėl to jos tenka ieškoti žmoguje, bet ne pojūčiuose ir ne intelekte, o laisvoje žmogaus valioje. Iki mes savo sąmonėj apie kurį nors dalyką nieko nei tvirtiname, nei neigiame, tol nėra ir prigavystės.Vaidinius esą produkuoja intelektas, o esmingoji sprendimo dalis- pritarimo arba sulaikymo aktas- yra valios funkcijos. Protas yra labai suvaržytas ir labai apribotas, tuo tarpu valia tam tikra prasme gali būti begaline pavadinta, kadangi ji įstengia apimti visa, kas tik jos objektu gali būti laikoma. Taigi kiekviena klaida yra savęs prigaudinėjimas, tačiau sprendimo ribose.Tiesos kriterijus- intuityviniai sprendimai, kurie pasižymi didžiausiu aiškumu ir ryškumu. Natūralusis įžvalgumas garantuoja mums teisingumą tik tų teiginių, kuriems buvo pritaikytos reikiamos atsargumo priemonės.aiškios ir ryškios idėjos pirmoj eilėj yra mūsų proto įgimtosios idėjos. Įgimtas- aktuališkas, o ne potenciškas. Mano paties sukurtos idėjos yra vaizduotės padarinys, o iš išorės ateinančios atsiranda žmogaus amžiaus bėgy.Jos yra neabejotinos tik tol, kol mūsų sieloje, o kai jas imame kaip pasaulio ženklus, tai jos atlieka tik atvaizdų funkcijas. Taigi yra du pažinimo šaltiniai: protas ir patyrimas. Mąstymas produkuoja teisingą pažinimą, o patyrimas pateikia tik sujauktą žinojimą. Padarinys negali turėti realumo daugiau už priežastį, nes priežastingumo santykis, t. y. pamato ir sekmens, yra suprantamas kaip logiškas santykis.

Dekarto metafizika.

Dekarto ontologijoje centrinę poziciją užima substancijos sąvoka, kurios savarankiškumas yra jos esmingiausias požymis. Yra tik viena substancija, kuri įmanoma be kito daikto- tai Dievas. Dvasia ir materija savo egzistavimui vienas kito taip pat neprivalo. Atributas- substancijos ypatybė, sudaranti jos esmę arba prigimtį, kuri sąlygoja visas kitas ypatybes; atributo modifikacijos- modai.Atitinkamai mąstymas ir tįsumas yra dvasios ir kūno atributai. Žmoguje yra ir tai, kas kyla iš vidujinio dvasios ir kūno ryšio- alkis, troškulys, sielos aistros, jutimo kokybės. Dekarto dualizmas labai iškeltas, pirmiausia Dievo ir pasaulio, po to- dvasios ir kūno.

Gamtos reiškiniai yra kitos rūšies negu dvasios reiškiniai, jie ir kitai substancijai priklauso. Pavyzdys- šildant vaško gabaliuką, jis pakinta, bet tai tas pats vaškas. Todėl tikrasis vaško pažinimas nėra realizuojamas pojūčių, bet yra vien tik protinė funkcija. Tįsumas į ilgį, plotį ir gylį yra materijos arba kūniškumo esmės atributas. Tįsumas ir medžiagiškumas yra neišskiriami dalykai.Kūno suskystinimas arba sutirštinimas yra tik kūno tįsumo padidinimas arba sumažinimas. Jie abu reiškia tik pavidalo pakeitimą, kurį iššaukia įsiskverbę bei prasišalinę iš dalelių tarpų kūnai. Skirtumas tarp kūno ir erdvės egzistuoja tik abstrakcijoj- erdvės žodis vartojamas norint tįsumą išreikšti kaip kažką bendro, o kūno- kai kalbame apie atskirą daiktą.Tuščios erdvės kaip tokios negali būti, erdvė visada pripildyta. Pvz., jei indas būtų iš tikrųjų tuščias, tai jo sienos susiliestų.Iš erdvės ir materijos sutapatinimo seka tokios išvados:1) materija turi būti be galo daloma, atomų, kaip nedalomų elementų, negali būti;2) materija, kaip ir erdvė, yra nesibaigianti, todėl pasaulis yra begalybiškas;3) materija yra homogeniška visose visatos dalyse, ji tik viena visame pasaulyje.Judesys- vienos materijos dalies arba kūno pervedimas iš ją betarpiškai paliečiančios ir galimos rimstančia pavadinti kūnų kaimynystės į kitų kūnų kaimynystę. Judesys visada glūdi judinamajame, o ne judinančiajame daikte; judesys- tik daikto būsena. Kiekvienas kūnas turi tik vieną jam specifišką judesį, bet jis gali begaliniame kitų judesių skaičiuje dalyvauti.Bendroji arba paskučiausioji judesio priežastis- Dievas, kuris sukūrė materiją kartu su judesiu ir rimtimi. Kiekvienas daiktas visada stengiasi išlaikyti savo turimą būseną ir ją keičia tik išorinių priežasčių verčiamas. Kiekviena medžiagos dalelė stengiasi judėti tik tiesia kryptimi. Jei kūnas sutinka kūną su didesne jėga, tai jis pasuka kita kryptimi.Dekarto noras- visą gamtos vyksmą su didžiausiu nuoseklumu išaiškinti judesiu, kuris turi būti suvestas tik į spaudimą ir smūgį, taigi aiškinamas grynai mechaniškoje dvasioje. Pasaulio erdvės vyksmai, mūsų pasaulio kilmė suvedama į verpetingą judesį. Visas žvaigždes, saulę ir planetas yra apsupę verpetai, apsprendžią jų judesius. Kūneliais Dekartas vadina realiai daugiau nebedalomus kūnų pasaulio elementus, nors jie gali būti mąstomi kaip be galo dalomi.

Aiškus perėjimas prie mechaninės kosmologijos koncepcijos, pašalinimas iš gamtos mokslų visų teleologinių elementų bei tikslų turėjo lemtingiausios įtakos 17 ir 18 amžiams.

Dekarto psichologija.

Mechaninius savo samprotavimus Dekartas griežtai pritaiko ir organizmams. Kūnas yra gyva mašina, kuri žmoguje sujungta su siela, o gyvulyje pastarosios nėra nė žymės. Gyvuliai neturi kalbos- mąstymo instrumento, o be mąstymo nėra sielos. Žmogaus mirties priežastis- ne siela, o koks nors susidėvėjęs kūno organas. Širdis- centrinis organas, gyvybinės šilumos buveinė, kuri inspiruoja kraujo cirkuliaciją ir visus mūsų sąnarių judesius.Kūno judesius gamina motorinių nervų pajautimai, o jutimus sukelia tokie pat sensorinių nervų pajautimai. Visuose gyvybės dvasios judesiuose Dekartas įžiūri tik mechanišką pobūdį, sielos įsikišimas čia nereikalingas. Pagrindinis psichologijos uždavinys- apspręsti sielos esmę. Sielos atributas- mąstymas. Tai nereiškia, kad čia turima mintyje protinis mąstymas siaurąja prasme; Dekartui svarbu pabrėžti sąmoningą substanciją.Iš mąstymo veiklos stokojimo gyvuliuose Dekartas išveda apskritai sielos stoką, kadangi be atributo negali būti ir substancijos. Siela nėra tįsi, o kūnas yra, todėl jų sąveika reikalauja ypatingo paaiškinimo. Siela gali būti surišta tik su visu kūnu, su visomis jo dalimis kartu paėmus, tačiau yra taškas, kuriame ji daugiau negu likusiuose veikia- smegenų substancijos liaukoje arba gilėje.Būtent šioje gilėje yra sielos buveinė ir iš čia spinduliuoja savo įtaką į visą kūną gyvybės dvasių dėka. Siela pergyvena įvairiopus įspūdžius, žiūrint, kokios gyvybės dvasios ir kokiame pavidale jos atplaukia. Siela gali priimti tiek įvairių įspūdžių, kiek įvairiausių judesių galima šitoje gilėje gauti. Kadangi judesio kiekis pasauly išlieka pastovus, Dekartas sielai neleidžia jokių naujų judesių gaminti.Siela nepažįsta jokių atskirų dalių, tačiau joje galima skirti tam tikras atskiras funkcijas- mąstymą , kuris suskyla į valios būseną ir veiksmo patyrimą. Norėjimas faktiškai kyla iš sielos ir nuo jos pareina. Valia yra laisva ir, palyginus su suvaržytu pažinimu, begalinė. Valios laisvėj glūdi jos tobulumas, tuo tarpu protas yra pasyvus ir aprėžtas.Priskyrus prioritetą valiai, Dekarto psichologija įgauna voliuntaristišką pobūdį. Vieni vaidiniai kyla iš sielos, kiti iš kūno. Pirmieji gali būti traktuojami kaip veiksmas, o pastarieji kaip kęsmas. Antrajai vaidinių grupei priskirtini visi pojūtiniai jutimai, išoriniai daiktų vaidiniai ir tie vaidiniai, kurie iš tiesų yra smegenų buvusių įspūdžių povaizdžiai, t. y. sielos pasyvios būsenos.Psichiniai susijaudinimai iš vienos pusės yra sielos sąlygojami, iš antros gi pusės jie yra su kūniškais procesais neatskiriamai susiję. Šeši pirminiai afektai: nusistebėjimas, meilė, neapykanta, geismas, džiaugsmas, liūdesys. Likusiuosius afektus galima į tas šešias pagrindines grupes suvesti. Nusistebėjimas gimsta iš ūmaus sujaudinimo sielos, įdėmiai stebinčios objektus, retais ir nepaprastais jai atrodančius.Vyriausias visų žmogaus aistrų (afektų) pasireiškimas glūdi tame, kad jos sieloje pabudina valią tam, kam jos (aistros) savo kūną paruošia. Taip baimės jausmas pabudina valią bėgti, gi drąsumo (skatina) valią kovoti ir t. t. Afektai yra specifiški žmogaus pergyvenimai, kadangi jie be kūno egzistencijos neįsivaizduojami. Dekartas yra priverstas prileisti sąveiką tarp kūno ir sielos procesų, nors savo metafizikoj atitinkamas substancijas yra vieną kitai priešpastatęs.

Stiprias sielas turi tie žmonės, kurių valia lengviausiai įveikia aistras ir lydimuosius kūniškuosius judesius stengiasi pažaboti. Tatai įvyksta gera ir pikta pažįstant, arba sukeliant priešingą afektą, kurs pažaboja ir paskui pavaduoja nenorimąjį. Žmogaus gyvenimo dorovinis uždavinys yra kovoti su aistromis ir jas įveikti aiškiems ir ryškiems protiniams principams padedant.Gėris imasi vien tik iš dieviškos valios veiksmo. Gėris tampa gėriu dėl to, kad taip nori Dievas. Iš absoliučiai neapsiskaičiuojančios dieviškos valios negalima nieko išvesti, todėl dieviškąją valią prireikia papildyti tikslą nustatančiu dievišku protu. Tai jau reiškia, kad į pasaulio santvarkos aiškinimą įvedamas teleologinis faktorius. Tuo tarpu mąstytojai, norintys laikytis grynai mechaninio aiškinimo, bus priversti atsisakyti nuo absoliučiai laisvos, neapsiskaičiavusios dieviškos valios kaip paskučiausiojo principo.Dekartas sielos faktus, lygiai kaip ir gamtos reiškinius, iš priežasčių kildina. Sielos procesų absoliutus determinavimas nebepalieka nė mažiausios vietelės valios laisvei. Dvigubas dualizmas (Dievo ir pasaulio, sielos ir kūno) yra racionalizmo nenuoseklumas. Dievo nuo pasaulio atskyrimą galima paaiškinti tuo, kad Dekartas savo moksliniame galvojime, kaip ir religiniame pajautime, laikosi krikščioniškos transcendentinio Dievo sąvokos.Bet jis supranta, kad pasaulio išsilaikymas privalo nuolatinio Dievo įsikišimo. Taigi pasaulis yra tada nepaliaujamo Dievo kūrybiškumo rezultatas, arba jis yra jo modas. Jei yra dvi (sielos ir kūno) substancijos, tai darosi nesuprantama, kaip jiedvi gali sueiti į sąveiką. Dekarto mokykla šitoj vietoj įžvelgia Dekarto sistemos pavojingiausią plyšį ir, besistengdami kaip tik šitą prieštaravimą pašalinti, ėmė plėsti jo mokslą toliau.

Beikono metodologinis empirizmas.Beikono mokslo samprata.

Beikonas nori duoti visų mokslų padalinimą arba enciklopediją. Antroji jo veikalo dalis susideda iš eilės atskirų minčių, kurios vadinamos aforizmais. Pirmojoje dalyje duodama įvairių mokslų laimėjimų ir uždavinių apžvalga, o antrojoje dalyje paduodama paties Beikono teorija. Mokslas turįs daug trūkumų: nedarąs jokių išradimų, arba jei darąs, tai tik atsitiktinius; gyvenimui mokslas esąs nenaudingas, nes esąs pasitraukęs į vienuolynus ir užsiimąs tik Dievo, sielos ir t. t. esmių gvildenimais.Mokslo uždavinys yra būti naudingam ne atskiram asmeniui, o visos žmonijos kultūrai: mokslas turįs padėti žmogui valdyti gamtą. Per gamtos pažinimą mes gamtą valdome, bet tikrasis valdymas pasiekiamas tik gamtą pavergus ir ją padarius sau paklusnią. Taigi, mes priverčiame gamtą mums tiek tarnauti, kiek pažįstame jos dėsnių veikimą.Pirmiausia reikia pašalinti klaidingą gamtos traktavimą ir nekritiškus sprendimus, kuriuos daro naivus žmogus. Kiekvieno naujo dalyko kūrimas turi prasidėti kritika ir dvasios atpalaidavimu nuo jai įprastų sprendimų ir prielaidų. Beikonas skiria keturias apgaulingų vaidinių rūšis:1) Apgaulingi urvo vaidiniai yra asmeniškų ypatybių ir individualių sąvaržų padariniai žmogaus, kuris sėdi lyg savo urvo kampe ir mato netikrą šviesą. Nuo tų stabų yra lengva apsisaugoti, lyginant savo pastebėjimus su kito asmens stebėjimo rezultatais.2) Prekyvietės vaidiniai- padariniai kasdienio kalbos vartojimo, kuris nėra moksliškiems tikslams sukurtas. Šitų apgaulingų vaidinių galima išvengti tiriant pačius daiktus, ne jų vardus, ir tai stebint pačiam, o ne naudojantis kitų pasakojimais.3) Teatraliniai vaidiniai yra vaisus žmonių palinkimo pasitikėti autoritetais ir apskritai tradicijomis. Todėl reikia pačiam stebėti, o ne kitais pasitikėti.4) Padermės vaidiniai glūdi pačioj žmogaus esmėj. Čia priklauso įvairios jutimo apgaulės. Yra instrumentų, kurie padeda išvengti tų žmogaus jutimo netobulumų. Tačiau yra vienas stabas, prieš kurį nieko nereiškia jokie instrumentai- tai yra palinkimas mus apsupantį pasaulį antropomorfizuoti, palinkimas teleologiškai vertinti.Dvasios atpalaidavimas nuo stabų veda į tikrąjį neapgaulingąjį patyrimą, nuo kurio turi prasidėti kiekvienas moksliškas darbas. Geriausias būdas neklaidingam patyrimui pasiekti esąs eksperimentas, kuris duodąs laidą planingumui ir įgalinąs stebimojo dalyko priežastis ir dėsnius surasti. Beikonas kaip metodą atmeta silogizmą, dedukciją.Naujas metodas turi būti indukcija, kuris prasideda duotųjų dalykų pojūtiniu patyrimu, nes kitų pažinimo šaltinių nesą. Ji turi palaipsniui, nuo duotųjų faktų pirmiausia eiti prie artimiausių priežasčių, paskui prie tolimesnių ir t. t. Svarbu yra paduoti didesnį skaičių sutampančių faktų, o paskui ieškoti besiskiriančių atvejų, vadinamųjų negatyvinių instancijų.Nuo atskirų atsitikimų eiti prie apibendrinimo reikia nuosekliai, patys faktai turi būti planingai sugrupuojami. Beikonas siūlo visus atsitikimus, kuriuose pasireiškia stebimas faktas, suskirstyti į tris lenteles ir trimis atžvilgiais tirti:1) dabarties lentelė- apima įvairius atsitikimus, kurie sutampa tuo, kad visuose juose yra pats stebimasis faktas;2) nebuvimo lentelė- turi tą patį kaip ir pirmoji lentelė, tik atsitikimams trūksta stebimojo fakto;3) laipsnių arba kitėjimų lentelė- išskaičiuoja visus atvejus, kuriuose stebimasis faktas kinta, kad tuo būdu galima nustatyti, nuo ko pareina tie pakitėjimai.Tada prasideda išskyrimas visų tų elementų, kurie negali būti priežastimi: šitos operacijos rezultatas bus konstatavimas, kad ir toks faktas turi tokią ir tokią priežastį. Beikonas šiuo atveju turėjo gerą gamtos mokslų uždavinių ir priemonių supratimą. Jis neina tais keliais, kaip šių dienų fizikai, tai yra neieško matematiškai apibrėžto tarpusavio faktų priklausomumo, ryšio, bet kalba apie reiškinių esmes arba lytis, kaip tai darydavo Viduramžių mokslas.Beikonas niekuomet nesistengė įsigilini į pačias gamtos mokslų problemas ir smulkia pažinti tų problemų prielaidas. Jis kasdienio gyvenimo sudarytas, priima visai be kritikos, nesirūpindamas jų suskirstymu nei apibrėžimu, mėgina tik atskirus faktus sulygindamas nustatyti bendras priežastis. Beikonas dar tebesilaiko kokybinio Viduramžių gamtos traktavimo ir visiškai nepažįsta kiekybinio, matematiškai mechaniško gamtos traktavimo.Jis nesuvokia aiškiai, kas yra judesys ir kokybinis kitėjimas, todėl nesupranta, kad judesį pirmoj eilėj reikia suprasti kaip pakitimą erdvėj. Beikono dėsnio sąvoka, kaip ir jo priežasties ir padarinio sąvokos, yra visai miglota, neapibrėžta. Jo pažinimo idealas yra plati pažinimo apimtis, o ne neabejotinumas ir akivaizdumas. Mokslas turi valdyti margą daiktų įvairumą, daiktų, kurių mūsų galvojimas su savo schemomis negali atitikti.Nors Beikonas ir ypatingai iškėlė eksperimento vertę, bet jis nepastebėjo proto vaidmens pačiame eksperimentavime, nesuprato, kad kaip tik protas veda kiekvieną eksperimentą. Beikonas neskiria išvidinio ir išorinio, imanentinio ir transcendentinio sąmonės pasaulio. Nors sielos sąvoką jis įveda ir ją dalina į protingąją ir juntančiąją.

Paskalio religijos filosofija.

Reikia parodyti, jog religija nepriešinga protui ir taip sukelti gerųjų žmonių troškimą, kad ji būtų tikra. Religija gerbtina, nes gerai pažino žmogų. Mylėtina, nes žada tikrąjį gėrį.

Religija moko, kad žmonės yra supami tamsos ir nuo Dievo nutolę, kad Dievas yra pasislėpęs jų pažinimui. Dievas Bažnyčioje įspaudė regimus ženklus, kad būtų atpažintas tų, kurie nuoširdžiai jo ieško; jog tuos ženklus vis dėlto taip pridengė, kad bus pastebėtas tik tų, kurie jo ieško iš visos širdies. Puldami religiją, žmonės turėtų visomis išgalėmis šaukti ieškoję tiesos visur, net ten, kur Bažnyčia nurodo semtis žinių, bet nieko nelaimėję.Tokią dvasinę nuostatą turintys asmenys mano, kad labai daug padarė, paskyrę keletą valandų kokios nors Rašto knygos skaitymui arba paklausinėję kokį nors dvasininką apie tikėjimo dalykus. Šis apsileidimas yra nepakenčiamas, nes čia kalbama apie mus pačius ir mūsų visumą. Savo žingsnius galime kreipti prasmingai ir protingai tik žvelgdami į ten, kur turi būti mūsų galutinis tikslas.Mūsų pirmaeilis rūpestis ir pirmaeilis uždavinys yra apsišviesti šiuo klausimu, nuo kurio priklauso visas mūsų elgesys. Tie, kurie leidžia savo dienas negalvodami apie galutinį gyvenimo tikslą, tas nerūpestingumas, kur kalbama apie juos pačius, jų amžinybę, man daugiau kelia pyktį negu užuojautą, mane stebina ir gąsdina: jis man yra baisenybė.Šiapus gėrio esama tik kito gyvenimo viltyje, kad esame laimingi tik tiek, kiek prie to gyvenimo artėjame, kad, kaip nebėra vargų tiems, kurie visiškai tikri dėl amžinybės, taip nėra laimės tiems, kurie apie ją nežino. Šis abejojimas- tikrai didelė blogybė, o kas abejoja ir neieško, yra suvis ir nelaimingas, ir suvis neteisingas. Koks pagrindas didžiuotis, kad matome save supamus vien neįžvelgiamų tamsybių?“Aš siaubingai nieko neišmanau. Žinau tik, kad veikiai turėsiu mirti. Kaip nežinau, iš kur ateinu, taip nežinau ir kur einu. Turiu praleisti visas savo gyvenimo dienas nesitikėdamas sužinoti, kas su manimi atsitiks”. Kas norėtų, kad taip kalbantis žmogus būtų jo draugas? Krikščioniškasis tikėjimas skelbia šiuos du svarbiausius dalykus: prigimties sugedimą ir Jėzaus Kristaus atpirkimą.Žmogui nėra nieko svarbiau už jo būvį ir niekas jo taip nebaugina kaip amžinybė. Todėl pasibaisėtina matyti toje pačioje širdyje ir tuo pačiu metu jautrumą dėl menkiausių dalykų ir keistą bejausmiškumą dėl didžiausių. Tokių žmonių yra tiek daug, kad reikėtų stebėtis, jei nežinotume, jog dauguma ten įsiplakusių tik apsimeta, o iš tiesų tokie nėra.Nebūtų sunku jiems išaiškinti, kaip stipriai apsigauna, šitaip siekdami sau pagarbos. Kokia nauda mums girdėti žmogų sakant, kad save laiko vieninteliu savo elgesio viešpačiu ir mano, jog už jį teturės atsakyti vien prieš save? Ar apie tai kalbėtina linksmai? Tegul jie iš tiesų pateikia savo nuojautas ir priežastis, dėl kurių abejoja religija: nurodys jas tokias silpnas ir žioplas, kad jos jus įtikins, jog yra priešingai.Tad tie, kurie vien apsimetinėja, gniuždydami prigimtus jausmus, idant taptų iš visų žmonių akiplėšiškiausi, yra labai nelaimingi. Niekas labiau neišduoda kraštutinio dvasios silpnumo, kaip nežinojimas, koks nelaimingas žmogus yra be Dievo. Yra tik dvi rūšys žmonių, kuriuos galima vadinti protingais: iš visos širdies tarnaujantys Dievui, nes jį pažįsta, ir išvisos širdies jo ieškantys, nes nepažįsta.Kurie gyvena jo nepažindami ir neieškodami, tie patys laiko save tokiais nevertais rūpintis savimi, kad yra neverti ir kitų rūpesčio. Todėl turime jiems daryti tai, ko norėtume, kad mums darytų, jei būtume jų vietoje, raginti, kad pasigailėtų patys savęs ir žengtų bent keletą žingsnių bandydami, bene atras įžvalgą.

Šio gyvenimo trukmė tėra akimirka, o mirties būsena amžina, todėl savo žingsnius protingai ir prasmingai tegalime kreipti žvelgdami iš ten, kur yra mūsų galutinis tikslas. Žmonės, kurie gyvena negalvodami apie šį galutinį gyvenimo tikslą, kurie nesirūpindami pasiduoda savo polinkiams bei malonumams ir ieško laimės tik esamu momentu, mano, kad kreipdami šalin nuo amžinybės savo akis, tuo galėtų ją panaikinti.Jiems gresia vargana amžinybė, bet jei, liaujasi tyrinėję, ar šis tvirtinimas priklauso tiems, kuriuos žmonės priima dėl lengvatikystės, ar tiems, kurie, nors neaiškūs savyje, remiasi tvirtu, nors ir paslėptu pagrindu. Taigi jie nežino, ar dalykas teisingas, ar klaidingas, ir ar įrodymai stiprūs, ar silpni. Šis ramus noras nežinoti- pasibaisėtinas dalykas.

Visiems tinka vien krikščionių religija, nes apima išorinius ir vidinius dalykus. Ji kelia paprastus žmones prie vidaus ir lenkia išdidžius prie išorės.

Apsvarsčius, kas yra gyvenimas ir kas yra krikščionybė, nelieka abejonės, kad privalu neatsisakant sekti polinkiu jos laikytis, jei jis pajuntamas širdyje, ir tikra, kad nėra jokio pagrindo tyčiotis iš tų, kurie juo seka.

Religijos įrodymai: dorovė, mokymas, stebuklai, pranašystės, įvaizdžiai.

Kad religija būtų tikra, ji turi pažinti mūsų prigimtį. Turi būti pažinusi jos didybę ir menkybę, taip pat vienos ir kitos priežastį. Kuri kita religija, išskyrus krikščionių, tai yra pažinusi?

Prisipažįstu, kad kai tik krikščionių religiją atskleidžia šį principą, jog žmogaus prigimtis sugedusi ir atpuolusi nuo Dievo, tai tuojau atveria akis ir priverčia visur pamatyti šios tiesos ženklus. Mat tokia jau prigimtis, kad visur, tiek žmoguje, tiek anapus žmogaus, ji rodo prarastą Dievą ir sugedusią prigimtį.

Klaidinga kiekviena religija, kurios tikėjime negarbinamas Dievas kaip visų dalykų pradas ir kurios dorovėje nemylimas Dievas kaip visų dalykų tikslas.

Tikrosios religijos žymė turi būti įpareigojimas mylėti savo Dievą. Tai labai teisinga, bet vis dėlto šito neliepė jokia religija, išskyrus mūsų. Tokia religija dar turi pažinti žmogaus geismingumą ir nepajėgumą,- mūsiškė tai pažįsta. Tokia religija turi teikti vaistų nuo jo- vienas iš jų yra malda. Jokia kita religija nemeldė Dievo jį mylėti ir juo sekti.

Tikroji religija nurodo mūsų pareigas, mūsų nepajėgumą (išdidumą bei geismingumą) ir vaistus nuo jų (nusižeminimą, marinimąsi).

Tikroji religija turi rodyti žmogui jo didybę ir skurdą, sukelti jo pagarbą ir panieką sau, meilę ir neapykantą.

Tiktai krikščionių religija daro žmogų kartu mielą ir laimingą. Tas, kuris yra vien džentelmenas, negali būti kartu ir mielas, ir laimingas.

Krikščionių religiją sudaro du dalykai: Dievo buvimas ir žmogaus prigimties sugedimas. Krikščionys prigimtine įžvalga matė, kad, jei esama vienos tikros religijos žemėje, tai viskas turi būti į ją nukreipta kaip į savo centrą. Religija turėtų būti toks galingas tikslas ir centras, į kurį viskas nukreipta, kad žinantys jos principus galėtų atskirai išaiškinti visą žmogaus prigimtį ir apskritai visą pasaulio vyksmą.Kai kurie vaizduojasi, kad krikščionybė paprasčiausiai reiškia Dievo, laikomo didžiu, galingu ir amžinu, garbinimą. Krikščionybė moko šių dviejų tiesų kartu: ir kad esama Dievo, kuriam pažinti žmonės yra pajėgūs, ir kad prigimtyje esama sugedimo, kuris juos daro to nevertus. Krikščionių religija moko ir jos esmė yra: kaip žmogui vienodai būtina pažinti šiuodu dalykus, taip ir Dievo gailestingumo esmė yra mums juos atskleisti.Jėzus Kristus yra visko tikslas ir visko centras. Kurie suklysta, tie suklysta tik dėl to, kad nemato vieno iš dviejų minėtų dalykų. Dievo buvimo, Trejybės, sielos nemirtingumo pažinimas be Jėzaus Kristaus yra benaudis ir bergždžias. Krikščionių Dievas yra meilės ir paguodos Dievas. Be Jėzaus Kristaus pasaulis negalėtų gyvuoti, nes arba būtinai susinaikintų, arba virstų pragaru.Pasaulis yra tik per Jėzų Kristų ir Jėzui Kristui, jis yra tam, kad mokytų žmones apie jų sugedimą ir atpirkimą. Visa, kas pasaulyje regima, rodo besislepiančio Dievo esatį.Ar pažįstantis prigimtį ją pažįsta tik tam, kad būtų skurdus? Reikia, kad žmogus matytų tiek, kad suvoktų visa tai praradęs.

Religija yra toks didis dalukas, jog teisinga, kad nesistengiantiem jos ieškoti, jos ir nebūtų duota. Tad ko skundžiamės, jei ji tokia, kad ją galima rasti ieškant?

Krikščionybė didi stebuklais, kankiniais, mokslu, bet ji pati visa tai atmeta ir ako, kad turi tik kryžių ir kvailybę. Ji yra kvailybė veikiančiosios priežasties atžvilgiu, bet ji išmintinga jai paruošiančios išminties atžvilgiu. Krikščionybė yra išmintingiausia, nes mokyčiausia, o taip pat ir kvaila, nes ne dėl to ją išpažįstame. Tai, kas skatina tikėti- kryžius.

Žmonės turi būti nuoširdžiai tikintys visose religijose: tikri pagonys, tikri žydai, tikri krikščionys.

Kitų religijų žmonės neturi liudytojų, o krikščionybė turi.

Jokia kita religija, išskyrus mūsiškę, nemokė, kad žmogus gimsta nuodėmingas. Jokia filosofijos srovė to nesakė. Todėl nė viena nenurodė tiesos. Jokia srovė ir jokia religija nebuvo žemėje visuomet, išskyrus krikščioniškąją.

Trys religijos požymiai: tvarumas, doras gyvenimas, stebuklai.

Tomo Hobso materialistinė metafizika.

Hobbeso galvojime susitinka empirinės ir racionalistiškos tendencijos. Jo raštuose matosi siekimas matematiškąjį pažinimo metodą padaryti idealu ir pavyzdžiu visiems mokslams. Svarbiausi Hobbeso raštai: “Filosofijos pradai” ir “Leviatanas”. Filosofija yra padarinių arba fenomenų pažinimas iš priežasčių, ir atvirkščiai- priežasčių pažinimas iš padarinių, remiantis teisingomis išvadomis.

Pradžią suvokimui ir atsiminimui sudaro jutimo organų įgautas įspūdis. Tuo pasakoma, kad kiekvienas pažinimas prasideda išorinių daiktų poveikiu į mūsų pojūčius ir kad pojūtiniai jutimai yra paskutiniai elementai arba sudėtinės pažinimo dalys. Jutimas esąs visai subjektyvus dalykas, visai kas kita negu pats daiktas, ir dėl to jokiu būdu negalima laikyti daikto atvaizdu ar kopija.Iš jutimų ir atsiminimų susidaro patyrimas. Hobbesas prie patyrimo priskiria diferencijavimą (skirtumų suradimą) ir laukimą būsimų daugiau ar mažiau panašių suvokimų turinių.žmogus tuo skiriasi nuo gyvulių, kad gali mąstyti, o tai būdinga tik tiems, kurie turi kalbėjimo sugebėjimą. Atsiminimo procese grynai individualinės žymės dingsta, o taip susidaro bendra reikšmė, vienas bendras žodis daug panašių avidinių išreiškia.Bendri vaidiniai ir sąvokos yra sąmonės padariniai, kuriems niekas realu neatitinka. Mąstymas pirmiausia yra sprendimo vyksmas, kurį sudaro žodžių arba vardų jungimas į sakinius. Moksliškas mąstymas- išprotavimo vyksmas, iš sakinių sujungimo duodąs išvadas. Tiesos kriterijus- tikrai pagrįstas pažinimas.Kadangi mąstymą objektuose niekas neatitinka, tai apie tiesą negali būti ir kalbos. Klaidingas arba teisingas gali būti sakinys. Teisingas yra tas sprendimas, kurio subjektas telpa predikate. Tiesa yra ta pat, ką ir neprieštaraująs mąstymas. Bendrosios tiesos yra teisingos tada, kai mes jas vartojame tose srityse, kurioms jų vardai yra skirti.Jei šios bendrosios tiesos arba principai išeina už tų ribų ir liečia realius daiktus, tada jos turi tik hipotetinę vertę. Tuo būdu visi pažinimo procesai yra Hobbeso suvedami į jutimą. Erdvė- vieta, kurioje tai vienas, tai kitas kūnas gali rastis. Hobbesas erdvę supranta kaip tuščią erdvę ir pabrėžia, kad tai nėra kas nors realu, o yra tik vaidinys. Erdvės sąvoka išreiškia, kad kažkas egzistuoja išorėj už mano “aš” ribų.Taigi išeina, kad erdvė yra tik visų daiktų egzistavimo būdas. Laikas irgi yra vaidinys. Kaip erdvės vaidinys pareina nuo kūnų, taip laiko vaidinys pareina nuo “anksčiau” ir “vėliau”. Jei erdvė yra visų daiktų egzistavimo būdas, tai reiškia, kad visa, kas yra, yra kažkas erdviška, kūniška. Kadangi mes viską laike ir erdvėje vaizduojamės, tai visa, kas yra, turi būti kūnas, o visa, kas vyksta,- judesys.Siela yra kūniškas principas; lygiai taip pat turi būti suprantamas ir Dievas. Yra dvi kūnų rūšys: natūralūs, arba esantieji pačioje gamtoje, ir dirbtiniai, tai yra žmogaus pagaminti. Tarp jų stovi žmogus, kuris yra tiek gamtos padaras, tiek tobuliausio dirbtinio kūno, t. y. valstybės, elementas. Todėl filosofija skirstoma:1) fizika- gamtos mokslas;2) antropologija- žmogaus mokslas;3) politika- valstybės mokslas.Gamtos reiškinių moksle Hobbesas yra mechaniškosios srovės atstovas. Visi reiškiniai yra kūnų judesiai, kurie vyksta su mechaniškuoju būtinumu. Joks kūnas nepakeičia padėties savo išvidinio veikimo dėka arba dėka kokių nors jėgų. Visi žmogaus kūno procesai yra labai švelnūs ir sunkiai pastebimi smulkiausių dalelyčių judesiai, visi sielos vyksmai turi būti taip pat aiškinami.Todėl psichologijos uždavinys yra surasti dėsnius, kurie valdo psichinio gyvenimo atmainas arba pakitimus, ir komplikuotus procesus suvesti į jų paprasčiausius elementus. Hobbesas visus aukštesniuosius pažinimo procesus- įskaitant mąstymą ir sprendimą- suveda į jutimus. Žmogus į jį veikiančius išorinius jaudus atsako jutimais. Žmogaus afektinis gyvenimas, emocijos, vyksta su tokiu pat mechanišku būtinumu kaip ir gamtos procesai.Valia ir visi norai yra visiškai determinuoti, valios laisvės negali būti. Atskiro žmogaus noras kaip toks neturi savyje jokio objektyvaus gėrio ir pikto kriterijaus, visi valios vyksmai esą lygiai natūralūs. Tiktai per atskirų individų susibūrimą į bendruomenę, į valstybę, yra toks kriterijus (blogio ir gėrio matas) pasiekiamas; ir tuo atveju yra gera tat, ką valstybė leidžia, o bloga tat, ką valstybė draudžia.

Hobso politinė filosofija.

Vietinių įvykių logika Anglijoje privertė parlamento lyderius pretenduoti į aukščiausiąją valdžią ir naudotis ja, o tai buvo vienodai priešinga ir jų pačių išankstinėms idėjoms, ir anglų konstitucijos tradicijoms. Evoliuciją centralizuoto valdymo linkme lėmė socialinės ir ekonominės priežastys, veikusios ne tik Anglijoje; jos lėmė ir tai, kad ši aukščiausioji valdžia iš esmės turėjo reikštis kurdama ir įtvirtindama teisę.Didžiuliai Europos filosofijos ir mokslo pokyčiai reikalavo tokių pat drastiškų politinės teorijos pokyčių. Visos Europos minties atmainos susitiko ir susikryžiavo Thomaso Hobbeso politinėje filosofijoje. Hobbeso politiniai raštai buvo skirti paremti absoliutiniam valdymui, kurį Hobbesas tapatino su absoliutine monarchija. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad monarchija yra stabiliausia ir tvarkingiausia valdymo rūšis.Tačiau jo principai buvo vienodai priešingi ir Stuartų, kuriuos jis ketino paremti, ir revoliucionierių, kuriuos jis ketino paneigti, pretenzijoms. Hobbeso politinė filosofija turėjo pernelyg platų užmojį, kad tiktų propagandai, bet jos drastiška logika veikė visą vėlesnę moralinės ir politinės minties istoriją. Jo pozityvi įtaka nebuvo visiškai išplėtota iki pat 19 a.

Hobbesas mėgino politinę teoriją susieti su visiškai modernia mąstymo sistema, kad ji galėtų moksliniais principais paaiškinti visus gamtos faktus, taip pat žmogaus elgesio individualius ir socialinius aspektus. Tai tegalima apibūdinti kaip politikos mokslą, kuris buvo sudedamoji jo visos gamtinio pasaulio koncepcijos dalis. Hobbesas buvo, ko gero, didžiausias politinės filosofijos kūrėjas, kilęs iš angliškai kalbančių tautų.Jis suvokė tikslą, kurio siekė naujasis gamtos mokslas. Šis mokslas piršo revoliucinę idėją, kad fizinis pasaulis yra grynai mechaninė sistema, kurioje visa, kas atsitinka, gali būti geometriškai tiksliai paaiškinta tarpusavyje susijusių kūnų persikėlimu. Įvykis prasideda paprasčiausiais kūnų judesiais- tik vietos pakeitimais- ir virsta sudėtingais atvejais, kurie išoriškai neatrodo esą judesiai, bet gali būti kildinami iš šio paprasto šaltinio.Filosofijos sistemos projektą jis skirstė į tris dalis:1) nagrinėja kūną ir apima tai, kas dabar būtų vadinama geometrija ir mechanika (arba fizika);2) apima individualių žmonių fiziologiją ir psichologiją;3) užbaigia sistemą sudėtingiausiu iš visų kūnų, “dirbtiniu” kūnu, vadinamu visuomene arba valstybe.Hobbeso filosofija buvo planas ištirpdyti psichologiją ir politiką tiksliuosiuos gamtos moksluose. Savo išvadų jis nelaikė sistemingo stebėjimo rezultatu, nes manė jas esant teisingomis ir todėl dažnai iliustruodavo nurodydamas faktus, nors tokios nuorodos buvo veikiau iliustracijos negu indukcijos. Teisingą metodą Hobbesas suprato kaip taikymą kitiems dalykams mąstymo būdo, kuris atrodė buvęs nepaprastai sėkmingas geometrijoje. Jo sistemos struktūra yra piramidinė, o judėjimas yra visuotinis gamtos faktas. Žmogaus elgesys, apimantis jutimą, jausmą ir mąstymą, yra judėjimo būdas. O socialinis elgesys, kuriuo remiasi valdymo menas, yra tik ypatingas žmogaus elgesio atvejis, kai žmonės veikia atsižvelgdami vienas į kitą. Deja, Hobbesui nepavyko jutimus, emocijas ir žmogaus elgesį faktiškai dedukuoti iš judėjimo dėsnių.Tačiau priėjęs prie psichologijos, jis postulavo žmogaus elgesio apskritai principą, nuo kurio galėjo pereiti prie politikos. Hobbesas parodė žmogaus prigimtį kaip valdomą vieno pamatinio dėsnio.

Spinozos metafizika

Dekartu tikriausiasis pažinimas yra intuityvus ir betarpiškas. Stipriausios pažinimo dalys yra savo paties sielos gyvenimo faktai. Spinoza konstatuoja, kad kiekviena idėja atitinka objektą, kad jau kiekvienoj idėjoj glūdi jos objekto tikrumo garantija.jis mano, kad mes turį pirmiau ką nors, kurį objektą žinoti, kad iš viso galėtume žinoti, jog žinome; sąmonė- idėjos idėja.Pažinimas yra atvaizdas, kopija objektų, atsispindinčių sąmonėj, kai tuo tarpu patys ties daiktai yra už jos. Kiekvienas tikras pažinimas yra pilnas (užbaigtas), tuo tarpu netikras (klaidingas) ura nepilnas (neužbaigtas). Iš teisingos objekto definicijos turi būti galima išvesti visas jo ypatybes. Padarinio pažinimas pareina nuo priežasties pažinimo ir turi (apima) jį savyje. Tada mokslo uždavinys- metodiškas ėjimas nuo priežasties idėjos į padarinio idėją. Paskučiausias pamatas yra sykiu ir aukščiausioji priežastis, iš kurios vis tenka išvesti.

Spinoza nori pašalinti tiek Dievo ir pasaulio, tiek dvasios ir kūno priešybes. Dievas ir pasaulis suvedami į racionalų santykį tarp pamato ir sekmens; dvasia ir kūnas atrodo esą vieno ir to paties pagrindinio principo modifikacijos. Savęs pačios priežastim Spinoza supranta tai, kieno esmėj glūdi jos egzistencija, arba tai, kieno prigimtis gali būti suprasta tik kaip egzistuojanti.Substanciją jis supranta tai, kas yra savyje ir per save suprantamas, t. y. kieno sąvoka, norint ją sudaryti, neprivalo kito daikto sąvokos. Substancija Spinozai ne tik per save yra, o tik per save vieną suprantama esti, nepadedant jokios kitos esybės sąvokai. Jei substancija būtų galėjusi kilti iš ko nors kito, tai jos pažinimas turėtų pareiti nuo jos priežasties.Kiekviena substancija yra begalinė. Jei substancija būtų pasibaigiama, tai turėtų egzistuoti kita, ją aprėžianti substancija, kuri irgi būtinai turėtų egzistuoti. Iš substancijos begalybiškumo seka, kad ji vienintelė. Jei būtų dvi begalinės substancijos, tai jiedvi turėtų tą patį begalinį atributų skaičių, t. y. jiedvi nebūtų atskiriamos, būtų identiškos.Be to, negali būti nieko kito šalia substancijos, taigi ji turi egzistuoti tik viename egzemplioriuje, t. y. turi būti vienintelė. Substancija yra nedaloma. Jei būtų daloma, tai arba atsirastų kelios tos pat prigimties substancijos, arba begalinė substancija turėtų pasiliauti egzistavusi. Kadangi substancija susideda iš begalinės atributų daugybės, kurių kiekvienas išreiškia amžiną ir begalinę substancijos esmę, tai matome, kad Dievas ir substancija yra identiški dalykai.Taigi Dievas arba substancija būtinai egzistuoja:1) Jei Dievas neegzistuoja, tada jo esmė egzistencijos žymės neturi, bet tai negalima, nes Dievas yra substancija, o toji yra savęs priežastis; taigi Dievas būtinai egzistuoja.2) Galėti neegzistuoti yra negalia, tuo tarpu galėti egzistuoti- galia; Dievas yra būtinai begalinė Esybė; taigi, jei pasibaigiamoms esybėms Dievas neegzistuotų, tai reikštų kad jos yra galingesnės už begalinę Esybę; tai neįmanoma, todėl turime priimti, kad Dievas egzistuoja.Kadangi be Dievo nėra jokios kitos substancijos, tai visi daiktai yra modai, t. y. egzistuoja vienintelėj substancijoj, Dieve. Dievas yra iššaukianti visų daiktų priežastis, ir tai priežastis per save, ne per atsitiktinumą, ir būtinai pirmutinė priežastis. Dievas yra mąstomas kaip visiškai neasmeniška substancija, iš kurios prigimties begalinė modų daugybė išplaukia su būtinumu.

Jei visa yra Dieve ir per Dievą egzistuoja, tai jis gali būti tik savęs paties, savo paties prigimties apsprendžiamas. Taigi dievas veikia absoliučiai laisvai, Jis vienas yra laisva priežastis. Dievą jo prigimtis apsprendžia, jame sutampa laisvė ir būtinumas. Visas, kas slypi Dievo galioje, įvyksta būtinai, bet įvyksta iš pačios Dievo esmės; Dieve galia ir esmė yra viena.Šitaip Dievas ir pasaulis suvedami į logišką iš viens kito sekimą. Jei mes turime akivaizdoj vieną gamtą kaip sąlygą, kaip tat, kas per save egzistuoja ir per save yra suprantama, tai mes ją pažymime natuta naturans vardu. Bet jei mes į ją žiūrime kaip į kažką sąlygotą, kaip į modų visybę, modų, išplaukiančių iš Dievo atributų, tada mes ją vadiname natura naturata, pagamintąja gamta.Dievas turįs būti mąstomas kaip absoliuti indeterminacija, kadangi kiekvienas apsprendimas tuo pačiu jau pasako, kad daiktas nėra, taigi turi savyje neigimą, išreiškia susiaurinimą. Natūraliai kyla klausimas: argi ir patys atributai, kuriais Dievas save išreiškia, nesusideda iš determinacijų? Spinozos uždavinys- iš šios be turinio Dievybės atskirų daiktų pasaulį kildinti.Atributas yra toji sąvoka, kuri padaro galimą perėjimą nuo aukščiausios substancijos į pasibaigiamus modus. Kiekvienas atributas specifišku būdu yra amžinas ir begalinis, kitaip jis negalėtų išreikšti Dievo esmės, tačiau jo begalybiškumas yra visai kitas negu Dievo. Žmogus iš viso begalinio Dievo atributų skaičiaus galįs pažinti tik du, būtent tįsumą ir mąstymą, kadangi tai yra tie atributai, kuriuose ir pats žmogus turi dalios.Žmogus susideda iš kūno ir sielos. Bet kadangi esama vienos vienintelės substancijos, tai kūnas ir siela pasirodo besą modai- tįsumo modas ir mąstymo modas. Dėl tokios atributų teorijos Spinozos filosofija yra smarkiai puolama. Paaiškėja, kad tįsumas ir mąstymas jokiu būdu nesiduoda- pasigaunant logiškos dedukcijos- iš substancijos sąvokos išvedami; juos čia neabejotinai patyrimas yra įvedęs.Hėgelis ir Erdmanas stoja už Spinozą- atributai esą tik pažinimo lytys, gi pati substancija kaip tokia nesanti nei tįsi, nei mąstanti, ji tik šitokia atrodanti, kiek intelektas mėginąs ją pažinti. Substancija susideda iš atributų. Atributu reikia suprasti tą pat, ką ir substancija, su tuo tik skirtumu, kad žodis atributas vartojamas proto požiūriu.Substancijos ir modo santykis yra visai aiškus: substancija yra savyje, o modas- kitame. Tarp esmingai vienos substancijos ir daugybės jos modifikacijų turi rastis dar atributų, t. y. apsprendimų daugybė, kuri substancijos esmei kuriuo nors būdu yra artimesnė negu modai. Substancija visose savo modifikacijose yra ta pati, todėl kiekvienoj modifikacijoj yra atstovaujami ir visi atributai.Bet ar gali būti suprantama, kam išimtinai tik tie du atributai bus nuo viso begalinio atributų skaičiaus atsiskyrę žmogaus modui sudaryti. Kai Dievo egzistencija būtinai yra, tai tuo pat metu atskirų daiktų egzistencija nėra būtina. Atskirieji daiktai nėra be priežasties, bet jie gali būti įsivaizduojami ir kaip neegzistuoją. “Daiktas yra atsitiktinai” reiškia, kad jis savo buvimą ima ne iš savęs, o atsitiktinumas reiškia nepažintą būtinybę.Modų pasibaigiamumas nėra tiesioginė substancijos pasėka, kadangi jinai yra begalinė. Modų pasibaigiamumas glūdi jų daugybėj, nes jie viens kitą aprėžia tuo būdu, kad viens kitą iš savo egzistencijos sferos šalina. Tik vieno ir to paties atributo modai gali viens kitą sąlygoti, o mąstymas ir tįsumas yra daiktai, kurie savo tarpe neturi nieko bendra, taigi tįsumo ir mąstymo modai negali turėti nė sąveikos santykio.

Iš čia atsiranda sielos ir kūno sąveikos problema. Tįsumas ir mąstymas sudaro ne dvi atskiras substancijas, bet yra du atskiri atributai, todėl tik tįsumo atribute įvyksta modifikacija, tuojau jinai turi pasireikšti ir mąstymo atribute. Priežasčių grandinė yra viena substancialinė eilė, kuri iš dviejų pusių stebima; iš vienos pusės žiūrint ji pasirodo besanti tįsumo kitimų eilė; iš antros gi- vaidinių kitimo eilė.Kiekvieną tįsumo modą atitinka mąstymo modas, t. y. tam tikra sąmonėj esanti idėja. Jie abu egzistuoja tik substancijoj, tai jie kaip tik ir sudaro vieną ir tą patį daiktą, pasireiškiantį dviem būdais. Mūsų kūnas ir siela esą faktiškai vienas ir tas pats daiktas, tik iš dviejų skirtingų pusių matomas. Jei kiekvieną kūniškojo pasaulio modą atitinka tam tikras psichinės pusės modas, tai iš to turėtų išplaukti visos gamtos susielinimas.Spinoza primygtinai pripažįsta gyvulių sielų egzistavimą. Kūno ir idėjos sutapimas reiškia, kad kiekvienas daiktas yra sykiu ir dvasia, ir abiejų eilių dėsningumas yra vienas ir tas pats. Kai mūsų siela yra paverčiama kūno būsenų idėjų ir dar tų idėjų idėjų suma, tai sielos ribose pranyksta jos substancialinė sistema. Kūno modą atitinka ne paprastų paprasčiausiai tik sielos modas, t. y. idėja: bet prisideda čia dar ir “kūno idėjos idėja”. Nebesuprantama lieka, kur sielos pusėj tų būsenų žinojimas, idėjų idėjos bepritampa.

Spinoza, iš tįsumo modifikacijų ir jų priežastingumo išeidamas, pagal tą pačią schemą sutvarko ir sielos eilės vyksmus į ištisai apspręstą, visiškai determinuotą savitarpinę priklausomybę. Sielos srity išnyksta tikslo sąvoka, užleisdama vietą determinizmui. Dvasios veikla yra sąmoninga. Esama trijų pažinimo vyksmų:1) pojūtinių arba imaginatyvinių vaidinių;2) proto;3) intuityvinės žiūros.Imaginacija apima labai įvairius vyksmus: čia įeina pojūtiniai jutimai, atsiminimai, vaizduotės paveikslai, dargi abstraktiškos sąvokos. Tai sujauktos ir neaiškios idėjos. Protas yra sugebėjimas išprotauti, o intuicija yra sugebėjimas pažinti principus, einančius visokio žinojimo pagrindu ir kurie patys negali būti išvedami. Antrojo ir trečiojo laipsnio pažinimas yra adekvatus, būtinai teisingas.Juodu traktuoja daiktus ne jų atskirybėj, bet būtino bendro ryšio rėmuose ir yra būtini substancijos sekmens; juodu mums parodo daiktus tikrojoj jų prigimty arba amžinybės požiūriu. Tarp minėtųjų pažinimo laipsnių esama ne kokybiško, bet tik kiekybiško skirtumo. Dekartas valią tarė esant laisvą jėgą ir suvaržytam intelektui priešpastatė.Tačiau jis vis dėlto protą ir valią labai suartino, valios elementą įžvelgdamas sprendimo teigime ir neigime. Spinoza: nesama sieloj jokio norėjimo arba jokio teigimo ir neigimo be tų, kurie savyje turi idėją, keik ji yra idėja. Taigi valia ir protas yra viena ir ta pat; laisvos, savarankiškos valios nesama. Spinoza afektus mėgina į intelektualinius procesus suvesti.Laisvu gali būti laikomas tiktai vienas Dievas, bes tik Jo veikla išeina iš Jo paties prigimties. Atskiri modai atsiremia ne tik į vienintelę substanciją, bet ir sąlygoja bei aprėžia vienas kitą savo tarpe, todėl negali būti laisvais laikomi. Faktiškai nesant jokios valios laisvės, Spinoza yra įpareigotas išaiškinti šios fikcijos atsiradimą. Mes tariamės laisvai pasirenką ir besielgią, kadangi mums pačios priežastys nėra pažįstamos.Jei pilna mūsų poelgio priežastis nėra pažįstama, tai turi atsirasti fikcija, būk poelgis vykstąs laisvai, be prievartos, ir mes galį ir kitaip pasielgti. Tokiu būdu sielos gyvenimas atrodo galimas išaiškinti suprastintu būdu, nes valios ir intelekto procesai yra tos pat rūšies. Spinoza emocijas vadina afektais, tuo jis supranta lygiai pajautimus, lygiai ir aistras.Iš vienos pusė afektas suprantamas kaip kūno būsena, iš antros gi- su tuo surišta idėja, t. y. psichinis vyksmas. Tokiu būdu afektai turi būti traktuojami kaip psichiniai ir fiziologiniai procesai. Afektai: savisaugos instinktas, smagumas ir skausmas. Savisaugos instinktas- kiekvieno daikto stengimasis išlaikyti savo egzistenciją. Joks daiktas negali kitaip, kaip tik išorinės priežasties sunaikinamas būti.Siekimas savo egzistenciją išlaikyti (conatus) Spinozos yra laikomas visų žmogiškųjų potroškių gyvenimo pagrindu; kiek tai liečia vien tik sielą, tatai yra vadinama valia, tuo tarpu jei tat liečia sielą ir kūną kartu, yra vadinama potroškiu. Visa, kas padeda kūnui ir sielai išlikti, yra siekiama (gera), o tuo tarpu visa, kas tam kliudo, yra vengiama (pikta).Mes objektų siekiame ne dėl to, kad jie mums atrodo geri, bet atvirkščiai: mes juos gerais laikome, kadangi jų norime. Kiekvienas savisaugos instinkto skatinimas kelia džiaugsmo, kiekvienas jam kliudymas- liūdesį. Džiaugsmas definuojamas kaip žmogaus perėjimas iš mažesnio į didesnį tobulumą, gi liūdesys- kaip perėjimas iš didesnio į mažesnį tobulumą.Visi kiti afektai į šiuos tris pagrindinius afektus suvedami. Mąstymas- pagrindinė žmogaus sielos veikla. Skirtumai tarp idėjos ir afekto yra tik kiekybinės rūšies, ir būtent afektas arba aistra yra ne kas kita, kaip sujaukta idėja. Visi psichiniai fenomenai galų gale yra mąstymo modai. Kiek mūsų siela turi inadekvačių idėjų, tiek ji yra veikiama, ir kiek ji turi adekvačių idėjų, tiek ji veikli, tiek ji veikia.Jei siela yra aktyvi, veikia, tai ji pergyvena džiaugsmingus afektus, sugrupuojamus į dvi grupes: sielos stiprybė (veiksmai, orientuoti tik į veikiančiojo naudą) ir dvasios taurumas (nukreipta ir į kitus žmones). Šią afektų rūšį galima pavadinti veikliaisiais afektais.

Leibnico pažinimo teorija.

Leibnicas reikalauja ne tik tvirto įrodinėjimo metodo, bet ir išradimo metodo. Deja, prie pastarojo jis menkai teprisidėjo, tačiau prie pirmojo jis teigė, kad mokslo pareiga yra visus įrodymus suvesti į aukščiausius nebeįrodomus principus (possibilitates). Yra dvi skirtingos pažinimo rūšys:1) proto tiesos- būtinos ir visuotinai privalomos (logika ir matematika);2) faktų tiesos- “atsitiktinės”, kilusios iš pojūtinio patyrimo.Su proto tiesomis yra susijęs besąlygiškas būtinumas. Tai reiškia, jog protinių tiesų būtinybė glūdi tame, kad jų priešingybė (contradictoria) be prieštaravimo negali būti mąstoma. Tokių sprendimų teisingumą arba klaidingumą galima pažinti vadovaujantis prieštaravimo dėsniu. Tuo tarpu faktinės tiesos yra neidentiškos, gali būti paneigiamos be prieštaravimo ir jos visuotinai negalioja, nes kyla iš patyrimo.Jos kyla iš daiktų egzistencijos, o ne esmės (kaip proto tiesos). Tačiau fakto tiesos gali tapti ir “būtinomis”- reikia rasti pakankamą pagrindą (tai faktinėms tiesoms būtinumą ir galiojimą suteikiąs dėsnis). Pamatinis pagrindas turi dvejopą reikšmę:1) metafizinę- niekados niekas neįvyksta be priežasties arba be tam tikro pamato;2) logiškai gnoseologišką- visada turi būti sprendimų terminų ryšio pamatas, išplaukiąs iš jų sąvokų.Kadangi žmogaus protas yra ribotas, tai jis visada prieina tokį pamatą, kuriam jis jokio tolimesnio surasti negali, todėl ano būtinumas tampa nebepamatuojamas. Tačiau dieviškasis protas apima visą begalinę pamatų grandinę iki paskučiausiojo pakankamo pamato imtinai, nes jis žino a priori. Taigi, iš dieviškojo proto pozicijos žiūrint, skirtumas tarp amžinųjų ir faktinių tiesų pasirodo besąs neesmingas; esmingas jis yra tik žmogiškajam pažinimui.Protinės tiesos yra pažįstamos paprastos subjekto sąvokos analizės keliu, t. y. jos betarpiškai pažįstamos kaip identiški sprendimai. Faktinių tiesų pamatavimas vyksta nurodant į subjekto ir jo specifiško egzistavimo pagrindą, t. y. redukuojant į tapatybiškus sprendimus. Tik priežasčiai esant į padarinį įglaustai gali būti padarinys iš priežasties išvedamas. Taip Leibnicas nenutolsta nuo racionalizmo.Protinės tiesos neparodo, kas per objektai iš tikrųjų egzistuoja, nes tam reikalingas patyrimas. Jos gali tik parodyti daiktų ryšį, bet ne jų realybę. Tačiau tarp žmogiškojo proto ir dieviškojo proto yra tik kiekybinis skirtumas, ne kokybinis. Todėl visi sprendimai turi būti traktuojami kaip analitiniai. Žinojimas gali būti suskaidytas į paprasčiausius elementus, kurie turi būti fiksuojami matematiniais simboliais.Tolydumo, analogijos, neatskiriamojo tapatybės ir jėgos išlaikymo dėsniai nėra besąlygiškai būtini, tačiau jie tarnauja nesuskaitomai atskirų faktų daugybei. Svarbiausias- tolydumo dėsnis, kuris skelbia: gamta nedaro šuolių. Pasaulyje yra tik perėjimai, egzistuoja tolydumas ir tolygumas- viskas iš vienų formų nuosekliai pereina į kitas.Tai leidžia padaryti išvadą, kad pasauly nėra jokių kokybinių priešingybių, o yra tik laipsniškieji skirtumai. Visus pasaulio daiktus galima pastatyti į vieną plokštumą, bet negali būti dviejų absoliučiai vienodų daiktų. Taip yra todėl, kad neįmanoma dviejų visiškai vienodų daiktų mąstyti, nes tai būtų tik ta pati mintis du kartus pakartota.

Leibnico metafizika

Kas yra substancija, ar ji viena, ar jų daug?- ir Leibnicui šis metafizikos klausimas yra problema. Jis paneigė Dekarto monistinę teoriją, nes ji negali paaiškinti atskirų žmonių sielų individualumo ir užbaigtumo. Substancija yra savarankiškas veiklumas, nes kas neveiklu, tas ir neegzistuoja. Turime priimti begalinę substancijų daugybę, tačiau kiekviena jų yra apdovanota atskira esybe.Gassendi ir Hobbesas teigė, kad substancijos yra kūnai, tačiau tai reikštų, kad visas sielos gyvenimas yra materialistinių vyksmų išdava, bet sielos yra nematerialios. Dekartas medžiagą ir tįsumą lygiomis sustatė, tačiau tada viskas, kas kūne vyksta, turėtų būti iš tįsumo išvedama. O yra daug vyksmų, kurie į tįsumą ar jo kitimus nesileidžia suvedami. Todėl tįsumas nėra esminė kūno ypatybė.Substancija yra nedaloma, o tuo pačiu ir netįsi, nes viską, kas tįsu, galima be galo dalyti. O kūną turime mąstyti kaip jėgą, kuri savo veikla kuria tįsumą. Substancijos, nors ir nedalomos, yra realios. Jas Leibnicas pavadina monadomis. Monadų niekas iš išorės negali paveikti, jų ypatybės negali pereiti iš vienos monados į kitą. Tarp monadų nėra sąveikos ir kiekvienai jų užtenka savęs pačios- jų veiklumas eina tik iš jų vidaus.Monados negali atsirasti ar pranykti, todėl jos yra amžinos. Monada yra labai panaši į sielą, nes abi turi netįsumą, yra savyje užbaigtos ir viduje veiklios. Todėl tenka priimti, kad visų monadų veiklumas atitinka mūsų sielos veiklumą. Kiekviena monada vaizduojasi visas kitas monadas, nes nesama jokio pakankamo pagrindo, įgalinančio vienas monadas pabrėžti, kitas nustelbti.Todėl kiekviena monada (o kartu ir siela), kiekvieną akimirksnį vaizduojasi visą pasaulį. Kaip tai gali būti? Vaizdavimasis ne visada yra tik sąmoningas procesas, yra ir nesąmoningų vaidinių, kuriuos išgyvename jų nepastebėdami. Tai reiškia, kad monada vaizduojasi visą pasaulį pati to nepastebėdama. Išgyvenant begalinę daugybę vaidinių, kai kurie jų yra tokie neaiškūs ir sujaukti, kad net susilieja, sudarydami neaiškią masę, kurioje negalima atskirti atskirų vaidinių.Tik tada kai nepastebimai silpni vaidiniai susijungia su daugeliu sau lygių, jie tampa sąmoningais. Kadangi visos monados sudaro vieną ir tą pačią visatą, tai jų skirtumai glūdi tik aiškumo ir ryškumo laipsniuose, kurių yra be galo daug, nes tiek yra monadų. Todėl patyrimas visos visatos vienu metu yra perėjimas iš neaiškių į aiškius vaidinius arba atvirkščiai.Taigi kiekviena monada kaip mikrokosmas išreiškia visą visatą kaip makrokosmą. Todėl monada- gyvas visatos veidrodis. Gali pasirodyti, kad tarp monadų yra tarpusavio sąveika, bet taip nėra, nes kiekviena monada tiesiog savo vidujinėse būsenose ir savo veiklume yra tam tikru būdu prie visų kitų monadų prisitaikiusi. Tai yra monadose glūdinčių pasaulio paveikslų sutarimo pagrindas. Bet iš kur kyla pagrindas šitai harmonijai pasaulyje realizuotis? Tai- pasaulio priežastis arba Dievas.

Kosmologija. Kaip tįsus kūniškas pasaulis gali susidėti iš netįsių monadų? Leibnicas yra linkęs į dinamizmą. Kūno esmė glūdi jėgoje, kuri turi būti suprantama kaip aktyvumas, kuris pats per save ima veikti. Todėl jėga visada yra veikli, o judesys yra ne kas kita, o jėgos pagamintas santykis. Lygiai taip pat vieta yra santykių tapatybė su visais kitais kūnais. Veiklumas yra tai, kas kuria erdvinius santykius.Leibnicas atmeta naiviai realų požiūrį į tįsumą ir kūniškumą, kurie įgauna idealų pavidalą. Visos monados turi savitarpinių skirtumų (netobuloji arba pasyvioji monados pusė), kurios išreiškia begalinį laipsniuotą slinkimą į netobulybę ir rišą monadą su kitomis monadomis. O tobuloji monadų pusė yra aktyvioji. Taigi tas, kas kūniškumą gamina, pats yra kažkas nematerialu ir susideda tik išdvasinės veiklos netobulumo; kūniškasis pasaulis nėra jokia tikra būtis.Jis yra reiškinys, kuris grindžiasi substancijų prigimtimi ir pojūčių organų veiklumu. Savo pasyviąja puse monados sueina į santykį ir sudaro kompleksus, kurių kiekviename atsiranda monada tobulesnė už kitas, kuri vaidina centrinės monados rolę kaip siela mūsų kūne. Ji aiškina ir sąlygoja viską, kas įvyksta komplekse. Aiškus ir ryškus kūniškojo pasaulio pažinimas ne kas kita kaip monadų kompleksai.Todėl erdvė nėra kažkas objektyviai egzistuojanti, o tik reiškinys, sąlygojamas monadų prigimties ir mūsų suvokimo sujauktumo. Tuo Leibnicas skiriasi nuo kitų mąstytojų: erdvė ne reali, o subjektyviai idealus paveikslas. Išvados:A. Pasaulis prilygsta tvenkiniui, kurs, iš tolo stebimas, atrodo negyvas esąs, tačiau tikrenybėj yra pilnas žuvų, palaikančių judrią gyvatą.B. Visas pasaulis yra sielingas; antra vertus, nėra sielos be kūno.C. Nesama tuščios erdvės.D. Visi šio pasaulio procesai turi būti mechaniškai aiškinami. Pasaulio ribose, kiek jis mūsų pojūčiams prieinamas, galioja mechaniški dėsniai. Tiktai patys aukščiausieji principai, pav., gyvos jėgos išsilaikymo dėsnis, patys nesiduoda mechaniškai išaiškinami.

Leibnico psichologija.

Savo psichologijoje Leibnicas nori išaiškinti sielos gyvenimą bei kūno ir sielos santykį. Dekartas priešpastatė fiziška ir psichiška, o Leibnicas mato tik kiekybiškas, bet ne kokybiškas priešybes. Pasaulyje viskas yra susielinta, tačiau net Dievas pasaulį praneša tik kiekybiškai. Žmogaus sielos veiklumas glūdi vaidiniuose, tačiau kaip organizuojasi santykis tarp sielos ir kūno?Procesai viešpataujančioje monadoje, sieloje, kaip tik atitinka procesus monadų komplekse- kūne. Tai jau iš pat pradžių duota. Pateikiamas pavyzdys su laikrodžiu: kai dviejų laikrodžių rodyklės eina lygiagrečiai, tada esama dviejų mechanizmų ir dviejų ciferblatų, kurių sutarimą laikrodininkas pradžioje sureguliavo. Taip Leibnicas prileidžia vienintelį stebuklą- monadų egzistenciją arba pasaulio egzistavimo stebuklą.Juo tobulesnė siela, juo daugiau ir monadų jai subordinuota. Kadangi ji yra veikli, tai jos vaidinių skritulys nuolat kinta, lygiai taip pat kinta ir kūniškasis monadų kompleksas. Šis persikūnijimas veda į visišką kūno atsinaujinimą, bet tik išlaikant senąją formą. Monados egzistavo ir prieš gimimą, bet kadangi be kūno jos išlikti negali, tai kūną jos jau turėjo ir prieš užgimimą.Taigi procesą, paprastai gimimu vadinamą, tenka laikyti veikiai įvykstančia evoliucija (pasididinimu); mirtis gi yra labai skubi involiucija- kūno ir sielos susimažinimas. Kūnus, t. y. monadų kompleksus, Leibnicas suskirsto į tris grupes:1) neorganizuotų kūnų ir augalų centrinės monados- neturi jokio vaidinio (apalpimo arba visiško nusvaigimo būsena);2) gyvulių centrinės monados- vaidinių turi, tačiau trūksta abstraktaus mąstymo ir išprotavimų sugebėjimo;3) žmonių centrinės monados- vaidiniai tokie aiškūs ir ryškūs, kad šios monados gali kurti bendrąsias sąvokas, daryti išvadas ir pažinti amžinąsias tiesas.Tik trečiajai grupei yra būdingas abstraktaus mąstymo sugebėjimas. Racionalizmas reikalauja visus psichinius faktus suvesti į pažinimo procesus, todėl labai svarbus yra sielos procesų skirtingumo klausimas. Leibnicas, kaip ir Spinoza, teigia, kad psichinio gyvenimo ribose yra tik kiekybiški skirtumai. Jutime mes turime sujauktoj lyty tą patį turinį, kurį mes turime protu pasigavę kaip aiškų ir ryškų žinojimą.Valios gyvenimas taip pat į vaidinius suvestas: turi atsirasti veiklumo troškimas pereiti nuo vieno vaidinio prie kito. Visi vaidiniai yra su kūno vyksmais surišti, todėl valios procesai atskiros sielos būsenų grupės nesudaro. Tačiau valios procesus apsprendžia anksčiau įvykusios sielos būsenos, todėl valia yra determinuota. Valios indeterminacijos iliuzija aiškinama nesąmoningųjų vaidinių teorija- jų mes nepastebime, todėl negalime matyti ir jų įtakos, t. y. laisvo norėjimo ir elgimosi minties.Tačiau valios laisvė yra galima- tai nepriklausomumas nuo išorinės prievartos. Siela arba monada yra tuo laisvesnė, kuo tobulesni yra jos vaidiniai. Taigi žmogaus atsakingumas yra juo didesnis, juo aiškesnis ir ryškesnis yra jo mąstymas. Amžinosios tiesos yra mumyse nesąmoningoje lytyje įgimtos ir plėtojasi patyrimo įtakoj į aiškias ir ryškias idėjas.Tačiau jos vadovauja mūsų mąstymui, nes žmonės, kurie nenutuokia apie logikos principus, vis tiek naudojasi jais savo gyvenime. Pojūtinis suvokimas susideda iš minčių, tik sujauktoje lytyje, taigi ir čia esama amžinųjų tiesų. Tai priveda prie išvados, kad visas žinojimas yra įgimtas. Į protines tiesas, kurios aktyviosios monados pusės yra sąlygojamos, reikia žiūrėti kaip į pirmos eilės įgimtąsias tiesas.O faktinėms tiesoms, pareinančioms nuo pasyviosios monados pusės, priklauso pojūtiniai suvokimai. Įsidėmėtinas naujoviškas jutimo traktavimas: laiko atžvilgiu jutimai yra pirmesni už protingą mąstymą, todėl jie kyla iš sielos vidujinio veiklumo.

Malebrancho filosofija.

Malebrancho filosofija dažniausiai būna nagrinėjama ryšy su Dekarto mokykla, tačiau nereikia pamiršti, kad šis mąstytojas daugely atvejų užima savarankišką poziciją ir savo originalumu Dekartui nenusileidžia. Malebranchas nori nurodyti tikro pažinimo kelią. Pažinimas jam reiškia priėmimą į sąmonę to, kas duota. Taigi pažinimas- pasyvus suvokimas, kurio esama trejopo:1) paprasta percepcija,2) sprendimas,3) išprotavimas.Aiškios ir ryškios principinės sąvokos, sudarančios mokslo pamatus, negali būti sielos kūriniai arba produktai. Tik dėmesys arba ieškojimas yra aktyvūs mūsų pažinimo momentai. Yra dar keturios pažinimo rūšys, atsižvelgiant į objektus, kuriuos reikia pažinti:1) Kaip pažinti Dievą?2) Kaip pažinti kūnus?3) Kaip pažinti savo paties sielą?4) Kaip įgyti kitų žmonių sielos pažinimą?Dievo pažinimas yra betarpiškas ir evidentiškas (akivaizdus)- tai intuityvus pažinimas, ne per idėjas, ne spėliojimais. Jis yra aiškus ir ryškus, ir parodo, kad daiktai iš Dievo valios išplaukia ir kaip būtent išplaukia. Dievo pažinimas yra betarpiškesnis už mūsų pačių pažinimą, nes save pažįstame kaip pasibaigiančius objektus.Tik begalybiškumo žinojimas yra pirminė sąlyga visam likusiam mūsų pasibaigiančių ir aprėžtų objektų pažinimui: “visus daiktus mes regime Dieve”. Mūsų sielos pažinimas yra per vidujinį patyrimą. Todėl mes nesugebame iš sąvokomis pažintos sielos esmės išvesti jos modų bei ypatybių. Tokiu būdu sielos pažinimas yra netobulesnis už kūnų pažinimą.Kitų žmonių sielų pažinimas yra dar netobulesnis, nes apie kito žmogaus sielą aš sužinau tik stebėdamas kūno vyksmus. Kūnų pažinimas: kūnai yra tįsūs, o siela netįsi, todėl tiesioginio pažinimo čia nėra, jisai yra tarpiškas ir būtent idėjų yra perduodamas. Aiškų ir ryškų kūnų pasaulio pažinimą mes įgyjame tiek, kiek erdviškuosius ir laikiškuosius ryšius mąstydami suvokiame.Todėl kūnų pasaulio pažinimas yra mūsų sielos pažinimui atvirkštinis. Dievas sukūrė daiktus pagal idėjas, kurios yra amžinos ir nekintamos. Kadangi atskiri daiktai yra pagal idėjas sukurti, tai mes tuo tarpininkavimu pasinaudodami galėtume pažinti visus atskirus daiktus. Dvasios ir kūno sąveikos problema. Kūnas negali jokio judesio nei jokių kitų vyksmų sukelti; kūnas negali judesio net kitam perduoti.Mūsų siela iš esmės irgi yra pasyvi. Taigi tikroji priežastis turi būti ieškoma Dieve. Dievas, ir būtent jis, vienintelis visa tvarko: kiekvienas judesys ir kiekvienas kitimas, kaip fiziniame, taip ir psichiniame pasaulyje, eina iš Dievo. Net aukščiausios iš sutvertųjų dvasių yra visai be galios. Ne žmonės patys savo dėka krypta į visuotinį gėrį, bet tai yra Dievas, kuris juos tenlink judina.Taigi Malenbranchas kiekvieną veiklumą ir pasireiškimą perkelia į Dievą. Tačiau jis prileidžia iliuziją, kad mūsų siela sukelia kūno judesius ir tartum mūsų siela sukelia kūno judesius ir tartum vieno kūno judesys sukelia kito kūno judesį. Bet jei Dievas judina mano ranką, tai Jis ją judina ir tada, kai aš veikiu prieš Jo tvarką. Malebrancho sistemoje Dievas užima centrinę vietą ir yra jo sistemos pagrindas.Dievas yra kūrėjas, žmogus Jo kūrinys, naudojąsis laisva valia. Dievo egzistencija būtinai išplaukai iš be galo tobulos esybės sąvokos. Be to, neegzistuojančio Dievo mes negalėtume suprasti, nes nėra idėjos nei sąvokos, kuri galėtų begalybiška reprezentuoti. Priešingai Spinozai, kuris Dievą perkėlė į pasaulį, Malenbranchas mano pasaulį esant Dieve.Kiekviena būtis, kiekvienas pažinimas ir veikimas yra Dieve. Sielos yra tik Dievo dvasios modifikacijos. Taigi atskirų kūnų ir atskirų sielų substancialumas pranyksta, Dievo sąvoka artinasi kaskart vis labiau į begalinės, visa apimančios substancijos sąvoką. Žmogus yra laisvas, kiek gali norėti ir pasirinkti. Norėjimas čia yra suprantamas kaip sieloje Dievo įdiegtas linkimas į gėrį. Tokiu būdu valia įgauna tvirto dėsningumo prasmę, bet nuo to nukenčia valios laisvė.