Frydrichas Nyčė

1231 0

Frydrichas Nyčė

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos” kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai iššmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu. Baigęs gimnaziją 1864 m. įstojo į Bonos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau netrukus ėmė studijuoti klasikinę filologiją. Čia dvejus metus klausė istoriko A.Špringerio, filosofo F.V.Ričlio paskaitų. F.V.Ričliui persikėlus į Leipcigą, paskui savo mylimą mokytoją išvyko ir F.Nyčė. Leipcige jis susidomėjo A.Šopenhauerio filosofija ir ją pamėgo. 1868 m. F.Nyčė susipažino su kompozitoriumi R.Vagneriu, kuris padarė jam didžiulę įtaką. Kadangi dar būdamas Leipcigo universiteto studentu F.Nyčė parašė nemaža kvalifikuotų mokslo darbų apie Teogindą, Simonidą, Diiogeną Laerietį, F.V.Ričilis pasiūlė jam klasikinės filologijos profesoriaus vietą Bazelio universitete. Išlaikęs egzaminus ir gavęs daktaro laipsnį už savo studentiškus darbus, jis persikėlė į Bazelį. Čia priėmė Šveicarijos pilietybę. Kilus Vokietijos – Prancūzijos karui, F.Nyčė išėjo į jį savanoriu, tačiau, kaip Šveicarijos pilietis, te

egalėjo tarnauti tik slaugytoju. Po karo 1870 m. grįžo į Bazelį labai pablogėjusia sveikata. Nuo 1873 m. F.Nyčę pradėjo kankinti stiprūs galvos ir pilvo skausmai, ėmė ryškėti psichinės ligos simptomai. 1878 m. pasirodžius R.Vagnerio straipsniui “Publika ir orumas”, kuriame buvo skaudžiai išjuoktas F.Nyčė (neminint pavardės), nutrūko judviejų draugiški santykiai – jie tapo nesutaikomi priešai. Padažnėjus galvos skausmų priepoliams, 1879 m. F.Nyčė metė darbą Bazelio universitete, jam buvo paskirta pensija ir jis grįžo į gimtinę, daug keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Po vieno stipraus priepuolio 1889 m. F.Nyčė pradėjo rašinėti savo bičiuliams nesąmoningus raštelius, kuriuos pasirašydavo “Dionisu” arba “Nukryžiuotuoju”. Tuomet jį pasiėmė globoti motina, gydė jį Jėnos psichiatrinėje klinikoje. Pasveikęs su motina grįžo į Naumburgą. Motinai mirus (1897 m.), jį globojo sesuo Elizabeta, kuri persikėlė su juo į Veimarą. Čia F.Nyčė praleido paaskutines savo gyvenimo dienas. Mirė 1900 m. Palaidotas Rekene, šeimos rūsyje.

F.Nyčės kūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūrybai būdinga vokiečių romantizmo dvasia, ji stipriai paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausi šio periodo F.Nyčės darbai: “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (“Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik”, 1872 m.), “Nesavalaikiai samprotavimai” (“Unzeitgemässen Betrachtungen”, 1873 – 1876 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės do
oktrinos sąvoka “valia viešpatauti” (“Wille zur Macht”. Ši sąvoka verčiama įvairiai; pavyzdžiui šiuose “Raštuose” spausdinamo veikalo “Anapus gėrio ir blogio” vertėjas E.Nekrašas ją verčia “galios valia”). Žymiausi šio periodo veikalai: “Žmogiška, pernelyg žmogiška” (“Menschliches, Allzumenschliches”, 1878 m.), “Klajūnas ir jo šešėlis” (“Der Wanderer und sein Schatten”, 1880 m.), “Ryto aušra” (“Morgenröte”, 1881 m.), “Džiugus mokslas” (“Die fröhliche Wissenschaft”, 1882 m.). 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka “valia viešpatauti” susiejama su “amžinojo sugrįžimo” ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: “Štai taip Zaratustra kalbėjo” (“Also sprach Zarathustra”, 1883 – 1885 m.), “Anapus gėrio ir blogio” (“Janseits von Gut und Böse”, 1886 m.), “Apie moralės genealogiją” (“Zur Genealogie der Moral”, 1887 m.). 1888 m. F.Nyčė užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą “Visų vertybių perkainojimas” (I. “Antikristas: Krikščionybės kritika”; II. “Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika”; III. “Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika”; IV. “Dionisas: amžinojo sugrįžimo filosofija”). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį “Antikristas” (išleista 1895 m.). Kartu tais pačiais metais F.Nyčė parašo dar veikalus “Stabų saulėlydis” (“Götzen – Dämmerung”), “Vagnerio atvejis” (“Der Fall Wagner”) ir kaip preliudiją “Visų vertybių perkainojimui” – “Ecce Homo”. Po F.Nyčės mirties iš likusių užrašų jo sesuo E.Ferster – Nyčė (1846 – 1935) sudarė trijų dalių veikalą “Valia viešpatauti” (“Wille zu
ur Macht”).

Pirmą kartą lietuvių kalba leidžiama F.Nyčės veikalų rinktinė supažindina lietuvių skaitytoją su pačiais reikšmingiausiais ir autentiškiausiais paskutiniojo šio filosofo kūrybos periodo darbais.

Frydricho Nyčės antifilosofija

Šis tekstukas – tai įžanginis skyrius iš F.Nyčės rinktinių raštų. (Teksto autorius Arvydas Šliogeris).

Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais mąsteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo. Dar ir dabar neaišku, kas gi iš tikrųjų buvo Nyčė, nors apie jį ir prirašyta kalnai knygų. Vieni jį vadina paskutiniuoju metafiziku, kiti psichologu, treti laisvuoju filosofu, ketvirti rašytoju, penkti dideliu šarlatanu, o dar kiti – papraščiausiu maniaku ar net silpnapročiu. Išaiškėjo tik vienas dalykas: Nyče arba be išlygų žavimasi, arba – taip pat be išlygų – jis atmetamas. Ir iš tikrųjų, būti objektyviam Nyčės atžvilgiu ne tik labai sunku, bet gal ir nereikia. Rašyti apie Nyčę disertaciją ar šiaip akademinį traktatą lyg ir nepadoru. Arba reikia jį garbinti, arba su juo kautis, ir kautis iki galo, be išlygų ir kompromisų. Kodėl taip? Matyt, visų pirma todėl, kad Nyčė tiek savo gyvenimu, tiek mintimi irgi ėjo iki galo ir
r nepripažino jokių kompromisų. Jis turėjo labai daug to, ką Sezanas vadino temperammente, jį deginte degino minties aistra, ir jo aistringa mintis visada provokavo kitą aistringą – teigiančią arba neigiančią – mintį. Nyčė buvo tipiškas, net per daug tipiškas “genijus”, atitinkantis visus romantizuoto chrestomatinio, saloninio ir net laikraštinio genialumo kanonus. Jame esama kažko, kas idealiai telpa į mūsų, televizijos imperijos žmonių, sukurto “žvaigždžių kulto” šablonus. Kartu Nyčė buvo tamsusis genijus, žvaigždė, spinduliuojanti kruviną Marso šviesą. Kaip ir jo antipodas J.V.Gėtė, Nyčė buvo “demoniška” natūra, o smaguriauti demonizmu yra ne tik viena didžiausių nūdienos intelektualinių paguntų, bet kartu ir papiktinimas. Prieblandos žmonėms Nyčė buvo ir liko didi pagunda, o dienos žmonėms – klasikinėms natūroms – didis papiktinimas.

Dar pasakykime, kad tam tikrai nūdienos žmonių kategorijai Nyčė yra pavojingas mąstytojas, nors kaip tik tokie žmonės jį labiausiai mėgsta ir skaito. Nyčės filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Ji ypač pavojinga nesubrendusiam intelektui ir infantiliai sielai, romantikui, “jaunuoliui”, valdomam anarchisto ir maištininko instinktų, žmogui, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam šiurkščios egzistencinės patirties, žodžiu, tokiam žmogui, kurį pats Nyčė vadino “literatūrine boba”. Šis pavojus kyla iš dviejų šaltinių. Vienas šaltinis – tai Nyčės raštų kalba ir stilius. Jo raštams būdingas apgaulingas aiškumas ir gundantis paprastumas. Skaitant Nyčę, beveik visada atsiranda iliuzija, kad visa jo mintis pasirodo paviršiuje, nors niekada nėra paviršutiniška ir lėkšta. Nyčės tekstas ne tik įtaigus, bet ir agresyvus. Šiaip ar taip, jis narkotizuoja ir paralyžuoja pasipriešinimo mechanizmus. Nebrandus skaitytojas negali atsilaikyti prieš Nyčės žodžio magiją. Nyčės sakinys – tai dūris rapyra, ir visada pataikoma į skaudžiausią vietą. Stilistiniu požiūriu Nyčė yra unikalus net turtingoje vokiečių kalbos rašytinėje tradicijoje. Vokiečiai turi daugybę genialių poetų ir puikią poetinę kalbą, o štai jų prozos kalbos reikalai gerokai prastesni (žinoma, palyginti su kitomis didžiųjų kalbų tradicijomis, pvz. prancūzų). Net Gėtė buvo gana prastas beletristas; ką jau kalbėti apie “gotikinę” vokiečių filosofinę kalbą. Kas vartė I.Kanto, G.V.F.Hėgelio ar M.Heidegerio knygas, tas žino, kokia kankynė jas skaityti. Nyčės tekstai yra aiški mintis. Jis buvo puikus ir savitas stilistas, todėl jo tekstui skaityti nereikia jokio specialaus pasirengimo ar rafinuotos kultūros. Nyčė siekė maksimalaus aiškumo ir vengė terminologinio ar kokio nors kito žargono. Vien todėl jis galėjo tapti populiariu ir masiškai skaitomu autoriumi. Turint galvoje dar Nyčės minties jėgą, psichologinį įžvalgumą ir visada intriguojančius konceptualinius siužetus, nesunku suprasti, kodėl jis tapo pusmokslių, “literatūrinių bobų” ir nesubrendusios sielos žmonių stabu. Nyčės poveikis beveik visada destruktyvus, nes jis yra iš tų mąstytojų, kurie labai daug ir aistringai griovė, tačiau beveik nieko nepastatė. Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo totaliai neigiamą savo požiūrį į visą krikščioniškąją Vakarų kultūros tradiciją. Šis “anti” yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Nyčę galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. Nors ir kaip mes jį gerbtume, turime pripažinti, kad visa jo filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todėl, kad Nyčė kur tik galėdamas atvirai niekino beveik visus didžiuosius Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą (ir pastarąjį jis gerbė ne be didelių išlygų). Nyčės antifilosofinio nusiteikimo šaknys glūdi labai giliai. Tokį nusiteikima lėmė psichologinis Nyčės filosofavimo šaltinis. Kaip žinia, filosofijos šaltiniai aiškinami ir suprantami įvairiai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir dar šis tas. Nyčės filosofijos šaltinis visų pirma – neapykanta. Visa jo antifilosofija kilo iš neapykantos: pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai – iš neapykantos visam pasauliui. Ir nors vos ne kiekviename Nyčės raštų puslapyje įkyriai giedami ditirambai vitaliniams gaivalams, klestinčiam gyvenimui, sveikam gyvuliškumui ir kitoms “triumfuojančios valios” grožybėms, tačiau kasdieniniam, realiam, žodžiu, gyvam gyvenimui Nyčė didelių simpatijų nejautė. Jis garbino paties susikurtą “gyvenimo” fantomą, bet niekino paprastą ir akivaizdų “čia ir dabar”, atsiveriantį mūsų tiesioginėje patirtyje ir kasdienybės pilkumoje. Užtato jo filosofija atsiranda ne iš egzistencinės patirties, orientuotos į pačius daiktus ir daiktišką dabartį, o iš knyginės, geriausiu atveju iš estetinės patirties. Visa Nyčės antifilosofija yra filologinė; tai savotiška taikomoji filologija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Todėl Nyčė tarsi kybo tarp istorijos ir utopijos. Nykus “demaskuojantis” istorizmas yra jo lemtis ir prakeikimas. Prie istorizmo prilipdoma negrabi antžmogio utopija. Žinoma, filologinė Nyčės patirtis vis dėlto buvo patirtis, o ne tik akademinis kapstymasis praeities nekropoliuose. Nyčės jokiu būdu nepavadinsi knygų žiurke. Ir vis dėlto tas filologizmas Nyčės sieloje paliko savo drumzlinus pėdsakus. Nyčei visur trūksta saiko, kuris intuityviai atsiranda tik susidūrus su pačiais daiktais, kai pajuntama, kad daiktai priešinasi, kad jie y r a, kad jie turi būti, kad žmogus yra ribota būtybė, kad “aš” esu pasaulyje, o ne pasaulis manyje. Tik egzistencinė patirtis įdiegia mąstytojui saiko jausmą, nuosavų ir apskritai žmogaus ribų suvokimą. Atrodo Nyčė tokios patirties neturėjo. Jis buvo solipsistas iš prigimties ir pašaukimo. Jam trūko papraščiausios užuojautos metafizinei žmogaus lemčiai, jis nemokėjo nei gerbti, nei mylėti nors ir netobulo, tačiau vis dėlto mūsų globos ir rūpesčio laukiančio “šio” pasaulio. Tik filologinis nesaikingumas ir grumtynės su literatūriniais fantomais (kurie apskritai nugalimi visai nesunkiai) galėjo subrandinti vieną beprotiškiausių Nyčės vizijų – antžmogio, t.y. žmogaus, pasiglemžusio Dievo teises ir prerogatyvas, idėją. Todėl Nyčės filosofija ir yra pavojinga nebrandžios sielos žmonėms. Toje filosofijoje labai daug “literatūros” blogiausia šio žodžio prasme, daug literatūrinio anarchizmo ir kabinetinio heroizmo, daug revoliucijų, vykstančių tik rašalinėje, daug mūšių, kur vienintelis ginklas – plunksnakotis, o vienintelis karo laukas – popieriaus lapas.

Vienas nemaloniausių Nyčės filosofijos bruožų – jos biografiškumas. Žinoma, būtų naivu manyti,kad žmogaus kaip kūrėjo istorija gali visiškai atsiskirti nuo kūrėjo kaip žmogaus biografijos. Mūsų kūriniai visada šiek tiek biografiški. Tačiau apskritai kūrėjas privalo maksimaliai paneigti savyje žmogų, pakilti virš savo žmogiškos egzistencijos negandų, smulkmenų ir įvykių. Kūrinys tuo tobulesnis, kuo jame mažiau paties kūrėjo kaip žmogaus subjektyvumo nuosėdų. Deja, Nyčės filosofija, jo paties žodžiais tariant, žmogiška, pernelyg žmogiška, t.y. neatsiejama nuo jo gyvenimo ir biografijos. Daugelis “genialių” Nyčės idėjų nublanksta, kai žinai, kad tos idėjos atsirado ligonio galvoje. Čia neketinama sumenkinti Nyčės kaip mąstytojo vaidmens, jo filosofiją redukuoti į jo biografiją ir atsistoti išdidžia “demaskuotojo” poza. Vadinamuosiuose “dvasios moksluose” nėra nieko ubagiškesnio už marksistines ar froidistines idalybės redukcijas į “klasinį interesą”, “lytinį potraukį” ar pan. Filosofijos poveikis turi būti matuojamas vieninteliu – tiesos – masteliu, nepriklausančiu nei nuo istorinės situacijos, nei nuo socialinės filosofo padėties, nei nuo jo politinių įsitikinimų, nei nuo jo psichologijos ar fiziologijos. Ir vis dėlto. Vis dėlto skaitydamas Nyčę, norom nenorom nuolat prisimeni jo nelemtą patologiją, o jei stengiesi užmiršti, ją įkyriai primena pats Nyčė. Nedaug knygų, kurias skaitai taip dygėdamasis, kaip vėlyvojo Nyčės “šedevrą” “Ecce Homo” arba daugelį “Valios viešpatauti” fragmentų. Sunku suprasti, kaip galima su tokiu patosu giedoti odes savo ekskrementams: nekalbant apie prastą skonį, tai tiesiog nepadoru. Nyčė nekentė Ž.Ž.Ruso ir jo gerbėjų, tačiau – gal ir pats to nesuvokdamas – buvo ištikimas “Išpažinties” autoriaus mokinys. Kad galėtų gyventi, žmogus turi daug ką užmiršti. Kad galėtų normaliai mąstyti, filosofas pirmiausia turi užmiršti save, regėti tik pasaulį ir pačius daiktus. Nyčei nebuvo lemta atsigerti iš gaivaus tokios užmaršties šaltinio. Jis sirgo begale įvairiausių ligų,tačiau pati pavojingiausia buvo išdidumo ir savigarbos sotka.Prakeikęs visus idealus, Nyčė suidealino tai,ko jam labiausiai stigo: brutualią jėgą ir gyvulišką sveikumą. Kai dėl ligos jis galėjo gerai daryti tik vieną dalyką – mąstyti, prakeikdamas savo ligą, jis prakeikė ir filosofiją, nes pastarąją tapatino tik su savo patologija. Nyčė negalėjo įsivaizduoti, kad filosofija gali būti reikalinga ir sveikam žmogui, todėl ir pačią filosofiją paskelbė esant liga – žinoma, ne jo paties, o visos Vakarų kultūros liga. Jam neužteko drąsos ir savigarbos prisipažinti, kad jo atvejis yra išimtis, o ne taisyklė (kultūra ir filosofija, laimei , taisyklė, o ne išimtis). Kai filosofuoja ligoniai, atsiranda ligoninės filosofija. Daugelis Nyčės aforizmų skleidžia chloroformo ir karbolio kvapą – ir nepagydomo ligonio pagiežą sveikiesiems.

Tokia Nyčės filosofijos tamsioji pusė; jos mums neleidžia užmiršti mūsų šimtmečio patirtis, pernelyg artima psichologinėms ir eschatologinėms Nyčės vizijoms, kad jas būtų galima laikyti tik estetiniu niaurios vaizduotės žaismu. Tačiau Nyčė buvo ne tik pranašas, psichoanalitikas ir demaskuotojas, bet ir didis mąstytojas. Negailestingai pasmerkęs tradicinę Vakarų Europos metafiziką ir jos polinkį į “aną pasaulį”, į gryną transcendentinę būtį, Nyčė vis dėlto liko didžiojojoe Vakarų minties magistralėje, nes kėlė iš esmės tuos pačius lemtingus klausimus, kurie kadaise išjudino Talio, Heraklito, Parmenido, Platono ir Aristotelio mąstymą. Heidegeris buvo visiškai teisus, kai Nyčę vadino paskutiniuoju didžiu metafiziku, o jo antifilosofiją – paskutiniu metafizikos atodūsiu. Svarbiausia Vakarų filosofijos tema išryškėja jau pirmajame Nyčės veikale “Tragedijos gimimas”; jame estetizuojančiu žvilgsniu Nyčė atveria didžiąją esinijos antinomiją, tuo ar kitu pavidalu lėmusią pirmapradę kiekvieno Vakarų mąstytojo patirtį, iš kurios išauga visos filosofijos ir ne tik jos. Tą antinomiją tiksliausiai išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne priešingai – niekas? Iš tikrųjų tiek visa esinija, tiek kiekvienas daiktas, atsiveriantis mūsų tiesioginei patirčiai, tarsi balansuoja ant skustuvo ašmenų: esinija ir esinys svyruoja tarp būties ir nebūties. Į daiktą galima žvelgti kaip į būties fenomeną, nes jis egzistuoja kaip “šis” substancinis individas, nes jis išsaugoja individualią formą, nes jis papraščiausiai y r a, gali būti regimas, lytimas, mąstomas ir apskritai kaip nors patiriamas, būtent kaip š i s individualus esinys. Tačiau kartu žinome, kad daiktas yra tik būties f e n o m e n a s, t.y. kad nuomeninė daikto gelmė, yra kažkas kita negu jo fenomeninis paviršius. Mes žinome, kad daiktai nėra amžini ir patvarūs, kad jie atsiranda, kinta, mainosi ir pagaliau nunyksta. Kiekvienas būnantis daiktas nuo to momento, kai jis pradeda b ū t i, kartu pradeda svirti nebūtin. Daiktas ne tik yra, bet ir tampa, o tapsmas – tai ne kas kita, kaip nebūties prado įvardijimas. Būtis nuolat krenta į nebūties prarają ir kartu nuolat kyla iš jos. Visas regimasis pasaulis svyruoja tarp būties ir nebūties, kiekvienas daiktas yra savotiškas būties ir nebūties lydinys. Žmogus negali atsiverti nei grynajai būčiai be nebūties priemaišų, nei grynajai nebūčiai be būties inkrustacijų. Galų gale ir pats žmogus, būdamas mirtingas, kyburiuoja tarp būties ir nebūties. Todėl juslinis pasaulis, toji tiesioginė realybė, su kuria susitinka mirtingasis, gali būti pavadintas tarsi – būtimi. Štai toji tarsi – būties mįslė ir tapo svarbiausia Vakarų filosofijos tema. Ši visų mįslių mįslė vieniems kėlė nuostabą, kitus vertė abejoti, tretiems sukeldavo kančią, ketvirtus nuteikdavo skeptiškai. Kodėl daiktas vis dėlto yra, jeigu jį kiekvieną akimirką gali sunaikinti nebūties furijos? Kaip iš pirmapradės nakties ir nebūties chaoso išsirita tobula forma, baigtinis individas, turintis aiškius kontūrus, įrėmintas į tam tikrą saiką bei ribas, nei per didelis, nei per mažas? Kodėl ir kaip bent trumpai akimirkai tapsmas tarsi sustoja tam tikrose ribose ir sukuria savo priešybę – stabilią ir netampančią būtį? Bet paslaptingiausia ir keisčiausia yra tai, kad tapsmas iš tikrųjų niekada nesustoja: jis kunkuliuoja kiekvieno į būtį atėjusio daikto gelmėje, tarsi įrodinėdamas, kad būtis yra tik optinė iliuzija, ir jei žmogus turėtų kitokias, giliau žvelgiančias akis, būtis išsisklaidytų kaip dūmas, palikdama tik efimerišką nebūties okeano ribuliavimą. Jei tą kunkuliuojančią gelmę, tą kiekviename daikte liulantį pirmapradį chaosą laikysime tikrąja esinijos esme ir jos “tiesa”, tai būsime priversti tarti, kad būties nėra, o yra tik nebūtis, ir iškart pateksime į lemtingo paradokso pinkles. Įsiklausykime: būties nėra. Bet kaipgi būtis gali nebūti, jeigu ji kaip tik ir yra nebūties priešybė, ir, kalbant labai tiksliai, jei kas ir yra, tai tas “yra” jau savaime suponuoja būtį. Tik būtis iš tikrųjų “yra”. Ir priešingai: nebūtis negali būti vien todėl, kad nebuvimas yra vienintelis ir pagrindinis nebūties bruožas. Tik nebūties iš tikrųjų n ė r a. Vadinasi, ta liulanti ir kunkuliuojanti gelmė, kuri slypi po būties paviršiumi, pati savaime negali būti laikoma absoliučiu esinijos pradu, aukščiausia realybe ir aukščiausia “tiesa”. Jei būtis atsiveria tik paviršiuje, kaip į formą įrėmintas daiktas ir substancinis individas, tai toks atvirumas nėra tik mūsų iliuzija. Priešingai, mums, žmonėms, forma ir paviršius yra aukščiausioji realybė, nes jeigu nebūtų būties “paviršiaus”, nebūtų ir nebūties gelmės, pagaliau nebūtų ir mūsų pačių, nes mūsų būtis yra palaikoma daiktų būties. Be daiktiškai individualizuotos būties anapus žmogaus neįmanoma ir paties žmogaus būtis. Tačiau tarsi-būties paradoksas lieka: būtis atsiranda iš nebūties, daitkas iš nedaiktiškos pseudorealybės, forma išnyra iš chaoso, individas – iš anonimiškos grynojo santykio stichijos. Tarsi-būties paradoksą Vakarų filosofai apmąstė ir išreiškė labai nevienodai. Čia mes negalime suskaičiuoti visų to paradokso vardų. Vaizdumo dėlei paminėkime tik Aristotelį, konstravusį du esinijos pradus – formą ir materiją. Forma Aristoteliui yra būties sinonimas, materija – nebūties reprezentantas. Kiekvienas daiktas, net kiekvienas esinys yra formos ir materijos lydinys, dinamiškas materijos įsiforminimas ir išsiforminimas, formos sumaterialėjimas ir išsimaterialinimas. Taigi visa esinija yra nesibaigianti kova tarp būties ir nebūties, dar tiksliau, kas akimirksnį atsinaujinantis būties atsilaikymas prieš nebūties agresiją. Ir šis atsilaikymas yra niekuo ir niekaip nepaaiškinamas stebuklas, akivaizdžiai atsiverianti esinijos paslaptis. Filosofija pirmiausia yra atvirumas šiai paslapčiai; ji kyla iš nuostabos tarsi-būties mįslė ir būties stebuklo akivaizdoje. Tarsi-būties mėslė ir yra svarbiausia Vakarų filosofijos tema ir vakarietiškojo mąstymo intriga. Visa Vakarų filosofija išskleidžia tarsi-būties mįslingumo ruime. Kiekvienas didis Vakarų mąstytojas balansuoja ant ontologinio skustuvo ašmenų, tarp būties ir nebūties, nuolat užgriūvamas tarsi-būties ir nebūties, nuolat užgriūvamas tarsi-būties svaigulio ir nuolat išnirdamas iš to svaigulio stichijos. Mąstytojas svirduliuoja. Kaip ir patys daiktai, jis svyra arba būtin, arba nebūtin, kaip ir patys daiktai, jis yra arba pakeliui į būtį, arba pakeliui į nebūtį. Jei mąstytojas svyra būtin, pačią būtį jis iškelia aukščiau nebūties, ją išgrynina, suabsoliutina, išlukštena iš netvaraus tarsi-būties branduolio ir padaro vieninteliu visų žmogaus pastangų orientyru. Būtis paverčiama paradigminiu fenomenu, grynuoju transcendentu, pakeltu virš “šio pasaulio” ir randamu anapus šio pasaulio tarsi-būties. Toks tarsi-būties peržengimas vadinamas metafiziniu judesiu. Beveik visi didieji Vakarų mąstytojai buvo metafizikai; beveik visi jie peržengė “šį pasaulį” – tarsi-būties vietovę – ir žengė į metadaiktų erdvę. Pirmasis tokį žingsnį į grynąją būtį be nebūties priemaišų žengė Parmenidas, visiems laikams nubrėžęs pamatines metafizinio mąstymo gaires. Bet mąstytojas gali pasvirti ir nebūtin, jei pirminiu esinijos pradu jis laiko būtį naikinantį pradą – tapsmą, kaitą, judėjimą, chaosą, vienį, begalybę ir kitus nebūties pavidalus. Tada mąstytojas tarsi išgrynina nebūtį, tačiau labai savotiškai. Juk pati nebūtis niekaip negali atsiverti, ji negali būti nei matoma, nei mąstoma. Net išsakyti jos neįmanoma, nes kalba visada susieta su būtimi, kalba daiktiška, nulemta formos, saiko, daiktiškojo individualumo. Kaip tik būtis yra kalbos šaltinis, ir, perfrazavus Heidegerį, galima tarti, kad būtis yra kalbos namai. Vadinasi, nebūtį galima išgryninti tik ją išvertus į jos priešybę – būties pavidalus. Apie nebūtį žmogus gali kalbėti – ir net ją pagauti – tik metaforiškai, nes metafora juk ir yra grynojo santykio (nebūties) išraiška būties pavidalais. Todėl ir tas mąstytojas, kuris pasvyra nebūtin, galima sakyti yra metafizikas. Tačiau skirtingai nuo orientuotų į būtį metafizikų, jo m e t a yra nedaiktiškas, beformis, neartikuliuotas, neapibrėžtas, prieštaringas, žodžiu, dialektiškas. Pirmasis Vakrų mąstytojas, energingai žengęs nebūties link ir bandęs ją išsakyti metaforiškai, buvo Heraklitas. Ir visa Vakarų filosofija yra parmenidiškojo ir heraklitiškojo mąstymo tipų dialogas bei prieštara, minties slinktyje dubliuojanti pamatinę esinijos sąrangą – prieštaringą dialogą tarp būties ir nebūties, svaigų balansavimą ant tarsi-būties a

. . .

Arvydas Šliogeris

Join the Conversation

×
×