Grožio ir meno samprata Nyčės ir Šopenhauerio filisofijoje

Artūras Šopenhaueris (1788 – 1860), XIX a. vokiečių filosofas, kurio “meno filosofija tarsi simbolizuoja Vakarų Europos filosofinės minties posūkį į naujas iracionalistines meno filosofijos koncepcijas”. A. Šopenhaueris reprezentuoja negatyvią reakciją į G. Hėgelio racionalizmą ir idealizmą. Svarbiausiu savo filosofinės sistemos principu Šopenhaueris skelbia aklą, iracionalią valią.Jis iškelia valią kaip vienintelę tikrą realybę, aiškindamas visus būties reiškinius kaip neprotingus, iracionalius, ”alogiškos valios veiklos rezultatą”. Šią valią Šopenhaueris traktuoja kaip pirminį gyvenimo impulsą, besireiškiantį gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Jis atsisako vokiečių filosofijai būdingų abstrakčių racionalistinių konstrukcijų, linksta į naujas, ”neklasikines” ontologines meno filosofijos koncepcijas, daug dėmesio skiriama žmogaus vidiniam pasauliui, būties, kūrybos problemoms.Šopenhaueriui svetimas tikėjimas žmogaus galimybėmis. Siekia pateisinti pasaulėžiūros pesimizmą, individualumą, aktyvios visuomeninės veiklos vengimą. Visuomenę laiko visų individo kančių prižastimi, orientuojasi į intravertišką, užsidariusią savyje asmenybę. Vidinio pasaulio turtingumą laiko atsvara išoriniam, netobulam pasauliui. A. Šopenhaueris, nagrinėdamas filosofijos santykį su mokslu ir menu prioritetu laikė meną. Menas Šopenhauerio koncepcijoje išskirtinis reiškinys, nulemiantis žmogaus būties prasmę – meną laikė aukščiausiu būties įsikūnijimu.

Jis nagrinėjo menininko ir aplinkos santykį – teigė, kad taarp ir menininko t. y. genijaus ir jį supančios aplinkos negali būti prasmingo kontakto, nes, pasak jo genijus savo kūryboje ir veikloje vadovaujasi visai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus. A. Šopenhauerio vaizduotės sukurtame iracionaliame pasaulyje ge

enijai, iškilę virš masės , igauna metafizinę prasmę – jų misija – suteikti žmogui trumpalaikį laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Savo koncepcijoje Šopenhaueris iteisino jau romantikų skelbtą genijaus priešpriešą paprastam žmogui ir iškėlė jį į nepaprastas aukštumas. Neigiama genijaus kontakto su jį supančiu pasauliu galimybė motyvuojant jo išskirtinumu. Keičiamas iki tol vyravęs harmoningas santykis tarp menininko ir aplinkos. Nepripažindamas išorinės veiklos formų, genialumas Šopenhauerio nuomone, sukelia neišvengiamą menininko konfrontaciją su vyraujančiomis visuomenėje politinėmis bei ideologinėmis normomis. Kalbėdamas apie genijaus ir masių poliarizaciją, Šopenhaueris teigė, jog pasaulyje egzistuoja ir tokie talentingi žmonės, kurie, nors ir ne genijai, yra kupini genijaus nuotaikos. Tai talentai, kurie visuomet gimsta laiku, gerai žino savo poreikius ir jaučia epochos dvasią. Kurdami tai, kas neišeina už jų epochos ribų, jie nesunkiai suulaukia oficialaus pripažinimo, materialinės gerovės, bet jų kūryba greit netenka aktualumo. Genijų Šopenhaueris laikė savotišku nukrypimu nuo normos – anomalija, netgi tegė, kad tarp beprotybės ir genialumo esanti riba susilieja ir pereina viena į kitą.Toks sugretinimas būdingas romantikams. Filosofo įsitikinimu menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų.

Šopenhaueris vertina meną kaip aukščiausią žmogus sielos išraišką ir tobuliausią pažinimo formą. Tad jo filosofijose “kaip priešybė racionaliam pažinimui vis dažniau iškeliamas iracionalusis pažinimas, kuris turėjo kompensuoti šviečiamojo racionalizmo ribotumą”. Todėl nenuostabu, kad jis atsisakė sisteminio mąstymo pr
rincipų, akademinės filosofijos stiliui būdingo kalbėjimo stiliaus, o pasirinko “kupiną intuicijos bei ironijos filosofavimo manierą”, kuri panašesnė į meną, nei į mokslą. Ir čia jis gvildendamas meno ir mokslo santykius išliko romantizmo šalininku, nes būtent meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu, galinga jėga, sugebančia išaukštinti visa, kas žmogiška. Meninį (“tikrąjį”) pažinimą jis atribojo nuo mokslinio (praktinio), nes pirmasis, būdamas “genialus”, nepriklauso nuo logikos dėsnių, o antrasis – “protingas”, besąlygiškai paklūsta jiems.

Šopenhaueris aukština intuityvųji pradą pervertindamas fiziologinių instinktų ir nesąmoningos žmogaus psichikos vaidmenį. Genialiam menininkui, jo nuomone, būdinga galinga biologinė energija, aistringas temperamentas. Vertinant tokiu požiūriu, meninė kūryba yra fiziologinių reiškinių atmaina. Menininko instinktai ir temperamentas čia yra svarbiausi meninės kūrybos motyvai,nuo jų priklauso bendroji gimstančio meno kūrinio kryptis, 0 tik vėliau isijungęs intelektas formuoja bei koreguoja atskiras kūrinio detales.

Nuvertindamas racionalaus mąstymo ir abstrakčių sąvokų vaidmenį kūryboje, Šopenhaueris teigė,jog genialiu gali būti Iaikomas tik visiškai spontaniškas, be jokių minčių meno kūrinys. Aukščiausioje kūrybinio proceso stadijoje sąvokos praranda bet kokią reikšmę, nes menininkas atskleidžia vidinę pasaulio esmę tokia kalba, kurios jo protas nesupranta,išreiškia tai ypatingoje būsenoje. Tokie kūriniai įkūnija Iaisvą genijaus kūrybinio ikvėpimo polėkį. Geriausiais Šopenhaueris laikė eskiziškus, neišsakytus meno kūrinius, sukurtus laisvos improvizacijos metu. Savo meninės kūrybos koncepcijoje Šopenhaueris gvildeno ir svarbią –
meninio kūrinio neišsakymo, nebaigtumo problemą. Čia jo idėjos artimos rytų estetikai ir filosofijai.

Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų Vakarų Europos mąstytojų, atsisakiusių tradicinio vakarietiško europocentrizmo ir kėlė Rytų bei Vakarų kultūrinio bendravimo svarbą. Šopenhaueris savo meno filosofijoje, linksta , į filosofinio ir meninio mąstymo
sintezę, pabrėžia estetinių ir etinių klausimų, individualios valios stiprinimo svarbą, pasaulį traktuoja kaip kančios buveinę, skelbia jo nerealumą. Šopenhauerio valios principas artimas orientalistiniam Tao.
Šopenhauerio iracionalizme žmogaus būties samprata priešinga europiniam racionalizmui. Šopenhaueriui būdingas tikrovės ignoravimas, ypatingas dėmesys vidiniams žmogaus išgyvenimams jausmų ir nuotaikų pokyčiams,dvasinams ieškojimas ,dažnai nagrinėjami gyvenimo – būties klausimai, polinkis į filosofinės problematikos estetizavimą..

Būdingas intuicijos kaip tobuliausio pažinimo instrumento išaukštinimas, mėginama įteisinti vaizdinio pasaulio pažinimo nepriklausomumą nuo loginio. Šopenhaueriui taip pat būdingas vienatvės poetizavimas, menininko sąmonės bėgimo nuo išorinio pasaulio iracionalumo i grynosios kontempliacijos sferą motyvas.

Pasak Šopenhauerio, meninėje kūryba – nesąmoninga veikla, kai vidinė menininko intuicija pasireiškia visiškai spontaniškai. Šopenhauerio meno rūšių sistemoje kiekviena meno rūšis atitinka tam tikrą iracionalios valios vystymosi pakopą – nuo inertiškų materialių formų iki rafinuotai dvasingų. Žemiausioje pakopoje atsiduria architektūra, toliau – dirbtinių kaskadų, tvenkinių, fontanų komponavimas,sodų architektūra – t.y.landšafto projektavimas,toliau – skulptūra, tapyba ir poezija. Tačiau šios meno rūšių teorijos centre yra muzika. Daugeliui romantikų muzika artima savo subjektyvizmo dvasia. Veikiamas romantikų meno filosofijos Šopenhaueris muziką interpretavo ka
aip pasaulinės valios balsą.Šopenhauerio teigimu, muzika apibendrina visų kitų menų laimėjimus. Šopenhaueris prilygina muziką filosofijai ir laikoma :tobulumetafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentu“.

Pasak Šopenhauerio, meno paskirtis, – kurti tokią estetinę iliuziją, kuri išlaisvintų žmogų iš valios gyventi vergijos. Tačiau pasaulyje, kuriame vyrauja akla iracionali valia – neišvengiamai gimsta blogis, pasireiškiantis universalia kančia. Svarbiausiu meno tikslu A. Šopenhaueris laikė grožio idėjos įprasminimą.Jis teigė, kad išvaduodamas nuo kasdienybės rūpesčių, menas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę.

A. Šopenhaueris itin sureikšmintame menininko susvetimėjime ,su jį supančiu pasauliu, matėgyvybingą meno šaltinį. Jo nuomone tikrasis menas gali gimti tik iš „didžios kančios ir nusivylimo“.Šią mintį vėliau plėtojo S. Kierkegoras, F.Nyčė.

Fryrichas Nyčė(1844-1900) – paskutinysis XIX a. europinio masto vokiečių filosofas, itin jautriai atspindėjęs epochos kultūros ir meno raidos prieštaringumą. Filosofo mąstysena išsiskyrė poetiškumu, kritiniu požiūriu į tradicines kultūros vertybesdramatišku žmogaus gyvenimo ir kūrybos problematikos formulavimu bei netradiciniu jų sprendimu.
F. Nyčė perėmė iš A. Šopenhauerio svarbiausią savo filosofijos kategoriją – „valią“, kuri jo koncepcijoje transformuojasi į aktyvią „valią viešpatauti“

F. Nyčė nesistengė kurti vientisos filosofinės sistemos. Jis kūrė naują meniškai interpretuojamą”gyvenimo filosofiją“, glaudžiai sulsijusią su individualios būties problemomis.

F. Nyčė gvildeno filosofinės minties raidoje prarastą žmogiškojo mąstymo ir būties vientisumo idėją, aukštino kūrybišką asmenybės prigimtį.
. Filosofas yra linkęs į gan vientisą voliuntaristinį mokymą, kuriame aktualios žmogaus būties problemos nuolat persipina su meniniais vaizdiniais, o pati filosofija virsta ontologizuota meno filosofija.

Pasaulį F. Nyčė vertina kaip nuolat kintantį chaotišką būties srautą, kuriamsvetimas koks nors organizuojantis tikslas. Būtis – tai visą laiką kintantys valios impulsai, kuriems būdinga energija, aktyvumas, instinktyvus gyvenimo teigimas, kova už būvį. Šie valios impulsai protu nesuvokiami, nes jie yra tik skirtingos iracionalios ir viską apimančios valios pasireiškimo formos. F. Nyčė substancine pasaulio esme paskelbė sinkretišką „valios“ sąvoką, kurią laikė svarbiausia kūrybine būties jėga. Nyčė svarbiausiu žmogaus siekių tikslu laikė ne naudą, malonumą ar tiesos pažinimą, o naujų gyvenimo perspektyvų atskleidimą – asmenybės sugebėjimų išryškinimą.“Valia gyventi“ transformuojasi į „valią viešpatauti“. „Valią viešpatauti“ traktuoja kaip aukščiausią gėrį ir jėgą, padedančią kovoti su destruktyviomis amžiaus tendencijomis. Tobuliausia gyvenimo forma Nyčė laikė meninę būtį arba meninį gyvenimą.Aukščiausiu pagyrimu filosofui laikė jo palyginimą su menininku. Pats daug dėmesio skyrė meninei savo kūrinių formai. F. Nyčė deklaravo savo priešiškumą sausiems abstraktaus mąstymo principams, kurie anot paties filosofo sugebėjo išginti iš filosofijos jos gyvą dvasią. Turėdamas įgimtą mistifikatoriaus talentą, F. Nyčė mėgo šokiruoti dygia ironija, pabrėžtinu savo vertinimų paradoksalumu, hiperbolėmis, aštriais išpuoliais prieš nusistovėjusias kultūros, meno, moralės normas, visuotinį pripažinimą įgavusių autoritetų ir idealų neigimu. Kaip subjektyvus sąžiningas mąstytojas jis negalėjo neišsakyti savo požiūrio į tas negatyvias tendencijas, kurios brendo jo tėvynėje. F. Nyčės kūrybos tyrinėtojai dažniausiai painioja jo ironišką estetizmą su kritiniu humanistiniu jo veikalų patosu ir todėl pernelyg vulgariai traktuoja filosofo mintis. Iš Šopenhauerio F. Nyčė pirmiausia perėmė pasaulėžiūros tragizmą, valios metafiziką ir bendrą iracionalią mąstysenos orientaciją. Jam ypač imponavo A. Šopenhauerio estetizmas, genialios asmenybės išaukštinimas, žavėjimasis metafizine muzikos galia.Meną Nyčė suvokia kaip absoliučių vertybių simbolį, aukščiausią tiesą, gyvenimo prasmę.

F. Nyčė susieja du didžiuosius mitologinius visokios meninės veiklos principus su Apolono ir Dionisovardais, kurie, jo nuomone, simbolizuoja visą su meninių iliuzijų pagalba kuriamą įvairovę. Apoloniškąjį pasaulio regėjimą F. Nyčė prilygino
“sapnui”, “svajonei. Jo esmė – erdvinis pasaulio suvokimas. Tobuliausiais šio “išorinio”, iliuzorinio grožio simboliais laikomi didingi antikinių dievų ir didvyrių vaizdiniai. Dionisiškas pasaulio suvokimas atskleidžia mums “tikrąją“, tragišką grožio esmę. Jis neatsiejamas nuo kūrybinio “svafgulio”, kuriame nesąmoningai gimsta “tikrasis” menas. Vadinasi, ankstyvasis F. Nyčės mokymas apie dvisluoksnę kultūrinių ir meninių fenomenų esmę jungia -“tikrąjį”, tragišką – dionisiškąjį meną, kurį valdo nežabotos iracionalios instancijos, ir “netikrąjį”- apoloniškąjį, kuriam būdinga rimtis, aiškumas, racionalumas, harmonija. Čia apoloniškasis pradas verti- namas tik kaip _viena iš daug universalesnio, kupino muzikos ir mitologijos dvasios, dionisiško meno pasireiškimo formų.
Kalbėti apiemeną ir aukščiausias jo formas F. Nyčei buvo tas pats kas kalbėti apie muziką. Jis kaip ir A. Šopenhaueris muziką laikė “visų menų motina”, ne tik aukščiausia meno viršune, bet ir ypatinga metafizine substancija, kuri gali prasiskverbti į būties gelmes. F. Nyčė buvo įsitikinęs, kad muzikalumas yra vienas iš svarbiausių kūrybingos asmenybės komponentų. “Muzikalumo” kategorija vaidina svarbų vaidmenį F. Nyčės kultūros bei meno filosofijoje, ji yra pagrindinis vertės bei autentiškumo sinonimas. Kultūros, besiremiančios “muzikos dvasia”, idealu F. Nyčė Iaikė senovės graikų kultūrą, o jos antipodu “nemuzikinę” savo laikmečio dekadentinę kultūrą (jos smukimo priežastis siejo su dionisiškos tragiškos muzikos dvasios praradimu). Senovės graikų kultūros ir meno esmė, F. Nyčės nuomone, išsakyta antikinėje tragedijoje, gimusioje iš muzikos dvasios. Ši kultūra jam didinga ir kilni tik .tada, kai ji tragiška. Vėliau filosofas išplėtojo šią tezę ir ske1bė, kad kiekvienos “tikros” kūrybos išskirtinis požymis yra jos tragiškumas. Ši pantragiška kūrybos interpretacija tapo itin populiari F. Nyčės sekėjų veikaluose. “Tragiškumas” yra viena iš tų fundamentalių ankstyvosios F. Nyčės meno filosofijos kategorijų, kurią pasitelkęs jis plėtojo A. Šopenhauerio idėjas.Pasak Nyčės, tragizmas gimsta iš suvokimo, jog gyvenimas ir mirtis sudaro vientisą žmogaus būties ciklą. F. Nyčė rašė, – “Kiekvienas žmogus, žino kad šiame pasaulyje jis gyvena tik kartą, kad jis yra kažkas unikalaus, nepakartojamo ir joks atsitiktinumas nepajėgs tokią nuostabią daugiaspalvę įvairovę dar kartą sujungti į tą vientisą pradą, kurį sudaro jo asmenybė.Šis reiškiniu esmės ir būties beprasmiškumo pažinimas neretai paraližuoja žmogaus veiksmus, sukelia neviltį dėl supratimo, kad jis nieko negali pakeisti. Tikėjimas žmogaus protu, mokslo galia, anot F. Nyčės, įmanomas tik tol, kol žmogus Iieka regimybės ribose.

Vienintelę išeitį F. Nyčė mato tragiškame mene, ku- ris teikia grožio iliuziją ir padeda žmogui įveikti būties beprasmiškumo jausmą, grąžinti jam valią aktyviai veikti. Kitaip negu A. Šopenhaueris, F. Nyčė nesitenkina pasyviu žmogaus būties tragiškumo konstatavimu, jis siūlo ir išeitį. “Šio didžiausio pavojaus valiai akivaizdoje iškyla gaivinančiu grožiu žavintis menas, kuris vienintelis gali šias neviltį keliančias mintis apie egzistencijos siaubingumą ir beprasmiškumą transformuoti į vaizdinius, su kuriais dar galima gyventi“

F. Nyčė teigia, kad menas yra būtinybe keisti iki tobulumo. Anot Nyčės šioje būsenoje žmogus savo vidine pilnatve praturtina viską: tai, kas regima, ko trokštama,- regima kaip kažkoks perteklius, kaip kažkas veržlu, stipru, prisodrinta jėgos. Šios būsenos apimtas žmogus keičia daiktus, kol jie pradeda atspindėti jo jėgą – kol jie tampa jo tobulybės atspindžiais. Šioje būsenoje žmogus savo vidine pilnatve praturtina viską: tai, kas regima, ko trokštama,- regima kaip kažkoks perteklius, kaip kažkas veržlu, stipru, prisodrinta jėgos. Šios būsenos apimtas žmogus keičia daiktus, kol jie pradeda atspindėti jo jėgą – kol jie tampa jo tobulybės atspindžiais.

F. Nyčės menininko koncepcijoje dėmesys skiriamas iracionalioms jėgoms, glūdinčioms žmoguje, ir instinktyviam jų išlaisvinimui.
Menininko kūrybinį polėkį F. Nyčė apibūdina kaip savotišką dvasinį apsvaigimą , kurio metu išnyksta ribos tarp subjekto ir objekto, kūrybos ir paprasto veiksmo, realumo ir irealumo, grožio ir bjaurumo priešybė tarp gėrio ir blogio, kūniško ir dvasinio pradų,nes visa tai suvokiama kaipglaudžiai susiję reiškiniai.
Menininkas yra lyg savotiškas antžmogis, iškylantis virš pasaulio ir suteikiantis jam norimą pavidalą, o meninis kūrybos procesas suvokiamas kaip instinktyvių žmogaus potraukių išraiška. Aukščiausias meistriškumas pasiekiamas be jokių mokslinių pastangų, tiesiog žaidžiant. Kūryboje viską nulemia spontaniškas improvizacinis pradas.Pats genijaus kultas labai charahteringai nusako menininko ir meno koncepciją F. Nyčės filosofijoje. Kultas stiprios asmenybės nepaisančios dažnai iškreiptų masės normų,nepataikaujančios joms.

Leave a Comment