Nyčė

TURINYS

Įžanga 31. Nyčė – prieštaringos epochos žvaigždė 32. Moralinės filosofijos kritika 43. Nyčės moralės 54. Nyčės filosofijos įvertinimas 65. Jasperso, Heidegerio, Kaufmano, Nehamaso interpretacija 66. Šliogeris apie Nyčės antifilosofiją 7Pabaiga 8Literatūros sąrašas 9

ĮŽANGA

“Filosofuodami žmonės visais laikais ieškojo kuo labiau pamatuoto, argumentuoto, kuo tikresnio mintinio pasaulio vaizdo, kad, juo remdamiesi, savo gyvenimą galėtų tvarkyti taip, jog jis vestų į realų ano mintinio vaizdo įkūnijimą esamu ir būsimu geresniu, gražesniu pasauliu”[7; 189]. Žmonijos istorija rodo, kad mes, žmonės negalime gyventi be filosofijos – ji duoda mums gyvenimo orientyrus, idealus, suteikia savivokos ir savikontrolės. Per amžius net susiklostė požiūris, jog idėjos tvarko ir valdo pasaulį, kad filosofija ir yra tikrasis gyvenimas…Šiame darbe aš neanalizuosiu filosofijos raidos ar sąvokų. Aš pabandysiu tik šiek tiek giliau pažvelgti į filosofijos moralės pojūtį, vieno žymiausių filosofų – Nyčės akimis. Darbe panaudojau B. Genzelio, R. Ozolo ir kitų autorių knygas, Nyčę bandžiau suprasti Jasperso, Heidegerio, Kaufmano, Nehamaso interpretacijų pagalba, taip pat pateikiau A. Šliogerio Nyčės filosofijos vertinimą.

1. NYČĖ – PRIEŠTARINGOS EPOCHOS ŽVAIGŽDĖ

“Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje siaurame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais masteliais…” [1; 5]. Augdamas patriarchalinėje šeimoje, nepaprastai religingoje aplinkoje augo bedieviu. Gavęs gerą klasikinį išsilavinimą studijavo filologiją ir filosofiją Bonos universitete.Bazelio universitete dėstė filosofiją. Gyveno F. Nyčė audringu istoriniu periodu. Vyko prancūzų – vokiečių karas, Paryžiaus Komuna. Visur liejosi kraujas, brutali jėga nugalėjo prieš išmintį. Prieštaringa epocha pagimdė ir labai prieštaringą asmenybę.F. Nyčė, nors pats fiziškai silpnas, garbino jėgą, niekino paliegėlius. Būdamas labai mandagus – propagavo grubumą. Būdamas kategoriškas, vadovavosi arba – arba principu, dėl to jam labai nesisekė ir asmeniniame gyvenime. Prancūzų –prūsų karo metu susirgo, išseko nervų sistema, liga progresavo.

2. MORALINĖS FILOSOFIJOS KRITIKA

F. Nyčė priešinasi moralei, tradicinei filosofijos problematikai.Kas yra tiesa? “Judri metaforų galimybė <…> ilgai vartotos jos galiausiai gali atrodyti nekintančios, kanoniškos ir privalomos: tiesos yra regimybės apie kurias mes užmiršome, kad jos yra regimybės”[4; 177].Pasitikėjimas išprotautų sprendinių galiojimu jau yra moralės fenomenas. Nyčė prieštarauja moralės filosofijai, kad ji neima domėn moralės istoriškumo ir praktinių moralės prieštaravimų. Moralės sprendiniai nėra belaikiai. Galima įrodyti jų istoriškumą bei socialinį reliatyvumą. Nyčė mano galįs įrodyti kaip iš konvencionalaus prietaringumo ilgainiui atsiranda dorybė. “ Klaidinga motyvų ir išgyvenimų psichologija veda į krikščionybę, o tariamai iš etinių paskatų atliekamų veiksmų motyvai dažniausiai būna netyri – tai galima įrodyti. Moralė irgi tėra afektų gestikuliacija. Tikri yra tik pragmatiški samprotavimai, kuriais siekiama patirti malonumą” [4; 177]. Užuojautą jis laiko savigyna, o artimo meilę – savimeile.Formuluojant visus pagrindinius moralinius sprendimus įsivyravo vienmintiškumas. Visi lig šiol filosofai “siekė pagrįsti moralę – ir kiekvienas filosofas lig šiol tikėjo pagrindęs moralę; o pati moralė buvo laikoma “duota”. [1; 387]. Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik sušiurkštintus moralės faktus, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, mažai buvo informuoti apie tautas, laikus visą praeitį, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant daugelį moralių. “Visame ligšioliniame “moralės moksle” trūko pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problemiška. Tai, ką filosofai vadino “moralės pagrindimu” ir ko iš savęs reikalavo, iš tikrųjų buvo tik tvirto tikėjimo viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės raiškos būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė gali būti traktuojama kaip problema”. [1; 388 ].

Formuluojant visus pagrindinius moralinius sprendimus, įsivyravo vienmintiškumas: ”Europoje šiandien žinoma, kas yra gėris ir blogis”[1; 402].Tačiau šis patiklus vienmintiškas žinojimas F. Nyčei “rėžia ausį”. Kodėl?Nyčė dažnai vartoja metaforiškai žodį “ausis”. Jis kalba apie tiesas, kurios “nesavalaikės”, kurių nenorima įsiklausyti. Jis vylėsi, kad kada nors atsiras jį galinčios girdėti “ausys”. Jis priekaištauja moralės filosofams už istorinės klausos stoką, kad jie tesugebėjo girdėti tik vieną vienintelį klausiantį balsą, ataidintį iš praeities, ir su juo vienu siejo savo priklausomybę tradicijai. Moralės filosofai galėjo girdėti tik vieną vienintelį balsą, klausiantį “kas yra gėris ir blogis”. F. Nyčė klausymą ir priklausymą sieja su dviem balsais, kurių pagrindu mes priklausome tai pačiai Vakarų Europos tradicijai balsu: balsu klausiančiu “kas yra gėris ir blogis” ir balsu, klausiančiu “kas yra gera ir prasta”. Šiuos du klausiančius balsus Nyčė traktuoja kaip du moralinio vertinimo būdus, dvi – vergų ir ponų – morales. “Užuot filosofų “ausys” rezonavusios konkrečius virpesius, pradėjo rezonuoti sielos virpesius, susijusius su antlaikiška idealybės sfera”[2; 8 ].Sielos arba proto balsas Nyčei tėra tik kūno vidinio virpesio rezultatas. Žodžiai “gėris” ir “blogis” buvo paversti sąvokomis “pačiomis savaime” kuriomis grindžiama moralė. Nyčės manymu “visa, kas buvo vadinama moralės pagrindimu ir ko iš savęs buvo reikalaujama tebuvo tik moksliška tvirto tikėjimo viešpataujančio morale forma”. Kyla klausimas, kodėl Nyčė nuvertina įprastąją moralę, kas leidžia teigti, kad ji yra gyvenimo nuosmukio, krizės simptomas, kodėl ji įvardijama kaip “vergų moralė”, priešinga “ponų moralei”.

3. NYČĖS MORALĖS

Knygoje “Apie moralės genealogiją” Nyčė išvysto galios valios teoriją. Visa, kas yra pasaulis ir žmogus, tėra tik galios valia. Galios valios principu išaukštinama aktyvioji jėga, susijusi su teigiančiomis pozityviomis Taip sakymo prielaidomis. Vergų moralei blogas yra tas, kuris aktyvus, kuris tapatina save su Taip sakymu. Visi instinktai, kurie neišsikrauna išorėn, nukrypsta į vidų – štai iš kur išaugo tai, ką vėliau imta vadinti siela. “Nešvarią sąžinę laikau sunkia liga, kuria žmogus apsirgo slegiamas pačių esmingiausių pokyčių, kokius jis išvis yra kada patyręs”[2;94]. “Žmogus pradėjo kentėti nuo savęs paties”[2; 96]. “Kančia įgyja vidinę prasmę – ji virsta nuodėmės, kaltės padariniu. Tu kenti, nes nusidėjai, tavo nešvari sąžinė tat atgailauk, didink kančią, gilink ją ir daugink. Nyčė, simpatizuodamas aktyvumui, “ponų moralei”, besiremiančiai gera/prasta skirtumu, nors ją ir vadina aukštesne už tradicinę, tačiau jo manymu, būtų beprasmiška vienos vienintelės, absoliučios tiesos vardu pasisakyti už ar prieš vieną ar antrą moralės tipą, siekiant kurį nors atmesti. Nyčė šiame ginče nėra teisėjas ir neigia, kad toks teisėjas apskritai galėtų būti.

Moralės kategorijas, anot mąstytojo, suformulavo žmogus ir jomis operuoja konkrečiose situacijose. Apskritai žmogaus egzistencija yra už gėrio ir blogio ribų. Svarbiausia varomoji jėga – savisaugos instinktas. F. Nyčė Č. Darvino kovos dėl būvio koncepcija perkėlė į žmonių visuomenę. Anot Nyčės ir visuomenėje turėtų veikti natūralus atrankos dėsnis. Deja, silpnesnieji, susivieniję prieš stipriuosius, laimi, todėl ir nežino žmonija pažangos.F. Nyčė siekė apnuoginti žmogų, parodyti tikrąją jo esmę. Jo devizas – būk toks, koks esi. Žmogus esąs žvėris ir demagogas. Jo egzistenciją nulemia instinktas išsaugoti save, peraugantis į instinktą valdyti kitus. Tuos, kuriuose dominuoja siekimas valdyti, filosofas pavadino antžmogiais. Jų “siekimas valdyti” svarbesnis už instinktą “išsaugoti save”. Visa, kas egzistuoja, tėra valios valdyti apraiška. Vyksta kova dėl būvio. Valdantieji – antžmogiai, valdomieji – banda. Antžmogis vadovaujasi principu “aš taip noriu”, bandos narys – “jis taip nori”. Šia koncepcija F. Nyčė grindė ir žmogaus auklėjimo teoriją – stipriuosius išugdo stiprieji. Žmonijos istorija Nyčei – nuolatinė kova dėl valdžios. Ši kova – istorijos raidos varomoji jėga. Karą F. Nyčė aiškino kaip normalią žmonijos būseną, o taiką – kaip pasiruošimą naujam karui. Nyčė pritarė savanaudiškam egoizmui, ar tik konstatavo tą faktą, kad taip yra.

4. NYČĖS FILOSOFIJOS ĮVERTINIMAS

F. Nyčė vertinamas labai įvairiai ir prieštaringai. Jį patį dažnai užvaldydavo nuojautos, kad jo siekiai bus suklastoti, o jo filosofija subanalinta, gali įgauti priešingą reikšmę. “Kada nors mano vardas bus siejamas su kažkuo baisinga – su krize, kokios žemė nematė. Aš ne žmogus, aš dinamitas”(Naujoji Romuva Nr. 3 (531) 2000 m.).Niekada nesitikėjo, kad jo sesuo taps toli už Vokietijos ribų išplitusio Nyčės kulto vyriausiąja žyne. Ji propagavo brolio idėjas, per kelerius metus susikrovė nemažą kapitalą iš F. Nyčės palikimo. Nyčės mintys buvo kanonizuojamos, kuriami himnai, šlovinantys naują religiją, besižavintys viskuo, kas prakeikta, stipru ir gražu. Įvyko tai, ko labiausiai bijojo F. Nyčė. Kartą jis pareiškė, kad geriau būti juokdariu negu šventuoju. Deja įvyko kitaip. F. Nyčė nieko negalėjo pasakyti, kai jo mokymas XX a. pradžioje Vokietijoje atsidūrė ant bangos, kai dešiniosios nacionalistinės partijos ir draugijos “filosofiją eksploatavo”. Likimo ironija: Nyčės filosofija susidomėta, imta ją skaityti tik jam išprotėjus. Vienišo ir ligonio mintys staiga parūpo, kilo debatai laikraščiuose ir žurnaluose.

Veimaras tapo F. Nyčės filosofijos tyrinėjimo centru. Numatyta tarptautinėse diskusijose pakoreguoti sesers sukurtą F. Nyčės paveikslą, o filosofines jo pažiūras įvertinti per šių dienų krizių ir problemų prizmę. F. Nyčė mąstė kaip europietis, nepaisydamas sienų. Griežtai kritikavo nacionalizmo beprotybę tuo metu, kai jo paties nacija buvo skelbiama aukščiausia vertybe. F. Nyčė nerimo, ieškojo sau tinkamos vietos ir klimato, kur galėtų ramiai įvykdyti visų vertybių pervertinimo misijas. Jis ėmėsi netgi dviejų tūkstančių metų Vakarų filosofijos revizijos. Norėjo būti įdėmiai skaitomas, nes buvo niuansų ir psichologinių detalių mąstytojas. Jis prietaringas, problematiškas, dažnai sunkiai suprantamas filosofas ir jo atžvilgiu daug ką reikia atitaisyti.

5. JASPERSO, HEIDEGERIO, KAUFMANO, NEHAMASO INERPRETACIJA

Tikrasis F. Nyčės pažinimas prasidėjo po jo sesers mirties, kai filosofo kūrybos fondai tapo prieinami, kai Veimare buvo įkurtas F. Nyčės filosofijos tyrinėjimo centras. Jį interpretuoja įvairiai, kiekvienas kitaip. Anot Jasperso “būti tiktai žmogumi ir niekuo daugiau yra nepakeliama kančia. Kentėdamas dėl tuštumoje atsidūrusio žmogaus F. Nyčė, anot Jasperso ir peršoka prie antžmogio idėjos”[6; 15 ]Martinas Heidegeris 2-jų tomų studijoje apie F. Nyčę nesutinka su Nyčės, kaip gyvenimo filosofo, egzistencijos interpretacija. “Svarbiausia, kad Nyčė atsakė į fundamentalų Vakarų filosofų klausimą: Kas yra Būtis?”[6; 15]. Menas, teigia Heidegeris, yra viršesnis už tiesą. Jis yra esminis įvykis esatyje kaip visumoje. “Antžmogis yra žmogus, kuris naujai pagrindžia Būtį – pažinimo griežtumu ir didingu kūrybos stiliumi”[6; 16 ]Britanijoje V. Kaufmanas knygoje “F. Nyčė filosofas, psichologas, antikristas” pastebėjo, kad didžiosios galios ženklas yra racionalumas. Valia galiai sujungia ir galią ir protą. Valia galiai – tik savęs įveikimo galia. F. Nyčė nešlovina gyvuliškos aistros, jam protas esąs aukščiausios valios galios išraiška, nes tik racionalumo dėka ji galinti realizuoti savo tikslus.

Alexanderis Nehamasas knygoje “Gyvenimas kaip literatūra” pratęsė Kaufmano F. Nyčės filosofijos interpretaciją. F. Nyčė dažnai pasaulį konstruoja kaip tekstą, o gyvenimo įvairūs patyrimai tampa teksto interpretacijomis. Asmenybė F. Nyčės interpretacijoje atsiranda tada, kai ji sugeba gyventi pasiremdama žinojimu to, kas su ja nutiko. Bet gyvenimas su šiuo žinojimu sukelia neišvengiamai naujus veiksmus, kurie turės būti integruoti į tai, kas jau nutiko “ir šios naujos interpretacijos tikslas esąs asmenybės, kurios iki tol dar negalėjo būti suradimas ar sukūrimas”[6; 19].Amerikiečių filosofas Arthuras C. Danto mano, kad “Nyčės koncepcijoje valia galiai yra pirminė sąvoka, kuria visa tai, kas egzistuoja, turi būti paaiškinta, ir į kurią visa turi būti redukuota. Valia galiai Nyčei buvo raktas jo paties minčiai ir daiktų tvarkai paaiškinti”[6; 19 ].

6. ŠLIOGERIS APIE NYČĖS ANTIFILOSOFIJĄ

A. Šliogeris mano, kad F. Nyčė tam tikrai žmonių kategorijai yra pavojingas mąstytojas. “Nyčės filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Ji ypač pavojinga nesubrendusiam intelektui ir infantiliai sielai, romantikui, “jaunuoliui” valdomam anarchisto ir maištininko instinktų, žmogui, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam šiurkščios gyvenimiškos egzistencinės patirties, žodžiu, tokiam žmogui, kurį pats Nyčė vadino “literatūrine boba”[1; 6 ]. Nyčė viską griovė, tačiau nieko nepastatė. Jo poveikis destruktyvus. Pats save vadino antikristu. “Anti” yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Jo filosofija yra savotiška antifilosofija. Jis niekino beveik visus Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą. Nyčės antifilosofija nukreipta į praeitį ir ateitį, visa persmerkta neapykanta dabarčiai. Nyčei visur trūksta saiko, kai susiduriama su pačiais daiktais, kai pajuntama, kad žmogus yra ribota būtybė, kad asmuo yra pasaulyje, o ne pasaulis asmenyje.

Tokia Nyčės filosofijos tamsioji pusė. Tačiau Nyčė buvo ir didis mąstytojas, liko didžiojoje Vakarų minties magistralėje, nes kėlė iš esmės tuos pačius lemtingus klausimus, kurie kadaise išjudino Talio, Heraklito, Parmenido, Platono ir Aristotelio mąstymą.

PABAIGA

Taip ir iki šiol neaišku, ar pavyko F. Nyčei taip kaip Zaratustrai išmokyti žmones suvokt savosios būties prasmę.Nyčės filosofavimas buvo didžiulis mąstymo bandymas, noras viską ryžtingai galvoti iki galo. Jo mąstymas tai – mąstymo kova. Jis mąstė proto kategorijomis, kurių negalima paversti politinėmis. Nyčei svarbiausia buvo patirti mąstymo aukštybių nuotykį, jis netroško būti nublokštas į partinės politikos daubas. Jam rūpėjo paveikti skaitytoją, skirti gydymą, reikalavo veiksmų. Šaukėsi Cezario ar Napoleono, turėjusio pakeisti pasaulį. Jis liko genijus, su kuriuo ne tik įdomu pabendrauti, bet ir verta.Tiesos ieškojimas – jo gyvenimo prasmė.F. Nyčė pagrindiniu filosofinės koncepcijos uždaviniu laikė būtinumą sugriauti tradicinę metafizinių vertybių sistemą, nuversti dievaičius, tai yra idealus. Jis skelbia karą visoms idealistinėms teorinėms konstrukcijoms.

LITERATŪRA

1. Frydrichas Nyčė “Rinktiniai raštai”, Vilnius, 1991 m2. Friedrich Nietszsche “Apie moralės genealogiją”, Vilnius, 1996 m3. B. Genzelis “Esė apie mąstytojus”, Vilnius, 1986 m4. “Filosofijos atlasas”, Vilnius, 1999 m.5. “Naujoji Romuva” 2000 m Nr. 3 (531)6. “Kultūros barai” 1999 m 8/97. Romualdas Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius, 1988 m. LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETASFILOSOFIJOS KATEDRA

Viešojo administravimo specialybės neakivaizdinio skyriaus, I kurso ,513 gr. studentės Rūtos Gorbačiovienės S.K. Nr. 036361

Filosofijos rašto darbas tema:NYČĖS MORALĖS FILOSOFIJA

Tikrino: prof.B.J. Kuzmickas

2004VILNIUSTURINYS

Įžanga 37. Nyčė – prieštaringos epochos žvaigždė 38. Moralinės filosofijos kritika 49. Nyčės moralės 510. Nyčės filosofijos įvertinimas 611. Jasperso, Heidegerio, Kaufmano, Nehamaso interpretacija 6

12. Šliogeris apie Nyčės antifilosofiją 7Pabaiga 8Literatūros sąrašas 9

ĮŽANGA

“Filosofuodami žmonės visais laikais ieškojo kuo labiau pamatuoto, argumentuoto, kuo tikresnio mintinio pasaulio vaizdo, kad, juo remdamiesi, savo gyvenimą galėtų tvarkyti taip, jog jis vestų į realų ano mintinio vaizdo įkūnijimą esamu ir būsimu geresniu, gražesniu pasauliu”[7; 189]. Žmonijos istorija rodo, kad mes, žmonės negalime gyventi be filosofijos – ji duoda mums gyvenimo orientyrus, idealus, suteikia savivokos ir savikontrolės. Per amžius net susiklostė požiūris, jog idėjos tvarko ir valdo pasaulį, kad filosofija ir yra tikrasis gyvenimas…Šiame darbe aš neanalizuosiu filosofijos raidos ar sąvokų. Aš pabandysiu tik šiek tiek giliau pažvelgti į filosofijos moralės pojūtį, vieno žymiausių filosofų – Nyčės akimis. Darbe panaudojau B. Genzelio, R. Ozolo ir kitų autorių knygas, Nyčę bandžiau suprasti Jasperso, Heidegerio, Kaufmano, Nehamaso interpretacijų pagalba, taip pat pateikiau A. Šliogerio Nyčės filosofijos vertinimą.

1. NYČĖ – PRIEŠTARINGOS EPOCHOS ŽVAIGŽDĖ

“Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje siaurame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais masteliais…” [1; 5]. Augdamas patriarchalinėje šeimoje, nepaprastai religingoje aplinkoje augo bedieviu. Gavęs gerą klasikinį išsilavinimą studijavo filologiją ir filosofiją Bonos universitete.Bazelio universitete dėstė filosofiją. Gyveno F. Nyčė audringu istoriniu periodu. Vyko prancūzų – vokiečių karas, Paryžiaus Komuna. Visur liejosi kraujas, brutali jėga nugalėjo prieš išmintį. Prieštaringa epocha pagimdė ir labai prieštaringą asmenybę.F. Nyčė, nors pats fiziškai silpnas, garbino jėgą, niekino paliegėlius. Būdamas labai mandagus – propagavo grubumą. Būdamas kategoriškas, vadovavosi arba – arba principu, dėl to jam labai nesisekė ir asmeniniame gyvenime. Prancūzų –prūsų karo metu susirgo, išseko nervų sistema, liga progresavo.

2. MORALINĖS FILOSOFIJOS KRITIKA

F. Nyčė priešinasi moralei, tradicinei filosofijos problematikai.Kas yra tiesa? “Judri metaforų galimybė <…> ilgai vartotos jos galiausiai gali atrodyti nekintančios, kanoniškos ir privalomos: tiesos yra regimybės apie kurias mes užmiršome, kad jos yra regimybės”[4; 177].Pasitikėjimas išprotautų sprendinių galiojimu jau yra moralės fenomenas. Nyčė prieštarauja moralės filosofijai, kad ji neima domėn moralės istoriškumo ir praktinių moralės prieštaravimų. Moralės sprendiniai nėra belaikiai. Galima įrodyti jų istoriškumą bei socialinį reliatyvumą. Nyčė mano galįs įrodyti kaip iš konvencionalaus prietaringumo ilgainiui atsiranda dorybė. “ Klaidinga motyvų ir išgyvenimų psichologija veda į krikščionybę, o tariamai iš etinių paskatų atliekamų veiksmų motyvai dažniausiai būna netyri – tai galima įrodyti. Moralė irgi tėra afektų gestikuliacija. Tikri yra tik pragmatiški samprotavimai, kuriais siekiama patirti malonumą” [4; 177]. Užuojautą jis laiko savigyna, o artimo meilę – savimeile.Formuluojant visus pagrindinius moralinius sprendimus įsivyravo vienmintiškumas. Visi lig šiol filosofai “siekė pagrįsti moralę – ir kiekvienas filosofas lig šiol tikėjo pagrindęs moralę; o pati moralė buvo laikoma “duota”. [1; 387]. Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik sušiurkštintus moralės faktus, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, mažai buvo informuoti apie tautas, laikus visą praeitį, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant daugelį moralių. “Visame ligšioliniame “moralės moksle” trūko pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problemiška. Tai, ką filosofai vadino “moralės pagrindimu” ir ko iš savęs reikalavo, iš tikrųjų buvo tik tvirto tikėjimo viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės raiškos būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė gali būti traktuojama kaip problema”. [1; 388 ].

Formuluojant visus pagrindinius moralinius sprendimus, įsivyravo vienmintiškumas: ”Europoje šiandien žinoma, kas yra gėris ir blogis”[1; 402].Tačiau šis patiklus vienmintiškas žinojimas F. Nyčei “rėžia ausį”. Kodėl?Nyčė dažnai vartoja metaforiškai žodį “ausis”. Jis kalba apie tiesas, kurios “nesavalaikės”, kurių nenorima įsiklausyti. Jis vylėsi, kad kada nors atsiras jį galinčios girdėti “ausys”. Jis priekaištauja moralės filosofams už istorinės klausos stoką, kad jie tesugebėjo girdėti tik vieną vienintelį klausiantį balsą, ataidintį iš praeities, ir su juo vienu siejo savo priklausomybę tradicijai. Moralės filosofai galėjo girdėti tik vieną vienintelį balsą, klausiantį “kas yra gėris ir blogis”. F. Nyčė klausymą ir priklausymą sieja su dviem balsais, kurių pagrindu mes priklausome tai pačiai Vakarų Europos tradicijai balsu: balsu klausiančiu “kas yra gėris ir blogis” ir balsu, klausiančiu “kas yra gera ir prasta”. Šiuos du klausiančius balsus Nyčė traktuoja kaip du moralinio vertinimo būdus, dvi – vergų ir ponų – morales. “Užuot filosofų “ausys” rezonavusios konkrečius virpesius, pradėjo rezonuoti sielos virpesius, susijusius su antlaikiška idealybės sfera”[2; 8 ].Sielos arba proto balsas Nyčei tėra tik kūno vidinio virpesio rezultatas. Žodžiai “gėris” ir “blogis” buvo paversti sąvokomis “pačiomis savaime” kuriomis grindžiama moralė. Nyčės manymu “visa, kas buvo vadinama moralės pagrindimu ir ko iš savęs buvo reikalaujama tebuvo tik moksliška tvirto tikėjimo viešpataujančio morale forma”. Kyla klausimas, kodėl Nyčė nuvertina įprastąją moralę, kas leidžia teigti, kad ji yra gyvenimo nuosmukio, krizės simptomas, kodėl ji įvardijama kaip “vergų moralė”, priešinga “ponų moralei”.

3. NYČĖS MORALĖS

Knygoje “Apie moralės genealogiją” Nyčė išvysto galios valios teoriją. Visa, kas yra pasaulis ir žmogus, tėra tik galios valia. Galios valios principu išaukštinama aktyvioji jėga, susijusi su teigiančiomis pozityviomis Taip sakymo prielaidomis. Vergų moralei blogas yra tas, kuris aktyvus, kuris tapatina save su Taip sakymu. Visi instinktai, kurie neišsikrauna išorėn, nukrypsta į vidų – štai iš kur išaugo tai, ką vėliau imta vadinti siela. “Nešvarią sąžinę laikau sunkia liga, kuria žmogus apsirgo slegiamas pačių esmingiausių pokyčių, kokius jis išvis yra kada patyręs”[2;94]. “Žmogus pradėjo kentėti nuo savęs paties”[2; 96]. “Kančia įgyja vidinę prasmę – ji virsta nuodėmės, kaltės padariniu. Tu kenti, nes nusidėjai, tavo nešvari sąžinė tat atgailauk, didink kančią, gilink ją ir daugink. Nyčė, simpatizuodamas aktyvumui, “ponų moralei”, besiremiančiai gera/prasta skirtumu, nors ją ir vadina aukštesne už tradicinę, tačiau jo manymu, būtų beprasmiška vienos vienintelės, absoliučios tiesos vardu pasisakyti už ar prieš vieną ar antrą moralės tipą, siekiant kurį nors atmesti. Nyčė šiame ginče nėra teisėjas ir neigia, kad toks teisėjas apskritai galėtų būti.

Moralės kategorijas, anot mąstytojo, suformulavo žmogus ir jomis operuoja konkrečiose situacijose. Apskritai žmogaus egzistencija yra už gėrio ir blogio ribų. Svarbiausia varomoji jėga – savisaugos instinktas. F. Nyčė Č. Darvino kovos dėl būvio koncepcija perkėlė į žmonių visuomenę. Anot Nyčės ir visuomenėje turėtų veikti natūralus atrankos dėsnis. Deja, silpnesnieji, susivieniję prieš stipriuosius, laimi, todėl ir nežino žmonija pažangos.F. Nyčė siekė apnuoginti žmogų, parodyti tikrąją jo esmę. Jo devizas – būk toks, koks esi. Žmogus esąs žvėris ir demagogas. Jo egzistenciją nulemia instinktas išsaugoti save, peraugantis į instinktą valdyti kitus. Tuos, kuriuose dominuoja siekimas valdyti, filosofas pavadino antžmogiais. Jų “siekimas valdyti” svarbesnis už instinktą “išsaugoti save”. Visa, kas egzistuoja, tėra valios valdyti apraiška. Vyksta kova dėl būvio. Valdantieji – antžmogiai, valdomieji – banda. Antžmogis vadovaujasi principu “aš taip noriu”, bandos narys – “jis taip nori”. Šia koncepcija F. Nyčė grindė ir žmogaus auklėjimo teoriją – stipriuosius išugdo stiprieji. Žmonijos istorija Nyčei – nuolatinė kova dėl valdžios. Ši kova – istorijos raidos varomoji jėga. Karą F. Nyčė aiškino kaip normalią žmonijos būseną, o taiką – kaip pasiruošimą naujam karui. Nyčė pritarė savanaudiškam egoizmui, ar tik konstatavo tą faktą, kad taip yra.

4. NYČĖS FILOSOFIJOS ĮVERTINIMAS

F. Nyčė vertinamas labai įvairiai ir prieštaringai. Jį patį dažnai užvaldydavo nuojautos, kad jo siekiai bus suklastoti, o jo filosofija subanalinta, gali įgauti priešingą reikšmę. “Kada nors mano vardas bus siejamas su kažkuo baisinga – su krize, kokios žemė nematė. Aš ne žmogus, aš dinamitas”(Naujoji Romuva Nr. 3 (531) 2000 m.).Niekada nesitikėjo, kad jo sesuo taps toli už Vokietijos ribų išplitusio Nyčės kulto vyriausiąja žyne. Ji propagavo brolio idėjas, per kelerius metus susikrovė nemažą kapitalą iš F. Nyčės palikimo. Nyčės mintys buvo kanonizuojamos, kuriami himnai, šlovinantys naują religiją, besižavintys viskuo, kas prakeikta, stipru ir gražu. Įvyko tai, ko labiausiai bijojo F. Nyčė. Kartą jis pareiškė, kad geriau būti juokdariu negu šventuoju. Deja įvyko kitaip. F. Nyčė nieko negalėjo pasakyti, kai jo mokymas XX a. pradžioje Vokietijoje atsidūrė ant bangos, kai dešiniosios nacionalistinės partijos ir draugijos “filosofiją eksploatavo”. Likimo ironija: Nyčės filosofija susidomėta, imta ją skaityti tik jam išprotėjus. Vienišo ir ligonio mintys staiga parūpo, kilo debatai laikraščiuose ir žurnaluose.

Veimaras tapo F. Nyčės filosofijos tyrinėjimo centru. Numatyta tarptautinėse diskusijose pakoreguoti sesers sukurtą F. Nyčės paveikslą, o filosofines jo pažiūras įvertinti per šių dienų krizių ir problemų prizmę. F. Nyčė mąstė kaip europietis, nepaisydamas sienų. Griežtai kritikavo nacionalizmo beprotybę tuo metu, kai jo paties nacija buvo skelbiama aukščiausia vertybe. F. Nyčė nerimo, ieškojo sau tinkamos vietos ir klimato, kur galėtų ramiai įvykdyti visų vertybių pervertinimo misijas. Jis ėmėsi netgi dviejų tūkstančių metų Vakarų filosofijos revizijos. Norėjo būti įdėmiai skaitomas, nes buvo niuansų ir psichologinių detalių mąstytojas. Jis prietaringas, problematiškas, dažnai sunkiai suprantamas filosofas ir jo atžvilgiu daug ką reikia atitaisyti.

5. JASPERSO, HEIDEGERIO, KAUFMANO, NEHAMASO INERPRETACIJA

Tikrasis F. Nyčės pažinimas prasidėjo po jo sesers mirties, kai filosofo kūrybos fondai tapo prieinami, kai Veimare buvo įkurtas F. Nyčės filosofijos tyrinėjimo centras. Jį interpretuoja įvairiai, kiekvienas kitaip. Anot Jasperso “būti tiktai žmogumi ir niekuo daugiau yra nepakeliama kančia. Kentėdamas dėl tuštumoje atsidūrusio žmogaus F. Nyčė, anot Jasperso ir peršoka prie antžmogio idėjos”[6; 15 ]Martinas Heidegeris 2-jų tomų studijoje apie F. Nyčę nesutinka su Nyčės, kaip gyvenimo filosofo, egzistencijos interpretacija. “Svarbiausia, kad Nyčė atsakė į fundamentalų Vakarų filosofų klausimą: Kas yra Būtis?”[6; 15]. Menas, teigia Heidegeris, yra viršesnis už tiesą. Jis yra esminis įvykis esatyje kaip visumoje. “Antžmogis yra žmogus, kuris naujai pagrindžia Būtį – pažinimo griežtumu ir didingu kūrybos stiliumi”[6; 16 ]Britanijoje V. Kaufmanas knygoje “F. Nyčė filosofas, psichologas, antikristas” pastebėjo, kad didžiosios galios ženklas yra racionalumas. Valia galiai sujungia ir galią ir protą. Valia galiai – tik savęs įveikimo galia. F. Nyčė nešlovina gyvuliškos aistros, jam protas esąs aukščiausios valios galios išraiška, nes tik racionalumo dėka ji galinti realizuoti savo tikslus.

Alexanderis Nehamasas knygoje “Gyvenimas kaip literatūra” pratęsė Kaufmano F. Nyčės filosofijos interpretaciją. F. Nyčė dažnai pasaulį konstruoja kaip tekstą, o gyvenimo įvairūs patyrimai tampa teksto interpretacijomis. Asmenybė F. Nyčės interpretacijoje atsiranda tada, kai ji sugeba gyventi pasiremdama žinojimu to, kas su ja nutiko. Bet gyvenimas su šiuo žinojimu sukelia neišvengiamai naujus veiksmus, kurie turės būti integruoti į tai, kas jau nutiko “ir šios naujos interpretacijos tikslas esąs asmenybės, kurios iki tol dar negalėjo būti suradimas ar sukūrimas”[6; 19].Amerikiečių filosofas Arthuras C. Danto mano, kad “Nyčės koncepcijoje valia galiai yra pirminė sąvoka, kuria visa tai, kas egzistuoja, turi būti paaiškinta, ir į kurią visa turi būti redukuota. Valia galiai Nyčei buvo raktas jo paties minčiai ir daiktų tvarkai paaiškinti”[6; 19 ].

6. ŠLIOGERIS APIE NYČĖS ANTIFILOSOFIJĄ

A. Šliogeris mano, kad F. Nyčė tam tikrai žmonių kategorijai yra pavojingas mąstytojas. “Nyčės filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Ji ypač pavojinga nesubrendusiam intelektui ir infantiliai sielai, romantikui, “jaunuoliui” valdomam anarchisto ir maištininko instinktų, žmogui, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam šiurkščios gyvenimiškos egzistencinės patirties, žodžiu, tokiam žmogui, kurį pats Nyčė vadino “literatūrine boba”[1; 6 ]. Nyčė viską griovė, tačiau nieko nepastatė. Jo poveikis destruktyvus. Pats save vadino antikristu. “Anti” yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Jo filosofija yra savotiška antifilosofija. Jis niekino beveik visus Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą. Nyčės antifilosofija nukreipta į praeitį ir ateitį, visa persmerkta neapykanta dabarčiai. Nyčei visur trūksta saiko, kai susiduriama su pačiais daiktais, kai pajuntama, kad žmogus yra ribota būtybė, kad asmuo yra pasaulyje, o ne pasaulis asmenyje.

Tokia Nyčės filosofijos tamsioji pusė. Tačiau Nyčė buvo ir didis mąstytojas, liko didžiojoje Vakarų minties magistralėje, nes kėlė iš esmės tuos pačius lemtingus klausimus, kurie kadaise išjudino Talio, Heraklito, Parmenido, Platono ir Aristotelio mąstymą.

PABAIGA

Taip ir iki šiol neaišku, ar pavyko F. Nyčei taip kaip Zaratustrai išmokyti žmones suvokt savosios būties prasmę.Nyčės filosofavimas buvo didžiulis mąstymo bandymas, noras viską ryžtingai galvoti iki galo. Jo mąstymas tai – mąstymo kova. Jis mąstė proto kategorijomis, kurių negalima paversti politinėmis. Nyčei svarbiausia buvo patirti mąstymo aukštybių nuotykį, jis netroško būti nublokštas į partinės politikos daubas. Jam rūpėjo paveikti skaitytoją, skirti gydymą, reikalavo veiksmų. Šaukėsi Cezario ar Napoleono, turėjusio pakeisti pasaulį. Jis liko genijus, su kuriuo ne tik įdomu pabendrauti, bet ir verta.Tiesos ieškojimas – jo gyvenimo prasmė.F. Nyčė pagrindiniu filosofinės koncepcijos uždaviniu laikė būtinumą sugriauti tradicinę metafizinių vertybių sistemą, nuversti dievaičius, tai yra idealus. Jis skelbia karą visoms idealistinėms teorinėms konstrukcijoms.

LITERATŪRA

8. Frydrichas Nyčė “Rinktiniai raštai”, Vilnius, 1991 m9. Friedrich Nietszsche “Apie moralės genealogiją”, Vilnius, 1996 m10. B. Genzelis “Esė apie mąstytojus”, Vilnius, 1986 m11. “Filosofijos atlasas”, Vilnius, 1999 m.12. “Naujoji Romuva” 2000 m Nr. 3 (531)13. “Kultūros barai” 1999 m 8/914. Romualdas Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius, 1988 m.