Teisės pažiedimas ir nusikaltimas. Bausmės skyrimo ir vykdymo filosofiniai aspektai

TEISĖS PAŽIEDIMAS IR NUSIKALTIMAS. BAUSMĖS SKYRIMO IR VYKDYMO FILOSOFINIAI ASPEKTAI.

1. Berman. Teisė ir revoliucija.

Šv. Anzelmo išpirkimo doktrina.
Iki Anzelemo nuodėmė buvo suvokiama ne kaip esatis, o kaip santykis tarp žmogaus ir Dievo. Negana to, žmogus iš didžiosios raidės – Adomas, – kaip jau buvo manoma, negali būti atskiras nuo konkrečių vyrų ir moterų. Nei humaniškumas, nei nuodėmė nebuvo traktuojami kaip objektyvi universali realybė, egzistuojanti atskirai nuo jos konkrečių apraiškų.
Priešingai, Anzelmas savo veikaluose stengėsi krikščioniškojo tikėjimo paslaptis paversti logika, kuri būti suprantama it įttikinama religiškai neutraliam intelektui. Buvo siekiama įrodyti, kad pati žmogaus lemtis yra visatos moralinės ir teisinės sąrangos atspindys.
Veikale “Cur Deus Homo” (“Kodėl Dievas tapo žmogumi?”) Anzelmas užsimojo “būtinosiomis priežastimis” ir “ vien tik protu” nepriklausomai nuo apreiškimo įrodyti, kad Dievo Sūnaus paaukojimas buvo vienintelis būdas išpirkti žmonijos nuodėmes.
Dievas sukūrė žmogų amžinajai palaimai. Ši palaima reikalauja, kad žmogus laisvai pajungtų savo valią Dievui. Tačiau žmogus pasirinko ne klusnumą Dievui, o jo neklusnumo nuodėmė paveldima visų ir kiekvieno. Teisingumas reikalauja, kad žmmogus būtų nubaustas už savo nuodėmę arba kad atlygintų už paniekintą Dievo garbę. Dėl bausmės, tai tokia bausmė bus nepakankama: žmogus mažu mažiausiai turėtų prarasti palaimą, kuriai buvo sukurtas, tačiau tai dar sykį paverstų niekais Dievo tikslą. Dėl atlygio, tai žm

mogus Dievui negali pasiūlyti nieko tokio, kas būtų taip vertinga, kad sugrąžintų Dievui garbę. Taigi žmogus negali – nors ir turi – išpirkti savo nuodėmių.
Dievas Tėvas, atstovaujantis visai kūrinijai, kosminei tvarkai, įkūnytas Dieve Sūnuje, atstovaujančiam žmonijai. Šitaip bažnyčia buvo pradėta traktuoti ne tiek kaip šventųjų bendruomenė danguje, bet daugiau kaip nusidėjėlių bendruomenė žemėje,
Krikščionybė, judaizmas ir islamas – religijos, postuluojančios ir radikalų skirtumą tarpo Dievo ir žmogaus, ir radikalų jų panašumą, kartu postuluoja, kad Dievas yra teisėjas ir įstatymų leidėjas ir kad žmogus yra valdomas dieviškos teisės.
Anzelmo doktrinoje labiau pabrėžiamas įsikūnijimas kaip svarbiausioji visatos realybė. Tai išlaisvino milžinišką energiją, nukreiptą į pasaulio išgelbėjimą: tačiau kartu tai lėmė, kad teisingumas buvo atleistas nuo šventumo, politika – nuo ideologijos.

Anzelmo išpirkimo koncepcijos teisiniai padariniai.

Anzelmo teorija paadėjo ir naujus Jurisprudencijos pamatus, ji atsakė į klausimą, kodėl reikalingas atlyginimas arba bausmė ir kodėl gailestingas Dievas negali žmogui atleisti nuodėmės vien dėl savo maloningumo. Jei Dievas taip pasielgė. Tai liktų nepašalinta netvarka, kurią visatos sąrangoje sukėlė nuodėmė, p ši neištaisyta netvarka pažeistų teisingumą. Teisinga visatos sąranga, Dievo teisumas reikalauja, kad būtų atitinkamai užmokėta. Malonė yra teisingumo duktė, ji kyla iš teisingumo ir negali būti nukreipta prieš teisingumą. Kaip tik Dievo malonė leidžia žmogui gyventi ir, tiesą sakant, duoda galimybę ja

am išsigelbėti, nors žmogus savo valia išdavė šventąjį rojaus palikimą. Bet Dievas neveikia savavališkai: jo malonė pajungta jo teisingumui, o teisingumas pajungtas jo teisingam tvarkymui.
Racionali visatos tvarka reikalauja, kad nuodėmė būtų baudžiama visada.
Dievas yra susaistytas savo paties teisingumo. Jei Dievo požiūriu teisinga, kad žmogus mokėtų už savo nuodėmes, tai būtų neteisinga, o todėl neįmanoma, kad Dievas atleistų nuo mokesčio.
Nuodėmė – veiksmas, pažeidžiantis dieviškąją teisę.
Anzelmo teorija turi teisinį pobūdį tą prasme, kad žmogaus kančias ir Dievo atlaidumą aiškina remdamasi vieningus teisingumo ir teisingos tvarkos struktūros samprata. Žmogaus kančia suvokiama kaip užmokestis už žmogaus neklusnumą. Fundamentalesniu požiūriu, tai, kad Dievas atleidžia nuo amžinosios bausmės, nepaisymas to beribio blogio, kurį žmogus jam padarė, laikoma teisingu ir teisėtu dalyku todėl, kad aukojama vienintelė galima auka, atitinkanti šią nuodėmę. Todėl išpirkimas iš esmės aiškinamas teisinio sandorio terminais.

Vakarų baudžiamosios teisės teologinės ištakos.

Atpildą Anzelmas suprato kaip savotišką nusižeminimą, primenantį tarno nusižeminimą prieš poną, kurio garbę jis įžiedė. Kristaus pasiaukojimas buvo traktuojamas kaip atgaila – atgailavimo darbai, kurių padarinys yra aukos susitaikymas su įžeidėju. Kadangi Kristus kaip žmogaus atstovas sutiko aukotis už žmogaus nuodėmę, Dievo garbė buvo atstatyta ir jis galėjo susitaikyti su žmogumi.
Nusikaltimas apskritai buvo suprantamas ne kaip pažeidimas, nukreiptas prieš politinę santvarką ka

aip tokią, arba nukreiptas prieš visuomenę apskritai, o kaip pažeidimas, nukreiptas prieš auką ir prieš tuos, kurie su ja susitapatina. Kartu pažeidimas buvo nukreiptas prieš Dievą – nuodėmė. Normalus socialinis atsakymas į tokį pažeidimo buvo aukos kerštas. Gentinė, vietinė ir feodalinė teisė labai pabrėždavo atgaila, garbės atstatymą ir susitaikymą – keršto pakaitalus.
Dažniausiai nusikaltimas buvo traktuojamas kaip teisės pažeidimas, nukreiptas prieš Dievą, bet ne kaip pažeidimas, nukreiptas prieš visa apimantį politinį junginį – bažnyčią ir valstybę.
Atgaila, susitaikymas ir garbės atstatymas – tai tos stadijos, kurias turėjo pereiti nusikaltimo ar nuodėmės išpirkimas. Alternatyva buvo kraujo kerštas, išvarymas iš bendruomenės arba ekskomunika.
Išpirkimą Anzelmas pateikė kaip atgailos ir susitaikymo aktą, kurio Dievas-žmogus siūlėsi būti aukojamas. Dieviškasis teisingumas reikalavo bausmės ne už žmogaus prigimtinę ar natūralią nuodėmę, bet už asmenines nuodėmes (realias nuodėmes), padarytas krikštytų krikščionių. Krikšto sakramentas jiems leisdavo dalyvauti Kristaus išperkamojoje aukoje ir šitaip būdavo išmokamo begalinė jų prigimtinės nuodėmės skola; tačiau likdavo jų atsakomybė už jų vėlesnes nuodėmes, ir buvo tariama, kad šią atsakomybę jie turi prisiimti patys, patirdami bausmę.
Ši nuostata buvo išvedama iš radikalų skirtumų tarp:
1) visuotinės prigimtinės nuodėmės, kurią pašalina krikštas bei realių nuodėmių, vėliau padarytų konkrečių krikščionių
2) atpildo, kuris buvo užmokestis, pakankamai didelis, kad atstatytų aukos garbę, ir bausmės, kuri buvo užmokestis, pa
akankamai didelis, kad atitiktų pažeidimo dydį.
Anzelmas pabrėžtinai atmetė bausmės alternatyvą kaip atitinkamą sankciją už prigimtinę nuodėmę, nes, kaip jis sakė, jei bausmė atitiktų pažeidimą, ji pareikalautų visiškai sunaikinti žmogų. Dievas, kuris nesukūrė nieko vertingesnio už protingą padarą: kuris galėtų jį džiuginti, nenorėjo visiškos žmogaus pražūties, ir todėl leidos, kad jo garbė būtų atstatyta jo Sūnaus pasiaukojimu. Šitaip Dievas atleido žmonijai jos nuodėmingumą: žmogaus išsilaisvinimas nuo jo įgimto polinkio būti godžiam, išdidžiam, galingam ir kitų paniekos Dievui formų padarinių. Dievas priima žmogų tokį, koks jis yra. Bet pats šis nuodėmių savavališkai nesitrinkti draudžiamų dalykų. Jei vis dėlto jis tai padaro, turi būrti už tai nubaustas, bes nubaustas ne jį sunaikinat, ne neapykanta, o sumokėdamas kainą: atitinkančią pažeidimo dydį.
Naujosios nuodėmės ir bausmės koncepcijos, pagrįstos nuodėmių išpirkimo doktrina, nebebuvo grindžiamos germaniškais susitaikymo kaip keršto alternatyvos, platoniškas įbauginimo ir teisių atstatymo ar bibliniais sutarties su Dievu ir Izraelio vaizdiniais, nors kai kurie visų tų trijų teorijų elementai išliko. Teisingumas reikalauja, kad už kiekvieną nuodėmę (nusikaltimą), būtų mokama laikinomis kančiomis; kad tos kančios, t.y. bausmė, atitiktų nuodėmingą poelgį, kad ji reabilituotų (“atkeršytų”) konkretų pažeistą įstatymą.
Tomas Akvinietis: ir baudžiamieji, ir civiliniai teisės pažeidimai reikalauja užmokėti kompensaciją aukai, tačiau kadangi baudžiamasis nusikaltimas, skirtingai nuo civilinės teisės pažeidimo, yra iššūkis pačiai teisei, turi būti taikoma bausmė, o ne tik žalos atlyginimas, kaip kaina už teisės pažeidimą.
Bendrosios nuobaudos (teisės reabilitavimo) kaip baudžiamosios teisės pagrindo atsiradimas ir specialiosios nuobaudos (aukos garbės reabilitavomo) išnykimas. Išpirkimo doktrina duoklės ir reabilitavimo idėjoms suteiktų kitus matmenis. Viena vertus, pažeidęs teisę buvo traktuojamas ne tik kaip nusidėjėlis, bet ir kaip kriminalinis nusikaltėlis, teisės pažeidėjas, o todėl turėjo ne tik atgailauti, bet ir mokėti už teisės pažeidimą; kita vertus, teisės pažeidėjas, kriminalinis nusikaltėlis, buvo ir nusidėjėlis, kurio kaltė pasireiškė ne tik tuo, kad jis pažeidė teisę, bet ir tuo, kad jis savavališkai pasirinko blogį. Taigi buvo labai pabrėžiamas moralinis jo poelgio turinys, t.y. ta nuodėminga jo sielos būsena, kurios skatinamas ji nusikalto.
Nusikaltimas buvo siejamas su nuodėme, o bausmė – su išpirkimu, kriminaliniams nusikaltėliui ar nusidėjėliui teisė savotišką orumą, jo kaltintojų, teisėjų, ir kitų. Juk ir jie buvo nusidėjėliai.
Nors nusikaltimo siejimas su nuodėme sąlygojo tai, kad nusikaltėlis jautė begalinę atsakomybę prieš Dievą, virš visuomenės narių, įskaitant ir tuos, kurie laikosi teisės, nuodėmingumas šiek tike sušvelnindavo teisuolišką pasipiktinimą kaip baudžiamosios teisės sudedamąją dalį. Visi krikščionys turėjo bendrą nuodėmingą žmogiškąją prigimtį.
Išpirkimo doktrina suteiktų universalų reikšmingumą žmogiškajam teisingumui, teismo paskirtą bausmę už teisės pažeidimą sukdama su žmogaus prigimti ir lemtimi, su jo siekiu būti išgelbėtam, su jo moraline laisve ir jo paskirtimi šioje žemėje kurti visuomenę atspindinčią Dievo valią.
Dievas sudarė naują testamentą – dabar jau jis su visa žmonija, atstovaujama asmens, kuris kartu buvo ir žmogus, ir Dievas. Tačiau pagal šį naująjį testamentą Biblijos teisė neveikia. Todėl krikštyti krikščionys gali gyventi teisuoliškai ir be teisės. Tačiau, nepaisant šios naujai įgytos malonės, jie savavališkai pasirinko blogį. Ir tada prireikė naujos teisės – žmogiškosios teisės, kuri nėra šventa senąja prasme. Nors ir įkvėpta Dešimties Dievo įsakymų ir kitų Biblijos tekstų. Žmogiškoji teisė turi teisti žmones žemėje, šventajam Dievo teisingumui atiduodama jų nemirtingas sielas. Tačiau žmogiškosios teisės paskirtis – ir padėti paruošti žmonių sielas jų amžinam gyvenimui.
Šitie bažnytiniai ir pasaulietiniai įstatymai, nors jie yra žmogiški, o ne dieviški, vis dėl to atspindi Dievo valią, o todėl pasižymi aukščiausią galioseną. Todėl – kad ši aukščiausiai galiosenai būtų apginta – teisės pažeidimai turi būti baudžiami. Teisė turi laikytis pažado.

Baudžiamoji kanonų teisė.

Ankstesnėje epochoje žodžiai “nusikaltimas” ir “nuodėmė” buvo vartojami kaip sinonimai. Apskritai, ne tik visi nusikaltimai buvo laikomi nuodėmėmis, bet ir visos nuodėmės – nusikaltimais. Nebuvo nustatyta aiškių skirtumų tarp prigimties tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkti bažnytine atgaila, ir tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkti bažnytine atgaila, ir tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkt derybomis su giminaičiai (ar kraujo kerštu), kreipiantis į vietinius ir feodalinius susirinkimus ar panaudojant karališkąją arba imperatoriškąją procedūrą.
“Pasaulietinėje” teisenoje svarbiausias vaidmuo priklausė dvasininkijai, o aukščiausia karaliau ar imperatoriaus valdžia pati buvo suvokiama kaip šventa ir kaip dvasininkų valdžia.
Bažnytinių atgailavimų sistema daugiausiai taikė vietiniai kunigai ir vienuoliai, kurių tikslas buvo ne pati bausmė, o sielų ganymas, moralinio gyvenimo atnaujinimas ir teigimo santykio su Dievu atstatymas. Pasaulietinių sankcijų svarbiausias tikslas irgi buvo ne pati bausmė, o garbės atstatymas, susitaikymas ir taikdarystė.
12 am, prad. buvo nustatytas griežtas procedūrinis skirtumas tarp nuodėmės ir nusikaltimo. Bet koks veiksmas, baustinas karaliau ar kitokių pasaulietinės teisės pažeidimas, o ne kaip nuodėmė, t.y. ne kaip Dievo teisės pažeidimas.
Tačiau teisėje, kuri buvo taikoma eretikams, glūdėjo šiurkštus bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijų atskirties principo pažeidimas. 12 ir 13 am. erezija, anksčiau traktuota tik kaip dvasinis pažiedimas, baustinas atskyrimu nuo bažnyčios, dabar tapo ir teisiniu nusižengimu, baudžiamu kaip išdavystė.
Savo kompetenciją nuodėmių atžvilgiu bažnyčia perskyrė į dvi dalis:
1) nuodėmės, kurios buvo nagrinėjamos bažnyčios “vidinio forumo” – jos buvo nagrinėjamos kaip atgailos sakramento dalis
2) nuodėmės, kurios buvo nagrinėjamos bažnyčios “išorinio forumo” – tai baudžiamosios nuodėmės, bažnytiniai nusikaltimai – ar paprasčiausiai nusikaltimai. Baudžiamoji nuodėmė buvo kokio nors bažnytinio įstatymo pažeidimas.
Principas, pagal kurį baudžiamoji nuodėmė yra bažnytinės teisės pažeidimas, neišvengimai suponavo principą, pagal kurį tai, kas nėra bažnytinės teisės pažeidimas, negali būti ir baudžiama bažnytinio teismo. Petras Lombardas: nėra nuodėmes, jei nebūta draudimo – tai pradžia ilgo Vakarų Jurisprudencijos kelio, kuris pasiekė aukščiausią tašką 18 am.: kai švietėjų ir Prancūzijos revoliucijos sukurtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” buvo paskelbtas toks principas: Nullum crimen, nulla poene sine lege – nesant įstatymo, nesama nei nusikaltimo, nei bausmės – t.y. nesama nei nusikaltimo, bei bausmės, jei nesama anksčiau priimto statuto, apibrėžiančio nusikaltimą ir nustatančio bausmę.
Nuodėmė yra pažeidimas, nukreiptas prieš Dievą. Tik tokioje visuomenėje, kurioje visi įstatymai yra dieviški, bet koks pažeidimas nuodėmingas.
Baudžiamosios nuodėmės nuo kitų nuodėmių skyrėsi tuo, kad jų nuodėmingumas, t.y. nukreiptumas prieš Dievą, buvo matuojamas bažnytine teise, taikoma bažnytinių teisėjų, kurie veikė, remdamiesi jiems priklausančia jurisdikcija, o ne dieviškąja teise, taikoma paties Dievo, veikiančio per kunigus, besiremiančius jų titulo teikiama valdžią.
Naujoji bažnytinių nusikaltimų teisės teorinius pamatus padėjo Pjeras Abeliaras,

Abeliaras nustatė tirs sąlygas, reikalingas tam, kad nuodėmė ūbtų nagrinėjama bažnytiniuose teismuose:
1) turi būti sunki nuodėmė. Išeities taškas jos sunkumui apibrėžti buvo tradicinė mirtinų nuodėmių perskyra. Mirtina nuodėmių gali būti laikoma nusikaltimu, be to, ne bet kokia mirtina nuodėmė, bet tik tokia, kuri esant tam tikroms pažeidimo aplinkybėms, yra pakankamai sunki, kad nusipelnytų kriminalinės bausmės, nusprendus bažnytiniam teismui.
2) Nuodėmė turi pasireikšti kokiu nors išoriniu veiksmu. Nuodėmingos mintys ir nuodėmingi geiduliai baudžiami Dievo ir teistini bažnyčios “dangiškojo forumo”, atgailos sakramentu, apimančiu išpažintį, tačiau jie nebaustini patys savaime bažnyčios žemiškojo forumo, t.y. bažnytinio teismo. Šitaip Abeliaras tvirtino remdamasis tuo, kad tik Dievas gali tiesiogiai matyti, kas vyksta žmogaus mintys: širdyje, ar sieloje, o teisėjai žmonės gali žinoti tik tai, kas pasireiškia išorėje. Visuotine norma tapo žodžiai: bažnyčia neteisia paslėptų dalykų”. Savo ruožtu tai tapo kanonų teisės norma, kuri galiausiai tapo ir Vakarų pasaulietinių teisės sistemų norma: nusikaltimo paruošimas (apimantis netgi priemones jam įvykdyti) nėra baustinas; turi būti bent jau bandymas, t.y. išorinis veiksmas, rodantis nusikalstamo poelgio pradžią. Šios normos išimtys: išdavystės ir erezijos.
Be to kanonistai apibrėžė tyčios ir priežastinių ryšių, reikalingų, kad išorinis veiksmas būtų laikomas nusikalstamu, rūšis. Jie nustatė skirtumą tarp “tiesioginės tyčios” (žinojimo, kad tam tikras veiksmas sukels tam tikrą neteisėtą padarinį, susijusio su noru sukelti kaip tik tokį padarinį) ir “netiesioginės tyčios” (žinojimo, kad atsiras neteisėtų padarinių, nesusijusio su noru juos sukelti).
Be to, jie nustatė skirtumą tarp tyčios ir neatsakingumo (veikiantis asmuo nežinojo, kad bus sukelti kaip tik tokie padariniai, bet jei jis ūbtų žinojęs, būtų buvęs atsargesnis). Skaidydami priežastingumą, jie nustatė skirtumą tarp netiesioginių priežasčių ir tiesioginių priežasčių.
3) veiksmas turi sukelti bažnyčios pasipiktinimą. Bažnytiniai politijai tas veiksmas turi būti “skandalingas”. Teisė neturi bausti net moraliai blogų poelgių, jei jie nekenkia visuomenei, kurios teisė yra šiuo atveju taikoma.

Abeliaras pranoko savo pasekėjus, bandydamas pašalinti nuodėmingumo klausimą: jis įrodinėjo, kad nuodėmės sunkumas turi bti numanomas iš išorinių požymių. Bažnytinis teismas turi specialiai gilintis į kaltinamojo pažiūras, motyvus ir charakterį tik tiek, kiek toks gilinimasis būtinas tam, kad būtų nustatyta, ar jis pažeidė bažnytinę teisę, t.y. ar jo poelgis buvo pakankamai amoralus ir pakankamai kenksmingas bažnyčiai, kad jo būtų galima laikyti bažnytiniu nusikaltimu, ir ar kaltinamasis turėjo atitinkamą ketinimą nusikalsti; ar būta atitinkamo priežastinio ryšio, ar buvo nustatyti kiti teisiniai kaltės požymiai. Jo nuodėmingas protas (pažiūros), nuodėminga širdis (motyvai) ir nuodėminga siela (charakteris), tiesiogiai žinomi Dievui, bažnytiniam teismui gali būti žinomi tik iš išorinių požymių. Todėl teismas turi nagrinėti tik tuos išorinius požymius.
Šitoks protavimas Abeliarą galėjo atvesti prie nusikaltimo koncepcijos, visiškai išskiriančios nuodėmės sąvoką ir visiškai neteologinės, tačiau Abeliaras taip ir nežengė šio paskutinio žingsnio. Jis pareiškė, kad žemiškiems teisėjams prieinamos patikrinimo procedūros, nežiūrint to jų ribotumo, duos rezultatą, artimą tam rezultatui, kurį galia pasiekti Dievas, o siekti daugiau yra beviltiška.
Teisininkai kanonistai visų pirma rūpinuosi tuo, kad išmatuoti pažeidimą, nukreiptą prieš Dievą. “Išorinius požymius” jis traktavo kaip Dievo duotą priemonę pasiekti šiam tikslui; bet kartu jie ėjo toliau ir specialistai gilinosi į kaltinamojo protą, širdį ir seilą. Jie pripažino, kad bažnytinė teisę taikytina žemiškajame bažnyčios forume, įgyvendinama pagal objektyvumo ir visuotinumo kriterijus.
Jie stengėsi nustatyti du dalykus:
1) ar kaltinamasis, pažeisdamas teisę, sąmoningai atliko moraliai ir socialiai nusikalstamą veiksmą
2) ir kokiu mastu taip elgdamasis jis atskleidė savo ištvirkusią mąstyseną, širdį ir sielą.
Norint įvertinti veiksmą, reikia išnagrinėti veikėjo ketinimą. Tai skatindavo tyrinėtu jo valios laisvę. Kanonistai suformulavo normas – dabar gerai žinomas visoms Vakarų teisės sistemoms – pagal kurias asmeniui gali būti netaikoma baudžiamoji atsakomybė, jei jis veikė būdama išprotėjęs, miegodamas, būdamas girtas ar suklaidintas, jeigu:
1) dėl savo būsenos jis negalėjo žinoti, kad tai, ką jis daro yra neteisėta
2) jis pats neteisėtų būdu nesukėlė tokios būsenos (pvz, tyčia apsisvaigindamas)
Toks tyrimas beveik neišvengiamai vedė nuo klausimų, susijusių su tyčia ir žinojimu, prie klausimų, susijusių su pažiūromis, motyvais ir charakteriu.
Glaudus ryšys tarp nusikaltimo ir nuodėmės kanonų teisėje pasireiškia ir normomis, pirmą kartą susistemintomis 13 am, prad. ir apibrėžiančiomis išteisinimą bei atsakomybės už veiksmus, kurie kitais atvejais būtų laikomi nusikalstamais, panaikinimą.
Jiems visų pirma rūpėjo ne kaltė, o nuodėmė. Taigi išteisinimo ir atsakomybės už veiksmus panaikinimo įvertinimas vėl susiliejo su motyvų, pažiūrų ir charakterio įvertinimu.
Baudžiamosios teisės požiūriu galima pagrįsti normą, leidžiančią vienam asmeniui nužudyti kitą, kad apsaugotų savo gyvybę, į kurią kėsinosi kitas žmogus. Panašiai galima pagrįsti normą, vienam asmeniui neleidžiančia nužudyti kito ir nustatančią baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai buvo nužudyta siekiant neleisti kitam pavogti turtą.
Asmuo, nužudęs asmenį, būdams neblaivus, vis tiek atsakingas už nužudymą, nes savanoriškas apsisvaiginimas jo nepateisina. Toks asmuo turi būti atsakingas ne už tyčinį nužudymą, o už tyčinį girtumą, nes jis žino, kad galima pasigerti ir ką nors nužudyti. Jei remiantis teisine fikcija jis buvo apkaltintas tyčiniu nužudymu – nors jis neturėjo ketinimo nužudyti, – galima pagrįstai tvirtinti, kad realus nusikaltimas yra girtavimo nuodėmė.
Būtent remdamiesi vienuolynų praktika, kurios tikslas – kruopšti ir išsami nuodėmės aplinkybių analizė, tikslas tyčios tyrimas kiekvienu konkrečiu atveju, taip pat tikslus poelgio išorinių aplinkybių tyrimas 11 am. pab, 12 am. prad. kanonistai sukūrė savąsias subjektyviojo ir objektyviojo nusikaltimo aspektų doktrinas.
Vakarų baudžiamoji teisė yra kilusi ir įsitikimo, kad teisingumas savyje ir pats savaime reikalauja, kad už įstatymo pažeidimą būtų užmokėta bausme ir kad ši bausmė atitiktų pažeidimą. Buvo manoma, kad įvairių kainų, mokamų už įvairius pažeidimus, sistema, pasiteisina, nes ji grindžiama teisingumu, ji grindžiama paties Dievo teisingumu.
Galiausiai buvo nuspręsta, kad teisė kaip proto darinys gali funkcionuoti kaip pasaulietinės valdžios instrumentas, atsietas nuo aukščiausių vertybių ir tikslų; ir ne tik religinis tikėjimas, bet visi aistringi įsitikinimai buvo pradėti traktuoti kaip kiekvieno individo asmeninis reikalas. Taigi ne tik Vakarų teisinis mąstymas, bet ir pati teisinių institutų struktūra buvo nustumta nuo savo dvasinio pamato, o šis pamatas savo ruožtu nebeteko kadaise ant jo stovėjusios struktūros.

2. Dicey. “Konstitucinės teisės studijų įvadas”.
Teisė į asmens laisvę.

Asmens teisės yra konstitucinės teisės pagrindas, o ne jos rezultatas.
Teisės į asmens laisvę skelbimas konstitucijoje arba chartijoje yra tik menka garantija šiai teisei egzistuoti ne tik nominaliai.
Anglijoje teisės į asmens laisvę iš esmės reiškia asmens laisvę neūbti įkalintam, suimtam arba nepatirti kito kokio nors fizinio suvaržymo bet kokiu būdu, kurio įstatymiškai negalima pateisinti, bet kurio asmens fizinis suvaržymas Anglijoje yra neteisėtas, ir tai galima pateisinti tik dviem atvejais:
1) kai kalinys arba asmuo, kuriam suvaržoma laisvė, yra kaltinamas padaręs kokį nors nusikaltimą ir turi būti atvestas į teismą, kad būtų teisiamas
2) arba kaip nusikaltimas buvo visiškai parodytas ir todėl jis turi atlikti bausmę.
Nė vienas žmogus negali būti suimtas ar įkalintas kitaip kaip įstatymo nustatyta tvarka – kai yra tam tikras teisėtas pagrindas ar sprendimas – kai ją užtikrina atitinkamų juridinių priemonių, ginančių šį principą, visuma.
Yra dvi tokios priemonės:
1) teisminis persekiojimas arba ieškinys dėl neteisėto suėmimo ar įkalinimo
2) paleidimas iš neteisėto suėmimo išleidžiant habeas corpus įsakymą.

Atlyginimas už suėmimą.
Jeigu terminą “Atlyginimas” vartosime plačiąja prasme, galima sakyti, kad žmogui, nukentėjusiam dėl neteisėto suėmimo, yra atlyginama arba nubaudžiant įstatymo pažeidėją, arba jam gaunant kompensaciją už padarytą žalą.
Vargu ar kuri nors kita anglo saksų teisės sistemos ypatybė turėjo didesnę įtaką teisės viešpatavimui įsitvirtinti negu tai, kad visus, tiek smulkius, tiek ir lengvus nusižengimus nagrinėja tie patys teismai, remdamiesi tais pačiais principais.
Tačiau neteisėtai įkaltinto žmogaus teisė, atgavus laisvę, perduoti savo skriaudėją teismui kaip nusikaltėlį arba pareiškus ieškinį dėl piniginės kompensacijos už patirtą žalą, nesuteikia asmens laisvei reikiamos apsaugos.
Laisvė nebus garantuota, jeigu be nubaudimo už kiekvieną teisėtos žmogaus laisvės pažeidimą, įstatymas nesuteiks asmeniui, įkalintam be teisėto pagrindo, tinkamos priemonės atgauti laisvę. Ši garantą suteikia žymusis habeas corpus įsakymas.

Habeas corpus įsakymas.
Teismas habeas corpus įsakymu gali pareikalauti bet kuris įkalintas asmuo būtų pristatytas į teismą, ir taip gauti informaciją apie jo įkalinimo priežastį; o jau kada jis stoja į teismą, galima arba tučtuojau paleisti į laisvę, arba priešingu atveju, pasielgti su juo pagal įstatymą, pvz. jo bylą kuo skubiau išnagrinėti teisme.
Įsakymas yra išleidžiamas “teisės reikalu”, t.y. teismas visada jį išleisti, jeigu yra įrodoma, kad egzistuoja priežastis įtarti, jos iš asmens, kurio vardu prašoma, neteisėtai yra atimta laisvė. Teismo įsakymas arba reikalavimas gali būti adresuotas bet kuriam pareigūnui ar privačiam asmeniui, kurie yra įtariamas areštuoto kito asmens laikymu, jeigu įsakymui nepaklūstama, įstatymų pažeidėjas kartu nusipelno bausmės už teismo negerbimą, taip pat daugeliu atvejų numatytos didelės baudos, kurias išieško nukentėjusysis.
Aukščiausiąjį Teismą sudariusios teisminės institucijos turėdavo teisę habeas corpus įsakymu priversti bet kurį asmenį, kuris kaip įtariama, yra neteisėtai įkalintas, atvesdinti į teismą. Paskui teismas gali ištirti įkalinimo priežastį ir tai, esant reikalinga: nedelsiant jį paleisti. Be to, šia teise teismas naudosis visada, kada tik bet kuris pareiškėjas pateiks pakankamą pagrindą manyti, jog kažkokiam žmogui Anglijoje neteisėtai atimta laisvė.
Visa habeas corpus įsakumo istorija rodo, kad pagal Anglijos konstituciją ypač daug dėmesio buvo kreipiama į procesines priemones, t.y. į tuos teismo procedūros būdus, kuriais apsaugoma pagarba įstatyminei teisei ir kuriais remiantis nominali teisė tampa veiksminga ir reali.

Habeas corpus akto veikimo laikinas sustabdymas.
Politinių sujudimų laikotarpis teismų galia ar pareiga išleisti habeas corpus įsakymą ir drauge užtikrinti, kad byla būtų greitai išnagrinėta arba nusikaltimu kaltinami asmenys būtų paleisti, buvo vykdomosios valdžios galios nepatogus ir pavojingas apribojimas. Tai buvo dingstis atsirasti satutams, populiariai vadinamiems Habeas corous akto veikimo laikino sustabdymo aktais.
Šis aktas, kuris net neužsimena apie Habeas corpus katą, yra skirtas tam, kad nė vienas asmuo, kaltinamas ar tariamas valstybės išdavimu ir įkalintas pagal ministro pasirašytą įsakymą, negalėtų reikalauti, kad jį paleistų ar būtų nedelsiant pradėta jo bylą nagrinėti. Tai yra didelis asmens laisvės garantijų, kurias suteikia Habeas corpus aktas, apribojimas, bet jitokiu būdu nereiškia visiško teisės į Habeas corpus aktą panaikinimo; jis tokiu būdu menkina asmens, kuris nėra įkalintas už valstybės išdavimą, įtvirtintų teisių, jis neįteisina jokio suvėmimo, įaklinimo ar bausmės, kuris nebuvo įteisintas iki Suspendavimo akto pruėmimo, jis jokiu būdu neatima nė vieno asmens teisės reikalauti habeas corpus įsakymo.
Prieš habeas corpus laikino sustabdymo aktui netenkant galios, beveik visada yra išleidžiamas visiškai kitokio pobūdžio aktas – Amnestijos aktas.

Amnestijos aktas.
Tai yra grįžtamąją galią turintys statutai, kurie atleidžia asmenis, pažeidusius įstatymą, nuo atsakomybės už jo sulaužymą ir įteisina veiksmus, kurie jų padarymo metu buvo laikomi neteisėtais. Ryšys tarp Habeas corpus suspendavimo akto ir Amnestijos akto yra akivaizdus. Suspendavimo aktas neatleidžia nė vieno asmens nuo civilinės ar baudžiamosios atsakomybės už įstatymo pažeidimą.
Habeas corpus akto laikinas sustabdymas gali nelesti suimtam asmeniui tuo metu iškelti bylos ministrui ar pareigūnams, kurie veikė ministro įsakymo. Kadangi suimtasis yra kaltinamas arba įtariamas valstybės išdavyste, per tą laiką, kai Suspendavimo aktas galioja, jis negalės pasiekti, kad būrų paleistas iš kalėjimo. Tačiau po to, kai Suspendavimo aktas nustoja galiojęs, jis gali kreiptis dėl Habeas corpus įsakymo ir pasiekti, kad jo savavališkas įkalinimas, pradėjus nagrinėti jo bylą teisme ar kaip nors kitaip baigtųsi.
Habeas corpus akto laikinasis sustabdymas sudaro galimybę vyriausybei įtariamus asmenis ilgai laikyti kalėjime nepradedant nagrinėji jų bylų teisme. Parlamentas, pažeisdamas vieną iš svarbiausių asmens laisvės garantijų, turi pripažinti sąmoningai arba ne, jeigu jau asmens teisės yra patikimos valstybės nuožiūrai. Habeas corpus akto laikinu sustabdymu turi būti siekiama suteikti vykdomajai valdžiai teisę veikti savo nuožiūrą visuomenės interesų labui.
Amnestijos aktas, nors tai yra neteisėtumo įteisinimas, pats savaime yra įstatymas, tam tikru savo esminiu bruožu jis labai skiriasi nuo įstatymo dėl karo padėties įvedimo, ypatingosios padėties paskelbimo ar nuo bet kurių kitų reiškinių, kada vykdomoji valdžia savo pačios valia laikinai sustabdo šalies įstatymų veikimą. Tai neabejotinai yra despotiškos suverenios valdžios įgyvendinimas, bet ten, kur teisės suverenas yra parlamentas, tokie valstybės veiksmai įgyja įprastos įstatymų leidybos formą ir jau pats šis faktas patvirtina ne tik tariamą, bet ir realią teisės viršenybę.

Savigynos teisė.
Savigynos teisė turi būti
1) kompromisas tarp būtinumo išlaikyti savo teises pažeidėjų atžvilgiu
2) būtinumas slopinti tarpasmeninę kovą
natūralios savigynos teisės, net kai ji pripažįstama pagal įstatymą, nereiškia teisės pulti, nes žmonėms, užuot kėsinusis vienas į kitą už padarytą ar gresiančią žalą, tereikia kreiptis p atitinkamas teismo institucijas.
Paplitusi samprata, jog žmogus gali teisėtai panaudoti jėgą, kuri būtina ir ne tik būtina savo įstatyminėms teisėms apginti. Ši tezė yra klaidinga.
Yra tik dvi suformuluotos doktrinos, dėl panaudojimo teisėtos jėgos, reikalingos žmogaus teisėms apginti ir užtikrinti.

Pirmoji teorija.
Gindamas savo laisvę, asmenį ar turą, žmogus gali teisėtai panaudoti jėgą, kuri yra būtina, t.y. nedidesnė, negu pakanka šiam tikslui pasiekti, ir kuri yra pagrįsta ar proporcinga – t.y. kuria nepadaromas teisės pažeidėjui sužalojimas ar žala, neproporcinga sužalojimui ar žalai, kuriai jėgos vartojimu siekiama užkirsti kelią; ir joks žmogus negali panaudoti savo teisėms apginti tokios jėgos, kuri yra arba nebūtina, arba nepagrįsta.

Antroji teorija.
Žmogus, atremdamas neteisėtą kėsinimąsi į jos asmenį ar laisvę, gali teisėtai panaudoti prieš užpuoliką jėgą, netgi sukeliančią mirtį, būtina atremti užpuolimą, t.y. kuri būtina apsiginti, bet sunkų kūno sužalojimą ar mirtį pateisina tik savigynos būtinumas, t.y. gyvybės, fizinės neliečiamybės ar įgimtos laisvės gynimas.

3. Bekarija. “Apie nusikaltimus ir bausmes”.

Yra tris šaltiniai, iš kurių išplaukia valdą žmonės, moralės ir politikos principai. Tai pareiškimas, prigimties įstatymai, sutartys. Visi jie sueina į vieną tašką: visi tris veda į šio gyvenimo laimę.
Du pirmi šaltiniai, nors ir divini, ir nekintami savo esme, bet dėl žmonių kaltės, dėl klaidingų religijos mokslų ir savavališkų ydos bei dorybės definicijų, buvo tūkstančius kartų iškraipyti.
Reikia būtinai nuo jų atskirti nagrinėjimą tų reiškinių, kurie atsiranda tik iš žmonių sutarčių, ar tai tiesiogiai sudarytų, ar suponuojamų ir būtinų visuomenės labui ir gėriui.
Yra trys klasės dorybių ir ydų: religinė, prigimtinė ir politinė. Šios tris klasės niekada neturi viena kitai prieštarauti, bet gi ne visi rezultatai ir prievolės plintantys iš vienos, būtinai turi atsirasti ir iš kitos. Svarbu nustatyti, kas išeina iš žemiškų įstatymų, iš tų žmonių daromų sutarčių, tiesiog pareikštų ar suprantamų, todėl, kad jos vaizduoja tos jėgos ribas, kurios gaunamos iš tos aukštesnės esybės sankcijos veikti tam tikrus žmonių santykius.
Politinės dorybės idėja gali būti pavadinta kintamąja idėja. Neįgimtos savybės, priešingai buvo visada aiški ir paprasta. Idėja religinės dorybės visada ta pati, todėl, kad ji yra tiesiogiai Dievo apreikšta ir jos pastovumas yra Dievo saugojamas.
Nuostabus ir prigimties teisingumas, iš esmės yra pastovus ir nekintamas, nes santykis tarp dviejų visiškai panašių vienas į kitą daiktų visada bus tas pats, tačiau žmonių ir politikos teisingumas, būdamas tiktai santykis veiksmo su visuomenišku nepastovumu, gali keistis sulig tuo, kiek vienas ar kitas veiksmas visuomenei būtinas ar naudingas.
Įstatymai, kurie savo esme yra ar bent turėtų būti laisvų asmenų sutartys, dažniausiai sudaro tik keliolikos žmonių ginklą, reikalingą jų aistroms patenkinti, ar sukuriami visiškai pripuolantiems, laikiniems reikalams. Tokie įstatymai niekados nebuvo sukurti šalto žmogaus gyvenimo stebėtojo, jungiančio daugelio žmonių veiksmus į vieną, nuolat turimą galvą, tikslą, tai kad didžiausia laimė – didžiausiam žmonių skaičiui.

Bausmė.
Mažai tyrinėtojų kritikavo bausmių žiaurumą ir baudžiamosios teisenos trūkumus.
Kokia gi bausmė turi atitikti tam tikru nusikaltimus?
Mirties bausmė – ar bus ji tiek naudinga ir būtina visuomenės saugumui ir tvarkai?
Sakinimas ir kankinimai, ar jie teisingi ir ar per juos pasiekiamos įstatymais numatytas tikslas?
Kokie yra geriausi būdai užkirsti kelią nusikaltimams?
Ar įvairiais laikotarpiais naudingos vienodos bausmės?
Kokią įtaką bausmė daro papročiams?

Kiekviena politika, liečianti moralines sferas, tik tada bus vaisinga, kai remsis neišdildomais žmogaus jausmais. Kiekvienas, nutolęs nuo to jausmo įstatymas visados gyvenime sutiks pasipriešinimą, kuris pagaliau jį paralyžiuos.
Kiekvienas iš mūsų norėtų, jei tik tai būtų galima, kad sandoris (visuomenės sutartis) liestų kitus, bet ne jį, nes kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje pats save daro to gyvenimo centru.
Žmonių pasaulyje nepastebimai daugėjo. Jų poreikiai vis augo, to, ką davė gryna gamta jau nebeužteko. Tai privertų susiburti pirmuosius laukinius žmones. Iš pirmų prieštaravimų, atsiradusių tarp sambūrių narių dėl jų veiksmų, atsirado ir kiti. Tada ir karas tarp pavienių asmenų perėjo tautoms.
Įstatymai – tai sąlygos, kuriomis laisvi ir pavieniai žmonės, susibūrę į visuomenę, nes jiems nusibodo gyventi nuolat kariaujant ir mėgautis bergždžią laisvę, kurios saugumas buvo nuolatiniame pavojuje. Jie paaukodavo laisvės mažą dalelę ramiam ir nepavojingam kitos dalies apsaugojimui. Suma visų laisvės dalių, paaukotų bendram labui, sudaro tautos suverenitetą, o jų atstovas ir jų teisėtas saugotojas yra valdovas. Tačiau tokios sandorio neužtenka. Reikėjo apsisaugoti ir nuo pasikėsinimų pavienių asmenų, kurių kiekvienas nuolat ryžosi didinti iš bendro įnašo ne tik savo dalį, bet dar norėjo pagrobti ir svetimą. Tam išvengti, prireikė stiprių raginimų. Šie stiprūs raginimai ir buvo bausmės, nustatytos peržengusiems įstatymus asmenims.
Bausmės – tai priemonės, kurios tiesiogiai veikia mūsų jausmus ir įsminga į protą, nes tik taip išlaikoma pusiausvyra, padarytą įgeidžiais įspūdingumų, nesuderinamų su visuomenės reikalais.
Būtinumas privertė kiek vieną atiduoti dalį savo paties laisvės. Tų mažiausių laisvės dalių junginis ir sudaro bausmės teisę. Viskas, kas tai viršija, yra naudojimas piktam. Ne teisingumas yra faktas bent ne visos bausmės, kuri neatitinka to suburto gyvenimo būtinumo yra iš prigimties neteisingas.
Priešingai, bausmės yra tuo teisingesnės, kuo daugiau šventu ir neliečiamu laikomas visuomenės saugumas ir kuo daugiau laisvės valdovas rezervuoja savo valdiniams.
Išvada.
1) bausmės už nusikaltimus skirtinos tik įstatymu, o įstatymus leisti gali tik įstatymų leidėjas, kuris atstovauja visuomenei, sujungtai visuomenės sutartimi.
2) Valdovas, atstovaująs visai visuomenei, gali leisti vien bendrus įstatymus, priverstinius visiems visuomenės nariams. Bet jis neturi teisės kaip teisėjas skelbti sprendimo, kad atskiras asmuo tam tikru savo pasielgimu sulaužė visuomenės sutartį.
3) Bausmės žiaurumas yra tiesiog priešingas visuomenės gerovei ir pačiam tikslui užkirsti kelią nusikaltimams.

Pasikėsinimas, bendrininkai, nebaustinumas.
Dėl to, kad įstatymas nebaudžia vien už norą padaryti nusikaltimą, negalima padaryti išvados, kad už nusikaltimą pradėta daryti tokiais veiksmais, kurie rodo norą jį pabaigti, nėra baudžiama net ir silpniau, negu už padarytą nusikaltimą.
Svarbus tikslas – užkirsti kelią pasikėsinimams, leidžia skirti už juos bausmes.
Tą patį reikia pasakyti apie tą atvejį. Kai nusikaltime dalyvauja keli bendrininkai, ne visi buvę tiesioginiai jo vykdytojai, bet įvairiais būdais dalyvavę jį darant.

Bausmių švelnumas.
Bausmių tikslas – tai ne žmogaus kankinimas, bet jo asmens slopinimas. Bausmės tikslas yra vienas – užkardyti nusikaltėliui daryti piliečiams naujus žalingus veiksmus, o kitus – nuo jų atitolinti. Todėl bausmės ir būdai joms vykdyti turi būti griežtai proporcingi nusikaltimams ir turi padaryti didelį ir patvarų įspūdį nekaltiems žmonėms, o nusikaltėliams sukelti mažiausius fizinius skausmus.
Sėkmingam baudimui užtenka, kad skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant. Prie to dar reikia priskirti bausmės neišvengiamumą ir nusikaltimų gautos naudos netekimą. Visa, kas tai viršija, yra nereikalinga ir virsta tironija.
Kai bausmės yra labai žiaurios, tai ir žmonių dvasia žiaurėja.
Bausmių žiaurumas padaro tai, kad žmonės, norėdami išvengti bausmės, veikia tuo žiauriau, kuo jiems numatomos didelės kančios. Žiaurumas paveikia ir taip, kad norint išvengti bausmės už vieną nusikaltimą, jų daroma daugiau,
Du kiti pražūtingi padariniai išplaukia iš bausmių žiaurumo, priešingi net ir pačiam tikslui užkardyti nusikaltimus:
1) nelengva išlaikyti tarp nusikaltimo ir bausmės sunkumo pusiausvyrą.
2) Nusikaltimų nebaustinumas atsiranda iš žiaurių bausmių.
Bausmių dydis turi atitikti pačios tautos padėtį.

Mirties bausmė.
Iš kur žmonės gauna tą teisę, kuri jiems leidžia žudyti į save panašius? Jos pradmenys eina iš ten, iš kur išeina aukščiausioji valdžia ir įstatymai. O pastarieji yra ne kas kita, kaip asmens laisvės pačių mažiausių dalelių dėtinys. Jie yra bendra valia, išplaukiant iš privačių asmenų valios agregato.
Mirties bausmė nėra teisė. Ji yra kova tautos su piliečiu, nes tauta mano, kad sunaikinti pilietį būtina ar naudinga.
Piliečio mirtis gali būti laikoma būtina tik dviem atvejais:
1) kai pilietis, neatsižvelgdamas į tai, kad yra netekęs laisvės, palaiko tokius ryšius ir tokį galingumą, kuris gresia tautos saugumui
2) kai jo vieno gyvenimas gali padaryti perversmą, pavojingą esamai valdymo formai.
Žmogaus protą labiausiai veikia ne bausmės žiaurumas, o jos trukmė. Ne pats piktadario mirties baisus reginys yra stipriausia priemonė sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, bet nuolat veikiantis žmonių pavyzdys, rodantis, kad žmogus, netekęs laisvės ir veik būdamas panašus į darbo raguočius savo sunkiu darbu atsilygina tai visuomenei, kurią jis įžeidė. “Aš pats galėsiu patekti į tokia nelaimingą padėtį, jei padarysiu panašų nusikaltimą”.
Mirties bausmė, nepaisant jos stipraus padaryto įspūdžio, greitai užmirštama.
Daugeliui žmonių mirties bausmė yra reginys, o kitiems tai sukelia pasigalėjimą kartu su pasipiktinimu. Abu šie jausmai daugiau domina žiūrovų sielas, negu savisaugos baimė, kurią nori įkvėpti įstatymas.
Mirties bausmė yra nenaudinga, nes ji žmonėms rodo žiaurumo pavyzdį.
Absurdas, kad įstatymai, kurie atspindi visų visuomenės narų valią, įstatymai, smerkiantys nužudymus ir juos baudžiantys, patys žudo.
Kokie įstatymai teisingi ir daugiau naudingi?sutartys ir sąlygos, kurias būtų norima gerbti ir kuriais visi siūlytų. Tada, kai tyli, visada rodys balsą privatus interesas, ar kai jis irgi jungiasi prie visos visuomenės interesų.
Žmonės savo sielos gelmėse slepia savyje pirmykštį gamtos pradmenį, supranta, kad jų gyvybei niekas neturi valdžios be to tik reikalingumo, kuris savo geležine valia viešpatauja visam pasaulyje.

Nusikaltimo ir bausmės santykis.
Bendras interesas yra ne vien tai, kad nebūtų daromi nusikaltimai, bet ir tai, ar labai žalingi visuomenei nusikaltimai rečiau kartosis, ar ne.

4. Baudžiamoji teisė. Vadovėlis.
Bausmių teorijos.
1) atpildo teorija – dantis už dantį, akis už akį.
2) Įbauginimo teorija – Bentamas – bausme reikia įbauginti asmenį, kad jis daugiau nedarytų nusikaltimų.
3) Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorija – fizinis poveikis nusikaltėliui, kurio siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Šios teorijos ištakos glūdi biologiniame nusikalstamo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlis turi tam tikrų įgimtų, paveldėtų, įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia juos neutralizuoti – pvz. kastracija, sterilizacija, amputacija, deportacija, mirties bausmė.
4) Reabilitacijos teorija – nusikaltėlio pataisymas. Asmenį, padariusį nusikaltimą, galimą ir reikia paveikti, kad jis daugiau nebenusikalstų. Ši teorija pripažįsta tik pozityvų poveikį – psichologinė terapija, profesinis perengimas, auklėjimas. Poveikio priemones stengiamasi individualizuoti atsižvelgiant į nusikaltėlio asmenybės ypatybes.

5. Hėgelis. “Teisės filosofija”.

Teisės pažeidimas, kuris liečia tik išorinę būtį ar valdą, yra blogis, nuostolis tam tikrai nuosavybės rūšiai. Šio pažeidimo nuėmimas yra civilinis atsilyginimas – žalos atlyginimas.
Paviršutiniškas bausmės kaip blogio suvokimas yra pirmas dalykas, kuris yra teigiamas įvairiose bausmės teorijose – nusikaltimo prevencijos teorijoje, įbauginimo teorijoje, reabilitacijos teorijoje ir kt. Tačiau čia kalba eina ne apie blogį ar gerą rezultatą, bet apie neteisę ir neteisingumą.
Bausmė savyje ir sau yra teisinga.
Svarbu suprasti, kad nusikaltimas, ne kaip blogio atsiradimo priežastis, bet kaip teisės kaip teisės pažeidimas, turi būti nuimtas.
Foijerbachas savo bausmių teoriją grindžia bausmę įbauginimais ir mano, kad jeigu kas nors, nepaisydamas įbauginimų padaro nusikaltimą, tai bausmė būtinai turi sekti nusikaltimą, nes nusikaltėlis apie bausmę žinojo jau anksčiau. Ši teoriją suvokia žmogų kaip nelaisvą ir siekia jį prieversti elgtis tam tikru būdu, pasakydama jam išanksto apie jam gresiantį blogį. Tačiau teisė ir teisingumas turi būti grindžiami laisve, o ne nelaisve, iš kurios kildinamas grasinimas. Grasinimas savo ruožtu gali sukelti žmogui tokį pasipiktinimą, kad jis panorės parodyti savo laisvę, kas galutinai sužlugdys teisingumą.
Bausmė, baudžianti nusikaltėlį ne tik teisinga pati savyje – ji tuo pačiu yra laisvė ir teisė, taip pat ir teisė, kylanti iš paties nusikaltėlio – tai yra jo poelgyje esama valia.
Bekarija neigė valstybės teisę skirti nusikaltėliui mirties bausmę, kadangi negalima teigti, kad visuomeninėje sutartyje yra asmenų sutikimas juos pasmerkti mirčiai. Tačiau valstybė kaip tokia nėra sutartis, ji yra individų gyvenimo bei nuosavybės apsauga ir garantas. Valstybė yra ta aukščiausia galia, kuri pretenduoja į tą gyvybę ir nuosavybę. Valstybė turi įtvirtinti taisyklę, kad nusikaltėlio veikoje glūdi jo individualios valios pasireiškimas. Bausmė turi būti suprantama kaip nusikaltėlio teisė – taip jis pagerbiamas kaip protinga būtybė. Vienintelė teisingumo prielaida ir forma valstybėje – bausmė.
Nusikaltėlis nusipelnė bausmės, su nusikaltėliu turi būti elgiamasi taip, kaip jis pats pasielgė.
Nusikaltimo nuėmimas yra visų pirma kerštas, tačiau teisingas kerštas – atpildas. Savo forma – tai subjektyviosios valios veikimas. Kerštas, būdamas ypatingosios valios pozityviu veikimu, virsta nauju pažeidimu ir tampa perduodama iš kartos į kartą.

Leave a Comment