Filosofai

Filosofijos esmė 1
Senovės graikų filosofijos mokyklos 1
Pitagoro filosofijos mokykla 2
Demokrito atomistinis mokymas apie būtinumą ir atsitiktinumą 2
Platono dialogų problematika 2
Platono mokymas apie idėjas 2
Idealios valstybės terija 3
Aristotelis 3
Stoiko etika 3
Epikūro etika 4
Viduramžių filosofijos teocentrizmas 4
Esmės ir egzistencijos kategorijos 4
Tomo Akviniečio scholastinė etika 5
Viduramžių scholastikos filosofija 5
Viduramžių filosofijos požiūris į gamtą ir žmogų 5
Sielos ir kūno problema 5
Humanizmas 6
Renesanso žmogaus supratimas 6
Panteizmas renesanso natur filosofijoje 6
Koperniko ir Bruno heliocentristinė teorija 7
Galilėjaus mokslinė veikla ir jos filosofinė reikšmė 7
Galilėjaus metodologija 7
Niutono mokslinių atradimų filosofinė reikšmė 8
18a Prancūzijos šviečiamoji filosofija 9
Ruso filosofija 9
Lametri filosofija 10
Kanto moralės teorija 10
NYČĖS FILOSOFIJA 11
Anapus gėrio ir blogio 11Filosofijos esmė
Filosofija (sen. Graik.) – išminties meilė. Iki 16 a. visi mokslai – filosofija. Pirmasis – fizika. 20a pr – psichologija. Etika, estetika, logika – filosofijos sritys. Pirmasis mąstytojas, kuris panaudojo filosofijos terminą – Heraklidas. Vykdavo į keliones, parsiveždavo naujas idėjas. Filosofai turėjo savo mokyklas. Manoma, kad filosofijos terminą naudojo ir Pitagoras. Platono nuomone, filosofija – tai visumos pažinimas. Ciceronas filosofiją vadino gėrio mokytoja ir gyvenimo kelrodžiu.
Filo – tai mokslas apie gamtą, žmogų, žmonių santykius ir visa tai, kas mus supa. Filosofija nagrinėja ir tai, ko negalime patikrinti praktikoje, tačiau suvokiame protu. Filosofijoje pažįstamos ir tos tiesos, kurių negalima patikrinti. Fiilosofija skirstoma: materializmo, idealizmo. Vyksta ginčas, kas yra pasaulio pradas. Materialistai teigia, kad pasaulio pradas būtis, o idealistų pradas suvokiamas protu. Materialistai teigia – pradas, kas turi apčiuopiamą pradą. Idealistai – įvairios religinės koncepcijos. Filo – aiškina bendrus dėsnius, tiria teorines bei praktines ži

inias apie pasaulį. Kai pradėjo domėtis aplinka, suvokė, kad yra kažkas aukščiau. Teiginys, kad žmogus tik fizinis kūnas, populiarus socializmo laikotarpiu. Viduramžiais sustiprėjo filosofijos ryšys su religija. Ką vadiname materija yra tai, kas egzistuoja aplink mus, priklausomai arba nepriklausomai nuo mūsų žinių apie tai. Jeigu žmogus ko nežino, nereiškia, kad tai neegzistuoja.Senovės graikų filosofijos mokyklos
3 Mokyklos Mileto, Pitagoro ir Elėjos. Mileto žymiausi atstovai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Talis atrado Mažojo Lokio žvaigždyną, paaiškino saulės ir žemės metinį judėjimą. Suskirstė metus į 365 dienas, mėnesį į 30 dienų. Paaiškino saulės užtemimo esmę. Daug laiko praleido Egipte ir Babilone, kur mokėsi pas žynius. Jis teigė, kad žemė yra apvali, plaukiojanti ant vandens. Pirmapradžiu jis laikė orchė(sen. Gr.) – pradžią. Talio teigimu, viskas, kas egzistuoja, prasideda ir susideda iš vandens. Viisa, kas vyksta, tai vandens kaita.
Anaksimandras – astronomas, matematikas, pirmųjų astronominių prietaisų išradėjas, pirmasis geografas. Jis išmatavo dangaus kūnų dydį ir atstumus tarp jų. Pirmasis sudarė žemės paviršiaus ir jūrų žemėlapius. Taip sukonstravo gaublį ir sugalvojo saulės laikrodį. Pradu laikė apeironą. Apeironas – tai neapibrėžta nei kiekiu, nei kokybe begalybė, neturinti ribų nei laike, nei erdvėje.
Anaksimenas – domėjosi dangaus kūnų atsiradimu bei meteorologiniais pokyčiais. Pasak jo, saulė, mėnulis ir žvaigždės turi ugninę prigimtį. Jis iškėlė vienybės principą, teigdamas, kad viskas vientisa ir tarpusavyje su
usiję. Judėjimas amžinas. Dėl to pastoviai vyksta kiekybės ir kokybės kaita.
Mileto filosofai iškėlė materialaus pasaulio vienybės principą. Priėjo išvados apie materialaus pirmapradžio egzistenciją, kuris nesukurtas, nesunaikinamas. Šis materialus pagrindas be pabaigos įgaunantis kažkokias galutines formas. Jie padalino gamtą: duotą mums praktikoje ir gamta substancionalaus daikto formoje. (Gamtą suvokiamą protu). Materijos sąvokos dar nenaudojo, nekėlė ir judėjimo klausimo. Pasaulio supratimas stichinis, kadangi stichiškai sprendė pasaulio problemas.Pitagoro filosofijos mokykla
Įkūrėjas Pitagoras 571-497m pr Kr. Lankėsi Milete, Egipte, Babilone. Mokėsi astronomijos, geometrijos, o Babilone aritmetikos ir muzikos. Savo mokyklą įkūrė Italijos pietuose Krotone. Šios mokyklos filosofai sprendė klausimą apie būties pradžią ir ieškojo pasaulio įvairovės priežasčių. Pitagoro mokykla – religinė sąjunga, kuri siekė tobulinti narių dorovę, padedant griežtam gyvenimo būdui. Mokiniai mokėsi matematikos, muzikos ir gimnastikos. 5a pradžioje pr Kr Pitagoro bendruomenė buvo išvaikyta. Pitagoro teigimu, būties pradas yra skaičius. Pitagoriečiai bandė atsakyti, kas yra skaičius, koks ryšys tarp skaičiaus ir daiktų pasaulio, koks santykis tarp ribos ir begalybės. Aiškindami pasaulio pradą, naudojosi matematika ir logikos dėsniais. Skaičių esmė: Pitagoro teigimu, visi egzistuojantys daiktai, turi svorį ir dydį, gali būti išmatuoti ir suskaičiuoti. Pasak jo, pačius daiktus ir santykius tarp jų galima charakterizuoti kokiu nors skaičiumi. Skaičiai – tai viso egzistuojančio dėsninga forma. Skaičiai yra nekintami, pa
astovūs, amžini, vadinasi, tobuli. Skaičiai – tai riba to, kas skiria duotą daiktą nuo kitų, suteikia jam formą. Anot Pitagoro, skaičius turi didesnę realybę nei patys daiktai. Skaičių dėka, egzistuojantys daiktai turi realią erdvinę egzistenciją. Skaičiai – tai pagrindinis būties pradas, dėsningumo įsikūnijimas, būdingas visai gamtai. Skaičius neturi ribų nei erdvėje. Pitagoras teigia, jog 1 yra šventas skaičius, reiškiantis daiktų pradžią. 2 – moteriškas pradas, 3 – vyriškas pradas, 4 – teisybė. Kiekvienam skaičiui galima suteikti savą pradą. Pitagoro filosofija – materialistinė, nes jis teigia, kad pradas suvokiamas protu.Demokrito atomistinis mokymas apie būtinumą ir atsitiktinumą
Demokritas gimė 460m pr Kr. Jis gyveno Abeirose, Prakėjoje. Domėjosi etikos klausimais, logika, pažinimo teorija, matematika, astronomija, fizika. Pagrindinis filosofinis darbas – “Didžioji pasaulinė santvarka”. Pagrindiniai Demokrito fiziniai ir filosofiniai požiūriai yra išreikšti hipotezėje “Apie nedalomųjų dalelių egzistenciją daiktuose. Šias daleles jis pavadino atomais. Atomo terminas susideda iš 2 graikiškų žodžių: A ir tomas (nedalomas). Demokrito teigimu, atomų skaičius yra begalinis, juose nėra tuštumos, jie skiriasi vienas nuo kito išorinėmis formomis, dydžiais ir išsidėstymo tvarka. Filosofas nekėlė klausimo apie atomų judėjimo priežastis, nes manė, jog judėjimas yra pradinis atomo požymis, nereikalaujantis aiškinimo. Tuo metu, tai buvo naujas ir originalus būdas sprendžiant mokslines problemas. Demokritas teigia, jog didžiausias ar mažiausias kūno kietumo laipsnis priklauso nuo atomų tankio. Būdami įvairių fo
ormų, atomai jungiasi tarpusavyje, taip sudarydami pasaulį ir visus reiškinius jame. Atomai yra nematomi dėl mažos formos ir neturi tokių savybių, kaip spalva, temperatūra ir skonis. Šis mokymas, apie kūnų savybes turėjo didelės įtakos fizikos vystymuisi. Jis davė impulsą daugelio mokslų vystymuisi. (Šia teorija galima pasiremti norint nusakyti mokslo ir filosofijos santykį).
Kalbant apie būtinumą ir atsitiktinumą, Demokritas teigia, jog nei vienas daiktas neatsiranda be priežasties. Jis vystė mokymą apie tai, kad visa, kas egzistuoja pasaulyje, pavaldūs būtinybei. Pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai, be priežasties. Būtinumo principo pasirinkimą nulemia mokymas apie gamtoje egzistuojantį amžiną ir būtiną atomų judėjimą. Tačiau Demokritas neneigia ir atsitiktinumo, teigdamas, kad atsitiktinumas yra viena iš būtinumo priežasčių. Demokritas – materialistas, nes kalba, kad pradas suvokiamas protu.

5a pr Kr pradėti steigti nauji valstybės institutai, liaudies susirinkimai ir teismai. Pradėti ruošti teisminio ir politinio iškalbingumo meistrai (oratorinis menas). Tuo metu keitėsi ir filosofija. Jei anksčiau vyravo mintys apie pasaulį, jo tvarką, daiktų pradą, tai dabar pradėta domėtis bendrais filosofijos ir pasaulio klausimais. Keičiasi supratimas apie žmogaus vaidmenį gamtoje ir visuomenėje. To meto įžymiausi filosofai: Sokratas, Platonas, Aristotelis.
Sokratas – “Aš žinau, kad nieko nežinau”.Platono dialogų problematika
Platonas gyveno 427-347m pr Kr. Jis gimė Atėnuose, kilmingoje aristokratų šeimoje. Domėjosi gimnastika, matematika, muzika. Platonas klausėsi pitagoriečių ir Sokrato. Platonas buvo įkūręs savo mokyklą, kurią pavadino akademija. Akademijoje mokėsi Aristotelis, jis buvo mėgiamiausias Platono mokinys, tačiau po Platono mirties mokymo netęsė. Savo filosofinius kūrinius Platonas rašė dialogo forma, kuriuose išdėstė pokalbius su Sokratu. Iki mūsų dienų yra išlikę 26 dialogai. Jie klasifikuojami į ankstyvuosius, viduriniuosius ir vėlyvuosius. Žymiausi iš jų yra “Sokrato apologija”, “Kritas”, kurie skirti paskutinėms Sokrato gyvenimo dienoms, kur plėtojama mintis, jog individo mirtis valstybės atžvilgiu mažai reikšminga. Dialoge “Fedonas”, Platonas nagrinėja sielos problemą, dialoge “Valstybė”, pateikia idealios valstybės teoriją.Platono mokymas apie idėjas
Platono filosofijoje idėja yra savarankiška esmė, suvokiama ne jausmais, bet protu. Teisingiausiu pasauliu Platonas vadina idėjų pasaulį. Idėjų jausmais pažinti neįmanoma, kadangi jų prigimtis skiriasi nuo jutiminio daiktų pasaulio prigimties. Jos neturi kūno ir formos. Platonas idėjas suskirstė į idėjas atitinkančias aukščiausią būties kategoriją (gėris, tiesa), fizinių reiškinių ir procesų idėjas, atskirų gyvų būtybių idėjas, žmogaus pagrindinių daiktų idėjas, santykio idėjas. Pagal Platono mokymą, idėja – tai daiktų būties priežastis, tikslas, kurio siekia visa, kas egzistuoja. Pagrindinė filosofo tema – žmogus, visuomenė, valstybė. Būties pažinimas yra idėjų pasaulio pažinimas, kurio atvaizdas juslinis pasaulis. Platonas pateikia mokymą apie žmogaus esmę. Atsakydamas į klausimą, kas yra žmogus, Platonas žmoguje skiria mirtingą kūną ir nemirtingą sielą. Platonas buvo reinkarnacijos teorijos šalininkas. Ši teorija teigia, kad po kūno mirties siela atsiskiria nuo jo, kad vėliau, priklausomai nuo to, ant kiek gerą ir tobulą gyvenimą gyveno žemiškame pasaulyje, galėtų įsikūnyti vėl kokiame nors kūne. Ir tik pačios tobuliausios sielos visiškai palieka žemišką netobulą pasaulį ir persikelia į idėjų pasaulį. Kūnas tokiu būdu yra tarsi sielos kambarys, iš kurio ji turi išsivaduoti siekdama gėrio.Idealios valstybės terija
Mokymas apie žmogų ir sielą susijęs su idealios valstybės teorija. Kadangi graikų visuomenių gyvenimas vyko poliuose, tai Platonas idealios valstybės teoriją kūrė būtent tokiems miestams – valstybėms. Idealioje valstybėje Platonas dalija žmones į 3 skirtingus tipus. Priklauso nuo to, kuri sielos dalis yra didžiausia – protingoji, emocinė ar juslinė. Tie žmonės, kurių protingoji sielos dalis didžiausia, siekia aukščiausio gėrio ir yra skirti teisingumui vykdyti. Juos Platonas vadina išminčiais, filosofais ir skiria valdytojų vaidmenį idealioje valstybėje. Tie, kurių emocinė sielos dalis didžiausia, išsiskiria drąsa, kas būdinga kariams, kurie turėtų rūpintis valstybės saugumu. Juslinio sielos tipo žmonės turėtų dirbti fizinį darbą, sudaryti valstiečių ir amatininkų luomą, aprūpinantį materialinę gyvenimo dalį idealioje valstybėje. Teisinga ir tobula valstybė, tai aukščiausia, kas gali egzistuoti žemėje. Todėl, pasak Platono, žmogus turi gyventi dėl valstybės, o ne valstybė dėl žmogaus. Mokyme apie idealą valstybę, pastebimas individo visuotinio pavaldumo principas. Šios absoliutizacijos pavojingumą pastebėjo dar Aristotelis. Būdamas didesniu realistu, nei jo mokytojas, jis gerai suprato, kad idealią valstybę žemiškomis sąlygomis vargu ar pavyks sukurti, nes žmonės yra silpni ir netobuli. Realiame gyvenime individų visuotinio pavaldumo principas gali virsti baisia tironija.
Tomas Moras – parašė traktatą apie idealios valstybės sampratą. Socializmas – viena iš idealios valstybės teorijų.Aristotelis
Aristotelis (384-322m pr Kr) gimė Makedonijoje, kada šalį valdė Pilypas Makedonietis. 367m pr.Kr jis atvyko į Atėnus, į Platono mokyklą, kur iki Platono mirties buvo geriausiu mokiniu. Kai Aleksandrui Makedoniečiui buvo 13 metų, Aristotelį pakvietė mokytojauti. 335m pr Kr valdant Aleksandrui Makedoniečiui, Aristotelis įkūrė savo mokyklą, kuri vadinosi peripatetinė (peripatas – dengtas). Aristotelis labai daug rašė ir iki mūsų dienų yra išlikę pusė jo rašytų darbų. Aristotelis ir Platonas sukūrė mokslą, kuriuo ilgą laiką rėmėsi kiti mokslai. Heliocentrinė teorija – visatos centre yra saulė, o aplink ją sukasi kitos planetos. Platonas teigė, kad centras žemė, o aplink ją sukasi saulė. 15a Kopernikas teigė, kad saulė yra visatos centras, o italas Brunas, kuris neatsisakė savo idėjos, kad saulė yra pasaulio centras, buvo sudegintas. Mokslinės veiklos pradžioje, Aristotelis domėjosi natur filosofija. Domėjosi gamta. Aristotelio darbai klasifikuojami į raštus apie gamtą, apie filosofiją, politinio ir etinio turinio raštus, į darbus apie poeziją ir oratorinį meną. (Platoniška meilė priklauso Plotinui.) Aristotelis, kaip ir Platonas galvojo, jog valstybė reikalinga ne vien tik individo gynybai, bet ir visuomeninei gyvybei palaikyti. Pagal Aristotelį, žmogus yra visuomeninis gyvūnas, turintis protą. Į šį klausimą dar nėra atsakęs nei vienas mokslas. (Antropologija- filosofijos sritis, kuri bando atsakyti į šį klausimą). Pagal savo prigimtį žmogus skirtas visuomeniniam bendram gyvenimui, nes tik bendruomenėj jis gali gauti dorovinį auklėjimą. Teisinga valstybė, teisingų įstatymų buvimas ir jų laikymasis tobulina žmogų ir padeda vystytis gėriui. Jis buvo vidutinės materialinės nuosavybės šalininkas, kai visuomenėje nėra nei vargšų, nei labai turtingų žmonių. Kaip visi antikos filosofai, taip ir Aristotelis pripažino vergovinę santvarką ir jos būtinumą. Kalbėdamas apie valstybę, Aristotelis kaip ir Platonas turi mintyje laisvų žmonių valstybę. Vergai buvo laikomi sudvasinta nuosavybės dalimi. Laikydamas sielą gyvenimo pradžia, Aristotelis pateikia skirtingų sielos lygių tipologiją: į augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą. Žemiausia – augalinė, kuriai priklauso maitinimosi, augimo ir dauginimosi funkcijos, būdingos visoms gyvoms būtybėms. Gyvulinė siela išskyrus šias funkcijas turi dar ir jutimo funkciją, o protingoji siela, kurią iš visų gyvūnų turi tik žmogus, apdovanota aukščiausia gabumo forma – mąstymu. Aristotelis nagrinėja materiją, kurią kaip neutralią substratą, tarnaujantį pagrindu daug aukštesnėm gyvenimo formoms. Pats protas, pagal Aristotelį, nepriklauso nuo kūno. Būdamas amžinu ir nekintamu, jis gali pasiekti amžiną būtį ir sudaryti aukščiausią esmę visiškai laisvą nuo materijos. Norėdamas išspręsti sunkumus, atsiradusius Platono filosofijoje, susijusius su mokymu apie 3 sielas, ir norėdamas paaiškinti individualios sielos nemirtingumo galimybę, Aristotelis priėjo išvados, kad žmoguje nemirtingas tik jo protas, kuris po kūno mirties susilieja su visatos protu. Aristotelis teigia, jog materija – tai iš ko susideda visi daiktai – atsiranda ir išnyksta. Jis skiria materiją į juslinę ir suvokiamą protu. Juslinė materija – tai tam tikra medžiaga, susijusi su forma, kuri kinta pereidama iš vienos būsenos į kitą. Suvokiamą protu materiją Aristotelis vadina pirmąją, kuri neturi nei judėjimo, nei formos. Pasak Aristotelio, visiems kūnams gamtoje būdingas judėjimas. Judėjimas, tai kaita. Kiek egzistuoja kaitos rūšių, tiek ir judėjimo. Judėjimą skirsto į esmės kaitą (atsiradimas – išnykimas), kokybės kaitą, kiekybės, vietos kaitą. Judėjimas, pasak Aristotelio, yra amžinas. Graikijos filosofijos klasikos vystymosi periodas baigiasi Aristotelio filosofija. Kadangi graikų poliai iro, palaipsniui silpnėjo ir jų savarankiškumas. Helenizmo epochoje Makedonijos užkariavimo periodu keitėsi ir filosofinė pasaulėžiūra. Platono ir Aristotelio filosofijos užleido vietą individualistinei etikai.Stoiko etika
Jei anksčiau etikos mokyme pagrindinė individo dorovinio tobulumo sąlyga buvo laikoma individo prijungimo sąlyga, tai dabar laimingo gyvenimo sąlyga grindžiama žmogaus išlaisvinimu nuo išorinio pasaulio, priklausomybės, pirmiausia politinės, socialinės sferos. Didžiausią populiarumą Stoiko mokymas pelnė senovės Romoje, kur išmintingiausiu buvo laikomas Seneka. Stoiko filosofija ne vien tik mokslas, o pirmiausia gyvenimo kelias, gyvenimo išmintis. Pasak Senekos, tik filosofija gali išmokyti žmogų savitvardos ir savigarbos sunkioje situacijoje. Tikras išminčius nebijo netgi mirties. Stoikai gėrio ieškojo ne dėl laimės, o dėl ramybės ir abejingumo viskam aplink. Šį abejingumą jie vadina apatija. Apatija – jų etikos idealas. Pasiekti vidinės ramybės ir abejingumo, reiškia išmokti valdyti save, vertinti savo poelgius ne aplinkybėmis, o protu. Populiari valdant Neronui.Epikūro etika
Visišką socialinio aktyvumo atsisakymą randame Epikūro etikoje. Jo mokymas taip pat turėjo didelį pasisekimą Romos imperijoje. Jo etikos dėmesio centre individualaus žmogaus problemos. Jis teigia, jog visi visuomeniniai ryšiai, žmonių santykiai priklauso nuo atskirų asmenų, nuo jų subjektyvių norų ir racionalaus naudos supratimo. Visuomeninė sąjunga nėra aukščiausias tikslas, tai tik būdas asmeniniam individų gerbūviui pasiekti. Epikūro etika vadinama hedonistine, kadangi žmogiškojo gyvenimo tikslą – laimę, suprato kaip juslinį malonumą. Aukščiausiu malonumu, kaip ir stoikai, Epikūras laikė dvasinę ramybę, kurią galima pasiekti, išmokus valdyti jausmus. Daug dėmesio epikūriečiai skyrė kovai su religiniais prietarais, kurie, epikūriečių nuomone, ir drumsčia dvasinę ramybę, sėdami baimę prieš mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Kadangi Epikūras buvo tos nuomonės, kad žmogaus siela miršta kartu su kūnu, nes siela, pasak jo, kaip ir kūnas susideda iš atomų. Jis teigia, kad mirties nereikia bijoti, nes kol mes esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nėra. Vadinasi mirtis neegzistuoja nei gyviems, nei mirusiems.Viduramžių filosofijos teocentrizmas
Teocentrizmas – dievas centre.
Jeigu graikų filosofijos pagrindas buvo antikinė vergovinė santvarka, tai viduramžių filosofinė mintis priklauso feodalizmo epochai. Tuo metu vyko perėjimas iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą, formavosi naujas visuomenės tipas. Nors viduramžių..
Tačiau ši data nėra sąlyginė. Romos užkariavimas negalėjo pakeisti nei socialinių, nei ekonominių santykių, nei religinių įsitikinimų ar nagrinėjamos epochos filosofinio mokymo. Viduramžių kultūros periodą, naujų religinių įsitikinimų tipo, filosofinio mąstymo pradžią teisingiausia būtų datuoti 1-4 amžiumi. Per šiuos kelis šimtmečius, tarpusavyje lenktyniavo stoikų bei epikūriečių filosofiniai mokymai, susiformavę senos pagoniškos pasaulėžiūros dėka ir besiformuojantys naujo tikėjimo ir naujos minties židiniai, vėliau sudarę pagrindą viduramžių filosofijai ir teologijai. Graikų filosofija buvo susijusi su pagoniškuoju daugiadieviškumu ir nežiūrint į visus mokymo skirtumus buvo kosmologinio charakterio, kadangi visa, kas turi esmę, tame tarpe ir žmogus, buvo gamta.

Daugiadieviškumas – politeizmas;

Vienas dievas – monoteizmas;

Kosmologinis – mokymas apie kosmosą.
Viduramžių filosofinės minties šaknys religijoje, išpažįstančioje vieno dievo egzistenciją. Tokioms religijoms priklauso judaizmas, krikščionybė ir islamas, su kuriomis susijusi Europos ir Arabų viduramžių filosofija. Viduramžių filosofijos mintis savo esme yra geocentrinė, kadangi visa, kas egzistuoja, vadino dievo kūriniais. Krikščioniško monoteizmo pagrindą sudaro 2 svarbios idėjos, svetimos religinei mitologinei sąmonei ir pagoniškojo pasaulio filosofiniam mąstymui. Tai kūrimo ir ieškojimo idėjos. Jos abi tarpusavyje susijusios, kadangi pripažįsta vieno dievo egzistenciją. Kūrimo idėja sudaro viduramžių ontologijos pagrindą, o ieškojimo idėja – gnoseologijos pagrindą.
Ontologija – filosofijos mokymas apie būtį;

Gnoseologija – filosofijos mokymas apie pažinimą.
Pagal krikščioniškąjį mokymą, dievas sukūrė pasaulį iš nieko, savo valios ir galybės dėka. Tokiu būdu, viduramžių mokymas apie kūrimą persikelia iš gamtinės į antgamtinę pradžią. Skirtingai nuo antikos dievų, kurie buvo gamtos dalimi, krikščioniškasis dievas aukščiau gamtos – transcendentinis. Šiuo terminu viduramžiais nusakomi viršjusliniai būties požymiai, kurie pažįstami intuityviai be patirties. Aktyvus kūrybinis pradas atimamas iš gamtos, iš kosmoso ir priskiriamas dievui. Viduramžiais kosmosas nėra nei amžina būtis, nei gyva sudvasinta esmė, kokia ją laikė Graikijos filosofai. Monoteizmo principas teigia, kad egzistuoja tik viena absoliuti pradžia – dievas, visa kita – jo kūriniai. Dievas ir jo kūriniai yra dvi skirtingos realybės, sudarančios skirtingus ontologinius lygius. Pagal viduramžių filosofus, tikrąją būtį turi tik dievas, kadangi jam priklauso tie atributai, kuriuos antikos filosofai priskirdavo pradui. Jis amžinas, nekintantis, nuo nieko nepriklausantis, viso egzistuojančio šaltinis. Krikščioniškasis filosofas Augustinas teigė, kad dievas yra aukščiausioji būtis, aukščiausioji substancija, aukščiausias gėris. Sutapatindamas dievą su būtimi, Augustinas laikosi šventojo rašto, kur dievas praneša apie save žmogui žodžiais: “ aš esu esmė”. Nors pažinimu krikščioniškasis dievas nepasiekiamas, vis dėlto jis pasirodo žmogui, kas pažymima biblijos tekstuose, kurių aiškinimas ir yra pagrindinis dievo pažinimo kelias. Žinias apie nesukurtąją dieviškąją būtį galima gauti pažinimo dėka, kurio raktas yra tikėjimas, sielos savybė nežinoma antikos pagoniškajam pasauliui. Kadangi dievas yra aukščiausioji būtis ir gėris, tai visa, kas jo sukurta, yra tobula ir gera. Ankstyvųjų krikščioniškųjų bendruomenių pasaulėjauta ir gyvenimo principai formavosi prieštaraudami pagoniškajam pasauliui. Kadangi krikščionybė plito, įgydama vis didesnę įtaką, buvo reikalingas racionalus tikėjimo paaiškinimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo bandoma panaudoti antikos filosofijos mokymus. Taip viduramžių mąstyme įsigalėjo dvi tradicijos: k.rikščioniškoji ir antikinė, dažniausiai jos idealistiniame variante. Iš pradžių suderinti šias dvi tradicijas nebuvo taip lengva. Pas graikus būties sąvoka buvo susijusi su ribos idėja, o begalybė buvo suvokiama kaip netobulumas, nebūtis. Tai atitiko graikų prisirišimą prie to, kas baigta, matoma, plastiškai apiforminta. Biblinėje tradicijoje – atvirkščiai. Aukščiausioji būtis, dievas, charakterizuojamas kaip neapibrėžta galybė. Neatsitiktinai valios dėka jis gali sustabdyti upes, išdžiovinti jūras, ir pažeisdamas gamtos dėsnius daryti stebuklus. Pagal šį požiūrį į dievą, visa, kas egzistuoja, turi ribas, suprantama kaip netobulybė, pabaiga. Tuo kūriniai skiriasi nuo kūrėjo. Jeigu antikinės tradicijos atstovai dievą įsivaizdavo kaip aukščiausią protą. Tai krikščioniškosios tradicijos atstovai pabrėžė būtent dievo valią, galybę, kurioje matė dievo pagrindinę charakteristiką.Esmės ir egzistencijos kategorijos
Viduramžių filosofijai būdingas esmės ir būties skirstymas. Viduramžių filosofams daiktas tampa būtimi pažinus, atsakius į klausimus: ar daiktas yra, kas jis, koks jis ir kodėl jis egzistuoja. Pirmasis klausimas reikalauja išsiaiškinti egzistenciją, o kiti daiktų esmę. Nors Aristotelis visapusiškai nagrinėjo esmės kategoriją, tačiau esmės ir egzistencijos neišskyrė. Šių sąvokų skirtumą pateikia Boecijus, kurio filosofija turėjo didelės įtakos viduramžių scholastikos vystymuisi. Pagal Boecijų, būtis ir esmė nėra tas pats. Kad viena ar kita esmė įgautų būtį, ją turi sukurti dievas. Daikto esmę suvokiame po to, o apie daikto egzistenciją sužinome iš patirties.Tomo Akviniečio scholastinė etika
Vienas labiausiai nusipelniusių scholastikos atstovų buvo dominikonų ordino vienuolis Tomas Akvinietis. Jis bandė apibūdinti pagrindinius krikščioniškosios teologijos principus, remdamasis Aristotelio mokymu. Aristotelio mokymas buvo pakeistas taip, kad neprieštarautų pasaulio sukūrimo iš nieko teorijai, bei mokymui apie Jėzų Kristų. Kaip Augustinas ir Boecijus, taip ir Akvinietis aukščiausiąja pradžia laikė pačią būtį. Būtį jis suprato kaip krikščioniškąjį dievą, kuris sukūrė pasaulį, kaip moko šventasis raštas. Išskirdamas būtį ir esmę, jas nepriešpastato viena kitai, bet kaip ir Aristotelis pabrėžia jų bendrą pradžią. Filosofas išskiria keturis būties lygius: pirmasis žemiausias būties lygis, jam priskiria išorę turinčią neorganinę stichiją mineralus; antrajam priskiria augalus, pagal Aristotelį tai atitinka augalinę sielą; trečiąjį sudaro gyvūnai, kur forma veikia priežastis, todėl esmė turi savyje ne tik tikslą, bet ir veiklos bei judėjimo pradžią; ketvirtoji forma tampa nepriklausoma nuo materijos, tai siela, protas – aukščiausia iš sukurtų esmių. Sekdamas Aristoteliu, Tomas Akvinietis protą vadina aukščiausiu žmogaus sugebėjimu, o valią – proto išraiška, kurios dėka žmogus sugeba skirti gėrį ir blogį. Tomo Akviniečio mokymas turėjo didelės įtakos ir buvo oficialiai pripažintas Romos bažnyčios. Jo mokymas atgimė 20am. Neotomizmo pavadinimu ir šiuo metu yra viena reikšmingiausių katalikiškosios filosofijos krypčių vakaruose.Viduramžių scholastikos filosofija
Viduramžių filosofija į minties istoriją įėjo scholastikos pavadinimu, kuris nuo senų laikų buvo naudojamas kaip atotrūkio nuo realybės, tuščiažodžiavimui apibrėžti. Pradedant maždaug 11 am., viduramžių universitetuose išaugo susidomėjimas logikos problemomis, kuri toje epochoje vadinosi dialektika, kurios objektu buvo sąvokų nagrinėjimas. Didelės įtakos 11-14 am filosofams turėjo Boecijaus logikos rašiniai, komentavę Aristotelio kategorijas ir sudarę sąvokų bei apibrėžimų sistemą, kurios dėka, teologija stengėsi apibrėžti tikėjimo tiesas. Siekimas racionaliai pagrįsti krikščionybės dogmatiką padėjo dialektikai tapti viena pagrindinių filosofijos disciplinų.Viduramžių filosofijos požiūris į gamtą ir žmogų
Viduriniuose amžiuose formuojasi naujas požiūris į gamtą. Dabar ji nėra kažkas savarankiško, kaip tai buvo antikoje. Mokymas apie dieviškąjį visagališkumą atima savarankiškumą iš gamtos, kadangi dievas ne tik kuria gamtą, bet ir gali veikti prieštaraudamas visiems dėsniams. Viduramžiuose keičiantis požiūriui į gamtą, ji nebėra pagrindinis pažinimo objektas, kaip tai buvo antikoje. Pagrindinis dėmesys pradėtas skirti žmogaus sielos ir dievo pažinimui. Ši situacija šiek tiek keičiasi vėlyvuoju viduramžių periodu, 13-14 amžiuje. Viduramžių mąstymo simboliai ir alegorijos buvo išaugusios iš šventojo rašto mokymo ir aukštinimo. Toks simbolinis gamtos aiškinimas mažai padėjo jos moksliniam pažinimui. Tik vėlyvųjų viduramžių epochoje padidėjo susidomėjimas gamta, davęs impulsą tokių mokslų vystymuisi kaip astronomija, fizika, biologija. Į klausimą kas yra žmogus, viduramžių mąstytojai pateikia daug daugiau ir įvairesnių atsakymų nei antikos ar naujųjų laikų filosofai. Tačiau visi atsakymai panašūs dėl dviejų priežasčių. Juose vyrauja biblinis žmogaus esmės apibrėžimas, teigiantis, jog žmogus panašus į dievą. Tai atradimas nekeliantis abejonės. Taip pat juose vyrauja Platono ir Aristotelio žmogaus, kaip protingojo gyvūno supratimas. Dėl to viduramžių filosofai kėlė tokius klausimus: Ko žmoguje daugiau, protingojo ar gyvuliškojo? Kuris pradas yra esminis? O be kurio jis gali apseiti likdamas žmogumi? Kas yra protas, o kas gyvuliškumas? Pagrindinis žmogaus apibrėžimas, teigiantis, jog žmogus ir dievas panašūs, tęsiasi klausimu, kokios savybės sudaro žmogaus prigimties esmę, nes aišku, kad žmogui negalima priskirti nei begalybės, nei pradžios, nei visagališkumo. Krikščioniškoji filosofija išsiskiria dualistiniu žmogaus vertinimu. Dualizmas – kada apie vieną ir tą patį objektą pateikiami skirtingi faktai. Nuo dabar žmogus užima ne tik pirmą vietą gamtoje kaip jos valdovas, bet panašumu į dievą peržengia gamtos ribas. Skiriasi nuo antikos antropologijos, kurios abi pagrindinės kryptys Platonizmas ir Aristotelizmas, neišskiria žmogaus iš kitų ir neduoda jam pirmumo teisės nei vienoje sistemoje. Pas platoniečius pripažįstančius tikrąja esme žmoguje tik jo protingąją sielą, pats žmogus yra žemiausias laiptelis, protingųjų esmių hierarchijoje. Aristoteliui žmogus pirmiausia gyvūnas, t.y., gyvas kūnas apdovanotas siela, kuri skirtingai nuo gyvūno yra protinga. Pagal viduramžių filosofiją, tarp žmogaus ir visatos egzistuoja tarsi bedugnė. Žmogus, atėjęs iš kito pasaulio, turintis vėl ten sugrįžti. Nors jis pagal bibliją sutvertas iš žemės ir vandens, nors jis auga ir maitinasi kaip augalai, jaučia ir juda kaip gyvūnai, tačiau jis artimas ne tik jiems, bet ir dievui. Kitas klausimas, taigi kokios dievo savybės sudaro žmogaus esmę. Dievas – valdovas viso, kas egzistuoja, jis nusprendė sukurti žmogų, jis paskyrė jį valdovu visiems savo kūriniams. Dievas suteikė žmogui laisvę, bei apdovanojo jį protu ir valia, t.y., galimybe matyti, skirti gėrį ir blogį. Tai ir yra žmogaus esmė, tuo jis panašus į dievą.Sielos ir kūno problema
Pagal krikščioniškąjį mokymą dievo sūnus Kristus įsikūnijo žmoguje, kad savo mirtimi ant kryžiaus išpirktų žmonių giminės nuodėmes ir taip dovanotų žmonėms išsigelbėjimą. Dievo įsikūnijimo idėja buvo svetima ne tik senajai pagoniškai kultūrai, bet ir kitoms monoteistinėms religijoms judaizmui ir islamui. Iki krikščionybės vyravo nuomonė apie dievo ir žmogaus skirtumą, dėl ko nebuvo pripažįstama dviejų pradžių susijungimo galimybė. Netgi pačioje krikščionybėje, kur dievas savo transcendentalumo dėka yra aukščiau gamtos ir atskirtas nuo gamtos daug labiau nei graikų dievai. Dievo įsikūnijimas žmogaus kūne paradoksalus ir reikalaujantis paaiškinimo. Neatsitiktinai krikščionybėje tikėjimas aukščiau žinojimo. Kita dogma, aiškinanti krikščionybės antropologiją, buvo kūno prisikėlimas. Skirtingai nuo ankstesnių pagoniškųjų tikėjimų apie žmogaus sielos nemirtingumą, kuri po kūno mirties persikelia į kitus kūnus, viduramžių mąstymas įsitikinęs tuo, kad žmogus po mirties prisikels visu savo žmogiškuoju pavidalu. Pirmuoju filosofu, bandžiusiu sudaryti krikščioniškųjų dogmų sistemą ir jų pagrindu sukurti mokymą apie žmogų, buvo Origenas. Origenas teigė, jog žmogus sudarytas iš dvasios, sielos ir kūno. Dvasia tarsi dovanota dievo, visada siekianti gėrio ir tiesos. Siela sudaro tarsi savąjį aš, ji žmoguje yra individualumo pradžia. Kadangi valios laisvė sudaro esmės pagrindą, tai būtent siela, pagal Origeną , renkasi gėrį ar blogį. Pagal prigimtį siela pavaldi dvasiai, o kūnas sielai. Kadangi siela sudaryta iš dviejų dalių, dažnai žemesnioji dalis laimi ir žmogus tampa pavaldus aistroms. Priklausomai nuo įpročių, žmogus tampa nuodėmingu kūriniu, sujaukdamas gamtinę tvarką, sukurtą kūrėjo. Vadinasi blogis ne iš dievo, ir ne iš gamtos, o iš žmogaus piktnaudžiavimo laisve. Pagal viduramžių filosofiją, žmogus turėtų būti aukščiau kosmoso, ir turėtų būti gamtos valdovu, bet dėl savo nuodėmingumo, jis nevaldo netgi savęs ir visiškai priklauso nuo dieviškojo atlaidumo. Viduramžių filosofija charakterizuojama kaip geocentrinė, nes visos pagrindinės viduramžių sąvokos susijusios su dievo aiškinimu.
Renesanso epochos filosofija
Pradedant 15a vakarų Europoje įvyko eilė pasikeitimų socialiniame, ekonominiame ir dvasiniame gyvenime. Jie reiškė naujos epochos pradžią, kuri į istoriją įėjo atgimimo pavadinimu. Socialinius epochos pasikeitimus liudija esminė minties kaita. Ji buvo susijusi su sekuliarizacijos procesu, vykusiu visose kultūriniuose ir visuomeniniuose gyvenimų srityse. Savarankiškumą įgauna ne tik ekonominis ir politinis gyvenimas, bet ir mokslas, menas, filosofija. Šiai epochai būdingas atgimimas antikinės kultūros, antikinio gyvenimo būdo, mąstymo ir jutimo būdo. Iš kur ir pats jos pavadinimas renesansas – reiškiantis atgimimą. Tačiau renesanso žmogus, kultūra ir filosofija skiriasi nuo antikinės, nors atgimimas priešpastato save viduramžių krikščionybei, tačiau jis atsirado kaip viduramžių vystymosi pasekmė, ir todėl turi savyje tokių bruožų, kurie nebuvo būdingi antikai. Didelės įtakos viduramžių filosofijai turėjo Platono , o vėliau Aristotelio mokymas. Pagrindiniu renesanso epochos bruožu buvo orientacija į meną. Jei viduramžius galime pavadinti religine epocha, tai renesansą tapybos, etikos epocha. Jeigu antikos filosofijos dėmesio centre buvo gamta ir kosmosas, viduramžiuose dievas ir su juo susijusi išsigelbėjimo idėja, tai renesanso filosofijos objektas žmogus. Dėl šios priežasties renesanso filosofinis mąstymas charakterizuojamas kaip antropocentrinis.Humanizmas
Viduramžių visuomenėj buvo labai stiprūs korporatyviniai luominiai ryšiai tarp žmonių, todėl netgi įžymūs žmonės pasisakydavo luomo ar korporacijos vardu. Renesanso epochoje individas įgauna daug didesnį savarankiškumą ir vis dažniau atstovauja ne vieną ar kitą sąjungą, o patį save. Iš to išauga nauja žmogaus savimonė ir nauja visuomeninė pozicija. Garbė, savęs įtvirtinimas, savo jėgos ir talento supratimas tampa skiriančiomis žmogaus savybėmis. Visapusiškumas, tai renesanso žmogaus idealas. Antikos filosofai domėjosi visomis sritimis. Renesansas taikė antikos visapusiškumo kriterijus. Jie stengėsi išsiskirti savo gebėjimu pasakyti kuo daugiau įvairiose srityse. Parašiuto, povandeninio laivo brėžinius paliko Leonardas Da Vinčis. Siekimui tapti nusipelniusiam meistru, dailininku, poetu ar mokslininku padėjo to meto bendra atmosfera, gaubianti talentingus žmones. Renesanso epochoje juos gerbė taip kaip antikoje didvyrius, o viduramžiuose šventuosius. Tai buvo būdinga humanistų būreliams, kurie anksčiausiai atsirado Italijoje (Florencijoje, Neapolyje ir Romoje). Jų ypatybė buvo opozicinis požiūris į bažnyčią ir universitetus. Humanizmas nėra žmogiškumas. Jis aukština žmogaus talentus ir sugebėjimus. Universitetai buvo visuomenės vystymosi stabdis, todėl didžioji dalis humanistų nesimokė jokiuose universitetuose.Renesanso žmogaus supratimas
15a humanistas Džovanis Pikodella Hirandola savo samprotavimus išdėstė kalboje apie žmogaus vertę. Sukūręs žmogų dievas pagal šį filosofą nedavė jam nei vietos, nei esmės, nei pareigos, kad vietą ir pareigą žmogus įsigytų, remdamasis savo valia ir sprendimais. Tai visiškai ne antikinis žmogaus supratimas. Antikoje žmogus buvo laikomas esybe, kurio veikla buvo apibrėžta. Antikos žmogus gamtą laikė savo valdove, o ne save. Hirandolos mokyme teigiama, kad dievas davė žmogui valią ir tik jis turi nuspręsti savo likimą, atrasdamas sau vietą pasaulyje. Žmogus čia nėra gamtinė esybė, bet savęs kūrėjas. Renesanso epochoje palaipsniui silpnėja įsitikinimas žmogaus nuodėmingumu, kadangi jis pripažįsta save gyvenimo ir likimo kūrėju. Tokios jėgos ir valdžios viskam egzistuojančiam, tame tarpe ir pačiam sau, žmogus nejautė nei antikoje, nei viduramžiuose. Dabar jam nebereikalingas dievo gailestis, be kurio dėl savo nuodėmingumo negalėjo nugalėti prigimties. Dabar jis pats kūrėjas, todėl menininko kūrėjo figūra tampa tarsi renesanso simboliu. Šioje epochoje bet kokia veikla, ar tai būtų skulptoriaus, dailininko ar inžinieriaus, traktuojama kitaip nei ankstesnėse epochose. Antikoje suvokimas laikomas aukščiau veiklos, o viduramžių krikščionybė darbą laikė išpirkimu iš nuodėmių. Aukščiausia veiklos forma pripažino tą, kuri veda prie sielos išsigelbėjimo. Ir tik atgimimo epochoje kūrybinė veikla įgauna sakralinį charakterį. Jos dėka žmogus ne tik patenkina žemiškus poreikius, kuria naują pasaulį, grožį bei save. Neatsitiktinai toje epochoje nebematoma skirtumo tarp mokslo ir praktinės techninės veiklos. Inžinierius dabar ne tik menininkas, technikas, kokiu buvo antikoje ir viduramžiais, dabar jis kūrėjas. Nuo šiol menininkas ne tik kopijuoja dievo kūrinius, bet ir patį dieviškąjį kūrimą. Dievo kūriniuose jis siekia sužinoti jų sukūrimo dėsnį. Moksle tai pastebima pas Keplerį, Koperniką, Galilėją. Su antropocentrizmu renesanso epochoje siejamas grožio kultas, todėl būtent tapyba, vaizduojanti žmogaus veidą bei kūną, tampa vadovaujančia meno rūšimi toje epochoje. Didžiausių dailininkų kūryboje, tokių kaip Botičeli, Leonardo Da Vinči, Rafaelio, Alberti, renesanso pasaulio suvokimas įgauna aukščiausią išraiškos formą.Panteizmas renesanso natur filosofijoje
Renesanso epochoje filosofai vėl grįžta prie mokymo apie gamtą. Domėjimasis natur filosofija sustiprėjo 15-16a. Vyksta grįžimas prie kosmocentrinio antikinio mąstymo. Kaip gamtos supratime bei žmogaus traktuotėje renesanso filosofija turi savo specifiką. Ji pirmiausia pasireiškia gamtos aiškinimu. Krikščioniškasis dievas netenka savo transcendentinio antgamtinio charakterio, jis tarsi susilieja su gamta, kuri sudievinama ir įgauna bruožus, kurie nebuvo būdingi antikai. Renesanso natur filosofai, kaip pvz., įžymus gydytojas alchemikas ir astrologas Parabelis, gamtą mato kaip gyvą visumą magiškų jėgų, kurios pasireiškia ne tik gyvų organizmų sandaroje ir funkcijose, bet ir nesuderintose stichijose. Parabelis sugalvojo ypatingą analogijų sistemą tarp įvairių žmogaus organų ir dangaus šviesulių judėjimo. Visa gamta, pagal Parabelį, gali būti suprasta naudojantis 3 alchemijos elementais: gyvsidabriu, siera ir druska. Gyvsidabris atitinka dvasią, siera sielą, o druska kūną. Kadangi žmogaus kūną valdo siela, tai kiekvienoje gamtos dalyje egzistuoja dvasinė pradžia (arche). Todėl norint nugalėti gamtos jėgas, reikia pasiekti šį pradą, surasti maginį kontaktą su juo ir išmokti valdyti. Šis maginis alcheminis gamtos supratimas būdingas būtent 15-16a. Nors jis turi daug bendro su antikos gamtos supratimu kaip visuma ir netgi sudvasintu kosmosu, tačiau skiriasi nuo antikos aktyvia dvasia ir siekimu valdyti gamtą, remiantis magiškomis jėgomis. Panteizmas – visadieviškumas. Renesanso filosofijoje pats pasaulio suvokimas įgauna visai kitą atspalvį.Koperniko ir Bruno heliocentristinė teorija
Iki renesanso laikotarpio, moksle vyravo Aristotelio geocentrinė teorija. Dar iki Koperniko bandyta neigti antikos ir viduramžių mokslo teiktą kosmoso apibrėžimą, kurio centre yra nejudanti žemė. Kopernikas, naudodamasis sąlyginumo principu, pagrindė naują astronominę sistemą. Pagal Koperniko mokymą, žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę, kuri yra pasaulio centre. Taip Kopernikas sugriovė pagrindinį Aristotelio fizikos ir kosmologijos principą, juo paneigdamas kosmoso apibrėžtumą. Kopernikas galvojo, jog visata neišmatuojama, begalinė. Kaip įrodymą jis pateikė teiginį, jog žemė, lyginant su visata, yra visai maža. Brunas, sutapatindamas kosmosą su beribiu dieviškumu, priėjo išvados, kad kosmosas beribis. Iki jo buvo manoma, jog aukščiausia būties pradžia – priešingybių sutapimas, leidžiantis sulyginti dievą su pasauliu, kūrėją su kūriniu. Šią koncepciją plėtojo Brunas, sukūręs panteistinį mokymą, priešingą viduramžių teocentrizmui. Paneigdamas skirtumą tarp kūrėjo ir kūrinio, jis atidavė gamai tai, kas viduramžiuose priklausė dievui, t.y., aktyvią kūrybinę pradžią. Jis suteikė gamtai gyvybės ir judėjimo pradžią. Gamta pagal Bruną – dievas daiktuose. Bruno panteizmas pradėjo materialaus gamtos supratimo kelią. Tuo metu Bruno mokymas bažnyčios buvo paskelbtas kaip eretinis.Galilėjaus mokslinė veikla ir jos filosofinė reikšmė
Gyvenimo metai 1564-1642. Galilėjaus mokslinė veikla baigia italų renesanso vystymąsi ir davė pradžią Europos naujųjų laikų matematiniam eksperimentiniam pažinimui. Jis suformulavo pirminius metodologinius ir filosofinius principus, kurie turėjo didelės įtakos 17a Europos dvasiniam gyvenimui. Galilėjus priklausė įžymiai Florencijos šeimai. Iš pradžių Galilėjus mokėsi medicinos universitete, tačiau susidomėjęs matematika, mediciną užmiršo. 1580m pabaigoje Galilėjus Padujos universitete pradėjo dėstyti matematiką, o nuo 1592m vadovavo matematikos katedrai. Galilėjaus mokslinė pasaulėžiūra formavosi Euklido ir Archimedo idėjų įtaigoje. Šie mokslininkai išsiskyrė siekimu sujungti mokslo pasiekimus, ypač matematikos, su praktika, sprendžiant technikos uždavinius. Galilėjus taip pat domėjosi Aristotelio moksliniais darbais, fizika ir apie dangų. Išskyrus teorinius šaltinius, turėjusius įtakos Galilėjui, didelį vaidmenį suvaidino ir praktinės gyvenimiškos problemos, kuriomis jis domėjosi dirbdamas techniškai pirmaujančiose Italijos įmonėse. Mokslinės veiklos pradžioje, Galilėjus domėjosi mechanika ir ypač dinamika. Tuo domėtis jis pradėjo dar mokydamasis universitete, atlikdamas įžymiuosius bandymus su krentančiais kūnais, kurių rezultatus išdėstė traktate apie judėjimą. Šios problemos sprendimu domėjosi ir dirbdamas matematikos katedroje. Šio periodo pabaigoje Galilėjus padarė eilę astronominių atradimų. Sukonstravęs teleskopą, kuris didino 30 kartų, mėnulyje pamatė kraterius, pastebėjo žvaigždžių susitelkimus, bei Jupiterio palydovus. Visa tai jis aprašė “Žvaigždžių žinyne” 1610m Galilėjus sugrįžo į Florenciją, kur tapo Toskanos hercogo rūmų mokslininku. Florencijoje Galilėjus toliau domėjosi filosofija. Jis pastebėjo saulės dėmes, Veneros fazes, šviesos reiškinius aplink Saturną, vėliau pavadintus žiedu. Savo atradimus, pirmiausia Jupiterio palydovus, bei Veneros fazes, Galilėjus traktavo kaip heliocentristinės teorijos teisingą patvirtinimą. Saulės dienų poslinkiai liudijo apie sukimąsi apie ašį. Mėnulio stebėjimas, bei saulės dienų atradimas paneigė peripatetinio scholastinio mokymo tvirtinimą apie dangiškąjį pasaulį, susidedantį iš eterio, ir žemiškojo pasaulio skirtingumą.
Galilėjaus atradimai turėjo didelę reikšmę ne tik mechanikos vystymuisi, bet ir filosofijos. Tuo metu peripatetinė scholastinė fizika, grindžiama paviršutiniškais stebėjimais ir spėliojimais, buvo perpildyta įvaizdžiais apie daiktų judėjimą priklausomai nuo gamtinių tikslų, apie kūno įgimtą sunkumą ir lengvumą, apie judėjimo ratu tobulumą. Šie paviršutiniški apibendrinimai siejami su spėliojimais, kurie per tūkstantinį scholastikos gyvavimo laikotarpį susipynė su religiniais, biblijiniais mokymais. Šią problemą Galilėjui padėjo išspręsti eksperimentai ir matematika. Dar antikoje Archimedas padėjo pagrindus statikai. Galilėjus laikęs Archimedą savo mokytoju žengė sekantį žingsnį, sukurdamas pagrindus dinamikai. Jis suformulavo laisvo kūno kritimo dėsnį, greičio ir pagreičio sampratas, inercijos dėsnį. Mechanikos dėsnių filosofinė reikšmė buvo didelė, kadangi pirmą kartą žmogaus minties istorijoje suformuluota objektyvi, grynai fizinė gamtos dėsnių samprata. Galilėjaus mechanikos dėsniai kartu su astronominiais atradimais sudarė Koperniko heliocentrinės teorijos fizinį pagrindą, kurio pats Kopernikas neturėjo. Taip heliocentrinė doktrina įgauna teorijos statusą. Būtent tai ir nepatiko bažnyčiai. Ji galėjo sutikti su heliocentrine Koperniko idėja kaip hipotetine iš pragmatinių sumetimų, nes ji patikslino astronomines lenteles, bei padėjo pagrindus 1582 kalendorinei reformai. Tačiau leisti, kad Koperniko mokymas būtų priimtas kaip objektyvi tiesa, bažnyčia negalėjo, kadangi tai prieštarautų bibliniams krikščioniškosios pasaulėžiūros principams.Galilėjaus metodologija
Galilėjus, sukūręs dviejų tiesų koncepciją, transformavo ją į dviejų knygų doktriną. Pagal šią doktriną, šv. Raštas yra dieviškojo atradimo knyga, o gamta – dieviškojo kūrimo knyga. Būtent antroji knyga ir yra tikrasis filosofijos objektas. Filosofas pripažįsta, kad šv. Raštas nėra klaidingas, tačiau jo aiškintojai klysta, ypač tada, kai laikosi tiesioginės biblinių žodžių reikšmės, neatsižvelgdami į tai, jog biblija, kurios pagrindinis tikslas moralės mokymas, pritaikyta nemokytų žmonių supratimui. Pasak Galilėjaus, mokyti žmonės negali laikyti tiesioginės prasmės, kada esmė prieštarauja mokslinių tyrimų rezultatams. Tačiau pagrindinė gamtos knygos supratimo sąlyga yra ne biblinių tekstų aiškinimas, o jos stebėjimas, remiantis juslėmis ir protu. Aiškindamas tiesą, Galilėjus teigia, jog tiesa nėra pastovi ir galutinė žmogaus pažinimo būsena. Tai ilgas konkrečių ir tikslių tiesų pažinimo procesas. Sumažindamas pažinimo apimtį, Galilėjus siekė įsigilinti ir maksimaliai patikslinti kiekvieną tiesą. Pasak Galilėjaus, pažinimo problemą galima spręsti ekstensyviniu ir intensyviniu būdu. Ekstensyvinis būdas reiškia pažintų tiesų kiekį. Čia Galilėjus teigia, kiek žmogus bepažintų, jo žinių kiekis vis tiek bus mažas lyginant su begaliniu realizuotu dievo pažinimu. Intensyvinis būdas reiškia vienos ar kelių tiesų apimtį. Žmogaus protas sužino kai kurias tiesas taip tobulai ir tiksliai, kas būdinga gamtai. Dievas žino begalybę tiesų, tačiau tos tiesos, kurias pažino žmogaus protas, prilygina jį dieviškajam. Galilėjus teigia, kad pagal tai, kiek daiktų būna pažinta ir žmogaus sukurta, galima teigti, kad žmogaus protas yra vienas tobuliausių dievo kūrinių. Didelį dėmesį tiesos ieškojime filosofas skiria praktiniam gamtos pažinimui. Praktinis pažinimas Galilėjui reiškė eksperimentinį pažinimą. Eksperimentus jis derino su matematika. Taip pat teigė, jog logiką galima pakeisti matematika, nes ji taip pat moko ir padeda įrodinėti. Ši Galilėjaus metodologija padėjo jam sukurti analitinį ir sintetinį metodus. Galilėjaus mokymas apie analitinį ir sintetinį metodą turėjo įtakos mechanistiniam būties aiškinimui. Šis metodas atmetė kokybinį gamtos supratimą, kuris buvo būdingas scholastikai ir natūrfilosofijai. Galilėjaus moksliniai atradimai turėjo didelės įtakos Niutono mechanikai. Nemažiau reikšminga ir filosofinė šių atradimų reikšmė 17 a mechanistiniam materializmui bei filosofinio racionalizmo formavimuisi.Niutono mokslinių atradimų filosofinė reikšmė
17a, kuris vadinamas matematikos arba genijų amžiumi, baigėsi Izaoko Niutono moksline veikla. Jis gyveno 1643-1727m. Niutonas, Kembridžo universiteto auklėtinis, vadovavęs šio universiteto fizikos matematikos katedrai daugiau kaip 30m, savo gyvenimą paskyrė mokslui. Jis buvo matematikos genijumi, kokio dar nežinojo gamtos mokslų istorija. Pagrindines veiklos kryptis optiką, mechaniką ir astronomiją, matematikos pagrindu sujungė į bendrą mokslą, kurį pavadino gamtos filosofija. Savo optikos paskaitose Niutonas pabrėžė, kad matematikos žinojimas yra pirmoji sąlyga tiems, kurie nori pasiekti rezultatų kurioje nors gamtos filosofijos dalyje. Niutonas suformulavo vieninga teoriją ir pakreipė šiuolaikinį mokslą ta linkme, kuria ji eina dar ir dabar. Pirmasis iš jo paskelbtų atradimų buvo revoliucinis darbas apie šviesos prigimtį. Atlikęs eksperimentus Niutonas atrado, kad įprasta balta šviesa yra visų vaivorykštės spalvų mišinys. Jis taip pat išnagrinėjo šviesos lūžimo ir atspindėjimo dėsnių pasekmes. Taikydamas šiuos dėsnius 1668 jis suprojektavo ir pagamino pirmąjį teleskopą reflektorių. Didelis Niutono indėlis įneštas į matematiką. Jis sukūrė diferencialinį ir integralinį skaičiavimus. Šis atradimas pats svarbiausias šiuolaikinės matematikos laimėjimas, iš kurio išaugo dauguma šiuolaikinių matematikos teorijų. Tai vienas pagrindinių įrankių, be kurio modernaus mokslo pažanga būtų neįmanoma. Tačiau patys svarbiausi Niutono atradimai buvo mechanikos srityje. Galilėjus atrado pirmąjį judėjimo dėsnį, apibūdinantį objektų judėjimą, kai jie nėra veikiami išorinių jėgų. Praktiškai jie yra veikiami išorinių jėgų, ir pats svarbiausias mechanikos klausimas yra, kaip objektai juda tokiomis aplinkybėmis. Šią problemą Niutonas išsprendė savo garsiuoju antruoju mechanikos dėsniu, kuris teisėtai laikomas pačiu pagrindiniu klasikinės fizikos dėsniu. Fma. Antrasis dėsnis sako, kad objekto pagreitis yra lygus jėgai, kuri veikia objektą, padalytai iš jo masės. Prie šių dviejų dėsnių Niutonas pridėjo trečiąjį, ir patį garsiausią iš savo atrastų mokslinių dėsnių – Visuotinės traukos dėsnį. Šie keturi dėsniai kartu sudaro vientisą sistemą, kurios dėka gali būti tiriamos ir visos mikroskopinės mechaninės sistemos. Niutono dėsniai gali būti ir buvo taikomi sprendžiant daug mokslo ir inžinerijos problemų. Jam gyvam esant akivaizdžiausiai jo atrasti dėsniai buvo pritaikyti astronomijoje. 1687m jis išleido savo didžiausią darbą – “Gamtos filosofijos matematiniai principai”, kuriame paskelbė gravitacijos ir judėjimo dėsnius. Visi minėti atradimai padėjo Niutonui tapti Londono karališkosios visuomenės nariu, o nuo 1703m ir iki gyvenimo pabaigos – jos prezidentu. Niutono veikalas “ Gamtos filosofijos matematiniai principai” reiškia mechanikos, kaip mokslo apie makro kūnų judėjimą. Niutono atradimai apibendrinti traukos dėsniu, paaiškino reikšmingus procesus, vykstančius žemėje ir visatoje. Nors Niutono kūrinys ir vadinosi “Gamtos filosofijos matematiniai principai”, tačiau šių principų materialistinis aiškinimas gamtos filosofiją paverčia klasikine mechanika, visiškai atsiskyrusia nuo filosofijos tradicinės esmės. Ne tik antikoje, bet ir naujaisiais laikais mokslininkai naudojosi įvairiomis filosofinėmis doktrinomis, taip priklausydami nuo vienų ar kitų filosofinių teorijų. Niutono mechanika, padėjusi tobulinti žmonijos praktines galimybes, reiškia mokslinių teorijų įtakos padidėjimą filosofinių koncepcijų vystymuisi. Nežiūrint į tai, kad Niutono požiūris į filosofiją buvo neigiamas, bet jis negalėjo nuo jos atsiriboti, naudojosi tam tikromis doktrinomis. Aiškindamas kūnų tarpusavio įtaką, šviesos reiškinius, Niutonas naudojosi aplinkos tuštumos hipoteze. Niutono neigiamas požiūris į hipotezes turėjo neigiamos įtakos jo metafizikai. Niutonas buvo tokių hipotezių priešininkas, kurios nepasitvirtindavo faktais ir netiko matematinei sistemai. Tačiau jis tik galvojo, kad atsisakyti hipotezės, kaip spėliojimo, neįmanoma. Niutonas negalėjo apsieiti be bendrųjų sąv.okų, kurios galėjo būti išvystytos tik metafizikos dėka. Tai absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sąvokos. Šios sąvokos buvo reikalingos materijai paaiškinti. Niutonas materija laikė tam tikrą masę, galinčią judėti, veikiant išorinėms jėgoms. Judėjimas – tai yra persikėlimas iš vienos vietos į kitą, visada santykinis. Vadinasi yra santykinė erdvė, kurioje kūnai juda, ir laikas, kuriuo šis judėjimas matuojamas. Kadangi egzistuoja santykinė erdvė ir santykinis laikas, turi egzistuoti ir absoliuti erdvė, t.y., pasaulinė materija, ir absoliutus laikas, nenutrūkstanti pasaulinė tėkmė, kuri yra tarsi kosminė skalė, nesuskaičiuojamiems judėjimams matuoti. Pagal Niutoną, nei absoliučios erdvės, nei absoliutaus laiko žmogus nejaučia. Niutono idealistinės išvados formavosi klaidingai suprastos saulės sistemos teorijos įtakoje. Visiems šios sistemos dėsningumams buvo pritaikyta absoliuto sąvoka. Planetų sukimosi priežastimi apie saulę Niutonas laikė pasaulinę traukos jėgą. Tačiau planetų judėjimas vienoje plokštumoje, nagrinėjant amžinybę ir absoliutų kosminio mechanizmo nekintamumą, liko nepaaiškintas. Šios problemos sprendimą Niutonas bandė atrasti pripažindamas dieviškosios būties egzistenciją. Pasak jo, dieviškosios būties žmogaus protas pažinti negali. Tuščioji erdvė – tai dieviškoji erdvė. Fizikinis teologinis argumentas buvo sukritikuotas dar Kanto filosofijų. Didelę istorinę reikšmę turi Niutono mechanika, kurią pataisė tik tikimybių teorija. Filosofijos istorijai reikšminga tai, jog šis mokslas sustiprino materialistinę pasaulėžiūrą, kuria rėmėsi 18s prancūzų materialistai.18a Prancūzijos šviečiamoji filosofija
18a filosofinės minties vystymasis priklauso šviečiamajai epochai. Visi to meto filosofai buvo švietėjais. Idėjiniais švietėjo oponentais buvo teologai, o šiaip reikšmingų filosofijos priešininkų jie neturėjo. Švietimas – tai kultūrinis, ideologinis visuomeninės minties judėjimas, kuris ankščiausiai susiformavo Prancūzijoje. Socialiniu, klasikiniu požiūriu, prancūziškasis švietimas sudarė didžiosios prancūzų revoliucijos ideologijos pagrindą. Gindami asmeninės nuosavybės buržuazinę formą, švietėjai vadovavo išnaudojamųjų klasių kovai prieš feodalinio absoliutizmo santvarką. Švietėjiškasis proto valdymo idealas išreiškia amžinus darbininkų siekius, socialinį teisingumą ir laisvę nuo bet kokio išnaudojimo. Dalis švietėjų, remdamiesi utopinio idealizmo idealais, atliko skurdžiausio kaimo sluoksnio ir miesto darbininkų ideologų vaidmenį. Prancūziškojo švietimo pradininkais buvo Volteras ir Monteskje. Vėliau prie jų prisijungė Lameti, Didro, Ruso. Švietimo idėjos buvo platinamos ne tik filosofiniais kūriniais, bet ir literatūra bei teatru. Idėjos vyravusis Prancūzijos dvasinėje kultūroje tapo visuomenės vertybe. Prancūzijos švietėjai pakėlė filosofijos prestižą iki nebūtų aukštumų ir patvirtino požiūrį į filosofinį mąstymą kaip aukščiausią instituciją, sprendžiančią žmoniją jaudinančius klausimus. Remiantis nauja filosofine pozicija, buvo peržiūrėta pasaulėžiūros problematika bei žmonių socialinio gyvenimo klausimai. Laisvos pažiūros įgijo revoliucinius siekius. Prancūziškasis švietimas, vadinamas filosofine revoliucija, pergyveno naują filosofinės kūrybos pakilimą. Švietimo filosofinį pagrindą sudarė materialistinis gamtos ir žmogaus vietos joje suvokimas priešpastatytas teologijai bei idealistinei metafizikai (ką suvokiame protu). Švietimo mąstytojai nugalėjo įsitikinimą apie metafizinį antidialektinį gamtos nekintamumą laike. Jie priėjo išvados, kad gamta gali atsinaujinti, nežiūrint į tai, kad žmogus kenkia, naikina ją, o visos neigiamos savybės atsiliepia pačiam žmogui. (Didžiausias nuostolis žmogui). Visos užkariavimo idėjos nėra tokios blogos. Didžiausia nauda, kai žmogus yra arti gamtos. Švietėjai nepalaikė nei mechanicistų, nei ekologų. Jie bandė atrasti vidurį. 18a Prancūzijos materializmas pradėjo kovą su feodalizmu. Švietėjų veiklos dėka atvirasis materializmas tapo išsilaisvinusio Prancūzijos jaunimo ideologija. Prasidėjo ateistinis judėjimas, jo vystymasis. Pirmą kartą materialistiniu mokymu buvo pasinaudota vardan socialinio progreso. Nauju materializmo krypties vystymosi žingsniu buvo bandymas panaudoti materializmą visuomeniniam gyvenimui paaiškinti. Švietėjai sugebėjo pagilinti visuomeninio gyvenimo pažinimą paneigdami kai kurias neteisingas teologines natūralistinio charakterio nuomones. Švietėjų veikaluose iškeliamos naujos idėjos, nurodančios viduramžių žinių trūkumą bei filosofinės minties tolesnio vystymosi perspektyvas.Ruso filosofija
Žanas Žakas Ruso gimė Šveicarijoje, Ženevoje. 16 metų paliko Ženevą, keliavo po Šveicariją, Italiją, Pietų Prancūziją. Sau užsidirbo dirbdamas tarnu, natų perrašinėtoju. “Voltero filosofiniai laiškai” sudomino jį Prancūzijos šviečiamosiomis idėjomis. Atvykęs į Paryžių Ruso išleido kūrinius: “Mintys apie mokslus ir menus”; “Julija” arba “Naujoji Elaiza”; “Apie visuomeninį susitarimą”; “Emilis” arba “Auklėjimą”, kurie atnešė naujo originalaus filosofo garbę. Pripažinimo Ruso susilaukė ir kaip vienas iš žymiausių Prancūzijos rašytojų. Išleidžiant Prancūzijos didžiąją enciklopediją, Ruso buvo vienas iš vedančiųjų bendradarbių, vadovavusių muzikos skyriaus sudarymui: Ruso filosofijos centre – žmogaus padėtis, jo gyvenamo laikotarpio visuomenėje. Pabrėždamas darbo liaudies engimą, jis siekė rasti šos nelaimingos daugelio žmonių būsenos priežastis ir parodyti kelią, vedantį į laisvę. Ruso gilinosi į socialinio išnaudojimo priežastis, kurios neatskiriamos nuo ekonominės ir politinės nelygybės. Ruso buvo pirmasis švietėjas, kuris pastebėjo nelygybę ne tik feodalinėj visuomenėj, bet ir būsimoje buržuazinėje. Perėjimas iš vienos visuomenės būsenos į kitą vyksta žmogaus galimybių, kurios priklauso nuo žmogaus proto vystymosi, tobulėjimo, dėka. Pagal Ruso, žmogaus proto vystymasis priklauso nuo gyvenimiškų poreikių, kurie atsirado persikeliant žmonėms iš vienų gyvenamųjų vietų į kitas, kada maistas ir visa kita, kas būtina, buvo gaunama darbu. Būstų statymą Ruso vadina pirmuoju perversmu žmonijos egzistavime, turėjusiai įtakos pirmųjų visuomenių (šeimų) atsiradimui. Ankstyvąją socialinę epochą, kada dar nebuvo valstybės, filosofas vadina pačia laimingiausia žmonijos istorijoje, manydamas, jog tada neverčiami dirbti žmonės gyveno laisvai ir laimingai. Antrasis perversmas padėjo atsirasti pilietinei visuomenei, atnešusiai nelygybę, vergovę ir skurdą. Nelygybę ruso įžvelgia asmeninės nuosavybės atsiradime. Kada apdirbamoji žemė tapo asmenine nuosavybe, neišvengiamai atsirado nuosavybės nelygybė. Įteisinus ekonominę nelygybę, valstybė papildė ją politine nelygybe, išskirdama žmones į valdančiąją mažumą ir privalančią jai paklusti daugumą. Trečiuoju nelygybės vystymosi lygiu Ruso laikė valstybinės valdžios perėjimą į despotizmą, kada pavaldiniai tampa vergais. Charakterizuodamas vis didėjančią nelygybę, Ruso išsiskyrė socialinio vystymosi dialektiką. Su jai būdinga priešingybių kova, vidiniu prieštaravimu, neigimo neigimu. Didelį dėmesį Ruso skyrė auklėjimo aiškinimui, kuris būtinas visuomenės gėrio palaikymui. Teigia, jog tėvynė negali egzistuoti be laisvės, laisvė be gėrio, gėris be piliečio. Jis buvo įsitikinęs, jog visuomeninis gėris priklauso nuo teisingo piliečio auklėjimo. Šiai problemai išspręsti būtina tiksli pedagoginė veikla. Visapusiškai auklėjant piliečius, visi visuomenės nariai įgyja pilietinį gėrį. Filosofas manė, jog galutinis žmogaus elgesio tikslas ne turtų siekis, bet visuomeninės pagarbos įgijimas. Ruso pateikdamas filosofinę kritiką, neigė krikščionybę. Šioje kritikoje neigė fundamentalius religinės sąmonės įvaizdžius, o rasdamas visų religijų dievuose antropomorfinius bruožus teigia, jog jie – tai žmogaus vaizduotės rezultatas, tačiau nežiūrint į tai, pasak Ruso, egzistuoja kitas dievas, kuris niekur nepasirodo ir kurio egzistencija galima įsitikinti mąstymo jėga. Jis neigė krikščionybę kaip ir ateizmą. Įsitvirtinus jakobinų diktatūrai, kuri rėmėsi Ruso mokymu, tačiau nepateisino vilčių ir išnyko, nevertus diktatūrą. Ruso šalininkai nusivylę realiais revoliucijos rezultatais paliko Ruso ir pradėjo domėtis utopinio komunizmo idėjomis. Istorijos eiga parodė, kad Ruso revoliucinės demokratinės idėjos nebuvo baigtos. Jo mokymas atgimė 20a pradžioje, kada Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos tautos pradėjo kovą prieš polonelizmą ir diktatorinius režimus.Lametri filosofija
Lametri gimė Šiaurės Prancūzijoje. Būdamas 16 metų atsisakė šventiko karjeros ir nusprendė tapti gydytoju. Baigęs Paryžiuje medicinos fakultetą išvyko į Olandiją, kur susipažino su naujausiomis medicinos teorijomis. Medicinos stebėjimai ir tyrinėjimai turėjo įtakos materialistiniam psichofizinės problemos sprendimui, išdėstytam kūrinyje “Sielos natūralioji istorija”. Sekantis darbas, traktatas apie sielą, išreiškia naujųjų amžių materialistinės filosofijos pakilimą, tačiau nežiūrint į tai, buvo pasmerktas teologų ir sudegintas. Nežiūrint į tai, Lametri išleidžia veikalą “Žmogus – mašina”, kuriame materializmas vadinamas teisingiausia filosofijos kryptimi.( “Anti Seneka” arba “Mintys apie laimę”, bei “Epikūro sistema”). Lametri, nepritarė spiritualistiniam sielos prigimties suvokimui, kuris vystėsi nuo Platono , Aristotelio iki Dekarto. Atsakydamas į klausimą, kas yra siela, mąstytojas manė, jog atsakyti galima nagrinėjant žinias, gautas praktinėje veikloje. Materialistinės psichofizinės problemos sprendimo pagrindas yra pažinimas. Tai procesas, kuris prasideda nuo juslinio pažinimo, eksperimentinio tyrimo ir baigiasi racionaliu faktų apibendrinimu. Pasak Lametri, sielą galima pažinti tik praktikoje, stebint gydytojui. Tačiau nežiūrint į stebėjimų turinį ir mokslinius bandymus, reikalingas filosofinis apibendrinimas. Atsakyti į klausimą, kas yra siela, gali filosofas gydytojas arba filosofas, besiremiantis filosofiniais stebėjimais. Lametri prieštaravo traktuotei, jog siela – dvasinės substancijos apraiška, kuri skiriasi nuo materialios substancijos. Jis atsisakė pažiūros apie sielą, kuri savo esme skiriasi nuo kūno ir nagrinėjo ją kartu su žmogui būdingomis psichofizinėmis būsenomis. Lametri paneigė požiūrį apie galimybę jausti ir mąstyti, duotą ne pačios materijos, o dovanotą dievo. Gydymo patirtis parodė, jog visos sielos galimybės priklauso nuo smegenų ir kūno sandaros. Paaiškėjo, jog psichinės žmogaus galimybės priklauso nuo materijos. Galimybė jausti, tai vienas iš materijos atributų. Ši galimybė pastebima visuose gyvuose organizmuose. Tuo metu populiarus Dekarto mokymas apie gyvūnus-mašinas, teigęs, jog gyvūnai neturi jokių mąstymo požymių. Lametri, išjuokdamas šį mokslą, teigė, jog patirtis įrodo, jog egzistuoja vienoda galimybė jausti tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Realybėje ši galimybė pastebima žmogaus ir gyvūno jutiminių organų sandaros panašume. Lametri buvo įsitikinęs, jog šis sandaros panašumas įrodo vienodų funkcijų atlikimo galimybę, o gyvūnų, ypač keturkojų elgesyje, pastebimi bruožai, liudijantys apie atminties buvimą. Materialus šių sugebėjimų substratas – tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus esančios smegenys. Pravesta analogija tarp gyvūnų ir žmonių, Lametri padėjo padaryti išvadą, jog žmonės, nors ir pretenduoja bei įrodinėja, jog yra aukščiau gyvūnų, tačiau savo esme yra gyvūnai, tik juda vertikalioje padėtyje. Lametri, vystydamas “žmogaus-gyvūno” tezę, teigė, jog žmogus savo esme skiriasi nuo mechaninių prietaisų. Žmogus – tai tokia mašina, kuri gali jausti, mąstyti, sugeba skirti gėrį ir blogį. Žmogus – tai be pertraukos veikianti mašina, kuri gali funkcionuoti, netgi po ligos ar kai kurių organų netekimo. Ši jo tezė remiasi teiginiu, jog žmogus, gyvūnas yra vieninga materiali būtis. Lametri dėmesio centre yra gyvi organizmai, kurie yra neatskiriama organinio pasaulio dalis. Savo užduotis mąstytojas sprendė remdamasis to meto biologijos ir chemijos mokslais. Jis buvo pirmasis Europos materialistas, kuris mokyme apie gamtą rėmėsi ne mechanika, o biologija ir chemija. Besivystančių gamtos mokslų sudėtyje, šie filosofiniai apibendrinimai tapo ypač reikšmingi. Jie padėjo atsisakyti požiūrio į gamtą, kuris buvo susiformavęs 18a ir rėmėsi vien tik matematika.Kanto moralės teorija
Kantas gyveno 1724-1804m. Emanuelis Kantas buvo vokiečių filosofas ir vokiškojo klasikinio idealizmo pradininkas. Jis gimė ir dirbo Klioninsberge. Mokslinės veiklos pradžioje jis domėjosi kosmologija, pateikė hipotezę apie didžiosios galaktikos egzistavimą, esančią už mūsų galaktikos. Jo tyrimai, besiremiantys materialistine visatos ir žemės savarankiško vystymosi idėja, turėjo didelės įtakos filosofinės dialektikos vystymuisi. Kantas kritikavo savo amžininkus, kuriuos domino mistika. Svarbiausi jo veikalai “Grynojo proto kritika” ir “Praktinio proto kritika”. Juose išdėstė kritinę pažinimo teoriją, etiką ir estetiką. Grynojo proto kritikoje išsakytų idėjų pagrindu Kantas sukūrė moralės teoriją. Atradęs būtinas ir visuotines teorinio proto tiesas moksle, jis ėmė ieškoti ir praktinio, t.y., žmogaus elgesį reguliuojančio proto veikloje. Praktinis protas, tai proto veikla dorovės srityje. “Praktinio proto kritika” – pagrindinis Kanto etikos veikalas, kuriame tiriama, kiek protas gali nulemti valią ir determinuoti privalėjimą moralės srityje. Kantui 18a moralės teorijos buvo nepriimtinos. Būtinumo ir visuotinumo pagrindu 18a filosofai laikė arba žmogaus prigimtį, jo natūralų pojautį siekti laimės arba, kaip darė krikščioniškosios etikos atstovai, dorovės šaltinių ieškoję transcendencijoje. Tačiau Kanto etikos teorija rėmėsi prancūzų švietėjų, ypač Ruso samprotavimais apie visuotinas ir neatimamas žmogaus ir piliečio teises. Juos atitiko Kanto skelbta kiekvienos asmenybės absoliučios vertės idėja. Kuriant moralės teoriją, esminis dalykas yra dorovinio elgesio objekto ir moralumo kriterijaus nustatymas. Nuo antikos laikų buvo įsigalėjusi eudemonistinė dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi. Šią sampratą perėmė ir religinės etikos teorijos, aukščiausiu gėriu laikiusios laimę, tik nurodžiusios naują kelią į ją. Laimę tegalima pasiekti su religine praktika suderintu doroviniu gyvenimu. Naujųjų amžių etinės teorijos, pasižymėjusios natūralizmu, teigė pačioje žmogaus prigimtyje glūdint laimės siekimą ir šią prigimtį paskelbė moralumo kriterijumi. Pasak Kanto, etikos objektas yra ne laimė, ne tai kaip žmonės turi pasidaryti laimingi, o tai, kaip žmonės turi tapti verti laimės. Žmogaus moralumą reikia matuoti tokiais matais, kurie nereikalaudami iš žmogaus būti šventam, jo asmenyje žmoniją padarytų šventą. Nedera žmogaus idealizuoti ir kelti jam neįvykdomus reikalavimus, reikia imti tokį, koks jis yra. Etiką, pateikiančią dorovės normas, Kantas siekė kurti taip, kad protas spręstų remdamasis tik savimi, o ne kitų veiksnių verčiamas. Kantas buvo įsitikinęs, kad protui besąlygiškai vertinga tik gera valia. Gera valia, tai toji, kuri skatina atlikti pareigą. Pareigas, paliepiamo elgesio formą, Kantas vadina interaktyvu ir skiria du interatyvo tipus: 1) Hipotetinis arba sąlygiškas interatyvas reikalauja elgtis atsižvelgiant į tikslą; 2) kategorinis interatyvas paliepia elgtis taip, kad tavo elgesio taisyklė galėtų tapti visų elgesio taisykle. Tai ir yra pagrindinis dorovės dėsnis. Dorovės dėsnis, nepriklausydamas nuo elgesio turinio, išreiškia valios autonomiją bei laisvą pasirinkimą. Šis dėsnis nenumatydamas išimčių skelbia visuotinį moralumo kriterijų nepriklausomai nuo vietos, sąlygų ir epochos. Iš dorovės dėsnio išplaukia žmogaus pareigos, kurioms atpažinti Kantas formuluoja kitą kategorinio interatyvo išraišką: elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas. Taip Kantas teigia absoliučią žmogaus vertę. Į kitus žmones mes turime žiūrėti kaip į asmenybes, o ne kaip į tai, kas naudinga, ne kaip į daiktus. Žmogus, pasak Kanto, yra tikslas pats savaime ir niekieno, netgi dievo, negali būti panaudotas kaip priemonė. Visuotinis dorovės dėsnis teigia, jog ne kilmė, bet moralumas yra žmonių vertinimo kriterijus. Veikiamas Ruso idėjų, Kantas nepriėmė šviečiamojo amžiaus pažiūros, kad žmogaus vertę lemia proto sugebėjimai, kad žinios ir išsilavinimas yra būtina moralaus elgesio sąly.ga. Dorovės dėsnio šaltinis, pasak Kanto, ne valstybė, ne viešoji nuomonė, bet pats žmogus. Kantas parodė, kad teorinis protas susiduria su neišsprendžiamumu. Tačiau teorinio proto nepajėgumą įrodyti padeda praktinis protas. Nors teoriškai neįrodyta, kad žmogus laisvas, kad siela nemirtinga ir kad yra dievas, tačiau reikia gyventi taip, tarytum tai būtų įrodyta. Pripažinti žmogų esant laisvą būtina dėl to, kad tik galėdamas laisvai pasirinkti, jis yra atsakingas ir pakaltinamas. Žmogus, kaip juslinė būtybė nėra laisvas, nes jutimais valdomą pasaulį lemia gamtinis priežastingumas, gamtinis būtinumas, pagrįstas realiais faktais, tuo, kas yra. Sugebėjimas dorovės dėsnį paversti įsisąmoninto elgesio principu yra subjektyvus būtinumas, laisvė. Kantas žmogų vaizduoja dualistiškai. Kaip būtybę, svyruojančią tarp proto paliepimo ir juslinių paskatų. Laisvę jis supranta tik kaip laisvę moralinėje plotmėje, kurią paverčia moraline problema. Vadinasi, žmogaus laisvei beveik neturi įtakos nei materialinė gamyba, nei politinės revoliucijos, nes tai tik pakitimai jutimais suvokiamame pasaulyje. Religijos postulatais grindžiamose etikos teorijose sielos nemirtingumas priimamas kaip būtina sąlyga, įvertinti žemiškajam gyvenimui. Nurodęs, jog pati religija reikalauja moralinio pagrindimo, Kantas teigia, kad nei vienam žmogui šventumas, t.y., visiškas valios ir dorovės dėsnio atitikimas, nepasiekiamas žemiškajame gyvenime. Šventumas yra idealas, kuris gali būti pasiektas begaline dvasine pažanga ne tik žemiškajame gyvenime, bet ir po žmogaus mirties, tik pripažinus į begalybę nusitęsiantį žmogaus egzistavimą. Tad dorovės problema gali būti išspręsta tik amžinybėje. Žmogus savo jėgomis negali pasiekti dorybės ir laimės sujungimo, kurio, kaip būtino, reikalauja dorovės pobūdis. Reikalingas kitas šio moralinio teisingumo laidas – dievas, šitaip tampantis praktinio proto postulatu. Kanto etika skelbia apie praktinio proto pranašumą teorinio proto atžvilgiu. Problemos, kurių negalėjo išspręsti teorinis protas, išsprendžia praktinis protas, valios laisvę, sielos nemirtingumą ir dievo buvimą laikydama kaip moralumo sąlygas. Tikėjimas tuo, nors pagrindinėmis priemonėmis ir nepagrindžiamas, yra žmogaus būtinas poelgis. Kita vertus, Kanto etika iš esmės artima tai įprastinei etikai, kuri įsako elgtis neišsisukinėjant ir neieškant pasiteisinimų, kaip liepia sąžinė. Tai paprastų žmonių, kurie vadovaujasi pareigos jausmu, etika. Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras, pakanka paklusti kategoriniam interatyvui, kaip vidiniam pareigos balsui.NYČĖS FILOSOFIJA
Anapus gėrio ir blogio
Gyvenimo metai 1844-1900m. Nyčė gyveno antroje 19a pusėje, kai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė. Dažnai Nyčė laikomas veržimosi į valdžią ideologu, siejamas su nacizmu ir hitlerizmu. Be abejo, šiems judėjimams Nyčės idėjos labai patrauklios. Nyčė dar buvo vaikas, kai pralaimėjo 1848 revoliuciją. Revoliucinius idealus pakeitė agresyvi Bismarko politika. Vokietijos miestai pasipuošė paminklais, šlovinančiais naujuosius tautos laimėjimus karo ir pramonės srityje. Vokiečiai ypač didžiavosi savo universiteto kultūrine pažanga. Nyčė labai kritiškai vertino šią kultūrą. Jo įsitikinimu, tiek daug laimėjusi Vokietija neteko svarbiausio dalyko – šalis prarado sielą, žmogų užvaldė pasitenkinimas savimi, susikūrusi materialinę gerovę, Vokietija užmiršo dvasią. Kultūra smuko, atėjo dekadansas. Svarbiausia Nyčės mintis, kad Vokietija, o kartu ir visa Europa, nusigręžė nuo krikščionybės, tačiau joms stinga drąsos tai pripažinti. Nyčė laikė save pranašu, jautė turintis misiją pažadinti savo kartą, atverti jai akis, kad išvystų, kokioms netikroms vertybėms vergauja. Nyčės samprotavimų pagrindinė pozicija – teiginys, kad dievo nėra. Jis sakė, kad tikėjimas dievu nuskurdina žmogaus gyvenimą. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu menkina dabartinės žmogaus egzistencijos kilnumą ir vertę. Dievas mirė, vadinasi žmonijai daugiau nebepagelbės dieviškoji išmintis. Antgamtiškiems dalykams jau nebeliko vietos. Nyčei kaip ir daugeliui jo amžininkų atrodė, kad dievo, kai objektyvios realybės idėja, visiškai nesuderinama su moksliniu pažinimu. Tačiau jis suprato, kokie grėsmingi dievo mirties padariniai. Jei dievas mirė, žmonija privalo egzistuoti savarankiškai. Kadangi dievo nebėra, mes esame priversti patys kurti savo gyvenimą, suteikti jam pavidalą ir kryptį. Žmonės negali gyventi be vertybių, bet dabar jau nebėra jokio kito vertybių šaltinio, jokio kito jų atrankos kriterijaus, kaip pati žmonija. Nyčė nėra moralės priešas, nes jam rūpi moralės normos bei kriterijai, tačiau, jo manymu, senosios vertybės prarado galią. Nyčės misija – vertybių perkainojimas. Filosofas manė, kad jo laikų kultūros nuosmukį sąlygojo gyvenimą griaunančių jėgų pergalė. Patologija sunaikino senuosius pradus, moteriškumas įveikė vyriškumą. Jo knygoje “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” pateikiama originali graikų tragedijos analizė. Čia kalbama apie apoloniškosios ir dionisiškosios kultūros santykį. Dionisiškasis pradas yra kūrybingas, dinamiškas, pasireiškiantis laukiniu elgesiu. Apoloniškasis santūrus ir saikingas, siekiantis harmonijos. Pasak Nyčės, graikų tragedija – tai dionisiškojo chaoso sutramdymas, įvedant apoloniškųjų elementų. Vėlesniuose Nyčės veikaluose šių dviejų pradų santykis pasikeitė. Neliko net pastangų išlaikyti pusiausvyrą, Dionisui leista triumfuoti. Apoloniškoji sritis dabar skiriama pabėgti nuo gyvenimo, tai idealų ir iliuzijų pasaulis. O dionisiškasis pesimizmas priskiriamas herojiškai asmenybei, stipriai ir pasitikinčiai savimi, sveikinančiai gyvenimo kovą. Pasak Nyčės, gyvastinga stipri prigimtis įveikia net ir pačias nepalankiausias aplinkybes. Šią gyvenimo tezę Nyčė siejo su amžinąja grįžimo idėja. Visa, kas sukasi ratu, ir tai, kas vyksta dabar, jau yra įvykę daugelį kartų ir dar kartosis ateityje. Tačiau Nyčės dionisiškasis žmogus neišsigąsta pasikartojančių kentėjimų. Jis džiaugiasi, galėdamas tūkstantį kartų įveikti kančią ir tūkstantąjį kartą šlovina gyvenimą. Nyčė nepripažino tradicinio tikėjimo tikruoju, kurį teologai ir filosofai, tokie kaip Platonas ir Kantas laikė pranašesniu už kasdienį. Jis atmetė metafiziką, sakydamas, kad ji paneigia gyvenimą. Nyčė tvirtino, jog fiziškai silpni individai arba jų grupės, pvz.; dvasininkai, kai naudojasi metafizika kaip tam tikra ideologija, kad galėtų valdyti stipriuosius ir sveikuosius, o dėl tikėjimo, tai ne tik svarbu ar jis teisingas, kiek ar jis teigia gyvenimą, ar gali suteikti savo išpažinėjams jėgos, laisvės ir valdžios pojūtį. Pasak Nyčės, mes ne atrandame, o kuriame vertybes, tik nuo mūsų p.ačių priklauso ar pajėgsime išsiskirti iš beprasmio daiktų pasaulio ir išsiugdyti valią viešpatauti, kuriai kančia yra kelias į tobulybę. Kaip teigia Nyčė, žmogus turi paklusti širdies polinkiui, o ne proto diktatui. Valia viešpatauti yra pagrindinė Nyčės kūrinių idėja, tai gamtos dėsnis. Tai ir žmogaus galios šaltinis, pranokstantis savo jėgos, galios ribas. Siekiantis įsitvirtinti ir dominuoti, valia viešpatauti padeda žmogui, protingiausiai ir silpniausiai būtybei, tapti pasaulio šeimininku. Valia – tai nėra tas pats, kas gyvenimas. Gyvenimas atviras chaosui, todėl jam reikia suteikti kryptį ir tikslą. Nyčė rašė apie valios jėgą: “aš sprendžiu iš to, kiek pasipriešinimo, skausmo ir kančios gali patirti žmogus, kad įsiviešpatautų.” Jeigu žmonių poelgius vertintume tik valios įsiviešpatauji polinkiu, tai jos apraiškų rastume kiekviename žmogiškų santykių lygmenyje. Kiekvienas ginčas, tai pastanga įsiviešpatauti. Paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu Nyčė tapo antžmogio pranašu. Ši idėja dažnai suprantama neteisingai. Ji neturi nieko bendra su rasiniu pranašu, tiesiog antžmogis yra įveikęs žmogiškuosius skrupulus, dėl kurių kankinasi kiti. Jis pats kuria vertybes ir tvarko savo gyvenimą. Jis nugali savo silpnybes ir nekenčia kitų neryžtingumo. Nyčė teigia, kad gebėjimas kentėti yra menka dorybė, bet nepalūžti nuo vidinės graužaties ir abejonių, kai kitas kenčia, o tu girdi jo šauksmą, štai kas yra didinga. Paprastus žmones Nyčė vadino trąša, kurią reikia paskleisti, kad išaugtų vienintelė gėlė. Tiktai kilnieji, tie kurie pasižymi galinga valia viešpatauti, pranoks patys save. Antžmogis bus naujo tipo dionisiškasis žmogus, begalinės jėgos įsikūnijimas, pasitikintis savimi ir mokantis save valdyti. Nyčė turėjo didelės įtakos Europos literatūrai bei filosofijai. Didelę reikšmę Nyčės kūryba turi prancūzų egzistencialistams Kamiu ir Satui. Nyčė geriau nei kiti suprato, ką reiškia tikėti jog dievas mirė. Pasaulyje be dievo žmonija ne tiek laisva, kiek slegiama didžiulės atsakomybės.

Leave a Comment