Įvadas
Ekonomika yra mokslas apie turtą ir turėjimą. Taip ekonomikos mokslą apibrėžė XVIII a. škotų ekonomistas A. Smitas ( A.Smith ). Didelį vaidmenį ekonomikos vystymesi vaidina privati nuosavybė. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė. Privačios nuosavybės teise Lietuvoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Respublikos įstatymai. Kiekvienas laisvas žmogus gali turėti turto savo šalyje, o taip pat ir užsienyje. Turtas gali būti kilnojamas ( kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės ir iš esmės nesumažinus jo vertės ) ir nekilnojamas ( kuris yra susijęs su žeme ir negali būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą ). Savininkas gali valdyti jam priklausantį turtą, gali naudotis bei disponuoti juo nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Privati nuosavybė yra būtina, kad bet kurios šalies ekonomikos sistema sėkmingai veiktų. Teisė turėti nuosavybę, ja mainytis ir gauti pelno skatina asmenis ir verslo įmones išmintingai naudoti savo išteklius. Konkurencija rinkoje, kaip ir privati nuosavybė, skatina išteklius naudoti protingai ir gaminti tokias prekes bei teikti tokias paslaugas, už kurias žmonės noriai mokėtų.Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje nuosavybė priklausė valstybei, ištekliai buvo skirstomi pagal planą, o ne rinkos priemonėmis. Lyginant su kapitalizmu, kur ekonomikoje gamybos ištekliai yra privati nuosavybė, socialistinė ekonomika turi du trūkumus: ji lėčiau reaguoja į vartotojų poreikius ir priešingai negu rinkos ekonomika, planinė ekonomika priklauso nuo ilgalaikių ir sunkiai keičiamų sprendimų. Rinkos ekonomikos kūrimas yra sudėtingas procesas. Jam reikia daug privačios nuosavybės, valdžios nekontroliuojamų įmonių, įstatymų sistemos ir stabilios valiutos. Sovietinė valdžia ir toliau neatidavė pagrindinio valstybės turto į privačias rankas, toliau subsidijavo valstybines įmones, o valiuta buvo toli gražu ne stipriausia. Sovietų sąjunga ėmė byrėti. Prasidėjo privatizacija. Privatizuotos įmonės anksčiau priklausė valstybei, pastaroji jas valdė. Jas pardavus paskiriems žmonėms arba kitiems privatiems verslams, jos tapo privačios.
Privati nuosavybė – vienas iš laisvosiosverslininkystės ramsčių
Verslo firmos ir jų darbuotojai aprūpina mus elektros energija, vandeniu, televizijos laidomis ir telefono ryšiais. Parduotuvių lentynos nukrautos kompaktiniais diskais, drabužiais ir kitais mums reikalingais daiktais. Kavinės arba picerijos tenkina vartotojų įgeidžius. Visa tai – veikiančios laisvosios verslininkystės ženklai. Mes, būdami vartotojais, taupytojais, firmų savininkais, valdytojais, renkamės ir kartu organizuojame bei koordinuojame prekių bei paslaugų kūrimą savo šalies ekonomikoje.Laisvąją verslininkystę ir rinkos veikimą turi remti šalies įstatymai, priimti atsižvelgiant į piliečių išpažįstamas visuotines bendražmogiškąsias savybes. Daugumos pasaulio šalių vienas iš laisvosios verslininkystės sistemos ramsčių yra privati nuosavybė.Nuosavybė apibrėžia savininko valią bei teises, susijusias su konkretaus turto valdymu, naudojimusi ir disponavimu. Turto valdymas reiškia įstatymų įtvirtintą faktinę galimybę turėti turtą savo žinioje ir fiziškai ar ūkiškai jį veikti. Tuo tarpu naudojimasis suprantamas kaip įstatymų įtvirtinta galimybė vertingąsias turto savybes pritaikyti savo nuožiūra ir kartu gauti naudą (pajamas). Naudojimosi turtu teisė gali būti perduota kitam asmeniui pagal nuomos sutartį. Disponavimas turtu suteikia galimybę savininkui savo nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, faktinį jo likimą (pavyzdžiui, suteikia galimybę turtą suvartoti, perdirbti, perleisti kitiems asmenims). Pagal visuomenė kontrolės pobūdį nuosavybė gali būti privati ir valstybinė (bendroji). Pagal savininkų skaičių nuosavybė gali būti individuali ir grupinė.Valstybės konstitucija gina piliečių teisę į nuosavybę. Visada svarbia šalies ekonomikos organizavimo sistemos dalimi yra savininkų teisė spręsti, kaip naudoti privatų turtą. Jei turime savo dviratį, automobilį ar kompaktinių diskų grotuvą tai tik mes galime spręsti, kaip jais naudotis. Tik mes galime spręsti, kaip tvarkyti mums priklausančius daiktus. Galime juos paskolinti draugams, parduoti ar padovanoti. Būdami savininkais patys renkamės, patys ir atsakome. Jei pavyzdžiui patys nesirūpinsime savo drabužiais ar automobiliu, tai patys turėsime daugiau išlaidų. Dėl to teisė turėti ir disponuoti savo turtu verčia savininkus eikvoti savo išteklius kiek įmanoma rezultatyviau.
Tai ypač pasakytina apie verslininkystę. Šalies gyventojai gali turėti verslui naudojamą ir pajamas kuriančią nuosavybę. Užsienio šalyse (pavyzdžiui, JAV) privačioms firmoms tenka beveik 90 procentų visų šalyje per metus pagaminamų prekių ir suteikiamų paslaugų. Kaip ir kiekvienas tausojame savo daiktus, taip ir verslininkai turi paskatas rūpintis savo staklėmis ir įrenginiais, fabrikais ir parduotuvėmis; stengiasi naudotis jais protingai ir išvengti nuostolių, kurdami žmonėms reikalingus produktus.Su privačios nuosavybės teise glaudžiai siejasi kainų sistema. Vykstant laisviesiems mainams, prekių, paslaugų ir išteklių kainos nusistovi be išorės įsikišimo ir išreiškia rinkos dalyvių (gamintojų – pardavėjų ir vartotojų – pirkėjų) interesų sutapimą.Privati nuosavybė kapitalistinėjebei socialistinėje sistemoje
Žodis kapitalizmas dažnai vartojamas kaip “rinkos ekonomikos” sinonimas. Kapitalistinėje ekonomikoje gamybos ištekliai yra privati nuosavybė. Socializmas yra ekonomikos sistema, kurioje pagrindinių gamybos išteklių savininkė yra valstybė. Ten išteklius skirsto vyriausybė.Daugelio rinkos ekonomikos šalių – kaip antai Kanados, Jungtinės Karalystės, Argentinos, Honkongo, Japonijos ir Švedijos – ekonomikos sistemos remiasi į laisvąją verslininkystę, kuriai labai svarbi yra privati nuosavybė. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Japonijoje yra sėkmingai veikiančios ir kartu smarkiai besiskiriančios rinkos ekonomikos sistemos.Japonijos ekonomiką sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Iš miestų, fabrikų ir žemės ūkio liko griuvėsiai. Jungtinės Valstijos suteikė vadybos ir finansinę paramą šaliai atkurti. Šių dienų Japonija, beveik neturinti savo gamtinių išteklių šalis, užima antrąją vietą pasaulyje pagal savo ekonominį pajėgumą. Be kitų veiksnių, lėmusių stulbinamą Japonijos atgimimą, vienas svarbiausių buvo jos ekonomikos sistema. Panašiai kaip ir Jungtinėse Valstijose gamybos priemonės priklauso žmonėms ir verslams. Išteklius skirsto rinkos jėgos, o ne centrinė valdžia ar planavimo institucijos. Trumpiau tariant, Japonija įsisiurbė į kapitalizmą, kur vyrauja privati nuosavybė.
Švedijoje, kaip ir Jungtinėse Valstijose bei Japonijoje, beveik visi – daugiau nei 90 procentų – gamybos ištekliai yra žmonių ir verslų nuosavybė. Kaip ir JAV politikoje, Švedijoje išpažįstamos spaudos ir žodžio laisvės, laisvai vyksta valdžios rinkimai. Visgi valdžios įtaka Švedijos ekonomikai yra kur kas stipresnė, negu JAV. Švedijos vyriausybė išlaiko švietimo sistemą, teikia lengvatas pensininkams bei moka senatvės ir invalidumo pensijas.Nors Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Švedijos kapitalistinės, arba laisvosios verslininkystės, ekonomikos ir skiriasi, tačiau jas vienija esminės vertybės ir praktika: nuosavybė yra privačiose rankose, verslai konkuruoja, siekdami uždirbti pelno ir ištekliai skirstomi, remiantis pasiūlos bei paklausos dėsniais.Socialistinėje ekonomikoje pagrindinių gamybos priemonių savininkė yra valstybė, o ištekliai skirstomi pagal spėjamai tenkinsiantį daugumos žmonių poreikius ekonominį planą. Valstybės valdomos nuosavybės dalis bei išteklių paskirstymo būdai įvairiose socialistinėse šalyse labai skiriasi. Kaip ir rinkos ekonomika socialistinė ekonomika gali būti įvairių formų. Sovietų Sąjungoje buvo įgyvendintas autoritarinio socializmo modelis. Vengrija – priešingai, vykstant reformoms, tampa valstybe, kurioje didžioji dalis nuosavybės yra privati, o ištekliai daugiausia skirstomi remiantis pasiūlos ir paklausos dėsniais. Daugelis šiuolaikinių socialistinių šalių yra tokios pat demokratiškos kaip ir Jungtinės Valstijos, tačiau jų vyriausybės valdo svarbiausias pramonės šakas, kaip antai: telekomunikacijas, geležinkelių ir naftos pramonę. O dar svarbiau, kad jos kontroliuoja socialines paslaugas. Tokios ekonomikos sistemos dažnai vadinamos demokratiniu socializmu.Buvusios Sovietų Sąjungos pastarųjų metų istorija puikiai atskleidžia problemas, su kuriomis dažnai susiduria komandinės ekonomikos. Komunistinės ekonomikos nesugebėjo nuolat kelti gerovės, arba bent pasiekti lygį, atitinkantį kitų pramonės šalių gyvenimo lygį. Apie SSRS ir kitų Rytų Europos šalių ekonomines problemas buvo rašoma laikraščiuose, per televiziją rodomos tuščios parduotuvių lentynos ir didžiulės žmonių virtinės prie krautuvių durų. SSRS Konstitucijoje buvo įrašyta, kad valstybei priklauso visas turtas reikalingas šalies keliamiems uždaviniams vykdyti. Nors pagal Sovietų Konstituciją gyventojams buvo leidžiama turėti nuosavus namus, savo turtą ir verstis kai kuriais smulkiais verslais , tik nedaugelis turėjo savo verslą. Valstybė valdė ir kontroliavo beveik visą gamybą. 1991 metais Sovietų Sąjunga ėmė byrėti, susilpnėjo valdžios kainų kontrolė, daugelis valstybinių įmonių buvo privatizuotos, valstiečiai gavo žemės ir sumažėjo infliacija. Šiandien Rusijos ekonomikos likimas miglotas, tačiau žingsnis po žingsnio judama rinkos ekonomikos link.Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vengrija tapo komunistine šalimi, glaudžiai susijusi su buvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos šalimis. Tačiau daugeliu atžvilgių Vengrijos ekonomika buvo panaši į Vakarų Europos šalių kapitalistinę ekonomiką. Nors pagrindinės pramonės šakos, kaip ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, priklausė valstybei, daugelis įmonių buvo privačiose rankose. Be to, apie pusę visų darbuotojų šiose privačiose įmonėse ėjo antraeiles pareigas ir dalyvavo “antrinėje ekonomikoje”. Ši unikali tvarka suteikė Vengrijos gyventojams galimybę gyventi geriau už kitų Rytų Europos bloko šalių piliečius. Budapešto gatvėse buvo mirgu margu privačių parduotuvių, restoranų ir žmonių. 1989 metais Vengrijoje prasidėjo esminiai pokyčiai, nes planinė ekonomika nesugebėjo tenkinti vartotojų poreikių. Keitėsi politika, prasidėjo privatizavimo banga. Vengrijos sėkmė priklauso nuo to, kaip privačios įmonės sugebės veikti tarptautinėse rinkose ir gauti paramą iš JAV ir Europos ekonomikos. Šios šalys Vengriją laiko potencialia valstybe ir dėl to investuoja į šią šalį.Valstybinių įmonių privatizavimas
Per pusšimtį metų (nuo 1929 iki 1979 metų) daugelio valstybių vyriausybės prisiminė naujas pareigas. Todėl išaugo vyriausybių išlaidos, padidėjo mokesčiai, sustiprėjo reguliavimo įtaka, plėtėsi valstybinis sektorius. Ši tendencija nutrūko visai neseniai. Daugelyje šalių prasidėjo privatizacija, kurios metu valstybinės įmonės buvo perleidžiamos privatiems asmenims.Didžioji Britanija pirmavo privatizavimo srityje. Šios privatizacijos programos tikslai buvo tokie:– parduodama įmones vyriausybė stengėsi padidinti savo fondus. Parduotos įmonės tapo pelningos,taigi vyriausybė sudarė sąlygas pelno didėjimui.– vyriausybė tikėjosi pakelti efektyvumą. Privatizuotos įmonės išsivadavo iš reguliavimo gniaužtų ir pradėjo siekti pelno. Todėl jos priverstos ieškoti efektyviausių darbo metodų. Manoma, jog per ilgesnį laiką išsiplės gamyba ir suaktyvės ekonominis gyvenimas. Galiausiai visa šalis turės iš to naudos.
– vyriausybė ugdė privačios nuosavybės ir verslininkystės etiką.– vyriausybė tikėjosi pagerinti darbo jėgos mobilumą. Žmonės, gyvenantys valdiškuose namuose, nenoriai keičia darbo vietą. Valdiškiems butams gauti buvo eilės, ir todėl pakeisti butą nebuvo taip paprasta. Kai butai buvo parduoti gyventojams, juos buvo galima laisvai parduoti, pirkti ar išsinuomoti.Nenuostabu, kad prasidėjus privatizacijai vyko smarki ideologinė diskusija. “Liaudies kapitalizmo” gynėjai ragino vyriausybę tęsti pradėtą privatizaciją. Jos oponentai – leiboristų partija ir darbininkų profsąjungos – teigė, jog privatizacija griauna ekonomiką. Vyriausybė netenka pajamų šaltinio, o privatizuotos telekomunikacijos ir aviacijos įmonės gauna nepagrįstai dideles pajamas. Šios firmos kuria naujas įmones tik ten, kur labai naudinga, o atokesnes vietoves apleidžia.Privatizacija vyko ir kitose valstybėse: Bangladeše, Čilėje, Prancūzijoje. Kitur jai dar rengiamasi – tai Naujoji Zelandija, Filipinai, Turkija. Dalinė privatizacija įvyko Ekvadore, Italijoje, Meksikoje, Senegale. Nuo 1980 metų pažiūra į privatizaciją labai pasikeitė, o vyriausybinis reguliavimas susilpnėjo net Kinijoje ir Sovietų Sąjungoje.Individualios verslo firmospranašumai ir ribotumai
Individuali verslo firma (kartais dar vadinama pavienis savininkas, privati firma, personalinė įmonė) yra paprasčiausia verslo organizavimo forma. Jei aš nusprendžiau savo namo rūsyje įrengti puodų žiedimo dirbtuvę, tai savo sumanymą galiu įgyvendinti tuoj pat. Man nereikia įveikti jokių administracinių ir teisinių kliūčių.be abejo, tai rizikinga. Dažnai nemažai pradedančiųjų dažnai pasitraukia iš verslo.Individuali firma yra lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Savininkas pats perka reikiamas medžiagas, samdo personalą ir įsipareigoja apmokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso savininkui ir jis su niekuo nesidalija jomis, išskyrus valdžią, renkančią pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas arba pelną. Privati firma turi kai kurių trūkumų. Akivaizdžiausias iš jų tas, kad vieno asmens galimybės valdyti yra ribotos. Individuali firma yra lankstaus ir paprasto verslo organizavimo forma. Tačiau ji turi ir trūkumų:
1.Savininkams būdinga neribota atsakomybė už visas verslo skolas. Tai reiškia, kad skoloms padengti savininkai naudoja ne tik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą. Atsiskaitant su kreditoriais, tai yra tais, iš kurių buvo skolintasi pinigų verslo organizavimui, gali būti prarasta asmeninis savininkų įnašas. Pavyzdžiui, kad būtų sumokėtos skolos bankui ar prekybininkui, fermerio žemė gali būti parduota aukcione.2.Tęstinumo problema. Dažnai mirus savininkui likviduojasi ir jo verslas, nors turto paveldėtojai gali perimti parduotuvę ar fermą. Tačiau jau tai bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai.3.Finansavimo galimybių problema. Privati firma turi nemažai finansavimo šaltinių: savininko asmeninis turtas; verslo pajamos, kurios gali būti sugražintos į verslą ir panaudojamos naujiems įrenginiams ar pastatams įsigyti; nekilnojamo turto užstatai; pinigų skolinimasis bankuose ar pas klientus, draugus ar giminaičius. Tačiau individualios firmos skolindamosis pinigų verslui plėsti gali susidurti ir su sunkumais. Bankai nelinkę skolinti didelių sumų, nes verslas nėra apsaugotas nuo rizikos ir praradimų.Naujiems savininkams visada iškyla finansinių sunkumų. Nors potencialius investitorius ir vilioja būsimos pajamos, bet jie yra atsargūs. Naujasis partneris, įnešdamas savo dalį į verslą kruopščiai išsiaiškina ūkinę-finansinę būklę ir tik tada įgyja pasitikėjimą savo būsimu partneriu.Privačios nuosavybės atkūrimas Lietuvoje
Pripažinus centralizuotai valdomo ūkio žlugimą bei privačios nuosavybės ir iniciatyvos ideologinį bei politinį teisėtumą, nuo 1990 metų Lietuvoje prasidėjo privataus verslo įmonių kūrimosi procesai. Šiame procese tenka įveikti keletą etapų: 1) privatizuoti valstybinį turtą; 2) grąžinti nacionalizuotą žmonių nuosavybę; 3) investuoti privatų kapitalą; 4) įsileisti ir skatinti užsienio šalių investicijas. Po nepriklausomybės atkūrimo praėjo nemažai metų, tačiau tvarkingai spręsti, o juo labiau išspręsti, minėtas problemas nei vienai Lietuvos valdžiai nepavyko.
Nepaisant valdžios pasyvumo, 1991 metais prasidėjęs privatizacijos procesas plito gana sparčiai. Darbuotojų skaičius privačiame sektoriuje 1995 metų pabaigoje sudarė 64%. Privatizuota 83% numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo ir 83% numatytų privatizuoti valstybinių įmonių. Privatizacijos pagrindas – investiciniai čekiai, suteikė galimybę žmonėms įsigyti savo butus, namus ir verslo įmones. Pirmasis, arba masinio privatizavimo etapas, užsitęsė ilgiau nei buvo planuota ir baigėsi 1995 metų liepos viduryje.Vienas pagrindinių neigiamų privatizacijos bruožų – nuosavybės išskaidymas. Nežymus strateginių investitorių vaidmuo sąlygoja žemą įmonių valdymo efektyvumą bei kapitalo trūkumą įmonių restruktūrizacijai. Prognozuojant antrojo privatizavimo etapo sėkmę, reikia pabrėžti, kad bendra ekonominė situacija Lietuvoje (vietinės valiutos stabilumas, panaudojimo sferos, konvertavimo procedūros, muitų ir licenzijų, ūkinės veiklos apmokestinimo politika, institucinės infrastruktūros pakankamas išvystymas ir jos stabilumas) smarkiai veikia investuotojų suinteresuotumą šalyje privatizuojamu valstybiniu turtu. Tuo pasireiškia privatizavimo uždavinio integracija į bendrą ekonominės reformos eigą ir priklausomybė nuo kitų pastarosios sudedamųjų dalių sėkmės.1 Pavyzdys: jau trys privatizavimo etapai per 1999 ir 2000 metų pirmą pusę įvykdyti AB “Lietuvos telekomas”. Už 60 procentų akcijų iš konsorciumo “Amber Teleholding” gauta per 2 milijardus litų. Toliau sekė 5 procentų akcijų pardavimas AB “Lietuvos telekomas” darbuotojams. Paskutinysis etapas – tai 35 procentai bendrovės akcijų pardavimas Londono ir Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje. Jau šiemet bus išmokami didesni dividendai akcininkams, negu pernai (15 centų už vieno lito nominalios vertės akciją, praėjusiais metais už akciją buvo mokami 8,7 cento). Atsirado įvairesnių paslaugų, taip pat pagerėjo tiekiamų paslaugų kokybė.Tačiau AB “Lietuvos telekomas” iki 2002 metų gruodžio 31 dienos pagal privatizavimo sutartį turi išskirtines monopolines teises. O monopolis – tai kai gamintojas ar paslaugų tiekėjas ne priima rinkos kainos , o nustato ją.2 Pavyzdys: sėkmingai dirba ir viena didžiausių Lietuvos baldų įmonių – Vilniaus baldų kombinatas. Didžiausias įmonės akcininkas ir kontroliuojanti investicinė bendrovė “Invalda”, valdanti 65,69 procentus akcijų. Kombinatas pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbo 0,716 milijonų litų grynojo pelno – 1,8 karto daugiau nei pernai tuo pat metu. Baldų įmonės vadovai teigia, kad pelno šiemet gauta daugiau modernizavus gamybą ir padidinus pardavimų apimtis, taip pat daug dėmesio skiriama reklamai, aktyviai siekiama parduoti produkciją užsienyje. Šiemet į Vakarus eksportuota baldų už 14,73 milijonus litų, arba 92,4 procentai visos apyvartos. 2001 metais įmonė planuoja uždirbti apie 3 milijonus litų grynojo pelno.Naudota literatūra
1. Taikomoji ekonomika. dr. N. Klebanskaja, dr. Z. Lydeka 1997 Vilnius2. Mikroekonomika. P. Wonnacott, R. Wonnacott (red. Dr. Z. Lydeka) 1998 Klaipėda3. Mikroekonomika: šiuolaikinis požiūris Hal R. Varian (red. O. Balkevičienė) 1999 Vilnius4. Lietuvos Respublikos Konstitucija 1999 Vilnius