EKONOMINĖS SISTEMOS.

Turinys

Įvadas 3
1. Tradicinė ekonomikos sistema 4
2. Komandinė ekonomikos sistema 5
3. Rinkos ekonomikos sistema 6
4. Mišri ekonomikos sistema 7
4. 1. Mišrios ekonomikos apibūdinimas 7
4. 2. Mišrios ekonomikos reguliavimo mechanizmas 7
4. 3. Mišrios ekonomikos struktūra 8
4. 4. Mišrios ekonomikos funkcijos 11
4. 5. Mišrios ekonomikos efektyvumas 13
Išvados 17
Naudota literatūra 18ĮVADAS
Ekonomikos sistema – tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus.

Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonominės sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką, kaip ir kam gaminti.

Ekonominės sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: tradicinę arba papročių, komandinę, rinkos ir mišriąją.

Šio darbo „Ekonominės sistemos. Mišri ekonominė sistema, jos funkcijos ir efektyvumas“ tiikslas yra išanalizuoti ekonomines sistemas ir jų ypatybes.

Kadangi daugumoje šalių vyrauja mišri ekonominė sistema, tai darbo objektas yra mišri ekonominė sistema, jos ypatybės ir funkcijos.

Darbo uždaviniai:
1. apibrėžti tradicinę ekonominę sistemą;
2. apibrėžti komandinę ekonominę sistemą;
3. apibrėžti rinkos ekonominę sistemą;
4. apibrėžti mišrią ekonominę sistemą;
5. išanalizuoti mišrią ekonominę sistemą;
6. apibrėžti mišrios ekonomikos funkcijas;
7. išanalizuoti mišrios ekonomikos efektyvumą.
Darbo metodika: mokslinės literatūros analizė.

1. TRADICINĖ EKONOMIKOS SISTEMA
Ši sistema dar yra vadinama papročių ekonomine sistema, nes joje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.
Jau pats šios ekonomikos sistemos pavadinimas rodo, kaad papročiai ir tradicijos lemia atsakymus į klausimus: ką, kaip ir kam? Šios ekonomikos sistemos raidą nulemia ne įstatymų apibrėžtos ir privalomos privačios nuosavybės teisės ar vyriausybės politika, bet labai lėtai besikeičiančios tradicijos ir per amžius įsigalėję papročiai, kurie nustato kas ku

uo užsiims, kaip bus tvarkoma nuosavybė ir kokios prekės bei paslaugos bus gaminamos ir teikiamos.
Tradicinėje ekonominėje sistemoje žmogaus veiksmai buvo tiesiogiai skirti kuo geriau adaptuotis prie išorinės aplinkos, įveikti gamtos stichiškumą, tenkinti fiziologinius poreikius, pasiimti iš gamtos būtiniausias medžiagas. Dėl žemo išsivystymo lygio žmogaus materialūs poreikiai buvo riboti iki primityviausių – išgyventi. Taigi ūkinių veiksmų atlikimą nulėmė fiziologinė būtinybė išlikti ir garantuoti tolesnę egzistenciją.
Žmonės tokioje ekonominėje sistemoje gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes ir pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai – pagal šalies papročius. Tai neskatina gaminti daugiau, negu suvartojama, todėl nesusidaro produkcijos perteklius:
Čia mažai gaminama, bet mažai ir vartojama.
Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai silpnose šalyse ar atskiruose jų regionuose (Tibete, kai kuriuose Indijos departamentuose, Afrikos, Pietryčių Azijos valstybėse). Šiios sistemos vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla – žūkle, medžiokle. Visas gyvenimas susijęs su žeme ir gamtos jėgų įveikimu. Tuo tarpu technologija yra primityvi, vyrauja rankų darbas.

2. KOMANDINĖ EKONOMIKOS SISTEMA
Komandinės ekonomikos sąlygomis visus sprendimus „ką, kaip ir kam?” gaminti lemia vienas centras ar grupė (partinė, specialistų). Ši sistema remiasi kolektyvine (dar vadinta visaliaudinė) nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės (žemė, pastatai, įrenginiai, keliai, ryšių linijos, energetika ir kt.) priklauso valstybei, o ištekliai sk

kirstomi pagal planą, kurį sudaro centras (buvusioje Tarybų Sąjungoje tai buvo Valstybinis plano komitetas).

Dar visai neseniai Rusijoje bei kitose Rytų Europos šalyse buvo komandinės ekonomikos. Šių šalių vyriausybės valdė ir disponavo dauguma gamtinių ir kapitalo išteklių. Ekonomistų, inžinierių ir technikų padedami, valdžios pareigūnai rengdavo išsamius ekonomikos funkcionavimo planus. Planuotojai spręsdavo, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Pavyzdžiui, nusprendę, kad reikia užauginti daugiau javų, jie galėjo išleisti nurodymus pagaminti daugiau traktorių arba importuoti daugiau trąšų. Kad žmonės nepaliktų kolektyvizuoto žemės ūkio, jie galėjo padid.inti jiems atlyginimus arba paprasčiausiai neleisti keltis į miestus.
Komandinės, dar vadintos centralizuoto planavimo, ekonomikos sistemos tipas vyravo ne tik buvusioje Tarybų Sąjungoje, bet ir Albanijoje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje, Kuboje.

Šiais laikais valstybių kuriose yra komanditinė ekonomikos sistema pasaulyje yra nedaug, ir jų skaičius vis mažėja, nes ši sistema turi nemažai trūkumų, tokių kaip privataus intereso slopinimas, nesugebėjimas viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą ir t.t.

Šiandien Rusija ir kitos Rytų Europos šalys stengiasi sukurti naują ekonomikos sistemą, kurioje viešpatautų rinka ir privati išteklių nuosavybė. Dar viena griežtos komandinės ekonomikos šalis – Kinija taip pat įteisino šiek tiek privačios nuosavybės ir leido rinkoms plėstis.

Realiu atveju yra visiškai aišku, kad grynai komandinė sistema ilgesnį laiką negalėtų eg
gzistuoti, todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.3. RINKOS EKONOMIKOS SISTEMA
Rinkos ekonomikoje, dar kartais vadinamoje laisvosios verslininkystės ar kapitalizmo ekonomikos sistemoje į klausimus „ką, kaip ir kam gaminti?” atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius.
Be pirkėjų ir pardavėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Vienas iš jų – privati nuosavybė, kuri reiškia žmogaus ir verslo firmos teisę būti gamybos priemonių savininkais. Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelną.
Privati nuosavybė – svarbiausia laisvosios verslininkystės sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti, disponuoti vertę turinčiais produktais.
Siekimas gauti pelno – antra rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Šis siekimas (dažnai dar vadinamas pelno motyvu) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją pigiai, todėl, kad taip gaminant galima:
• parduoti produkciją mažesne kaina negu konkurentai, tuo pritraukiant pirkėjus;
• didinti pelną ir mažinti kainą.
Šioje ekonominėje sistemoje žmogaus ūkinius veiksmus vis labiau lemia būtinybė laiduoti geresnes poreikių tenkinimo sąlygas. Todėl ūkinėje veikloje siekiama didinti žmogaus galimybes, įveikti ribotų galimybių ir beribių norų neatitikimą, garantuoti žmogaus atitikimą išorinei aplinkai. Kitaip tariant, rinkos sąlygomis ūkinės veiklos pr
riemonės tampa žmogaus veikliojo gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis. Išryškėja išskirtinės žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos), savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orientuota į žmogų ir jo poreikius.
Dar reikia paminėti, kad valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

4. MIŠRI EKONOMIKOS SISTEMA
Kaip žinome, teorinė ekonomika skiria šias idealizuotas istorines ūkio formas: natūralus ūkis, rinkos ūkis ir centralizuotai reguliuojamas ūkis. Tikrovėje nacionaliniai ūkiai visada yra tam tikru laipsniu mišrūs — minėtų formų apibrėžti deriniai. Tačiau gali būti, kad ūkyje kai kurios ūkio formos tam tikru, itin svarbiu požiūriu yra lygiavertės. Dabarties ūkyje tokios formos yra rinka ir centralizuotas jos reguliavimas. Teorinė ekonomika tokį ūkį vadina mišria ekonomika. Ekonomiką ši sistema domina visų pirma ūkio reguliavimo požiūriu — kaip rinkos ir centralizuoto reguliavimo derinys, užtikrinantis šiuolaikinio ūkio veikimą, augimą, plėtrą ir jo efektyvumą. Būtent šiuo požiūriu aptarsime svarbiausias mišrios ekonomikos problemas — mišrios ekonomikos sampratą, struktūrą ir funkcijas, veikimo mechanizmą ir jo efektyvumą.4. 1. Mišrios ekonomikos apibūdinimas
Kaip minėta anksčiau, dabartinis ūkis vadinamas gana įvairiai. Teorinėje ekonomikoje, nėra vieno, visų pripažinto mišrios ekonomikos apibrėžimo. Politinė ekonomija, apibūdindama ją, akcentuoja mišrią gamybos priemonių nuosavybę, kaip mišrios ekonomikos socialinį ir ekonominį pagrindą. Taigi teorinės ekonomikos požiūriu, mišri ekonomika — tai mišria gamybos priemonių nuosavybe pagrįsta ūkio organizacija, kai jos efektyvų veikimą ir plėtrą užtikrina rinka ir centralizuotas reguliavimas.
Mišri gamybos priemonių nuosavybė iš dalies reiškia, kad iki XX a. II pusės ūkyje vyravusią privačią individualią ir grupinę jų nuosavybę esmingai papildė bendroji (valstybinė), iš dalies, kad susiformavo mišri kapitalų nuosavybė atskirų ūkinių vienetų lygyje. Susidarė didesnis ar mažesnis valstybinis sektorius, sustiprėjo valstybės biudžeto vaidmuo ūkyje, sustiprėjo įstatymų, reguliuojančių ūkį, reikšmė; valstybė savo kapitalais dalyvauja privačių firmų veikloje, privatūs verslininkai savo kapitalais — valstybinėse firmose ir organizacijose.
Sudėtingą socialinę (nuosavybinę) mišrios ekonomikos struktūrą išreiškia ir sudėtinga jos tikslų sistema: grynai ekonominiai tikslai vis labiau savo pirmąją vietą užleidžia socialiniams ir ekologiniams visuomenės tikslams, o patys tampa ūkinės veiklos apribojimais.4. 2. Mišrios ekonomikos reguliavimo mechanizmas
Kaip ne kartą buvo pažymėta, dabarties ūkis reguliuojamas rinkos ir centralizuotų sprendimų, jų apibrėžto derinio, kuris ne visada yra harmoningas, bet vis dėlto pakankamai suderintas, kad būtų efektyvus reguliatorius.
Rinka, kaip reguliatorius, veikia individualių ekonominių sprendimų, priimamų konkurencijos sąlygomis, pagrindu. Taigi rinka veikia privataus ekonominio intereso, konkurencijos pagrindu, kainų ir paklausos bei pasiūlos svyravimų dėka, nukrypimų principu ir palyginti trumpu ekonominiu horizontu.
Rinkos ir centralizuoto reguliavimo derinyje programa atlieka apytikrį, strateginį nacionalinio ūkio, stambiųjų firmų ūkio reguliavimą, rinka — „švelnų”, taktinį jo reguliavimą, t. y. patikslina programų nustatytas ūkio proporcijas, įvairius ekonominius vertinimus (kainas, įkainius, normas, kvotas ir pan.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad programos didžia dalimi ir sukuria tas ūkininkavimo sąlygas, kuriomis veikia rinka. Tas sąlygas jos gali sudaryti tik pasinaudodamos ir rinkos informacija, nes tik rinka sugeba „surinkti” po ūkio subjektus pasklidusią informaciją, apibūdinančią vartotojų poreikius ir gamintojų galimybes.
Nacionaliniai ūkiai šiandien yra pasaulinio ūkio sudedamosios dalys. Ir pasauliniame ūkyje stiprėja sąmoningo reguliavimo elementai. Juos diegia tiek tarptautinės ekonominės organizacijos (Pasaulio bankas, Tarptautinis valiuotos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija ir kt.), įvairūs integraciniai vienetai (pavyzdžiui, Europos Sąjunga), tiek ir tarptautinės bei transnacionalinės korporacijos, programuojančios savo veiklą pasauliniu mastu. Pačias bendriausias pasaulinio ūkio raidos gaires nustato Didžiojo septyneto (JAV, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Japonija, Kanada) kasmetiniai pasitarimai, kuriuose svarstomos svarbiausios pasaulinio ūkio problemos.4. 3. Mišrios ekonomikos struktūra
Kaip aiškinta, ūkio struktūrą sudaro ūkio elementai ir ekonominiai ryšiai tarp jų; ūkyje galima skirti subjektinę ir objektinę jo struktūrą. Mišriai ekonomikai būdinga specifinė subjektinė struktūra, nes ūkio subjektai socialiai, pagal nuosavybę yra labai įvairūs. Tai įvairaus tipo valstybinės ir privačios akcinės bendrovės, ūkio bendrijos, kooperatyvai, individualios ir mišrios firmos, įvairios valstybinės ir visuomeninės organizacijos, centrai ir fondai ir t. t.
Ūkio vienetai, kurie remiasi privačia individualia ir grupine kapitalų nuosavybe, sudaro ūkio privatų sektorių. Paskutiniaisiais metais Vakarų šalyse vis plačiau įsigali akcinės bendrovės, kuriose akcijos priklauso darbuotojų kolektyvui (vadinamosios „savi-valdžios akcinės bendrovės”).
Bendra (valstybine) nuosavybe grindžiama ūkinė veikla sudaro valstybinį sektorių.
Nuo XIX a. pabaigos valstybinis sektorius išsivysčiusiose Vakarų šalyse nuolat augo ir pasiekė savo apogėjų XX a. viduryje. 7 dešimtmetyje jo augimas ėmė ne tik lėtėti, bet ir pats sektorius ėmė mažėti. Manoma, kad optimalus jo dydis dabartinėmis sąlygomis — apie 30 proc. bendrojo vidaus produkto.
Ekonominiu požiūriu, valstybinis sektorius taip pat gana įvairus: pradedant firmomis, veikiančiomis visišku komerciniu ekonominiu skaičiavimu ir baigiant pelno nesiekiančiomis organizacijomis. Pagrindinė gamybinė jo funkcija — visuomeninių gėrybių gamyba ir paskirstymas. Kai kurie jo vienetai atlieka kitą labai svarbią funkciją — centralizuotai reguliuoja ūkį.
Mišrioje ekonomikoje svarbus vaidmuo tenka socialiniam sektoriui — visuomeninėms organizacijoms, gaminančioms „socialinį kapitalą “, be kurio kiti ūkio sektoriai, vadinasi, ir visas ūkis, negali gerai veikti.
Mišrios ekonomikos sektoriai, besiremią skirtinga nuosavybe, kelia sau skirtingus tikslus ir uždavinius. Privatus sektorius gamina ir pateikia daugiausia individualaus vartojimo prekes ir paslaugas, savo veikloje siekia ekonominių tikslų ir, žinoma, pelno. Todėl neretai jis vadinamas komerciniu. Valstybinis sektorius, kaip minėta, daugiausia gamina ir pateikia visuomenines gėrybes, reguliuoja ūkį ir siekia socialinių tikslų: užtikrinti socialinį teisingumą, saugumą, vienodas starto sąlygas ir pan. Socialinis sektorius savo nariams teikia specifines, visuomenines paslaugas, pradedant labdara ir asmenybės ugdymu.
Privataus sektoriaus reguliavime paprastai vyrauja rinka, o valstybinio ir socialinio — įvairios programos, tačiau privatų sektorių veikia ir centralizuotos programos, o valstybinį ir socialinį — rinkos principai.
Mišrioje ekonomikoje skirtini šie nacionalinio ūkio blokai: namų ūkiai, firmos, bankai ir valstybė (RC). Tarp tų blokų susiklosto ir nuolat atsinaujina, plečiasi ar siaurėja ekonominiai ryšiai, kurie reiškiasi turto judėjimu. Turtas čia turi įvairią formą — daiktų, paslaugų, pinigų, duomenų. Turtą į apyvartą paleidžia ūkio subjektai, veikdami rinkose (pirkdami ir parduodami) ir programose. Tuo pagrindu galime išskirti rinkas: prekių [R (Pr) ], gamybos veiksnių [ R (GV) ], pinigų ir vertybinių popierių, arba finansų ([ R (F) ], duomenų [R (D) ]. Pastaroji yra specifinė rinka, nes duomenys dažnai yra visuomeninė gėrybė. Tačiau ir rinką galima suprasti labai plačiai, kaip varžytuves, kuriose formuojasi vertinimai, gėrybių judėjimo kryptys, išaiškėja geriausios veikimo formos, pasiekti rezultatai ir t. t., žodžiu, mechanizmas, atrenkantis racionalios veiklos būdus.
Nacionalinio ūkio, kaip mišrios ekonomikos, struktūrą vaizduoja 3.1 schema.
Mišrioje ekonomikoje nacijos ūkio lygmenyje galima išskirti 4 ūkio blokus (namų ūkiai, firmos, bankai, valstybė — RC) ir trejopus ryšius realių gėrybių, pinigų ir duomenų.
Mišrioje ekonomikoje RC, vykdydamas savo programas, informaciją ūkio subjektams perduoda daugiausia vadinamaisiais ekonominiais svertais. RC keičia tam tikrus ūkio mechanizmo (ūkinio žaidimo) taisykles ir parametrus (pavyzdžiui, apibrėžtas kainas, mokesčių normas, palūkanų normas, pajamų ir kaštų skaičiavimo taisykles ir p.an.).
Išsivysčiusiuose kraštuose valstybė nustato kainų formavimo principus, metodus, normatyvus; įvairiais būdais nustatinėja kai kurių prekių (daugiausia žemės ūkio, energijos, tam tikrų paslaugų) kainas. Valstybė vienaip ar kitaip kontroliuoja nuo 10 iki 30 proc. kainų. Paskutiniais metais vis plačiau taikomi netiesioginiai kainų kontrolės metodai.
Taisyklių arba parametrų pakeitimas paveikia pinigų srautus ūkyje. Tą fiksuoja ekonominiai rodikliai (duomenys), iš kurių ūkio subjektai gauna informaciją savo sprendimams.
Valstybė veikia ūkio procesus ir realių gėrybių srautais, supirkdama ir parduodama prekes bei paslaugas. Ji veikia ūkio procesus ir administracinėmis priemonėmis — įstatymais, nutarimais, potvarkiais. Šios priemonės paprastai keičia kokius nors ūkio mechanizmo elementus, o pastarieji — ūkinių gėrybių, pinigų srautus. Tie pakitimai atsispindi ekonominiuose rodikliuose, iš kurių gauna informaciją ūkio subjektai. Pinigų srautai yra savotiški tos informacijos sustiprintojai, nes jie gali virsti realiu turtu (realiomis gėrybėmis). Taigi centralizuoto reguliavimo efektyvumas priklauso ir nuo vadinamojo ūkio likvidumo laipsnio, t. y. kaip greit pinigai virsta realiu turtu rinkose. Valstybinės programos ir stengiasi suforminti tokius ūkinių gėrybių srautus, kurie palaiko ūkio dinaminę pusiausvyrą, stabilumą. Ypatingas vaidmuo jose tenka santykiniam kainų ir pinigų perkamosios galios stabilumo palaikymui.

Kiekvienas ūkio blokas, pažymėtas 3.1 schemoje, atlieka savo funkciją, savo uždavinius. Namų ūkiai perka ir vartoja prekes bei paslaugas, o gamina ir parduoda gamybos veiksnius, visų pirma darbą, daro pinigines sankaupas, kurias laiko bankuose. Tai daro, remdamiesi informacija, gaunama iš rinkos ir RC. Firmos perka ir naudoja gamybos veiksnius, kad gamintų ir pelningai parduotų prekes bei paslaugas, kaupia piniginį kapitalą ūkinei veiklai plėtoti. Savo veiklą remia komerciniu ekonominiu apskaičiavimu, kuriam naudoja informaciją, gaunamą iš rinkos ir RC. Bankai „perka” (skolinasi) iš namų ūkių ir firmų jų sukauptus pinigus ir „parduoda” (paskolina) juos tiems, kuriems būtinai reikia ūkinei veiklai plėtoti arba ilgo naudojimo prekėms įsigyti. Bankai perka ir realias ūkines gėrybes — gamybos veiksnius (pavyzdžiui, darbą, įvairią įrangą ir pan.). Tai jų, kaip ūkio vienetų, „maitinimasis”, kad atliktų savo pinigų pirkėjų ir pardavėjų funkciją. Lygiai kaip ir valstybė — RC: kad atliktų savo pagrindinę ūkinę funkciją — reguliuotų ūkį, ji turi „maitintis”, t. y. vartoti realias ūkines gėrybes (darbą, informacinius įrenginius, ryšių sistemas ir t. t). Jos reikalingos informacijai iš rinkos ir kitų šaltinių surinkti, apdoroti, programoms rengti, iš jų kylantiems sprendimams daryti ir perduoti, informaciją stiprinti pinigų srautais ir t. t.

4. 4. Mišrios ekonomikos funkcijos
Mišrios ekonomikos specifinė struktūra, palyginti su grynai rinkos ekonomika, pasireiškianti informaciniais blokais ir informaciniais ryšiais, leidžia jai vykdyti ir specifinę funkciją — centralizuotai reguliuoti nacionalinį ūkį.
Analogiškai didžiųjų firmų strateginio programavimo padaliniai užtikrina sąmoningą jų veiklos reguliavimą pasauliniu mastu ir tolimu ekonominiu horizontu. Ši jų veikla siejama su valstybės programomis ir todėl tam tikru laipsniu veikia viso nacionalinio ūkio centralizuotą reguliavimą.
Atsižvelgę į šią specifinę funkciją, galime pasakyti, kad mišrios ekonomikos ūkio subjektai su didesne tikimybe, negu gryname rinkos ūkyje, iš apibrėžtų išteklių gauna kuo didesnę naudą, įskaitant į ją ir tam tikrą socialinį teisingumą, arba konkrečią naudą gauna mažiausiais ištekliais ir sugeba visuomenei priimtinu mastu išlaikyti nepageidautinus rinkos veikimo padarinius (nedarbą, infliaciją, pajamų diferenciaciją ir pan.).
Ūkio centralizuoto reguliavimo funkciją valstybė ir didžiosios firmos įgyvendina savo programomis ir planais. Juose numatoma tokia ūkio veikla ir plėtra, kad būtų pasiekti ne tik ekonominiai, b.et ir socialiniai bei ekologiniai tikslai. Iš socialinių ir ekonominių tikslų šiuolaikinėmis sąlygomis bene svarbiausias yra visuomenės, jos ūkio, ūkinio vieneto stabilumas. Šis stabilumas didele dalimi priklauso nuo ūkinės infrastruktūros (bankų, pinigų sistemos, komunikacijų, transporto ir pan.) veiklos. Todėl centralizuoto reguliavimo programose į ją kreipiamas ypatingas dėmesys.
Programų efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų ir nuo mokslo, technikos ir technologijos išsivystymo, siekiamo rodiklių tikslumo, jų bendrumo lygio ir t. t. Programų detalumą, tikslumą riboja techninės, ekonominės ir grynai socialinės galimybės — neužtenka informacinės ir ryšių technikos, riboti finansiniai ištekliai, žmonių priešiškumas jų pasirinkimo apribojimams ir pan. Programų efektyvumas priklauso ir nuo priemonių, kurios taikomos joms įgyvendinti. Taikomos administracinės ir ekonominės priemonės. Pastarosios veikia per ūkio subjektų ekonominius interesus ir todėl yra patikimesnės negu įsakymai ar nurodymai. Tačiau jų panaudojimą riboja valstybės ir didžiųjų firmų turimi finansiniai ištekliai. Kita vertus, yra ūkinės veiklos sričių (pavyzdžiui, natūrali monopolija, aplinkos tarša ir pan.), kuriose be administracinių priemonių sunku išsiversti. Vadinasi, centralizuoto reguliavimo efektyvumas priklauso ir nuo to, kaip jis suderintas su rinkos reguliuojamąja veikla.
Rinkos ir centralizuoto reguliavimo santykis yra skirtingas įvairiose šalyse ir net atskirose tų šalių ūkio šakose. Tai priklauso visų pirma nuo valstybinio sektoriaus ir didžiųjų firmų padėties šalyje ar šakoje. Vakarų Europos šalyse valstybės pozicijos paprastai stiprios gynybos, išgaunamojoje pramonėje, infrastruktūroje. Tai leido net suformuoti specialias institucijas ir raiškaus centralizuoto programavimo formas (pavyzdžiui, Prancūzijoje). Šalyse, kuriose valstybinio sektoriaus pozicijos palyginti silpnos (pavyzdžiui, JAV), ūkio centralizuotas reguliavimas neturi ryškių formų. Tačiau tai nereiškia, kad visiškai nėra centralizuoto ūkinių procesų reguliavimo — jis daugiau vykdomas netiesioginėmis formomis.
Pavyzdžiui, JA V ūkio reguliavimo sistemą sudaro tarsi trys sluoksniai: milijonai mažų firmų, vykdančių formaliai savarankišką savo veiklos programavimą, 800-1000 didelių firmų, vykdančių vadinamąjį decentralizuotą programavimą ir 12 didžiausių finansinių institucijų, vykdančių centralizuotą programavimą. Nuo šios „ viršūnės ” strateginių programų labai priklauso sprendimai visoje „piramidėje”.
Kaip pripažįsta JAV ekonomistai, federalinei vyriausybei tenka itin svarbus vaidmuo reguliuojant įvairius verslo aspektus, tarp jų ir kainas.
Kita vertus, tai reiškia, kad nacionalinio ūkio reguliavime didesnis vaidmuo tenka rinkai, kuri, nepaisant minėtų jos trūkumų, ir šiuolaikinėmis sąlygomis išlieka gana lanksti ir jautri ūkio procesų reguliatorė.
Taigi atskiros mišrios ekonomikos atmainos skiriasi rinkos ir centralizuoto reguliavimo deriniu. Tą lemia konkrečios ūkininkavimo sąlygos. Apskritai gerą ūkio reguliavimą užtikrina tik tinkamai išplėtoti ir suderinti mechanizmai — rinka ir centralizuotos programos. Be to, abu jie turi būti paremti išplėtotu socialiniu sektoriumi.
Vakarų kraštuose toks sudėtingas ūkio reguliavimo mechanizmas buvo pradėtas kurti jau prieškario metais. Tačiau į rimtą ūkio reguliavimo sistemą jis buvo išplėtotas tik po II pasaulinio karo. Šiuo metu jis yra gana lankstus ir efektyvus. Tai rodo visa Vakarų kraštų pokario ūkinė praktika: užtikrinti gana spartūs ūkio plėtros tempai, gamybinės ir ūkinės struktūrų sėkminga kaita ir perėjimas į poindustrinę raidą, sugebėjimas nedarbą, ūkio nuosmukį, infliaciją išlaikyti visuomenei priimtinuose lygiuose ir t. t. Tai sudarė tvirtą pamatą Vakarų šalių visuomenės stabilumui.
Mišrios ekonomikos reguliavimo sistemos lankstumą, be viso kito, rodo ir tai, kad nuo 8 dešimtmečio, kai ūkininkavimo sąlygos pasidarė itin sudėtingos, Vakarų Europos šalyse nuo palyginti griežto ūkio reguliavimo valstybės progra.momis, buvo pereita prie lankstesnio jo reguliavimo, išplečiant rinkos veikimą. Kitaip sakant, buvo susiaurintos valstybinės programos, pakeisti jų įgyvendinimo įrankiai, stengiantis padidinti jų efektyvumą, nes per didelis valstybės kišimasis į ūkio procesus negalėjo būti kompensuojamas socialiniais ir ekologiniais laimėjimais: pernelyg išplėtotoms socialinėms ir ekologinėms programoms ėmė trūkti lėšų.
Taigi mišrios ekonomikos efektyvumas yra svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema.4. 5. Mišrios ekonomikos efektyvumas
Teorinėje ekonomikoje nėra vienareikšmio mišrios ekonomikos efektyvumo vertinimo. Ekonominio liberalizmo ir neoliberalizmo atstovai, pavyzdžiui, F. Hayek, L. Mises, teigia, kad mišrus ūkio reguliavimo mechanizmas yra savo esme prieštaringas. Todėl iki galo negali efektyviai reikštis nei rinkos, nei centralizuoto reguliavimo poveikis ūkiui. Ekonominio „dirigavimo” (valstybinio reguliavimo) šalininkai, pavyzdžiui, prancūzų ekonomistai G. Pirou, F. Perroux, B. De Juovenel, pabrėžia, kad vieno reguliavimo mechanizmo trūkumus gali kompensuoti ir kompensuoja kito pranašumai. Neoinstitucionalistai, pavyzdžiui, amerikietis J. Galbraith, net suformulavo „suderinamumo postulatą”: iš principo galima suderinti visuomenės (valstybės), organizacijos (firmos) ir atskiro asmens veiklos motyvus ir taip užtikrinti efektyvų viso visuomenės organizmo veikimą ir plėtrą.
Apskritai rinkos ir centralizuoto reguliavimo efektyvumas nusakomas įvairiai. Politiškai — šūkiu: „decentralizacijos tiek, kiek įmanoma, centralizacijos tiek, kiek besąlygiškai būtina!”. Ekonomiškai — mikroanalizės principu: rinkos ir centralizuoto reguliavimo bendra išlaidų suma turi būti minimali.
Iš tiesų valstybės kišimasis į ūkį dažnai mažina nacijos ūkio grynai ekonominį efektyvumą. Pavyzdžiui, gamybos veiksnių kainų reguliavimas ir jų paskirstymo normavimas (kvotų taikymas) sąlygoja tai, kad gamybos veiksnius gauna ir naudoja firmos, kurių ekonominis efektyvumas yra mažesnis už firmų, kurios tų gamybos veiksnių negauna arba gauna nepakankamai. Aišku, kad tokiu atveju ūkio ekonominis efektyvumas sumažėja, palyginti su tuo, kuris būtų, jei gamybos veiksnius „skirstytų” vien tik konkurentinė rinka. Mat tada nusistovėtų tokios gamybos veiksnių kainos, kad juos pirktų ir naudotų tik firmos, dirbančios tam tikru efektyvumu.
Tačiau kaip jau žinome, mišrios ekonomikos veikimo ir plėtros tikslai nėra tiktai ekonominiai. Ekonominis efektyvumas vis labiau tampa tik apribojimu įgyvendinant socialinius ir ekologinius visuomenės tikslus. Dėl to teorinė ekonomika įrodinėja: išsivysčiusios Vakarų šalys įžengia į poekonominės raidos etapą. Taigi jos efektyvumo negalima vertinti vien tik ekonominiais rodikliais.
Nacionalinių ūkių plėtra pasaulinėje vertinimo praktikoje vertinama pagal ekonominius (pavyzdžiui, nacionalinės pajamos 1 gyventojui) ir socialinius (pavyzdžiui, gyvenimo trukmė, vaikų mirtingumas ir pan.) rodiklius. Jungtinių tautų organizacijos tyrimais, pradėtais 7 dešimtmetyje ir paskelbtais 1993 m., pagal penkiabalę sistemą 4 balus turėjo Švedija, 3 balus — kitos išsivysčiusios Vakarų šalys, Nepriklausomų šalių sandraugos kraštai — 1,4 balo. 1 balas reiškia tautos agoniją.
Teorinėje ekonomikoje požiūriai į socialinių, ekologinių veiksnių vietą ekonominėje analizėje svyruoja nuo jų svarbos neigimo ir, vadinasi, galimumo ir net būtinumo į juos nekreipti dėmesio iki pripažinimo svarbiais ir įtrauktinais į ekonomine analize. Pastarasis požiūris vis labiau įsivyrauja dabartinėje teorinėje ekonomikoje.
Ribotų išteklių paskirstymas nacionalinio ūkio lygyje galiausiai reiškiasi tuo, kiek jų tenka grynai ekonominiams tikslams ir kiek — socialiniams. Ši proporcija nusistoja veikiant rinkai ir centralizuotam reguliavimui, o patikrinama gyvenimo praktikos. Apie tai byloja paskutinių metų Švedijos, Kanados ūkio reguliavimo praktika. Perdaug išplėtus įvairias socialines programas ir valstybės kišimąsi į ūkį tiesioginėmis priemonėmis, ėmė mažėti ūkio ekonominis efektyvumas, prasidėjo kapitalų „bėgimas” į užsienį, darėsi vis sunkiau įgyvendinti ambicingas, o neretai ir prieštaringas socialines ir ekologines programas. Politinės jėgos, iškėlusios tokias programas, pralaimėjo parlamentinius rinkimus; į valdžią atėjo konservatyvesnės jėgos. Jos rėmė valstybės kišimosi į ūkį susiaurinimą, tiesioginių poveikio į ūkį priemonių pakeitimą netiesioginėmis, t. y. reikalavo išplėsti rinkos reguliuojamą poveikį ūkiui. Net JAV, kur centralizuotas ūkio reguliavimas palyginti menkas, vis stipriau reikala.ujama ji dar labiau siaurinti (vadinamasis antivelferinis judėjimas — judėjimas už socialinių programų siaurinimą).

Rinkos ir centralizuoto (institucinio) reguliavimo išlaidos: TC — sandorių (rinkos operacijų) išlaidos; CAC — institucijų, reguliuojančių ūkine veiklą visuminės išlaidos; AIC — visuminės ūkio reguliavimo išlaidos; C — išlaidos; I — institucinių sprendimų skaičius; taškas no rodo kiek sprendimų reguliuojančių ūkį tenka rinkai ir kiek institucijoms.
Ribotų išteklių racionalus paskirstymas nacijos ūkio lygyje, be abejonės, yra svarbus ūkio efektyvumo veiksnys. Tačiau labai svarbu, kaip tie ištekliai panaudojami atskiruose ūkio vienetuose. Vakarų kraštų ekonomistai jau kelis dešimtmečius stebi ir tiria didelių ir didžiausių firmų, tarp jų ir valstybinių, ekonominį efektyvumą. Kol kas aiškaus atsakymo į klausimą, ar privačios firmos yra efektyvesnės už valstybines, negauta. Tačiau dauguma tyrinėtojų daro išvadą, kad valstybinių firmų ekonominis efektyvumas yra mažesnis nei nevalstybinių. Priežastis, jų supratimu, ta, kad jose nėra tikro savininko (šeimininko). Prastų sprendimų nuostolius paprastai dengia valstybė. Kita vertus, tie prasti sprendimai dažnai būna inspiruoti valstybės aparato valdininkų. Vadinasi, jie nesavarankiški, o kartu nesuplanuoja ir visiškos ekonominės atsakomybės tų, kurie juos priėmė ir įgyvendino.
Tyrimai parodė, kad didelėse firmose (akcinėse bendrovėse) samdyti valdytojai silpniau, negu savininkai, kovoja su ūkinės veiklos nuostoliais. Tokiose firmose atsiranda vadinamasis X neefektyvumas. Anksčiau minėtas savivaldžių akcinių bendrovių kūrimasis yra viena iš kovos su X neefektyvumu priemonių: tokių firmų veiklos tyrimai rodo, kad jose darbo našumas yra didesnis, palyginti su įprastinėmis akcinėmis bendrovėmis. Laikoma, kad tai vietoje samdomųjų darbuotojų atsiradusio savininko nuopelnas. Socialiniu požiūriu tai reiškia, kad materialios gamybos sferoje sustiprėjo žmogaus — laisvos asmenybės universali raida, kuri yra globalinė ir fundamentali dabartinio pasaulio dievybė.
Šia linkme paskutiniais metais veikia ir centralizuotas ūkio reguliavimas: valstybė ir didžiosios firmos vis plačiau taiko netiesiogines ūkio reguliavimo priemones, besiremiančias rinkos principais. O dėl kitų visuomenės gyvenimo sričių ekonomizacijos rinkos principai vis labiau skverbiasi ne tik į ūkio reguliavimą, bet ir į kitas žmogiškosios veiklos sritis. Todėl labai svarbu plačiau išnagrinėti šiuos principus.

Centralizuotas išteklių paskirstymas ir efektyvumas: Q — išteklių kiekis; P— kaina; D —paklausos (pajamų) kreives; C — taškas, kur ribinė kaina lygi ribiniam išteklių panaudojimo efektyvumui (pajamingumui), t. y. nusistovės pusiausvyros kaina Pc. Išteklių pirks visi rinkos agentai galintis mokėti kainą Pc ir daugiau. Bendras rezultatas bus plotas OBCF. Jei RC nustatys kainą Pt ir paskirstys išteklių, tai jį gaus ir tie, kurie naudoja išteklių mažesniu efektyvumu ir negaus dalis tų, kurie bus Dr. Bendras rezultatas —plotas OBEF, kuris mažiau užplotą OBCF. Jei RC skirstys tik dalį (pvz., pusė) riboto ištekliaus, turėsime paklausos (pajamingumo) kreivę. D3-Rezultatas pagerės, tačiau jis bus visgi prastesnis, negu ištekliaus paskirstymas išimtinai rinkos mechanizmu.

IŠVADOS
1. Tradicinėje sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.
2. Esant komandinei ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe.
3. Rinkos ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką.
4. Mišri ekonominė sistema – tai mišria gamybos priemonių nuosavybe pagrįsta ūkio organizacija.
5. Mišrioje ekonominėje sistemoje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės.
6. Mišrios ekonomikos specifinė s.truktūra leidžia jai vykdyti ir specifines funkcijas – centralizuotai reguliuoti nacionalinį ūkį.
7. Mišrios ekonomikos efektyvumas yra svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ekonominis efektyvumas vis labiau tampa tik apribojimu įgyvendinant socialinius ir ekologinius visuomenės tikslus, todėl jos efektyvumo negalima vertinti vien tik ekonominiais rodikliais.

NAUDOTA LITERATŪRA
Mikroekonomika, 2002. Vilnius. P. 53 – 62.
Makroekonomika, 2001. Kaunas. P. 24 – 27.
Davulis G., 2003, Ekonomikos teorija. Vilnius. P. 5 – 30.
Snieška V., Ambrasienė I. ir kt. 1997, Mikroekonomika. Kaunas.
Lukoševičius V., Stankevičius P. 1998, Teorinė ekonomika. Vilnius.
Martinkus B., Žilinskas V. 1997, Ekonomikos pagrindai. Kaunas.

Leave a Comment