Ekonomika

Ekonomikos reikšmė

Žmonės dirba labai įvairų darbą – gamyklose, dirbtuvėse, mokyklose, parduotuvėse ir t.t. Visų dirbančių žmonių veikla turi bendrus bruožus. Pirma, visi jie užsidirba sau pragyvenimui ir jų uždarbis – atlyginimas suteikia galimybę patenkinti maisto, drabužių ir būsto poreikius. Antra, visi šie žmonės, tuo pat metu dalyvauja kuriant prekes arba paslaugas, reikalingas kitiems žmonėms. Veikla, skirta užsidirbti sau pragyvenimą gaminant prekes ir teikiant paslaugas, vadinama ekonomine veikla. Visų rūšių ekonominės veiklos visuma sudaro ekonominę sistemą. Ekonominė sistema taip susijusi su mūsų gyvenimu, kad mes net nekreipiame dėmesio. Bet kai ši sistema dėl kurios nors priežasties sutrinka, pvz.: netenkame darbo ir negalime įsidarbinti kitur, pajuntame ekonominę gyvenimo pusę. Tada susidomime, kodėl taip atsitiko, kodėl turime kentėti dėl kažkokių aplinkybių. Tik ekonominės teorijos supratimas padeda suvokti situaciją ir pasijusti sudėtingos ekonomijos organizacijos dalimi, privalome žinoti: kodėl mums reikia užsidirbti pragyvenimui, kaip turime išsirinkti profesiją, kai gaminamos mums reikalingos prekės ir paslaugos, nuo ko priklauso jų kaina, kaip reguliuoti pajamų išleidimą ir t.t. Visi šie dalykai įeina į ekonomikos teoriją. Ekonomikos teorija apibrėžiama labai įvairiai: ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą; ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonija tvarko savo vartojimo ir gamybosreikalavimus; ekonomikos teorija – mokslas apie kasdieninę žmonių veiklą, apie tai, kaip įsigyti priemonessavo gyvenimui pagerinti ir kaip tomis priemonėmis pasinaudoti; ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybosišteklius (žemę, darbą, gamybos priemones) įvairioms prekėms gaminti ir jas paskirstyti žmonėms. Ekonominiai procesai vyksta įvairiuose lygiuose – gamyboje, prekyboje, mažoje įmonėje, valstybėje ar tarpvalstybiniuose susitarimuose. Todėl ir ekonominė veikla taip pat nagrinėjama šiais požiūriais. Todėl ekonomikos teorijos mokslas skirstomas į mikroekonomiką ir makroekonomiką. Mikroekonomika – tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti atskirų ekonomikos dalių – namų ūkio, verslo firmų, ūkių ir, kitų savarankiškai priimančių sprendimus, ūkinių subjektų veiklą. Makroekonomika – tai visuomeninio ūkio, valstybės ekonomika, t.y. gyventojų užimtumas, nedarbas, nacionalinis produktas. Makroekonomika padeda suvokti nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas, gyventojų gyvenimo lygis.

Pasirinkimo problema

Tikslas: Suvokti ekonomikos problemas.

Uždaviniai: Suvokti ekonomikos problemą. Suprasti, kodėl susiduriame su pasirinkimo problema. Žinoti, kokius klausimus turi spręsti visuomenė, verslininkas.

Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmogaus pastangas pragyventi. Mes gyvename tenkindami savo poreikius, kuriems, deja, nėra ribų. Tačiau galimybės jiems tenkinti yra ribotos. Ribotos yra mūsų lėšos, kurias stengiamės išleisti taip, kad iš to gautume didžiausią pasitenkinimą. Taip pat ribotas ir mūsų laikas. Mes neturime tiek laiko, kad galėtume atlikti visus darbus, kuriuos norime padaryti. Todėl mes turime skirstyti savo laiką, nes laikas skirtas vienam darbui, jau negali būti panaudotas kitam. Žmogus nuolat susiduria su pasirinkimo problema – kaip geriausiai patenkinti poreikius esant ribotiems ištekliams ir laikui. Kadangi mūsų ištekliai ir mūsų laikas yra riboti, visada yra jų naudojimo alternatyvos. Vartotojai turi nuspręsti kaip išleisti savo pinigus – pirkti duoną ar bulves, naują drabužį ar batus, jaunuoliai pasirinkti kokią specialybę įsigyti ar įsidarbinti. Tai sprendžiama taip dažnai, kad visa vyksta nesąmoningai ir automatiškai. Tačiau šie sprendiniai lemia ekonominės veiklos pobūdį ir mastą. Tai turi spręsti ir verslininkai. Turėdamas ribotas galimybes jis sprendžia ką gaminti, kap tai padaryti, kaip parduoti pagamintas prekes ar paslaugas. Visuomenės mastu pasirinkimo problema susideda iš tokių klausimų: Ką gaminti? Kokias prekes ir paslaugas reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkintivisuomenės poreikiai?  Kaip gaminti? Kaip organizuoti gamybą, kad naudojant ribotus išteklius, būtų pagamintakiek galima daugiau gėrybių? Kam gaminti? Kaip paskirstyti gėrybes visuomenės nariams?

Užduotys:1. Pateikti alternatyvių pavyzdžių.2. Nubraižyti gamybos galimybių kreivę.3. Rasti asmeninių sprendimų alternatyviuosius kaštus.

Rizikavimo problema

Ekonomikos sistemos

Tikslas: Suprasti kas yra ekonomikos sistema, kokių tipų jos būna.

Uždaviniai: Suprasti skirtumus tarp įvairių sistemų. Mokėti paaiškinti privalumus ir trūkumus.

Ekonomika – tai atskirų ūkinių vienetų, kuriuos jungia gamybiniai, vartojimo, finansiniai ir kt. Ryšiai, sistema. Todėl ne tik atskiri verslininkai turi spręsti pasirinkimo problemą, bet ir visuomenė turi atsakyti į klausimus ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti. Būdas, kuriuo visuomenė sprendžia atsakymus į klausimus ką? kaip? kam? – nusako tos visuomenės ekonominę sistemą. Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tiriama trūkumo ir pasirinkimo problema. Ekonomikos sistemos priklauso nuo to, kas skirsto ribotus ekonominius išteklius. Tai gali atlikti privačios įmonės, kai ištekliai patenka per rinką; centre planuojama ekonomika, kai išteklius skirsto valstybė, ir rinka. Pagrindiniai ekonomikos sistemos tipai: Tradicinė (papročių); Rinkos (laisvosios verslininkystės); Komandinę (planinę); Mišriąją.

Tradicinė (papročių) ekonomika.Šioje ekonomikos sistemoje į pagrindinius klausimus: ką? kaip? kam?, padeda atsakyti religiniai ir socialiniai papročiai ir tradicijos. Tokia sistema dažniausiai yra silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Dauguma žmonių jose gyvena kaimo vietovėse, verčiasi žemės ūkiu, žūkle, medžiokle. Jų kuriamos prekės ir paslaugos nesikeičia daugelį dešimtmečių. Gėrybių sukuriama mažai, todėl dauguma žmonių gyvena ties skurdo riba. Rinkos (laisvosios verslininkystės) ekonomika.Šioje ekonomikos sistemoje į klausimus ką? kaip? kam? Atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius. Rinkos ekonomikai būtinos sąlygos: Privati nuosavybė – tai žmonių ir verslo įmonių teisė būti gamybos priemonių savininkais. Tai svarbi rinkos ekonomikos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti ir disponuoti gamybos priemonėmis ir kitais, vertę turinčiais produktais. Ekonominė laisvė – valstybė nesikiša į ekonomiką. Laisva konkurencija – daug verslo įmonių varžosi tarpusavyje siekdamos gauti pelno. Konkuruojančios firmos turi gaminti tokius produktus, kuriuos galėtų parduoti, o kaina turi būti nedidelė, bet užtikrintų pelną. Komandinė (planinė) ekonomika.Komandinės (planinės) ekonomikos sąlygomis į pagrindinius klausimus atsako valdžios planavimo organas. Ši sistema visas gamybos priemones turi savo nuosavybėje – kolektyvinėje nuosavybėje. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o gėrybės skirstomos pagal planą. Planai sudaromi ilgam laikui (penkmečio, septynmečio planai). Juose nusprendžiama kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones, kur ir kiek dirbs žmonių. Nustato atlyginimų dydį, o tuo pačiu, kas vartos prekes ir paslaugas. Rinkos dėsnis šioje sistemoje pakeičia centrinių valdymo organų komandos. Tokios sistemos pavyzdžiai: Sovietų Sąjunga, Kuba, Šiaurės Korėja.

Mišrioji ekonomika.Daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių šiuo metu yra mišri ekonomikos sistema – rinkos ir valstybės – ekonomika. Ji susideda iš dviejų sistemų elementų, kurių santykis įvairiose šalyse nevienodas. Mišrioje ekonomikoje yra ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima vyriausybė: Priima įstatymus, kurie užtikrintų ekonominę laisvę, bet neleistų piktnaudžiauti ekonomine galia. Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą. Skatina teisingą pajamų paskirstymą. Reguliuoja visuomeninio produkto gamybą (tai prekės ir paslaugos, kurias teikia valstybė – švietimas, sveikatos apsauga, kelių tiesimas ir t.t.).Užduotys:1. Apibūdinti Lietuvos ekonominę sistemą.2. Suraskite ir pateikite valstybes, kuriose yra skirtingos ekonomikos sistemos

Ekonomikos sistemos

Požymiai

Ekonominė sistema Nuosavybės forma Organizavimo būdai Informacijos perdavimasTradicinė Privati Sprendimams įtakos turi papročiai, tradicijos. Informacija sklinda lėtaiKomandinė (planinė) Valstybinė Sprendimus priima centras, po to jie siunčiami į periferiją. Perduodama iš administracinio centro.Rinkos Privati Sprendimams įtakos turi vartotojų pasirinkimas, galimybė duoti savo produktus. Informacija perduodama per kainas rinkoje.Mišrioji Mišri Sprendimams įtakos turi vartotojų poreikiai, rinkos galimybės. Informacija perduodama per kainas rinkoje.

Naudingumas ir vertėTikslas: Suprasti, kaip tenkinami žmonių poreikiai.

Uždaviniai:1. suprasti „naudingumo“ svarbą.2. gebėti nustatyti ribinį naudingumą.3. žinoti kaip įvertinami daiktai.

Ekonominė sistema kuria prekes ir paslaugas, kurių mums reikia savo poreikiams tenkinti. Vartotojas rinkoje renkasi prekes ar paslaugas, atsižvelgdamas į savo norus ir pasirinktų prekių ar paslaugų teikiamą naudą. Poreikis – tai, kas reikalinga, be ko sunku išsiversti, tai bet kokia žmogaus pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsena. Produkto sugebėjimas ar savybė patenkinti poreikius yra naudingumas. Naudingumas išreiškia vartotojo ir prekės ar paslaugos santykį, reikalingą vienam ar kitam tikslui. Vienos prekės naudingumas įvairiems žmonėms bus nevienodas. Naudingumas skiriasi nuo vertingumo. Naudingumą suteikia tik vartotojas, nes tenkinami jo poreikiai. Poreikiai gali būti fiziologiniai, socialiniai, materialiniai, kultūriniai. Naudingumas priklauso nuo prekių ar paslaugų kiekio. Tai nusakoma mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu, kuris teigia, kad: prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas. Kiekvienai prekei ar paslaugai yra taškas, už kurio naudingumas mažėja ir vartotojas išleidžia pinigus kitai prekei. Tas kažkas vadinama riba, o perkama prekė apibūdinama kaip turinti ribinį naudingumą.

Bendras ribinis naudingumas

Kiekis (bandelė/dieną) Bendras naudingumas Ribinis naudingumas (bendro naudingumo padidėjimas)0123456 0151012131312 –55210-1

Lentelėje pateiktas bandelių sunaudojamų per dieną ribinis naudingumas, Kuo daugiau bandelių sunaudoja, tuo jų bendras naudingumas didesnis. Ribinis naudingumas apskaičiuojamas kaip bendrojo naudingumo pasikeitimas sunaudojus papildomą bandelių kiekį. [RN=(BN2-BN1 )] Bendras naudingumas yra bendrų naudingumų suma, ribinis naudingumas – gaunamas tik iš paskutinio sunaudoto vieneto. Vertė išreiškia vienos prekės santykį su kita. Šis santykis keičiasi bėgant laikui, keičiantis vietai arba žmonėms. Kiekvienu atveju, tai priklauso nuo prekės retumo, nuo to, kiek ji reikalinga ir naudinga vartotojui, t.y. vertė priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Išsivysčiusioje visuomenėje prekės nėra keičiamos į kitas prekes. Jos mainomos į pinigus, o pinigai – į kitas prekes. Prekės vertė išreikšta pinigais vadinama kaina.

RinkaTikslas: Mokėti paaiškinti rinkos dėsningumus ir tipus.Uždaviniai:1. suprasti rinkos veikimo dėsningumus.2. mokėti apibūdinti rinkos tipus.3. gebėti įvertinti konkurencijos sąlygas, esant įvairiems rinkos tipams.

„Rinka“ – reiškia vietą, kurioje prekės būdavo perkamos ir parduodamos. Šiandien sąvoka „rinka“ turi daug platesnę reikšmę – tai sąlygų kompleksas, kuris leidžia pirkėjams ir pardavėjams susisieti vienam su kitu. Rinkai susidaryti reikalinga prekė, kuri gali būti perkama ir parduodama, žmonės, norintys ją pirkti ir žmonės, norintys ją parduoti. Pirkėjai ir pardavėjai gali bendrauti tiesiog žodžiu, laiškais, telefonu, elektroniniu paštu ar per internetą. Rinkos dydis priklauso nuo prekės pobūdžio ir nuo skaičiaus žmonių, norinčių dalyvauti joje. Pvz.: siaurą rinką turi prekės, kurios nepatvarios, pigios, nepatogios vežti. Plati rinka yra tokių prekių kaip auksas, sidabras, nafta ir pan. Rinkos funkcijos: informacinė, skatinamoji, paskirstomoji, reitnguojamoji. Rinka – tai ekonominė mainų sistema, kuri garantuoja prekių ir paslaugų pirkimą ir pardavimą, tai vieta, kurioje vyksta mainai. Rinkos savybės:

Tobuloji konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Monopolija MonopsonijaDalyvių skaičius Pakankamai daug gamintojų Daug gamintojų Keli stambūs gamintojai Vienas gamintojas Vienas pirkėjasGalimybė nustatyti savo kainą Nėra. Rinka nustato kainą ir pardavėjai be išlygų su ja sutinka Ribota galimybė pardavėjui nustatyti savo kainą dėl pakaitalų gausos Nemaža galimybė pardavėjui nustatyti savo kainą Didelė galimybė pardavėjui nustatyti savo kainą Didelė galimybė pardavėjui nustatyti savo kainąProduktų įvairovė Nėra. Visi produktai yra identiški Yra įvairių specifinės rinkos paklausą tenkinančių produktų ir paslaugų Vienų produktų (automobilių) įvairovė ir kitų, ypač standartizuotų (benzinas) produktų, nomenklatūra siaura Nėra NėraPatekimo į rinką galimybės Nesunku patekti, lengva iš jos pasitraukti Nesunku patekti, lengva iš jos pasitraukti Gali būti nelengva Labai sunku Sunku

Rinkos tipas priklauso nuo dalyvių skaičiaus. Rinkos tipai yra: Tobula konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Monopolija

Tobuloji konkurencija, tai rinka, kurioje yra tokios sąlygos: Daug dalyvių (pirkėjų ir pardavėjų). Daug vienos rūšies identiškų produktų. Nėra kliūčių verslininkams patekti į rinką ir pasitraukti iš jos. Rinkos dalyviai gerai informuoti apie prekes ir jų kainas. Tikrovėje tobulos konkurencijos beveik nėra, gali egzistuoti tik kai kuriose verslo šakose.

Monopolinė konkurencija, tai rinka, kurioje veikia daug įmonių, gaminančių labai panašius produktus. Monopolinės konkurencijos požymiai: Didelis dalyvių skaičius. Įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos laisvė. Daug įvairių produktų. Rinkos dalyviai gerai informuoti apie prekes, jų kainas. Monopolinėje konkurencijoje gamintojas turi dėti daug pastangų, kad jų prekės išsiskirtų iš kitų panašių prekių. Tai daugiausiai vyksta mažmeninėje prekyboje, paslaugų sferoje.

Oligopolija – tai rinka, kurioje vienos rūšies produktus gamina kelios (3 – 5) įmonės. Tokioje rinkoje kainos susiformuoja ne konkurencijos būdu, bet pagal „kainų lyderio“ nustatytas kainas. Oligopolinėje rinkoje vyksta suokalbiai (susitariama dėl rinkos pasidalinimo, sudaromos kliūtys patekti į rinką naujiems dalyviams), papročiai.

Monopolija – tai rinka, kurioje vyrauja vieno gamintojo prekės ir paslaugos. Monopolistas turi prisitaikyti prie esamų sąlygų. Vartotojai nustato aukštą kainą.

Monopsonija – rinka, kurioje yra vienas pirkėjas. Jis sprendžia dėl kainos, prekės kokybės.

Monopolijos yra draudžiamos įstatymais, tačiau yra legalių monopolijų, kurias įstatymai leidžia ir gina: patentai; autorių teisių; prekių ženklų.

PaklausaTikslas: Suprasti paklausos reikšmę rinkoje.

Uždaviniai:1. suprasti, kas yra paklausa;2. žinoti, kas turi įtakos paklausai;3. mokėti pavaizduoti grafiškai paklausos kreivę.

Tenkindami poreikius žmonės turi pirkti prekes ir paslaugas. Turėdami ribotas lėšas ne visus norus galima tenkinti (prisiminkime pasirinkimo problemą). Pirkėjo norai ir galimybės turi sutapti, tik tada jis galės nusipirkti prekę arba paslaugą. Paklausa – tai vartotojo noras ir galėjimas pirkti prekę ar paslaugą už konkrečią kainą. Perkamas prekių kiekis priklauso nuo kainos – kuo didesnė kaina, tuo perkama mažiau prekių ir atvirkščiai – kuo mažesnė kaina, tuo perkama daugiau. Šią priklausomybę vaizduoja kreivė. Tokia kreivė vadinama paklausos kreive ir ji rodo kainos (P) ir kiekio (Q) tarpusavio priklausomybę.

Kaina (P)

Kiekis (Q)

Ši priklausomybė nusakoma paklausos dėsniu – vartotojai daugiau perka prekių už mažesnę kainą. Prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos norėtų ir galėtų įsigyti vartotojas gali būti pateikiami lentelės forma.

Pirkėjai Kaina (Lt/vnt.) Kiekis (vnt.)A 12 50B 10 60C 8 80D 6 100

Užduotis: Nubraižykite grafiką pagal lentelės duomenis.

Paklausos priklausomybę nuo kainos vadiname elastingumu (lankstumu). Jei prekės paklausa, padidėjus kainai, sumažėja nedaug, tai paklausa neelastinga. Jeigu padidėjus kainai paklausa sumažėja – tai paklausa elastinga. Paklausos elastingumui turi įtakos ir kiti veiksniai.

PasiūlaTikslas: Suprasti pasiūlos reikšmę rinkoje.

Uždaviniai:1. išsiaiškinti, kas yra pasiūla;2. žinoti, nuo ko priklauso pasiūla;3. mokėti pavaizduoti grafiškai pasiūlos kreivę.

Norint nusipirkti prekę ar paslaugą, turi būti pardavėjas ar gamintojas, turintis ir norintis ją parduoti. Gamybinė veikla sukuria tinkamų vartoti prekių ir paslaugų, kuriuos siūlo vartotojui. Tai vadinama pasiūla – prekių ar paslaugų kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti už konkrečią kainą. Pasiūla priklauso nuo daugelio veiksnių, bet didžiausią įtaką turi kaina. Šią priklausomybę nusako pasiūlos dėsnis. Jis teigia, kad: pardavėjai daugiau prekių siūlo už didesnę kainą ir mažiau už mažesnę kainą. Pasiūlos priklausomybę nuo kainos vaizduoja pasiūlos kreivė.

Kaina (P)

Kiekis (Q)

Pasiūlos lentelė – tai lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pardavėjai norėtų parduoti.

Pardavėjai Kaina (P) Kiekis (Q)FGHKL 1210864 120100806040

Užduotis: Nubraižyti pasiūlos kreivę pagal lentelės duomenis.

Pasiūlai įtakos turi tokie veiksniai:1. Sąnaudos (gamybos kaštai). Jeigu sąnaudos vienam vienetui sumažėja, gamintojas gali daugiau pagaminti prekių ir pasiūlyti jas rinkoje.2. Technologija – ją patobulinus gamybos kaštai sumažėja ir galima pagaminti daugiau prekių.3. Gamtinės klimatinės sąlygos (tai svarbu žemės ūkio produkcijai).4. Tarpusavyje susijusių prekių kainos:4.1. Tai prekės pakaitalai.4.2. Komplektinės prekės.5. Kiti būdai.

1. Sąnaudos 2. Technologija 3. Gamtinės sąnaudosPasiūla 4. Gamintojų skaičius

5. Ateities prognozės

Pusiausvyra, rinkos kaina

Tikslas: Suprasti, kaip susiformuoja rinkos kaina ir koks yra jos vaidmuo.

Uždaviniai:1. Suvokti, kas yra rinkos kaina.2. Išsiaiškinti, koks rinkos kainos vaidmuo rinkoje.3. Mokėti grafiškai pavaizduoti rinkos kainos susidarymą ir jos pasikeitimus.

Rinkoje veikia ir pirkėjai (paklausa), ir pardavėjai (pasiūla). Paklausos ir pasiūlos lentelės, grafikai rodo, kiek tam tikrų prekių pirkėjai nupirks ir kiek jų pardavėjai pasiūlys. Tačiau iš jų dar nematyti kokia kaina bus perkama ir parduodama. Tai galima nustatyti suderinus lenteles arba grafikus. Paklausos ir pasiūlos sąveika sukuria pusiausvyrą arba rinkos kainą. Rinkos kaina – tai kaina, kuria prekės ir paslaugos iškeičiamos į pinigus. Rinkos sąlygomis visada yra vienintelė kaina, sulyginanti paklausą su pasiūla. Tuo tikslu sulyginkime paklausos ir pasiūlos lenteles ir kreives.

Kaina (P) Kiekis (Q)paklausa Kiekis (Q)pasiūla Perteklius Poveikis kainai1210864 506080100120 120100806040 Perteklius 70Perteklius 400Trūkumas 40Trūkumas 80 ↓ Žemyn↓ ŽemynPusiausvyra↑ Aukštyn↑ Aukštyn

Kaina (P)

Sugretinus paklausos ir pasiūlos kreives, matome, kad jos susikerta taške E. Jis bendras ir paklausos ir pasiūlos kreivėms. Jis vadinamas pusiausvyros tašku. Taške E paklausa atitinka pasiūlą perkamo ir parduodamo prekės kiekio ir kainos santykis tinka ir pirkėjui ir pardavėjui.

Pusiausvyra tai tokia situacija rinkoje, kai pasiūla atitinka paklausą, kai pirkėjo ir pardavėjo norai ir galimybės sutampa. Iš pavyzdžio matyti, kad taške E kaina yra 8Lt., o pardavimo kiekis 80vnt. Tokia kaina, kai paklausa ir pasiūla sutampa, vadinama pusiausvyros kaina. Rinkos kaina nesikeičia, kol nepasikeičia pasiūla ir paklausa.

pasiūla mažėjaRinko kaina didėja, kai paklausa didėja

pasiūla didėjaRinko kaina mažėja, kai paklausa mažėja

Kai pasiūla viršija paklausą, rinkoje susidaro prekių perteklius, gamintojas, norėdamas parduoti prekes, kainą mažina. Kai pasiūla mažesnė už paklausą, rinkoje susidaro prekių trūkumas (stygius), gamintojas didina gamybą ir didina kainas. Kaina rinkos ekonomikoje atlieka dvi svarbias funkcijas:• informuoja• skatina. Kai kainos kyla, gamintojai didina gamybą. Kai kainos mažėja – vyksta priešingi dalykai. Tokiu būdu kainos reguliuoja paklausos ir pasiūlos svyravimus. Tačiau, tai vyksta tik tobulos konkurencijos sąlygomis.

Verslo esmė

Moralinis ir materialinis nepasitenkinimas savo padėtimi priverčia veikti, ieškoti užsiėmimus, naujų gamybos būdų ir sprendimų. Veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, vadinama verslu. Žmogus, užsiimantis verslu, vadinamas verslininku. Jis turi pasižymėti verslumu – sugebėjimu organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti gamybos veiksnius, gali garantuoti, kad bus gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos. Verslas – tai veikla, gaminant prekes ir teikiant paslaugas, reikalingas vartotojams ir užsidirbant pelno. Prekė – tai apčiuopiami, matomi, vertę turintys dalykai, galintys patenkinti vartotojų poreikius ir skirti mainams. Paslauga – tai materiali ekonominė veikla, galinti tenkinti žmonių poreikius.

Verslas visuomenėje atlieka tokias funkcijas:

Gamina prekesVerslo funkcijos Teikia paslaugas Kuria turtą Suteikia naujų darbo vietų

Skatina konkurenciją

Verslininkas, kurdamas įmonę, rizikuoja savo ar skolintomis lėšomis. Atlyginimas, kurį gauna verslininkai už rinką, naujas idėjas ir pastangas, įdėtas į verslą, yra pelnas.

Verslo rūšys

Priklausomai nuo gamybos priemonių nuosavybės formų, verslininkystė gali būti:• smulkusis verslas – gamybos priemonės yra asmeninė nuosavybė;• partnerystė – tai kolektyvinės įmonės (bendra nuosavybė);• kooperatinė verslininkystė – paremta akcine nuosavybe. Pagal atliekamą veiklą, skiriamos šios verslininkystės rūšys:• gamybinė – prekių ir paslaugų gamyba ir vartojimas;• komercinė – prekių ir paslaugų mainai, paskirstymas ir vartojimas;• finansinė – piniginių lėšų ir vertės apyvarta ir mainai. Šios verslo rūšys yra savarankiškos, bet tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo.

Gamybinė verslininkystė. Tai pagrindinė verslo rūšis, apima prekių gamybą ir vartojimą, paslaugų tiekimą. Pradėdamas savo veiklą gamybininkas, numato, kuo užsiims, sudaro verslo planą, įsigyja gamybos priemones, samdo darbuotojus, perka reikalingas žaliavas, medžiagas. Visa tai jis apmoka savo pinigais arba ima paskolą iš banko. Verslininkas gali naudotis kitų verslininkų paslaugomis – remontu, transportu ir pan. Be to jis turi įregistruoti savo įmonę valstybinėse įstaigose – mokesčių inspekcijoje. Visa tai vaizduojama schemoje:

Komercinė verslininkystė. Tai prekių – pinigų, prekybos – mainų operacijos, t.y. prekių ir paslaugų perdavimas. Komercinės verslininkystės schema beveik tokia kaip ir gamybinės verslininkystės, tik vietoj materialinių išteklių yra prekiniai ištekliai.

Finansinė verslininkystė. Finansinė verslininkystė nuo kitų verslininkystės rūšių skiriasi pirkimo ir pardavimo objektu – tai specifinės, ypatingos prekės – pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.

Finansinė verslininkystė apima piniginių lėšų apyvartą ir mainus. Verslininkas yra tarpininkas tarp žmonių, kurie taupo pinigus ir žmonių, kurie nori tuos pinigus skolintis ir išleisti. Pagrindinis verslininko pajamų šaltinis yra palūkanos. Skirtumas tarp indėlininkui mokamų palūkanų ir palūkanų, kurias moka skolininkams.

Verslo formos

Verslo formos priklauso nuo nuosavybės. Kuriant nuosavybę reikėtų žinoti, kad:• nuosavybė gali būti bet koks turtas;• žmonės turi turėti teisę tvarkyti savo turtą, vadovaujantis įstatymais;• nuosavybė vadinama asmenine, jei priklauso vienam žmogui;• nuosavybė vadinama grupine, jei turtas priklauso keliems savininkams; Skiriamos trys svarbiausios verslo kūrimo formos:• individuali verslo įmonė;• ūkinė bendrija (partnerinė);• akcinė bendrovė. Individuali verslo įmonė – tai įmonė (firma) priklausanti vienam savininkui. Dar gali būti vadinama personaline, privačia įmone. Tai yra paprasčiausia verslo organizavimo forma. Savininkas perka įrengimus, medžiagas, samdo darbuotojus, suranda savo gaminių pirkėjus, apmoka išlaidas. Pelnas priklauso jam pačiam sumokėjus mokesčius. Verslininkas visiškai savarankiškas, sprendimus priima ir pajamas naudoja savarankiškai. Trūkumas tas, kas savininkas už savo veiklą, galimas skolas, atsako visu turtu, ribotas finansavimas. Ūkinė bendrija – tai dviejų ar kelių asmenų valdoma nuosavo verslo įmonė. Bendrijos gali būti:• tikrosios ūkinės bendrijos;• komanditinės ūkinės bendrijos. Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) įsteigiama bendrosios veiklos sutartimi, sujungus kelių asmenų turtą. Bendrija neturi juridinio asmens teisių, jos nariai atsako visu savo turtu. Bendriją gali kurti 2 – 20 narių. Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją sudaro firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Tikrieji nariai atsako už veiklą visu savo turtu, o komanditoriai – tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį perdavę bendrai KŪB veiklai. Ūkinės bendrijos gali turėti didesnį kapitalą, gali naudoti darbo pasidalijimą. Tačiau yra ir trūkumų: ribotas finansavimas, neribota atsakomybė, galimi nesutarimai tarp partnerių. Pelnas ūkinėje bendrijoje dalijamas pagal įdėto turto dalį. Akcinė bendrovė – tai tokia verslo organizacija, kurią valdo daug asmenų, kuriai įsteigti reikalingas leidimas ir kurios turtas paskirstomas akcijomis. Akcinės bendrovės yra:• uždaros akcinės bendrovės;• atviros akcinės bendrovės;• investicinės akcinės bendrovės. Uždaros akcinės bendrovės (UAB) yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Juridinis asmuo yra įmonė, įstaiga ar kita organizacija, turinti civilines teises ir pareigas. Ribota turtinė atsakomybė reiškia, kad savininkas už įsipareigojimus atsako tik atiduotu įmonei turtu. Akcinės įmonės kapitalas formuojamas iš pajamų, gautų išplatinus akcijas. Akcijos viešai neplatinamos. Akcija yra dokumentas, liudijantis, kad į įmonę investuota tam tikra pinigų suma, suteikianti teisę gauti dalį šios įmonės pajamų (dividendų). Dividendas – akcinės bendrovės grynojo pelno dalis, kuri paskirstoma akcininkams. Uždaroje akcinėje bendrovėje gali būti nuo 1 iki 50 akcininkų. Darbuotojų skaičius neribojamas. Įstatinis kapitalas turi būti nemažesnis nei 10 tūkst.Lt. Atvira akcinė bendrovė akcijas parduoda viešai visiems norintiems. Turi būti nemažiau 7 akcininkų. Akcininkų skaičius neribojamas. Akcijos gali būti parduodamos vienų savininkų kitiems. Įstatinis kapitalas nemažesnis kaip 100 tūkst.Lt. Investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui įsigyti, valdyti. Tokių bendrovių įstatinis kapitalas negali būti didesnis kaip 4 milijonai litų.

Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai.

Įmonių tipai Nuosavybės forma Privalumai TrūkumaiIndividuali verslo įmonė Asmeninė. 1. Paprasta įsikurti.2. Sprendimus priima savininkas.3. Pelnas tenka savininkui. 1. Neribota atsakomybė. Savininkas rizikuoja visu turtu.2. Ribotos galimybės.3. Trumpas veiklos laikotarpis. Savininkui mirus, baigiasi verslo veikla.Ūkinė (partnerinė) bendrija Grupinė. 1. Didesnis pradinis kapitalas.2. Daugiau sumanymų, idėjų.3. Darbo pasidalijimo galimybės. 1. Neribota atsakomybė.2. Bendra atsakomybė ir rizika.3. Sunkiau valdyti, nes gali kilti nesutarimų.4. Pasitraukus vienam iš partnerių firma likviduojama.Akcinė bendrovė Grupinė. 1. Ribota atsakomybė.2. Paprasta pirkti akcijas ir obligacijas.3. Didelis pradinis kapitalas.4. Neterminuota veikla, akcijos paveldimos.5. Galima samdyti specialistus. 1. Sunkiau įsteigti, nes daug įvairių darbų.2. Sudėtingas valdymas.3. Nesutarimai tarp vadybininkų ir akcininkų.

Kitos verslo kūrimo formos

Be anksčiau minėtų verslo formų, yra ir kitos formos, kuriomis organizuojamas verslas. Valstybinė įmonė – tai Lietuvos valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonė. Jos skirstomos taip:• valstybinės įmonės;• valstybinės akcinės įmonės;• savivaldybių valstybinės įmonės;• savivaldybių valstybinės akcinės įmonės;• specialios paskirties valstybinės įmonės;• specialios paskirties savivaldybių valstybinės įmonės. Valstybinė įmonė, kuri turi ne daugiau 1/5 įstatinio įmonės kapitalo. Valstybinė įmonė, kuri turi daugiau kaip 1/5 įstatinio įmonės kapitalo, vadinama akcine įmone. Pelno nesiekiančios organizacijos – jos steigiamos švietimo, religijos, labdaros ar socialiniai veiklai, nesiekiant pelno. Pavyzdžiui: „Caritas“, „Raudonasis kryžius“. Kooperatyvai – tai žmonių ar įmonių susivienijimai, užsiimantys veikla, reikalinga kooperatyvo narių poreikiams tenkinti. Gali būti:• gyvenamųjų namų kooperatyvai;• gamybiniai kooperatyvai;• vartotojų kooperatyvai. Licencinės įmonės. Jos veiklą organizuoja pagal specialų leidimą – licenciją. Tokia įmonė dirba taip, lyg būtų didelės įmonės dalis, prisilaikanti vienodų reikalavimų. Įsigyjant licenciją, sutrumpinamas laikas organizacijai, sumažinti išlaidas, riziką. Tai nekilnojamo turto prekybos, visuomeninio maitinimo įmonės. Užsienio kapitalo įmonės – tai iš užsienio investicijų sukurtos įmonės. Investicijos kuria naujas darbo vietas, gerina pragyvenimo lygį, skatina ekonomikos augimą.

Smulkaus ir vidutinio verslo vaidmuo

Rinkos ekonomikoje didelę dalį prekių ir paslaugų sukuria smulkio ir vidutinės įmonės. Lietuvoje smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms priskiriamos įmonės, kurios veikia pagal Mažųjų įmonių įsteigimą, priimtą 1992 metais. Maža įmonė – tai kolektyvas, kuriame dirba ne daugiau kaip 50 darbuotojų, o bendros pajamos per metus nedidesnės kaip 500 tūkst. Lt. Prie tokių įmonių priskiriama:• individualios (personalinės) įmonės;• tikrosios ūkinės bendrijos;• komanditinės ūkinės bendrijos;• uždaros akcinės bendrovės; Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatyme numatyti tokie SVI subjektai:• Fiziniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, įsigijusios patentą.• Maža įmonė – individuali (personalinė) įmonė, kurioje dirba tik šeimos nariai (tėvai, vaikai, sutuoktiniai).• Smulki įmonė – įmonė, kurioje vidutinis metinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir bendros pajamos per metus neviršija 1 mln.Lt.• Vidurinė įmonė – įmonė, kurioje vidutinis metinis darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių ir bendros pajamos per metus neviršija 5 mln.Lt.

Mažųjų ir vidutinių įmonių charakteristika.

Įmonės dydis Turtinė atsakomybė Juridinis statusas Įmonės rūšisSmulki Neribota Neturi juridinio asmens statuso Individuali (personalinė) įmonėMaža Neribota Neturi juridinio asmens statuso Tikroji ūkinė bendrijaMaža Mišri (ribota, neribota) Neturi juridinio asmens statuso Komanditinė ūkinė bendrijaMaža vidutinė Ribota Turi juridinio asmens statusą Uždara akcinė bendrovė

Lietuvoje 1997m. mažų įmonių buvo užregistruota 48750. Kiekvienais metais jų kiekis keičiasi – vienos likviduojasi, kitos įregistruojamos. Jų vaidmuo ekonomikoje labai svarbus: gaminama produkcija, sukuria darbo vietų, moka mokesčius valstybei.

Verslo įmonės kūrimas

Verslo kūrimui būtinos tokios sąlygos:• privati nuosavybė;• ūkininkavimo laisvė;• laisva konkurencija;• teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas. Pradedant verslą reikia įvertinti visas sąlygas, savo galimybes, parinkti vietą, verslo kūrimo būdus:• naujo verslo kūrimas;• pramoninės ir komercinės frančizės būdu;• verslo pirkimą.

Naujo verslo idėja gali atsirasti staigiai arba ilgą laiką brandinama. Nauji sumanymai gali atsirasti lankantis mugėse, parodose, skaitant specialius leidinius, lankantis kitose firmose, šalyse. Jeigu sumanymas tenkina rinkos poreikį, ji tampa svarbi ir gali būti sėkmingai įgyvendinama. Turint naują idėją, išradimą dėl konkurencijos būtina apsaugoti patentu. Patentas – dokumentas, suteikiantis savininkui išimtinę teisę gaminti, parduoti savo gaminius, tai pat perleisti šią teisę kitam asmeniui. Patento savininko teisė apribojama teritorija ir galiojimo terminu, prasidedančiu nuo registracijos Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure. Patentas gali būti išduodamas išradimui, prekės ar paslaugos ženklui apsaugoti. Prekės (paslaugos) ženklas – tai žodžių ar simbolių derinys, leidžiantis atskirti vieno gamintojo prekes (paslaugas) nuo kito gamintojo panašių prekių ar paslaugų. 1993m. Lietuvoje priimtas „Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas“. Prekių žymėjimas firminiais ženklais leidžia padidinti prekių pardavimą, kainą, bet kartu įpareigoja užtikrinti gerą kokybę. Pramoninė ir komercinė frančizė – tai verslo kūrimas pagal frančizės sutartį. Frančizė – tai teisė naudotis kitos įmonės prekių ženklu, technologija, reklama, prekių pardavimo kanalais, valdymo metodais. Frančizės sutartis sudaroma tarp frančizerio – didelės, masiškai gaminančios produkciją, įmonės ir frančizuojamojo – mažos įmonės. Frančizuojama įmonė veikia visiškai savarankiškai, kuria verslą ir tvarko gautą pelną, bet laikosi sutartyje numatytų įsipareigojimų ir moka mokestį už frančizę. Verslininkas gali naudotis technologija, veiklos modeliu, kuris garantuoja sėkmę. Įmonės sukūrusios frančizės sistemą į kurią įeina visame pasaulyje išsivarsčiusios įmonės, gali lengvai konkuruoti. Sistemos viduje turi būti keičiamasi informacija, idėjomis, patobulinimais.

Informacijos perteikimas frančizės sistemoje

Frančizuojama įmonė moka pradinį mokestį ir mokestį nuo apyvartos. Lietuvoje šis būdas dar mažai naudojamas. Labai panaši yra koncesijos sutartis. Koncesijos sutartis komercijoje – tai susitarimas tarp tiekėjo ir tam tikro skaičiaus pardavėjų, kuriems leidžiama pardavinėti jų produkciją laikantis tam tikrų reikalavimų ir sąlygų. Pardavėjui jokių nurodymų niekas neduoda, sąlygų sėkmingai veiklai taip pat niekas nesudaro. Verslo pirkimas – tai dirbančios įmonės įsigijimas (pirkimas, paveldėjimas). Šiuo atveju perkantys turėtų labai gerai susipažinti su įmonės padėtimi, veikla, rezultatais, perspektyva, partneriais ir daugeliu kitų klausimų. Tais atvejais kai kuriama įmonė, labai svarbu tinkamai pasirinkti partnerius, nes:• partneriai papildo vienas kitą,• sumažėja finansiniai krūviai, nes pasidalijamas darbas. Verslo partneriai gali būti:• draugai, kuriais pasitikima,• šeimos nariai,• specialistai,• nepažįstami asmenys, kuriuos vienija bendra idėja. Verslo kūrimo klausimais galima gauti kvalifikuotą konsultaciją, kurią teikia Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus konsultaciniai verslo centrai, tarptautiniai centrai, prekybos ir pramonės rūmai.

Verslo įmonės registracija

Kiekviena įkurta įmonė turi būti teisiškai įregistruota, laikantis „Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo“. Visų įmonių rejestro vyriausias tvarkytojas yra Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prie savivaldybių yra rejestro skyriai, kurie registruoja ir tvarko, kaupia duomenis, tikrina įmones. Visi registracijos duomenys turi būti sutvarkyti per 5 dienas ir perduoti LR ūkio ministerijai. Registruojant verslo įmonę reikia pateikti šiuos duomenis:1. įmonės vardą;2. veiklos pobūdį;3. adresą;4. savininkų (atstovų) vardus, pavardes, įgaliojimus;5. numatomą ūkinės veiklos laikotarpį;6. įregistravimo datą. Rejestro tvarkytojui turi būti pateikiami šie dokumentai:1. pareiškimas įregistruoti įmonę;2. įmonės steigimo aktas;3. steigimo sutartys (arba jų nuorašai);4. įstatai;5. pažyma apie registravimo mokesčio mokėjimą;6. leidimas (licencija) užsiimti ūkine veikla;7. žemės sklypo suteikimo aktas. Rejestre (registras, sąrašas, rodyklė) įregistruotai įmonei išduodamas LR ūkio ministerijos nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejestro numeris (kodas). Savivaldybėse įregistruotoms įmonėms pažymėjimus išduoda meras. Priklausomai nuo įmonės tipo, registravimo tvarka skiriasi. Individualių įmonių registravimas. Savivaldybių įmonių registravimo skyriui reikia pateikti tokius dokumentus:1. paraišką įregistruoti įmonę;2. pažymą apie registravimo mokesčio mokėjimą (200Lt.);3. patalpų savininko pažymą apie patalpų suteikimą;4. leidimą (licenciją) užsiimti tam tikra veikla;5. ekologinį pasą – leidimą užsiimti gamybine veikla išduoda Aplinkos apsaugos ministerija;6. firmos vardo įregistravimo pažymėjimo nuorašą;7. asmens dokumentą (pasą). Gavus registracijos pažymėjimą, daromas antspaudas, suderinus policijos komisariate. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, visos įmonės privalo užsiregistruoti Valstybinio socialinio draudimo teritoriniame skyriuje. Tikrosios ūkinės bendrijos įregistravimas – ją gali steigti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 asmenų. Bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra bendrosios veiklos sutartis. Joje nurodoma visa įmonės veikla, turto dydžiai, turtiniai įsipareigojimai. Sutartį pasirašo kiekvienas bendrijos narys. Ūkinė bendrija registruojama savivaldybėje taip pat, kaip ir individuali įmonė. Prie kitų, anksčiau minėtų dokumentų pateikiama notaro patvirtinta jungtinės veiklos sutartis. Komanditinės ūkinės bendrovės steigimas yra toks pat kaip ir tikrosios ūkinės bendrijos. Įsteigti ją gali mažiausiai vienas komanditorius ir vienas tikrasis narys. Uždaros akcinės bendrovės įregistravimas. Vadovaujantis 1994m. liepos mėnesį išleistu Akcinių bendrovių įstatymu, steigiant UAB reikalaujama turėti steigimo sutartį ir įmonės įstatus. Savivaldybei pateikiami tokie dokumentai:1. pareiškimas įregistruoti įmonę;2. steigimo sutartis;3. bendrovės įstatai;4. ekologinis pasas – leidimas;5. licenciją veiklai (jei tai numato įstatymas);6. bendrovės vardo registravimo pažymą;7. patalpų savininko sutikimą;8. pažymą apie registravimo mokesčio sumokėjimą (500Lt.). Įmonės steigėjai privalo įregistruoti įmonės pavadinimą Valstybiniame patentų biure. Tuo tikslu rašomas pareiškimas nustatyta forma, kuriame nurodoma:• steigėjo vardas ir pavardė;• įmonės pavadinimas;• įmonės adresas;• įmonės tipas;• veiklos pobūdis. Įmonės vardas turi būti naujas, neprieštaraujantis dorovės normom. Valstybinis patentų biuras, priėmęs teigiamą sprendimą, išduoda firmos vardo registravimo liudijimą.

Verslo finansavimo šaltiniai

Pradedant verslą ar jau dirbant, įmonei reikalingos piniginės lėšos. Pinigai gali būti gaunami iš tokių šaltinių:• vidinės (nuosavos) lėšos;• išorinės lėšos. Vidinės lėšos yra gaunamos iš verslininko, jo partnerio santaupų. Jeigu įmonė jau dirba, tai vidinės lėšos sukaupiamos įmonės viduje, kaupiant nusidėvėjimo (amortizacijos) fondą ir panaudojant dalį nepaskirstyto pelno. Nusidėvėjimas – tai ilgalaikio turto (pastatų, įrengimų, transporto priemonių, įrenginių ir kt.) vertės mažėjimas jam dėvintis gamybos procese ar senstant morališkai. Ši vertės dalis perkeliama į sąnaudas, o pardavus produktą ar paslaugas, kaupiama nusidėvėjimo fonde. Gautą pelną verslininkas naudoja įvairiems tikslams. Tačiau dalį pelno verslininkai palieka nepaskirstytą ir naudoja plėsti gamybai ir kitiems panašiems tikslams. Ši pelno dalis vadinama nepaskirstytu pelnu ir taip pat sudaro įmonės vidines lėšas.

Išorinės lėšos – gaunamos iš kitų išorinių šaltinių. Tai paskolos, parduotos akcijos ir obligacijos. Paskolos (kreditai) gali būti imamos iš bankų, finansų organizacijų. Paskolos skirstomos į trumpalaikes, kuriuos turi būti grąžinamos per vienerius metus, ir ilgalaikes, kurių grąžinimo terminas ilgiau negu vieneri metai. Trumpalaikės paskolos naudojamos žaliavoms, prekėms įsigyti, darbo užmokesčiui užmokėti ir pan. Ilgalaikiai kreditai naudojami statyboms, įrengimų įsigijimui. Smulkios ir vidutinės įmonės, turinčios mažosios įmonės statusą, gali gauti lengvatinių kreditų iš komercinių bankų, taip pat iš tarptautinių organizacijų paskolų Lietuvai. Tokius kreditus teikia:• Europos Sąjunga pagal PHAFE programą;• Lietuvos vystymo bankas;• Lietuvos taupomasis bankas;• Lietuvos verslo konsultacijų fondas;• Vilniaus bankas;• Atviros Lietuvos fondas ir kt.

Verslo planas

Kiekvienas sumanymas, idėja, kurią norime įgyvendinti, turi būti suplanuota, apskaičiuota. Be to, planas labai praverčia ieškant partnerių, norint gauti finansinę paramą. Verslo planas – tai dokumentas, kuriame išdėstoma sumanymo esmė, kaip numatoma jį įgyvendinti, numatomi ir apskaičiuojami poreikiai ir perspektyvos. Verslo planas neturi griežtai apibrėžtos struktūros. Jis priklauso nuo plano rengimo tikslų, nuo kuriamo įmonės formos ir dydžio, nuo to, kam jis bus pateikiamas. Verslo planas turi būti aiškus, išsamus, bet ne per ilgas, patrauklus. Gamybinės įmonės verslo plano struktūrą turėtų sudaryti tokios dalys:1. Bendroji plano apžvalga (reziumė, anotacija).2. Siūlomo projekto esmė.3. Įmonės charakteristika.4. Rinka.5. Marketingo planas.6. Gamyba.7. Personalas (darbuotojai, valdymas).8. Finansinis planas.9. Ekologija.10. Darbų atlikimo grafikas.11. Priedai.

Bendroji verslo plano apžvalga turi glaustai nusakyti viso plano esmę, nurodant kuo ši įmonė, jos gaminiai skirsis nuo jau esančių, kokią naudą galėtų turėti investuotojas ar partneris. Antroje dalyje suformuluojama verslo idėja, numatomos svarbiausios veiklos kryptys. Šioje dalyje nurodomi naujo produkto privalumai, kokius poreikiu jis tenkins, koks pelningumas. Įmonės charakteristikoje nurodoma kokia tai bus įmonė, jos dydis, technologija, naujovės, nuosavybės forma, vietovės aprašymas. Rinkos plane apžvelgiama rinka, jos kitimo tendencijos, vartotojai, konkurentai. Marketingo plane apskaičiuojamos kainos, realizavimo būdai ir kanalai, reklama, pardavimų prognozės. Valdymo ir personalo plane pateikiama įmonės valdymo schema, vadovai, darbuotojai, jų darbo užmokestis, išsilavinimas, darbo santykiai. Gamybos plane aprašomas gamybos procesas, reikalingi įrengimai, patalpos, jų įsigijimo būdai ir kainos, žaliavų, medžiagų įsigijimas, gamybos apimtys, transportas, energijos sunaudojimas. Finansiniame plane – finansavimo šaltiniai, jų panaudojimas, pajamų ir išlaidų planas, pinigų srautų prognozės, numatomas pelnas, atsipirkimo laikas. Ekologiniame plane nurodoma, koks poveikis bus aplinkai, jeigu teršiama aplinka, kaip mažinama neigiamas poveikis, ar tai suderinta su aplinkos apsaugos tarnybomis. Grafike surašomi visi darbai, kuriuos reikia atlikti, nurodomas laikas, kaina. Priedai, tai sutarčių kopijos, schemos, diagramos, tyrimo duomenys, kainininkai ir kita informacija, kuri nėra būtina, bet geriau paaiškina sumanymą, patikslina jo įgyvendinimo planą.

Planas turi būti gražiai apiforminamas, įrišamas. Plano viršelyje nurodoma: firmos pavadinimas, kodas, registravimo numeris, registravimo data, banko daviniai, konsultantai (jeigu yra).

Gamybos reikšmė

Gyvendamas žmogus naudoja maistą, drabužius, įvairius daiktus, o taip pat, naudojasi įvairiom paslaugom. Visa tai reikia sukurti, pagaminti. Gėrybių, kuriomis naudojasi žmogus, šaltinis yra gamta ir darbas. Gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, skirta prekių ir paslaugų kūrimui. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse, kaip mokslas, švietimas ir t.t. Visuomenė, tenkindama savo poreikius, užsiima tuo, kad daro prieinamus įvairius gamtos išteklius ir perdirba, kad jie taptų tinkamais vartoti. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasamos įvairios metalų rūdos, gaminami įrengimai, prietaisai, mašinos, kuriamos įvairios transporto, ryšio priemonės, paslaugos ir t.t. Galutinis ūkinės veiklos rezultatas – prekės ir paslaugos. Šalyje pagamintų prekių ir paslaugų vertė, pagaminta per metus, sudaro bendrą vidaus produktą (BVP). Paslauga – tai darbas, kuris atliekamas už tam tikrą mokestį. Tai ekonomikos veikla (draudimas, viešas maitinimas, kirpykla, bankai ir t.t.) tiesiogiai ir netiesiogiai prisidedantys prie žmonių poreikių tenkinimo. Prekė – tai apčiuopiami, matomi, vertę turintys daiktai (pvz.: duona,knygos, baldai, automobiliai ir pan.), skirti mainams – pardavimui ekonomikoje. Prekė ekonomikoje, tai terminas, apimantis ir prekes ir paslaugas. Preke gali būti visi daiktai, kurie pagal vartojimą skirstomi į:1. gamybos priemones (staklės, įrenginiai, įrankiai);2. vartojamąsias prekes (maistas, drabužiai, buities prekės ir kt.);3. paslaugasa. materialiasb. nematerialiasc. profesines (teisės, mokymo, medicinos)d. komercines (draudimas, prekyba, bankų paslaugos). Skirtingose šalyse žmonės gyvena skirtingai. Daugiausia tai priklauso nuo gamybos rezultatų. Sukurtos gėrybės sudaro galimybę tenkinti žmonių poreikius, plėsti prekių ir paslaugų gamybą ir gerinti gyvenimą. Šalyje žmonių gyvenimo lygis matuojamas prekių ir paslaugų kiekiu (BBP) tenkančiu jos gyventojams. Vienas iš būdų apskaičiuoti gyvenimo lygį– tai padalinti BVP iš gyventojų skaičiaus.

BVP 1 gyventojui=BVP/gyventojų skaičius

Norint gerinti gyvenimo lygį reikia plėsti gamybą. Tai padaryti galima dviem būdais:1. geriau išnaudojant ekonominius išteklius;2. didinant gamybos efektyvumą.

Gamybos veiksniai

Prekėms ir paslaugoms kurti reikalingi ištekliai. Ištekliai yra tai, kas naudojama prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Jie sudaro pagrindinę prekių ir paslaugų dalį. Ekonominiai ištekliai skirstomi: Gamtinius išteklius – tai žemė, neapdirbti mineralai, medžiai, vanduo, oras. Jie yra gamtos dovana, todėl dar kartais vadinami pirminiais, natūraliaisiais veiksniais, „Žemė“. Žmogiškieji ištekliai (arba darbas) – tai į prekių ir paslaugų kūrimą įdėtos protinės ir fizinės pastangos. Kapitaliniai ištekliai (arba kapitalas) – tai žmonių pagamintos gamybos priemonės, kurios naudojamos prekėms ir paslaugoms kurti (pvz.: mašinos, staklės, įrankiai ir t.t.). Gamybinės paskirties prekės vadinamos fiziniu ar realiuoju kapitalu. Jis tiesiogiai naudojamas gamybos procese. Pinigai, vertybiniai popieriai, indėliai vadinami finansiniu kapitalu. Gamybos procese tiesiogiai jis nenaudojamas, bet už jį perkamas fizinis kapitalas. Verslui pradėti jį vykdyti reikalingi žmogaus sugebėjimai: vaizduotė, kūrybiškumas, veiklumas, iniciatyva, vadovavimo įgūdžiai. Visa tai vadinama verslumu. Jis labai svarbus pasirinktam verslui vykdyti ir net visos šalies ekonomikos sėkmei. Prie gamybos veiksnių dar priskiriama technologija, mokslas, informacija, koordinavimas ir panaši veikla. Žmonės, kurie turi ar naudoja kurį nors gamybos veiksnį, gauna atlyginimą ar pelną. Tai vadinama pajamomis Gamybos veiksmų pajamas sudaro renta (nuoma), darbo užmokestis, palūkanos ir pelnas. Kaina, kuria mokama už naudojimąsi gamtiniais ištekliais (žeme), vadiname renta arba nuoma. Darbo užmokestis – tai darbo jėgos panaudojimo kaina. Mokestis už naudojimąsi kito pinigais (kapitalu), vadiname palūkanomis. Atlyginimas, kurį gauna verslininkas už savo idėjas, riziką, įdėtą į verslą, yra pelnas. Pelnas, tai pajamų dalis, kuri lieka po to, kai žemės savininkas, darbo jėgos savininkas ir kapitalo savininkas atsiima savo dalį, o taip pat atėmus kitas verslo išlaidas.

Gamybos kaštai (išlaidos)

Gamyba – tai žmogaus veikla kuriant prekes ir paslaugas. Bet kokios gėrybės gamyba negali vykti be kaštų (išlaidų). Gamybos kaštai susidaro visose veiklos srityse. Kaštai – tai išlaidos tam tikram sprendimui įgyvendinti. Gamybos kaštai – tai piniginės išlaidos reikalingos visiems gamybos veiksniams apmokėti už prekės pagaminimą ar paslaugos teikimą. Visus kaštus galima sugrupuoti į 3 grupes:1. materialines vertybes2. darbo jėgos,3. pridėtinius kaštus.Be to kaštai gali būti skirstomi ir pagal kitus požymius. Pagrindinis skirstymas yra į dvi dalis:1. pastoviuosius kaštus;2. kintamus kaštus;

Pastovieji kaštai arba pridėtinės išlaidos, nesikeičia keičiantis gamybos apimčiai (produkcijos kiekiui). Tai nuomos ir nekilnojamo turto mokesčiai, draudimas, palūkanos už paskolas, moksliniai tyrimai ir pan. Pastovieji kaštai išlieka net jeigu įmonė nedirba. Kintamieji kaštai didėja arba mažėja kartu su produkcijos apimtimi. Tai išlaidos žaliavai, medžiagoms, darbo užmokesčiui, energijai ir t.t. Kintamieji kaštai išnyksta, kai įmonė nedirba. Pastovieji kaštai (PK) ir kintamieji kaštai (KK) kartu sudaro bendruosius gamybos kaštus (BK).

Bendrieji kaštai tai visos išlaidos susijusios su produkcijos gaminimu ir realizavimu. Skaičiuojant produkcijos pardavimo kainą, reikia žinoti kaštų dalį, tenkančią vienam produkcijos (paslaugų) vienetų skaičiaus (Q) gausime vidutinės arba produkcijos vieneto gamybos kaštus.

Vidutiniai bendrieji kaštai tai bendrųjų kaštų dalis tenkanti vienam produkcijos (paslaugų) vienetui.

Pagamintos produkcijos kiekisQ Bendrieji kaštai Bendrieji kaštaiBK=PK+KK Ribiniai kaštai Vidutiniai kaštai Pastovieji kaštai(PK) Kintamieji kaštai(KK) Pastovieji kaštaiVPK=PK/Q Kintamieji kaštaiVKK=KK/Q Bendrieji kaštaiVBK=BK/Q1 2 3 4 5 6 7 80 20 0 20 – 1 20 15 35 35-20=15 35 2 20 30 50 50-35=15 25 3 20 45 65 65-50=15 25 4 20 80 100 100-65=35 25 5 20 105 125 125-100=25 25 6 20 115 135 135-125=10 24,1 7 20 145 165 165-135=30 24 8 20 170 190 190-165=25 – 9 20 255 275 275-190=85

Taip pat apskaičiuojami vidutiniai pastovieji kaštai

ir vidutiniai kintamieji kaštai:

Gamybai didėjant pastovieji ir vidutiniai kaštai mažėja. O toliau didinant produkcijos gamybą vidutiniai kaštai pradeda didėti. Tai galima paaiškinti mažėjančio rezultatyvumo dėsnio veikimu. Pastovieji kaštai didinant produkcijos apimtį nesikeičia, tai vidutiniai kaštai iš pradžių mažėja, o vėliau pradeda didėti. Kai šitaip atsitinka, tai laikoma, kad pasiekiamas rezultatyvumo mažėjimo taškas ir kiekvienas papildomas gaminys reikalauja didesnių kaštų. Tokiu būdu aišku, kad gamybos apimtį didinti apsimoka iki tam tikros ribos, kuri vadinama mažėjančio rezultatyvumo riba. Vieno papildomo produkcijos vieneto gamyba reikalauja papildomų – ribinių išlaidų. Papildomos įplaukos, kurias įmonė gauna pardavusi kiekvieną papildomą produkcijos vienetą vadinamos ribinės įplaukos. Skirtumas tarp ribinių įplaukų ir ribinių išlaidų vadinamas ribiniu pelnu. Išvada. Gamybos apimtį verta didinti kol ribinės įplaukos susilygina su ribinėm išlaidom, t.y. pelnas lygus nuliui!

Rinkodaros samprata

Verslas – tai nuolatinės lenktynės tarp konkurentų. Laimi tas kuris sugeba geriau, pigiau pagaminti prekę ir parduoti ją vartotojui. Nepakanka žinių – kaip prekę (ar paslaugą) pagaminti, bet labai svarbu mokėti ją parduoti. Todėl verslininkas turi nusimanyti apie vartotoją, jo poreikius, t.y. turėti mokėti supratimą apie rinkodarą. Rinkodara yra vartotojų poreikių tenkinimas parduodant jiems prekes, teikiant paslaugas ar idėjas, kartu siekiant savo tikslo – pelno. Rinkodaros veikla yra dviejų krypčių:1. gamybinė rinkodara2. komercinė rinkodara Gamybinė rinkodara vadovaujasi tuo, kad sėkmingas konkurencijos pagrindas – gamyba. Pigiau pagaminusi firma, pigiau gali parduoti. Tačiau prekė turi būti ne tik pigi, bet ir geros kokybės Komercinė rinkodara – apima prekės pardavimo būdus, pirkėjų poreikius ir jų patenkinimo būdus. Rinkodaros srityje yra keturi svarbiausi firmai pavaldūs „įrankiai“ kuriuos galima tenkinti vartotojo norus:• prekė ir visi jos palydovai; vardas, įpakavimas, garantijos ir kt.• Kaina ir jos reguliavimas.• Prekių paskirstymas į pardavimo vietas.• Prekių pardavimo skatinimas (reklama).

Visa tai vadinama rinkodaros kompleksu.

Planuojant įmonės veiklą reikėtų įvertinti savo galimybes ir trūkumus. T.y. atlikti „auditą“, monitoringą. Svarbiausios sritys kurias turėtų įvertinti verslininkas, yra šios:• finansinė padėtis,• personalas,• patalpos, įrengimai, technologijos,• ryšiai su partneriais.

Rinkodaros aplinka

Kiekviena įmonė savo veiklą pradeda tam tikroje teritorijoje, valstybėje. Reikia pažinti firmos aplinką ir sugebėti prisitaikyti prie jos. Rinkodaros aplinkos yra:• politika ir teisė,• ekonomika,• demografija ir kultūra,• mokslas ir technika,• konkurencija.Politinė ir teisinė aplinka – tai įstatymai, dokumentai, kurie reguliuoja įmonės veiklą. Tai:• įmonių steigimo, vidinės veiklos ir likvidavimo reguliavimas.• firmų santykių su partneriais ir klientais reguliavimas.• atskirų rinkodaros sričių reguliavimas. Svarbu žinoti kas draudžiama, o kas leidžiama ir net skatinama. Šios informacijos reikia ieškoti skelbiamuose įstatymuose, potvarkiuose, nutarimuose. Ekonominė aplinka, tai šalies ekonominis lygis, infliacijos dydis, nedarbo lygis. Šios jėgos turi įtakos vartotojų ir partnerių turtingumui bei interesams, ir įmonė turi atsižvelgti į juos. Ekonominius dalykus sunku atskirti nuo visuomenės. Gyventojų skaičius, jų poreikiai, įsitikinimai, papročiai, išsilavinimas, kultūra, sudėtis pagal amžių, lytį ir t.t. gali padėti įmonei arba trukdyti pasiekti savo tikslus. Mokslo ir technikos lygis šalyje taip pat labai svarbus. Mokslo ir technikos išsivystymas turi įtakos kiekvienai rinkodaros sričiai – prekių kūrimo, tobulinimo ir gamybos srityje, prekių įpakavimui, atsiskaitymui su vartotojais ir partneriais, transportavimui, sandėliavimui, reklamai.

Konkurencinę aplinką sudaro:• grynoji (tobula) konkurencija,• monopolinė konkurencija,• oligopolija,• monopolija.

Rinkos tyrimas

Rinka rinkodaroje – tai visi dabartiniai ir potencialūs (galimi) vartotojai. Gali būti vienos prekės rinka, visų prekių rinka kokioje nors šalyje, teritorijoje (pvz. Lietuvos rinka, Europos rinka). Rinka gali būti vertinama tokiais rodikliais: rinkos talpumu (potencialu) ir rinkos dydžiu. Rinkos talpumas – tai norinčių ir galinčių pirkti šeimų skaičius daugintas iš vidutiniškai per metus nuperkamų prekių skaičiaus. Konkurencinėje rinkoje dalyvauja keletas gamintojų – pardavėjų, todėl tenka skaičiuoti kokią rinkos dalį gali užimti firmos gaminiai. Tai firmos parduodamų gaminių santykis su visų įmonių parduodama produkcija rinkoje. Rinkos dalis skaičiuojama procentais. Tiriant rinką būtina surinkti duomenis apie padėtį rinkoje: kiek ir kokių prekių nepakanka, kokie vartotojų poreikiai, kurie iš jų nepatenkinami ir kodėl, kokie konkurentai ir t.t. Duomenys gali būti kaupiami įvairiai.

Pagal rinkimo būdą duomenys yra pirminiai (surinkti pirmą kartą) ir antriniai (jau skelbti anksčiau). Vidiniai – renkami įmonės viduje. Išoriniai – už firmos ribų esantys. Pirminiai duomenys gali būti surenkami stebėjimo, eksperimentavimo ir apklausos būdais. Stebėjimas – atliekamas tiesioginiu ar techninėmis priemonėmis, nesikišant į stebimus įvykius eiga. Eksperimentas – tai kas nors pakeičiama ar stebima, kaip elgsis vartotojas. Apklausa – tai nuomonės sužinojimas įvairiais būdais: tiesiogiai kalbant su pirkėjais, vartotojais, telefonu, platinant anketas ir pan.Surinkti duomenys grupuojami, analizuojami ir daromos išvados:• ko labiausiai reikia?• kokios prekės ar paslaugos patenkintų pirkėjus?• kokią kainą jie pasirengę mokėti?

Marketingo sudėtinės dalys

Prekė:

Kiekviena prekė – tai perkamas ar parduodamas daiktas. Kiekviena perkama prekė tenkiną kokius nors poreikius ir teikia vartotojui tam tikrą naudą. Tad prekė – tai įvairiausių savybių rinkinys. Prekę sudaro trys sluoksniai:

„Gryna“ prekė – tai svarbiausia paskirtis. Peilis – pjauna, žirklės – kerpa, laikrodis – rodo laiką. Tai konkrečios prekės savybės. „Apčiuopiama“ prekė – tai ką galima sužinoti jutimo organais: spalva, kvapas, forma, skonis, techninės charakteristikos. „Išplėsta“ prekė – tai suvokiamos prekės savybės: prekės vardas, garantijos, techninio aptarnavimo sąlygos. Gamintojas turi tinkamai įvertinti prekės ar paslaugos gyvybingumą. Jis turi išsiaiškinti kuriame prekės gyvavimo ciklo fazėje yra jo siūlomas produktas. Prekės gyvavimo ciklas – tai laikas nuo prekės atsiradimo rinkoje iki jos išnykimo iš rinkos.Prekės gyvavimo ciklas susideda iš keturių fazių:• įvedimo• augimo• brandos• smukimo

Pirmoje stadijoje – prekė yra nauja, vartotojams visiškai nežinoma, todėl jas perka mažai, todėl ir pardavimų apimtis nedidelė. Perka pirkėjai, kurie mėgsta naujoves (novatoriai). Pelnas yra neigimas (nuostolis) nes išlaidos didesnės negu pajamos. Kai prekė naudinga vartotojai, tenkina jo poreikius, pirkėjų skaičius didėja, prekė pereina į augimo stadiją. Didėja pajamos, tuo pačiu ir pelnas. Po kurio laiko parduodama mažiau prekės, neatsiranda naujų pirkėjų, o ir tie kurie pirko, mažina pirkimų kiekį. Prekė pereina į brandos stadiją. Pelnas stabilizuojasi ir būna didžiausias. Brandos stadijos pabaigoje pirkimai pradeda mažėti, mažėja ir pelnas. Prasideda smukimo stadija. Pelnas irgi mažėja ir gali pasiekti nulį. Daug įmonių neleidžia pasiekti to taško – gamybą ir pardavimą nutraukia anksčiau. Tada baigiasi prekės gyvavimo ciklas. Prekės gyvavimą rinkoje galima prailginti – tobulinant, atnaujinant prekes. Verslininkas turi pagalvoti ir apie tai, kaip vartotojas išskirs, atpažins jo gaminamą prekę iš kitų panašių prekių, tai padaryti galima žymint prekes įregistruotu prekės ženklu, gražiai įpakuojant, pateikiant išsamią informaciją.

Kaina:

Kainos nustatymas vienas iš pagrindinių rinkodaros darbų, nuo kurio priklauso kaip prekė bus perkama ir ar bus gaunamas pelnas. Kaina – tai prekės ar paslaugos vertė išreikšta pinigais.Nustatant kainą reikia kad:• padengtų gamybos kaštus ir duotų pelną,• kad būtų tinkama vartotojui,• leistų konkuruoti su kitais gamintojais;

Kiekviena kaina turi „grindis“ ir „lubas“ t.y. didžiausią ir mažiausią ribą. Mažiausia kaina priklauso nuo to, kiek prekė atsieina pačiam gamintojui; didžiausia nuo pirkėjų norų ir galimybių ir nuo rinkos situacijos. Kaina gali būti nustatoma įvairiais būdais: kaštų ir priedo; paklausą, dydį, atsipirkimo, pirkėjų vertinimą. Bazinė kaina nustatoma prie vidutinių gamybos kaštų pridedamas priedas, kuris duotų pelną. Prie bazinės kainos pridėjus papildomus priedus (tarpininkams ir kt.) gaunama gamintojo kaina. Labai svarbus išlaidų atsipirkimo (padengimo) metodus (lūžio taškas). Išlaidų atsipirkimo taškas – tai toks parduotų prekių kiekis kai išlaidos ir pajamos lygios nuliui.

Matematiškai jį galima apskaičiuoti pagal formulę.

, kur

A – atsipirkimo tašką atitinkantis prekių skaičius,F – visi pastovūs (fiksuoti) kaštai,P – vienos prekės kaina,K – vienai prekei tenkanti kintamųjų kaštų dalis.

Verslininkas turi apskaičiuoti ar jo veikla bus pelninga, po kiek laiko atsipirks pradinės investicijos ir pan. Tam reikia palyginti kaštus su pajamomis. Grafinis pavaizdavimas atrodytų taip:

Pardavus Q1 prekių kiekį, pradinės investicijos atsiperka ir pradedamas gauti pelnas. Pardavus mažiau prekių susidaro nuostolis (iki taško A). Todėl stengiamasi, kad taškas A būtų kuo arčiau grafiko pradžios. Nustatydamas kainą pagal paklausą, verslininkas kainą mažina kai paklausa mažėja, didina kai paklausa didėja. Kaino dydžiui įtakos turi daugelis veiksnių – konkurentų kiekis ir jų veiksmai, rinkos kaina, prekės naudingumas ir retumas, sezonas, mada ir kt. Taip pat valstybinis kainų reguliavimas.

Prekių pateikimas:

Verslininkas stengiasi pagaminti ir panaudoti prekes pirkėjams už prieinamą kainą. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai prekes tinkamu laiku atsiduria tinkamoje vietoje. Tuo užsiima prekių pateikimas. Prekių pateikimas – tai tarpusavyje susijusi veiksmų sistema, sudaranti sąlygas judėti prekėms nuo gamintojo iki vartotojo. Nuo gamintojo iki vartotojo prekės keliauja įvairiais būdais. Rinkodaroje tai vadinama paskirstymo kanalu. Jį sudaro visos tarp gamintojo ir vartotojo įsiterpiančios firmos ir pavieniai asmenys tarpininkai. Trumpiausias kanalas – kai gamintojas prekes parduoda tiesiog vartotojui. Dažniausiai taip parduodamos prekės gamybiniam vartojimui. Asmeniniam vartojimui skirtos prekės dažniausiai parduodamos per tarpininkus.Prekių pateikimo būdai yra:• didmeninė prekyba,• mažmeninė prekyba. Didmeninė prekyba – veikla apimanti prekių pardavimą gamybininkams ar prekybininkams tarpininkams. Mažmeninė prekyba – prekių pardavimas asmeniniam vartojimui. Didmeninei prekybai priklauso visos prekybos firmos, kurios parduoda prekes negalutiniam vartotojui. Jų klientai gali būti kiti prekybininkai, gamybinės firmos ar organizacijos. Todėl parduodamos dideliais kiekiais, urmu. Didmeniniai prekybininkai turi rūpintis prekių sandėliavimu, transportavimu, informacijos pateikimu. Mažmeninėje prekyboje prekės parduodamos galutiniam vartotojui, savo poreikiams tenkinti. Mažmeninės prekybos formos yra gana įvairios:• mažmeninės parduotuvės (universalios, specializuotos, prekybos centrai, sumažintų kainų ir kt.);• prekyvietėse;• asmeniniam siūlymui;• prekyba paštu pagal katalogus;• prekyba techninėm priemonėm (televizoriais, Internetu);• prekybos automatais.

Pardavimo skatinimas:

Norint parduoti prekę, būtina:• kad pirkėjas žinotų apie prekę, jos savybes, kainą.• Kad būtų įvairiai skatinamas ją pirkti.

Tai pasiekti padeda:• pardavimų rėmimas,• reklama,• populiarinimas,• asmeniškas pardavimas.

Pardavimo rėmimas – tai veiksmai, kuriai pirkėjas skatinamas pirkti prekę. Rėmimui naudojami šie būdai:• kainos mažinimas,• įvairūs žaidimai, loterijos, dovanos.Kainos mažinamos naudojant įvairias nuolaidas: kiekybines, mokėjimo, sezonines. Reklama – užsakovo apmokamas informacijos apie prekes, paslaugas pateikimas. Užsakovais gali būti gamintojai, prekybininkai, kitos organizacijos paslaugų tiekėjos. Reklama turi atlikti tokias funkcijas:• suteikti informaciją apie naują gaminį ar paslaugą;• priminti apie jau esančias rinkoje prekes ir paslaugas;• padėti konkuruoti rinkoje;• kurti nuomonę – poziciją apie firmą,gaminį.Reklama skirstoma pagal tas priemones, kurios pateikiamos vartotojui:• spausdinta,• transliacinė (radijas, televizija),• tiesioginė (paštu, telefonu),• vieša (iškabos, skydai, transporto priemonės),• pardavimo vietose (vitrinos, lentynos),• speciali (kalendoriai,tušinukai, maišeliai, ir kt.),• demonstracinė (video ar kino, skaidrės, maketai ir kt.), Reklamą kurti ir pateikti gali pati įmonė gamintoja ar pardavėja, universalios ir specializuotos reklamos agentūros, organizacijos užsiimančios ir reklama (masinės informacijos priemonės). Populiarinimas – nuo reklamos skiriasi tuo, kad juo užsiima ne pati firma ar jos partneriai, bet nepriklausomi asmenys ar organizacijos. Pats patikimiausias populiarinimo būdas, kai informacija, nuomonė apie firmą,produktą perduodama iš lūpų į lūpas. Taip gali būti perduodama ir bloga nuomonė. Populiarinti gali visuomenės lyderiai, žymūs žmonės, politikai, vadovai, dėstytojai, mokytojai, masinės informacijos priemonių darbuotojai, organizacijos – rėmėjai. Asmeniškas pardavimas – galimybė pardavėjui tiesiogiai bendrauti su pirkėju.Asmeniškas pardavimas susideda iš kelių etapų:• tinkamų pirkėjų parinkimas,• ryšio su būsimu pirkėju užmezgimas,• prekių demonstravimas,• derybos, sutarčių sudarymas,• tolimesnis bendravimas. Asmeninio pardavimo sėkmė priklauso nuo pardavėjo sugebėjimų, patyrimo, kvalifikacijos.

Darbo jėga

Kokia bebūtų gamyba, joje būtinai dalyvauja žmonės. Jie savo veikla išgauna žemės išteklius, juos keičia, pritaiko žmonių poreikiams, kuria naujus įrengimus, įrankius, medžiagas, stato namus, tiesia kelius ir t.t. Žmogus savo darbu kuria tokią aplinką, kurios patenkintų jo poreikius. Darbas – tai kryptinga žmogaus veikla, gaminant prekes ir paslaugas. Žmogiškieji ištekliai tai protiniai ir fiziniai žmonių sugebėjimai, kuriuos naudojame ekonominėje veikloje. Darbo jėga – tai šalies darbingo amžiaus žmonės, dirbantys ar galintys ir norintys dirbti. Šalies ekonomikos lygis priklauso nuo žmonių darbo, nes jie kuria materialines vertybes ir teikia paslaugas, tenkinančias visuomenės narių poreikius.Dirbantys žmonės yra skirstomi pagal darbo sritis:• pramonės,• žemės ūkio,• transporto,• ryšių• statybos,• mokslo,• švietimo,• prekybos,• medicinos ir kt.Pagal veiklos rūšis:• pramoninį gamybinį personalą,• negamybinį personalą.

Pramoninis gamybinis personalas – tai darbuotojai tiesiogiai susiję su produkcijos gamyba.Visą įmonės personalą skirstome pagal atliekamas funkcijas ir užimamas pareigas:• darbininkai pagrindiniai ir pagalbiniai,• mokiniai,• inžinerijos – technikos darbuotojai (ITD),• tarnautojai,• jaunesnysis aptarnaujantis personalas (rūbininkai, valytojai),• apsaugos darbuotojai.

Įmonėje darbas padalijamas pagal gamybos šakas, technologijos procesą. Tai funkcinis ir technologinis darbo pasidalijimas, kvalifikacijos darbo pasidalijimas. Profesija – tai darbinės veiklos rūšis, reikalaujanti tam tikrų žinių ir darbo įgūdžių. Specialybė – siauresnė darbinės veiklos rūšis, reikalaujanti specialių praktinių žinių ir įgūdžių. Pvz. Stalius – baldininkas, stalius – statybininkas.

Darbo našumas

Norėdama gerinti gyvenimo lygį, geriau tenkinti gyventojų poreikius, visuomenė turi didinti prekių ir paslaugų gamybą. Tai pasiekti galima dviem būdais:• didinti dirbančių žmonių skaičių;• didinti darbo efektyvumą ir našumą;

didinti žmonių skaičių ne visuomet galima, nes statistika rodo, kad darbingo amžiaus žmonių skaičius auga lėčiau, negu žmonių poreikiai. Todėl pagrindinis būdas – didinti darbo našumą. Našumas – tai žmonių darbo efektyvumo rodiklis. Našumas matuojamas dviem rodikliais: išdirbiu ir darbo imlumu. Išdirbis – tai pagamintos produkcijos kiekis per laiko vienetą (val., parą,mėnesį).

Darbo imlumas – tai sunaudotas darbo laiko kiekis produkcijos vienetui pagaminti.

Darbo našumas apskaičiuojamas natūrine (kg, vnt., metrais) ir vertine (litais) išraiška.Darbo našumas priklauso nuo:• darbo jėgos kokybės (išsilavinimo, patirties),• technikos lygio,• išteklių kokybės ir naudojimo,• darbo (verslo) sąlygų,• materialinio suinteresuotumo.

Darbo užmokestis

Darbo užmokestis tai viena iš žmogaus pajamų rūšių, kurį jis gauna už darbo jėgos panaudojimą. Tai bendro vidaus produkto dalis, kuri skiriam darbi jėgai. Tai – darbo jėgos kaina. Visi šie apibrėžimai reiškia tą patį – darbo užmokestis tai užmokestis už protines ar fizines pastangas, naudojamas prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Darbo užmokestis gali būti minimalus, realu ir nominalus. Minimalus darbo užmokestis – tai įstatymų nustatytas mažiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už dirbtą darbą. Realus darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų, kurį darbuotojas gali įsigyti už minimalų darbo užmokestį. Nominalus darbo užmokestis – tai pinigų suma, kurią dirbantysis gauna už atliktą darbą. Darbo užmokestis skaičiuojamas vadovaujantis tarifų sistema, darbo apmokėjimo formom ir sistemom. Tarifų sistemą sudaro: kvalifikacijų žinynai, tarifų lentelės ir tarifiniai atlygiai. Įmonėse naudojamos dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Naudojant vienetinę darbo užmokesčio formą, darbo užmokestis skaičiuojamas pagal atlikto darbo kiekį. Naudojant laikinę formą darbo užmokestis skaičiuojamas pagal atidirbtas darbo dienas.Abi formos skirstomos į sistemas:

Skaičiuojant darbo užmokestį pagal vienetinę tiesioginę sistemą pagamintos produkcijos kiekis dauginamas iš įkainio (įkainis – atlygis už produkcijos vieneto gamybą).

Skaičiuojant darbo užmokestį pagal vienetinę premijinę sistemą prie tiesioginio užmokesčio pridedama premija. Skaičiuojant darbo užmokestį pagal laikinį tiesioginę sistemą – valandinis tarifinis atlygis dauginamas iš dirbtų valandų skaičiaus.

Čia I – valandinis atlygis T – faktiškai dirbtas valandų skaičius

Skaičiuojant pagal laikinę premijinę sistemą darbo užmokestį sudarys laikinis tiesioginis darbo užmokestis plius premija. Darbuotojams einantiems tam tikras pareigas (sekretorėms, inžinieriams ir pan.) darbo užmokesčiui paskaičiuot naudojama pareiginių algų sistema. Darbuotojui skiriama mėnesio alga. Jos dydis priklauso nuo darbo sąlygų, sudėtingumo, nuo darbuotojo kvalifikacijos.

Nuo 1991m. įsigaliojo naujas Lietuvos respublikos darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal jį darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Darbdaviai turi teisę nustatyti darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų kvalifikacinius reikalavimus. Konkretūs atlygiai, įkainiai, mėnesio algos ir kiti reikalavimai nurodami kolektyvinėse sutartyse arba darbo samdos sutartyse. Visi darbdavių ir darbuotojų santykiai apibrėžiami dvišalėmis darbo sutartimis. Tačiau turi būti laikomasi tam tikrų darbo apmokėjimo principų:• paprastas ir sudėtingas darbas turi būti atlyginamas skirtingai,• geresni darbo rezultatai turi būti materialiai atlyginami.

Nuo ko priklauso darbo užmokestis

Darbo apmokėjimo lygis priklauso nuo daugelio dalykų. Ankstesniame skyrelyje susipažinom su tais veiksniais, kurie priklauso nuo darbo rezultatų, darbuotojo ir darbdavių susitarimo, darbo kokybės. Tai vadinama vidiniais veiksniais arba ne rinkos jėgomis. Darbo užmokestis priklauso ir nuo išorinių veiksnių:• darbo jėgos paklausos ir pasiūlos santykio;• ekonomikos lygio (gyvenimo lygio);• vyriausybės priimtų įstatymų;• regiono darbo užmokesčio lygio;• profsąjungų veiklos.

Didžiausią įtaką darbo užmokesčiui turi paklausos ir darbo jėgos pasiūlos santykis. Kaip ir kitų prekių kaina, taip ir darbo jėgos kaina priklauso nuo pasiūlos ir paklausos. Jeigu pasiūla viršija paklausą, atsiranda bedarbių, kurie negali rasti darbo. Darbdaviai naudojasi proga ir už darbą mokama mažesnė kaina. Kai darbo vietų paklausa didesnė už pasiūlą, visi norintys dirbti, gali gauti darbo. Darbdaviai priversti mokėti didesnį atlyginimą, kad išlaikytų dirbančiuosius. Ekonomikos (gyvenimo) lygis taip pat turi įtakos darbo užmokesčio dydžiui. Gyvenimo lygis priklauso nuo kainų indekso. Kuo aukštesnės kainos, tuo mažesnis realus darbo užmokestis. Todėl profsąjungos kovoja, kad kylant kainoms, taip pat didėtų ir darbo jėgos kaina. Vyriausybės poveikis reiškiasi per įstatymus. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, kuris garantuotų minimalų pragyvenimo lygį. Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Regionuose gali susidaryti skirtingi darbo užmokesčio dydžiai, nes gali skirtis gyventojų tankumas, žmonių migracija. Profesinės sąjungos pasirašo kolektyvinę darbo sutartį, kurioje numatomas darbo užmokesčio dydis, darbo sąlygos, lengvatos.

Darbo užmokesčio dydis turi tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui. Gyvenimo lygis nustatomas prekių ir paslaugų kiekiui tenkančiam vienam gyventojui.

Nedarbas, gyventojų užimtumas

Kaip žinome darbo jėgą sudaro bendras šalies dirbančiųjų skaičius. Bedarbiais vadinami darbingo amžiaus žmonės, norintys bet negalintys rasti darbo. Vienas iš rodiklių, rodančių šalies ekonomikos lygis, yra nedarbas. Šis rodiklis apskaičiuojamas kaip santykinis skaičius su darbo jėgos skaičiumi.

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius *100% darbo jėgos skaičius

Nedarbo lygis – tai rodiklis, nusakantis kokia darbo jėgos dalis yra neužimta,tai asmenys norinčių bet negalinčių rasti darbo skaičiais santykis su visais darbingais gyventojais. Žmonės tampa bedarbiais dėl įvairių priežasčių. Ekonomikoje skiriamos trys nedarbo rūšys:• frikcinis (tekamasis),• struktūrinis,• ciklinis.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, laikinas nedarbas. Jis neišvengiamas, nes žmonės keičia darbo vietas ir kažkokį laiko tarpą nedirba. Prie tokių priskiriami ir jauni specialistai ieškantys darbo, sezoniniai darbuotojai. Struktūrinis nedarbas – kai negali darbo rasti tik kai kurių profesijų, specialybių darbuotojai. Tokiu atveju tokių specialybių žmonės priversti persikvalifikuoti, keisti profesiją. Ciklinis nedarbas – atsirandantis dėl bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia ūkinės veiklos krizė, prekių vartojimo sumažėjimu ir dėl to gamybos apimtis mažėja. Nedarbas sukelia socialines pasekmes – blogėja bedarbių gyvenimo lygis, bedarbis – kenčia ir psichologiškai, neužtikrintas ateitimi (1 metai bedarbystės, gyvenimą trumpina 5m.). Ekonomines pasekmes – žmogus praranda patirtį, silpnėja žinios, nekuriamos materialinės vertybės. Okano dėsnis teigia, kad nedarbui pasikeitus 1%, BVP sumažėja 2-3%. Ekonomines pasekmes sukelia ir tai, kad bedarbiai gauna pašalpas iš draudimo pajamų, kurias moka visi. Ekonomistai teigia, kad visiškas užimtumas negali būti šimtaprocentinis. Reguliuojamos ekonomikos sąlygomis visišku užimtumu laikoma padėtis, kai nedarbas sudaro 4-5%.

Pinigai, jų funkcijos, savybės

Ekonomikoje nėra nei vienos veiklos srities, kurioje būtų apsieinama be pinigų. Prekių mainuose nėra svarbiausių priemonių yra pinigai. Pinigai – visuotinai pripažinta mainų priemonė. Pinigai atlieka tokias funkcijas:• Mainų priemonė. Prekės gali būti mainomos vienos į kitas. Tai vadinama natūriniais mainais. Jie nepatogūs tuo, kad turi būti žmonės, kuriems reikėtų to, ką turite jūs, o jums reikėtų to , ką turi jis. Ekonomikoje, kur naudojami pinigai, prekė keičiama į pinigus, o pinigai į reikalingas prekes.• Kaupimo priemonė. Pinigai gali būti kaupiami (atidedami kitam kartui), tačiau būtina sąlyga, kad jų vertė liktų stabili. Popieriniai pinigai dėl infliacijos praranda vertę.

Vertės matas – jeigu daiktas turi vertę, ji gali būti išreikšta pinigais t.y. turėti kainą. Pinigais nustatome darbo užmokesčio, palyginame skirtingų daiktų vertę. Pinigais gali būti viskas, kas imama mainais į prekes ir paslaugas. Pinigai turi pasižymėti šiomis savybėmis:• Būti stabilūs. Pinigų vertė neturėtų labai svyruoti, nes ekonomiškai tai žalinga.• Portatyvūs. Turi būti nedideli ir nesunkūs, kad juos lengva būtų nešiotis.• Tvarūs. Turi greitai nenusidėvėti.• Vienarūšiai. Vienodos nominalios vertės pinigai turi būti tos pačios vertės.• Dalūs. Pinigai gali būti smulkinami – litais – centais.• Atpažinūs. Turi turėti ženklus,kurie leistų juos lengvai pažinti, bet apsaugotų nuo padirbinėjimo.

Dabartiniai pinigai

Šiuo metu naudojamos kelios pinigų rūšys. Grynieji (valiuta) pinigai yra vyriausybės išleistos monetos ir banknotai. Neterminuoti indėliai (indėliai iki pareikalavimo). Tai komerciniuose bankuose žmonių sąskaitose laikomi pinigai. Versle pagrindinis atsiskaitymo būdas yra čekiais. Todėl jie taip pat laikomi pinigais. Už neterminuotus indėlius palūkanos nemokamos. Kelionių čekiai. Važiuojant į keliones labai patogu vietoje grynų pinigų nusipirkti kelionių čekius. Apyvartoje esančių pinigų kiekis nuolat keičiasi t.y. pinigai elastingi.

Pinigų vertė

Pinigus naudojame mainams – t.y. už tam tikrą prekę mokame tam tikrą pinigų sumą. Tokiu būdu pinigai savo verte išreiškia kitų prekių vertę. Norėdami pirkti prekę taip pat turime mokėti pinigus. Šiuo atveju pinigai turi perkamąją galią, t.y. vertę. Pinigų vertė matuojama prekių ir paslaugų kiekiui, kurį galima įsigyti. Kai kainos kyla pinigų vertė krinta ir už tą patį piniginį vienetą galima mažiau įsigyti prekių. Bendras vartojamų prekių ir paslaugų kainų kilimas yra vadinamas infliacija. Infliacijos metu pinigų vertė mažėja, o defliacijos metu – kyla. Infliacijos dydis yra skaičiuojamas naudojant vartojamų prekių kainų indekso rodiklį. Tam yra sudaromas vadinamasis „vartojimo krepšelis“, į kurį įtraukiamas pagrindinės prekės bei paslaugos. Apskaičiuojamo „krepšelio“ vertė. Kainų indeksas parodo, kaip pasikeitė „vartojimo krepšelio“ kaina per tam tikrą laikotarpį. Metai, su kuriais lyginam einamųjų metų kainas, vadinami baziniais metais ir jų kainų indeksas lygus 100 procentų. Lietuvoje yra atrinktos 386 prekės ir paslaugos, kurios dažniausiai vartojamos Lietuvoje.Infliacijos tempas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

VPKI0 – vartojamų prekių kainų indeksas baziniu laikotarpiu.VPKI1 – vartojamų prekių kainų indeksas einamuoju laikotarpiu.

Infliacija nevienodai veikia šalies ūkį ir jos narių gerovę. Prekių pabrangimas arba pinigų vertės neigiamai veikia, kurie atlyginimą gauna pinigais. Pinigų vertės didėjimas arba prekių kainų mažėjimas neigiamai veikia prekių gamintojus, nes jų pajamos mažėja. Pinigai konvertuojami jeigu jie keičiami į kitų šalių valiutą.

Vertybiniai popieriai

Ekonomiškai išsivysčiusių šalių finansų sistema susideda iš įvairaus finansinio turto. Finansinis turtas – pinigai ir vertybiniai popieriai. Vertybiniai popieriai – tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas.Vertybiniai popieriai yra:• akcijos,• obligacijos,• opcionai,• hipotekos lakštai,• vekseliai,• čekiai.

Vertybiniai popieriai pagal laiko trukmę skirstomi į:• trumpalaikius (iki vienerių metų),• ilgalaikius (ilgiau kaip metai).Vertybiniai popieriai pagal nuosavybės formą skirstomi:• skolos (obligacijos, vekseliai),• nuosavybės (akcijos).

Akcijos Akcijos – tai investicijų vertybiniai popieriai,rodantys, kad jų savininkai – akcininkai investavo turtą į įmonės veiklą ir gali gauti pelno dalį – dividendus. Dividendai tai pelno dalis, kuri akcininkų (susirinkimo) sprendimu yra mokama akcininkams atitinkamai jų turimų akcijų kiekiui.

Akcijas išleidžia bendrovės, norėdamos sukaupti akcinį kapitalą. Akcijos gali būti paprastos ir privilegijuotos. Paprastos akcijos suteikia teisę gauti dividendus, balsavimo teisę. Privilegijuotos akcijos turi du privalumus lyginant su paprastom akcijom: anksčiau išmokami nustatyto dydžio dividendai ir likviduojant bendrovę, turtą pirmiausia atgauna privilegijuotų akcijų savinikai.

Obligacijos Obligacijos – tai viešai parduodami skolos pažymėjimai. Obligacijų platintojai įsipareigoja mokėti palūkanas, o pasibaigus nustatytam laikui, išmokėti pažymėjime nustatytą sumą. Obligacija yra ilgalaikės paskolos teikimo priemonė, kurią išleidžia ir pinigais naudojasi valstybė arba ūkinis vienetas. Dažniausiai taip pinigus skolinasi vyriausybė, savivaldybė, įmonės. Obligacijos gali būti platinamos ir kitose valstybėse. Pagal apmokėjimo terminą obligacijos skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes.Kuo skiriasi akcijos ir obligacijos matyti iš pateiktos lentelės.

Akcijos Obligacijos1. Neterminuotos ir leidėjo neišperkamos2. Pajamų dydis nepastovus3. Išleidžia akcinės bendrovės 1. Terminuotos ir leidėjo būtinai išperkamos2. Palūkanos iš anksto nustatytos3. Išleidžia valstybė, savivaldybės, įmonės ir finansų institucijos

Opcionai Tai sutartys, jo pirkėjui suteikiantis teisę pirkti arba parduoti turtą už tam tikrą iš anksto nustatytą kainą per konkretų laikotarpį. Jeigu opciono savininkas nori „įvykdyti“ opcioną, tai ji gali padaryti bet kuriuo sutartyje nurodytu laikotarpiu, pvz. pirkti daiktą tuomet, kai kaina yra mažiausia. Opcionai gali būti tik pirkimo arba tik pardavimo.

Hipotekos lakštai Hipotekos lakštai – tai vertybiniai popieriai, pažymintys asmenų nekilnojamo turto įkeitimą, imant paskolą. Hipotekos lakštai išrašomi asmenims, kurie imą paskolą iš banko. Paskolos dydis (suma), į kurią įkeičiamas nekilnojamas turtas, nustatoma abipusiu susitarimu. Hipotekos laikytojo lakštai duoda pažymėtų procentų dydžio metines pajamas. Lakštai išperkami pažymėtu terminu apmokant hipotekos lakšto pažymėtą sumą (paskolos sumą) į kurią buvo įkeistas nekilnojamas turtas, jeigu lakštas laiku neišperkamas, visos teisės į įkeistą nekilnojamą turtą pereina hipotekos lakšto laikytojui.

Vekseliai, čekiai Verslininkai ir kiti banko klientai, gali atsiskaityti vieni su kitais ne vien tik grynaisiais pinigais, bet vekseliais ir čekiais. Bankas, kuriam pateikiamas vekselis ar čekis nuo kliento sąskaitos nurašo nurodytą sumą į to asmens sąskaitą, kuris pateikė dokumentą. Vekselis, čekis – tai griežtos juridinės formos skolos dokumentas, kuris įpareigoja sumokėti nurodytą sumą. Vekseliai gali būti paprastieji ir įsakomieji. Įsakomieji apima tris asmenis: skolininką (vekselio davėją), tarpininką (atliekantį išmokėjimą) ir skolintoją (skolos gavėją). Paprastieji vekseliai – kai jo davėjas pats pasižada išmokėti nurodytą sumą. Vekselius gali išleisti ir valstybė. Jie vadinami iždo vekseliais – tai valstybės vertybiniai popieriai, trumpesniam negu metai laikotarpiui. Komercinius vekselius gali išleisti akcinės bendrovės Čekiai – tai nustatyta forma sudarytas pavedimas bankui, kad jis išmokėtų arba apmokėtų nurodytą pinigų sumą. Kelioniniai čekiai – tai parduodami čekiai, kuriuos galima atkurti, jeigu jie būtų pamesti ar pavogti.

Valdymo esmė ir vaidmuo

Verslo įmonė – tai ūkinis vienetas, įsteigtas tam tikrai ūkinei, komercinei veiklai ar paslaugų teikimui (nesvarbu kokia). Nepriklausomai nuo formos, veiklos rūšies įmonėje dirba žmonių kolektyvas, kurie turi bendrą tikslą. Visų žmonių veikla turi būti suderinta, organizuota. Tik tokiu atveju tikslas bus pasiektas. Visa tai atlieka valdymas. Valdymas – tai visuma priemonių skirtų tikslui pasiekti. Įmonės dirbančiųjų kolektyvas dalijamas į dvi dalis valdomuosius ir valdančiuosius. Valdantieji turi pateikti savo sprendimus valdomiesiems, o jie turi juos vykdyti. Tarp šių dalių (?) turi būti grįžtamasis ryšys, valdantysis turi turėti informaciją, kaip jo nurodymai įvykdyti, koks rezultatas.Įmonėje pagrindinės valdymo funkcijos (veiksmai) yra:• planavimas,• organizavimas,• vadovavimas,• kontrolė.

Visa įmonės veikla skirstoma į:• techninę,• komercinę,• finansinę,• buhalterinę,• administracinę,• apsaugos.

Konkrečios valdymo funkcijos priklauso nuo valdomo objekto funkcijų, tikslų, uždavinių. Todėl valdymas taip pat skirstomas : komercinis; finansinis, administracinis.

Valdymo metodai

Valdymo metodai – tai poveikio (veikimo) būdas tam tikram valdymo objektui, siekiant užsibrėžto tikslo.Valdymo metodai skirstomi:• ekonominius,• specialius ir psichologinius,• administracinius (organizacinius) (teisiniai, tvarkomieji).

Ekonominiai metodai – pagrįsti žmonių materialiniu suinteresuotumu, tai darbo užmokestis, lengvatos, priedai, darbo buitinės sąlygos. Socialiniai ir psichologiniai metodai – aiškinimas, įtikinėjimas, vertinimas, moralinis skatinimas, asmenybės ugdymas, bendrų tikslų siekimas. Administraciniai metodai – normavimas, instruktavimas, užduočių skirstymas, pareigų pasiskirstymas. Pasiekti gerų rezultatų pavyks tik tada, kai bus tinkamai derinami visi metodai, nepamirštant, kad žmogus – tai darbštus, sąžiningas, pareigingas kolektyvo narys ir turi būti sudaromos sąlygos šioms savybėms atsiskleisti.

Apskaitos vaidmuo

Apskaita – tai procesas, kurio metu registruojama, klasifikuojama, kaupiama ir perduodama finansinė informacija. Įmonė yra atskiras ūkinis vienetas. Ji gali egzistuoti tik gaudama atitinkamą informaciją, tik tada ji galės įvertinti savo padėtį tarp kitų. Norėdami gaminti kokią nors produkciją mes turime žinoti apie jos paklausą, medžiagų, žaliavų kainas, darbo išteklius, rinkos kainą. Valdant įmonę būtina grįžtamoji informacija, kuri nusakytų įmonės būklę. Versle būtina finansinė ir valdymo apskaita.

Apskaitos informaciją naudoja vidiniai vartotojai ir išoriniai vartotojai.

Apskaitos informaciją įmonėje tvarko specialistai, kurie renka, apdoroja ir analizuoja visą informaciją. Apskaitos vedimą ir finansinės atskaitomybės parengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (1992m. birželio 8d.).

Apskaitos rūšys

Apskaita skirstoma į dvi rūšis: finansinę ir valdymo (vadybos) apskaitą. Finansinė apskaita apima ūkinių operacijų registravimą, analizę, apibendrinimą ir finansinės atskaitomybės parengimą. Svarbiausia jos paskirtis – išoriniams vartotojams suteikti žinių apie turtą, kuriuo disponuoja įmonė, nurodyti kam tas turtas priklauso, informuoti kokį pelną uždirbo ar kokį nuostolį įmonė patyrė ir kaip pelnas bus skirstomas. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme numatyta, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės pildo tokias finansinės atskaitomybės formas:• balansą,• pelno (nuostolių) ataskaitą ir pelno paskirstymo ataskaitą,• pinigų srautų ataskaitą,• paaiškinamąjį raštą.

Individualios (personalinės) įmonės, ūkinės bendrijos, neturinčios juridinio asmens teisių, valstybiniai mokesčių inspekcijai pateikia tik pajamų deklaracijas, o finansinės atskaitomybės nepildo. Valdymo apskaita vedama įmonės viduje. Jos paskirtis teikti informaciją vidiniams vartotojams, tikslu apskaičiuoti gaminamos produkcijos savikainą ir planuoti, kontroliuoti gamybą.

Įmonės turtas

Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kurį naudodama įmonė tikisi gauti naudą. Turtas klasifikuojamas pagal įvairius požymius:

Visi klasifikavimo požymiai labai svarbūs apskaitai. Aktyvuoju turtu laikomos mašinos, įrengimai, transporto priemonės, įrankiai ir kitas turtas, tiesiogiai naudojamas įmonės veikloje. Pasyviuoju turtu laikomi žemė, gamtos ištekliai, pastatai, statiniai ir kiti renginiai. Tai turtas tiesiogiai nedalyvaujantis gaminant produkciją, bet sudarantys sąlygas šiai veiklai. Labai svarbus turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Ilgalaikis turtas – kuris naudojamas ilgiau negu vieni metai, savo vertę į naujai kuriamą produktą perkelia dalimis ir išlaiko savo formą.

Ilgalaikis turtas apskaitoje užrašomas pradine verte. Per naudojimo laiką turtas nusidėvi ir jo vertė dalimis perkeliama į atitinkamo ataskaitinio laikotarpio sąnaudos.

Trumpalaikis turtas – tai toks, kurį įmonė sunaudoja per trumpą laikotarpį (vienus metus).

Trumpalaikis turtas

Nuosavybė apskaitoje

Nuosavybė – tai visuma interesų į turtą. Ji parodo kas konkrečiai įdėjo turtą į įmonę arba kam jis priklauso. Pvz. individualioje įmonėje, kurią įsteigė savininkas savo kapitalu. Nuosavybė išreiškiama lygybe:

Turtas = Savininko nuosavybė

Akcinėje bendrovėje turtas priklauso akcininkams. Įmonė gali naudotis ir skolintu kapitalu, kurį vėliau reikės grąžinti, tuomet apskaitos lygybė užrašoma taip:

Turtas = Savininkų nuosavybė + Skolintojų nuosavybė

Įmonėje vyksta ūkinė veikla, todėl apskaitos lygybė nuolat keičiasi: didėja ar mažėja turto dalys, keičiasi nuosavybės struktūra. Kiekviena operacija pakeičia ne mažiau kaip du skirtingus apskaitos lygybės elementus, tačiau lygybėje išlaikoma pusiausvyra. Tai vadinama dvejybine apskaitos sistema. Apskaitos lygybė niekada negali būti pažeista – padidėjus vienam turto elementui – turi sumažėti kitas.

Turtas = Skolintojų nuosavybė + Savininkų nuosavybė + [ + Pajamos – Sąnaudos] Pelnas (Nuostolis).

Įmonių atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė sudėtinga, ją ruošia įvairios įmonės ir darbuotojai. Todėl ji skirstoma pagal įvairius požymius.