Darbo rinka

TURINYS

1. Įvadas 3
2. Nuosavybės santykiai, esmė ir formos 4
3. Ekonominės sistemos tipai 6
4. Privatizavimo problemos 8
5. Nuosavybės teisė ir savanaudiškumas 9
6. Nuosavybė ir turtas 10
7. Išvados 12
8. Literatūra 13

ĮVADAS

Ekonomistai teigia, kad nuosavybė yra Apvaizdos faktas, panašiai kaip ir žmogaus asmuo. Pirmosios įstatymas nesukuria, lygiai taip pat kaip ir antrojo. Nuosavybė yra neišvengiama žmogaus prigimties išvada.
Tikrąja to žodžio prasme žmogus gimsta savininku nes jis gimsta su poreikiais, kurių patenkinimas gyvybiškai svarbus, ir su organais bei sugebėjimais, kurių išvystymas būtinas tiems poreikiams patenkinti. Sugebėjimai tėra tik asmens tęsinys; o nuosavybė – tik sugebėjimų tęsinys. Atimti iš žmogaus jo sugebėjimus yr ra tas pat kaip jį nužudyti, lygiai kaip ir atimti iš žmogaus jo sugebėjimų vaisius – tas pat kaip jį nužudyti.
Kai kurie politikos teoretikai labai susirūpinę, kokį žmogų Dievui derėjo sukurti. Tuo tarpu mes tyrinėjame tokį žmogų, koks jau yra Dievo sukurtas. Mes matome, kad jis negali gyventi nepatenkindamas savo poreikių, kad savo poreikių jis negali patenkinti nedirbdamas ir kad jis nesiima jokio darbo, jei nebus tikras, kad galės pasinaudoti jo vaisiais savo poreikiams patenkinti.
Šiai kodėl mes įsilikinę dieviška nuosavybės kilme ir r tuo, kad žmonių įstatymų paskirtis – ją ginti ir saugoti.
Nuosavybės pirmenybė prieš įstatymą yra tokia akivaizdi, kad ją pripažįsta ir laukiniai, neturintys įstatymų, bent jau rašytinių. Jei laukinis paaukojo savo darbą būstui įsirengti, niekas neginčys, kad šis priklauso jam ar yr

ra jo nuosavybė. Aišku, kitas, stipresnis laukinis gali jį išvaryti, tačiau tai papiktintų visą gentį, sukeltų jos susirūpinimą. Kaip tik šis smurto pavojus skatina steigti asociacijas, sudaryti bendras sutartis, priimti įstatymus, vienyti viešos policijos pajėgas nuosavybei apsaugoti.
„ Mainai, kaip ir nuosavybė, yra prigimtinė teisė. Kiekvienas pilietis, pagaminęs ar įsigijęs gaminį, turi turėti galimybę jį tuoj pat suvartoti pats ar perduoti jį bet kam pasaulyje, kas gali mainais duoti jam tai, ko reikia. Atimti iš jo šią galimybę, jei jis nepadarė nieko, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar moralei, vien tam, kad būtų padidintas kurio nors kito piliečio patogumas, vadinasi, įteisinti plėšimo aktą ir pažeisti teisingumą. “(Frederic Bastat)
Šio referato tikslas-susipažinti su nuosavybės samprata. Referate bandoma atskleisti ką reiškia nuosavybė rinkoje ir kiekvienam individui.

NUOSAVYBĖS SANTYKIAI, ES SMĖ IR FORMOS

Nuosavybė ne daiktas, o ekonominiai santykiai tarp žmonių daikto atžvilgiu. Svarbiausia – gamybos priemonių nuosavybė. Vieni turi gamybos priemones (įrengimus, žaliavas, medžiagas), kiti jų neturi. Gamybos priemonių nuosavybė – tai santykis tarp žmonių, nusakantis, kas realiai turi, tvarko ir naudojasi gamybos priemonėmis ir dėl to gauna atitinkamo dydžio turtą.
Ekonominiai santykiai įvairūs: gamybos, paskirstymo, mainų, tačiau visada jie paremti tam tikre nuosavybe. Šių santykių susidarymo priežastis – gamybos visuomeniškumas, darbo pasidalijimas.
Nuosavybė nagrinėjama teisine, juridine ir ekonomine prasme. Nuosavybė kaip teisinė sąvoka įteisina nu

uosavybę, t.y. nusako nuosavybės subjekto teises – naudotis, valdyti, disponuoti . Nuosavybė teisine prasme tiktai išorinė forma, o ekonomine prasme – parodo esmę, t.y. įgalina panaudoti nuosavybę. Savininkas gali naudoti efektyviai savo turtą, kaip pajamų šaltinį. Taigi nuosavybė yra pajamų gavimo pagrindas.
Pasaulio civilizacijos raidoje susiformavo ir dabar egzistuoja dvi nuosavybės rūšys: viešoji ir privatinė. Viešoji arba valstybinė – tai teritoriniai ir vidaus vandenys, naudingosios iškasenos, kultūros objektai. Ją eksploatuoja juridiniai asmenys, ji gali būti perleidžiama, dalyvauti apyvartoje. Ji turi dvi teisines formas – išimtinė valstybės nuosavybė ir valstybinė nuosavybė dalyvaujanti civilinėje apyvartoje.
Pagrindinė valstybinės nuosavybės forma – municipalinė (savivaldybės) nuosavybė. Pagrindinė teisinė problema – reguliuoti santykius.
Privati nuosavybė – tai nuosavybė, kuria disponuoja atskiri asmenys bei privačios firmos; tai svarbiausia laisvosios verslininkystės (rinkos) sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti vertę turinčius produktus, jais disponuoti. Privati nuosavybė gali būti individuali partnerinė.
Grupinė nuosavybė atsiranda privatiems asmenims sujungiant turtą (dažniausiai jo dalį) bendriems tikslams įgyvendinti.
Esant grupinei nuosavybei, nuosavybės subjektas yra savininkų organizacija, vadinama juridiniu asmeniu. Formos gali būti įvairios, priklauso nuo to, kokiu tikslu kuriama, pvz., akcinė bendrovė.
Šiuo atveju kiekvieno bendrasavininko turtinės teisės aprašoos turto sujungimo sutartyje. Kiekvienas bendrasavininkas turi teisę naudotis turtu, tačiau bendro turto valdymo ir tvarkymo teisę jis gali realizuoti tik sutartyje numatyta tvarka, kad nepažeistų kitų interesų.
Gali būti vi
isuomeninių organizacijų nuosavybė. Demokratinėje visuomenėje šios organizacijos realizuoja tam tikrų socialinių grupių interesus. Jų turtas kaupiamas periodinių įnašų forma, o išstojant, jų neatgauna.
Intelektualioji nuosavybė yra nemateriali, ji atsiranda iš kūrybinių žmogaus pastangų. Yra 4 šios nuosavybės rūšys: patentai, autorių teisės, prekių ženklai, firminiai pavadinimai.
• Patentas – tai išimtinė teisė gaminti, naudoti ir pardavinėti naudingą procesą ar mašiną (pvz., konservavimo procesą ar fotokopijavimo prietaisą).
• Autorių teisės yra išimtinė teisė spausdinti, dauginti, pardavinėti ar demonstruoti rašytinę medžiagą, muzikos, meno kūrinius, fotografijas, kino filmus ar televizijo programas.
• Prekių ženklas yra išskirtinis simbolis, sudarytas iš žodžio, raidžių, skaičių, piešinio, ar šių dalykų derinio, kurį naudoja prekybininkas ar gamintojas konkrečioms prekėms ženklinti.
• Firminis pavadinimas yra žodis ar žodžių derinys, ženklinantis gaminį ar bendrovę. „Coca-cola“ yra vienas iš populiariausių firminių pavadinimų.
Intelektualiosios nuosavybės teisė dar tik pradeda atsirasti, tai žinių, technikos ir sugebėjimų nuosavybė. Žmogiškasis kapitalas rinkoje virsta intelektualine nuosavybe.
Prie intelektualiosios nuosavybės dar gali būti priskiriama informacijos nuosavybė. Šis terminas reiškia, kad tam tikri asmenys disponuoja tam tikra informacija ir žiniomis apie savo darbą. Pvz., fotolaboratorijos darbuotojas galbūt sugalvojo labai efektyvų būdą nuotraukoms ryškinti; padalinio vadovas gal žino labai efektyvų būdą konfliktams tarp pavaldinių valdyti; pardavėjas žino, kas priima pagrindinius su jo veikla susijusius finansinius sprendimus. Tokia informacija suteikia tam tikros galios ją tu
urintiems individams: jie galės geriau dirbti už savo kolegas. Dauguma nenori dalytis šia informacija su kitais darbuotojais. Todėl organizacijoje visiškai atviri komunikacijos procesai praktiškai yra nerealūs. Vis dėl to nuosavybe galima dalytis.
Informacijos nuosavybė – tam tikrų individų disponavimas tam tikra informacija ir žiniomis apie savo darbą.
Ekonominius sprendimus visuomenėje lemia nuosavybės forma. Tik privatinė nuosavybė yra ekonomikos plėtojimo variklis. Tai žmogaus gyvenimo, jo laisvės ir kūrybos pagrindas, asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės derinys. Žmogus dirba tik tada gerai, kai dirba sau.
Privatinė nuosavybė atsirado Senovės Romos valstybėje. Romos valstybė perėmė iš vietinės bendruomenės žemę ir davė patricijams . Plebėjai buvo beveik visai nušalinti nuo naudojimosi ir disponavimo bendruomenės žeme. Tačiau šiuo metu Vakarų Europos valstybėse privatinės nuosavybės pobūdis keičiasi. Individualus gamybos priemonių savininkas ten mažareikšmė figūra (atskirose šakose). Viešpatauja ne kiekiu, o svoriu, t.y. gaminama produkcija, investicijomis, išlaidomis moksliniams tyrimams ir pan. Bendrovių (korporacijų) nuosavybė.

EKONOMINĖS SISTEMOS TIPAI

Nuosavybės forma turi įtakos ūkio struktūrai, formuoja ekonomikos sistemos tipus. Yra išskiriami 4 pagrindiniai tipai: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinio ir mišraus.
• Papročių (tradicinės) ekonominės sistemos paprastai egzistuoja atkampiausiose pasaulio vietose, izoliuotose nuo pasaulio gentyse, grupėse arba net valstybėse. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos lemia žmogaus vietą visuomenėje; pereiti iš vienos kastos į kitą beveik neįmanoma. I sistema viešpatauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu, žūkle, medžiokle. Sukuriama mažai, tai ir mažai vartojama: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes didžiausia jų dalis tradiciška tenka genties vadui ar stambiam žemvaldžiui.
• Gryna kapitalistinė (rinkos arba laisvosios verslininkystės) ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu (bizniu), bet jiems galin tekti nutraukti verslą pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti normalųjį pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelną. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti pirkėj paklausą turinčią produkcija ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjas gali mokėti. Taip pat verlininkas turi gaminti produkciją mažiausiais kaštais.
• Komandinė (planinė) ekonomika remiasi kolektyvine (grupine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Komandinės (planinės) ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoe, Albanijoje, Kuboje, Š,Korėjoje, Kinijoje – buvo centralizuotas planavimas. Planuotjai nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones ir kiek jose dirbs darbininkų, kokie bus jų atlyginimai, kas bus pagamintos produkcijos vartotojai. Planingai nustatomas produkcijos kaina, kiekis ir t.t.
• Dabartinio pasaulio šalyse yra mišrioji ekonomika, t.y. rinkos ir valstybės, pvz. JAV, Anglijoje, prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kt. Mišrioje ekonomikoje viešpatauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima valstybė, pvz.:
– ruošia įstatymus, kurie užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti ekonomine galia,
– skatina ekonomikos stabilumą ir augimą,
– skatina teisingą, bešališką pajamų paskirstymą,
– reguliuoja visuomeninių prekių gamybą ir kt.
Pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema.

PRIVATIZAVIMO PROBLEMOS

Kapitalizmo sistemos kritikai manė, jog geriausia ekonomikos gydymo priemonė yra nacionalizavimas. Tačiau gyvenimas akivaizdžiai parodė, kad valstybės nuosavybė nesugebėjo išpręsti nei ekonominių nei socialinių problemų. Namaža valstybinių įmonių buvo mažai pelningos arba nuostolingos. Dažniausiai įmonėse per didelis darbuotojų skaičius, ribotos jų atleidimo iš darbo galimybės, nebuvimas konkurencijos ir bakroto. Įmonės vadovai nesuinteresuoti mažinti darbo sąnaudas, modernizuoti gamybą ir pan.
Liberalizmo šalininkai visuomet pasisakydavo prieš nacionalizavimą ir pagrįsdavo privataus kapitalo ir laisvos rinkos vystymosi būtinumą. Vakarų išsivysčiusiose valstybėse prasidėjo privatizavimas. Ryškiausi pavyzdžiai – Didžioji Britanija, kurios vyriauybei vadovavo tuomet M.Tečer ir JAV, kurios prezidentas buvo R.Reiganas. Vėliau privatizavimas vyko daugelyje pasaulio valstybių. Privatizavimo banga nusirito nuo Argentinos, Meksikos, Brazilijos, Filipinų, ndijos ir Vengrijos, Čekijos ir kitų postkomunistinių valstybių. Taigi, privatizavimas nėra tik buvusių socialistinių šalių problema, Tai visų valstybių problema.
Privatizavimo sąlygos įvairiose šalyse ar šalių grupėse yra labai skirtingos, nes skiriasis ekonominio išsivystymo lygis, politinis režimas ir politinė kultūra, tradicijos. Tačiau visos šalys patiria tam tikrus sunkumus. Pirmiausia, tai nedarbo didėjimo ir gyvenimo lygio smukimo problema ir su tuo susijęs politinis nestabilumas. Kita problema – finansinė, potencialaus pirkėjo problema, nes gyventojai neturi pinigų. Todėl kai kuriose šalyse gyventojams buvo suteiktos įvairios lengvatos įgyjant valstybės įmonių akcijas.
Postkomunistinėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje atsirado daugiau problemų: silpnai išvystyta kredito ir bankų sistema, biudžeto deficitas ir pinigų apyvartos nestabilumas, biurokratinės sistemos pasipriešinimas, socialinė įtampa ir psichologinis pasipriešinimas rinkai ir t.t.
Privatizavimas nėra galutinis tikslas. Tikslas yra rinkos ekonomika. Privatizacija yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Rinkos ekonomika savo ruožtu turi pradėti didinti gamybos efektyvumą. Pasaulinė patirtis rodo, kad valstybinei nuosavybei gali priklausyti apie 30% turto.
Privatizacijos būdai gali būti tokie:
1. Valstybinės nuosavybės nuoma su vėlesne išpirka;
2. Valstybinės nuosavybės pardavimas tiesiogiai, kredito arba lengvatinėmis sąlygomis;
3. Nemokamas dalies valstybinio turto išdalinimas platinant įvairius vertybinius popierius, pvz., Lenkijoje – privatizaciniai bonai, Čekijoje – kuponai, Prancūzijoje ir Indijoje – investiciniai sertifikatai, Lietuvoje – investiciniai čekiai ir t.t.;
4. Valstybinių įmonių arba jų dalies pavertimas į akcines bendroves ir laisvas akcijų pardavimas valstybei reguliuojant ar riojant kontrolinio akcijų paketo įsigijimo galimybes;
5. Mišrių privačių įmonių kūrimas pasitelkus užsienio investicijas.

Privatizacija daugelyje šalių vykdoma pagal tokius principus:
1. Savanoriškumas (be prievartos);
2. Privatizacijos būdų įvairovė;
3. Viešumas. Tai būtina, norint išvengti korupcijos;
4. Vyriausybei suteikiamos didelės teisės ir įgaliojimai.
Privačios įmonės veikia produktyviau ir veiksmingiau už valstybines. Tokią išvadą padarė Pasaulio bankas, išanalizavęs padėtį industrinėse ir besivystančiose šalyse. Panašiai mano ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kuris analizavo padėtį Čekijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje ir apibendrino. Pastebėjo tokius reiškinius: nuosavybė pereina į savų žmonių (darbuotojų) rankas, arba į kitų asmenų rankas. Visais atvejais vyko rekonstrukcija, buvo mažinamas uždarbis ir darbo vietų skaičius. Taip atsitinka dėl įmonės biudžeto suvaržymų.
Pimaisiais pereinamojo laikotarpio metais daugelis šalių privatizaciją laikė pašiu svarbiausiu dalyku, lenktyniavo tarpusavyje. Buvo įvairių atvejų: filialai atsidurdavo privačiose rankose, o pagrindinė įmonė valstybine. Iš pradžių ERPB taip pat manė, greitesnė privatizacija padės greičiau pertvarkyti įmonės, bet paaiškėjo, kad ryšys tarp privatizacijos ir restruktūrizacijos daug sudėtingesnis (darbuotojų skaičiaus ir uždarbio mažinimas, gamyklų uždarymas, eksporto perorientavimas, pokyčiai administracijos struktūroje ir t.t.)
Sėkminga įmonės restroktūrizaciją priklauso ne tik nuo nuosavybės, bet ir nuo finansinės padėties. Jei įmonė pereina į savų darbuotojų rankas – dažniausiai rezultatai menki, o jeigu su įmone nesusijęs savininkas, ypač užsienio investicija, vyksta gilesnė restruktūrizacija, pagėrėja įmonės darbas.
Europos sąjungos narėms nekeliama privatizacijos reikalavimas. Svarbiausia – veikianti rinkos ekonomika. Pvz., Austrijoje privačiame sektoriuje sukuriama apie 50% BVP palyginus su 60% gaunamu Rumunijoje.
Dabar pagrindinis dėmesys skiriamas kitiems klausimams, svarbu korporacinis valdymas, geresnis administravimas, konkurencijos išsaugojimas, tolesnė liberalizacija ir teisinių reformų įgyvendinimas. Pačioje Europos sąjungoje dažniausiai kalbama apie liberalizaciją ir dereguliaciją. Liberalizacija reiškia, kad rinkoms sudaromos sąlygos veikti, pašalinant kainų kontrolę, įvedant laisvą prekybą. Privatizavimo tempai nesvarbu. Kiekviena šalis turi žengti jai vienai tinkamu greičiu.

NUOSAVYBĖS TEISĖ IR SAVANAUDIŠKUMAS

Savanaudiškas individų (vartotojų, firmų valdytojų ir pan.) elgesys yra ribojamas. Kiekviena visuomenė suformuoja įstatymų, taisyklių, papročių sistemą, kurie apriboja bei susilpnina savanaudiškumą. Ši priemonių sistema turi būti tokia, kad spręstų galimus konfliktus ir skatintų bendradarbiavimą dėl abipusės naudos, jei norima, kad visuomenė funkcionuotų efektyviai.
Nuosavybės teisė – į kokį nors objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kurious leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės pasinaudoti tuo objektu.
Nusavybės teisė griežtai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant objektų nuosavybėgali atitekti kam nors kitam. Nors vakarų šalyse privati nuosavybė apima gerokai didesnę tautos turto dalį, tačiau ir čia ji labai apribojama. Pavyzdžiui, yra uždrausta nuosavybės teisė į žmogų, apribojama privatininko teisė teršti aplinką. Daug kur ribojama sklypo savininko teisė kelti kainą už sklypą, jei jis reikalingas visuomeniniams reikalams, pavyzdžiui keliui tęsti.

NUOSAVYBĖ IR TURTAS

Kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi savininką. Gamtovaizdis už lango – ne turtas, nors jis ir gali padėti uždirbti įmonei labai dideles pajamas. Tas pats pasakytina apie valdžios nutiestus kelius, kuriais savo veikloje naudojasi įmonės. Tai – ne turtas (nes niekam nepriklauso nuosavybės teise), bet ekonominiai ištekliai, kuriais naudojasi daugelis ūkio subjektų.
Taigi, kiekvienoje įmonėje sukauptas turtas turi turėti savininką. Jis gali priklausyti pačiai įmonei (t.y. jos savininkams). Dalis turto gali priklausyti įmonei, o dalis – skolintojams, pavyzdžiui, kreditoriams arba įmonės klientams.
Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi ne tik įmonėje sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė visada būna išreikšta konkrečiu turtu. Šį turto ir nuosavybės sąryšį išreiškia pagrindinė apskaitos lygybė:

Nuosavybės kitimas negalimas be turto kitimo. Padidėjus turtui, būtinai turi padidėti ir savininkų nuosavybė arba įmonės skolos tretiesiems asmenims, kuriems tas turtas priklauso.
Labai svarbu nuolat stebėti, kaip kinta įmonės savininkų ir skolintos nuosavybės santykis. Jeigu įminė skolinga tretiesiems asmenims daugiau nei vertas tos įmonės turtas, priklausantis savininkams, visada yra reali tokios įmonės bankroto grėsmė.
Norint stebėti santykio tarp savininkų nuosavybės (t.y. įmonės įsipareigojimų savininkams ir skolintos nuosavybės (t.y. įmonės įsipareigojimų tretiesiems asmenims) keitimąsi, svarbu gerai žinoti veiksnius, dėl kurių didėja ar mažėja įmonės įsipareigojimai.
Savininkų nuosavybę didina papildomos jų investicijos (turto įdėjimai), įmonės veikloje uždirbtas pelnas bei trečiųjų asmenų dovanojimai įmonei. Savininkų nuosavybę mažina jų turto išeikvojimas (taip pat dividendų išmokėjimai) bei visose įmonės veiklos rūšyse patirti nuostoliai ir netekimai.
Skolintojų nuosavybę (įmonės įsipareigojimus) didina visų įmonės skolų bei įsipareigojimų tretiesiems asmenims (taip pat ir sukauptų sąnaudų bei ateinančių laikotarpių pajamų) padidėjimas. Tvirkščiai, šių skolų bei įsipareigojimų sumažėjimas mažina skolintojų nuosavybę, dėl to didėja įmonės savininkų nuosavybės lyginamoji dalis.

IŠVADOS

Pereinamuoju į laisvąją rinką ir demokratinę visuomenę laikotarpiu itin svarbu ne tik įteisinti privačią nuosavybę, bet ir užtikrinti jos saugos ekonominius pagrindus. Nuo 1990 m. kovo 11 dienos kuriama nepriklausomybę atgavusios Lietuvos nacionalinė ekonomika. Kuriama sunkiai, einant gana vingiuotu keliu, nepalankiu daugeliui Lietuvos žmonių, nes jų gyvenimas darosi vis skurdesnis, mažėja darbo vietų, o gamyba smunka. Lietuvos nacionalinė ekonomika kuriama ant socializmo, iš kurio paveldėjome vadinamąją visuomeninę valstybinę nuosavybę, pagrindo. Tai, kas anuomet Lietuvoje to fenomenalaus monstro buvo nacionalizuota, kolektyvizuota, industrializuota, reikia grąžinti į tokią ūkinę sistemą, kurioje privatinė nuosavybė būtų vyraujanti ir viską apimanti. Lietuvos ekonomikos pereinamuoju iš socializmo į rinkos ir demokratinę visuomenę laikotarpiu svarbiausias ir aktualiausias uždavinys – išspręsti nuosavybės problemą. „ Visaliaudinė “, „ visuomeninė “ nuosavybė didele dalimi turi būti transformuota į privatinę nuosavybę, kuri skatina individo iniciatyvą, siekį (interesą). Rinkos ekonomikoje jos dalyvis žmogus turi būti laisvas. Laisvas pasirinkimas turi nulemti individo veiksmų motyvaciją. Nuosavybė ir individas vystosi teisinės sistemos prieglobstyje. Juk rinka – ekonomine logika pagrįsta grandinė, jungianti gamybą, mainus, pelno materializaciją. O per rinkos mechanizmą paprastoji nuosavybė transformuojasi į žmogiškąjį kapitalą, paremtą intelektine žmogaus veikla. Didėja žmogaus vaidmuo gamyboje, paslaugų sferoje.
Nuosavybė keitėsi, buvo tobulinama. Ji patyrė daug transformacijų. Pasikeitė nuosavybės valdymo formos. Negana to: rinkos teorijoje ir praktikoje atsirado žmogiškojo kapitalo sąvoka, kuri turi funkcinį ryšį su intelektine nuosavybe. Rinkos teorijoje ir praktikoje vis didesnis vaidmuo teikiamas nuosavybės teisės sistemai, tapusiai savarankišku rinkos subjektu, įvertinančiu transakcijos kaštus, kurie mažėja esant tobulai teisinei sistemai. Savo ruožtu transakcijos kaštai įvertinami laiku. Mokslo ir technikos pažangos sąlygomis informacijos kaštai, kurie yra sudėtinė transakcijos kaštų dalis, taip pat įvertinama laiku.
Nauja nuosavybės teisių samprata (viena produktyviausių šiuolaikinės ekonomikos įžvalgų, padėjusi pamatą politikos analizei) grindžiama idėja, kad nuosavybės teisės mažina transakcijų kaštus.
Individas ne tik turi nuosavybės (turto), dalyvauja rinkos procese, bet ir pats savyje turi nuosavybę, kurią mes apibrėžiame kaip žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas rinkoje virsta intelektine nuosavybe.

LITERATŪRA

1. KTU Mikroekonomika. Vilnius, 2000. ISBN 9986-13-550-8
2. Genadijus KONOPLIOVAS Fenomenologiniai nuosavybės ir rinkos bruožai. Vilnius, 1995. ISBN 9986-08-024-X
3. SALDENIENĖ Ekonomikos teorija (konspektas studentams). Vilnius, 1999.
4. Birutė GALINIENĖ Turto ekonomika ir vertinimas. Vilnius, 1999. ISBN 9986-19-339-7.

Leave a Comment